Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2A-11-864/2023

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2023-11-16
Bylos Nr.: e2A-11-864/2023
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-02292-2020-8
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Sigita Zubavičiūtė-Montvilienė, Urmila Valiukienė, Ramunė Mikonienė
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės „EDS INVEST“
Atsakovas: D. Z., N. Z., J. Z.
Trečiasis asmuo: uždaroji akcinė bendrovė „Dimeksas“

Kategorijos

3.3.1.22Kiti su apeliacija susiję klausimai

Civilinė byla Nr. e2A-11-864/2023Teisminio proceso Nr. 2-68-3-02292-2020-8Procesinio sprendimo kategorija 3.3.1.22. (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2023 m. lapkričio 16 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Mikonienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Urmilos Valiukienės ir Sigitos Zubavičiūtės-Montvilienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „EDS INVEST“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 8 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „EDS INVEST“ ieškinį atsakovams D. Z., N. Z., J. Z. ir N. Z. dėl pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Dimeksas“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „EDS GUARANTEE“ (bylos nagrinėjimo metu pakeista į teisių perėmėją UAB „EDS INVEST, toliau ir ieškovė) kreipėsi į teismą, prašydama nuo sudarymo momento pripažinti negaliojančia tarp atsakovų D. Z., N. Z., J. Z., N. Z. (toliau ir atsakovai) sudarytą 2019 m. gruodžio 17 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 6-3336VZ (toliau ir ginčo sutartis) bei taikyti restituciją – grąžinti žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau ir Žemės sklypas), buvusiems savininkams, taip pat priteisti ieškovės naudai iš atsakovų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškinys iš esmės grindžiamas šiais argumentais ir aplinkybėmis:

1.1. UAB „SME Finance“ ir UAB „Dimeksas“ (toliau ir skolininkas, ir trečiasis asmuo) sudarė 2018 m. gegužės 31 d. faktoringo sutartį Nr. LT/18- 05-31/01 (toliau ir faktoringo sutartis), pagal kurią pradinis kreditorius finansavo skolininko prašymu skolininko išrašytas sąskaitas. Faktoringo sutartimi nustatytas limitas 50 000,00 Eur. Prievolių pagal faktoringo sutartį įvykdymas užtikrintas 2019 m. liepos 3 d. išrašytu paprastuoju neprotestuotinu vekseliu 50 000,00 Eur sumai (toliau ir Vekselis), kurio tinkamą įvykdymą laidavo D. Z.

1.2. 2019 m. rugpjūčio 21 d. reikalavimo teisių perleidimo sutarties Nr. 20190821/10 pagrindu UAB „EDS GUARANTEE“ įgijo ir perėmė iš pradinio kreditoriaus visas reikalavimo teises į skolininko skolinius įsipareigojimus pagal faktoringo sutartį, įskaitant visus jos pakeitimus ir papildymus. Pradinis kreditorius ieškovei kartu su reikalavimo teisėmis perleido ir skolininko prievolių pagal faktoringo sutartį tinkamam įvykdymui užtikrinti nustatytas teises bei visas kitas papildomas teises tiek pagal faktoringo sutartį, tiek ir pagal kitas sutartis ar įsipareigojimus, į tinkamą įsipareigojimų pradiniam kreditoriui įvykdymą.

1.3. 2019 m. rugsėjo 27 d. pranešimu ieškovė informavo skolininką ir atsakovą dėl kreditoriaus pasikeitimo. 2019 m. spalio 4 d. ieškovė pateikė skolininkui ir atsakovui reikalavimą apmokėti vekselį. Kadangi nei skolininkas, nei atsakovas pateikto vekselio neapmokėjo, ieškovė 2019 m. spalio 9 d. pateikė skolininkui ir atsakovui pranešimą apie vekselio neapmokėjimą ir informavo, jog kreipsis į notarų biurą dėl vykdomojo įrašo atlikimo. Atsakovas, gavęs pranešimą dėl kreditoriaus pasikeitimo, kreipėsi į ieškovę dėl skolos grąžinimo sutarties sudarymo. Tarp ieškovės ir atsakovo nuo 2019 m. spalio 2 d. vyko derybos dėl skolos grąžinimo taikiu būdu. Atsakovas siūlė sudaryti skolos grąžinimo sutartį, kurios tinkamą įvykdymą, užtikrintų žemė sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), hipoteka ieškovės naudai. 2019 m. lapkričio 18 d. buvo gautas atsakovo atstovės laiškas, kuriuo, be kita ko, prašoma nepateikti vykdomųjų įrašų vykdymui. Ieškovė, veikdama sąžiningai ir geranoriškai, tikėdamasi išspręsti susidariusią situaciją taikiu būdu, neteikė antstoliui prašymo inicijuoti vykdomosios bylos.

1.4. Ieškovei patvirtinus, jog neteiks vykdomųjų įrašų, kol vyks derybos, atsakovas pradėjo vilkinti derybas. Suderinus skolos grąžinimo sutarties esmines sąlygas ir parengus sutarties projektą 2019 m. gruodžio 11 d. atsakovo atstovė patvirtino, jog atsakovas atvyks pasirašyti skolos grąžinimo sutartį, tačiau atsakovas, vilkindamas ir atidėdamas atvykimo laiką, visai nebeatvyko pasirašyti skolos grąžinimo sutarties, o galiausiai atsisakė pasirašyti bendrai šalių suderintą sutartį ir įvykdęs nesąžiningus sandorius pradėjo reikalauti iš esmės kitokių sutarties sąlygų. Ieškovei 2019 m. gruodžio 31 d. iš viešai prieinamų duomenų tapo žinoma, jog atsakovas ir atsakovo sutuoktinė N. Z. 2019 m. gruodžio 17 d. pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 6-3336VZ pagrindu pardavė ginčo Žemės sklypą, tikėtina, artimiesiems J. Z. ir N. Z. Ieškovė paprašė atsakovo atstovės pateikti ginčo sandorio dokumentus susipažinimui, siekiant įsivertinti, kokiomis sąlygomis buvo parduotas ginčo žemės sklypas, tačiau atsakovo atstovė atsisakė tai padaryti.

1.5. Ieškovė įvertinusi, jog atsakovas elgiasi nesąžiningai ir siekia išvengti prievolės ieškovei vykdymo, pateikė antstolio Donato Kisieliaus kontorai vykdyti 2019 m. spalio 29 d. Vilniaus rajono 6-ojo notaro biuro notaro Edgaro Normanto išduotą vykdomąjį įrašą Nr. 9192 ir prašė pradėti skolos išieškojimą iš skolininko ir atsakovo. Ieškovės prašymo pagrindu pradėtos vykdomosios bylos Nr. 0174/20/00151 ir 0174/20/00152, kuriose solidariai išieškoma 50 000,00 Eur skola, notarinės išlaidos ir apskaičiuotos palūkanos iš UAB „Dimeksas“ ir D. Z. Ieškovei, susipažinus su vykdomųjų bylų dokumentais, taip pat tapo žinoma, jog atsakovas kito turto, į kurį ieškovė galėtų nukreipti išieškojimą, neturi, kadangi kitas atsakovo turimas turtas yra mažos vertės, šeimos turtas arba įkeistas tretiesiems asmenims, dėl ko išieškojimas būtų apsunkintas. Be kita ko, patvarkyme konstatuota, jog 2019 m. lapkričio 26 d. atsakovas ir atsakovo sutuoktinė N. Z. sudarė povedybinę sutartį, dėl ko antstolis konstatavo, kad atsakovas apsunkino savo turtinę padėtį ir pritaikė turto areštus raginimo metu. Atsižvelgiant į tai, jog atsakovas nuo pat derybų pradžios veikė nesąžiningai, tikslingai vilkindamas derybas, sudarinėjo sandorius, kurių vienintelis tikslas nesąžiningai išvengti prievolės vykdymo ieškovei, ieškovė kreipiasi į teismą dėl ginčo sandorio pripažinimo negaliojančiu actio Pauliana pagrindu ir restitucijos taikymo.

1.6. Nagrinėjamu atveju egzistuoja visos actio Pauliana ieškinio tenkinimo sąlygos. Ieškovė turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į atsakovą, kadangi reikalavimo teisių perleidimo sutartimi iš pradinio kreditoriaus įgijo reikalavimo teises, kylančias iš faktoringo sutarties bei visų faktoringo sutartį užtikrinančių prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonių. Faktoringo sutartis buvo užtikrinta vekseliu, kurio tinkamą įvykdymą laidavo atsakovas. Vekselyje buvo numatyta, jog vekselis mokėtinas jį pateikus. Reikalavimas apmokėti vekselį ir pranešimas dėl vekselio neapmokėjimo skolininkui ir laiduotojui buvo išsiųsti atitinkamai 2019 m. spalio 4 d. ir 2019 m. spalio 9 d. Prievolė apmokėti vekselį atsirado 2019 m. spalio 4 d., kuris nėra apmokėtas dar ir šiai dienai. Atsakovo prievolę sumokėti ieškovei 50 000,00 Eur patvirtina ir 2019 m. spalio 29 d. vykdomasis įrašas, kuriuo reikalaujama išieškoti solidariai iš skolininko bei atsakovo 50 000,00 Eur, kartu su papildomomis išlaidomis.

1.7. Vykdomojoje byloje antstolis, atlikęs skolininko ir atsakovo turtinės padėties patikrinimą, 2020 m. sausio 21 d. patvarkyme konstatavo, jog iš viešai prieinamų duomenų matyti, kad atsakovui nuosavybės teise priklausančių transporto priemonių neturi. Nekilnojamojo turto registro centro duomenimis, atsakovui bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybės teise priklauso butas, esantis (duomenys neskelbtini), kuris yra įkeistas hipotekos kreditoriui, taip pat bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe teise priklauso 2617/1403900 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), taip pat priklauso 2/14039 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), taip pat priklauso 1/115 dalis požeminio parkingo, esančio (duomenys neskelbtini), taip pat priklauso sandėliukas, esantis (duomenys neskelbtini). Akivaizdu, jog iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), išieškojimas praktiškai neįmanomas, kadangi šis butas yra atsakovo šeimos gyvenamoji vieta bei pastarasis yra įkeistas hipoteka tretiesiems asmenims. Kitas turtas (sandėliukas, parkingo vieta, ypatingai mažas žemės sklypas) yra mažos vertės, kuriuos vykdymo procese išvaržius nepasidengtų net nedidelė dalis įsipareigojimų. Šiai dienai atsakovas neturi jokių galimybių padengti ieškovei įsiskolinimą, nes po ginčo sandorio sudarymo atsakovas perleido vienintelį vertingą nekilnojamojo turto objektą, iš kurio galėjo būti padengta bent dalis įsiskolinimo ieškovei. Šiuo metu atsakovo skola ieškovei kas dieną didėja, kadangi vykdomuoju įrašu taip pat išieškomos palūkanos. Taigi, atsakovas, sudarymas ginčo sandorį, tikslingai pablogino savo turtinę padėtį bei mokumą.

1.8. Atsakovas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio. Sprendimą atsakovas priėmė aiškiai suvokdamas, kad pagal faktoringo sutartį ir vekselį, negrąžinus skolos ieškovei, ieškovė nukreips reikalavimus į atsakovo turėtą vertingą nekilnojamąjį turtą – ginčo žemės sklypą. Visi atsakovai, sudarydami pirkimo-pardavimo sutartį, buvo nesąžiningi. Atsakovas savo veiksmais ne tik kad pažeidė protingumo bei sąžiningumo principus, tačiau slapta, nepranešęs ieškovei, vedant tariamas derybas dėl taikaus skolos grąžinimo, sudarė ginčo sandorį, kuris nulėmė atsakovo nemokumą. Atsakovas, būdamas ieškovės skolininku, sudarė ginčijamą sandorį, mažindamas turimo turto masę. Bet kuris sąžiningai besielgiantis asmuo stengiasi su kreditoriais atsiskaityti, gerinti, o ne priešingai – bloginti savo turtinę padėtį. Atsakovo nesąžiningumą pagrindžia ir tai, kad ginčijamą sandorį atsakovas sudarė jau gavus pranešimą dėl vekselio apmokėjimo. Taigi šių aplinkybių visuma sudaro pagrindą teigti, kad atsakovas neatitinka sąžiningam skolininkui keliamų reikalavimų, kad jo nesąžiningumas yra ne tik kad preziumuotinas, bet ir pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis, kurios neabejotinai parodo atsakovo nesąžiningumą ieškovės atžvilgiu.

1.9. Kadangi atsakovas nėra padengęs ieškovei įsiskolinimo, pripažinus ginčijamą sandorį negaliojančiu taikytina restitucija, t. y. iš atsakovų J. Z. ir N. Z. išreikalautinas ginčo sandoriu perleistas ginčo žemės sklypas atsakovo D. Z. nuosavybėn.

Atsiliepimas

2. Atsakovai N. Z. ir J. Z. pateiktame atsiliepime į ieškinį prašė ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Atsakovai nurodė, kad ieškinys turėtų būti atmestas, nes:

2.1. Atsakovė N. Z., kuriai ginčo sutarties sudarymo metu priklausė ½ ginčo žemės sklypo dalis, niekada nebuvo ieškovės ar pradinės kreditorės skolininkė, kas reiškia kad ieškovė neturėjo reikalavimo teisių į atsakovę N. Z. Pažymėjo, kad ginčo žemės sklypas buvo įgytas atsakovų D. Z. ir N. Z. santuokos metu, o sutuoktinių dalys bendroje dalinėje nuosavybėje yra lygios. Nurodė, kad atsakovo D. Z. laidavimo prievolė už trečiąjį asmenį yra jo asmeninė prievolė, o atsakovė N. Z. jokios prievolės pagal D. Z. pasirašytą vekselį neturi. Nors trečiojo asmens UAB „Dimeksas“ 100 proc. paprastųjų vardinių akcijų priklauso atsakovui D. Z. ir jo sutuoktinei N. Z. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, tačiau byloje nėra jokių įrodymų, kad vekselis pasirašytas D. ir N. Z. šeimos interesais. N. Z. bylai aktualiu laikotarpiu buvo vaiko priežiūros atostogose, nedalyvavo UAB „Dimeksas“ veikloje ir neturėjo žinių apie šio juridinio asmens turtinę padėtį.

2.2. Pažymėjo, kad atsakovai N. Z. ir J. Z., sudarydami ginčo sutartį, buvo sąžiningi, todėl nagrinėjamu atveju negalima taikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.67 straipsnio 1 punkte įtvirtintos nesąžiningumo prezumpcijos. N. Z. ir J. Z. turi sūnų E. Z., gimusį (duomenys neskelbtini), kuris turi ketinimų gyventi ir dirbti Vilniuje, todėl jie, siekdami padėti sūnui ateityje apsigyventi Vilniuje, domėjosi žemės sklypais šiame mieste – siekė įsigyti žemės sklypą, ant kurio ateityje būtų galima pastatyti gyvenamąjį namą arba kurį pardavus būtų galima sumokėti pradinį įnašą už butą ar kotedžą Vilniaus mieste. Janiui ir N. Z. tapo žinoma, kad D. Z. turi žemės sklypą Vilniaus mieste (ginčo žemės sklypą), todėl J. Z. paklausė brolio ar šis su žmona neketina parduoti ginčo žemės sklypą. Ginčo žemės sklypą atsakovai Janis ir N. Z. pasirinko dėl jo buvimo vietos, dydžio, sukurtos infrastruktūros. Atsakovams J. Z. ir N. Z. nebuvo žinoma apie D. Z. ir UAB „Dimeksas“ skolas ieškovei. Broliai bendrauja retai, nes J. Z. ir N. Z. gyvena (duomenys neskelbtini), o D. Z. ir N. Z. – (duomenys neskelbtini), J. Z. ir N. Z. yra medikai, todėl yra labai užsiėmę darbe. Atsakovai susitikdavo tik šeimos švenčių ir susitikimų metu. Pažymi, kad viešuose registruose duomenų apie D. Z. skolas ieškovei nebuvo. Atsakovai taip pat akcentuoja, kad ginčo sklypas yra parduotas už rinkos kainą, t. y. 17 000,00 Eur, kad minėta suma yra faktiškai sumokėta. Taip pat nurodo, kad giminystės ryšys sieja tik D. Z. ir J. Z., o N. Z., ginčo sutarties metu įgijusios ½ dalį ginčo žemės sklypo, nesieja giminystės ryšys su D. Z. ir N. Z.

3. Atsakovas D. Z. pateiktame atsiliepime į ieškinį prašo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad :

3.1. Atsakovas D. Z. pagal vekselį pradinei kreditorei laidavo vienas, apie tai neinformavęs savo sutuoktinės, tai buvo jo asmeninė prievolė pradinei kreditorei. N. Z. augina vaikus, nedalyvauja versle, jos ir D. Z. santykiai yra pašliję, N. Z. nieko nežinojo ir nežino apie UAB „Dimeksas“ įsipareigojimus ieškovei ar sutuoktinio laidavimą.

3.2. Ieškovė nuo pat derybų dėl skolos apmokėjimo sudarymo pradžios tiesiogine to žodžio prasme spaudė D. Z. įkeisti ginčo žemės sklypą ieškovės naudai, todėl nepagrįsti yra ieškovės teiginiai esą įkeisti ginčo žemės sklypą pasiūlė D. Z. Derybų metu ne kartą buvo akcentuota, kad ginčo sklypas nebus įkeičiamas ieškovės reikalavimams užtikrinti.

3.3. Teigė, jog atsakovo D. Z. prašymas nesikreipti į antstolį kol vyksta derybos nepatvirtina D. Z. nesąžiningumo, tai yra įprasta praktika tokiais atvejais. Jo veiksmų nesąžiningumo nepatvirtina ir priimtas sprendimas nepasirašyti sutarties dėl skolos padengimo – ieškovės pasiūlytos sąlygos nuo pat pradžių nebuvo tinkamos UAB „Dimeksas“, tačiau atsakovas visgi ketino pasirašyti sutartį ir susitarti taikiai, tačiau pasikeitus aplinkybėms, atsakovas suprato, kad UAB „Dimeksas“ dėl objektyvių priežasčių negalės įvykdyti skolos grąžinimo sutarties ieškovės siūlomomis sąlygomis, todėl galiausiai nusprendė sutarties nepasirašyti. Ginčo sutarties ieškovei atsakovas D. Z. nepateikė dėl asmens duomenų saugos reikalavimų, tačiau jis paaiškino ieškovei, už kokią kainą buvo parduotas ginčo sklypas.

Šalies argumentai

3.4. Ieškovė klaidingai teigia esą nebuvo kito turto, iš kurio antstolis galėjo vykdyti išieškojimą. D. Z. visą laiką siūlė ieškovei įkeisti UAB „Dimeksas“ nuosavybės teise priklausančią parkavimo vietą, kurios vertė – 5 000,00 Eur, tačiau ieškovė tokios galimybės net nesvarstė. Pateikdamas laidavimą D. Z. neturėjo jokio kito turto, išskyrus ginčo žemės sklypą; gavęs pinigus už šį turtą (po ginčo sutarties sudarymo), D. Z. juos nukreipė į UAB „Dimeksas“ skolų dengimą, todėl ieškovės teiginiai esą D. Z. elgėsi nesąžiningai, yra nepagrįsti. Be to, pradinė kreditorė nebuvo informavusi D. Z. apie draudimą perleisti ginčo žemės sklypą.

4. Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas paaiškino, kad palaiko ieškinyje išdėstytas aplinkybes bei argumentus, papildė, kad kreditorė buvo pasiruošusi sudaryti taikos sutartį, tačiau jos nesutiko pasirašyti atsakovo D. Z. sutuoktinė. Ieškovė įgijo reikalavimo teises, kylančias iš faktoringo sutarties, kuria suteikta paskola panaudota UAB „Dimeksas“, kurios veikloje dalyvavo abu atsakovai, kitų pajamų neturėjo. Vienintelis neapsunkintas turtas buvo perleistas atsakovo broliui, todėl yra įstatyme nurodyta prezumpcija ir sandorį prašė pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu. Nurodė, kad ieškovės nuomone, yra visos actio Pauliana sąlygos. Akcentavo, kad ieškovė UAB „EDS Guarantee“ negavo jokių pinigų iš ginčo sandorio. Pažymėjo, kad teismas nepagrįstai nestabdė bylos, kol bus išnagrinėta kita byla dėl prievolės solidarumo.

Atsiliepimas

5. Atsakovas D. Z. posėdžio metu paaiškino, kad 2018 m. pasirašė faktoringo sutartį, kuria buvo finansuojami UAB „Dimeksas“ sandoriai su užsienio įmone. 2019 m. birželio mėnesį bendrovė gavo pranešimą apie sutarties nutraukimą. Atsakymo į atsakovo siųstą prašymą pratęsti sutartį negavo, o 2019 m. spalio mėn. gavo pranešimą, kad skolos išieškojimas perduotas skolos išieškojimo įmonei. Derybų su ieškovu pradžioje buvo sumokėta 5 000 Eur. Atsakovas posėdžio metu pabrėžė, kad nesutinka su ieškovės atstovo dėstomomis aplinkybės dėl derybų sąlygų, nes taikos sutartis nebuvo pasirašyta dėl to, kad pats kreditorius atsisakė ją pasirašyti – atsisakė siūlyto perleisti automobilių parkavimo vietos (parkingo), dviejų automobilių (apie 16 000 Eur), be to, reikalavo, kad pasirašytų atsakovo sutuoktinė. Atsakovo santykiai su sutuoktine buvo įtempti, nes jie apsisprendė santuoką nutraukti. Kadangi jo brolio šeima ieškojo įsigyti sklypą Vilniuje, pasiūlė pirkti jiems jo su žmona valdomą sklypą. Ginčo žemės sklypas buvo parduotas kiek aukštesne nei rinkos kaina (1 7000 Eur), pinigus perdedant lygiomis dalimis abiem sutuoktiniams. Gautus už žemės sklypo dalį pinigus atsakovas pervedė į UAB „Dimeksas“, iš kurių 3000 Eur pervedė ieškovei. Atsakovo sutuoktinė nieko nežinojo apie faktoringo sutartį, nes sutartis buvo konfidenciali ir atitinkamos nuostatos buvo įtvirtintos sutartyje, nes tai buvo slaptas faktoringas.

6. Atsakovė N. Z. paaiškino, kad apie faktoringo sutartį ji nieko nežinojo, nuo 2018 m. buvo motinystės atostogose. Nurodytu laikotarpiu jos pajamas sudarė už vaikus mokami pinigai.

7. Atsakovų atstovė advokatė prašė ieškinį jos klientų atžvilgiu atmesti – aplinkybę, kad atsakovo sutuoktinė nieko negalėjo žinoti apie faktoringo sutartį, patvirtina faktoringo sutarties 14.1. punktas; trečiajam asmeniui UAB „Dimeksas“ nėra iškelta bankroto byla, todėl imperatyvaus kreditorių lygybės principo taikyti negalima; N. Z. nebuvo įmonės vadovė, nebuvo bendrovės valdymo organų sudėtyje; nei ikiteisminiuose, nei teismui adresuotuose dokumentuose N. Z. nebuvo įvardyta kaip solidari skolininkė. Be to, atkreipė dėmesį į tai, kad ginčo žemės sklypas priklausė sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise, todėl ginčo sandorio suma yra ne 17000 Eur, kaip nurodo ieškovės atstovas, o galėtų būti tik ½ nurodytos sumos. Atkreipė dėmesį į tai, kad kreditorius, neginčydamas ginčo sandorio kainos, sutiko, kad ginčo žemės sklypas parduotas už rinkos kainą. Nurodė, kad ieškovė neturi jokių reikalavimo teisių į atsakovę, dėl nėra actio Pauliana visų sąlygų.

8. Atsakovų J. Z. ir N. Z. atstovas advokatas prašė ieškinį atmesti – jo klientai sumokėjo už ginčo žemės sklypą net didesnę nei rinkos kainą, atsiskaityta už ginčo žemės sklypą buvo bankiniais pavedimais, klientai toliau vykdo prievoles, susijusias su įsigytu žemės sklypu, kas patvirtina atsakovų siekį įsigyti nuosavybės teise ginčo žemės sklypą ir statytis ant jo gyvenamąjį būstą. Pažymėjo, kad atsakovo D. Z. prievolė pagal faktoringo sutartį yra asmeninė, kol neįrodyta kitaip. Teiginiui dėl nesąžiningumo nepakankama vien giminystės fakto, nes sandoris buvo realus, už jį buvo pervesti pinigai abiem perleisto turto savininkams lygiomis dalimis. Be to, atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovė nenurodė, kokiu pagrindu ginčijamas sandoris N. Z. atžvilgiu, o teisminio nagrinėjimo metu nepatikslino.

9. Trečiojo asmens atstovė prašė ieškinį atmesti, nes dalis skolos po sudaryto ginčo sandorio buvo ieškovei pervesta (2019 m. gruodžio 31 d. iš UAB „Dimeksas“ pervesta 300 Eur suma), bankroto byla neiškelta.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

10. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. lapkričio 8 d. sprendimu ieškinį atmetė, iš ieškovės atsakovų D. Z. ir N. Z. naudai priteisė 1 440,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, atsakovų J. Z. ir N. Z. naudai priteisė 1 391,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, iš ieškovės į valstybės biudžetą priteisė 9,09 Eur pašto išlaidų. Teismas sprendimą iš esmės argumentavo tokiais motyvais ir aplinkybėmis:

10.1. Teismo vertinimu, byloje nekilo ginčo dėl to, kad ieškovė turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į atsakovą D. Z.

10.2. Teismas, įvertinęs faktoringo sutarties nuostatas, išdėstytas sutarties 14.1. punkte dėl sutarties konfidencialumo, bei sutarties priedo Nr. 1 11 punkte išdėstytą sutarties šalių sulygtas sąlygas dėl UAB „Dimeksas“ vekselio išdavimo kreditoriaus naudai bei sutarties priedo Nr. 1 2 punkte naudojamą formuluotę „akcininko asmeninis laidavimas“, sprendžia, kad atsakovo D. Z. prievolė kreditoriaus atžvilgiu yra asmeninė prievolė .

10.3. Ginčo žemės sklypas, kurio pardavimą ginčija ieškovė, buvo valdomas bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Ieškovė turėtų teisę pretenduoti tik į ½ parduoto ginčo žemės sklypo dalį. Taip pat pažymėtina, kad byloje nekilo ginčo dėl parduoto žemės sklypo rinkos kainos, t. y. ieškovė neįrodinėjo aplinkybės, kad ginčo žemės sklypas parduotas ne rinkos kaina. Tai sąlygoja teismo išvadą, kad ieškovė galėtų pretenduoti į ½ žemės sklypo, parduoto už 17 000,00 Eur sumą, kas sudaro 8 500,00 Eur sumą.

10.4. Atsakovui D. Z. tenkanti ½ už perleistą žemės sklypą kainos dalis (8 500,00 Eur) buvo pervesti 2019 m. gruodžio 16 d. ir 2019 m. gruodžio 17 d. D. Z. 2019 m. gruodžio 17 d. ir 2019 m. gruodžio 20 d. į UAB „Dimeksas“ sąskaitą viso įnešė 7 580,00 Eur, iš kurių 3 000,00 Eur suma iš UAB „Dimeksas“ sąskaitos buvo pervesta ieškovei. Tai paneigia ieškovės atstovo teiginį, kad po žemės sklypo perleidimo ieškovei nebuvo pervesta jokia pinigų dalis. Akcentuotina ir tai, kad vykstant deryboms, ką patvirtina šalių į bylą pateiktas susirašinėjimas, UAB „Dimeksas“, kurio vadovu buvo ir yra D. Z., 2019 m. spalio 25 d. pervedė 5 000,00 Eur sumą. Tai sąlygoja labiau tikėtiną išvadą, kad atsakovas D. Z. nesiekė išvengti skolos sumokėjimo, bet jo atlikti veiksmai sąlygoja išvadą, kad buvo siekiama atsiskaityti su kreditoriais dengiant skolas pagal turimas finansines galimybes. Tokią teismo išvadą patvirtina antstolio Donato Kisieliaus 2021 m. rugpjūčio 23 d. patvarkyme Nr. S-21-174-21348 nurodyta informacija, kad 2020 m. lapkričio 6 d. turto pardavimo iš varžytinių procese buvo parduotas UAB „Dimeksas“ nekilnojamas turtas (parkingas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)), daugiau skolininkas nekilnojamojo turto neturi, vertybinių popierių neturi, įmonės sąskaitose lėšų nėra, įmonės atžvilgiu dar yra 4 vykdomosios bylos, kuriose bendra išieškojimo suma sudaro virš 39 000,00 Eur sumos, įmonėje dirba vienas samdomas darbuotojas D. Z., kuriam atlyginimas nėra priskaičiuojamas. Nurodytos aplinkybės paneigia ieškovės atstovo teiginius, kad atsakovai D. Z. ir N. Z. gyveno iš UAB „Dimeksas“ gaunamų pajamų, nes, kaip matyti iš antstolio patvarkymo, įmonė veiklos nevykdė. Pažymėtina tai, kad priverstiniam vykdymui buvo pateiktas vykdomasis dokumentas pagal UAB „Akmas“ turimą reikalavimą dėl 11 779,21 Eur skolos išieškojimo pagal 2019 m. lapkričio 26 d. išduotą vykdomąjį raštą.

10.5. Byloje nustačius, kad atsakovas D. Z. iš ginčo sandorio (8 500,00 Eur) sumos 7 580,00 Eur įnešė į UAB „Dimeksas“ (skolininko pagal faktoringo sutartį) sąskaitą, paneigia ieškovės atstovo nurodytus teiginius, kad atsakovas sudarė sandorį, kurio sudaryti jis kaip skolininkas neprivalėjo – turtą atsakovas valdė ne asmeninės, o bendrosios jungtinės nuosavybės teise, UAB „Dimeksas“ atžvilgiu buvo pradėtas priverstinis išieškojimas, iš esmės, visą gautą pinigų sumą jis įnešė į įmonės sąskaitą siekdamas bent kokia dalimi atsiskaityti su kreditoriais, tame tarpe ir su pačia ieškove.

10.6. Ieškovei derybų metu buvo pervesta 5 000,00 Eur suma, o iš ginčo sandorio gautos sumos ieškovei, kuri nebuvo pateikusi vykdomojo dokumento priverstiniam vykdymui, buvo pervesta 3 000,00 Eur. Aptartos aplinkybės nesąlygoja išvadą, kad atsakovas kaip skolininkas, pirma, neprivalėjo sudaryti ginčo sandorio, antra, kad sandoris pažeidė kreditoriaus interesus, pastarajam gavus dalį pinigų iš to paties ginčijamo sandorio. Net skaičiuojant, kad būtent ieškovė turėjo gauti visą 8 500,00 Eur sumą iš ginčo sandorio, negauta suma sudaro 5 500,00 Eur, kas vertintina, kad skolininko mokumas iš esmės nepakito, nes kito turto skolininkas D. Z. ginčo sandorio sudarymo metu neturėjo ir pati ieškovė tai nurodė.

10.7. Teismo nustatytos aplinkybės paneigia ieškovės teiginius tiek dėl skolininko D. Z., tiek dėl kitų sandorio šalių nesąžiningumo – ginčo žemės sklypas buvo parduotas rinkos kaina, atsiskaityta už turtą buvo bankiniais pavedimais, kas patvirtina sandorio realumą, o vien aplinkybė, kad turtas buvo parduotas atsakovo D. Z. broliui (sudarytas su artimu giminaičiu) nepaneigė sandorio realumo bei jo atlygintinumo fakto. Todėl ieškovės teiginys, kad atsakovai J. Z. ir N. Z. buvo nesąžiningi, nebuvo įrodytas teisminio nagrinėjimo metu. Priešingai, į bylą pateikti įrodymai apie 3 326,38 Eur sumos sumokėjimą už vidinių kelių asfaltavimą (duomenys neskelbtini) patvirtina sandorio realumą bei naujojo savininko teisių realizavimą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

11. Ieškovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 8 d. sprendimą ir ieškinį tenkinti pilnai arba perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo bei priteisti ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas šiais argumentais ir aplinkybėmis:

11.1. Ieškovė kreipėsi į teismą prašydama nuo sudarymo momento pripažinti negaliojančia ginčijamą sutartį. Kitokio pobūdžio reikalavimų ieškovė šioje byloje nereiškė. Todėl teismas nepagrįstai pasisakė dėl prievolės pobūdžio (asmeninė ar solidari) ir tokiu būdu peržengė pareikšto ieškinio ribas. Pažymi, jog dėl prievolės, kylančios iš vekselio, pripažinimo solidaria ieškovė yra pareiškusi atskirą ieškinį civilinėje byloje Nr. e2-32864-1080/2021, kuri nagrinėjama Vilniaus miesto apylinkės teisme. Atsakovė klausimą dėl prievolės ieškovei pobūdžio iškėlė tik atsiliepime į ieškinį, tačiau teigdama, kad ieškovė neturi į ją jokių reikalavimo teisių, nepareiškė priešieškinio pareikšdama atitinkamus reikalavimus. Ieškovės vertinimu, teismas turėjo sulaukti kaip bus išspręstas šis klausimas kitoje civilinėje byloje Nr. e2-32864-1080/2021.

11.2. Pripažinus ginčijamą sutartį negaliojančia turtas priklausytų atsakovui ir atsakovei bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise ir išieškojimas iš fizinio asmens galėtų būti nukreipiamas į jo dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje, o fizinio asmens dalis bendrojoje jungtinėje nuosavybėje būtų nustatoma Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 667 straipsnio pagrindu vykdymo procese. Todėl ieškovė pagrįstai kreipėsi į teismą su reikalavimu dėl visos ginčijamos sutarties pripažinimo negaliojančia.

11.3. Pripažinus ginčijamą sutartį negaliojančia klausimas, kokia dalimi bus patenkintas ieškovės reikalavimas, būtų sprendžiamas vykdymo procese vadovaujantis CPK 667 straipsnyje nustatyta tvarka. CK 3.117 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta prezumpcija taikoma sprendžiant klausimus dėl turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, padalijimo, bet ne dėl skolininko dalies nustatymo (kaip minėta, tokiu atveju yra taikomas CPK 667 straipsnis). Be to, CK 3.117 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta ne tik sutuoktinių bendro turto lygybės prezumpcija, bet ir galimybė nuo šio principo nukrypti. Todėl kol klausimas dėl sutuoktinių bendro turto padalijimo ar skolininko dalies nustatymo nėra sprendžiamas iš esmės, nėra galimybės konstatuoti ar daryti išvadų, kokia dalis konkretaus turto atitektų vienam ar kitam sutuoktiniui (ypač kai sutuoktiniams bendros nuosavybės teise priklauso ne vienas turto vienetas), o sprendimo priėmimas vadovaujantis vien tik įstatyme įtvirtinta prezumpcija yra prilyginamas sprendimo priėmimui remiantis prielaidomis.

11.4. Šioje byloje nebuvo pareikštas reikalavimas dėl bendro sutuoktinių turto padalijimo ar skolininko dalies nustatymo (atsakovė šiomis aplinkybėmis tik grindė savo nesutikimą su ieškiniu), todėl teismas priimdamas skundžiamą sprendimą dalyje, kurioje konstatavo, kad ieškovė turėtų teisę pretenduoti tik į ½ parduoto ginčo žemės sklypo dalį ir atitinkamai padarė išvadą, kad ieškovė galėtų pretenduoti į ½ žemės sklypo, parduoto už 17 000,00 Eur sumą, kas sudaro 8 500,00 Eur sumą, ne tik pažeidė materialinės teisės normas, skundžiamą sprendimą grindė prielaidomis, pažeisdamas įpareigojimą tinkamai motyvuoti sprendime daromas išvadas, bet ir peržengė byloje pareikštus reikalavimus.

11.5. Atsakovas yra įpareigotas ieškovei apmokėti vekselį lygiai taip pat kaip ir trečiasis asmuo UAB „Dimeksas“, t. y. atsakovui kilo pareiga atsiskaityti su ieškove šiam pareiškus tokį reikalavimą. Tuo tarpu, kaip nustatė teismas, atsakovas, vietoj to, kad atsiskaitytų su ieškove, už parduotą žemės sklypą gautas lėšas pervedė UAB „Dimeksas“. Teismas nevertino, kokiu pagrindu atsakovas dalį gautų lėšų pervedė UAB „Dimeksas“ nepaisant to, kad turi įsipareigojimą ieškovei, t. y. ar UAB „Dimeksas“ turėjo reikalavimo teisę į atsakovą (buvo jo kreditoriumi kaip ir ieškovė). Teismas nevertino ar pervedant dalį pinigų UAB „Dimeksas“ jam nebuvo suteikta pirmenybė į reikalavimo patenkinimą ir kartu tokiais veiksmais buvo pažeistos ieškovės kaip atsakovo kreditorės teisės ir atsiskaitymu eiliškumas, kuris numatytas. Taip pat nebuvo aiškinamasi, kaip UAB „Dimeksas“ po lėšų pervedimo buvo priimtas sprendimas iš dalies atsiskaityti su ieškove ir kitais kreditoriais, kokiu principu ir kokia dalimi buvo atsiskaitoma su kreditoriais ir kodėl buvo nuspręsta ieškovei pervesti būtent 3 000,00 Eur, jeigu atsakovas į UAB „Dimeksas“ sąskaitą pervedė 7 580,00 Eur, ar priėmus tokį sprendimą nebuvo pažeistos ieškovės kaip kreditorės teisės.

11.6. Iš skundžiamo sprendimo visiškai neaišku ir nesuprantama, kaip faktas, kad atsakovas dalį už žemės sklypą gautos sumos įnešė į trečiojo asmens UAB „Dimeksas“ sąskaitą, patvirtina jo kaip skolininko pareigą sudaryti ginčijamą sutartį.

11.7. Teismas nepagrįstai sprendė, kad byloje nėra įrodytas ginčijamos sutarties šalių nesąžiningumas. Teismas vertino ne tai ar skolininkas ir tretieji asmenys, sudarę ginčijamą sutartį, buvo nesąžiningi, bet tai, ar ginčijama sutartis nebuvo fiktyvi, ją nebuvo siekiama suskurti jokių teisinių pasekmių. Atkreipia dėmesį, kad šios sąvokos nėra tapačios ir nesąžiningi asmenys gali sudaryti tiek fiktyvius, tiek ir realius sandorius. Ginčijama sutartis sudaryta tarp brolių, todėl šalių nesąžiningumas preziumuojamas.

Atsiliepimas

12. Atsakovai N. Z. ir J. Z. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti iš ieškovės 816,75 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais ir aplinkybėmis:

12.1. Apeliacinis skundas neatitinka apeliaciniam skundui keliamų reikalavimų. CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde, be bendrų procesiniams dokumentams keliamų reikalavimų, inter alia turi būti nurodyta, kokios bylos aplinkybės patvirtina sprendimo ar jo dalies neteisėtumą ir nepagrįstumą, kokiais konkrečiais įrodymais ir teisiniais argumentais grindžiamos šios aplinkybės (apeliacinio skundo pagrindas).

12.2. Be to, CPK 302 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, o CPK 312 straipsnyje įtvirtinta, jog apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Apeliacine tvarka skundžiant pirmosios instancijos teismo sprendimą, esant atsakovų daugetui, apeliaciniame skunde kiekvieno bendraatsakovio (ar bent vienarūšių bendraatsakovių) atžvilgiu turėtų būti nurodytas apeliacinio skundo pagrindas. Tuo tarpu apeliaciniame skunde atsakovai N. Z. ir J. Z. paminėti tik apeliacinio skundo 1 punkte, aprašant ieškinio dalyką, ir 34 punkte, kur nurodoma, esą pirmosios instancijos teismas nevertino, ar jie buvo nesąžiningi.

12.3. Atsakovai 2019 m. gruodžio 17 d. sudarė ginčijamą sutartį, pagal kurią pardavėjai atsakovai N. Z. ir D. Z. pardavė, o pirkėjai atsakovai N. Z. ir J. Z. bendrojon jungtinėn nuosavybėn nupirko Žemės sklypą. Sandorio kaina – 17 000,00 Eur.

12.4. Kreditorius sutarties sudarymo metu neturėjo (ir šiuo metu neturi) neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės į atsakovę N. Z.. Atitinkamai nebuvo pagrindo pripažinti sutartį negaliojančia toje dalyje, kurioje atsakovė N. Z. pardavė savo dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje atsakovams N. Z. ir J. Z.

12.5. Nors apeliaciniame skunde samprotaujama, kad CK 3.117 straipsnio 2 dalyje numatyta galimybė nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo, tai nėra pagrindas sprendimą keisti, modifikuoti ar juo labiau jį naikinti, kadangi nukrypimas nuo lygių dalių bendrojoje jungtinėje nuosavybėje aktualus bendrosios jungtinės nuosavybės dalyviams, o ne kreditoriui.

12.6. Laidavimas pagal vekselį yra asmeninė atsakovo D. Z. prievolė, o ne bendra atsakovų N. Z. ir D. Z. prievolė.

12.7. Apeliantė nepateikė jokių įrodymų, dėl kurių atsakovo D. Z. laidavimas vekselyje galėtų būti pripažintas abiejų sutuoktinių prievole. Atsakovė N. Z. aktualiu laikotarpiu buvo vaiko priežiūros atostogose, taigi ji objektyviai negalėjo ne tik dalyvauti trečiojo asmens UAB „Dimeksas“ veikloje, bet ir turėti pakankamai informacijos apie šio juridinio asmens veiklą.

12.8. Bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia ne tik ieškinio faktinis pagrindas, bet ir atsiliepimo į ieškinį faktinis pagrindas, todėl pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas tiek dėl atsakovų N. Z. ir D. Z., tiek dėl atsakovų N. Z. ir J. Z. atsiliepimų į ieškinį dalių, kuriose nurodyta, kad laidavimas pagal vekselį yra asmeninė atsakovo D. Z. prievolė, nei ieškinio, nei bylos nagrinėjimo ribų neperžengė.

12.9. Kaip nurodė atsakovai N. Z. ir J. Z., jie turi sūnų E. Z., kuris (duomenys neskelbtini) universitete gavo aukštojo mokslo diplomą ir turi ketinimų dirbti ir gyventi Vilniuje. Todėl atsakovai N. Z. ir J. Z., siekdami padėti savo sūnui ateityje apsigyventi Vilniuje, domėjosi žemės sklypais Vilniuje, kuriuos būtų galima įsigyti ir kuriuose būtų galima statyti gyvenamąjį namą. Jiems buvo žinoma, kad atsakovai N. Z. ir D. Z. prie Vilniaus turi žemės sklypą, todėl atsakovas J. Z. paklausė brolio atsakovo D. Z., ar jis su sutuoktine neketina parduoti žemės sklypo. Atsakovas D. Z. atsakė, kad nori parduoti žemės sklypą, todėl atsakovai suderino žemės sklypo pardavimo kainą ir kitas sąlygas. Žemės sklypas tiko atsakovams N. Z. ir J. Z. bei jų sūnui E. Z., kadangi yra suprojektuotame kvartale patogioje vietoje.

12.10. Atsakovams N. Z. ir J. Z. nebuvo ir objektyviai negalėjo būti žinoma, kad atsakovas D. Z. ir/ar trečiasis asmuo UAB „Dimeksas“ buvo skolingi ieškovei. Atsakovai N. Z. ir/ar J. Z. neturėjo jokių protingų jiems prieinamų priemonių sužinoti apie atsakovo D. Z. ir ieškovės tarpusavio santykius, įsipareigojimus ir pan., kadangi šių duomenų viešuose registruose ar kituose viešai prieinamose šaltiniuose nebuvo.

12.11. Sutarties 6.1.2 punkte pardavėjai atsakovai N. Z. ir D. Z. garantavo, kad nėra jokių viešosios teisės pažeidimų ar apribojimų, kurie galėtų turėti įtakos pirkėjų nuosavybės teisei į daiktą; kad į parduodamą daiktą tretieji asmenys neturi jokių teisių ar pretenzijų. Sutarties 6.1.3 punkte atsakovai N. Z. ir D. Z. garantavo, kad parduodamas daiktas nėra išnuomotas, subnuojamas, suteiktas panaudai; daiktas nėra apsunkintas jokiomis daiktinėmis teisėmis, taip pat nėra jokių kitų daikto valdymo, naudojimosi ir/ar disponavimo apribojimų, suvaržymų ar apsunkinimų, išskyrus Nekilnojamojo turto registre įregistruotas specialias daikto naudojimo sąlygas ir kt.

12.12. Atsakovas J. Z. 2019 m. gruodžio 16 d. mokėjimo pavedimu sumokėjo atsakovui D. Z. 2 000,00 Eur, o 2019 m. gruodžio 17 d. mokėjimo pavedimu sumokėjo dar 6 500,00 Eur. Atsakovas J. Z. 2019 m. gruodžio 20 d. mokėjimo pavedimu sumokėjo atsakovei N. Z. 8 500,00 Eur. Taigi sutartis buvo realiai įvykdyta, atsakovams N. Z. ir D. Z. buvo sumokėta visa pirkimo kaina.

12.13. Atsakovai N. Z. ir J. Z. vykdė savo, kaip žemės sklypo pirkėjų pareigas, tapo VŠĮ „Kalvų terasos“ nariais, 2021 m. rugsėjo 26 d. mokėjimo nurodymu atsakovas J. Z. sumokėjo VŠĮ „Kalvų terasos“ 3 326,38 Eur, kaip nurodoma mokėjimo paskirtyje, „mokėjimas už vidinių kelių asfaltavimą (duomenys neskelbtini)“. Atsakovai N. Z. ir J. Z. už žemės sklypą moka žemės mokestį.

12.14. Atsakovas D. Z. ir trečiasis asmuo UAB „Dimeksas“ yra solidarūs skolininkai pagal vekselį, todėl sąžiningumo kontekste nėra nieko nesąžiningo tame, kad laiduotojas įneša pinigus vekselio davėjui, kuris atsiskaito su kreditoriais.

12.15. Apeliantas nepateikė įrodymų apie tai, kad jis turėjo prioritetą prieš kitus kreditorius ar kitus asmenis. Nors apeliantas mini 2019 m. spalio 29 d. notaro E. Normanto vykdomąjį įrašą Nr. 9192, tačiau šio vykdomojo įrašo byloje nepavyko rasti, o pagal netiesioginius įrodymus matyti, kad vykdomieji įrašai vykdymui buvo pateikti 2020 m. sausio 21 d. ir buvo iškeltos antstolio D. Kisieliaus vykdomosios bylos Nr. 0174/20/00151 ir Nr. 0174/20/00152, t. y. jau po to, kai atsakovas D. Z. pervedė pinigus trečiajam asmeniui UAB „Dimeksas“. Be to, tokio ieškinio pagrindo, t. y. kad atsakovas D. Z. pažeidė CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų eiliškumą, ieškovė pirmosios instancijos teisme nebuvo nurodžius, o CPK 306 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme.

12.16. Artimaisiais giminaičiais šios bylos kontekste laikytini tik atsakovai J. Z. ir D. Z.

12.17. Apeliaciniame skunde iš viso nepasisakoma nei dėl atsakovės N. Z., nei dėl atsakovo J. Z. tariamo nesąžiningumo kaip actio Pauliana taikymo sąlygos. Taigi, nenustatyta, kad atsakovai N. Z. ir J. Z., sudarydami su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningi.

13. Atsakovai D. Z. ir N. Z. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 8 d. sprendimą bei priteisti N. Z. visas jos turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas šiomis aplinkybėmis ir argumentais:

13.1. Pirmos instancijos teismas, norėdamas teisingai išnagrinėti bylą, priimdamas sprendimą pasisakė dėl prievolės pobūdžio, kad tai yra asmeninė prievolė, nes būtent dėl tokios prievolės atsakovas D. Z. ir buvo susitaręs su UAB „SME Finance“.

13.2. Atsakovė N. Z. nepasirašė vekselyje laiduotoja, nėra jokio įrašo, kad tai yra sutuoktinių solidarus laidavimas, priešingai, net sutartyje, kuri yra užtikrinama laidavimu, šalys susitarę, kad D. Z. asmeniškai laiduoja. N. Z. nieko nežinojo apie D. Z. pateiktą laidavimą iki kol neprasidėjo civilinė byla teisme Nr. e2-638-600/2021. N. Z. niekada nebuvo pas kreditorių UAB „SME Finance“ ar UAB „EDS GUARANTEE“, nepildė jokių paraiškų, pinigų nesiskolino, pinigų iš jų negavo, niekada nėra sutikusi laiduoti už UAB „Dimeksa“, nei vienas iš kreditorių neinformavo N. Z., kad D. Z. yra skolingas ieškovei ir kad yra pateikęs laidavimą, todėl prievolė negali būti pripažinta solidaria prievole. Apie darbą sutuoktinis jai nieko nepasakojo. Tokiu atveju ieškovė neturėjo jokių galimybių, net jeigu žemės sklypas būtų parduotas varžytinių metu, pretenduoti į N. Z. už žemės sklypo dalį gautas pinigines lėšas.

13.3. N. Z. ir D. Z. buvo sąžiningi ir nepažeidė ieškovės interesų, nes ginčo objektas buvo parduotas už rinkos kainą, ir gautos piniginės lėšos buvo padalintos lygiai po ½ dalį, ½ dalį gavo D. Z., ½ dalį gavo N. Z.

13.4. Šiuo konkrečiu atveju privalomumo sandorį atsakovai D. Z. ir N. Z. įrodinėjo paaiškinimais, kad nebeplanuodami statyti namo, nes santykiai šeimoje pablogėjo, pardavė žemės sklypą, ar jie būtų pardavę D. Z. broliui ar ne broliui, visai nesvarbu kam. Faktas tas, kad neplanuojant statyti namo, ginčo objektas buvo parduotas.

13.5. Šioje byloje prašoma taikyti užstatą bylinėjimosi išlaidoms atlyginti, nes reiškiant be pagrindo ieškinius yra reali grėsmė, kad ieškovė neatlygins atsakovams D. Z. ir N. Z. jų patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

15. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegija absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas.

Žemesnės instancijos teismas

16. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 8 d. sprendimo, kuriuo teismas ieškinį atmetė nenustatęs CK 6.66 straipsnyje nustatytų actio Pauliana sąlygų, teisėtumas ir pagrįstumas.

17. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos sprendimu, teigdama, kad teismas nepagrįstai išsprendė atsakovų prievolės ieškovei pobūdį, nors toks reikalavimas nebuvo pareikštas, tokiu būdu peržengė pareikšto ieškinio ribas; taip pat teigia, kad teismas nepagrįstai nesiaiškino kokiu pagrindu ir kodėl atsakovas pervedė iš ginčo sandorio gautas lėšas trečiajam asmeniui, nors pagal vekselį turėjo prievolę pats atsiskaityti su ieškove, ir ar minėtų lėšų pervedimu trečiajam asmeniui nebuvo pažeistos ieškovės kaip atsakovo kreditorės teisės ir atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumas, dėl to, apeliantės vertinimu, teismas priėjo nepagrįstą išvadą, kad atsakovas, nesiekė išvengti skolos sumokėjimo ieškovei ir tuo pačiu ginčijama sutartimi nepažeidė ieškovės interesų; teismas, pažeisdamas CPK 263 straipsnio 1 dalį, tinkamai nemotyvavo skundžiame sprendime padarytos išvados dėl atsakovo pareigos sudaryti ginčijamą sutartį; teismas nepagrįstai, sprendė, kad byloje nėra įrodytas ginčijamos sutarties šalių nesąžiningumas.

18. Atsakovai N. Z. ir D. Z. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 8 d. sprendimą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino atsakovo D. Z. prievole ieškovei asmenine. Teigia, jog atsakovai N. Z. ir D. Z. buvo sąžiningi ir ginčijamu sandoriu nepažeidė ieškovės interesų.

19. Atsakovai N. Z. ir J. Z. nesutinka su apeliaciniu skundu, prašo jo netenkinti. Atsakovų vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovės ieškinį, kadangi ji neįrodė actio Pauliana taikymo sąlygų viseto egzistavimo. Visų pirma ieškovė neįrodė turinti galiojančią reikalavimo teisę į atsakovę N. Z., kadangi laidavimas pagal vekselį yra atsakovo D. Z. asmeninė prievolė. Atsakovų nuomone, apeliantė neįrodė esant priešingai. Antra, apeliantė skundu teigia, jog ginčijamos sutarties dalyviai buvo nesąžiningi, tačiau, esant atsakovų daugetui, apeliaciniame skunde nenurodė jo pagrindo atsakovų N. Z. ir J. Z. atžvilgiu. Apeliaciniame skunde iš viso nepasisakoma nei dėl atsakovės N. Z., nei dėl atsakovo J. Z. tariamo nesąžiningumo kaip actio Pauliana taikymo sąlygos. Taigi, nenustatyta, kad atsakovai N. Z. ir J. Z., sudarydami su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningi. Trečia, atsakovai N. Z. ir J. Z. buvo sąžiningi sandorio sudarymo metu, kadangi jiems nebuvo ir objektyviai negalėjo būti žinoma, kad atsakovas D. Z. ir/ar trečiasis asmuo UAB „Dimeksas“ buvo skolingi ieškovei. Atsakovai N. Z. ir/ar J. Z. neturėjo jokių protingų jiems prieinamų priemonių sužinoti apie atsakovo D. Z. ir ieškovės tarpusavio santykius, įsipareigojimus ir pan., kadangi šių duomenų viešuose registruose ar kituose viešai prieinamose šaltiniuose nebuvo. Atsakovai taip pat nesutinka su apeliantės teiginiu, jog pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl atsakovų prievolės rūšies, peržengė ieškinio ribas, kadangi bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia ne tik ieškinio faktinis pagrindas, bet ir atsiliepimo į ieškinį faktinis pagrindas, todėl pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas tiek dėl atsakovų N. Z. ir D. Z., tiek dėl atsakovų N. Z. ir J. Z. atsiliepimų į ieškinį dalių, kuriose nurodyta, kad laidavimas pagal vekselį yra asmeninė atsakovo D. Z. prievolė, nei ieškinio, nei bylos nagrinėjimo ribų neperžengė. Atsakovai atkreipia dėmesį, kad apeliantė skunde remiasi visiškai naujomis aplinkybėmis, kurios nebuvo nagrinėjamos pirmosios instancijos teisme. t. y. kad atsakovas D. Z. pažeidė CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų eiliškumą.

Dėl naujų įrodymų prijungimo

20. Kartu su apeliaciniu skundu atsakovai N. Z. ir J. Z. teikia teismui naujus įrodymus, kuriais siekia pagrįsti jų sąžiningą naudojimąsi žemės sklypu.

21. Naujų įrodymų priėmimas apeliacinės instancijos teisme yra išimtinė priemonė. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo ir turėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Tokiu įstatymų leidėjo nustatytu naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme ribojimu yra užtikrinama proceso koncentracija ir jo ekonomiškumas (CPK 7 straipsnis). CPK 7 straipsnyje įtvirtinti principai, be kita ko, reiškia, kad byloje dalyvaujantys asmenys turi būti aktyvūs ir teikdami teismui prašymus, kuriuose siekiama jiems palankaus procesinio rezultato, turi pagrįsti šiuos prašymus laiku surinktais įrodymais, o ne teikti juos tada, kai tokio prašymo išnagrinėjimo rezultatas nepalankus naujus įrodymus prašančiam priimti asmeniui.

22. Teisėjų kolegija pastebi, kad teikdami naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme, atsakovai neprašo jų prijungti prie bylos, nepagrindė jų sąsajumo su nagrinėjama byla, nemotyvavo įrodymų prijungimo būtinybės. Nenustačius prielaidų CPK 314 straipsnyje numatytos išimties taikymui, atsakovų su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikti įrodymai nepriimami ir nevertinami.

Dėl apeliacijos ribų

23. Apeliantės vienas iš skundo motyvų grindžiamas aplinkybe, kad pirmosios instancijos teismas nevertino, ar D. Z. pervedant dalį pinigų UAB „Dimeksas“, šiai įmonei nebuvo suteikta pirmenybė į reikalavimo patenkinimą ir kartu tokiais veiksmais buvo pažeistos ieškovės kaip D. Z. kreditorės teisės ir atsiskaitymų eiliškumas, kuris numatytas CK 6.930¹ straipsnyje. Taip pat nebuvo aiškinamasi, kaip UAB „Dimeksas“ po lėšų pervedimo buvo priimtas sprendimas iš dalies atsiskaityti su ieškove ir kitais kreditoriais, kokiu principu ir kokia dalimi buvo atsiskaitoma su kreditoriais ir kodėl buvo nuspręsta ieškovei pervesti būtent 3 000,00 Eur, jeigu atsakovas į UAB „Dimeksas“ sąskaitą pervedė 7 580,00 Eur, ar priėmus tokį sprendimą nebuvo pažeistos ieškovės kaip kreditorės teisės.

24. Teisėjų kolegija pažymi, kad nacionaliniam civiliniam procesui yra būdinga ribota apeliacija, kuri pasireiškia tuo, kad apeliacinės instancijos teismas ne pakartotinai nagrinėja bylą iš esmės, o atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, kartu, kaip minėta, patikrina, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-1075/2018; 2019 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-219/2019). Taigi apeliacinės instancijos teisme bylos nagrinėjimo ribas nusako apeliacinio skundo dalykas (apelianto prašymas) ir apeliacinio skundo pagrindas, argumentai, kuriais įrodinėjamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ir nepagrįstumas (CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 ir 5 punktai).

25. Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 312 straipsnyje įtvirtinta bylos ribų apeliacinės instancijos teisme taisyklė, pagal kurią apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ir dėl kurių nepasisakė (nevertino) pirmosios instancijos teismas, išskyrus tuos, kurie įstatymų leidėjo valia nelaikomi naujais reikalavimais. Be to, CPK 306 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos bei teisiškai įvertintos pirmosios instancijos teisme. Nurodytos proceso teisės normos užtikrina, kad apeliacinės instancijos teismas patikrintų pirmosios instancijos teismo sprendimą ir nagrinėtų apeliacine tvarka bylą tik tokios apimties, kokią ją išnagrinėjo pirmosios instancijos teismas.

26. Atsižvelgdama į nurodytas procesines taisykles, teisėjų kolegija pažymi, jog nevertina apeliantės skunde nurodytų aplinkybių dėl atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumo, numatyto CK 6.930¹ straipsnyje, pažeidimo, kadangi šios aplinkybės nebuvo nurodytos ieškinyje ir nagrinėtos pirmosios instancijos teisme.

Dėl sprendimo (ne)teisėtumo

27. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana). Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės.

28. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant CK 6.66 straipsnio nuostatas, laikomasi pozicijos, kad pripažinti sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti įstatyme įtvirtintas teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visumai: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti. Nenustačius bent vienos iš CK 6.66 straipsnyje nurodytų actio Pauliana sąlygų, šiuo pagrindu ieškinys negali būti tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017).

29. Apeliantė apeliaciniu skundu iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, kad nėra actio Pauliana taikymo sąlygų, todėl apeliacinės instancijos teismas toliau pasisako dėl kiekvienos iš jų atskirai.

Dėl actio Pauliana sąlygos – ieškovės neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės skolininkui D. Z. ir jo sutuoktinei N. Z.

30. Viena iš actio Pauliana taikymo sąlygų – kad kreditorius turėtų neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, sudariusiam actio Pauliana pagrindu ginčijamą sandorį. Atsižvelgiant į tai, kad kreditorius, prievolės pagrindu įgydamas reikalavimo teisę skolininkui, taip pat įgyja teisę naudotis įstatymo suteikiama jo reikalavimo teisės apsauga bei gynimo būdais, teismui aiškinantis, ar kreditorius turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, svarbu nustatyti kreditorių ir skolininką siejančios prievolės atsiradimo momentą. Taigi, kreditorius turi įrodyti ne tik tai, kad turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę (kaip vieną iš actio Pauliana sąlygų), bet ir tai, jog ši jo teisė atsirado iki ginčijamo sandorio sudarymo. Galiojanti kreditoriaus reikalavimo teisė, kaip savarankiška actio Pauliana sąlyga, nesietina ir negali būti tapatinama su prievolės (ir kreditoriaus teisių) pažeidimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-701/2016).

31. Byloje nustatyta ir ginčo šalys bei trečiasis asmuo neginčija, kad UAB „SME Finance“ ir UAB „Dimeksas“ (toliau ir skolininkas, trečiasis asmuo) sudarė 2018 m. gegužės 31 d. faktoringo sutartį Nr. LT/18- 05-31/01, pagal kurią pradinis kreditorius finansavo skolininko prašymu skolininko išrašytas sąskaitas. Faktoringo sutartimi nustatytas limitas 50 000,00 Eur. Prievolių pagal faktoringo sutartį įvykdymas užtikrintas 2019 m. liepos 3 d. išrašytu paprastuoju neprotestuotinu vekseliu 50 000,00 Eur sumai (toliau ir vekselis), kurio tinkamą įvykdymą laidavo D. Z. 2019 m. rugpjūčio 21 d. reikalavimo teisių perleidimo sutarties Nr. 20190821/10 pagrindu UAB „EDS GUARANTEE“ (byloje pakeista į jos teisių perėmėją UAB „EDS INVEST“, toliau ir ieškovė, apeliantė) įgijo ir perėmė iš pradinio kreditoriaus visas reikalavimo teises į skolininko skolinius įsipareigojimus pagal faktoringo sutartį, įskaitant visus jos pakeitimus ir papildymus. Pradinis kreditorius ieškovei kartu su reikalavimo teisėmis perleido ir skolininko prievolių pagal faktoringo sutartį tinkamam įvykdymui užtikrinti nustatytas teises bei visas kitas papildomas teises tiek pagal faktoringo sutartį, tiek ir pagal kitas sutartis ar įsipareigojimus, į tinkamą įsipareigojimų pradiniam kreditoriui įvykdymą. 2019 m. rugsėjo 27 d. pranešimu ieškovė informavo skolininką ir atsakovą dėl kreditoriaus pasikeitimo. 2019 m. spalio 4 d. ieškovė pateikė skolininkui ir atsakovui reikalavimą apmokėti vekselį. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas iš į bylą pateikto antstolio Donato Kisieliaus 2020 m. sausio 21 d. patvarkymo Nr. S-20-174-1360 turinio, notaras Edgaras Normantas 2019 m. spalio 29 d. išdavė vykdomąjį įrašą pagal užprotestuotus arba neprotestuotinus vekselius ar čekius Nr. 9192 dėl 50 000 Eur skolos ir skaičiuojamų palūkanų išieškojimo iš skolininko D. Z. išieškotojo UAB „EDS GUARANTEE“ naudai. Nustatytų aplinkybių pagrindu, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į atsakovą D. Z. ir šią reikalavimo teisę jau turėjo ginčijamos sutarties sudarymo, t. y. kada 2019 m. gruodžio 17 d. tarp atsakovų D. Z., N. Z., J. Z., N. Z. buvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 6-3336VZ (toliau ir Sutartis, ginčo sutartis), kurios pagrindu atsakovai D. Z. ir N. Z. perleido nuosavybės teisę į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau ir Žemės sklypas) atsakovams J. Z. ir N. Z. Visgi kaip nurodė pati ieškovė, vykdomąjį dokumentą priverstiniam vykdymui ji pateikė sužinojusi apie Žemės sklypo perleidimą, tai reiškia, po nurodytos sutarties sudaryto.

32. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs faktoringo sutarties nuostatas, išdėstytas jos 14.1. punkte dėl sutarties konfidencialumo, bei faktoringo sutarties priedo Nr. 1 11 punkte išdėstytą sutarties šalių sulygtą sąlygą dėl UAB „Dimeksas“ vekselio išdavimo kreditoriaus naudai bei sutarties priedo Nr. 1 2 punkte naudojamą formuluotę „akcininko asmeninis laidavimas“, nusprendė, kad atsakovo D. Z. prievolė kreditoriaus atžvilgiu yra asmeninė prievolė. Apeliantė nesutinka su šia teismo nustatyta aplinkybe, nurodydama, jog tokio reikalavimo ieškiniu nereiškė, todėl teismas peržengė bylos nagrinėjimo ribas. Kaip teisingai nurodė atsakovai atsiliepime, bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia ne tik ieškinio, bet ir atsiliepimo į ieškinį faktinis pagrindas. Nagrinėjamu atveju įvertinusi aplinkybę, kad pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas tiek dėl atsakovų N. Z. ir D. Z., tiek dėl atsakovų N. Z. ir J. Z. atsiliepimuose nurodytų aplinkybių dėl atsakovų atsakomybės rūšies, priešingai nei teigia apeliantė, sprendė ieškinio reikalavimo (ne)tenkinimo klausimą, o vertino galiojančio ieškovės reikalavimo į atsakovę N. Z. egzistavimą, kaip tai numato teisinis reglamentavimas bei aktuali šiuo klausimu teismų praktika, teisėjų kolegija prieina išvadą, kad nei ieškinio, nei bylos nagrinėjimo ribų pirmosios instancijos teismas neperžengė.

33. Kadangi šios bylos nagrinėjimas buvo sustabdytas iki bus priimtas galutinis sprendimas Vilniaus miesto apylinkės teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje civilinėje byloje Nr. e2-32864-1080/2021 dėl D. Z. ir N. Z. prievolės pagal vekselį pripažinimo solidariąja ir šis klausimas išspręstas įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2023 m. liepos 18 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-1306-1187/2023, kuriuo konstatuota, kad D. Z. prievolė pagal vekselį yra asmeninė, teisėjų kolegija dėl apeliacinio skundo argumentų šiuo klausimu plačiau nepasisako. Pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys. Esant įsiteisėjusiu sprendimu nustatytai atsakovo D. Z. asmeninei prievolei pagal vekselį, teisėjų kolegija prieina išvadą, kad apeliantė ginčijamo sandorio metu neturėjo galiojančios reikalavimo teisės į atsakovę N. Z.

Dėl actio Pauliana sąlygos – ieškovės teisių pažeidimo ginčo sandoriu.

34. Kreditorių teisių pažeidimas kaip actio Pauliana sąlyga konstatuojamas, jeigu dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Kreditorių teisių pažeidimas konstatuotinas pagal tokius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje formuluojamus kriterijus: kai nustatytos aplinkybės, kad dėl ginčijamo sandorio sudarymo skolininko prievolės kreditoriui nebus vykdomos ir skolininko galimybės jas įvykdyti ateityje pasikeis ne kreditoriaus naudai, ir toks skolininko mokumo sumažėjimas susijęs su ginčijamu sandoriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012); kreditoriaus teises gali pažeisti sandoriai, kurie nors ir nesukelia skolininko nemokumo, tačiau sumažina turto, į kurį galima būtų nukreipti kreditoriaus reikalavimo išieškojimą, vertę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008); kai skolininko nemokumas išlieka toks pats (nedidėja), bet kitiems kreditoriams sutrukdoma gauti bent dalį atsiskaitymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-268-415/2015).

35. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad nustatant actio Pauliana instituto taikymo sąlygą – kitokį kreditoriaus teisių pažeidimą, galima situacija, kuomet kreditoriaus teisės gali būti pažeistos skolininko sudarytu sandoriu, kuris, nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, bet sumažino turto, kuriuo buvo užtikrinta kreditoriaus reikalavimo teisė, vertę (pvz., išnuomojo įkeistą butą, sutartimi nustatė servitutą ar uzufruktą ir pan.), ir sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditoriaus reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje bylos Nr. 3K-3-262/2008). Kreditoriaus teisių pažeidimui konstatuoti neprivalo būti įrodytas skolininko nemokumas dėl jo sudaryto ginčijamo sandorio, pakanka įrodyti tai, kad ginčijamu sandoriu iš esmės sutrukdyta kreditoriui patenkinti reikalavimus iš skolininko turto, nes sudarius ginčijamą sandorį likusio skolininko turto nepakanka atsiskaityti su kreditoriumi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2007). Arba nors skolininkas, perleidęs turtą, ir netapo nemokus, tačiau gerokai sumažino savo turtą ir sudarė realią grėsmę, kad jo įsipareigojimai nebus tinkamai įvykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2007). Tokią situaciją privalo įrodyti kreditorius, prašantis taikyti actio Pauliana (CPK 178 straipsnis). Kadangi ši actio Pauliana taikymo sąlyga yra vertinamojo pobūdžio, teismas kiekvienu atveju nustatytų faktinių aplinkybių kontekste sprendžia, ar buvo kreditoriaus teisių pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-284/2013). Jei skolininkas, sudaręs ginčijamą sandorį, vis tiek turi pakankamai turto kreditorių reikalavimams patenkinti arba jo mokumas nekinta, tai šios actio Pauliano taikymo sąlygos konstatuoti negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-1-701/2016).

36. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta ir ginčo šalys to neginčija, kad tarp ieškovės ir trečiojo asmens UAB „Dimeksas“, kurio vadovu yra atsakovas D. Z., vyko derybos dėl skolos grąžinimo ir abi pusės pripažino aplinkybę, kad derybos nepavyko dėl to, kad ieškovė reikalavo, kad taikos sutartį pasirašytų ne tik D. Z., bet ir jo sutuoktinė. Įsiteisėjusiu teismo sprendimu pripažinus D. Z. prievolę asmenine, pagrįsta teigti, kad N. Z. atsisakė pasirašyti taikos sutartį pagrįstai.

37. Byloje taip pat nustatyta, kad 2019 m. gruodžio 17 d. ginčo sutartimi D. Z. ir N. Z. pardavė jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausiusį Žemės sklypą N. Z. ir J. Z., sutarties kaina 17 000 Eur (Sutarties 3.1. punktas), kurios 8 500 Eur dalis pervesta į D. Z. nurodytą sąskaitą, o 8 500 Eur dalį – į N. Z. nurodytą sąskaitą (Sutarties 3.2.1., 3.2.2. punktai). Byloje nėra ginčo, kad minėtos Sutarties sąlygos įvykdytos, t. y. D. Z. 2019 m. gruodžio 16 d. J. Z. pervedė 2 000 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodant „avansinis mokėjimas už sklypą“; 2019 m. gruodžio 17 d. pervedė 6500 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodant „už sklypą pagal pirkimo pardavimo sutartį“; 2019 m. gruodžio 20 d. J. Z. pervedė 8 500 Eur sumą N. Z. mokėjimo paskirtyje nurodant „apmokėjimas už sklypą pagal pirkimo-pardavimo sutartį“. Ieškovė taip pat neginčijo aplinkybės, kad Žemės sklypas parduotas rinkos kaina (CPK 187 straipsnis). Taip pat ieškovė neginčijo Žemės sklypo atsakovams D. Z. ir N. Z. priklausymo bendrosios jungtinės nuosavybės teise, t. y. prezumcijos, kad Žemės sklypas abiem atsakovams priklausė po 1/2 dalį (CK 3.117 straipsnio 1 dalis). Kolegija prieina išvadą, kad pats Žemės sklypo pardavimo faktas, kai sandoris įvyko tuo metu buvusia rinkos kaina, o D. Z. gavo pusę parduoto sklypo kainos ir tuo nei pagerino, nei pablogino savo turtinę padėtį (kito turto jis ginčo sandorio sudarymo metu neturėjo, šią aplinkybė pripažino pati ieškovė), nepažeidė ieškovės kaip kreditorės teisių, nes neapribojo jos galimybės iš gautų pajamų atgauti dalį skolos ar, kaip nurodė pati, vykdymo procese atsakovo D. Z. turto dalį nustatyti jo sutuoktinės turimame turte.

38. Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovas D. Z. iš savo sąskaitos per laikotarpį nuo 2019 m. gruodžio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. į trečiojo asmens UAB „Dimeksas“ sąskaitą pervedė 7 580 Eur. Tuo tarpu UAB „Dimeksas“ iš savo sąskaitos nuo 2019 m. rugsėjo 1 d. iki 2020 m. sausio 1 d. į ieškovės sąskaitą pervedė 8 000 Eur sumą. Apeliantės vertinimu, tai, kad atsakovas D. Z. už ginčijamą sandorį gautas lėšas pervedė trečiajam asmeniui, o ne ieškovei, pažeidė pastarosios teises. Teisėjų kolegija nesutinka su šiuo apeliacinio skundo argumentu. Kaip minėta, atsakovas D. Z. 2019 m. liepos 3 d. išduotu vekseliu 50 000,00 Eur sumai, laidavo trečiojo asmens prievolės įvykdymą pagal Faktoringo sutartį. CK 6.81 straipsnyje, nustatančiame laiduotojo atsakomybę, įtvirtinta, kad, kai prievolė neįvykdyta, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis (1 dalis); laiduotojas atsako tiek pat kaip ir skolininkas (už palūkanų sumokėjimą, nuostolių atlyginimą, netesybų sumokėjimą), jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis (2 dalis). Jeigu skolininkų pareiga yra solidari, tai kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6. straipsnio 4 dalis). Kaip nustatyta bylos medžiaga, UAB „Dimeksas“ ir D. Z. apie reikalavimo teisių perleidimo faktą ieškovės buvo informuoti 2019 m. rugsėjo 27 d. pranešimu dėl kreditoriaus pasikeitimo. Darytina išvada, kad ieškovė siekė skolą susigrąžinti iš abiejų skolininkų kartu, o aiškią valią išieškoti skolą iš atsakovo D. Z. pareiškė tik 2020 m. sausio 20 d., pateikdama Vykdomąjį įrašą vykdyti antstolio Donato Kisieliaus kontorai. Nustatytų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija prieina išvadą, kad ginčo sandorio dieną bei trečiojo asmens lėšų pervedimo ieškovei laikotarpiu ieškovė nebuvo išreiškusi valios reikalauti prievolės įvykdymo tik iš laiduotojo D. Z., todėl trečiojo asmens dalinis prievolės įvykdymas (ieškovei derybų metu buvo pervesta 5000 Eur suma, o iš ginčo sandorio gautos sumos ieškovei, kuri nebuvo pateikusi vykdomojo dokumento priverstiniam vykdymui, buvo pervesta 3 000 Eur) laikytinas tinkamu ir nepažeidžiančiu ieškovės teisių. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju labiau tikėtina, kad atsakovas D. Z. nevengė skolos sumokėjimo, o kaip įmonės vadovas ėmėsi aktyvių veiksmų padėti trečiajam asmeniui savo sąskaita dalimis dengti susikaupusias įmonės skolas. Byloje neįrodyta, kad ginčijamu sandoriu atsakovas D. Z. būtų turėjęs ir įgyvendinęs nesąžiningus ketinimus apsisaugoti nuo ieškovės kaip kreditoriaus reikalavimo išieškojimo. Juolab, kad atsakovas D. Z. trečiajam asmeniui pervedė visą iš ginčo sandorio gautą sumą. Todėl ginčo sutartis nevertintina priešingu ieškovės interesams veikimu, neatitinkančiu protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standarto tomis aplinkybėmis.

39. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliantės argumentus, byloje nustatytų aplinkybių ir įrodymų visumą, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo sandoriu nebuvo pažeistos ieškovės kaip kreditorės teisės, todėl konstatuoja, jog neįrodyta viena iš būtinųjų actio Pauliana taikymo sąlygų – ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises – lemia tai, kad nėra teisinio pagrindo remiantis actio Pauliana tenkinti ieškovės reikalavimą.

Dėl actio Pauliana sąlygos – sandorių sudarymo (ne)privalomumo

40. Įstatymų leidėjas CK 6.66 straipsnyje įtvirtinto kreditoriaus teisę ginčyti tik tuos skolininko sandorius, kurių šis sudaryti neprivalėjo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad privalėjimas sudaryti sandorį suprantamas kaip asmens pareiga, kuri nustatyta įstatyme, teismo sprendime, taip pat vienašaliu skolininko įsipareigojimu arba kylanti dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2014; 2017 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017). Tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl susidėjusių faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas. Tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą tomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-88/2013; 2021 m. birželio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-69-313/2021, 29 punktas). Taigi privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti dėl tam tikrų faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas. Teismas konkrečiu atveju nustato ir vertina, kada ir kokiu tikslu buvo sudarytas sandoris, ar jį buvo būtina sudaryti tam, kad būtų įvykdytos kitų sutarčių sąlygos ir pagal šias sutartis būtų visiškai atsiskaityta su kreditoriais.

41. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovė neįrodė, kad atsakovas D. Z. sudarė sandorį, kurio neprivalėjo sudaryti. Tokią išvadą teismas padarė įvertinęs aplinkybes, kad atsakovas D. Z. iš ginčo sandorio gautos (8 500 Eur) sumos 7 580 Eur įmokėjo į UAB „Dimeksas“ sąskaitą; iš esmės, visą gautą pinigų sumą jis įnešė į įmonės sąskaitą siekdamas bent kokia dalimi atsiskaityti su kreditoriais, tame tarpe ir su pačia ieškove; turtą atsakovas valdė ne asmeninės, o bendrosios jungtinės nuosavybės teise; UAB „Dimeksas“ atžvilgiu buvo pradėtas priverstinis išieškojimas. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju nėra jokių duomenų, jokios preliminariosios ar kitos sutarties, įstatymo ar teismo sprendimo, kurie būtų įpareigoję atsakovus D. Z. ir N. Z. atlikti ginčijamą sandorį.

42. Kolegijos vertinimu, atsakovų nurodytos aplinkybės, kad N. Z. ir J. Z. ieškojo nekilnojamojo turto Vilniuje ir apylinkėse, o atsakovei N. Z. ir D. Z. sutiko jį parduoti bei sandoris faktiškai įvyko, tik patvirtina faktą, kad tai buvo laisva šalių valia sudarytas sandoris, nesant jo privalomumo.

Dėl actio Pauliana sąlygos – atsakovų nesąžiningumo

43. Pagal CK 6.66 straipsnio 2 dalį, sandorį pripažinti negaliojančiu pagal actio Pauliana galima tik tuo atveju, kai skolininkas ir trečiasis asmuo, sudarydamas su skolininku sandorį, buvo nesąžiningi, t. y. žinojo arba turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia skolininko kreditoriaus teises. Taikant actio Pauliana turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas, kai ginčijamas atlygintinis sandoris (CK 6.66 straipsnio 1, 2 dalys). CK 6.67 straipsnyje, kurio 1 punkte nurodyta, kad preziumuojama, jog skolininkas sudarė sandorį su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar kitais artimaisiais giminaičiais, t. y. pripažįstama, kad, esant šiai aplinkybei, sandorio šalys žinojo arba turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus interesus. Ši įstatyme įtvirtinta nesąžiningumo prezumpcija gali būti paneigta, todėl skolininkas, perėmęs pareigą įrodinėti savo sąžiningumą, gali teikti įrodymus ir apsiginti nuo kreditoriaus reikalavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo CBS plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; 2016 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-172-916/2016).

44. Bylos dalyviai neginčija fakto, kad atsakovai N. Z. ir D. Z. ginčo sandorio pagrindu Žemės sklypą pardavė D. Z. brolio šeimai – N. Z. ir J. Z. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, jog vien aplinkybė, kad turtas buvo parduotas atsakovo D. Z. broliui (sudarytas su artimu giminaičiu) nepaneigė sandorio realumo bei jo atlygintinumo fakto (CPK 12, 178, 179, 185 straipsniai). Todėl pirmosios instancijos teismas vertino, kad ieškovės teiginys, jog atsakovai J. Z. ir N. Z. buvo nesąžiningi, nebuvo įrodytas teisminio nagrinėjimo metu CPK leistinomis įrodinėjimo priemonėmis.

45. Teisėjų kolegija pripažįsta, jog aplinkybės, kad sandoris sudarytas tarp brolių šeimų, bylos dalyviai neneigė. Tačiau atsakovai tiek bylos nagrinėjimo metu, tiek ir apeliaciniuose skunduose neigia, kad šis sandoris buvo sudarytas nesąžiningai, po nesąžinigai siekiant išvengti atsakovo D. Z. prievolės įvykdymo ieškovei.

46. Byloje nustatyta, jog atsakovai J. Z. ir N. Z. dar ieškinyje nurodė ir šios pozicijos laikose atsiliepime į apeliacinį skundą, kad buvo sąžiningi pirkėjai; kad domėjosi žemės sklypais Vilniuje, kuriuos būtų galima įsigyti ir kuriuose būtų galima statyti gyvenamąjį namą, ar kuriuos pardavus būtų galima sumokėti pradinį įnašą už butą ar kotedžą; jog jiems buvo žinoma, kad atsakovai N. Z. ir D. Z. prie Vilniaus turi Žemės sklypą, todėl atsakovas J. Z. paklausė brolio, ar jis su sutuoktine neketina parduoti Žemės sklypo ir pastarieji sutiko. Ginčo sutartis yra atlygintinė, Žemės sklypas parduotas realia rinkos kaina. Atsakovai J. Z. ir N. Z. perėmė Žemės sklypą ir realiai juo naudojasi. Šių aplinkybių apeliaciniu skundu apeliantė neginčija, todėl teisėjų kolegija prieina išvados, kad atsakovų N. Z. ir J. Z. nesąžiningumas ginčo sandorio sudarymo metu neįrodytas.

47. Be to byloje nustatytomis aplinkybėmis pagrįsta, kad atsakovas D. Z. visą jam priklausančią ginčijamo sandorio kainos dalį pervedė trečiajam asmeniui, kuris gautomis lėšomis atsiskaitinėjo su kreditoriais, taip pat ir ieškove. Be to, kaip minėta, ieškovė neįrodinėjo atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumo pažeidimo. Byloje nenustatytas atsakovo D. Z. pervestų lėšų dydžio nepagrįstumas, jas panaudojus skoliniams įsipareigojimams dengti, o ginčijamos sutarties sudarymas nenulėmė negalėjimo įvykdyti prievolę ieškovei. Teisėjų kolegija prieina išvados, kad nenustačius, jog ginčo sandoris pažeidė apeliantės kaip kreditorės teises, nėra pagrindo konstatuoti ir atsakovo D. Z. bei jo sutuoktinės nesąžiningumo.

48. Kadangi kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės, vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, teismas dėl jų nepasisako.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

49. Apibendrindama aukščiau nurodytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ir išsamiai išanalizavo byloje pateiktus įrodymus, tinkamai taikė tiek materialines, tiek ir procesines teisės normas. Teisėjų kolegija prieina išvadą, kad bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, nenustatęs, ieškovės teisių pažeidimo ginčo sandoriu ir atsakovų nesąžiningumo, pagrįstai netenkino ieškinio, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar panaikinti šį teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

50. Bylinėjimosi išlaidos paskirstomos pagal tai, kurios šalies naudai priimtas sprendimas (CPK 93 straipsnis). Apeliacinį skundą atmetus, atsakovai įgavo teisę į patirtų bylinėjimosi apeliacinėje instancijos išlaidų atlyginimą. Atsakovė N. Z. į bylą pateikė rašytinius įrodymus, kad apeliacinės instancijos procese patyrė 500,00 Eur teisinės pagalbos išlaidų. Atsakovas J. Z. į bylą pateikė įrodymus apie patirtus 816,75 Eur teisinei pagalbai apeliacinėje instancijoje.

51. Vadovaujantis CPK 98 straipsnio 2 dalimi, šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose rekomendacijose „Dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas)“ maksimalius dydžius (toliau – Rekomendacijos). Rekomendacijų 1 punkte nustatyta, kad šios rekomendacijos nustato civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalų dydį. Teismas, susipažinęs su ieškovų pateikta teisinių paslaugų detalizacija, pripažįsta, kad ieškovų patirtos išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių, yra pagrįstos, todėl priteistinos iš ieškovės atsakovų naudai.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „EDS INVEST“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „EDS INVEST“, juridinio asmens kodas 304478449, atsakovės N. Z., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai 500 Eur (penkis šimtus eurų) ir J. Z., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai 816,75 Eur (aštuonis šimtus šešiolika eurų, 75 centus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos procese.

Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjos Ramunė MikonienėUrmila ValiukienėSigita Zubavičiūtė-Montvilienė