Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

2022-01-18 · Administracinė byla Nr. eI3-767-1047/2022

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2022-01-18
Bylos Nr.
eI3-767-1047/2022
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02040-2021-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) patenkintas visiškai.
Teisėjai
Beata Martišienė (pirm.), Tomas Blinstrubis, Gediminas Užubalis
Atsakovas
Aplinkos apsaugos departamentas prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos
Pareiškėjas
UAB "Pakruojo vandentiekis"
Advokatai
Beata Vilienė
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI3-767-1047/2022 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02040-2021-4 Procesinio sprendimo kategorijos: 14.4.5; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. sausio 18 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Blinstrubio, Beatos Martišienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Gedimino Užubalio,

dalyvaujant pareiškėjos atstovams advokatei Beatai Vilienei, S. T.,

žodinio proceso tvarka nuotoliniame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal uždarosios akcinės bendrovės „Pakruojo vandentiekis“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentas prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos dėl sprendimo pakeitimo.

Teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja UAB „Pakruojo vandentiekis“ kreipėsi į teismą su skundu, prašydama pakeisti Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2021 m. gegužės 21 d. sprendimą Nr. AS-115 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas) apskaičiuotą didesnio mokesčio tarifu už valstybinius gamtos išteklius 5 435 Eur mokestį sumažinant jį iki 815,25 Eur. 2022 m. sausio 11 d. pareiškėja pateikė prašymą atlyginti 1 070 Eur bylinėjimosi išlaidas.

Paaiškina, kad patikrinimo aktu, kuris patvirtintas Sprendimu, pareiškėjai apskaičiuotas mokėtinas mokestis už išgautą požeminį vandenį iš (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) vandenviečių (toliau ir – Vandenvietės) didesniu tarifu, nes vanduo išgautas neturint leidimo. Mano, kad pareiškėjai apskaičiuotas mokėtinas mokestis už valstybinius gamtos išteklius, padaugintas iš koeficiento 10, yra nepagrįstas, neproporcingas ir neprotingas.

Nurodo, kad naudodama vandenvietes, teisinį reguliavimą suprato taip, kad leidimo gauti nereikia. Taip situaciją vertino ir klydo daug šalies viešųjų geriamojo vandens tiekėjų. Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės (toliau – ir TIPK) leidimą pareiškėja turėjo.

Pabrėžia, kad ankstesnių patikrinimų metu aplinkosaugininkai nenustatė požeminio vandens išgavimo be leidimo. 2017 m. buvo tikrinti (duomenys neskelbtini) miesto, (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) m. buitinių nuotekų valymo įrenginiai ir požeminio vandens paėmimo vandenvietės (2017 m. kovo 17 d. patikrinimo aktas). 2018 m. buvo tikrinti (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) nuotekų valymo įrenginiai ir vandenviečių aplinkos apsaugos įstatymų vykdymas (2018 m. balandžio 20 d. ir 2018 m. balandžio 27 d. patikrinimo aktai).

Vandenvietes naudojo vykdydama Pakruojo rajono savivaldybės tarybos 2015 m. rugsėjo 24 d. sprendimą Nr. T-269 (jame nurodyta vykdyti viešąjį geriamojo vandens tiekimą ir nuotekų tvarkymą išvardintose Pakruojo savivaldybės teritorijose). Pareiškėja negalėjo nutraukti geriamojo vandens tiekimo gyventojams, kurie neturėjo alternatyvų apsirūpinti geriamuoju vandeniu.

Akcentuoja, kad pareiškėja iki patikrinimo pradžios deklaravo ir sumokėjo mokesčius už paimtą požeminį vandenį iš visų Vandenviečių įprastu tarifu. Pareiškėja išgautus išteklius deklaravo Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikdama Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijas, teikė Lietuvos geologijos tarnybai prie Aplinkos ministerijos 2017–2019 m. Požeminio vandens gavybos metines ataskaitas. Taigi valstybės ir savivaldybės biudžetams nepadaryta jokia žala.

Pažymi, kad pareiškėja jau yra pašalinusi pažeidimą, visur leidimai jau gauti, liko gauti tik (duomenys neskelbtini) vandenvietei, tačiau jis artimiausiu metu turėtų būti gautas.

Nurodo, kad Seime yra svarstomas įstatymo projektas, pagal kurį viešajam vandens tiekėjui, kuriam priklauso arba kuris valdo ir (arba) naudoja iki šio įstatymo įsigaliojimo įrengtą ir Žemės gelmių registre registruotą, bet nurodyto savininko neturintį gręžinį, ir kuriam pagal Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymą požeminio vandens išteklių išgavimui reikalingas leidimas, netaikomas Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatyme nustatytas mokestis už požeminio vandens išteklius už paskutinius trejus metus.

Prašo remtis teismų praktika, kuri mažina apskaičiuotą mokestį. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjos finansinė padėtis nėra gera.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje pareiškėjos atstovai palaikė skundą, prašė jį tenkinti. Papildomai paaiškino, kad padarytą pažeidimą pripažįsta, jo neginčija, (duomenys neskelbtini) vandenvietei leidimas jau gautas.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepime į pareiškėjos skundą su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo teismo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad už be leidimo išgautą požeminį vandenį (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) vandenvietėse laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1d. iki 2017 m. sausio 31 d. paskaičiuota mokesčio didesniu tarifu 5211,00 eurų suma. Už be leidimo išgautą požeminį vandenį (duomenys neskelbtini) vandenvietėje per 2017 metų, 2018 metų ir 2019 metų mokestinius laikotarpius paskaičiuota mokesčio didesniu tarifu 224,00 eurų suma. Iš viso už be leidimo išgautą požeminį vandenį paskaičiuota mokesčio didesniu tarifu suma yra 5 435,00 Eur.

Departamento nuomone, ūkio subjektas vykdydamas veiklą privalo žinoti teisinį reglamentavimą tiesiogiai susijusį su veiklos vykdymu. Pareigą domėtis naujai priimamais su vykdoma veikla susijusiais teisės aktais pareiškėja įgyvendino netinkamai.

Departamentas akcentuoja, kad Departamento pareigūnai anksčiau nėra atlikę jokių pareiškėjos patikrinimų dėl mokesčio už valstybinius gamtos išteklius apskaičiavimo ir deklaravimo teisėtumo. Tokio pobūdžio mokestinis patikrinimas buvo atliekamas pirmą kartą. Tai, kad anksčiau aplinkosaugos kontrolę vykdę pareigūnai, tikrindami pareiškėją pažeidimų dėl požeminio vandens naudojimo (išgavimo) teisėtumo nenustatė, pareiškėjos atsakomybės nešalina. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausias administracinis teismas savo jurisprudencijoje formuodamas teisminę praktiką laikosi analogiškos pozicijos (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-317-525/2020).

Skunde pateikiamos aplinkybės nelaikytinos teisiškai reikšmingomis ir šalinančiomis padarytą pažeidimą arba kaip nors kitaip galinčiomis daryti įtaką mažinti apskaičiuotą mokestį už valstybinius gamtos išteklius. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėja nenurodė jokių ypatingų aplinkybių, į kurias atsižvelgiant teismas galėtų mažinti mokestį už valstybinius gamtos išteklius.

Skundžiamas Sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatyme numatytus administraciniams aktams keliamus reikalavimus.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje atsakovės atstovas nedalyvavo, apie posėdžio laiką ir vietą jiems pranešta tinkamai. Telefonu informavo teismą, kad teismo posėdyje nedalyvaus.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Žemesnės instancijos teismas

Byloje kilo ginčas dėl Departamento 2021 m. gegužės 21 d. sprendimo „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr. AS-115 teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš byloje esančių rašytinių duomenų nustatyta, kad 2020 m. gruodžio 23 d. Departamentas informavo pareiškėją, kad pradeda planinį teminį UAB „Pakruojo vandentiekis“ patikrinimą.

2021 m. kovo 31 d. Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Klaipėdos apskaitos ir mokesčių kontrolės skyrius surašė patikrinimo aktą Nr. (7.8)-PA-953 ir nustatė, kad pareiškėja Vandenvietėse išgavo neturėdama tam reikalingo Lietuvos geologijos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) išduoto leidimo. Dėl minėtų priežasčių pareiškėja pažeidė Žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 1 dalį, todėl vadovaujantis LR Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 6 straipsnio 2, 3 dalimis, įmonei paskaičiuotas mokestis didesniu tarifu už be leidimo išgautus gėlo požeminio vandens kiekius už 2017–2019 metų mokestinius laikotarpius iš viso yra – 5 435 Eur.

2021 m. balandžio 22 d. pareiškėja Departamentui pateikė rašytines pastabas „Dėl Patikrinimo akto“ Nr. 103.

2021 m. gegužės 21 d. Departamentas Sprendimu patvirtino Patikrinimo aktą ir už nedeklaruotą gamtos išteklių kiekį paskaičiuotą mokestį taikant didesnį mokesčio tarifą – 5 435 Eur.

Pareiškėja kreipėsi į teismą, prašydama pakeisti Sprendimą.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymas (ginčo laikotarpiu aktualios teisės akto redakcijos, galiojusios nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d., nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d.), nustatantis valstybinių gamtos išteklių, kurie pagal šį įstatymą yra mokesčio objektas, apmokestinimo mokesčiu už valstybinius gamtos išteklius ir ginčų nagrinėjimo tvarką. Šio įstatymo tikslas – ekonominėmis priemonėmis skatinti gamtos išteklių naudotojus taupiai ir efektyviai naudoti valstybinius gamtos išteklius, kompensuoti gamtos išteklių tyrimo ir priemonių jų kiekiui bei kokybei išsaugoti valstybines išlaidas (Įstatymo 2 straipsnis).

MVGIĮ 4 straipsnyje nurodyta kokie valstybiniai gamtos ištekliai yra mokesčio objektas. Mokesčio objektu laikytinos naudingosios iškasenos, nurodytos MVGIĮ 1 priede, išskyrus angliavandenilius ir durpes, naudojamas gydymo įstaigose (MVGIĮ 4 straipsnio 1 punktas); vanduo ir gruntas, nurodyti MVGIĮ 2 priede (MVGIĮ 4 straipsnio 2 punktas) (šiuo metu 2020 m. liepos 7 galiojančioje redakcijoje (vanduo ir gruntas, nurodyti šio įstatymo 2 priede)); medžiojamieji gyvūnai, apmokestinami pagal medžioklės plotų kategorijas, nurodytas šio įstatymo 3 priede (MVGIĮ 4 straipsnio 3 punktas). Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, išgaunantys MVGIĮ apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius, kuriems išgauti reikalingas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo, kitų teisės aktų nustatyta tvarka išduotas leidimas (MVGIĮ 5 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad vadovaujantis MVGIĮ 7 straipsnio nuostatomis, pareiga apskaičiuoti išgautą gamtos išteklių kiekį ir jį teisingai deklaruoti nustatyta mokesčio už valstybinius gamtos išteklius mokėtojui. Mokesčio mokėtojai, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, privalo užpildyti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijas ir jas pateikti tai teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai, kurios veiklos teritorijoje jie yra arba privalo būti įregistruoti mokesčio mokėtojais, ir sumokėti mokestį už valstybinius gamtos išteklius iki antro kalendorinio mėnesio, einančio po mokestinio laikotarpio, už kurį mokestis mokamas, 15 dienos (MVGIĮ 7 straipsnio 4 dalis). Už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10 (MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalis).

Įvertinęs į bylą pateiktus dokumentus, teismas pažymi, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėja, neturėdama Tarnybos nustatyta tvarka išduoto leidimo, (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) vandenvietėse laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. sausio 31 d. išgavo požeminį vandenį, (duomenys neskelbtini) vandenvietėje nuo 2017 m. iki 2019 m. išgavo požeminį vandenį.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje pareiškėja nurodė, kad pažeidimo neginčija, jį pripažįsta, visus reikalingus leidimus dabar jau gavo, pažeidimą ištaisė. Teismas, atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes bei cituotą teisinį reglamentavimą, daro išvadą, kad Sprendimą atsakovas priėmė pagrįstai. Kitokio sprendimo priimti Departamentas negalėjo pagal teisės aktų jam suteiktą kompetenciją. Taigi teismas plačiau šiuos aspektu nepasisako.

Teismas atmeta pareiškėjos argumentus, jog atsakovas ne kartą tikrino pareiškėją ir nepastebėjo pažeidimų. Šis argumentas atmetamas kaip teisiškai nereikšmingas. Teismas konstatuoja, jog būtent pareiškėja naudoja mokesčiu apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius ir yra šio mokesčio mokėtoja, todėl turėjo būti atidi ir rūpestinga ir ji turėjo pareigą nustatyta tvarka gauti leidimą naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenilius), deklaruoti ir sumokėti mokesčius.

Pareiškėja teigia, kad Sprendimu paskirta sankcija yra neadekvati pažeidimo turiniui, ją paskiriant nebuvo atsižvelgta į pareiškėjos paaiškinimus ir pažeidimo pobūdį. Pareiškėja skunde prašo Sprendimą pakeisti sumažinant mokėtiną sumą iki 815, 25 Eur.

Pirmiausia, pažymėtina, kad MVGIĮ nenumato galimybės Departamentui taikyti mažesnį mokestį už valstybinius gamtos išteklius nei nustatyta, o teismas, įvertinęs faktinių aplinkybių visumą, šį mokestį gali sumažinti, iš esmės remdamasis teisingumo bei protingumo kriterijais (žr., pvz., LVAT 2016 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-298-556/2016).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad įstatyme nustatytų institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečia sankciją pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas. Jis, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad tokia sankcija asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutarimas, 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra pateikęs išsamią ir aiškią proporcingumo principo koncepciją. Pavyzdžiui, 2001 m. spalio 2 d. nutarime Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi asmens varžyti akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti. Teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai reiškia ir tai, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp teisės pažeidimų ir už šiuos pažeidimus nustatytų nuobaudų turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Šie principai neleidžia nustatyti už teisės pažeidimus tokių nuobaudų, kurios būtų akivaizdžiai neproporcingos teisės pažeidimui bei siekiamam tikslui (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d. nutarimas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-298-556/2016).

Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė, kad pareiškėja pažeidimą – išgavo požeminį vandenį neturėdama Tarnybos leidimo (2017–2019 m.) – būtų padariusi tyčia ar turėdama tikslą nuslėpti išgautą vandens kiekį. Priešingai – Patikrinimo akte konstatuota, kad nuslėpto išgauto gėlo požeminio vandens kiekis ginčo laikotarpiu nenustatytas. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėja būtų sistemingai pažeidinėjusi įstatymus ar kad jai anksčiau būtų taikytos ekonominės sankcijos už analogiškus pažeidimus.

Nurodytos aplinkybės yra reikšmingos sprendžiant dėl pareiškėjai apskaičiuoto mokesčio 10 kartų padidintu tarifu, kuris savo esme prilygsta sankcijai, sumažinimo. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju MVGIĮ numatytos ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti yra neproporcingos pareiškėjos padarytam pažeidimui, todėl, vadovaudamasis LVAT praktika, suformuota analogiško pobūdžio bylose, teismas daro išvadą, kad yra pagrindas spręsti dėl apskaičiuoto mokesčio sumos sumažinimo (LVAT 2018 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1130-556/2018, 2016 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2166-575/2016 ir kt.).

LVAT praktikoje pripažįstama, kad tokiose situacijose ekonominės sankcijos sumažinimas, atsižvelgus į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes, atitinka teisingumo, protingumo kriterijus (žr., pvz., LVAT 2016 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2166-575/2016, 2016 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3525-575/2016, 2018 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1130-556/2018).

Teismas, nagrinėjamu atveju įvertinęs nurodytas aplinkybes, atsižvelgęs į taikomą teisinį reglamentavimą bei teisminę praktiką, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir proporcingumo principais, sprendžia, jog Sprendimu patvirtintas 161 107 Eur mokestis didesniu tarifu yra pernelyg griežta sankcija, o MVGIĮ numatytos ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti pakanka mokestį už požeminio vandens išgavimą neturint leidimo, neteisingą deklaravimą ir pavėluotą deklaravimą padidinti 1,5 karto. Todėl pareiškėjos ginčijamu Departamento 2021 m. gegužės 21 d. sprendimu Nr. AS-115 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ apskaičiuotas 5 435 Eur mokestis didesniu tarifu mažinamas iki 815,25 Eur (543,5 x 1,5).

Dėl sankcijos dydžio (sumažinama nuo 10 kartų iki 1,5 karto) teismas atsižvelgia į tai, kad, pirma, 2020 m. spalio 14 d. teisės aktų registre yra Lietuvos Respublikos Vyriausybės užregistruotas įstatymo projektas Nr. 20-13835 „Dėl Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo Nr. I-1163 6 straipsnio pakeitimo“, kuris numato, kad asmeniui už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas požeminio vandens kiekį ir (ar) be leidimo išgautą požeminio vandens (išskyrus mineralinį vandenį) kiekį būtų taikomas 2 kartus didesnis mokesčio tarifas vietoj šiuo metu taikomo 10 kartų didesnio mokesčio tarifo. Taip pat 2021 m. kovo 16 d. yra registruotas iš esmės analogiškas Seimo narių grupės parengtas Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo Nr. I-1163 6 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas, registracijos Nr. XIVP-145(2), kuris 2 kartus didesnį tarifą vietoj šiuo metu taikomo 10 kartų didesnio tarifo, numato taikyti būtent požeminio vandens naudojimo pažeidimams.

Antra, teismas atsižvelgia į šioje byloje reikšmingas aplinkybes, kad pareiškėja 2017–2019 m. laikotarpiu nebuvo gavusi Tarnybos leidimo, tačiau deklaracijas teikė, mokestį visais atvejais sumokėjo.

Trečia, analogiškai sprendžiamos ir kitos bylos Vilniaus apygardos administraciniame teisme (pavyzdžiui, 2021 m. liepos 1 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. eI3-2710-595/2021, 2021 m. birželio 28 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas Nr. eI3-2770-331/2021 ir kt.) ir LVAT (LVAT 2021 m. birželio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1033-822/2021, 2021 m. balandžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-808-822/2021 ir kt.).

Taigi teismas konstatuoja, kad mokestis turi būti paskaičiuojamas 1,5 karto tarifu ir tai yra teisinga, proporcinga, pasiekia įstatymų leidėjo tikslus (įskaitant prevenciją) būtent konkrečiai pareiškėjos atžvilgiu nagrinėjamoje byloje.

Dėl išdėstytų aplinkybių Departamento 2021 m. gegužės 21 d. sprendimo „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr. AS-115 dalis, kuria pareiškėjai patvirtintas mokestis padidintu tarifu yra 5 435 Eur, keistinas, mokestį už 2017–2019 m. sumažinant iki 815,25 Eur (pareiškėjos skundas tenkinamas visiškai).

Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Teismui nusprendus keisti Sprendimą ir sumažinus mokesčio sumą nuo 5 435 Eur iki 815,25 Eur konstatuotina, jog pareiškėjos skundas tenkinamas visiškai (ABTĮ 88 straipsnio 2 punktas).

Pareiškėja prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas iš atsakovo, byloje yra duomenų, kad sumokėtas žyminis mokestis bei sumokėta 1 047 Eur už teisines paslaugas.

Pagal Lietuvos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Taigi išlaidos priteisiamos tai šaliai, kuri laimi bylą, t. y. kurios atžvilgiu priimtas teismo baigiamasis aktas yra palankus (patenkinti materialiniai reikalavimai). Toks laimėjimas siejamas su kitos šalies veiksmų (neveikimo) neteisėtumo pripažinimu (LVAT 2010 m. rugpjūčio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-485/2010). Todėl tais atvejais, kai skundo reikalavimai tenkinami, tačiau atsakovo veika nepripažinta neteisėta ir skundo reikalavimų patenkinimą iš esmės nulemia ne jo veiksmai, o kitos aplinkybės, toks atsakovas negali būti laikomas atsakingu dėl pareiškėjos teismo išlaidų atsiradimo ir šios išlaidos iš minėto atsakovo negali būti priteisiamos (LVAT 2009 m. birželio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS438-390/2009, 2010 m. balandžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-281/2010, 2010 m. gegužės 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A438-509/2010).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjos ginčyto Sprendimo pakeitimą nulėmė ne atsakovo neteisėti veiksmai (byloje nebuvo konstatuotas skundžiamo sprendimo neatitikimas teisės aktų reikalavimams), o teismo pasinaudojimas jam teisės aktų nustatyta diskrecijos teise, įvertinus reikšmingas aplinkybes, skirti mažesnę, nei įstatyme nustatyta, sankciją ar šios sankcijos neskirti visai. Šiuo atveju atsakovas neturėjo teisės skirti mažesnės sankcijos nei buvo paskyręs, todėl teisėjų kolegija atmeta pareiškėjos prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Tokios pozicijos laikosi ir LVAT (LVAT 2016 m. gruodžio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1797-822/2016).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40, 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Pakruojo vandentiekis“ skundą tenkinti visiškai.

Pakeisti Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2021 m. gegužės 21 d. sprendimą „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr. AS-115 patvirtintą 5 435 Eur didesnį mokesčio tarifą sumažinant iki 815,23 Eur (aštuonių šimtų penkiolikos eurų ir 25 euro centų).

Pareiškėjos prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkinti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Tomas BlinstrubisBeata MartišienėGediminas Užubalis