- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-11-24
- Bylos Nr.
- TA-840-520/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01811-2020-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Dalia Višinskienė (pirm.), Artūras Drigotas (pirm.), Virginija Volskienė
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos
- Pareiškėjas
- O. B.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. spalio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo O. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas O. B. (toliau – ir pareiškėjas) skunde prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir atsakovo atstovas, Pravieniškių PN-AK), 8 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2017 m. birželio 20 d. iki 2020 m. kovo 30 d., atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK, buvo grubiai pažeidžiamos jo subjektinės teisės, t. y. kalinimo sąlygos buvo žeminančios jo orumą, nes duše nebuvo užtikrintas privatumas. Pravieniškių PN-AK dušo patalpose vienu metu maudydavosi ne mažiau kaip 15 asmenų, tarp dušo ragelių nebuvo jokių pertvarų, todėl pareiškėjas visada sutrikdavo, kai reikėdavo visą kūną praustis kitų akivaizdoje ir jiems stebint, dėl tokių prausimosi sąlygų jis negalėdavo tinkamai nusiprausti. Persirengimo kambaryje taip pat nebuvo jokių pertvarų, todėl pareiškėjas kuo greičiau rengdavosi drabužius, kad išvengtų patyčių. Jis pataisos įstaigos administracijai daug kartų žodžiu reiškė pretenzijas, tačiau į tai administracija nereagavo ir nebandė keisti prausimosi sąlygų. Dėl nurodytų sąlygų pareiškėjas jautė orumo pažeminimą, diskomfortą, jautėsi nuolat nešvarus, dažnai sulaukdavo pašaipų dėl jo reakcijos į privatumo neužtikrinimą dušo patalpose, jautėsi prislėgtas.
3. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierius 2006 m. liepos 17 d. rašte Nr. 4D-2006/2-858 patvirtino, jog pertvarų duše nebuvimas sukelia psichologinius išgyvenimus. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra konstatavęs, kad kalinamo asmens privatumo neužtikrinimas sudaro pagrindą pripažinti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą. Pareiškėjas taip pat atkreipė dėmesį, kad Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 7 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-584-428/2019 pripažino, jog pertvarų duše nebuvimas neužtikrina visiško privatumo. Pareiškėjo teigimu, nagrinėjant jo skundą dėl žalos atlyginimo, reikėtų atsižvelgti į EŽTT 2011 m. sausio 21 d. sprendimą Elefteriadis prieš Ruminiją (pareiškimo Nr. 38227/05), kuriame konstatuota, kad būtų neteisinga ir nepagrįsta reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Teismas turėtų pripažinti, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų pareiškėjas patyrė neigiamo pobūdžio išgyvenimų, nepatogumų, t. y. neturtinę žalą, todėl kyla atsakovo civilinė atsakomybė.
Atsiliepimas
4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
5. Atsakovas nurodė, kad teisės aktai nenumato prievolės nuteistųjų dušo patalpose maudymosi vietas atskirti sienelėmis. Sienelių nėra tik 1-ojo sektoriaus dušinėse, o 2-ojo sektoriaus bendrose dušinėse, taip pat uždarosios zonos dušinėje maudymosi vietos sienelėmis yra atskirtos. Ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas į psichologus kreipėsi vieną kartą. Pareiškėjo aprašytoje situacijoje atsakovo atstovas teisės aktų reikalavimų nepažeidė, pareiškėjas nepateikė jokių žalos buvimo faktą pavirtinančių įrodymų, todėl nėra įrodytos būtinosios viešosios civilinės atsakomybės sąlygos.
II.
6. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2020 m. spalio 30 d. sprendimu pareiškėjo O. B. skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, 110 Eur neturtinei žalai atlyginti.
7. Teismas nurodė, kad nei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos, nei ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusios Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintos Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, nei kiti nacionaliniai teisės aktai nereglamentuoja sienelių tarp dušų čiaupų privalomą įrengimą, tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje, nagrinėjant tokio pobūdžio bylas, ne kartą konstatuota, jog aplinkybė, kad teisės aktai nenumato pareigos pataisos namams įrengti pertvaras dušuose, nesudaro pagrindo atleisti atsakovo nuo pareigos užtikrinti suimtųjų (nuteistųjų) privatumą naudojantis dušais.
Atsiliepimas
8. Remdamasis bylos duomenimis, teismas nustatė, kad nuo 2017 m. birželio 27 d. iki 2018 m. kovo 30 d. pareiškėjas bausmę atliko 2-ajame sektoriuje, o nuo 2018 m. kovo 30 d. iki 2020 m. kovo 30 d. – 1-ajame sektoriuje. Teismas pažymėjo, kad atsakovas atsiliepime į skundą pripažino, jog 1-ojo sektoriaus dušuose sienelių nėra ir pateikė šią aplinkybę patvirtinančius įrodymus (fotonuotrauką), taip pat atsakovas nurodė, kad 2-ojo sektoriaus dušai atskirti sienelėmis ir tai iliustravo fotonuotraukomis.
Žemesnės instancijos teismas
9. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju Pravieniškių PN-AK teko pareiga paneigti pareiškėjo skundo teiginius, jog 2-ojo sektoriaus bendrose dušinėse laikotarpiu, kai šiame sektoriuje pareiškėjas atliko bausmę (nuo 2017 m. birželio 27 d. iki 2018 m. kovo 30 d.), bendrose dušinėse dušų vietos buvo atskirtos sienelėmis. Teismo vertinimu, atsakovo pateiktos fotonuotraukos nėra pakankamai informatyvios pareiškėjo nurodytai aplinkybei paneigti, nes jose nenurodyta faktinių aplinkybių fiksavimo data. Pareiškėjui nuosekliai tvirtinant, kad 2-ojo sektoriaus dušinėse jo kalinimo šiame sektoriuje laikotarpiu sienelių tarp dušų čiaupų nebuvo, teismas laikė, kad atsakovas šių konkrečių aplinkybių nepaneigė. Todėl teismas darė išvadą, kad pareiškėjo privatumas naudojantis dušu galėjo būti pažeistas visą skunde nurodytą ginčui aktualų laikotarpį, t. y. nuo 2017 m. birželio 27 d. iki 2020 m. kovo 30 d., ir pareiškėjas galėjo patirti perteklinių nepatogumų naudojantis dušu.
10. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjui suteikiama teisė ne rečiau kaip kartą per savaitę praustis duše (Lietuvos Respublikos sveikatos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 44 p.; Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Vidaus tvarkos taisyklių 258 p.; Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 1R-25 patvirtintų Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 17.5 p.) ir ginčo dėl šios galimybės pareiškėjui suteikimo byloje nėra, teismas vertino, kad pareiškėjo privatumo teisė naudojantis dušu galėjo būti pažeista 144 dienas (kartus).
Atsiliepimas
11. Įvertinęs pareiškėjo skundo argumentus, atsikirtimo į atsakovo atsiliepimą argumentus, atsakovo atstovo pateiktos Turto valdymo skyriaus pažymos duomenis, tai, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas, negalėdamas pasinaudoti dušu dėl to, kad vienas dušo čiaupas skiriamas ne vienam asmeniui, yra kreipęsis raštu į atsakovą, o šis minėtos problemos nesprendė, pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl per didelio asmenų kiekio duše laikė pernelyg abstrakčiomis ir nenuosekliomis, todėl vertino kritiškai ir nenustatė atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl pertvarų persirengimo patalpose nebuvimo, pažymėdamas, kad teisės aktai nereglamentuoja pertvarų būtinumo persirengimo kambaryje.
Žemesnės instancijos teismas
12. Teismas nustatė, kad atsakovas į bylą pateikė Pravieniškių PN-AK Pirmojo sektoriaus Resocializacijos skyriaus pažymą, kurioje nurodyta, kad nuteistasis O. B. dėl išgyvenimų ir nepatogumų, kuriuos galėjo sukelti privatumo neužtikrinimas dušinėse ginčui aktualiu laikotarpiu kreipėsi vieną kartą. Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, kad dėl privatumo dušuose neužtikrinimo pareiškėjas galėjo patirti perteklinių neigiamų dvasinių išgyvenimų, fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, t. y. neigiamas pasekmes, kurios patenka į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio apibrėžtį kaip neturtinė žala, priežastiniu ryšiu susijusi su netinkamomis kalinimo sąlygomis.
13. Atsižvelgęs į pažeidimo pobūdį ir trukmę, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas nėra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui atlyginti už patirtą neturtinę žalą. Įvertinęs Lietuvoje egzistuojančias darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, nesant duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, pareiškėjui nepateikus duomenų ir teismui nenustačius, jog būtų pakenkta fizinei sveikatai ar sukelti ilgalaikiai fizinės sveikatos sutrikimai, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-3067-662/2019, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 110 Eur suma.
III.
14. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, apeliaciniame skunde prašo Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. spalio 30 d. sprendimą pakeisti – pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo O. B. teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti.
Atsiliepimas
15. Atsakovas nurodo, kad teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, jog teisės aktai nenumato pataisos įstaigai prievolės įrengti matomumą ribojančias pertvaras nuteistųjų dušinėse. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymas Nr. V-82 „Dėl pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ nustato dušo kabinų įrengimą tik ilgalaikių pasimatymų kambariuose. Atsakovas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje pažymėta, kad pertvarų nebuvimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas.
16. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad dušų įrengimas be atskirų kabinų yra analogiškas visų viešų įstaigų (sporto klubų, pramogų centrų, baseinų) persirengimo ir dušų patalpų įrengimui ir atitinka bendrąsias visuomenėje galiojančias ir didžiajai daliai visuomenės priimtas nuostatas dėl tokių patalpų įrengimo. Pravieniškių PN-AK šiuo aspektu nuteistiesiems nėra sudarytos išimtinai kitokios (blogesnės) sąlygos nei likusiai visuomenės daliai. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai apie patirtus neigiamus išgyvenimus dėl to, kad jį galėjo stebėti kiti kartu besimaudantys asmenys, laikytini jo paties subjektyvia nuomone, nesudarančia pagrindo atsirasti neturtinei žalai. Atsakovo atstovas nurodo, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu būtų bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pripažinimas yra pakankama bei teisinga satisfakcija už jo teisių pažeidimą.
Atsiliepimas
17. Pareiškėjas O. B. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir priteisti 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo administracinės bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, nes dėl atsakovo kaltės nepagrįstai pratęsiamas bylinėjimasis.
Šalies argumentai
18. Pareiškėjas nurodo, kad dėl privatumo duše neužtikrinimo jis kentėjo ne tik maudydamasis duše, tačiau ir kiekvieną dieną, girdėdamas įvairias replikas. Pareiškėjo teigimu, laisvėje gyvenantis asmuo, turėdamas tam tikrų fizinių trūkumų, turi galimybę rinktis, ar maudytis bendrame duše ar pasirinkti privatų dušą, todėl nekyla problemų dėl privatumo neužtikrinimo. Tačiau pareiškėjas tokio pasirinkimo neturėjo, todėl teismas pagrįstai konstatavo, kad šiuo atveju buvo pažeistas privatumas naudojantis dušu. Su priteista suma pareiškėjas nesutinka, nes ji nekompensuoja jo patirtų neigiamų išgyvenimų, todėl turėjo būti priteista didesnė suma, tačiau apeliacinio skundo nepadavė, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiškose bylose.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
19. Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo pareiškėjui O. B. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, priteistas 110 Eur neturtinės žalos atlyginimas pagal CK 6.271 straipsnį.
20. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl jam neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad Pravieniškių PN-AK nuo 2017 m. birželio 27 d. iki 2020 m. kovo 30 d. (144 dienas (kartus)) pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis dušu ir dėl to jis patyrė neturtinę žalą, kuri jam atlygintina priteisiant 110 Eur kompensaciją.
21. Atsakovas apeliaciniame skunde prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą – pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti. Atsakovas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, jog teisės aktai nenumato pataisos įstaigai prievolės įrengti matomumą ribojančias pertvaras nuteistųjų dušinėse, o pareiškėjas savo teisių pažeidimą grindžia subjektyvia nuomone.
22. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
23. Valstybė turi užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12, Nr. 29292/12, Nr. 69598/12, Nr. 40163/13, Nr. 66281/13, Nr. 70048/13 ir Nr. 70065/13); 2006 m. liepos 13 d. sprendimą byloje Popov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 26853/04)).
24. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017; kt.).
25. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad aplinkybė, jog teisės aktai nenumato pareigos pataisos namams įrengti pertvarų dušuose, nesudaro pagrindo atleisti pataisos namus nuo pareigos užtikrinti suimtųjų (nuteistųjų) privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4552-575/2018; 2019 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1946-525/2019, 2019 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3067-662/2019; 2021 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-172-575/2021; 2021 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-735-624/2021 ir kt.). Todėl pripažįstama, kad pareiškėjams, naudojantis pertvarų neturinčiu dušu, pažeidžiamas jų privatumas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gegužės 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-1200-602/2021). Vadovaujantis EŽTT formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencijos 8 straipsnio, garantuojančio asmens teisę į privatumą, prasme (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12).
26. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nuo 2017 m. birželio 27 d. iki 2018 m. kovo 30 d. pareiškėjas bausmę atliko Pravieniškių PN-AK 2-ajame sektoriuje, o nuo 2018 m. kovo 30 d. iki 2020 m. kovo 30 d. – 1-ajame sektoriuje ir jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis dušu.
27. Įvertinus nustatytas aplinkybes bei atsižvelgiant į minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir EŽTT praktiką, yra pagrindas pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą (pažeistas Konvencijos 8 str.), o pareiškėjas patyrė neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.
28. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).
29. Sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir (ar) dydžio, yra analizuojama ir vertinama konkreti situacija, pareiškėjui įvykdyti neteisėti veiksmai, jo sveikatos būklė ir pan. ir atsižvelgus į konkrečią situaciją sprendžiama, ar asmens teisėms apginti pakanka tik pažeistų teisių pripažinimo, ar iš esmės žala buvo padaryta didesnė ir turi būti priteisiamas žalos atlyginimas pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4354-520/2018 ir kt.). Paprastai tik esant nežymiems, vienkartiniams, neilgalaikiams kalinimo sąlygų pažeidimams (nepriklausomai nuo įstaigos tipo), atsižvelgiant į konkrečią pareiškėjo situaciją, pažeidimas tik konstatuojamas, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1805-502/2018; 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1625-556/2018 ir kt.).
30. Atsižvelgdama į šioje byloje nustatyto pažeidimo pobūdį ir trukmę, į tai, kad atsakovui buvo žinoma, jog pareiškėjas kreipėsi į psichologus dėl patirtų dvasinių išgyvenimų ir kančių, diskomforto ir nepatogumų, kuriuos jam galėjo sukelti privatumo neužtikrinimas dušinėse (b. l. 13), pareiškėjo šioje byloje nurodytas konkrečias aplinkybes, dėl kurių toks privatumo neužtikrinimas jam sukėlė neigiamus išgyvenimus, jis patyrė patyčias, teisėjų kolegija daro išvadą, kad dėl pažeidimo poveikio pareiškėjo patirti negatyvūs išgyvenimai savo intensyvumu peržengia minimalias ribas ir sukelia neturtinę žalą, kuri jam turi būti atlyginama priteisiant kompensaciją.
31. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismų praktikoje įvertinus individualias aplinkybes, yra pripažįstama, jog dėl analogiško pažeidimo priteistina piniginė kompensacija (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. balandžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-1005-1200-789/2021; 2021 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-1381-552/2021).
32. Atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimo ir jo sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus teismų praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; kt.) suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas neįrodė, jog pirmosios instancijos teismo priteista 110 Eur suma nelaikytina adekvačia ir teisinga kompensacija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti.
33. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl atsakovo apeliacinis skundas, atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
34. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo priteisti procesines palūkanas, nustatytas CK 6.37 straipsnyje. Dėl šio pareiškėjo reikalavimo teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; kt.). Atsiliepime į apeliacinį skundą negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.
35. Apeliacinės instancijos teisme negalima pareikšti reikalavimo priteisti procesines palūkanas, nustatytas CK 6.37 straipsnyje, jei toks reikalavimas nebuvo pareikštas pirmosios instancijos teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4359-520/2018; kt.).
36. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CK 6.37 straipsnio 2 dalį, yra konstatavęs, jog procesinėms palūkanoms skaičiuoti ir priteisti būtinos dvi pagrindinės sąlygos: bylos iškėlimo teisme faktas ir kreditoriaus reikalavimas priteisti procesines palūkanas. Šios palūkanos priteisiamos visais atvejais, jei byloje yra pareikštas reikalavimas tokias palūkanas skaičiuoti ir ieškinys tenkinamas (pvz., 2018 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235-1075/2018; kt.).
37. Taigi tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad pareiškėjas (ieškovas) reikalavimą dėl procesinių palūkanų priteisimo turi reikšti pirmosios instancijos teismui kartu su pagrindiniu reikalavimu, o ne apeliacinės instancijos teismui.
38. Atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjas reikalavimo priteisti procesines palūkanas skunde pirmosios instancijos teismui nebuvo pareiškęs, o apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, teisėjų kolegija pareiškėjo reikalavimo dėl procesinių palūkanų priteisimo nenagrinėja.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. spalio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.