Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėjas Erminijus Baziulis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl atsakovės atstovės neteisėtų veiksmų (neveikimo) kilusią neturtinę žalą, kurią patyrė laikotarpiu nuo 2020 m. kovo 3 d. iki 2021 m. balandžio 1 d. Atsakovei atstovaujanti Lietuvos kalėjimų tarnyba atsiliepime teigė, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą nuo pat patalpinimo į pataisos namus, domėtis teisės aktais, pareiškėjas nepateikė duomenų, kad jam buvo suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš įkalinimo įstaigos administracijos, ir prašė pareiškėjo reikalavimams atlyginti žalą taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą, tai yra taikyti ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui atlyginti žalą už laikotarpį nuo 2020 m. kovo 3 d. iki 2020 m. gegužės 25 d. (b. l. 16).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas nuoseklus aiškinimas, kad nagrinėjant ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikomos ir ieškinio senatį reglamentuojančios Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau– ir CK) normos (žr. 2018 m. spalio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3462-624/2018, 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį garantuojamas pažeistos teisės gynimas, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės gynimą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius. Ieškinio senatis skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą bei suteikia garantiją kitai šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos.

Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.125 straipsnio 1 dalis). Jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (CK 1.127 straipsnio 5 dalis). Atsižvelgus į nurodytą teisinį reguliavimą ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių laikymo Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1-ąjame kalėjime sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodytų pažeidimų pobūdį, konstatuojama, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Dėl šių priežasčių nuo to momento ir skaičiuojamas senaties terminas. Darydamas šią išvadą, teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą senaties taikymą reguliuojančių teisės normų nuostatų aiškinimą (žr. 2018 m. spalio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3710-552/2018, 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-712-858/2015).

Pareiškėjas, galimai laikytas Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1-ąjame kalėjime teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis nuo 2020 m. kovo 3 d., kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo turėjo vėliausiai per 3 metus, skaičiuojant atitinkamai nuo kiekvienos dienos, kurią laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų nuostatų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-99-552/2018). Iš bylos duomenų nustatyta, kad pareiškėjo skundas dėl žalos atlyginimo teismui per pašto įstaigą buvo išsiųstas 2023 m. gegužės 24 d. (b. l. 10), t. y. praėjus daugiau nei 3 metams nuo galimų jo teisių pažeidimų, tad pareiškėjas praleido CK 1.128 straipsnio 8 dalyje nurodytą 3 metų senaties terminą skundui pateikti.

Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai to reikalauja ginčo šalis. Lietuvos valstybei atstovaujanti Lietuvos kalėjimų tarnyba atsiliepime pateikė prašymą taikyti ieškinio senatį (b. l. 16). CK 1.131 straipsnio 1 dalis nustato, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui, asmuo praranda teisę į pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas senaties terminą reguliuojančių normų taikymą, yra pažymėjęs, kad tik tuo atveju, kai teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas (žr. 2018 m. spalio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3462-624/2018, 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1295-575/2015).

Teismas pažymi, kad pareiškėjas nepateikė pagrįstų argumentų, kad tariamų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, prie savo skundo nepridėjo jokių atsakovės atstovės raštų ir kitų duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, jog atsakovės atstovė nuo pat 2020 m. kovo 3 d., kuomet pareiškėjo teisės galimai buvo pirmą kartą pažeistos, atsisakė pareiškėjui pateikti kokius nors duomenis apie bausmės atlikimo sąlygas. Be to, žala dėl netinkamų kalinimo sąlygų patiriama nepriklausomai nuo to, ar gauta tam tikra informacija. Sužinojus ar turėjus sužinoti apie savo teisių pažeidimą, atsiranda ir teisė į ieškinį, todėl pareiškėjas galėjo kreiptis į teismą nepriklausomai nuo to, gavo ar ne tam tikrą informaciją iš atsakovės atstovės.

Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui kilo sunkumų, susijusių su teisės aktų, reglamentuojančių laisvės atėmimo įstaigose esančių asmenų teisinę padėtį, gavimu. Pareiškėjas turėjo teisę kreiptis į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą, tačiau tokia savo teise nesinaudojo (byloje nėra duomenų dėl pareiškėjo kreipimosi į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą). Pareiškėjas ieškinio senaties termino eigos metu turėjo teisę paskambinti telefonu (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau– ir BVK) 27, 33, 34, 38, 42, 43, 49 straipsniai), siųsti ir gauti neribotą kiekį laiškų (BVK 41, 42 straipsniai), kreiptis su pasiūlymais, prašymais (pareiškimais), peticijomis ir skundais į valstybės ir savivaldybių institucijų pareigūnus ir tarnautojus, nevyriausybines organizacijas ir tarptautines institucijas (BVK 27 straipsnis), gauti teisinę pagalbą (BVK 42 straipsnis), pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis (BVK 35, 39, 64 straipsniai), kurie pareiškėjo prašymu galėjo rinkti informaciją, ir kitas teises. Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Iš to darytina išvada, kad pareiškėjo nesikreipimo į teismą su skundu (ir dėl to praleistas ieškinio senaties terminas) priežastys buvo subjektyvios, nulemtos jo paties pasyvumo ir nepakankamo rūpestingumo. Byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises.

Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad pareiškėjas be svarbių priežasčių praleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą pareikšti reikalavimui dėl neturtinės žalos už laikotarpį nuo 2020 m. kovo 3 d. iki 2020 m. gegužės 23 d. Dėl šios priežasties atsakovės atstovės Lietuvos kalėjimų tarnybos prašymas taikyti ieškinio senatį yra tenkinamas ir pareiškėjo skundo reikalavimo dalis priteisti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2020 m. kovo 3 d. iki 2020 m. gegužės 23 d. atmetama kaip nepagrįsta.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismine tvarka sprendžiama dėl pareiškėjo teisės į neturtinės žalos atlyginimą laikotarpiu nuo 2020 m. gegužės 24 d. iki 2021 m. balandžio 1 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Dėl privatumo dušo patalpose.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš to, kad besimaudant duše kartu su kitais nuteistaisiais nebuvo užtikrintas privatumas, nes nebuvo pertvarų.

Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje nurodoma, kad valstybė turi užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12, Nr. 29292/12, Nr. 69598/12, Nr. 40163/13, Nr. 66281/13, Nr. 70048/13 ir Nr. 70065/13); 2006 m. liepos 13 d. sprendimą byloje Popov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 26853/04)).

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) nereglamentuoja dušų įrengimo reikalavimų, be to Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 1R-25 (galiojo iki 2023 m. sausio 1 d.) ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakyme Nr. V-245 „Dėl Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo“ nėra nustatyta reikalavimų, jog dušo patalpose turėtų būti pertvaros.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje analogiško ginčo bylose konstatuota, jog pertvarų duše nebuvimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas. Tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad pertvarų duše nebuvimas neužtikrina visiško asmens privatumo, ir nurodoma, kad tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, jog nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat gali būti vertinami kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą. Teisminėje praktikoje nurodoma, kad nors teisės aktai nenumato pataisos įstaigos pareigos dušuose įrengti pertvaras, tačiau tai nesudaro pagrindo atleisti pataisos namus nuo pareigos užtikrinti suimtųjų (nuteistųjų) privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4552-575/2018; 2019 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1946-525/2019, 2019 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3067-662/2019; 2021 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-172-575/2021; 2021 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-735-624/2021, 2021 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-840-520/2021 ir kt.), bei pripažįstama, kad pareiškėjams, naudojantis pertvarų neturinčiu dušu, pažeidžiamas jų privatumas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gegužės 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-1200-602/2021). Pagal EŽTT formuojamą praktiką, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencijos 8 straipsnio, garantuojančio asmens teisę į privatumą, prasme (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12).

Lietuvos kalėjimų tarnyba pripažino, kad ginčo laikotarpiu Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1-ąjame kalėjime bendro naudojimo dušo patalpose tarp maudymosi vietų matomumą ribojančios pertvaros nebuvo įrengtos iki 2022 metų vasario mėnesio (b. l. 18). Įvertinus tai, kad pareiškėjas skunde pakankamai išsamiai išdėstė savo nusiskundimus dėl privatumo prausiantis duše neužtikrinimo, todėl pripažintina, kad jis dėl pertvarų duše nebuvimo galėjo patirti neigiamus emocinius išgyvenimus ir daroma išvada, kad pareiškėjo asmens privatumas naudojantis dušu ginčo laikotarpiu buvo pažeidžiamas.

Dėl persirengimo kabinų.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina ir iš to, kad duše nebuvo persirengimo kabinos.

Iš atsakovės atstovės atsiliepimo (b. l. 19) matyti, kad dušinėse buvo įrengtos persirengimo patalpos, bet teisės aktai nenustatė pataisos įstaigai prievolės įrengti persirengimo kabinas dušinėse, todėl jos nebuvo įrengtos.

Higienos normų HN 134:2015 28 punkte nustatyti tokie reikalavimai prausimosi patalpoms: daugkartinio naudojimo prausimosi reikmenys (dubenys, vonelės) po kiekvieno naudojimosi išplaunami ir dezinfekuojami (28.1 punktas); dušinės, prausyklos patalpos kasdien valomos ir dezinfekuojamos (28.2 punktas); laisvės atėmimo vietoje turi būti įrengta sanitarinė švarykla; sanitarinėje švarykloje įrengiamos šios patalpos: nusirengimo/apsirengimo kambarys, dušinė, dezinfekavimo kameros patalpa (29 punktas); dezinfekavimo kamera gali būti neįrengiama, jeigu laisvės atėmimo vietoje laikomi asmenys aprūpinami apatiniais ir viršutiniais drabužiais, tokiu atveju nusipraususiems duše asmenims nusirengimo/apsirengimo kambaryje išduodami švarūs apatiniai ir viršutiniai drabužiai (30 punktas).

Iš aukščiau aptarto teisinio reglamentavimo matyti, kad teisės aktai nenumato reikalavimo, jog persirengimo patalpose, kuriose prieš einant maudytis po dušu yra nusirengiama, o po jo apsirengiama, būtų atskirai įrengiamos papildomos pertvaros ar kabinos. Teismo vertinimu, reikalavimų privatumui užtikrinti persirengimo patalpose negalima prilyginti reikalavimams, keliamiems privatumui užtikrinti pačiuose dušuose. Todėl konstatuotina, jog Lietuvos kalėjimų tarnyba dėl šios skundo dalies teisinio reglamentavimo nepažeidė.

Dėl naudojimosi dušu.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina ir iš to, kad dažnai nebuvo karšto vandens, todėl neturėjo galimybės nusiprausti šiltu vandeniu. Dušu galėjo pasinaudoti tik vieną kartą per savaitę.

Higienos normos HN 134:2015 44 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Situaciją, kai laisvės atėmimo bausmę atliekantis asmuo dušu naudotis galėjo kartą per savaitę, EŽTT apibūdino kaip apgailestaujamą, tačiau pažeidimo dėl šių aplinkybių nenustatė, tačiau kiekvienu atveju sprendžiama, ar galimybės naudotis dušu nepablogino atitinkamo asmens teisės palaikyti asmeninę higieną taip, jog būtų pažeistas Konvencijos 3 straipsnis (EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendimas byloje V. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr.44558/98)). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1-ąjame kalėjime laikomiems suimtiesiems ir nuteistiesiems sudaroma galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu. Teismas pažymi, jog pareiškėjas nepateikė į bylą jokių įrodymų ar duomenų, kad dėl sveikatos problemų ar kitų išskirtinių aplinkybių jam būtų buvę būtina praustis duše dažniau kaip vieną kartą per savaitę ir dėl to būtų atsiradusi žala, prilyginama neturtinės žalos atlygiui.

Be to, Higienos normos HN 134:2015 18 punktas nustato, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas.

Atsakovės atstovė atsiliepime (b. l. 17) nurodė, kad Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1-ąjame kalėjime laikomiems suimtiesiems ir nuteistiesiems naudojantis dušu yra teikiamas karštas vanduo. Teismas neturi jokio objektyvaus pagrindo abejoti šiomis atsakovės atstovės atsiliepime nurodytomis aplinkybėmis, nes pareiškėjas, gavęs atsakovės atstovės atsiliepimą jo nekvestionavo.

Remiantis aukščiau aptartomis aplinkybėmis, konstatuotina, jog Lietuvos kalėjimų tarnyba dėl šios skundo dalies teisinio reglamentavimo nepažeidė.

Dėl privatumo sanitariniame mazge.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad sanitariniame mazge nebuvo užtikrintas privatumas.

Lietuvos higienos norma Nr. HN 134:2015 nereglamentuoja sanitarinio mazgo (tualeto) įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (galiojo iki 2020 m. gruodžio 22 d.) 16.5 punkte nustatyta, kad nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.).

Atsakovės atstovė atsiliepime (b. l. 17) nurodė, kad Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1 kalėjimo 1, 3, 8 burių sanitariniuose mazguose privatumas buvo pilnai užtikrintas, nes juose buvo įrengtos pertvaros su varstomomis durimis. Teismas neturi jokio objektyvaus pagrindo abejoti šiomis atsakovės atstovės atsiliepime nurodytomis aplinkybėmis, nes jas pilnai patvirtina pateiktos fotonuotraukos (b. l. 29-31). Įvertinus tai, nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu galėjo būti pažeista.

Apibendrinus tai, kas nurodyta, daroma išvada, kad nagrinėjant bylą nustačius, jog ginčo laikotarpiu Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1-ąjame kalėjime buvo pažeista pareiškėjo teisė į asmens privatumą naudojantis dušu, pripažįstama, kad tokios kalinimo sąlygos pareiškėjui galėjo sukelti diskomfortą ir kitus nemalonius išgyvenimus. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendžia, kad nagrinėjamo ginčo atveju egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai (CK 6.246 straipsnis), žala (CK 6.249 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.247 straipsnis).

Teisminėje praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu, CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 straipsnio 6 punktas), CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

EŽTT praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą neturtinę žalą (žr. 2017 m. rugsėjo 5 d. sprendimą B. prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 61496/08; 2014 m. spalio 2 d. sprendimą H. prieš Norvegiją, pareiškimo Nr. 15319/09; 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98; 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02 ir kt.). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr. EŽTT 2014 m. sausio 28 d. sprendimą O’K. prieš Airiją, § 202, pareiškimo Nr. 35810/09; 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, § 33, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr. 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008; 2012 m. vasario 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-22/2012 ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje irgi ne kartą nurodyta, kad pažeidimo pripažinimas laikomas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą (žr. 2013 m. balandžio 25 d. nutartis byloje Nr. A146-601/2013; 2018 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2210-1062/2018; 2017 m. vasario 1 d. nutartis byloje Nr. A-376-662/2017).

Atsižvelgus į tai, jog nagrinėjamoje byloje nenustatyta kitų pareiškėjo teises pažeidžiančių netinkamų kalinimo sąlygų, nėra pagrindo privatumo duše pareiškėjui neužtikrinimą vertinti kaip vieną iš kumuliacinių sąlygų konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-507-415/2020).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. gruodžio 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-3067-662/2019, yra konstatavęs, kad pareiškėjo privatumas naudojantis pertvarų neturinčiu dušu buvo pažeidžiamas visą ginčo laikotarpį, tačiau ta aplinkybė, kad pareiškėjas dušu naudojosi vieną kartą per savaitę, turi įtakos vertinant pažeidimo mastą.

Ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo suteikiama teisė ne rečiau kaip kartą per savaitę praustis duše, todėl vertinama, kad pareiškėjo privatumo teisė naudojantis dušu galėjo būti pažeista 45 kartus. Be to, teismui nepateikta duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į Lietuvos kalėjimų tarnybos administraciją su skundais dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis dušu. Taip pat, nenustatyta, kad pažeidimas padarė neigiamą poveikį pareiškėjo fizinei ar psichinei būklei. Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1 kalėjimo Resocializacijos skyriaus psichologo 2023 m. birželio 13 d. pažymos (b. l. 23) duomenimis, pareiškėjas ginčo laikotarpiu psichologinės pagalbos dėl privatumo dušų patalpose į psichologus nesikreipė. Minėtos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė ir gili, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodoma suma.

Teismas sprendžia, kad nagrinėjamo ginčo atveju yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Teismo sprendimu pripažįstama, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis dušu. Pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pinigais atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

skundą patenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo A. V. teisė į tinkamas bausmės atlikimo sąlygas Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1-ąjame kalėjime, laikotarpiu nuo 2020 m. gegužės 24 d. iki 2021 m. balandžio 1 d..

Kitą skundo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.