Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Valdimaro Bavėjano (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Albino Bielskio, Elenos Vainienės,

teismo posėdyje išnagrinėjo kaltinamojo A. V. gynėjos advokatės Rasos Aurelijos Kučinskaitės skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2017 m. balandžio 28 d. nutarties, kuria kaltinamajam A. V. kardomosios priemonės – suėmimo terminas pratęstas trims mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2017 m. gegužės 3 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Panevėžio apygardos teisme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje A. V. kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 25 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 3 dalį ir 199 straipsnio 3 dalį, tuo, kad jis veikdamas organizuotoje grupėje neteisėtai disponavo labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų, padarė narkotinių medžiagų kontrabandą, o būtent: 2015 m. rudenį – 2016 m. sausio mėn., susitikimų, vykusių Panevėžyje, metu, I. V. sukurstė, o U. V. sutiko už atlygį nuo 1500 iki 2000 eurų neteisėtai įgyti, laikyti, gabenti labai didelį narkotinės medžiagos - kanapių (antžeminių dalių) - kiekį ir ją išplatinti kitiems asmenims.

2015 m. rudenį - 2016 m. sausio mėn., susitikimų, telefoninių pokalbių ir susirašinėjimo SMS žinutėmis, vykusių Panevėžyje bei kitose Lietuvos Respublikos vietovėse, Ispanijos Karalystėje, metu I. V., U. V. ir A. V., pasiskirstę skirtingomis užduotimis bei vaidmenimis, dėl savanaudiškų paskatų - turėdami tikslą neteisėtai praturtėti, susitarė Ispanijos Karalystėje neteisėtai įgyti labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – 17807,87 gramus kanapių (antžeminių dalių), šią narkotinę medžiagą neturint leidimo vilkiku su puspriekabe neteisėtai laikyti, gabenti Ispanijos Karalystėje, Prancūzijoje, Vokietijos Federacinėje Respublikoje, iš Vokietijos į Lietuvą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, Lietuvos Respublikoje bei neteisėtai išplatinti kitiems asmenims.

Nurodytomis aplinkybėmis I. V., veikdamas pagal susitarimą su organizuotos grupės nariais, siekdamas padaryti nusikalstamas veikas, parengė nusikalstamų veikų planą, vadovavo nusikalstamoms veikoms ir davė nurodymus organizuotos grupės nariams dėl nusikaltimų įvykdymo: nurodė A. V. Ispanijos Karalystėje neteisėtai įgyti 17807,87 gramus kanapių (antžeminių dalių), telefonu aptarė su A. V. galimus narkotinės medžiagos įgijimo šaltinius, kainas bei narkotinės medžiagos įgijimo tikslu perdavė A. V. bankiniu pavedimu 2000 eurų, nurodė A. V. įgytą narkotinę medžiagą (duomenys neskelbtini) mieste, Ispanijos Karalystėje, perduoti U. V.; nurodė U. V. (duomenys neskelbtini) mieste įgyti iš A. V. 17807,87 gramus kanapių (antžeminių dalių) ir šią narkotinę medžiagą, neturint leidimo, neteisėtai laikyti ir gabenti nurodytu maršrutu į Lietuvos Respubliką, per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, ir Panevėžyje perduoti I. V..

Vykdydami susitarimą ir veikdami pagal parengtą planą, 2016 m. sausio mėnesį Ispanijos Karalystėje A. V. neteisėtai įgijo iš nenustatytų asmenų labai didelį narkotinės medžiagos kiekį – 17807,87 gramų kanapių (antžeminių dalių), kurią 2016 m. sausio 20 d. automobilių stovėjimo aikštelėje, šalia degalinės „24H“, esančios (duomenys neskelbtini), 30163, (duomenys neskelbtini), Ispanijos Karalystėje, neteisėtai laikė ir kitaip platino, tai yra perdavė U. V., o U. V., neturėdamas leidimo, nuo 2016 m. sausio 20 d. iki 2016 m. vasario 26 d. (taip nurodyta skundžiamoje nutartyje ir kaltinamajame akte) šią narkotinę medžiagą - 17807,87 gramų kanapių (antžeminių dalių) - vilkiku „Scania“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), su puspriekabe „Lamberet“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), neteisėtai laikė ir gabeno Ispanijos Karalystėje, Prancūzijoje, Vokietijoje, iš Vokietijos keltu Kiel – Klaipėda į Lietuvos Respubliką, per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, Lietuvos Respublikos teritorijoje. Vėliau, 2016 m. sausio 26 d. apie 17.50 val. (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, U. V., tęsdamas nusikalstamą veiką, labai didelį narkotinės medžiagos kiekį – 17807,87 gramų kanapių (antžeminių dalių) neteisėtai išplatino, tai yra perdavė I. V., kuris Panevėžyje labai didelį narkotinės medžiagos kiekį – 17807,87 gramų kanapių (antžeminių dalių), neteisėtai laikė ir gabeno automobiliu „BMW X6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kol nurodytą narkotinę medžiagą kratos metu rado ir paėmė policijos pareigūnai.

2016 m. vasario 25 d. prokuroro nutarimu A. V. pripažintas įtariamuoju pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 199 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 3 dalį. 2016 m. vasario 29 d. buvo paskelbta A. V. paieška. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartimi A. V. paskirta kardomoji priemonė - suėmimas, 2016 m. kovo 23 d. išduotas Europos arešto orderis. A. V. 2016 m. balandžio 24 d. buvo sulaikytas Prancūzijos Respublikoje, 2016 m. birželio 3 d. pargabentas į Lietuvos Respubliką. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 3 d. nutartimi palikta galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartis skirti A. V. kardomąją priemonę - suėmimą, nustatytas A. V. paskirto suėmimo terminas 2 mėnesiams. Vėlesnėmis Vilniaus miesto apylinkės teismo ir Panevėžio apygardos teismo nutartimis suėmimo terminas buvo tęsiamas.

Teismas skundžiamoje nutartyje teisingai pažymėjo, jog nusikaltimo sunkumas ir baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė nėra absoliuti sąlyga, nulemianti pačios griežčiausios kardomosios priemonės - suėmimo (termino pratęsimo) taikymą, jos būtinumą turi patvirtinti ir kitos BPK 122 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės. Gynėja atkreipė dėmesį į Lietuvos apeliacinis teismo 2011 m. rugsėjo 14 d. nutartį byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad vien tik gresianti griežta laisvės atėmimo bausmė nėra pagrindas skirti ar pratęsti suėmimą BK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, „<...> Tokios aplinkybės egzistavimu nėra pateisinamas griežčiausios kardomosios priemonės - suėmimo - skyrimas ar pratęsimas, kai kitos bylos aplinkybės neleidžia daryti neabejotinos išvados, jog kaltinamasis gali bėgti (slėptis) nuo teismo. Gresianti griežta atsakomybė kaip aplinkybė pratęsti suėmimą gali būti vertinama tik tokiu atveju, kada kitos bylos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog kaltinamasis gali bėgti (slėptis) nuo teismo“.

Pratęsdamas suėmimo terminą BPK 122 straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu, teismas savo išvadą, jog kaltinamasis būdamas nesuimtas gali bėgti (slėptis) nuo teismo, grindė iš esmės jam gresiančios bausmės griežtumu, tačiau BPK 122 straipsnio 2 dalyje numatyta, į ką papildomai turi būti atsižvelgiama sprendžiant klausimą, ar įtariamasis (kaltinamasis) turi būti suimtas. Gynėjos nuomone, Panevėžio apygardos teismas į šias aplinkybes neatsižvelgė.

A. V. yra neteistas, nors ir nevedęs, tačiau 15 metų palaiko šeiminius santykius su sugyventine D. L. ir augina mažametę dukterį, gimusią 2010 m. Glaudūs socialiniai ryšiai jį sieja su kita Europos Sąjungos valstybe - Ispanija, kurioje jis turi nuolatinę gyvenamąją vietą, kur gyvena kartu su šeima, turi verslą ir yra dviejų kavinių-barų savininkas bei legalų pragyvenimo šaltinį, t. y. iš minėto verslo gaunamas pajamas. Todėl gynėja nesutinka su teismo išvada, kad A. V. gyvendamas užsienyje slapstėsi.

Byloje nenustatyta, kad A. V. būtų rengęsis ar mėginęs slėptis nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo. Jo gyvenamosios vietos adresai tiek Lietuvoje, tiek Ispanijoje ikiteisminio tyrimo pareigūnams buvo žinomi, tačiau šiais adresais nebuvo gauti šaukimai A. V. atvykti pas ikiteisminio tyrimo pareigūną ar prokurorą. Be to, A. V. socialiniai ryšiai sieja ne tik su Ispanijos Karalyste, bet ir su Lietuvos Respublika. Lietuvoje gyvena A. V. tėvai, Lietuvoje jis turi nekilnojamojo turto, deklaruotą gyvenamąją vietą - (duomenys neskelbtini), Panevėžio r. sav., atvykdamas į Lietuvą vykdo individualią žemės ūkio veiklą. Gynėjos nuomone, šios aplinkybės paneigią teismo išvadą, kad kaltinamasis A. V. bėgs (slėpsis) nuo teismo.

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – ir Konvencija) 5 straipsnio 3 dalis garantuoja kiekvieno suimto asmens teisę būti paleistam proceso metu, jo paleidimą sąlygojant garantijomis, kad jis atvyks į teismą. Šios garantijos turi būti taikomos kiekvienam asmeniui, nepriklausomai nuo jam pareikšto įtarimo sunkumo ir/ar gresiančios bausmės griežtumo. Europos žmogaus teisių teismo (toliau - EŽTT) jurisprudencijoje nurodoma, jog kiekvieną kartą sprendžiant suėmimo termino pratęsimo klausimą, būtina atsižvelgti į tai, ar tokiu būdu nebus pažeistos Konvencijos minėto straipsnio nuostatos, numatančios kiekvieno suimto asmens teisę būti paleistam proceso metu ir tik išskirtinės priežastys gali pateisinti suėmimo termino tęsimą Konvencijos 5 straipsnio 3 dalies požiūriu (Bykov v. Rusija, Tomasi v. Prancūzija). EŽTT 2014 m. liepos 3 d. sprendime byloje Dubinsky v. Rusija pažymėjo, kad nukrypimas nuo Konvencijos 5 straipsnyje įtvirtintos taisyklės gali būti pateisintas tik svariais argumentais, kruopščiai įvertintais sąryšyje su pamatiniu nekaltumo prezumpcijos principu. Šiame savo sprendime EŽTT pakartotinai pažymėjo ir tai, kad maksimalus asmens teisės į laivę suvaržymas negali būti vertinamas abstrakčiai, remiantis inkriminuojamos nusikalstamos veikos sunkumu. EŽTT savo jurisprudencijoje taip pat yra pažymėjęs, jog net sudėtingiausiose bylose suėmimas negali būti taikomas automatiškai, o nacionaliniai teismai turi rimtai apsvarstyti švelnesnių kardomųjų priemonių taikymą. Gynėjos nuomone, Panevėžio apygardos teismas, spręsdamas dėl A. V. taikomo suėmimo tolimesnio taikymo tikslingumo ir pagrįstumo, minėtomis nuostatomis nesivadovavo, todėl priėmė šioms nuostatoms prieštaraujančią nutartį. Teismas savo manymą, jog A. V. gali bėgti (slėptis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, argumentavo kaltinamajam pareikšto kaltinimo sunkumu bei gresiančios bausmės griežtumu, tačiau tokia teismo argumentacija pažeidžia Konvencijos 5 straipsnio 3 dalį.

Panevėžio apygardos teismas, svarstydamas kardomosios priemonės termino pratęsimo klausimą, nutartyje tik formaliai pažymėjo, jog A. V. taikant švelnesnes kardomąsias priemones nebus pasiekti BPK 119 straipsnyje numatyti tikslai. Teismas nesvarstė galimybės paskirti A. V. švelnesnes kardomąsias priemones, nors nacionalinių teismų pareigą kiekvienu atveju rimtai apsvarstyti švelnesnių kardomųjų priemonių taikymą yra pabrėžiama EŽTT priimtuose sprendimuose. Panevėžio apygardos teismo buvo prašoma apsvarstyti galimybę derinti kelias kardomąsias priemones: užstatą (kaltinamojo tėvai galėtų įmokėti 10 000 eurų dydžio užstatą) bei tokias kardomąsias priemones kaip intensyvi priežiūra, namų areštas, registravimasis policijos įstaigoje ir dokumento paėmimas. Tokių kardomųjų priemonių taikymas užtikrintų A. V. dalyvavimą procese.

Skunde teigiama, kad 2009 m. spalio 23 d. Europos tarybos sprendimas 2009/829/TVR dėl tarpusavio pripažinimo principo taikymo sprendimams dėl kardomųjų priemonių Europos Sąjungos valstybėse narėse kaip alternatyvos kardomajam kalinimui, numato galimybę vienos Europos Sąjungos valstybės narės kompetentingos institucijos sprendimo dėl alternatyvios kardomajam kalinimui kardomosios priemonės vykdymą perduoti kitai Europos Sąjungos valstybei narei, kurioje asmuo, kuriam taikoma kardomoji priemonė, nuolat gyvena. Nors baudžiamosios bylos medžiagoje yra pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad A. V. iki jo sulaikymo nuolat gyveno Ispanijoje, t. y. kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, kad su šia valstybe jį sieja glaudūs socialiniai ryšiai, Panevėžio apygardos teismas šios teisinės galimybės nevertino.

Skundžiamoje nutartyje teismas pažymėjo, jog baudžiamoji byla yra didelės apimties, sudėtinga, kartu su A. V. teismui perduoti dar du asmenys, tačiau neargumentavo, dėl kokių esminių aplinkybių tokią išvadą padarė. Gynėja su tokia teismo išvada nesutinka. Byloje yra trys kaltinamieji, kurie kaltinami kelių nusikalstamų veikų padarymu (A. V. inkriminuotas vienas epizodas), todėl, priešingai nei nurodė teismas, baudžiamoji byla nėra didelės apimties ar sudėtinga.

Teismo posėdyje kaltinamojo gynėja prašė jos skundą tenkinti, prokuroras prašė kaltinamojo gynėjos skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Skiriant A. V. suėmimą ir vėliau jį pratęsiant, nepažeisti BPK 122 straipsnyje nurodyti kardomajai priemonei – suėmimui skirti (terminui pratęsti) būtini pagrindas bei sąlygos.

Suėmimas gali būti skiriamas (jo terminas pratęsiamas), tik esant BPK 122 straipsnio 7 ir 8 dalyse numatytoms sąlygoms bei bent vienam BPK 122 straipsnio 1 dalyje numatytam pagrindui. Nagrinėjamoje baudžiamosios bylos medžiagoje yra sąlygos A. V. pratęsti suėmimą, nes jis kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, už kurias baudžiamasis įstatymas numato žymiai griežtesnes nei vienerių metų laisvės atėmimo bausmes.

Suėmimo, kaip ir kitų kardomųjų priemonių, būtina sąlyga yra duomenų, leidžiančių manyti, jog kaltinamasis padarė nusikalstamą veiką, pakankamumas (BPK 121 straipsnio 2 dalis). Duomenų pakankamumo kriterijus yra vertinamasis. Nagrinėjant skundą, vertinami tik faktiniai duomenys, kurie leidžia pagrįstai manyti, kad kaltinamasis galėjo padaryti inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Skiriant kardomąją priemonę bei ją pratęsiant, nebūtina turėti tiek duomenų, kiek jų reikia apkaltinamajam ar išteisinamajam nuosprendžiui priimti. Nagrinėdamas skundą, aukštesnysis teismas tikrina kardomosios priemonės termino pratęsimo teisėtumą ir pagrįstumą, o dėl suimtojo kaltės nesprendžia, įrodymų nevertina. Tai bus padaryta, išnagrinėjus bylą iš esmės pirmosios instancijos teisme, ištyrus byloje esančius įrodymus.

Pateikta baudžiamosios bylos medžiaga leidžia pagrįstai teigti, jog A. V. galėjo padaryti jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Tokie duomenys užfiksuoti iš dalies liudytojo U. V., taip pat liudytojo R. J., specialisto R. V. parodymuose, asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką, kratų ir daiktų apžiūrų protokoluose, specialistų išvadose, kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokoluose bei kitoje bylos medžiagoje.

Panevėžio apygardos teismas kaltinamajam suėmimo terminą pratęsė BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu, t. y. esant pagrįstam manymui, kad jis bėgs (slėpsis) nuo teismo. Šį suėmimo skyrimo bei jo termino pratęsimo pagrindą apygardos teismas nustatė teisingai, jis nėra išnykęs.

BPK 122 straipsnio 2 dalies nuostatos nustato, į ką turi būti atsižvelgiama, skiriant ar pratęsiant suėmimą pirmuoju pagrindu. Kai pagrįstai manoma, jog kaltinamasis bėgs (slėpsis) nuo teismo, suėmimas gali būti paskirtas (taigi ir pratęstas jo terminas), atsižvelgiant į jo šeiminę padėtį, nuolatinę gyvenamąją vietą, darbo santykius, sveikatos būklę, ryšius užsienyje bei kitas aplinkybes. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad nusikaltimo sunkumas ir įstatymo sankcijoje numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė priskiriama BPK 122 straipsnio 2 dalyje vartojamai „kitų aplinkybių“ sąvokai. Jei remiantis šia aplinkybe galima daryti išvadą, jog asmuo bėgs (slėpsis) nuo teismo, jos gali pakakti tam, kad asmeniui būtų skirtas arba pratęstas suėmimas BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu.

A. V. kaltinamas padaręs dvi tyčines nusikalstamas veikas, priskiriamas sunkių (BK 11 straipsnio 5 dalis) ir labai sunkių (BK 11 straipsnio 6 dalis) nusikaltimų kategorijoms. Už labai sunkaus nusikaltimo, numatyto BK 260 straipsnio 3 dalyje, padarymą baudžiamasis įstatymas nustato itin griežtą laisvės atėmimo bausmę – laisvės atėmimą nuo dešimties iki penkiolikos metų, o už sunkaus nusikaltimo, numatyto BK 199 straipsnio 3 dalyje, padarymą – laisvės atėmimą nuo trejų iki dešimties metų. Kaltinimo sunkumas bei gresiančios bausmės dydis leidžia skirti suėmimą (pratęsti jo terminą) aptariamu pagrindu.

Kita vertus, nusikaltimo sunkumas, pavojingumas ir gresiančios bausmės dydis nėra absoliuti sąlyga tęsti suėmimo terminą. Be nusikaltimo sunkumo bei gresiančios griežtos bausmės esant paminėtą suėmimo taikymo pagrindą turi patvirtinti ir kitos nustatytos faktinės aplinkybės. Priešingai, nei skunde nurodė gynėja, šias aplinkybes teismas įvertino.

Baudžiamosios bylos medžiaga nustatyta, kad nors A. V. turi deklaruotą gyvenamąją vietą Lietuvoje, tačiau jau kurį laiką gyvena ir dirba Ispanijoje. Gynėja skunde nurodė, kad jos ginamasis taip pat Lietuvoje vykdė individualią žemės ūkio veiklą, tačiau pats suimtasis teisiamojo posėdžiu metu aiškino, kad po tėvo operacijos dėl pastarojo sveikatos būklės nori padėti tėvams žemės ūkio darbuose. Dėl to nėra pagrindo sutikti su gynėjos teiginiu, jog apygardos teismas nepagrįstai konstatavo kaltinamąjį neturint tvirtų socialinių (greičiau ekonominių) ryšių Lietuvoje.

Gynėjos skunde nurodytos aplinkybės, jog A. V. turi šeimą, su sugyventine jau 15 metų gyvena neįregistravęs santuoką, augina mažametį vaiką, Ispanijoje turi verslą – vadovauja dviem barams, todėl turi legalių pajamų pargyvenimui, Lietuvoje turi tėvus, yra reikšmingos, tačiau nepakankamos pačiai griežčiausiai kardomajai priemonei – suėmimui panaikinti. Šiuo konkrečiu atveju aptarti suimtojo socialiniai ryšiai, juos įvertinus kartu su nusikaltimų, kuriuos padaręs jis kaltinamas, pobūdžiu, pavojingumu, sunkumu ir griežtos laisvės atėmimo bausmės grėsme, priešingai, nei mano gynėja, nesumažina bėgimo (slėpimosi) nuo teismo tikimybės. Be to, darytina išvada, jog šeima neturėjo jokio teigiamo poveikio kaltinamojo elgesiui, nes nesulaikė nuo nusikalstamų veikų galimo padarymo.

Ta aplinkybė, kad kaltinamasis kurį laiką gyveno bei dirbo užsienyje (Ispanijoje), o buvo sulaikytas Prancūzijoje, įvertinus tai, kad jam inkriminuojami nusikaltimai susiję su labai didelio kiekio narkotinės medžiagos kontrabanda iš Ispanijos Karalystės, reiškia, jog jis turi ryšių ne tik Ispanijos Karalystėje, bet ir dar vienoje užsienio šalyje. Skundžiamoje nutartyje teismas pagrįstai įvertino aplinkybes, susijusias su 2016 m. vasario 29 d. paskelbta A. V. paieška bei jo sulaikymu 2016 m. balandžio 24 d. Prancūzijos Respublikoje pagal Europos arešto orderį. Teismas įvertino bylos duomenis apie A. V. galimai padarytas nusikalstamas veikas užsienio valstybėse, ir nors byloje nėra duomenų apie ikiteisminių tyrimų eigą, į šias aplinkybes atsižvelgta pagrįstai.

Šių aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą apygardos teismą pagrįstai nustačius, kad yra pagrindas manyti, jog A. V., suvokdamas gresiančios bausmės dydį ir siekdamas jos išvengti, pasinaudodamas turimais ryšiais užsienyje, gali bėgti (slėptis) nuo teismo (BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Per laikotarpį nuo suėmimo paskyrimo neišnyko pagrindas, dėl kurio jam taikoma griežčiausia kardomoji priemonė.

Kardomosiomis priemonėmis siekiama baudžiamojo proceso tikslų. Teismas kiekvienu konkrečiu atveju pagal konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes sprendžia, ar yra pagrindas sugriežtinti arba sušvelninti paskirtą kardomąją priemonę, ar jos taikymas prarado tikslingumą.

Kaltinamojo A. V. asmenybę apibūdinančios aplinkybės, inkriminuojamų nusikalstamų veikų pobūdis, jų sunkumas leidžia susiformuoti vidiniam įsitikinimui, kad nėra pagrindo paleisti suimtąjį į laisvę ir skirti jam kitą švelnesnę kardomąją priemonę ar jų kompleksą (BPK 122 straipsnio 7 dalis).

Baudžiamoji byla, kurioje A. V. kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, 2016 m. spalio 18 d. perduota Panevėžio apygardos teismui. BPK 127 straipsnio 11 dalyje nustatytas maksimalus leistinas suėmimo taikymo terminas viso baudžiamojo proceso metu. A. V. kardomoji priemonė – suėmimas Lietuvoje taikoma nuo jo 2016 m. birželio 3 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 3 d. nutartimi palikta galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartis skirti A. V. kardomąją priemonę - suėmimą. Taigi aptariamu atveju suėmimo trukmė nepažeidžia baudžiamojo proceso įstatyme nustatyto maksimalaus termino griežčiausiai kardomajai priemonei taikyti.

Gynėja skunde pagrįstai nurodė, kad suėmimas kaip kardomoji priemonė suvaržo suimtojo teises, numatytas Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 1 dalyje ir Konvencijos 5 straipsnio nuostatose, nurodančiose, kad niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais bei pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas, tačiau šiuo atveju pritartina apygardos teismo išvadai, jog be nurodytų teisių suvaržymo nebus galima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų, net paskyrus kelias švelnesnes kardomąsias priemones.

Viešojo intereso apsauga turi prioritetą prieš asmens laisvės gerbimą, todėl, įvertinus A. V. inkriminuotų nusikaltimų pobūdį ir sunkumą, viešasis interesas yra neabejotinai svarbesnis, leidžiantis ilgesnį laiką taikyti griežčiausią kardomąją priemonę – suėmimą. Kaltinamajam pratęsta kardomoji priemonė yra adekvati jo galbūt padarytų nusikalstamų veikų pavojingumui, jo teisės suvaržytos, nepažeidžiant BPK 11 straipsnyje įtvirtinto proporcingumo principo bei kitų baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų.

Skundžiamoje bei šioje nutartyse išdėstyti motyvai leidžia daryti išvadą, kad toks suėmimo terminas pateisinamas ir atitinka Konvencijos suformuluotus kriterijus, į kuriuos būtina atsižvelgti, sprendžiant dėl procesinių prievartos priemonių trukmės pagrįstumo, EŽTT praktiką, Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas. Gynėjos skunde nurodytos aplinkybės nepaneigia teismo išvadų.

Gynėja skunde rėmėsi EŽTT sprendimais, siekdamas pagrįsti Konvencijos nuostatų pažeidimą. Teisiamajame posėdyje kaltinamojo gynėja pasisakė dėl galimybės A. V. suėmimą pakeisti į užstatą ir kitas švelnesnes kardomąsias priemones, tačiau, pripažinęs esant neišnykusį suėmimo taikymo pagrindą, apygardos teismas neišdėstė jokių argumentų, kodėl negalima taikyti švelnesnių kardomųjų priemonių. Gynėjos nuomone, atsisakymas taikyti tokias priemones taip pat turi būti motyvuotas.

Aukštesniojo teismo teisėjų kolegija sutinka su gynėjo skundo argumentais, kad EŽTT praktikoje ne kartą pažymėta, jog, spręsdamas klausimą dėl asmens suėmimo, teismas privalo apsvarstyti alternatyvias priemones jo atvykimui į teismą užtikrinti, o atsisakymas taikyti tokias priemones turėtų būti motyvuojamas nurodant, dėl kokių būtent priežasčių jų nepakaktų kardomųjų priemonių tikslams pasiekti, tačiau skundžiamą nutartį priėmęs teismas nors ir formaliai, bet pasisakė dėl galimybės skirti suimtajam švelnesnes kardomąsias priemones konstatuodamas, kad jos nebus pakankamos BPK 119 straipsnyje numatytiems tikslams pasiekti. Dėl to nėra pagrindo teismo priimtą skundžiamą nutartį vertinti kaip tendencingą, šališką ir neteisingą.

Atsakant į gynėjos skundo argumentą, jog teismo teiginiai dėl bylos sudėtingumo ar didelės apimties yra deklaratyvūs, atkreipiamas dėmesys, kad baudžiamoji byla su kaltinamuoju aktu perduota nagrinėti teisme, todėl BPK 127 straipsnio 2 dalyje numatyti specialūs suėmimo skyrimo (termino pratęsimo) pagrindai būtini, tik tęsiant suėmimą ikiteisminio tyrimo metu. Kita vertus, aukštesniojo teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su skundžiamą nutartį priėmusiu teismu, jog ši baudžiamoji byla yra sudėtinga, nes tiriamos nusikalstamų veikų padarymo kelių valstybių teritorijoje aplinkybės, kaltinimai pareikšti trims asmenims, proceso metu buvo atlikta daug tyrimo veiksmų ir daug laiko reikalaujančių objektų tyrimų.

Pripažinus, jog suėmimo terminas kaltinamajam pratęstas pagrįstai, t. y. konstatavus, kad tik suėmimu gali būti užtikrintas kaltinamojo dalyvavimas teismo procese, nėra pagrindo jam skirti švelnesnes nei suėmimas kardomąsias priemones, o būtent – užstatą, intensyvią priežiūrą ir pan., kaip to skunde prašė gynėja. Šios kardomosios priemonės yra per švelnios nurodytam tikslui pasiekti.

Dėl išdėstytų motyvų skundžiama nutartis yra teisėta ir pagrįsta, jos naikinti ar keisti nėra pagrindo. Bendrosios kardomųjų priemonių skyrimo nuostatos (BPK 121 straipsnis) nepažeistos.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

palikti galioti Panevėžio apygardos teismo 2017 m. balandžio 28 d. nutartimi kaltinamajam A. V. pratęstą kardomosios priemonės – suėmimo terminą trims mėnesiams.

Nutartis yra galutinė ir neskundžiama.