- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-12-04
- Bylos Nr.
- A-3067-662/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01454-2018-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas pakeistas.
- Teisėjai
- Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Skirgailė Žalimienė, Audrius Bakaveckas (pran.)
- Pareiškėjas
- M. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. S. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas M. S. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN, atsakovo atstovas), 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas paaiškino, kad buvo kalinamas Vilniaus PN nuo 2015 m. sausio 2 d. iki 2018 m. birželio 8 d. netinkamomis sąlygomis. Kameroje buvo laikoma per daug asmenų, todėl pareiškėjui tekdavo per mažai gyvenamojo ploto. Nebuvo užtikrintas nuteistųjų užimtumas, nebuvo kultūros, sporto, kūrybos, saviraiškos renginių, taip pat judėjimo laisvės, pareiškėjas negalėjo sportuoti lauke ar patalpose. Nebuvo neužtikrinta tinkama ventiliacija, natūrali šviesa ir grynas oras. Pasivaikščiojimo kiemeliai neatitinka reikalavimų – išėjus 10 žmonių pažaisti krepšinį nebelieka vietos pasivaikščioti kitiems nuteistiesiems. Nėra atskiros rūkymo vietos, pareiškėjas, būdamas 3-iame būryje nebuvo išleidžiamas parūkyti. Be to, pareigūnai rūkydavo, todėl pareiškėjas turėjo kvėpuoti užterštu oru. Vilniaus PN dažnai nebūdavo šilto (karšto) vandens, nuo 2017 m. rugsėjo 1 d. iki 2017 m. rugsėjo 16 d. nebuvo karšto vandens. Nesudaryta galimybė nusiprausti po dušu vieną kartą per savaitę – maudymuisi paskirta diena yra šeštadienis ir tą dieną maudosi visi laikomi pataisos namuose asmenys. Be to, dušo patalpos neatitinka reikalavimų, jos yra nešvarios, dušo praustuvai sulaužyti, nėra atskirti sienele, toks dušų įrengimas pažeidžia pareiškėjo privatumą.
3. Pareiškėjas teigė, kad 2 ir 3 būryje nėra poilsio kambario. Vilniaus PN yra įrengti tik 2 telefonai-taksofonai, iš jų vienas visada neveikiantis, pareiškėjas neturi galimybės privačiai kalbėtis su artimaisiais. Pareiškėjui nesuteikta galimybė dirbti, todėl jo skolos nuolat auga. Taip pat tualetai įrengti netinkamai. Dėl šių aplinkybių teigia patyręs neturtinę žalą, pasireiškusią fiziniais skausmais bei psichologiniais išgyvenimais, pareiškėjas tapo konfliktiškas, grubus, uždaras, pažeistas jo orumas, reputacija, jis patyrė dvasinius išgyvenimus, sumažėjo bendravimo galimybės.
Atsiliepimas
4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
5. Atsakovo atstovas nurodė, kad nėra galimybės nustatyti, kiek asmenų skundžiamu laikotarpiu gyveno minimose gyvenamosiose patalpose, nes tokie duomenys Vilniaus PN nėra kaupiami. Vilniaus PN nėra kamerų tipo pataisos įstaiga, teisės aktai neįpareigoja pataisos namus sisteminti ir kaupti minėtą informaciją. Gyvenamosiose patalpose, kuriose pareiškėjui teko gyventi ginčui aktualiu laikotarpiu, buvo vienu metu laikoma ne daugiau asmenų, negu yra įrengta miegamųjų vietų. Sanitariniai mazgai atitinka teisės aktų reikalavimus, pertvarų įrengimas tarp pisuarų ir dušų teisės aktuose nenumatytas. Nurodė, kad pareiškėjas nuolat naudojasi jam suteikiama teise paskambinti telefonu, nuo 2017 m. gruodžio 27 d. iki 2018 m. birželio 17 d. pareiškėjas skambino 17 kartų. Teisės aktai nenustato jokių papildomų reikalavimų telefono įrengimui, Vilniaus PN įrengti telefonai atitinka visus esamus reikalavimus, o galimybė nuteistiesiems paskambinti yra užtikrinama nepertraukiamai. Pataisos įstaigoje nustatytas bausmės atlikimo režimas, kuris numato, kad dienotvarkės numatytu laiku nuo 7 val. 00 min. iki 23 val. 00 min. nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, t. y. Vilniaus PN dienotvarkė neįpareigoja nuteistųjų, kurie nėra laikomi kamerų tipo patalpose, visą parą būti jiems skirtoje gyvenamojoje patalpoje.
6. Atsakovo atstovas teigė, kad pataisos namų teritorijoje yra įrengtos krepšinio aikštelės, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai pastatų viduje, kuriais gali naudotis nuteistieji. Pataisos įstaigoje darbo vietų skaičius yra ribotas, nėra galimybės suteikti darbo vietą kiekvienam norinčiam nuteistajam. Vilniaus pataisos namuose nesusidaro tokių situacijų, kad visi nuteistieji į kiemelį išeitų pasivaikščioti vienu metu, todėl vietos yra pakankamai. Lauko teritorijoje yra įrengta speciali vieta rūkymui, o už rūkymą tam neskirtose vietose nuteistieji yra baudžiami. Vilniaus PN gyvenamosiose patalpose įrengti skaidraus stiklo langai, kurie užtikrina natūralų apšvietimą, taip pat įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, patalpose taip pat įrengtos inžinerinės ventiliavimo sistemos, patalpose pagal poreikį nuolatos atliekami remonto darbai. Vilniaus PN vertino, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ir argumentų, jog skunde nurodytos aplinkybės darė įtaką jo fizinei ar psichinei sveikatai, bei prašė taikyti ieškinio senaties terminą.
II.
7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. lapkričio 6 d. sprendimu pareiškėjo M. S. skundą tenkino iš dalies ir pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, priteisė 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitą skundo dalį atmetė.
8. Teismas nustatė, kad nors pareiškėjas siekė neturtinės žalos atlyginimo už kalinimą netinkamomis sąlygomis Vilniaus PN nuo 2015 m. sausio 2 d. iki 2018 m. birželio 8 d., tačiau pareiškėjui pateikus teismui skundą tik 2018 m. balandžio 27 d. ir esant atsakovo atstovo prašymui taikyti ieškinio senaties terminą, teismas pripažino, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą ginti savo teises nuo 2015 m. sausio 2 d. iki 2015 m. balandžio 26 d. Pareiškėjas prašė atnaujinti ieškinio senaties terminą, nurodydamas, kad negalėjo žinoti savo teisių, nes turi tik vidurinį išsilavinimą, o apie savo teisių pažeidimus sužinojo iš žiniasklaidos priemonių. Tačiau teismas pažymėjo, kad tokios aplinkybės nelaikytinos pagrindu atnaujinti ieškinio senaties terminą, todėl vertino, kad nėra pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą. Teismas nurodė, kad ginčo laikotarpis byloje yra nuo 2015 m. balandžio 27 d. iki 2018 m. birželio 8 d.
9. Teismas nurodė, kad nors atsakovo atstovas teismui nepateikė duomenų, kiek konkrečiai asmenų buvo apgyvendinta kartu su pareiškėju atitinkamose kamerose, tačiau teismas vertino, kad net darant prielaidą, jog buvo apgyvendinta tiek asmenų, kiek yra įrengta miegamųjų vietų, pateikti duomenys patvirtina, kad vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimai nei vienoje iš paminėtų kamerų ir gyvenamųjų patalpų nebūtų buvę pažeisti. Teismas taip pat nurodė, kad atsakovo atstovas į bylą nepateikė duomenų, kuriose gyvenamosiose patalpose pareiškėjas buvo laikomas kitu laiku, t. y. atsakovo atstovas nenurodė, kokiose kamerose ir su kiek asmenų pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiais nuo 2015 m. balandžio 27 d. iki 2015 m. gruodžio 2 d., nuo 2015 m. gruodžio 14 d. iki 2016 m. gruodžio 29 d., 2017 m. sausio 15 d., nuo 2017 m. sausio 21 d. iki 2017 m. liepos 17 d., nuo 2017 m. lapkričio 30 d. iki 2018 m. balandžio 27 d. Todėl atsižvelgęs į šiuos duomenis ir tai, kad pareiškėjas nurodė, jog kambariuose buvo laikoma iki 10 asmenų, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, teismas, išanalizavęs atsakovo atstovo pateiktas bendrabučio tipo gyvenamųjų patalpų schemas (b. l. 38), nustatė, kad visose gyvenamosiose patalpose, kurių plotas yra didesnis nei 30 kv. m ir jose įrengta iki 10 miegamųjų vietų, net ir laikant tiek asmenų, kiek yra įrengta miegamųjų vietų, vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimai nebūtų pažeisti arba būtų pažeisti itin nežymiai. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė aplinkybes dėl galimo minimalaus ploto pažeidimo, be to, nuteistieji Vilniaus PN neprivalo visą laiką praleisti gyvenamojoje patalpoje, t. y. jie turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijose, taip pat gali sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas didžiąją dalį bausmės laiko praleido pataisos namų bendrabučio tipo patalpose, po kurias (ir lauke esantį lokalinio sektoriaus kiemą) galėjo laisvai judėti nuo 6.30 val. ryto iki 22.30 val. vakaro, o kitose įkalinimo įstaigos teritorijose ir erdvėse – pataisos namų direktoriaus nustatytu laiku ir tvarka. Duomenų, kad pareiškėjo judėjimo laisvė neteisėtai buvo ribojama, nėra. Be to, nėra duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus PN administraciją dėl per mažo jam tenkančio ploto. Todėl teismas pareiškėjo argumentus dėl Vilniaus PN vienam asmeniui tekusio per mažo gyvenamosios patalpos ploto atmetė kaip nepagrįstus.
10. Teismas, įvertinęs atsakovo atstovo pateiktus duomenis apie dušų įrengimą, konstatavo, kad dušuose pertvaros nėra, vienu metu dušu naudojasi keli asmenys, taigi jie yra matomi kitiems asmenims, esantiems patalpoje. Teismas pripažino, kad ne visiškas dušo atskyrimas nuo likusios patalpos laikytinas pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinu su atsakovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo sąlygų bloginimui. Todėl sprendė, kad pareiškėjo privatumas naudojantis dušu galėjo būti pažeistas visą jo kalinimo Vilniaus PN ginčo laikotarpį, t. y. iš viso 1 139 paras.
11. Teismas nurodė, kad pareiškėjas neneigia, jog vieną kartą per savaitę jam buvo užtikrinta galimybė pasinaudoti dušu. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas iš viso nedetalizavo, kokio pobūdžio užimtumo jis pageidavo, nurodė tik deklaratyvius teiginius, kad bendras užimtumas nebuvo suteiktas. Teismas akcentavo, kad pareiškėjui kalinimo laikotarpiu buvo suteikta galimybė sportuoti tiek lauke, tiek sporto salėje, naudotis kompiuteriais, biblioteka, dalyvauti organizuojamuose renginiuose. Pažymėjo, kad kiekvieno asmens laisvalaikis organizuojamas paties asmens pasirinkimu, tačiau nėra duomenų, patvirtinančių, jog Vilniaus PN nesudarė galimybės užsiimti norimomis veiklomis. Todėl teismas pareiškėjo teiginius dėl užimtumo neužtikrinimo vertino kaip bendro pobūdžio, nekonkretizuotus ir neįrodytus. Taip pat teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus, kad jam nebuvo suteikta galimybė užsiimti jo nurodomu sportu ar naudotis pasivaikščiojimo kiemeliu, buvo apribota galimybė rūkyti lauke; neturėjo galimybės bendrauti su artimaisiais; nesuteikta galimybė dirbti, todėl jo skolos nuolat auga; nebuvo užtikrinta tinkama ventiliacija, natūrali šviesa ir grynas oras; 2 ir 3 būryje nėra poilsio kambario; buvo ribojama naudojimosi dušu teisė.
12. Teismas, vertindamas pareiškėjo nusiskundimus dėl netinkamai įrengtų sanitarinių mazgų, nustatė, kad yra įrengtos uždaros tualeto vietos, atskirai įrengti pisuarai, prausyklės. Aplinkybė, kad tualete nebuvo sėdimo unitazo, nereiškia, kad tualeto įrengimas neatitinka jo įrengimo reikalavimų. Todėl teismas sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti, jog sanitariniai mazgai įrengti netinkamai, neužtikrinant nuteistųjų privatumo jais naudojantis bei, kad juose buvo nesilaikoma higienos normų reikalavimų, dėl ko pareiškėjui būtų padaryta neturtinė žala.
13. Teismas, spręsdamas dėl priteistinos žalos dydžio, pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių didesnį jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą, negu įprastai laikomas patiriamu dėl objektyviai darančio neigiamą poveikį privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimo. Taip pat nėra duomenų, kad jis būtų laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys. Teismas taip pat nenustatė, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Teismas atsižvelgė, kad 1 139 parų laikotarpis, kai pareiškėjui nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis dušo patalpa, laikytinas ilgu ir sudarančiu pagrindą priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais, todėl priteisė pareiškėjui iš atsakovo 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
III.
14. Pareiškėjas M. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 6 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti visiškai priteisiant pareiškėjui 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
15. Pareiškėjas nurodo, kad teismas, taikydamas ieškinio senaties terminą, nesilaikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.127 straipsnio 5 dalies nuostatos, kurioje nurodyta, kad jeigu pažeidimas yra tęstinio pobūdžio, tai minėtas terminas prasideda kiekvieną dieną. Teigia, kad jis ilgą laiką negalėjo suprasti, kad jo teisės yra pažeidžiamos. Pažymi, kad Lietuvos teisės aktai, nustatantys vienam asmeniui turinčio tekti ploto standartą, prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniui. Kamerose Nr. 205, 208, kurių plotas apie 32 kv. m, gyvena po 10 asmenų, taigi, pareiškėjo nuomone, atėmus iš minėto ploto baldų užimamą plotą, vienam asmeniui tenka po 1,7 kv. m.
16. Pareiškėjas teigia, kad kamerų vėdinimas per langus, ypač žiemą, neatitinka teisės aktų reikalavimų ir teismas visiškai neatsižvelgė, kad pareiškėjas turi šalti gyvenamojoje patalpoje, kai žiemą atidarius langą, temperatūra stipriai nukrenta. Taip pat nesutinka su tuo, kad jis gali pasivaikščioti tik 4 val. kieme, be to, kiemelis yra per mažas 100 žmonių. Mano, kad pagal teismų praktiką jis turi teisę ne mažiau kaip 8 val. per parą būti gryname ore arba už kameros ribų. Taip pat pareiškėjas teigia, kad ant langų uždėtos labai tankios grotos, kurios nepraleidžia natūralios šviesos į gyvenamąją patalpą, todėl tokios nuteistųjų laikymo sąlygos prilygsta kankinimui.
17. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti, o nusprendus, kad pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų – apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.
Atsiliepimas
18. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino bylos aplinkybes. Pabrėžia, kad Eksploatavimo taisyklės ginčui aktualiu laikotarpiu nenustatė reikalavimo įrengti pertvaras dušo patalpose, t. y. Vilniaus PN visos patalpos įrengtos vadovaujantis galiojančiu teisiniu reglamentavimu. Be to, ginčo laikotarpiu pertvaroms įrengti finansavimas nebuvo numatytas ir nebuvo skirtas. Atkreipia dėmesį, kad dalis prausimosi vietų dušo patalpose atskirtos viena nuo kitos pertvaromis, dalis – ne. Nuteistieji turi teisę pasirinkti kuriomis prausimosi vietomis naudotis. Akcentuoja, kad dėl privatumo naudojantis dušu (pertvarų dušo patalpoje įrengimo) nėra suvienodintos teismų praktikos, tačiau daugelyje sprendimų teismas konstatuoja, kad pertvarų neįrengimas dušuose savaime nesuponuoja privatumo pareiškėjams neužtikrinimo ir neturtinės žalos atsiradimo.
19. Atsakovo atstovas pabrėžia, kad tam tikrais atvejais, nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami, kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė jokių ypač prastų kalinimo sąlygų Vilniaus PN, priešingai, visus kitus pareiškėjo reikalavimus dėl netinkamų kalinimo sąlygų teismas atmetė kaip nepagristus. Akcentuoja, kad teismas sprendime abstrakčiai pasisakė, jog nebuvo suteiktas privatumas, taip pat neatkreipė tinkamo dėmesio ir nevertino aplinkybės, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu niekada nesikreipė į Vilniaus PN administraciją dėl tariamai netinkamų sąlygų.
20. Vilniaus PN nuomone, tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas ir nustatytų, jog pareiškėjui nebuvo tinkamai užtikrintas privatumas naudojantis dušo patalpomis ir tai galėjo sukelti jam tam tikrus nepatogumus, atsižvelgiant į pareiškėjo patirto minimalaus diskomforto lygį, teisės pažeidimo pripažinimas gali būti laikomas pakankama satisfakcija nagrinėjamu atveju, o 1 000 Eur priteistas neturtinės žalos atlyginimas pareiškėjui yra nepagrįstas. Vilniaus PN nuomone, bylos aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad teismo sprendime nurodomi galimai patirti tam tikri nepatogumai pareiškėjui realiai negalėjo sukelti tokio laipsnio neigiamų pasekmių, kurias būtų galima įvardyti kaip nežmoniškas kalinimo sąlygas, bendravimo galimybių sumažėjimą, sveikatos sutrikdymą ar jos pablogėjimą.
Atsiliepimas
21. Atsakovo atstovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo atmesti skundą, o atsakovo atstovo apeliacinį skundą tenkinti visa apimtimi. Nurodo, kad apeliaciniame skunde išsamiai išdėstė savo poziciją ir ją visiškai palaiko.
22. Pareiškėjas M. S. atsiliepime į atsakovo atstovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir įpareigoti atsakovo atstovą, kad nuo langų nuimtų grotas arba jas pakeistų tokiomis, pro kurias patektų natūrali šviesa. Nurodo, kad nesutinka su tuo, jog jis turi įrodinėti, kad jo teisės buvo pažeistos, nors atsakovo atstovas net neginčija, kad kamerose Nr. 205, 208, kurių plotas apie 32 kv. m, gyvena po 10 asmenų. Todėl išskaičiavus baldų ir sanitarinio mazgo užimamą plotą, vienam asmeniui net nelieka 3,1 kv. m. Teigia, kad Vilniaus PN uždėjo tokias grotas, pro kurias nepatenka natūrali šviesa. Taip pat pareiškėjas nesutinka, kad jam yra ribojamas pasivaikščiojimų laikas, nors jis atlieka bausmę pataisos namuose, o ne kalėjime.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Vilniaus PN veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, atlyginimo.
24. Pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo reikalavimui dėl žalos už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 2 d. iki 2015 m. balandžio 26 d. pritaikęs ieškinio senatį, nustatęs, kad vertinamasis aktualus ginčo laikotarpis yra nuo 2015 m. balandžio 27 d. iki 2018 m. birželio 8 d., įvertinęs bylos duomenis, nustatė, jog 1139 paras pareiškėjui būnant Vilniaus PN nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis dušo patalpa, ir nusprendė priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
25. Pareiškėjas apeliaciniame skunde dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 6 d. sprendimo prašo jo skundą tenkinti visiškai ir priteisti jam 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas nesutinka su pritaikytu ieškinio senaties terminu, taip pat teigia, kad teismas neteisingai apskaičiavo jam tenkantį laisvą plotą kamerose Nr. 205, 208, vertino, jog kamerų vėdinimas per langus neatitinka teisės aktų reikalavimų, jis turi teisę pasivaikščioti ne mažiau kaip 8 val. per parą, be to, ant langų uždėtos per tankios grotos.
26. Lietuvos valstybės atstovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde prašo skundžiamą teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti, o nusprendus, kad pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų – apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Nurodo, kad teismas neteisingai įvertino bylos aplinkybes, o Eksploatavimo taisyklės ginčui aktualiu laikotarpiu nenustatė reikalavimo įrengti pertvaras dušo patalpose.
27. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundas teisme gautas 2018 m. balandžio 27 d., pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie pateisintų ilgą delsimą kreiptis į teismą, į atsakovo atstovo prašymą skundo reikalavimui taikyti ieškinio senatį ir vadovaujantis CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, darytina išvada, kad pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 2 d. iki 2015 m. balandžio 26 d. turi būti taikoma ieškinio senatis. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo teisiškai pagrįstų argumentų ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, kurios leistų spręsti, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį ir tuo pagrindu atmetė pareiškėjo reikalavimą priteisti iš atsakovo patirtą neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 2 d. iki 2015 m. balandžio 26 d. Pareiškėjo nurodoma aplinkybė, jog atsakovo atstovo padaryti pareiškėjo teisių pažeidimai buvo tęstinio pobūdžio, nėra pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas daliai pareiškėjo reikalavimų pagrįstai taikė ieškinio senatį.
28. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, jog CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
29. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo argumentus dėl vienam asmeniui tenkančios gyvenamosios patalpos ploto normos neužtikrinimo, pažymi, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Taisyklės), 11¹.1 punkte nustatyta, jog pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose vienam asmeniui tenkantis plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m, o 11¹.2 punkte numatyta, kad kamerų tipo patalpose vienam asmeniui tenkantis plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam asmeniui.
30. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas atskirais ginčo laikotarpiais buvo laikomas Vilniaus PN kamerų tipo gyvenamosiose patalpose (Nr. 16K, 18K, 5K, 6-413-04, 3-205-07, 3-208-03), kuriose vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimai nei vienoje iš paminėtų kamerų ir gyvenamųjų patalpų nebuvo pažeisti (b. l. 30, 32, 34–36), t. y. 3,6 kv. m vienam asmeniui tenkančio ploto standartas pareiškėjui buvo užtikrintas. Atsakydama į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentą, kad gyvenamųjų patalpų plotą taip pat užėmė baldai, teisėjų kolegija pažymi, kad nei Taisyklės, nei kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, Konvencija gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos nenustato. EŽTT yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimamas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017; 2018 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4552-575/2018). Nors nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto, tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., EŽTT 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013; 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).
31. Taigi teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo kalinamas tinkamomis ploto sąlygomis, t. y. nepažeidžiant Taisyklėse nustatytos vienam asmeniui tenkančios ploto normos. Pareiškėjas nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde nenurodė pagrįstų aplinkybių, kurios leistų daryti šiuo aspektu priešingą išvadą, nei ją padarė pirmosios instancijos teismas.
32. Dėl atsakovo apeliacinio skundo teiginio, kad teisės aktai nenumato pareigos pataisos namams įrengti pertvaros dušuose, teisėjų kolegija akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje nagrinėjant tokio pobūdžio bylas ne kartą konstatuota, jog aplinkybė, kad teisės aktai nenumato pareigos pataisos namams įrengti pertvaros dušuose, nesudaro pagrindo atleisti Vilniaus PN nuo pareigos užtikrinti suimtųjų (nuteistųjų) privatumą naudojantis dušais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4552-575/2018; 2019 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1946-525/2019).
33. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl teismo pareiškėjui priteisto neturtinės žalos dydžio, pažymi, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai.
34. Atsakant į klausimą, ar pareiškėjui priteistas neturtinės žalos atlyginimas šiuo atveju laikytina proporcinga pareiškėjo patirtų išgyvenimų kompensavimo priemone, pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).
35. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.).
36. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas galėjo patirti tam tikrų nepatogumų naudojantis dušu, tačiau nesutinka su pirmosios instancijos vertinimu dėl šio pažeidimo trukmės, t. y. kad pareiškėjo privatumas naudojantis pertvarų neturinčiu dušu buvo pažeidžiamas visą ginčo laikotarpį – 1139 paras. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui suteikiama teisė ne rečiau kaip kartą per savaitę iki 15 minučių praustis duše, teismas nepagrįstai skaičiavo pažeidimo laikotarpį už kiekvieną dieną. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tenkinti atsakovo atstovo prašymą pripažinti pareiškėjo teisių pažeidimą kaip pakankamą satisfakciją, tačiau yra pagrindas mažinti priteistinos neturtinės žalos dydį. Šiuo atveju darytina išvada, kad pareiškėjo privatumo teisė naudojantis dušu galėjo būti pažeista 162 dienas (kartus).
37. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi pirmiau aptartais CK 6.250 straipsnyje bei teismų praktikoje suformuluotais patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamaisiais kriterijais, teisingumo, protingumo principais, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį (privatumo naudojantis dušu nesuteikimas), mastą ir trukmę (162 dienas / kartus), atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, tai, jog nėra duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis ir administracinėje byloje nėra pateikta duomenų ir tokių nėra nustatyta, jog dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai, daro išvadą, kad šiuo atveju adekvati padarytam pažeidimui suma šiuo konkrečiu atveju yra 150 Eur.
38. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, iš esmės detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Vilniaus PN sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis pareiškėjo įvardytus nusiskundimus, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų buvimo faktą. Teismo sprendimas yra pagrįstas įrodymų analize, faktinių aplinkybių vertinimas tinkamai susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu.
39. Vadovaujantis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 61 p., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).
40. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, šiuo atveju iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir nekartoja pirmosios instancijos teismo argumentų dėl faktinių aplinkybių ir teisės aktų nuostatų, susijusių su skunde nurodytomis kitomis aplinkybėmis (t. y. dėl tinkamos ventiliacijos nebuvimo, per trumpos pasivaikščiojimo trukmės ir per tankių ant langų uždėtų grotų), kurios buvo atmestos kaip nepagrįstos ir neįrodytos. Priešingas išvadas leidžiančių padaryti įrodymų pareiškėjas nepateikė nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde.
41. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje išdėstytas faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus ir taikė proceso nuostatas, todėl atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinis skundas sudaro pagrindą pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti sumažinant pareiškėjui priteistinos žalos atlyginimo sumą iki 150 Eur. Pareiškėjo apeliacinis skundas yra atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo M. S. apeliacinį skundą atmesti, o atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 6 d. sprendimą pakeisti ir pareiškėjui M. S. priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 150 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 6 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.