Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.2.4.4; 3.2.4.9.3.3; 3.2.4.11; 3.3.1.14; 3.3.1.18.1; 3.3.2.3; 3.3.2.4; 3.3.4; 3.3.4.2.2; 3.3.4.3.

2017 m. spalio 25 d.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Valantienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos J. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. A2-7826-989/2017 dėl proceso atnaujinimo Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-1502-235/2011 pagal ieškovo J. A. ieškinį ir atsakovės J. A. priešieškinį dėl santuokos nutraukimo, esant kito sutuoktinio kaltei, ir kitų su santuokos nutraukimu susijusių klausimų išsprendimo, išvadą teikianti institucija – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, tretieji asmenys „Swedbank“, akcinė bendrovė, G. A., N. D..

Aprašomoji dalis

nustatė:

Apeliacinėje byloje sprendžiamas klausimas dėl atsisakymo atnaujinti procesą teisėtumo ir pagrįstumo.Pareiškėja J. K. (anksčiau – J. A.) kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą prašydama atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-1502-235/2011 Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu proceso atnaujinimo pagrindu. Atnaujinus procesą, panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. liepos 13 d. sprendimą dalyje, kuria atmestas J. K. priešieškinio reikalavimas priteisti iš J. A. ½ dalį R. R. suteiktos ir santuokos metu J. A. grąžintos paskolos ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – priteisti iš J. A., po kurio mirties (duomenys neskelbtini). teises ir pareigas perėmė J. A., J. K. piniginę kompensaciją, t. y. ½ dalį J. A. R. R. faktiškai paskolintų ir J. A. asmeniškai grąžintų lėšų – 121 250 Lt, kas atitinka 35 116,43 Eur (5 t., b. l. 1–8, 51–58). Nurodė, kad santuokos nutraukimo byloje ji priešieškiniu prašė iš sutuoktinio J. A. priteisti 75 000 Lt dydžio kompensaciją, t. y. ½ dalį R. R. J. A. šalims jau negyvenant kartu grąžintos 150 000 Lt dydžio paskolos, kadangi 200 000 Lt paskola R. R. buvo suteikta santuokoje. Santuokos nutraukimo byloje J. A. pripažino, kad R. R. jam grąžino 150 000 Lt paskolą, šie pinigai buvo panaudoti kredito grąžinimui pagal 2005 m. vasario 21 d. Kredito sutartį Nr. 05-008439-FA ir 2007 m. lapkričio 26 d. Susitarimą Nr. 05-008439-FA/07-135538-FA-2 (toliau abi kartu – Kredito sutartis) bankui „Swedbank“, akcinei bendrovei (toliau – AB), todėl teismai netenkino jos prašymo dėl piniginės kompensacijos priteisimo. Civilinėse bylose Nr. 2-166-432/2014 ir Nr. e2-445-934/2016 dėl ½ įmokų priteisimo iš J. K. pagal Kredito sutartį paaiškėjo, kad J. A. suklaidino santuokos nutraukimo bylą nagrinėjantį teismą, kad R. R. grąžintos paskolos dalį (150 000 Lt) panaudoto kredito grąžinimui, nes minėtose bylose tvirtino, kad Kreditą grąžino iš savo asmeninių lėšų. Mano, kad santuokos nutraukimo byloje neteisingai nustatytas sutuoktinių turto ir prievolių balansas, dėl ko nepagrįstai J. K. iš J. A. nebuvo priteista piniginė kompensacija, lygi santuokos metu R. R. suteiktos ir J. A. grąžintos paskolos ½ daliai. Aplinkybės, sudarančios pagrindą kreiptis į teismą dėl proceso atnaujinimo, paaiškėjo tik 2016 m. spalio 17 d., kai pareiškėja gavo Vilniaus apygardos teismas 2016 m. spalio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-1828-553/2016, kurioje buvo nurodyta, kad atitinkamas klausimas turėtų būti sprendžiamas santuokos nutraukimo byloje. Suinteresuotas asmuo J. A. prašė netenkinti prašymo dėl proceso atnaujinimo. Nurodė, kad (duomenys neskelbtini) mirė J. A., po jo mirties palikimą priėmė jo motina J. A.. J. K. kaip solidari skolininkė turi prisidėti prie kredito grąžinimo, o aplinkybės dėl R. R. 150 000 Lt paskolos grąžinimo, jų panaudojimo bei galimybės J. K. priteisti ½ dalį šios sumos buvo nagrinėtos santuokos nutraukimo byloje, kurioje tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai konstatavo, kad J. A. šias lėšas panaudojo Kredito grąžinimui. Be to, J. A. turėjo asmeninių lėšų, kurias galėjo skolinti R. R., nes J. A. tėvas G. A. 2007 m. rugsėjo 12 d. ir 2007 m. rugsėjo 26 d. pervedė į sūnaus sąskaitą po 50 000 Lt ir dar 50 000 Lt davė grynaisiais (iš viso 150 000 Lt), kad šis galėtų įsigyti žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). J. K. nenurodė naujų aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą atnaujinti procesą. Be to, nepagrįstai pareiškėja J. K. nurodė, kad aplinkybės, sudarančios pagrindą kreiptis į teismą dėl proceso atnaujinimo jai paaiškėjo tik 2016 m. spalio 17 d., kai gavo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 13 d. nutartį, nes terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo tada, kai pirmosios instancijos teismas priėmė spendimą byloje, t. y. 2015 m. liepos 3 d. (5 t., b. l. 63–67).Suinteresuotas asmuo G. A. prašė netenkinti prašymo dėl proceso atnaujinimo. Nurodė, kad J. A. jo sūnus, todėl jis nuolat skolindavo, dovanodavo pinigų sūnui. Padovanotas turtas yra asmeninė to asmens nuosavybė, todėl šiomis lėšomis J. A. galėjo disponuoti laisvai savo nuožiūra, pavyzdžiui, paskolinti R. R., todėl Vilniaus apygardos teismas 2013 m. vasario 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-799-585/2013 pagrįstai nurodė, kad nesant duomenų, kad G. A. paskolinti pinigai buvo panaudoti bendram turtui sukurti, įsigyti, nėra pagrindo gautų pinigų įtraukti į dalintino turto sąrašą (5 t., b. l. 68–69).

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. gegužės 8 d. nutartimi atsisakė atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-1502-235/2011, priteisė valstybei iš pareiškėjos J. K. 643 Eur žyminio mokesčio (5 t., b. l. 141–150).Teismas nustatė, kad civilinėje byloje Nr. 2-1502-235/2011 buvo nutraukta J. A. ir J. A. santuoka, padalintas santuokoje įgytas turtas, aptartas prievolės pagal Kredito sutartį vykdymas nutraukus santuoką. Pripažinta, kad po santuokos nutraukimo J. K. ir J. A. išlieka solidarūs skolininkai pagal Kredito sutartį bankui „Swedbank“, AB.Teismo vertinimu, nepagrįstai pareiškėja terminą dėl proceso atnaujinimo skaičiuoja nuo dienos, kai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atsisakė priimti kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 17 d. ir Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 16 d. nutarties peržiūrėjimo, nes civilinėje byloje Nr. e2-445-934/2016 buvo sprendžiamas klausimas dėl įmokų priteisimo iš J. K. pagal Kredito sutartį kaip ir civilinėje byloje Nr. 2-166-432/2014, skiriasi tik įmokų skaičiavimo terminai, todėl konstatavo, kad naujai paaiškėjusios aplinkybės – iš R. R. gautos lėšos nebuvo panaudotos Kredito grąžinimui – tapo žinomos pareiškėjai nuo 2013 m. birželio 10 d., kai J. A. kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl jo asmeninėmis lėšomis sumokėtų kredito įmokų ½ dalies priteisimo, t. y. iškėlus Vilniaus miesto apylinkės teisme civilinę bylą Nr. 2-166-432/2014. Todėl CPK 368 straipsnio 1 dalyje numatytas 3 mėnesių terminas baigėsi 2013 m. rugsėjo 10 d. Teismas netenkino pareiškėjos prašymo atnaujinti terminą kreiptis į teismą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-1502-235/2011, nes pareiškėja nenurodė svarbių priežasčių, dėl kurių terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo galėtų būti atnaujintas. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjos nurodomos aplinkybės negali būti laikomos naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis, nes: šios aplinkybės buvo žinomos pareiškėjai nagrinėjant santuokos nutraukimo bylą ir buvo vertinamos teismų padarant išvadą, jog J. K. nepagrindė aplinkybės, kad ieškovas J. A. iš R. R. gautas lėšas panaudojo savo asmeniniams poreikiams tenkinti; šios aplinkybės neturi esminės reikšmės, nes santuokos nutraukimo bylą nagrinėję teismai pagrįstai nustatė, kad R. R. grąžinta paskola buvo panaudota bendriems šeimos poreikiams, paskolos grąžinimui, namų ūkio reikmėms ir kitoms šeimoms išlaidoms. Taigi J. K. siekia prisiteisti pinigų sumą iš J. A. teisių perėmėjos J. A., kuri yra realiai neegiztuojanti, jau panaudota J. K. ir J. A. šeimos poreikių tenkinimui. Pareiškėja siekia naujo nustatytų aplinkybių ir įvertintų klausimų pakartotinio tyrimo, tačiau pakartotinis tų pačių aplinkybių interpretavimas nesudaro pagrindo atnaujinti procesą, todėl prašymą dėl proceso atnaujinimo atmetė.Teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėja nurodė negalinti sumokėti 743 Eur žyminio mokesčio už prašymą dėl proceso atnaujinimo, nes jos gaunamas darbo užmokestis į rankas yra 350 Eur, o nuosavybės teisėmis valdomas turtas yra areštuotas, pareiškėja augina mažametį sūnų, padeda studijuojančiai dukrai, kurios studijos Vilniaus dailės akademijoje už semestrą kainuoja 1 106,06 Eur. Įvertinęs nurodytus duomenis, teismas konstatavo, kad pareiškėja nepateikė rašytinių įrodymų, patvirtinančių jos sunkią materialinę padėtį, todėl nėra pagrindo ją atleisti nuo žyminio mokesčio sumokėjimo, taikė žyminio mokesčio mokėjimo atidėjimo institutą (CPK 84 straipsnis) ir priteisė nesumokėtą 643 Eur žyminio mokesčio dalį į valstybės biudžetą.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atskiruoju skundu pareiškėja J. K. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės 2017 m. gegužės 8 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-1502-235/2011 arba perduoti prašymą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais: Pareiškėja nekvestionuoja, kad prievolė pagal Kredito sutartį yra solidari, todėl ji turi mokėti kredito grąžinimo įmokas, tačiau santuokos nutraukimo byloje J. A. nepagrįstai nurodė, kad iš R. R. gautas lėšas panaudojo Kredito grąžinimui, todėl buvo neteisingai nustatytas sutuoktinių turto ir prievolių balansas sprendžiant sutuoktinių turto padalijimo klausimą. Santuokos nutraukimo byloje kaip liudytojas apklaustas R. R. patvirtino, kad 2017 m. lapkričio mėn. pasiskolino iš J. A. 200 000 Lt, dalį paskolos – 150 000 Lt – grąžino 2008 m. pradžioje, tačiau sutartis, patvirtinantį paskolos suteikimą buvo pateikta tik vėlesnėse byloje. Paskolos sutartyje matyti, kad paskola pradedama grąžinti tik 2008 m. lapkričio 27 d. ir turi būti grąžinta iki 2012 m. lapkričio 27 d., todėl pareiškėjai kilo abejonių dėl paskolos grąžinimo iki santuokos nutraukimo ir galimybės gautas lėšas panaudoto Kredito grąžinimui. J. A. be sutuoktinės sutikimo didžiąją dalį pinigų, gautų pagal 2007 m. lapkričio 26 d. susitarimą prie Kredito sutarties panaudojo ne pagal paskirtį, t. y. paskolino R. R.. R. R. paskolą grąžino asmeniškai J. A., kai sutuoktiniai jau de facto (iš lot. faktiškai) gyveno skyrium, todėl gautos lėšos negalėjo būti panaudotos bendriems šeimos poreikiams tenkinti, todėl pareiškėja turi teisę į piniginę kompensaciją, kurią sudaro ½ dalis R. R. grąžintų lėšų. Teismas netinkamai nustatė momentą, kada pareiškėjai tapo žinomos aplinkybės, sudarančios pagrindą kreiptis dėl proceso atnaujinimo. Ši aplinkybė paaiškėjo tik tuomet, kai Vilniaus apygardos teismas 2016 m. spalio 13 d. nutartyje nurodė, kad atitinkamas klausimas turėtų būti sprendžiamas santuokos nutraukimo byloje, todėl pareiškėjai topo žinoma tik 2016 m. spalio 17 d. gavus minėtą teismo nutartį. Pareiškėjai supratus, kad apginti savo teisių ji negalės minėtoje byloje, ji kreipėsi į teismą dėl proceso atnaujinimo. Nors prašymas pateiktas praleidus 3 mėnesių terminą, tačiau nepraleidus naikinamojo termino, todėl teismas privalėjo būti aktyvus ir konstatavęs praleistą terminą (įvertinęs, kad terminas praleistas nežymiai), atnaujinti terminą kreiptis į teismą dėl proceso atnaujinimo.Teismas pažeidė CPK 370 straipsnio 3–4 dalių nuostatas, nes sprendžiant klausimą ar yra pagrindas atnaujinti procesą pasisakė dėl bylos esmės, t. y. dėl klausimų, kurie gali būti sprendžiami tik atnaujinus procesą.Pareiškėjos prašymą dėl atleidimo nuo likusios žyminio mokesčio dalies išsprendė be teisinių motyvų, neanalizuodamas pareiškėjos pateiktų duomenų apie jos turtinę padėtį.Atsiliepimu į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo J. A. prašė Vilniaus miesto apylinkės 2017 m. gegužės 8 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:Teismas tinkamai nustatė faktines aplinkybes ir padarė pagrįstas išvadas. Pareiškėja kreipdamasi į teismą dėl proceso atnaujinimo turi aiškiai nurodyti ir įrodyti proceso atnaujinimo pagrindą, tačiau J. K. to nepadarė, todėl pagrįstai teismas atsisakė atnaujinti procesą. Santuokos nutraukimo byloje J. K. neįrodė, kad R. R. grąžintos lėšos egzistuoja, todėl pagrįstai šių lėšų neįtraukė į turto balansą, J. A. aiškindamas, kur panaudojo nurodytas lėšas nekonkretizavo kokiu laikotarpiu R. R. grąžinti pinigai buvo naudojami kredito mokėjimui – iki 2009 m. rugsėjo 1 d. arba vėliau. Pabrėžė, kad nėra pagrindo abejoti, kad R. R. grąžino paskolą sutartyje numatyta tvarka, nes negrąžinus paskolos davėjas J. A. turėtų teisę reikalauti prievolę įvykdyti perduodant nekilnojamąjį turtą, tačiau jis 2008 m. gruodžio 22 d. buvo parduotas tretiesiems asmenims, todėl pareiškėjos abejonės yra nepagrįstos.Teismas tinkamai nustatė momentą, nuo kurio turi būti skaičiuojamas terminas kreiptis į teismą dėl proceso atnaujinimo. Civilinėse bylose Nr. 2-166-432/2014 ir Nr. e2-445-934/2016 J. K. rėmėsi ta pačia aplinkybe, kad J. A. įmokas bankui mokėjo ne iš savo asmeninių lėšų, taigi nepagrįstai pareiškėja teigia, kad terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo 2016 m. spalio 17 d., kai ji gavo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 13 d. nutartį.

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).Pagal CPK 336 straipsnio 1 dalį atskirasis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus tuos atvejus, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 336 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, jog įstatymu nustatyta teismo diskrecija tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertintinos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys duomenys, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar byla buvo išspręsta teisingai, yra pakankami. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka (CPK 336 straipsnio 1 dalis).

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011 m. liepos 13 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1502-235/2011 nutraukė J. A. ir J. A. (dabar – J. K.) santuoką, pripažino, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Po santuokos nutraukimo J. A. priteisė 0,0806 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). ir 173,52 kv. m. gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); ¼ dalį 26,03ha ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); J. A. priteisė ¼ dalį 26,03 ha ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Nustatė, kad J. A. toliau vykdys prievolę pagal Kredito sutartį bankui „Swedbank“. AB dėl 271 958,21 Eur (938 255,82 Lt) paskolos grąžinimo, be to jam tenka prievolė grąžinti 190 000 Lt skolą G. A.. Netenkino ieškovo J. A. reikalavimą priteisti jo naudai 8 500 USD kompensaciją už jo dalį automobilio Toyota Camry ir 5000 USD kompensaciją už jo dalį terminuoto indėlio AB „Swedbank“. Nustatė, kad piniginės lėšos, esančios bankuose ir kredito įstaigose po santuokos nutraukimo lieka asmeninė to sutuoktinio nuosavybė, kurio vardu yra atidaryta sąskaita. Priteisė iš J. A. J. A. naudai 72 000 Lt kompensaciją už jos panaudotas asmenines lėšas gyvenamojo namo statybai, išmokant ją per vieną mėnesį nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Atsakovės J. A. priešieškinį dalyje dėl ¼ dalies žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priteisimo ir santuokinės pavardės palikimo po santuokos nutraukimo – A. tenkino, kitus jos priešieškinio reikalavimus atmetė. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. kovo 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-799-585/2013 pakeitė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. liepos 13 d. sprendimą ir panaikino sprendimo dalį, kurią atmestas atsakovės J. A. priešieškinio reikalavimas pripažinti, kad laikotarpiu nuo 2002 m. iki santuokos sudarymo šalių įgytas turtas laikytinas bendrąja daline nuosavybe ir dalintinas lygiomis dalimis, t. y. jai priteisiant ½ dalį gyvenamojo namo ir žemės sklypo su ūkiniais pastatais, esančius (duomenys neskelbtini), kad J. A. toliau vykdys prievolę grąžinti 190 000 Lt skolą G. A.; kitoje dalyje Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. liepos 13 d. sprendimą paliko nepakeistą.Taigi santuokos nutraukimo byloje buvo nustatyta, kad 2005 m. vasario 21 d. kredito sutartimi Nr. 05-008439-FA „Swedbank“, AB pasiskolino J. A. 549 553,98 Lt žemės sklypo (duomenys neskelbtini), ½ daliai pirkti ir gyvenamojo namo statybai užbaigti. 2007 m. lapkričio 26 d. susitarimu Nr. 05-008439-FA/07-135538-FA-2 dėl 2005 m. vasario 21 d. kredito sutarties Nr. 05-008439-FA sąlygų pakeitimo „Swedbank“, AB paskolino ieškovui papildomą pinigų sumą – 399 675,60 Lt. 2007 m. lapkričio 26 d. laidavimo sutartimi Nr. 05-008493-LA1/07-135538-LA1 J. K. įsipareigojo atsakyti kreditorei „Swedbank“, AB visu savo turtu, jeigu J. A. netinkamai vykdys visas ar dalį prievolių pagal kredito sutartis. Taigi net ir nutraukus santuoką J. K. ir J. A. išlieka solidarūs skolininkai kredito davėjai „Swedbank“, AB, kad negrąžinto kredito dalis 271 958 Eur (938 255 Lt). Santuokos nutraukimo byloje taip pat nustatytas paskolos sutartimi J. A. suteikė R. R. paskolą, kurios dalį, t. y. 1500 000 Lt, paskolos gavėjas grąžino J. A. dar 2008 m. pabaigoje, gautas lėšas J. A. panaudojo šeimos poreikiams, mokėjo įmokas pagal Kredito sutartį.Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. liepos 21 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-166-432/2014 ieškinį tenkino ir priteisė ieškovui J. A. iš atsakovės J. A. 74 366,50 Lt įmokų, kurias J. A. sumokėjo bankui laikotarpiu nuo 2009 m. rugsėjo 15 d. iki 2013 m. gegužės 20 d. vykdydamas Kredito sutartis. Sprendimas įsiteisėjo, kai Vilniaus apygardos teismas 2015 m. liepos 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1237-567/2015 pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. (duomenys neskelbtini) mirė J. A., po jo mirties palikimą priėmė jo motina J. A.. J. A. palikimą priėmė pagal paveldimo turto apyrašą, kuriame nurodytas visas palikėjo turtas, įskaitant ir neįvykdytus įsipareigojimus kreditoriams. Įvertinus turto paveldimo turto apyrašą matyti, kad J. A. mirties dieną liko neįvykdyti 135 291,46 Eur dydžio įsipareigojimai bankui „Swedbank“, AB pagal Kredito sutartį. Taigi po J. A. mirties jo teises ir pareigas, susijusias su prievolių pagal Kredito sutartį vykdymu bankui „Swedbank“, AB perėmė J. A..Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. vasario 17 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-445-934/2016 ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė J. A. teisių ir pareigų perėmėjai J. A. iš atsakovės J. K. 7 506,75 Eur kredito įmokų bei palūkanų, kurias J. A. sumokėjo bankui laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 15 d. iki 2014 m. liepos 18 d. vykdydamas Kredito sutartis. Sprendimas įsiteisėjo, kai Vilniaus apygardos teismas 2016 m. spalio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1828-553/2016 pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

Dėl prašymo atnaujinti procesą

Pažymėtina, kad proceso atnaujinimas yra ypatinga įsiteisėjusio teismo sprendimo peržiūrėjimo procesinė priemonė, kuri taikoma tik įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka. Kasacinio teismo jurisprudencijoje, aiškinant šio instituto paskirtį ir tikslus, nurodyta, kad teismo sprendimo teisinė galia lemia jo nekintamumą, teismo sprendimo pagrindu atsiradusių teisinių santykių stabilumą, tačiau galimi atvejai, kai po bylos išsprendimo paaiškėja naujų teisinių ar faktinių aplinkybių, turinčių įtakos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Būtent tokiai situacijai įstatymų leidėjas įtvirtino proceso atnaujinimo institutą. CPK 370 straipsnyje detalizuojama prašymų atnaujinti procesą nagrinėjimo tvarka – teismo atliekamų procesinių veiksmų eiliškumas ir turinys. Teismų praktikoje pripažįstama, kad prašymo atnaujinti procesą nagrinėjimas susideda iš trijų savarankiškų stadijų. Pagal CPK 370 straipsnio 1 dalį pirmiausia teismas turi išspręsti prašymo atnaujinti procesą priėmimo klausimą. Spręsdamas prašymo priėmimo klausimą, teismas patikrina, ar jis atitinka CPK 369 straipsnyje nustatytus procesiniam dokumentui keliamus reikalavimus, ar jis apmokėtas žyminiu mokesčiu. Kai prašymas paduotas su trūkumais, teismas taiko trūkumų šalinimo institutą (CPK 370 straipsnio 1 dalis). Teismas atsisako priimti prašymą atnaujinti procesą, jeigu yra CPK 137 straipsnio 1 dalies 1, 2, 7 ir 8 punktuose išvardyti pagrindai. Antra prašymo atnaujinti procesą nagrinėjimo stadija – prašymo atnaujinti procesą nagrinėjimas teismo posėdyje (CPK 370 straipsnio 2 ir 3 dalys). Išnagrinėjęs teismo posėdyje prašymo atnaujinti procesą klausimą ir nustatęs, kad prašymas paduotas nepraleidus termino, nustatyto CPK 368 straipsnyje, ir pagrįstas 366 straipsnio 1 dalyje nustatytais pagrindais, teismas nutartimi atnaujina procesą ir paskiria bylos nagrinėjimo teismo posėdyje datą arba nutartimi procesą atnaujinti atsisako, jeigu konstatuoja, kad yra šioje dalyje nurodyti trūkumai (CPK 370 straipsnio 3 dalis).Nagrinėjamu atveju J. K. 2017 m. sausio 17 d. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą prašydama atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-1502-235/2011 (5 t., b. l. 1–8). Gavęs minėtą J. K. prašymą Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. sausio 27 d. nutartimi nustatė prašymo trūkumus, t. y. prašymas nepasirašytas pareiškėjos J. K., jį per Lietuvos elektroninių paslaugų portalą pateikė advokatė E. T., be to, kartu su prašymu pateikta 2013 m. liepos 8 d. atstovavimo sutartis patvirtina, kad advokatė E. T. atstovauja J. A. interesus, tačiau nesant duomenų patvirtinančių, kad J. A. pakeitė pavardę ir šiuo metu yra J. K., teismas nustatė 10 dienų terminą pareiškimo trūkumams pašalinti (5 t., b. l. 46–47). Per teismo nustatytą terminą ištaisė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 27 d. nutartyje nurodytus trūkumus (5 t., b. l. 49–59), todėl bylą nagrinėjančios teisėjos rezoliucija 2017 m. vasario 2 d. buvo priimtas J. K. prašymas dėl proceso atnaujinimo, nustatytas 14 dienų terminas atsiliepimams pateikti bei paskirtas teismo posėdis, kuriame buvo nagrinėjamas prašymas dėl proceso atnaujinimo (5 t., b. l. 49). Byloje esantys duomenys patvirtina, kad sprendžiant klausimą dėl proceso atnaujinimo buvo paskirti iš viso du teismo posėdžiai žodinio proceso tvarka (5 t., b. l. 99–100, 128, 140–141), kuriuose dalyvavo J. K. ir jos advokatė E. T. bei suinteresuotų asmenų J. A. ir G. A. atstovė advokatė N. F.. Esant tokioms aplinkybėms nepagrįsti atskirojo skundo argumentai, kad teismas pažeidė procesines CPK 370 straipsnio nuostatas, kadangi priėmus prašymą dėl proceso atnaujinimo teismo posėdžiuose buvo sprendžiamas klausimas dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-1502-235/2011, taigi šioje proceso stadijoje teismas turėjo vertinti, ar nėra praleistas CPK 368 straipsnyje numatytas terminas kreiptis dėl proceso atnaujinimo, ar egzistuoja vienas iš CPK 366 straipsnyje numatytų pagrindų atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-1502-235/2011.Apeliantė nurodo, kad naujos aplinkybės paaiškėjo tik tuomet, kai Vilniaus apygardos teismas 2016 m. spalio 13 d. nutartyje nurodė, kad atitinkamas klausimas turėtų būti sprendžiamas santuokos nutraukimo byloje, t.y. 2016 m. spalio 17 d. gavus minėtą teismo nutartį. Nurodo, kad nors prašymas pateiktas praleidus 3 mėnesių terminą, tačiau nepraleidus naikinamojo termino, todėl teismas privalėjo būti aktyvus ir konstatavęs praleistą terminą (įvertinęs, kad terminas praleistas nežymiai), atnaujinti terminą kreiptis į teismą dėl proceso atnaujinimo.Teismų praktikoje pripažįstama, kad termino kreiptis dėl proceso atnaujinimo praleidimas yra savarankiškas pagrindas atsisakyti atnaujinti procesą (CPK 370 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pripažino, kad aplinkybės, sudarančios pagrindą kreiptis į teismą dėl proceso atnaujinimo, galėjo ir turėjo būti žinomos pareiškėjai nuo 2013 m. birželio 10 d., kai Vilniaus miesto apylinkės teisme pradėta civilinė byla Nr. 2-166-432/2014 pagal J. A. ieškinį dėl jo kaip solidariojo skolininko sumokėtų įmokų pagal Kredito sutarties ½ dalies priteisimo iš solidariosios skolininkės J. K., todėl konstatavo, kad pareiškėja praleido terminą kreiptis dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-1502-235/2011, kad ji nenurodė svarbių termino praleidimo priežasčių, todėl nėra pagrindo atnaujinti termino. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bylos nagrinėjimo metu nustačius, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo paduotus pasibaigus CPK 368 straipsnio 1 dalyje numatytam 3 mėn. terminui ir pareiškėjai neprašant atnaujinti termino paduoti prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas savo iniciatyva neturi teisės atnaujinti šio termino, nes teismas gali būti aktyvus tik išimtiniais įstatyme numatytais atvejais, tačiau nagrinėjamu atveju nenustatyta aplinkybių, dėl kurių teismas turėtų peržengti ieškinio (prašymo) ribas ir savo iniciatyva atnaujinti terminą paduoti pareiškimą dėl proceso atnaujinimo, todėl nepagrįsti atskirojo skundo argumentai, kad teismas savo iniciatyva turėjo atnaujinti terminą paduoti prašymą dėl proceso atnaujinimo.Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad sprendžiant pareiškimo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismas privalėjo įvertinti ar reiškiant prašymą dėl proceso atnaujinimo buvo sumokėtas CPK 80 straipsnio 4 dalyje numatyto dydžio žyminis mokestis. Atitinkamai tai reiškia, kad teismas turėjo išnagrinėti prašyme dėl proceso atnaujinimo pareiškėjos suformuotą prašymą atleisti ją nuo likusios 643 Eur žyminio mokesčio mokėjimo (5 t., b. l. 51–58). Nagrinėjamu atveju pirminėje proceso stadijoje – sprendžiant prašymo dėl proceso atnaujinimo priėmimo klausimą – pirmosios instancijos teismas neišsprendė pareiškėjos prašymo atleisti nuo likusios žyminio mokesčio dalies mokėjimo, tačiau šį prašymą išnagrinėjo ir dėl galimybės atleisti pareiškėją nuo žyminio mokesčio mokėjimo pasisakė galutiniame procesiniame sprendime, t. y. nutartyje dėl atsisakymo atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-1502-235/2011. Aplinkybė, kad prašymas dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio nebuvo išspręstas priėmimo stadijoje, nelaikytina esminiu procesiniu pažeidimu, sudarančiu pagrindą naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, kadangi prašymas išnagrinėtas iki bylos nagrinėjimo pabaigos, o proceso normos nedraudžia vėlesnėse (ne procesinio dokumento priėmimo) proceso stadijose išspręsti klausimų, susijusių su žyminio mokesčio mokėjimu.Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad CPK imperatyviai reglamentuoja žyminio mokesčio dydį, žyminio mokesčio ar jo dalies sumokėjimo atidėjimo ar atleidimo nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo sąlygas ir tvarką, kuri visiems asmenims, nepriklausomai nuo jų turtinės, procesinės ar kitokios padėties, užtikrina vienodas galimybes kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo. Pripažįstama, kad asmens turtinė padėtis, tiesiogiai lemianti asmens galimybes sumokėti žyminį mokestį, negali būti jo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą varžančiu veiksniu. Dėl to proceso įstatyme yra nustatyti teisiniai instrumentai skirti padėti asmenims, negalintiems dėl savo turtinės padėties sumokėti įstatyme nustatyto dydžio žyminio mokesčio, faktiškai ir efektyviai įgyvendinti teisę kreiptis į teismą. Negalėdamas proceso inicijavimo metu sumokėti viso už reiškiamą procesinį prašymą mokėtino žyminio mokesčio, asmuo turi teisę prašyti teismo atleisti nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo (CPK 83 straipsnio 3 dalis) arba jį atidėti (CPK 84 straipsnis) (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-57-302/2017). Pareiga pateikti įrodymus, patvirtinančius tokio prašymo pagrįstumą, t. y. būtinybę atleisti nuo žyminio mokesčio sumokėjimo, atidėti žyminio mokesčio mokėjimą, tenka to prašančiam asmeniui (CPK 83 straipsnio 3 dali, 84 straipsnis, 178 straipsnis). Teismų praktikoje pripažįstama, kad apie fizinio asmens turtinę padėtį galima spręsti iš jo bei visos jo šeimos turimo kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, lėšų, esančių kredito įstaigų sąskaitose, kitimo, taip pat darbo užmokesčių, dividendų ir kitokio pobūdžio pajamų, gautų per pastaruosius kelerius metus (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-117-180/2017). Pareiškėja kreipdamasi dėl proceso atnaujinimo pateikė duomenis, patvirtinančius, kad jai nuosavybės teise priklauso ¼ dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini)., ½ dalis žemės sklypo ir gyvenamojo namo, esančių (duomenys neskelbtini), tačiau šis turtas yra raštuotas antstolio M. D. vykdant Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 27 d. vykdomąjį raštą Nr. 2-166-432/2014, kad jos pilnametė dukra N. D. studijuoja Vilniaus dailės akademijoje, studijų kaina 3 819 Lt (1 106,06 Eur) per semestrą, numatoma studijų pabaiga 2018 m. liepos 1 d., kad pareiškėja turi nepilnametį sūnų M. K., gimusį (duomenys neskelbtini). Apeliacinės instancijos teismas pastebi, kad nors pareiškėja pateikė duomenis apie 2015 m. pradžioje gautas pajamas (nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. balandžio 30 d.), tačiau šie duomenys neleidžia įvertinti pareiškėjos finansinės padėties prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo metu, t. y. buvusios 2017 m. sausio mėn. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėjai J. K. kartu su prašymu dėl proceso atnaujinimo nepateikus visų 28 punkte minimų duomenų (nepateikti duomenys apie savo bei visos šeimos pinigines lėšas banko sąskaitose ir kitą turtą), nėra galimybės nustatyti realios J. K. finansinės padėties. Pastebėtina, kad prašymo dėl proceso atnaujinimo nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme (iki 2017 m. gegužės mėn.) pareiškėja nepateikė jokių papildomų duomenų apie savo bei šeimos turtinę padėtį. Be to, aplinkybė, kad pareiškėja J. K. nesikreipė dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suteikimo, tačiau bylos nagrinėjimo metu naudojosi advokatės E. T. pagalba, tai pat suteikia pagrindo manyti, kad jos turtinė padėtis galimai nėra tokia bloga kaip yra deklaruojama, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas netenkino prašymo atleisti pareiškėją nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Nors pirmosios instancijos teismas nurodė, kad vadovaujantis CPK 84 straipsniu atideda žyminio mokesčio mokėjimą iki galutinio sprendimo priėmimo, tačiau įvertinus aplinkybę, kad klausimas dėl žyminio mokesčio išspręstas galutiniu procesiniu sprendimu byloje dėl proceso atnaujinimo, t. y. skundžiama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 8 d. nutartimi, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas ne atidėjo žyminio mokesčio mokėjimą, tiesiog išsprendė žyminio mokesčio mokėjimo klausimą ir priteisė iš pareiškėjos nesumokėtą 643 Eur žyminio mokesčio dalį. Įvertinus aplinkybę, kad proceso normos nedraudžia žyminio mokesčio mokėjimo klausimą spręsti ir kitose bylos nagrinėjimo stadijose, ne tik sprendžiant procesinio dokumento priėmimo klausimą, kai toks klausimas nebuvo išspręstas priėmimo metu, todėl vien tai, kad sprendime teismas rėmėsi CPK 84 straipsniu ir atidėjęs žyminio mokesčio mokėjimą tuo pačiu sprendimu jį priteisė iš pareiškėjos, tai konkrečiu atveju nelaikytina esminiu proceso normų pažeidimu, kadangi byla dėl proceso atnaujinimo iš esmės išnagrinėta teisingai (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Esant tokioms aplinkybėms pripažintina, kad pagrįstai pirmosios instancijos teismas, išsprendęs žyminio mokesčio mokėjimo klausimą, priteisė iš pareiškėjo 643 Eur žyminio mokesčio, t. y. likusią žyminio mokesčio dalį.

Dėl proceso atnaujinimo pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktą

Nagrinėjamu atveju pareiškėja remiasi CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir prašė atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-1502-235/2011 dėl naujai paaiškėjusių esminių bylos aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu.Tiek nacionalinėje, tiek tarptautinėje teisėje, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje proceso atnaujinimo institutas vertinamas kaip ekstraordinarus būdas įsiteisėjusiems teismų sprendimams peržiūrėti. Jį galima taikyti tik konstatavus bent vieną iš CPK 366 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų, kurių sąrašas yra baigtinis. Procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, kad dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti. Proceso atnaujinimo tikslas – išvengti teisinių galimo neteisėto teismo sprendimo (nutarties) padarinių ir taip įvykdyti teisingumą, apginant ne tik privatų šalių, bet ir viešąjį interesą. Dėl to teismas proceso atnaujinimą reglamentuojančias teisės normas turi taikyti ne formaliai, o atsižvelgdamas į šio instituto paskirtį ir įstatymų leidėjo ketinimus. Bet kuris pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2007 m. kovo 1 d. sprendimas byloje Sypchenko prieš Rusiją, peticijos Nr. 38368/04, 2007 m. kovo 15 d. sprendimas byloje Volkov prieš Rusiją, peticijos Nr. 8564/02, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-468/2014). Teismų praktika, aiškinant proceso atnaujinimo institutą, suformuota taip, kad šis institutas neturi būti priemonė dar kartą pasibylinėti ar vilkinti priimtų teismų sprendimų vykdymą, todėl procesas gali būti atnaujintas tik esant pagrindui abejoti priimtų teismo sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-212-916/2017).Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto aiškinimo ir taikymo praktiką pagrindas procesui civilinėje byloje dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių atnaujinti yra tada, kai pareiškėjas įrodo, kad tokios aplinkybės: (1) buvo nagrinėjant bylą ir priimant sprendimą; (2) pareiškėjui nebuvo ir negalėjo būti žinomos; (3) pareiškėjui tapo žinomos jau įsiteisėjus teismo sprendimui; (4) turi esminę reikšmę bylai, t. y. jeigu jos būtų buvusios žinomos nagrinėjant bylą, būtų buvęs priimtas visai kitas sprendimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje pagal Nr. 3K-3-598/2009). Jeigu prašyme nurodytos aplinkybės neatitinka nors vieno iš naujai paaiškėjusių aplinkybių požymio, jos negali būti pripažintos naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607-916/2015). Taigi esminis naujos aplinkybės pobūdis turi būti suprantamas kaip žymus konkrečių faktinių duomenų skirtumas nuo anksčiau turėtųjų, kurį nustačius turėtų keistis priimtu ir įsiteisėjusiu teismo sprendimu jau konstatuotų faktų ir proceso šalių ginčijamo materialinio teisinio santykio teisinė kvalifikacija, o kartu ir įsiteisėjusio teismo sprendimo išvada, ją pagrindžiantys faktiniai ir teisiniai argumentai. Tai reiškia, kad dėl naujų duomenų gavimo būtų pagrindas panaikinti jau priimtus teismo sprendimus ir reikalavimus išspręsti kitaip: patenkintus reikalavimus atmesti (visus ar keletą, visiškai ar iš dalies), nepatenkintus reikalavimus patenkinti (visus ar keletą, visiškai ar iš dalies) arba teismo sprendimą pakeisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-212-916/2017). Todėl prašymas atnaujinti procesą gali būti tenkinamas tuo atveju, jeigu pareiškėjas įrodo, kad yra pagrindas manyti, kad dėl pareiškėjo nurodytų (svarbių ir įtikinančių) aplinkybių byloje priimtas teismo sprendimas gali būti neteisėtas.Nagrinėjamu atveju pareiškėja J. K. tvirtina, kad tik 2016 m. spalio 17 d., gavusi Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-1828-553/2016, sužinojo, kad egzistuoja aplinkybės, dėl kurių ji gali kreiptis į teismą dėl proceso atnaujinimo. Jos teigimu, pagrindas atnaujinti procesą yra dėl to, kad įsiteisėjus sprendimui santuokos nutraukimo byloje paaiškėjo, kad J. A. iš R. R. gautas lėšas – 150 000 Lt paskolos dalį – panaudojo Kredito grąžinimui. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad santuokos nutraukimo byloje buvo analizuojamos aplinkybės, susijusios su paskolos suteikimu R. R., jos grąžinimu, gautų lėšų panaudojimu, nes jau santuokos nutraukimo byloje J. K. prašė priteisti jai piniginę kompensaciją, kurią sudaro ½ dalis R. R. grąžintų lėšų, t. y. 150 000 Lt paskolos. Įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą (šalių bei liudytojų paaiškinimus teismo posėdyje, byloje esančius rašytinius įrodymus) teismas pripažino, kad iki santuokos nutraukimo R. R. grąžino J. A. 150 000 Lt, t. y. dalį paskolos, kad gautas lėšas J. A. panaudojo šeimos poreikiams, kredito įmokų mokėjimui pagal Kredito sutartį. Nors bylos nagrinėjimo metu J. A. tvirtino, kad J. A. negalėjo lėšų panaudoti šeimos poreikiams, nes sutuoktiniai faktiškai gyveno atskirai, todėl pinigai panaudoti asmeniniams J. A. poreikiams tenkinti, tačiau santuokos nutraukimo bylą nagrinėję teismai pripažino, kad J. A. neįrodė aplinkybių, kad lėšos buvo panaudos ne bendriems šeimos poreikiams, kredito grąžinimui, be to, realiai neegzistuojantis turtas (panaudoti pinigai) negali būti įtrauktas į sutuoktinių turto balansą ir padalintas santuokos nutraukimo byloje. Atsižvelgiant į tai, kad J. A. vienas pats mokėjo įmokas bankui pagal Kredito sutartį, todėl jis (jo teisių ir pareigų perėmėja J. A.) civilinėse bylose Nr. 2-166-432/2014 ir Nr. e2-445-934/2016 pareiškė regresinius ieškinius reikalaujant, kad solidari skolininkė J. K. grąžintų ieškovui ½ dalį įvykdytos prievolės. Civilinėje byloje Nr. e2-445-934/2016 apeliacinės instancijos teismas, vertindamas J. K. argumentus, kad kredito įmokos nebuvo mokamos iš asmeninių J. A. lėšų, nurodė, jog santuokos nutraukimo byloje turėjo būti sprendžiamas klausimas ar J. A. didžiąją dalį iš R. R. gautų lėšų panaudojo savo asmeninėms reikmėms, o ne bendro turto įsigijimui. Apeliacinės instancijos teismas pastebi, kad civilinėje byloje Nr. e2-445-934/2016 nebuvo nustatyta, kur J. A. panaudojo iš R. R. gautas lėšas (didžiąją jų dalį), šioje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tik nustatė, kad J. A. vykdė prievoles pagal Kredito sutartį ir mokėjo įmokas bankui iš savo asmeninių lėšų, t. y. ne bendrų J. A. ir J. K. lėšų. Nors J. A. atsiliepimu į apeliacinį skundą nurodė, kad nesutinka, kad grąžinant kreditą bankui buvo panaudoti iš R. R. gauti pinigai, kad sutuoktiniams nevedant bendro ūkio J. A. įmokas bankui mokėjo iš savo asmeninių lėšų (antras atsiliepimo argumentas), tačiau tai savaime nereiškia, kad įsiteisėjus sprendimui dėl santuokos nutraukimo paaiškėjo naujos aplinkybės. Be to, pareiškėja kartu su prašymu dėl proceso atnaujinimo nepateikė jokių duomenų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad J. A. didžiąją dalį iš R. R. gautų lėšų panaudojo savo asmeniams poreikiams, vien tai, kad bylą nagrinėjantis Vilniaus apygardos teismas 2016 m. spalio 13 d. nutartyje nurodė, kad šis klausimas (t. y. kur J. A. panaudojo iš R. R. gautus pinigus) turėtų būti sprendžiamas santuokos nutraukimo byloje, nesudaro pagrindo manyti, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytas pagrindas atnaujinti procesą ir priimti. Pažymėtina, kad jei apeliacinės instancijos teismas atmeta skundą pritardamas pirmosios instancijos teismo motyvams, tai neprivalo jų išsamiai kartoti, gali tiesiog jiems pritarti. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas jį tinkamai ir išsamiai motyvavus, todėl pirmosios instancijos motyvų, jiems pritarus nėra tikslinga kartoti. Vien aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjo ir pasisakė dėl proceso atnaujinimo pagrįstumo, t. y. analizavo ar pareiškėjos nurodytos aplinkybės tenkina nutarties 32 punkte nurodytas sąlygas tai savaime nereiškia, kad teismas pažeidė procesines teisės normas reglamentuojančias prašymų dėl proceso atnaujinimo nagrinėjimo tvarką, numatytą CPK 370 straipsnio 3 ir 4 dalyse, kadangi proceso atnaujinimas galimas tik nustačius, kad pareiškėjos nurodytos aplinkybės turės įtakos jau išnagrinėtai bylai.

Dėl procesinės baigties

Įvertinęs bylos duomenis apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes, padarė pagrįstas ir motyvuotas išvadas. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-1502-235/2011. Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti teisiškai pagrįstą ir teisėtą nutartį (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Byloje dalyvaujantys asmenys nepateikė duomenų apie bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, todėl jų atlyginimo klausimas nespręstinas

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, 339 straipsniu teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 8 d. nutartį palikti nepakeistą

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti byloje dalyvaujantiems asmenims.