Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalia Trumpulienė, veikdama Panevėžio apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kreditorės uždarosios akcinės bendrovės „Automatikos sistemos“ atskirąjį skundą dėl Utenos apylinkės teismo 2025 m. kovo 5 d. nutarties civilinėje byloje pagal kreditorės uždarosios akcinės bendrovės „Automatikos sistemos“ pareiškimą skolininkei uždarajai akcinei bendrovei „Energus group“ dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

Utenos apylinkės teismas 2025 m. sausio 10 d. priėmė teismo įsakymą civilinėje byloje pagal kreditorės UAB „Automatikos sistemos“ (toliau – ir kreditorė) pareiškimą, kuriuo nutarta priteisti iš skolininkės UAB „Energus group“ (toliau – ir skolininkė) kreditorės naudai 7 662,82 EUR skolą, 37,80 EUR palūkanų, 6 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo įsakymo visiško įvykdymo ir 544,00 EUR bylinėjimosi išlaidų.

Utenos apylinkės teisme 2025 m. kovo 5 d. buvo gautas skolininkės prašymas atnaujinti praleistą terminą prieštaravimų dėl kreditorės pateikto pareiškimo pateikimui ir priimti skolininkės teikiamus prieštaravimus civilinėje byloje Nr. eL2-936-758/2025. Utenos apylinkės teismas 2025 m. kovo 5 d. nutartimi atnaujino terminą skolininkei prieštaravimams pateikti, prieštaravimus priėmė bei nustatė kreditorei 14 dienų terminą pateikti ieškinį ir sumokėti trūkstamą žyminio mokesčio dalį.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

1.1. Pirmosios instancijos teismas nevertino skolininkės pateikto prašymo atitikties laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygoms, nurodytoms Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 144 straipsnio 1 dalyje. Teismo argumentas, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis yra siekiama apginti skolininkės interesus, t. y., kad skolininkė iki bus priimtas sprendimas dėl ginčo esmės, nepatirtų nuostolių, neatitinka sąlygų, būtinų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.

1.2. Skolininkė savo prašymui taikyti laikinąsias apsaugos priemones pagrįsti nepateikė nė vieno įrodymo bei neįrodė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindų. Be to, skolininkė CPK yra įpareigota aktyviai domėtis vykdymo proceso eiga, tačiau vykdymo proceso metu nekvestionavo (neskundė) nė vieno antstolio procesinio veiksmo, tokiu būdu su jais iš esmės sutikdama.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 – 7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas.

Apeliacijos objektas – Utenos apylinkės teismo 2025 m. kovo 5 d. nutarties, kuria teismas tenkino skolininkės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir sustabdė vykdymo veiksmus, teisėtumo ir pagrįstumo patikra.

Dėl naujų įrodymų prijungimo

Apeliantė kartu su atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui pateikė antstolio Ginto Badikonio patvarkymą dėl vykdomosios bylos užbaigimo ir elektroninio vykdomojo dokumento gražinimo Nr. S-25-40-6727 ir prašo jį prijungti prie bylos.

Pagal CPK 314 straipsnyje suformuluotas taisykles, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išskyrus nurodytas išimtis: (i) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; (ii) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Kasacinis teismas yra pasisakęs dėl kriterijų, kurie turi būti patikrinti ir įvertinti prieš nusprendžiant, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus, pavyzdžiui: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019; 2023 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-238-421/2023).

Nagrinėjamu atveju būtinybė teismui pateikti įrodymus iškilo vėliau, nes kreditorė nedalyvavo nagrinėjant skolininkės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir negalėjo pirmosios instancijos teismui pateikti įrodymų, todėl jie yra priimtini.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų

CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir jeigu nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Taigi, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama užkirsti kelią atsirasti aplinkybėms, galinčioms apsunkinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą ir kartu užtikrinti teismo sprendimo privalomumą.

CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte kaip viena iš laikinųjų apsaugos priemonių yra numatytas išieškojimo vykdymo procese sustabdymas. Pagrindu sustabdyti vykdymo veiksmus gali būti konkretaus skundžiamo antstolio veiksmo pobūdis, žalos, galinčios atsirasti vykdymo veiksmų nesustabdžius, dydis, ir kitos aplinkybės, kurias teismas pripažįsta reikšmingomis. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, įvertina pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą, siekdamas užtikrinti, jog laikinosios apsaugos priemonės bus taikomos laikantis proporcingumo ir ekonomiškumo principų reikalavimų (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-251/2011, 2014 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2 2-851/2014).

Spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas visų pirma atlieka pareikštų reikalavimų pagrįstumo prima facie (preliminarų, iš pirmo žvilgsnio) vertinimą. Pagal prima facie doktriną ieškinio tikėtino pagrįstumo vertinimo tikslas yra teismo įsitikinimas, ar, išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Lietuvos apeliacinio teismų praktikoje jau yra suformuota taisyklė, kad teismas, spręsdamas dėl ieškinio preliminaraus pagrįstumo, netiria ir nevertina ieškinio faktinių bei teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų, nes pakanka tik įsitikinti, ar ieškinys atitinka teisės aktuose jo turiniui ir formai nustatytus reikalavimus ir ar ieškinio argumentai grindžiami įrodymais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-757-236/2015; 2021 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-41-464/2021).

Taikant laikinąsias apsaugos priemones atliekamas preliminarus ieškinio pagrįstumo vertinimas nėra skirtas bylai (ginčui) iš esmės išspręsti. Ieškinio pripažinimas preliminariai pagrįstu pagal prima facie doktriną negali būti suprantamas kaip teismo pareiga jau šioje bylos proceso stadijoje, t. y. sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymo galimybės, nuodugniai įvertinti kiekvieną šalies argumentą ar įrodymą, turintį teisinės reikšmės ieškinio reikalavimų patenkinimui ar nepatenkinimui, t. y. tokios sąlygos (ieškinio preliminaraus pagrįstumo) įvertinimas negali ir neturi virsti detalia ieškinio teisinių ir faktinių argumentų, pateiktų įrodymų analize (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-27-370/2020).

Antroji būtina laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo, priimto toje konkrečioje byloje, įvykdymą, kitaip tariant, eliminuoti galimą jo neįvykdymo riziką. Šios priemonės taikymo poreikį pirmiausiai apsprendžia galima grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumas siekiamiems tikslams. Taigi, teismas, gavęs prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, be kita ko, atsižvelgdamas ir į šio proceso instituto taikymo išimtinumą, turi diskreciją nuspręsti, ar tokios priemonės yra reikalingos ir ar jos gali padėti pasiekti tų tikslų, kuriais grindžiamas jų konkrečioje byloje taikymo poreikis.

Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju netaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir nesustabdžius vykdymo veiksmų vykdymo veiksmai CPK 756 straipsnyje nustatyta tvarka būtų toliau vykdomi, nors teisme priėmus skolininkės prieštaravimus atsirado pagrindas teismo įsakymą, t. y. vykdomąjį dokumentą, kurio pagrindu buvo vykdomas išieškojimas, panaikinti. Situacija nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, tikėtina, lemtų naujų teisminių procesų ir ginčų tarp šalių inicijavimą, todėl apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pagal teismo procesinio sprendimo priėmimo metu turėtą informaciją laikinųjų apsaugos priemonių taikymas siekiant užtikrinti išieškotojo ir skolininko interesų pusiausvyrą bei įgyvendinti proporcingumo principą buvo būtinas, teisėtas ir pagrįstas bei adekvatus siekiamam tikslui.

Apeliantė apeliaciniame skunde nurodė ir pateikė įrodymus, kad vykdomoji byla Nr. 0040/25/00593 antstolio Ginto Badikonio buvo užbaigta dar 2025 m. vasario 25 d. priėmus patvarkymą dėl vykdomosios bylos užbaigimo ir elektroninio vykdomojo dokumento grąžinimo Nr. S-25-40-6727, todėl vykdymo procesas pasibaigė dar prieš 7 dienas iki laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo, dėl to jos negalėjo būti taikomos.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantės argumentais, kad nagrinėjamu atveju vykdymo procesas buvo pasibaigęs, tačiau ir pirmosios instancijos teismas, ir skolininkė skundžiamos nutarties priėmimo metu šios aplinkybės nežinojo, o nutartimi buvo siekiama kuo greičiau reaguoti į vykdomą išieškojimą bei jį sustabdyti. Skolininkė prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones nurodė, kad apie vykdomą išieškojimą sužinojo 2025 m. vasario 20 d., kai antstolis nurašė pinigines lėšas nuo skolininkės atsikaitomosios sąskaitos. Nors apeliantė atskirajame skunde nurodo, kad skolininkė žinojo apie antstolio 2025 m. vasario 25 d. priimtą patvarkymą dėl vykdomosios bylos užbaigimo ir elektroninio vykdomojo dokumento grąžinimo Nr. S-25-40-6727 pažymėdama, kad skolininkės buveinės adresu minėtas patvarkymas buvo išsiųstas, tačiau tokias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų į bylą nepateikė, todėl jos laikomos neįrodytomis (CPK 12, 178 straipsniai). Tokia informacija neatsispindi ir kartu su atskiruoju skundu pateiktame antstolio patvarkyme, kadangi jame nurodyta, kad pirmasis antstolio dokumentas skolininkei buvo įteiktas viešo paskelbimo būdu, o prie kitų dokumentų įteikimo būdas nėra nurodytas. Atsižvelgiant į tai, kad skolininkė viso vykdymo proceso metu negavo nei vieno antstolio priimto dokumento, o apie užvestą vykdomąją bylą sužinojo tik kai lėšos iš jos atsiskaitomosios sąskaitos buvo nurašytos, nėra pagrindo daryti išvadai, jog 2025 m. vasario 20 d. išieškotų lėšų paskirstymo patvarkymas Nr. S-25-40-5939 ar 2025 m. vasario 25 d. patvarkymas dėl vykdomosios bylos užbaigimo ir elektroninio vykdomojo dokumento grąžinimo Nr. S-25-40-6727 skolininkei buvo įteikti ir ji apie juos žinojo. Apibendrinant nurodytą, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrįsti apeliantės teiginiai, kad skolininkė, pateikdama prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, suklaidino teismą ir taip nesąžiningai siekė ištęsti vykdymo procesą bei atitolinti kreditorės reikalavimų patenkinimą.

Pažymėtina, kad skola kreditorei buvo priteista taikant teismo įsakymo išdavimo procedūrą, kurios metu nėra vertinami jokie įrodymai, kreditoriaus reikalavimo pagrįstumas, o procese skolininkė net nedalyvauja. Nors teismo įsakymas ir įsiteisėjo skolininkei per teismo nustatytą terminą nepateikus prieštaravimų, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad Utenos apylinkės teismas 2025 m. kovo 5 d. nutartimi atnaujino terminą skolininkei prieštaravimams pateikti, jos prieštaravimus priėmė bei nustatė kreditorei 14 dienų terminą pateikti ieškinį ir sumokėti trūkstamą žyminio mokesčio dalį. Teismo įsakymas Utenos apylinkės teismo 2025 m. kovo 10 d. nutartimi priėmus ieškinį buvo panaikintas, todėl nėra pagrindo teigti, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių kreditorės reikalavimas būtų buvęs patenkintas greičiau, kadangi jau nebeegzistuoja procesinis sprendimas, kurio pagrindu kreditorė turėtų teisę gauti iš skolininkės išieškotas lėšas.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas nutartyje nurodytus argumentus ir motyvus, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai pritaikė laikinąsias apsaugos priemones pagal skolininkės turėtą ir pateiktą informaciją, tačiau skundžiamos nutarties priėmimo metu jau nebeegzistavo vykdymo veiksmų sustabdymo sąlygos, nes vykdymo procesas jau buvo pasibaigęs. Atsižvelgiant į tai, apeliantės atskirasis skundas yra tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartis yra naikinama, nes jos priėmimo metu nebeegzistavo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas – vykdymas buvo užbaigtas, tačiau ne dėl prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nepagrįstumo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

2. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje išaiškinta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019). Pasisakius dėl esminių atskirojo skundo argumentų, kiti jame nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės vertinant pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

3. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ši teisės norma nustato bendrąją bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklę, kurios pagrindu laikomas principas „pralaimėjęs moka“. Taikant šią taisyklę, atsakomybė už bylinėjimosi išlaidas nustatoma pagal bylos proceso rezultatą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321-313/2017; 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-47-916/2021).

4. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad CPK 93 straipsnio 1 dalies normos prasme proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, suprantama kaip šalis, kuri laimėjo ginčą byloje (pavyzdžiui, ieškovas, kurio ieškinys patenkintas). Ji paaiškėja teismui išnagrinėjus bylą ir priėmus (priimant) sprendimą dėl ginčo esmės. Materialinio teisinio pobūdžio ginčo išsprendimo rezultatas lemia procesinio teisinio pobūdžio reikalavimo pagrįstumą, t. y. laimėjusiai šaliai atlyginamos jos turėtos išlaidos, kurių ji turėjo siekdama apginti pažeistą teisę (CPK 270 straipsnio 5 dalies 3 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-144-469/2021). Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisės normą teismas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo sprendžia tik esant sprendimui (teismo procesiniam sprendimui), priimtam (priimamam) šalies naudai, ir šiuo remdamasis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-7-701/2018; 2020 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-66-469/2020).

5. Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad kol nėra išnagrinėta civilinė byla ir nėra priimtas sprendimas nė vienos iš šalių naudai, t. y. kol teismas dėl ginčo esmės nėra priėmęs teismo procesinio sprendimo, iš kurio būtų galima nustatyti, kuri šalis laimėjo ginčą byloje, dar neegzistuoja visos CPK 93 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos, todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimas pagal šią teisės normą yra nepriteistinas. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal atskirąjį skundą dėl pirmosios instancijos teismo nutarties tarpiniu procesiniu klausimu (pvz., nutarties sustabdyti bylą ar nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones), kol bylos nagrinėjimas iš esmės nėra baigtas, neturi pagrindo skirstyti bylinėjimosi išlaidas remdamasis CPK 93 straipsnio 1 dalimi. Šis klausimas spręstinas teismui priimant bylos nagrinėjimo baigiamąjį teismo aktą (baigiamąjį teismo procesinį sprendimą) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-7-701/2018; 2018 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-280-219/2018).

Paskirstant bylinėjimosi išlaidas pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį teisiškai reikšmingas yra viso teismo proceso, o ne tarpinio jo etapo, rezultatas. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad vien tai, jog pirmosios instancijos teismas patenkino procesinį prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, priimdamas nutartį, ir apeliacinės instancijos teismas šią nutartį paliko nepakeistą, nesudaro pagrindo tarp šalių kilusį ginčą vertinti kaip išspręstą šalies, prašiusios taikyti laikinąsias apsaugos priemones, naudai CPK 93 straipsnio 1 dalies taikymo prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-280-219/2018).

Atsižvelgiant į tai, kad Utenos apylinkės teismas 2025 m. kovo 10 d. nutartimi panaikino teismo įsakymą ir priėmė kreditorės ieškinį, civilinė byla Nr. e2-168-1059/2025 yra nagrinėjama ginčo teisenos tvarka, apeliacinės instancijos teismas prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų nepaskirsto, jos bus paskirstytos teismui priimant galutinį procesinį sprendimą.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Tenkinti kreditorės uždarosios akcinės bendrovės „Automatikos sistemos“ atskirąjį skundą iš dalies.

Panaikinti Utenos apylinkės teismo 2025 m. kovo 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. eL2-936-758/2025.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.