- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-02-19
- Bylos Nr.
- A-507-415/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02120-2018-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Gintaras Kryževičius (pirm.), Stasys Gagys, Romanas Klišauskas
- Pareiškėjas
- S. V.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas S. V. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN), 15 600 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2014 m. birželio 20 d. iki skundo padavimo teismui dienos jis buvo kalinamas Vilniaus PN, pažeidžiant jo teisę į privatumą naudojantis dušu. Pareiškėjas teigė, kad kiekvieną savaitę naudodamasis dušu jis jautėsi nejaukiai, nes buvo stebimas kitų nuteistųjų, apkalbamas, žeminamas, patyrė neigiamus išgyvenimus. Dušo patalpos įrengtos nesilaikant teisės aktų reikalavimų, nes jų plotas – apie 30 kv. m, tačiau maudymosi vietos neatskirtos sienelėmis, įrengtos viena nuo kitos nedideliu atstumu, taigi tekdavo patirti nepageidaujamą fizinį kontaktą (liestis prie kito asmens kūno), kildavo konfliktai.
Atsiliepimas
3. Pareiškėjas rašytiniuose paaiškinimuose nesutiko su atsakovo atstovo Vilniaus PN atsiliepimu į skundą, nurodė, kad apie tai, kad visą skundžiamą laikotarpį buvo pažeidinėjamos jo teisės, sužinojo tik 2018 m. birželio 6 d., sužinojęs apie dušuose statomas pertvaras, todėl ieškinio senatis neturėtų būti taikoma. Pareiškėjas nurodė, kad dušai ir nuotekų sistema yra netvarkingi, vandens temperatūra netinkama, pataisos įstaigos administracija minimų problemų nesprendė, neužtikrino nuteistųjų saugumo. Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus PN jau yra įrengti ir dušai su sienelėmis, tačiau ne visi nuteistieji gali naudotis tomis dušo patalpomis, pareiškėjas jaučiasi diskriminuojamas.
4. Atsakovo atstovas Vilniaus PN atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
5. Atsakovo atstovas prašė pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, kuri kilo nuo 2014 m. birželio 21 d. iki 2015 m. birželio 21 d., taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą. Vilniaus PN teigė, kad Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse, kuriame gyveno pareiškėjas, veikiantys dušai yra įrengti pagal teisės aktų reikalavimus. Jokie teisės aktai nereikalauja įrengti pertvarų ar atskirų skyrių dušų patalpose. Pareiškėjo abstraktūs teiginiai nesudaro pagrindo konstatuoti teisės aktų reikalavimų pažeidimą. Vilniaus PN nurodė, kad dušai kasdien valomi, dezinfekuojamai, taip užtikrinamas naudojimosi dušu saugumas net ir esant dideliam dušu besinaudojančių asmenų kiekiui. Siekiant gerinti nuteistųjų laikymo sąlygas, Vilniaus PN jau yra įrengta dušų su sienelėmis. Pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Vilniaus PN administracijai skundų dėl kalinimo sąlygų, susijusių su dušo įrengimu, neteikė. Pareiškėjo skunde nurodyta neturtinės žalos suma nepagrįsta.
II.
6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. rugsėjo 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad nuo 2015 m. birželio 21 d. iki 2018 m. birželio 21 d. buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis dušu, o kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.
7. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas skundą teismui surašė 2018 m. birželio 21 d., sprendė, kad pareiškėjas praleido trejų metų ieškinio senaties terminą pareikšti reikalavimą dėl neturtinės žalos, patirtos laikant jį Vilniaus PN nuo 2014 m. birželio 20 d. iki 2015 m. birželio 20 d.
8. Vertindamas pareiškėjo nusiskundimus dėl kalinimo sąlygų nuo 2015 m. birželio 21 d. iki 2018 m. birželio 21 d., teismas nurodė, kad atsakovo atstovo pateikti duomenys nepatvirtina, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį turėjo galimybę praustis bent minimaliai atitvertoje erdvėje. Teismo vertinimu, pareiškėjas skunde pakankamai išsamiai išdėstė savo nusiskundimus dėl privatumo prausiantis duše neužtikrinimo, todėl tikėtina, kad dėl pertvarų duše nebuvimo jis galėjo patirti neigiamus emocinius išgyvenimus ir nepageidaujamą fizinį kontaktą. Teismas atmetė pareiškėjo nusiskundimus, kad dušai ir nuotekų sistema yra netvarkingi, netinkama vandens temperatūra, ir kad pataisos įstaigos administracija minimų problemų nesprendė, kad pareiškėjas galėjo užsikrėsti grybelio infekcija. Teismas sprendė, kad pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis dušu pažeidimas galėjo sukelti tik nežymių nepatogumų, nežymų minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo.
III.
9. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo netaikyti ieškinio senaties termino dėl žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2014 m. birželio 20 d. iki 2015 m. birželio 20 d. ir priteisti neturtinės žalos atlyginimą už netinkamas sąlygas naudotis dušu, neužtikrinant privatumo nuo 2014 m. birželio 20 d. iki 2018 m. birželio 21 d.
10. Pareiškėjas nurodo, kad naudodamasis dušu jis jautėsi nejaukiai, nes buvo stebimas kitų nuteistųjų, apkalbamas, žeminamas, patyrė neigiamus išgyvenimus, prausiantis tekdavo patirti fizinį kontaktą su kitais asmenimis, kildavo konfliktai.
11. Pareiškėjas teigia, kad jo teisių pažeidimas yra tęstinis ir tęsiasi iki šiol, ypač didelius išgyvenimus pareiškėjas patyrė į dušą Vilniaus PN nuėjęs pirmus kartus. Vilniaus PN net ir po pirmosios instancijos teismo sprendimo nešalina nustatytų pažeidimų. Pareiškėjui neleidžiama naudotis dušais, kuriuose įrengtos pertvaros. Pareiškėjas teigia, kad jis ne kartą yra kreipęsis į Vilniaus PN administraciją, tačiau atsakymai nebuvo pateikiami arba skundai buvo pradanginti. Pareiškėjas nurodo, kad vanduo dušuose nespėja nubėgti, pareiškėjas yra užsikrėtęs kojų nagų grybeliu, dušo patalpos neatitinka higienos normų reikalavimų.
Atsiliepimas
12. Pareiškėjas atsikirtime į atsakovo atstovo atsiliepimą į apeliacinį skundą nurodo, kad atsakovo atstovas klaidina teismą. Mano, jog pirmosios instancijos teismas labiau gynė atsakovo interesus. Pareiškėjas nurodo, kad jį kamuoja nervinė depresija, dėl nervinės įtampos kankina nemiga, skauda galvą, skrandį, jo sveikatos problemos progresuoja.
13. Atsakovo atstovas Vilniaus PN atsiliepimuose į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.
Žemesnės instancijos teismas
14. Vilniaus PN nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės teisės normas taikė teisingai, procesinių teisės normų nepažeidė, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Teismas detaliai atsakė į kiekvieną pareiškėjo skundo reikalavimą. Apeliaciniame skunde pateikiami analogiški argumentai kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Apeliantas nenurodo jokių objektyvių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo nepagrįstumo ar neteisėtumo, nepagrindžia ir neindividualizuoja subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, priežastinio ryšio tarp nurodomų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Vilniaus PN veiksmų, nuo 2014 m. birželio 20 d. iki 2018 m. birželio 21 d. neužtikrinant jam tinkamų sąlygų praustis duše, atlyginimo.
Žemesnės instancijos teismas
16. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad nuo 2015 m. birželio 21 d. iki 2018 m. birželio 21 d. buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis dušu, o kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė. Pareiškėjo reikalavimams dėl kalinimo sąlygų nuo 2014 m. birželio 20 d. iki 2018 m. birželio 21 d. teismas pritaikė trejų metų ieškinio senatį.
17. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde prašo netaikyti ieškinio senaties instituto, nesutinka su sprendimu nepriteisti jam neturtinės žalos atlyginimo pinigais, pakartoja jo skunde pirmosios instancijos teismui nurodytus neigiamus išgyvenimus. Pareiškėjas teigia, kad jis ne kartą yra kreipęsis į Vilniaus PN administraciją, tačiau atsakymai nebuvo pateikiami arba skundai buvo pradanginti. Nurodo, kad kreipėsi į medicinos personalą dėl grybelio, tačiau nesulaukė pagalbos.
18. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo ir atsakovo apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
19. Taip pat akcentuotina, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Pažymėtina, jog bylos nagrinėjimo dalyką, t. y. savo pažeistos teisės ar įstatymo saugomo intereso gynybos būdą bei apimtį, nustato pareiškėjas, skunde (prašyme) suformuluodamas savo materialinį teisinį reikalavimą (skundo (prašymo) dalyką) bei nurodydamas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą (skundo (prašymo) pagrindą) (ABTĮ 24 str. 2 d. 7 ir 8 p.) (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-257/2012). Taigi nagrinėjamos bylos ribas apibrėžia būtent pareiškėjo skunde ir pranešime dėl skundo aplinkybių tikslinimo nurodytos aplinkybės, kiek jos yra susijusios būtent su pareiškėjo konkrečiais atvejais galimai pažeistomis teisėmis. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas pirmosios instancijos teisme nurodydamas aplinkybes, iš kurių kildina neturtinę žalą, nurodė, kad dėl jo išvardytų netinkamų kalinimo sąlygų jis patyrė psichologinį diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus, tačiau neturtinės žalos nesiejo su pablogėjusia sveikata ir jokių aplinkybių, susijusių su sveikatos problemomis, kilusiomis dėl jo nurodytų netinkamų kalinimo sąlygų, nenurodė. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas nenagrinės apeliaciniame skunde nurodyto argumento, kad pareiškėjas susirgo grybeliu ir jis dėl to nesulaukė medicininės pagalbos.
20. Dėl pareiškėjo nesutikimo su daliai jo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pritaikytu ieškinio senaties terminu pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą išaiškinta, kad, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Pagal Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (CK 1.125 str. 8 dalis).
21. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundą teismui surašė tik 2018 m. birželio 21 d., nors teigė, kad Vilniaus PN netinkamomis sąlygomis buvo kalinamas nuo 2014 m. birželio 20 d. Taigi pareiškėjas padavė teismui skundą, kurio daliai reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo yra pasibaigęs Civilinio kodekso1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Vilniaus PN nagrinėjamoje byloje ieškinio senatį prašė taikyti.
22. Nagrinėjamoje byloje nėra jokių įrodymų, leidžiančių spręsti, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos dėl objektyvių, nuo jo paties valios nepriklausiusių priežasčių negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti galbūt pažeistas savo teises. Pareiškėjas nurodo, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, todėl pripažintina, kad jis turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos jo neigiamų patyrimų metu. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad jis apie jo teisių pažeidimus sužinojo tik tuomet, kai Vilniaus PN dušų patalpose pradėjo įrenginėti pertvaras, nėra pagrįsta.
23. Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Nustačius, kad pareiškėjas padavė skundą, kurio daliai reikalavimo ieškinio senaties terminas yra pasibaigęs ir nėra svarbių priežasčių ieškinio senaties terminui Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 2 dalies pagrindu atnaujinti, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė daliai pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą 3 metų ieškinio senaties terminą ir tuo pagrindu nagrinėjo bylos aplinkybes, susijusias su pareiškėjo kalinimu Vilniaus PN tik nuo 2015 m. birželio 21 d. iki 2018 m. birželio 21 d.
24. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktų duomenų patikimumu. Pareiškėjas nepateikė jokių pagrįstų argumentų ir (ar) objektyvių duomenų, dėl kurių būtų pagrindas tuo suabejoti. Todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Vilniaus PN pateiktais duomenimis.
25. Dėl pareiškėjo nusiskundimų, susijusių su higienos normų pažeidimais dušo patalpose, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nėra pagrindo pripažinti atsakovo neteisėtus veiksmus ir pareiškėjo teisių pažeidimą šiuo aspektu. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriuo teisiniu reguliavimu ir kokiais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus ir padarė nepagrįstas išvadas dėl minėtų aplinkybių. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadoms dėl pareiškėjo nusiskundimų, susijusių su dušo patalpų neatitikimu higienos reikalavimams, ir jų nebekartoja.
26. Dėl privatumo naudojantis dušu neužtikrinimo teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje dėl dušo patalpos įrengimo yra konstatuota, jog pertvarų duše nebuvimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas, tačiau pripažintina, kad ši aplinkybė neužtikrina visiško privatumo buvimo. Taigi, tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat gali būti vertinami kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1763-858/2015; 2016 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016). Vis dėlto, nagrinėjamoje byloje nenustatyta kitų pareiškėjo teises pažeidžiančių netinkamų kalinimo sąlygų, todėl nėra pagrindo privatumo duše pareiškėjui neužtikrinimą vertinti kaip vieną iš kumuliacinių sąlygų konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.
27. Pareiškėjas apeliaciniame skunde abstrakčiai nurodo, kad kreipėsi į Vilniaus PN administraciją ir jam nebuvo atsakyta arba jo skundai buvo pradanginti, tačiau nekonkretizuoja, nei kada, nei su kokiais konkrečiais nusiskundimais jis kreipėsi į pataisos įstaigos administraciją ir jam nebuvo atsakyta. Todėl minėti apelianto teiginiai pripažintini deklaratyvaus pobūdžio ir nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad pareiškėjais su skundais dėl dušo įrengimo trūkumų į Vilniaus PN administraciją nesikreipė.
28. Pasisakydamas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais, apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, gindamas teisės aktuose įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, savo praktikoje yra konstatavęs, jog tam tikrais atvejais teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012). Taigi, asmens, kuris patyrė neturtinę žalą dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos turi būti sprendžiama, ar asmens teisėms apginti pakanka tik pažeistų teisių pripažinimo, ar iš esmės žala buvo padaryta didesnė ir turi būti priteisiamas žalos atlyginimas pinigais. Neturtinė žala įvertinama pinigais, kai ją darantys veiksniai yra pakankamai intensyvūs.
29. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir kt.(žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.).
30. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai stengęsis sukelti nepatogumus pareiškėjui ar kad pareiškėjas dėl privatumo naudojantis dušu būtų kreipęsis raštu į Vilniaus PN administraciją ar kitas institucijas su prašymais ar skundais. Atsižvelgdama į tai, taip pat į tai, kad kitų pažeidimų nebuvo nustatyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad asmens teisių pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu šiuo atveju yra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistoms teisėms apginti, ji atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus (CK 6.250 straipsnis).
31. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendime padarytų išvadų, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo S. V. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.