- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-06-04
- Bylos Nr.
- 2A-429-210/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Birutė Simonaitienė, Danutė Burbulienė, Vytautas Kursevičius
- Ieškovas
- V. K.
- Atsakovas
- V. B.
- Kategorijos
- 21.4.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 63.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Burbulienės, Birutės Simonaitienės, Vytauto Kursevičiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),
teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal V. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. sausio 14 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-51-650/2014 pagal ieškovo V. K. ieškinį atsakovei V. B. dėl skolos priteisimo ir atsakovės V. B. priešieškinį ieškovui V. K. dėl paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas V. K. ieškiniu, kurį vėliau tikslino, kreipėsi į Šiaulių apylinkės teismą prašydamas priteisti iš atsakovės V. B. 11500 Lt skolą, penkių procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos teisme iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovas nurodė, kad 2012-06-29 paskolos sutartimi atsakovei ieškovas paskolino 11500 Lt. Paskolos grąžinimo terminas suėjo 2012-07-31, tačiau atsakovė skolos negrąžino. Ieškovas sutiko pratęsti terminą iki rugpjūčio mėnesio pabaigos, vėliau sutiko palaukti iki metų galo, tačiau atsakovė iki šiol su ieškovu neatsiskaitė.
Atsakovė V. B. su ieškiniu nesutiko ir byloje pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti 2012-06-29 dienos paskolos sutartį pasirašytą tarp V. K. ir V. B. dėl 11500 Lt paskolos negaliojančia ir priteisti iš ieškovo atsakovės naudai bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas
Atsakovė nurodė, kad ieškovo nurodytu paskolos rašteliu buvo užtikrinamas 2012-07-02 dienos 41/100 dalies buto/patalpos, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sandoris, ir jokie paskolos santykiai atsakovės su ieškovu nesusiklostė. Pinigai pagal paskolos raštelį atsakovei nebuvo perduoti, todėl ieškovo ieškinys negali būti tenkinamas. Atsakovė nurodė aplinkybes, kad ji 2012-07-02 su sutuoktiniu R. B. įsigijo iš ieškovo V. K. 41/100 dalį buto/patalpos, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini). Ieškovas V. K. buvo aktyvus pardavimo proceso dalyvis, jis tvarkė visus dokumentinius reikalus, tarėsi su notare dėl sutarties pasirašymo. Sutarties pasirašymo metu atsakovė su sutuoktiniu neturėjo suteiktos paskolos ir negalėjo už butą sumokėti pinigų. Gavus iš banko paskolą, 2012-07-19 V. K. į sąskaitą buvo pervesta 16250 Lt, o nuo 2012-07-19 iki 2012-07-25 sumokėta grynais pinigais 11500 Lt, notaro kontoroje pasirašant 2012-07-24 liudijimą apie visišką atsiskaitymą. Apie tai, kad ieškovas turi grąžinti paskolos raštelį, atsakovė nepagalvojusi.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Šiaulių apylinkės teismas 2014 m. sausio 14 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė, o atsakovės priešieškinį tenkino.
Pripažino 2012-06-29 sutartį, sudarytą tarp V. K., ir V. B. dėl 11500 Lt paskolos, negaliojančia.
Priteisė atsakovei V. B. 1150 Lt bylinėjimosi išlaidas iš ieškovo V. K..
Priteisė iš ieškovo V. K. valstybės biudžetui bylinėjimosi išlaidas – 313 Lt. Panaikino 2013-01-23 teismo nutartimi byloje taikytą laikinąją apsaugos priemonę – atsakovės V. B., turto areštą 11500 Lt ieškovo V. K. reikalavimui užtikrinti.
Teismo pažymėta, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog 2012-06-29 paskolos dokumente yra atsakovės V. B. parašas ir, kad paskolos sutarties tekstas surašytas pačios atsakovės ranka. Šalių yra ginčijama esminė aplinkybė, ar pagal šią sutartį buvo perduoti pinigai, kaip sutarties dalykas, tad byloje teismas aiškinosi tikruosius sutarties pasirašymo tikslus, vertino šalių elgesį prieš ir po sutarties pasirašymo, sprendė dėl tokio sandorio galiojimo.
Teismas, įvertinęs atsakovės priešieškinio argumentus bei nustatytas faktines aplinkybes, konstatavo, kad 2012-06-29 paskolos sutartis nesudaryta, nesant įrodymų dėl ieškovo pinigų perdavimo atsakovei. Be to, šį paskolos sandorį teismas vertino ir kaip apsimestinį. Teismas visų pirma vertino nustatytą faktinę aplinkybę, jog ginčijamos sutarties šalys (ieškovas ir atsakovė) buvo bendraturčiai, t.y. butą, esantį (duomenys neskelbtini), valdė kartu bendrosios dalinės nuosavybės teise nuo 2011 metų. Teismas sprendė, kad paskolos sutarties pasirašymo metu tarp šalių dar vyko derybos dėl galutinės kainos už perkamą buto dalį nustatymo bei sutarties įforminimo notarine tvarka; tuo laikotarpiu pasireiškė aktyvus ieškovo dalyvavimas, forminant atsakovei ir jos sutuoktiniui dokumentus dėl banko kredito gavimo. Teismas vertino ieškovą, kaip asmenybę, ir pastebėjo, jog jis, būdamas fiziniu asmeniu, keletą metų užsiima turto pirkimu, gerai išmano finansinius reikalus, turi juridinės patirties sutarčių sudaryme.
Teismui nebuvo pateikta jokių duomenų įrodančių, jog ieškovas, skolindamas pinigus, turėjo pagrindą manyti, kad atsakovė per paskolos sutartyse nurodytą 1 mėnesį tokią paskolą grąžins. Teismas atmetė ieškovo argumentus ginče, kad jo buvo skolinama atsakovei nedidelė pinigų suma, nes tokia suma, viršijanti 11 kartų minimalų mėnesinį darbo užmokestį Lietuvoje, laikytina didele fiziniam asmeniui; be to teismas padarė išvadą, kad atsakovė logiškai ir nuosekliai paaiškino aplinkybes, kodėl ji nurodytų rašte paskolos pinigų iš ieškovo negavo. Teismas laikė, kad atsakovė paskolos rašto sudarymo metu buvo bedarbė, abu su vyru neturėjo santaupų ir finansinių galimybių sumokėti ieškovui reikiamą sumą grynais pinigais pagal numatytą pas notarą sudaryti buto dalies pirkimo sandorį, todėl ieškovo skubinama ir jo veiksmų įtakojama, negalėdama pasitarti su sutuoktiniu, kuris buvo išvykęs į reisą, pasirašė tokio turinio raštą, kaip garantiją, t.y. užtikrindama, kad sudarius buto dalies pirkimo-pardavimo sandorį, kuriame dalį pinigų pirkėjams reikia sumokėti iš karto pardavėjui, ieškovas turėtų teisę gauti visą sutartą buto kainą, ne tik tą dalį, kurią jam, kaip pardavėjui, vėliau perves bankas pagal pirkėjų būsto kreditavimo sutartį. Teismo nurodyta, kad po tokios paskolos sutarties pasirašymo abi šalys neatliko jokių veiksmų, kurie įrodytų, jog tokia paskola buvo ieškovo suteikta atsakovei. Nors paskolos pinigai turėjo būti grąžinti pagal sutartį iki 2012-07-31, jų negrąžinus, ieškovas jokių veiksmų dėl jų išieškojimo nesikreipė, net paprasčiausio priminimo raštu apie pasiskolintus ir negrąžintus pinigus atsakovei nesiuntė. Teismas rėmėsi nustatyta svarbia aplinkybe, jog 2012-07-19 bankui organizuojant finansinę operaciją – suteikto 30250 Lt kredito pravedimą į atsakovės sutuoktinio R. B. sąskaitą, atsakovė skambino į banką ir teiravosi, kada bus pravesti kredito pinigai bei notarės parodymais, kad 2012-07-24 liudijimo išdavimui nebuvo būtinas asmeninis abiejų turto pirkėjų dalyvavimas, o tik turto pardavėjo rašytinis pareiškimas dėl galutinio atsiskaitymo, t.y. pardavėjui gavus likusius pinigus iš pirkėjų per banką – 16250 Lt, tai ir fiksuota išduotame notaro liudijime. Šios aplinkybės teismui leido kritiškai vertinti ieškovo teiginius ir sutikti su atsakovės argumentais, kad jos su sutuoktiniu atvykimas pas notarę dėl 2012-07-24 liudijimo išdavimo buvo sąlygotas iš esmės kitos priežasties – jų ketinimų galutinai atsiskaityti su ieškovu, sumokant jam 11500 Lt grynais pinigais pagal sutartą buto dalies kainą, kurios jie realiai nebuvo sumokėję sudarant pirkimo–pardavimo sutartį. Dėl tokios priežasties atsakovė ir nepareikalavo iš ieškovo 2012-06-29 sudaryto paskolos dokumento, nežinodama jo tolesnio buvimo pas ieškovą teisinės reikšmės ir teikdama pirmenybę notarės patvirtintam liudijimui apie galutinį atsiskaitymą su ieškovu. Teismas sutiko su atsakovės ir liudytojo R. B. parodymais, kad nors pirkimo-pardavimo sandoryje ieškovo iniciatyva ir atsakovei sutikus bei veikiant pagal įgaliojimą savo sutuoktinio vardu, jų mokama grynųjų pinigų suma, įeinanti į turto kainą, yra nurodyta mažesnė – 8750 Lt, tačiau galutiniam atsiskaitymui su ieškovu jiems tai neturėjo esminės reikšmės, kadangi jie, būdami turto pirkėjais ir laikydami save sąžininga sandorio šalimi, faktiškai buvo sutarę sumokėti ieškovui didesnę kainą už perkamo buto dalį (27500 Lt), be to, atsakovė dar buvo įsipareigojusi apmokėti kelis šimtus litų ieškovui už susidariusius komunalinius įsiskolinimus. Teismo nuomone, ta aplinkybė, kad ieškovas neatidavė paskolos sutarties dokumento atsakovei po 2012-07-24 notarinėje kontoroje įvykusio galutinio atsiskaitymo už nupirktą buto dalį, ir lėmė, jog atsakovė, ieškovui iškėlus bylą teisme, savo teisių bei teisėtų interesų gynimui buvo priversta kreiptis į prokuratūrą dėl galimo ieškovo sukčiavimo ir ikiteisminio tyrimo atlikimo. Teismas atkreipė dėmesį, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyta, kad atsakovė pateikė žinomai melagingą pranešimą ar davė neteisingus parodymus apie nurodyto įvykio aplinkybes. Todėl teismas, tenkindamas atsakovės priešieškinį ginče padarė išvadą, kad 2012-06-29 paskolos sutartis laikytina nesudaryta, nesant sutarties dalyko – ieškovo pinigų perdavimo atsakovei ir vertino, kad šalys tokiu būdu sudarė apsimestinį sandorį. Tenkindamas priešieškinį ir atmesdamas ieškinį, teismas išsprendė šalių turėtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas V. K. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. sausio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį patenkinti, o atsakovės priešieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Šalies argumentai
1. Apeliantas nurodo, kad bylos nagrinėjimo procese teismo ištirtų įrodymų vertinimas buvo akivaizdžiai neobjektyvus ir nevisapusiškas, tuo grubiai pažeistos CPK 185 str. nuostatos. Dėl ko nebuvo atskleista bylos esmė ir priimtas bylos medžiaga nepagrįstas, neteisėtas procesinis sprendimas.
2. Teismas visų pirma dėmesį turėjo atkreipti į byloje esančius „oficialius rašytinius“ įrodymus, tačiau to nepadarė. Šiuo atveju teismas absoliučiai nemotyvuotai ignoravo notarinę sutartį ir prioritetą suteikė atsakovės paaiškinimams bei jos sutuoktinio duotiems parodymams. Teismas darydamas išvadą, kad atsakovė negavo pinigų iš ieškovo pagal sutartį, nes jie jai nebuvo reikalingi mokant pagal notarinę sutartį, pažeidė CPK 197 str. 1 d., 2 d. ir 185 str. nuostatas. Atskirai apeliantas pažymi, jog faktiškai liudytojas R. B. nedalyvavo ginčo šalims sudarinėjant sutartį notarine sutartį, todėl negalėjo būti laikomas liudytoju sprendžiant klausimus, ar pagal minimus sandorius pinigai buvo realiai mokami.
3. Teismo išvada dėl 11500 Lt grąžinimo ieškovui negali būti laikoma pagrįsta dėl CK 6.871 str. 1 d., 6.873 str. 5 d., ir 1.73 str. 1 d. 1 p., nuostatų, nes byloje nėra rašytinės formos įrodymų apie tai, jog minima 11500 Lt suma buvo kaip nors perduota ieškovui. Tai patvirtina faktą, kad jog notarinė sutartis buvo įvykdyta kredito įstaigai sumokant nekilnojamojo daikto kainos likutį ieškovui bankiniu pavedimu, o ne atsakovui perdavus „kažkokius“ pinigus ieškovui. Teismas neturėjo pagrindo vadovautis liudytojos H. A. duotais parodymais dėl 11500 Lt perdavimo ieškovui po notarinės sutarties sudarymo momento, nes ji to nematė ir negalėjo matyti. Teismo išvada, kad sudėjus 2500 Lt, t.y. pinigų sumą, kurią ieškovas neva norėjo gauti iš atsakovės neoficialiai, su faktiškai pagal notarinę sutartį atsakovės nemokėtais 8750 Lt, bei keliais šimtais litų už komunalinius, yra gaunama 11500 Lt , apelianto vertinimu, yra visiškai nepagrįsta bylos medžiaga. Liudijimas pagal pirkimo-pardavimo sutartį, kaip tik prieštarauja teismo išvadai, kad vienintelis atsakovės atvykimo pas notarę 2012-07-24 motyvas buvo paskolos apmokėjimas ieškovui.
4. Teismas pripažino sutartį apsimestiniu sandoriu (CK 1.87 str.) ir pripažino ją „garantijos sandoriu“, kuris neva turėjo užtikrinti atsakovės pareigą sumokėti ieškovui pagal notarinę sutartį 8750 Lt. Apelianto vertinimu, teismo padarytos išvados tarpusavyje yra visiškai nesuderinamos, nes sandorio pripažinimas negaliojančiu ir modifikavimas CK 1.87 str. teisiniu pagrindu sukuria kitokias teisines pasekmes nei numatytos pagal CK 6.875 str. 3 d.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė V. B. prašo Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. sausio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, skirti ieškovui baudą už piktnaudžiavimą nušalinimo teise bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Ieškovui nenuginčijus įstatymo nustatytos prezumpcijos, nesant įrašo, kad atsakovė V. B. pinigus pagal paskolos sutartį gavo, laikoma, kad savo kaip ieškovo pareigos, įrodyti savo ieškinio reikalavimus, neįvykdė. Ieškovas netinkamai traktuoja, kad byloje ginčas kilo tik dėl faktinių aplinkybių nustatymo klausimu. Ginčas kilo dėl 2012-06-29 paskolos sutarties atitikimo įstatymo reikalavimams, ir kad nesant pagrindinei paskolos sutarties sąlygai – pinigų perdavimo, sutartis negali būti pripažįstama galiojančia. Teismas pagrįstai ir teisėtai sprendimu nustatė, kad 2012-06-29 paskolos sutartis laikytina nesudaryta, nesant įrodymų, kad ieškovas perdavė pinigus atsakovei. Teismas tinkamai ir visapusiškai išnagrinėjo bylos aplinkybes, tinkamai įvertino liudytojų parodymus ir priėmė pagrįstą ir teisėtą teismo sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, taip pat ir priimtus CPK 314 str. tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama apeliacinio skundo ribose. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d.).
Dėl įrodymų vertinimo
Apeliacinio skundo argumentas, kad bylos nagrinėjimo procese teismo ištirtų įrodymų vertinimas buvo akivaizdžiai neobjektyvus ir nevisapusiškas, tuo grubiai pažeistos CPK 185 str. nuostatos, dėl ko nebuvo atskleista bylos esmė ir priimtas nepagrįstas teismo sprendimas, atmestinas.
CPK 178 str. nustatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Šioje įstatymo normoje yra įtvirtinta bendroji įrodinėjimo pareiga – ji yra nustatyta tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia. Teismas, remdamasis byloje esančiais faktiniais duomenimis, gali konstatuoti, kad atitinkama aplinkybė yra įrodyta, jeigu šalies pateikti įrodymai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą atitinkamą aplinkybę esant nei jos nesant (tikimybių pusiausvyros principas). Ieškovas turi imtis visų procesinių priemonių savo ieškinyje nurodytoms aplinkybėms įrodyti ir savo pozicijai pagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad ieškovas ieškinyje nurodydamas paskolos sutarties sudarymo aplinkybes, nenurodė ir neužsiminė apie buto dalies pirkimo-pardavimo santykius susiklosčiusius su atsakove.
Teismo sprendimas laikomas pagristu, jeigu teismo išvados atitinka nustatyta tvarka ir įstatymo nustatytomis priemonėmis konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Teismo funkcija įrodinėjimo procese pasireiškia tuo, kad jis tiria ir vertina šalių pateiktus įrodymus ir jų pagrindu daro išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktų buvimą ar nebuvimą. Tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tuomet, kai jam nekyla abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Įrodymų pakankamumas ir tam tikrų faktų įrodytinumas turi būti vertinami visos byloje esančios faktinės medžiagos kontekste, o ne atskirų faktų interpretavimu (CPK 185 str.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju šių nuostatų laikėsi, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje surinktų įrodymų viseto vertinimą, išdėstytą pirmosios instancijos teismo sprendime, konstatuoja, kad apelianto argumentai dėl netinkamo įrodymų vertinimo yra nepagrįsti. Teismas tinkamai vertino įrodymus, susijusius su byloje įrodinėjamais šalių paskoliniais teisiniais santykiais. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas nenurodo konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų, vertinant įrodymus, teisės normų pažeidimų. Teismo nuomone, tai, kad apeliantas turi kitokią nuomonę dėl byloje pateiktų įrodymų vertinimo ir jų įrodomosios reikšmės, nesuponuoja išvados, jog buvo pažeisti įrodinėjimo procesą nustatantys procesiniai įstatymai, o skundžiamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagristas.
Dėl pinigų perdavimo pagal paskolos sutartį fakto
Nagrinėjamos bylos atveju, šalių ginčas kilęs dėl to, ar pagal 2012-06-29 paskolos sutartį ieškovas perdavė pinigus atsakovei, todėl svarbus šios sutarties dalyko perdavimo aspektas.
Paskolos sutartis savo turiniu yra paskolos davėjo perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn pinigų (kitų rūšiniais požymiais apibrėžtų daiktų) ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos davėjui paskolos sumą arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės daiktų bei mokėti palūkanas (CK 6.870 str. 1 d.). Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. Tam, kad tarp šalių atsirastų teisiniai paskolos santykiai, turi egzistuoti du juridinę reikšmę turintys faktai: 1) paskolos dalyko (pinigų) perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn; 2) paskolos gavėjo įsipareigojimas tokią pat pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui.
Būtent šios aplinkybės bylose dėl paskolos grąžinimo sudaro įrodinėjimo dalyką. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo jurisprudencijoje yra išaiškinęs dėl įrodinėjimo pareigos, kilus ginčui dėl pinigų perdavimo fakto; kasacinio teismo nurodyta, kad kai sutartyje aiškiai patvirtinamas pinigų perdavimas, kilus ginčui, įrodinėjimo našta dėl šio fakto tenka skolininkui; tuo atveju, kai paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente neužfiksuota pinigų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui fakto, pareiga įrodyti, kad paskolos dalykas perduotas paskolos gavėjui, tenka paskolos davėjui (CPK 12, 178 str.). Paskolos davėjui to neįrodžius, pripažįstama, kad paskolos gavėjas faktiškai negavo pinigų, nepriklausomai nuo to, rėmėsi jis pinigų faktiško negavimo aplinkybe kaip savo atsikirtimų pagrindu ar ne (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2009; 2012 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2012). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad tam, jog paskolos sutartį būtų galima pripažinti sudaryta, paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente turi būti aiškiai, nedviprasmiškai ir (ar) neabejotinai tiksliai užfiksuotas paskolos dalyko – pinigų perdavimo paskolos gavėjui momentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2011; 2013 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2013). Tuo atveju, kai skolos dokumentas patvirtina paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui (t.y. paskolos raštelis atitinka CK 6.871 str. 3 d. reikalavimus), preziumuojama, kad paskolos sutartis yra sudaryta ir tokiu atveju įrodyti paskolos dalyko neperdavimo faktą pareiga tenka paskolos gavėjui. Taigi, įstatyminės prezumpcijos, jog paskolos sutartis sudaryta ir pinigus paskolos gavėjas gavo, galiojimą bei įrodinėjimo naštos paskirstymą lemia tai, ar paskolos raštelis ar kitoks skolos dokumentas atitinka CK 6.871 str. 3 d. reikalavimus. Taip pat išaiškinta, kad tam, kad būtų galima konstatuoti, jog šalių buvo sudaryta paskolos sutartis, paskolos raštelyje arba kitame skolos dokumente turi pakankamai aiškiai atsispindėti pinigų perdavimo faktas.
Šalių 2012-06-29 sudarytos paskolos sutarties turinyje nurodoma, kad „Aš, V. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) skolinuosi iš V. K. (duomenys neskelbtini) 11,500 Lt (vienuolika tūkst.500 Lt penki šimtai litų. Pasižadu grąžinti iki 2012-07-31“ (6 b. l.).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje pažymima, kad bendroji įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino arba jos negavo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2008; 2009 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-377/2009).
Nagrinėjamoje byloje ieškovui tenka pareiga įrodyti, jog perdavė atsakovei paskolos sutartyje nurodytą pinigų sumą – 11500 Lt. Vertinant šalių sudarytą 2012-06-29 sutartį, spręstina, kad joje nėra specialiai aptarto sutarties dalyko – pinigų – perdavimo paskolos gavėjui momento, vien sutarties tekste pavartojimas sąvokos „skolinuosi“ ir piniginių lėšų sumos įrašymas sutartyje, nėra pakankami įrodymai pripažinti, jog atsakovei buvo perduota ieškiniu prašoma priteisti suma. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad šalių 2012-06-29 pasirašytoje paskolos sutartyje nėra specialiai aptarto sutarties dalyko – pinigų – perdavimo atsakovei (paskolos gavėjui) momento. Teisėjų kolegija, įvertinusi pateiktą byloje paskolos sutartį, sprendžia, kad sutarties tekstas, tiek lingvistine žodžio prasme, tiek šalių tikrųjų ketinimų prasme, tiek vidutinio protingo asmens kriterijaus aspektu nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pinigų perdavimas įvyko sutarties pasirašymo metu. Teismo vertinimu, visumą faktinių aplinkybių dėl buto dalies pirkimo-pardavimo analizė, leidžia spręsti apie šalių susiformavusį ketinimą paskolos sutartimi garantuoti nekilnojamojo turto sandorio dalies įvykdymą, tačiau sutarties dalyko, perdavimo, kaip tokio, savaime nepatvirtina. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pastebėjo, kad po paskolos sutarties pasirašymo abi šalys neatliko jokių veiksmų, kurie įrodytų, jog tokia paskola buvo ieškovo suteikta atsakovei. Taigi, nagrinėjamu atveju, ieškovas neįrodė pinigų perdavimo atsakovei pagal paskolos sutartį fakto. Kadangi byloje neįrodytas realių lėšų perdavimas paskolos gavėjui, dėl to paskolos sutartis laikytina nesudaryta. Bylos duomenys patvirtina, kad paskolos sutarties pasirašymo metu, šalys iš esmės derino galutinę kainą už perkamą buto dalį, atsakovė sutuoktinio vardu atliko veiksmus paskolai iš banko gauti bei tarėsi dėl sutarties įforminimo notarine tvarka. Todėl paskolos sutarties pasirašymo tikslas, šiuo atveju pagrįstai vertintinas buto dalies, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sandorio aspektu. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl paskolos tikslų tinkamai vertino aplinkybes, kad paskolos rašto sudarymo metu, tai yra 2012-06-29, atsakovė buvo bedarbė, abu su vyru santaupų neturėjo, o bankui dar neišmokėjus kredito, pasirašė paskolos sutartį norėdama užtikrinti buto dalies pirkimą.
Dėl atsiskaitymo pagal buto dalies pirkimo-pardavimo sandorį
Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad atsakovė negavo pinigų iš ieškovo pagal paskolos sutartį, nes jie jai nebuvo reikalingi mokant pagal notarinę sutartį. Su šiuo apeliacinio skundo argumentu teisėjų kolegija nesutinka.
Bylos duomenimis nustatyta, kad bankas 2012-06-11 išdavė atitinkamą garantinį dokumentą dėl paskolos atsakovei suteikimo (131 b. l.), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė, kad paskolos sutarties sudarymo momentu – 2012-06-29 atsakovei nebuvo reikalingumo skolintis papildomų pinigų iš ieškovo. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad 2012-07-19 į R. B. sąskaitą bankas pervedė 30250 Lt suteiktos paskolos. Tos pačios dienos pavedimu 16250 Lt pravesta ieškovui V. K. į jo asmeninę sąskaitą banke. 2012-07-20 – buvo įvykdytas 1000 Lt išėmimas grynais. 2012-07-24 – 7000 Lt išmokėjimas iš mokėjimo kortelės sąskaitos pagal įgaliojimą; 2012-07-24 3000 Lt ir 2000 Lt išėmimas grynais (30-32; 132 b. l.). Pačios atsakovės yra pripažinta, kad buto dalies pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo metu ji su sutuoktiniu neturėjo suteiktos banko paskolos, todėl už butą su ieškovu nebuvo atsiskaityta, nes neturėjo santaupų 8750 Lt pagal 2012-07-02 notarinę sutartį sumokėti. Byloje pačios atsakovės pripažinta, kad 2012-07-02 sudarant 41/100 dalies buto su rūsiu, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutartį, pirkėja V. B., veikianti savo vardu ir atstovaujanti R. B., 8750 Lt pardavėjui V. K. prieš sudarant sutartį nebuvo sumokėjusi. Byloje ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad prieš sudarant notarinę sutartį jam pirkėjai būtų sumokėję 8750 Lt. Todėl neteisus apeliantas teigdamas, kad teismas absoliučiai nemotyvuotai ignoravo notarinę sutartį ir prioritetą suteikė atsakovės paaiškinimams bei jos sutuoktinio duotiems parodymams. Tai, kad liudytojas R. B. nedalyvavo ginčo šalims sudarinėjant notarinę sutartį, nesudaro pagrindo nesivadovauti jo parodymais, kadangi 2012-07-02 jokio atsiskaitymo tarp šalių nebuvo. Byloje nustatyta, kad 2012-07-19 ieškovui V. K. į sąskaitą buvo pervesta 16250 Lt, o nuo 2012-07-19 iki 2012-07-25 sumokėta grynais pinigais 11500 Lt, notaro kontoroje pasirašant 2012-07-24 dienos liudijimą apie visišką atsiskaitymą, kuris išduotas būtent ieškovo V. K. pareiškimu. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kurie paneigtų 2012-07-24 notaro liudijime patvirtintą pirkėjų atsiskaitymo su pardavėju faktą. Byloje nėra duomenų apie tai, kad 2012-07-24 išduodant notarinį patvirtinimą, ieškovas būtų reiškęs kokias tai pretenzijas dėl dalinio atsikaitymo su juo. Be to, bylos duomenimis nustatyta, kad 2012-07-24 liudijimo išdavimui iš esmės reikalingas tik turto pardavėjo rašytinis pareiškimas dėl galutinio atsiskaitymo, t.y. pardavėjui gavus likusius pinigus iš pirkėjų per banką – 16250 Lt, todėl teismo išvada, kad atsakovės atvykimas pas notarę dėl 2012-07-24 liudijimo išdavimo buvo sąlygotas iš esmės kitos priežasties – jų ketinimų galutinai atsiskaityti su ieškovu, sumokant jam 11500 Lt grynais pinigais pagal sutartą buto dalies kainą, kurios jie realiai nebuvo sumokėję sudarant pirkimo–pardavimo sutartį, laikytina teisėta ir pagrįsta.
Atmestinas apelianto argumentas, kad teismas neturėjo pagrindo vadovautis liudytojos H. A. duotais parodymais dėl 11500 Lt perdavimo ieškovui po notarinės sutarties sudarymo momento, nes ji to nematė ir negalėjo matyti. Atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas sprendime rėmėsi tik aplinkybe, kad po kredito suteikimo atsakovė skambino į banką ir teiravosi, kaip išgryninti pinigus galutiniam atsiskaitymui su buto pardavėju. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad šiuo atveju, 2012-07-02 buto dalies pirkimo-pardavimo sutartis, nėra nagrinėjamos bylos dalykas.
Dėl ginčo santykio teisinio kvalifikavimo
Atsakovė remiantis CK 1. 80 str. 1 d. teismo prašė pripažinti negaliojančia 2012-06-29 dienos paskolos sutartį dėl 11500 Lt, paskolos gavimo iš V. K., kaip prieštaraujančia CK 6.870 str. 2 d., ir CK 6.871 str. 3 d., nustatytoms imperatyvioms įstatymo normoms.
Esminės paskolos sutarties sąlygos yra paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą. Byloje nustatyta, kad pagal ginčijamą paskolos sutartį paskola atsakovei nebuvo suteikta, nes neįrodyta, kad paskolos sutartyje įrašyta pinigų suma būtų perduota gavėjui, neįrodyta, kad ji tokia suma disponavo ir įrodymais nepatvirtintas jos išmokėjimo būdas ir faktinis perdavimas gavėjui. Nustačius, kad ginčijamos paskolos sutarties sudarymo dieną, ir vėliau, paskola nebuvo suteikta gavėjui, tai jam neatsirado pareigos grąžinti paskolos pinigų sumą, šalys negalėjo susitarti dėl jos vykdymo, nes iš nieko niekas neatsiranda (ex nihilo nihil fit). Konstatuotina, kad nenustačius ginčijamo sandorio sudarymo metu paskolą sudarančių pinigų perdavimo, neatsirado pareigos jų grąžinti, dėl to sandorių šalys negalėjo susitarti dėl jų vykdymo. Sandoris, neturintis dalyko, neatitinka įstatymo reikalavimų ir yra savaime negaliojantis (niekinis) kaip prieštaraujantis imperatyviosioms įstatymo normoms (CK 1.80 str. 1 d.).
Nesudaryta paskolos sutartis, nesant įvykusio pinigų ar daiktų perdavimo fakto, nėra sandorio pripažinimo negaliojančiu objektas. Įrodžius, kad paskolos sutarties dalykas nebuvo perduotas paskolos gavėjui, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-546/2013).
Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos konstatuotina, kad bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, procesiniame sprendime teisiškai pagrįstai įvertino, kad paskolos teisinių santykių neatsirado, nesant esminės paskolos sutarties sąlygos – pinigų perdavimo paskolos gavėjui fakto. Dėl to, pirmosios instancijos teismas, turėjo teisinį pagrindą pripažinti paskolos sutartį nesudaryta, o ne negaliojančia. Be to, teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutarties motyvuojamojoje dalyje išdėstytu ginčijamos 2012-06-29 paskolos sutarties vertinimu kaip apsimestinės, skirtos pridengti kitą sandorį, nes sandorio pripažinimo apsimestiniu pagrindai iš viso nebuvo šios bylos nagrinėjimo dalykas.
Dėl kitų apeliacinių skundų argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).
Taigi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų CPK 329 str. bei 330 str., dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas ar keičiamas apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, nėra, todėl apeliacinis skundas atmetamas ir skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje
Atsakovė prašo priteisti 750 Lt išlaidų, susijusių su advokato pagalba apeliacinės instancijos teisme. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje suteiktų teisinių paslaugų kiekį, bylos aplinkybes, į Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatas, sprendžia, kad prašoma priteisti suma yra pagrįsta, todėl atmetus ieškovo apeliacinį skundą, nurodyto dydžio bylinėjimosi išlaidų suma priteistina iš apelianto atsakovės naudai (CPK 98 str. 1 d.).
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. sausio 14 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą.
Patikslinti Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. sausio 14 d. sprendimo rezoliucinės dalies punktą dėl šalių paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia ir išdėstyti ją taip:
„Pripažinti 2012-06-29 paskolos sutartį, tarp V. K., a.k. (duomenys neskelbtini), ir V. B., a.k.(duomenys neskelbtini), dėl 11500 Lt, nesudaryta.“
Priteisti atsakovei V. B., a.k. (duomenys neskelbtini), iš ieškovo V. K., a.k. (duomenys neskelbtini), 750 Lt (septynis šimtus penkiasdešimt litų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje.