Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Danguolės Martinavičienės ir Egidijos Tamošiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja)

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo R. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1610-866/2017 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Gera žuvis“ ieškinį dėl žalos atlyginimo minėtam atsakovui.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (liet. pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

Dėl bendrovės turto neperdavimo

Dėl įmonės nemokumo momento nustatymo, bankroto bylos inicijavimo ir bendrovės įsipareigojimų didinimo

Kitas iš byloje nagrinėjamų reikalavimų atsakovui pareikštas ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies pagrindu – dėl žalos atlyginimo pavėlavus inicijuoti bankroto bylą ir tokiu būdu didinus bendrovės įsipareigojimus kreditoriams.Nuosekliai formuojamoje kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog tam, kad būtų galima taikyti bendrovės vadovui ir / ar akcininkams civilinę atsakomybę, būtina nustatyti šių asmenų civilinės atsakomybės sąlygas, tarp kurių – ir neteisėti veiksmai. Pagal ĮBĮ 8 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatas, pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas yra neteisėtas neveikimas, galintis sukelti žalos, už kurios padarymą šiose teisės normose nurodytiems asmenims kyla atsakomybė. Tam, kad būtų konstatuotas šių asmenų veiksmų neteisėtumas, pirmiausia turi būti nustatytas jų neįvykdytos pareigos inicijuoti bankroto bylą atsiradimo momentas, t. y. kai atsirado pagrindas pripažinti įmonę nemokia pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-89-378/2017).ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje (2008 m. gegužės 22 d. įstatymo Nr. X-1557 redakcija, įsigaliojusi 2008 m. liepos 1 d., aktuali šioje byloje) įmonės nemokumas apibrėžiamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Minėta, jog sprendžiant civilinės atsakomybės taikymo klausimą ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies pagrindu turi būti tiksliai nustatoma, kada bendrovės vadovams atsirado ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Tik nustačius pareigos atsiradimo momentą, galima nustatyti kokią žalą dėl tokio bendrovės vadovo (vadovų) ir / ar kitų asmenų, turinčių pareigą inicijuoti bankroto bylos iškėlimo procesus, neveikimo patyrė bendrovė ir jos kreditoriai.Pirmosios instancijos teismas ieškovės nemokumo momentą iš esmės nustatė vadovaudamasis įmonės finansinės ataskaitos už 2012 metus parengimo momentu ir sprendė, kad pareiga kreiptis dėl bankroto bylos inicijavimo atsakovui kilo 2013 m. balandžio 16 d., kadangi po šio dokumento sudarymo atsakovas privalėjo sužinoti, jog įmonės finansinė padėtis prasta. Apelianto įsitikinimu, bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentai (balansai) nepagrindžia pradelstų įmonės įsipareigojimų, todėl vadovaujantis vien šiais dokumentais negalima nustatyti ieškovės nemokumo momento. Teisėjų kolegija sutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais, kadangi pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegijos nuomone, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus – nenustatė momento, nuo kurio ieškovės pradelsti įsipareigojimai viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės, nes būtent pradelstų įsipareigojimų dydis yra svarbus vertinant bendrovės būseną nemokumo aspektu. Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį įmonės nemokumas – įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Pažymėtina, jog bendrovės finansinės padėties apibūdinimas sunkia per se (liet. savaime) nelemia vertinimo, jog tokia bendrovės padėtis atitinka nemokumo sąvoką, įtvirtintą ĮBĮ.Teismų praktikoje išaiškinta, jog balanso eilutėje „Per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai“ nurodyti duomenys nepatvirtina įmonės pradelstų finansinių įsipareigojimų dydžio (žr. pvz. Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-158-186/2016; Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. rugsėjo 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1709-330/2016; Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gegužės 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-313-516/2016). Nors įmonės nemokumas gali būti nustatytas išanalizavus jos ūkinės finansinės veiklos rezultatus, kurie atsispindi finansinės atskaitomybės ir kituose dokumentuose (įmonės balanse, pelno (nuostolių) ataskaitoje, kapitalo pokyčių ataskaitoje, pinigų srautų ataskaitoje bei aiškinamajame rašte ir kituose įmonės finansinės veiklos rezultatus atspindinčiuose dokumentuose), turinčiuose reikšmės įvertinant realią įmonės finansinę būklę, tačiau iš jų aiškiai turi būti nustatytas tikslus įmonės nemokumo momentas. Įmonės nemokumo momento nustatymo reikšmingumą lemia žalos dydžio nustatymo specifika, kai ieškinys pareiškiamas buvusiam įmonės vadovui – jeigu nuo įmonės nemokumo momento dėl neteisėto vadovo neveikimo įmonės įsipareigojimai kreditoriams padidėja, būtent šis padidėjimas laikytinas bendrovei ir jos kreditoriams atsiradusios žalos dydžiu. Kitaip tariant, turi būti vertinama vadovo valdymo laikotarpiu bendra įmonės skolų apimtis, išaugusi dėl bankroto bylos neinicijavimo laiku, todėl žala laikomas bendras išaugęs įmonės skolos dydis atsakovo įmonės valdymo laikotarpiu, nustačius ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-327-706/2016).Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys įrodymai patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadų prieštaringumą, jog ieškovės nemokumo būsena atsirado 2013 m. balandžio 16 d. (skundžiamo sprendimo 23 punktas) / 2012 m. gruodžio 31 d. (skundžiamo sprendimo 58 punktas). Iš ieškovės bankroto administratorės į bylą pateiktos BUAB „Gera žuvis“ kreditorių ir jų reikalavimų atsiradimo ir pradelsimo momento nustatymo lentelės, taip pat kreditorių reikalavimų atsiradimo pagrindo (sąskaitų, sutarčių, teismo sprendimų, etc.) matyti, jog ieškovės pradelsti įsipareigojimai atsirado ne anksčiau kaip 2013 m. rugpjūčio mėnesį, o šių pradelstų įsipareigojimų suma pagal byloje esančius duomenis tikėtina iki 2015 m. neviršijo pusės į bendrovės balansą įrašyto turto vertės. Teisėjų kolegija šiuo aspektu vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pasisako dėl ginčijamu teismo sprendimu nustatyto pradelstų įsipareigojimų atsiradimo momento ir dydžio bei jų, kaip galimos neteisėtais atsakovo veiksmais padarytos žalos laiku nesikreipiant į teismą dėl bankroto bylos inicijavimo bendrovei.Teisėjų kolegija pažymi, jog bankroto administratorės sudarytoje ir teismui pateiktoje lentelėje nurodyta, jog kreditorės UAB „Delmetra“ 2013 m. rugpjūčio 1 d. pradelstą finansinį reikalavimą pagrindžia 2013 m. birželio 13 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis, 2013 m. liepos 1 d. – 2013 m. spalio 1 d. PVM sąskaitos faktūros, 2013 m. spalio 14 d. skolos priėmimo – perdavimo aktas, reikalavimo perleidimo sutartis, tačiau administratorės nurodyti dokumentai kaip pagrindžiantys minėtos kreditorės reikalavimo atsiradimo pagrindą, ar juo labiau, mokėjimo pradelsimo momentą teismui nepateikti ir jie byloje nebuvo vertinti. Bankroto administratorė teismui pateikė vienintelį įrodymą, susijusį su kreditorės UAB „Delmetra“ finansiniais reikalavimais ieškovei, t. y. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 2 d. vykdomąjį raštą civilinėje byloje Nr. 2-9581-821/2014, iš kurio matyti, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 23 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-9581-821/2014, kuriuo UAB „Delmetra“ iš UAB „Gera žuvis“ priteista 5 611,34 Lt (1 625,16 Eur) skolos, 877,18 Lt (254,05 Eur) delspinigių ir procesinės palūkanos, įsiteisėjo 2014 m. gegužės 23 d. Tarp UAB „Reikalavimas.LT“ finansinio reikalavimo vykdymo pradelsimo momentą įrodančių dokumentų bankroto administratorė nurodo, jog jį pagrindžia 2013 m. gruodžio 13 d. sutartis užsakymas Nr. S006939, 2013 m. gruodžio 13 d. PVM sąskaita faktūra Nr. SSPEK0062620, 2014 m. balandžio 14 d. reikalavimo perleidimo sutartis, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 29 d. preliminarus sprendimas, tačiau teismui pateiktas vienintelis šio reikalavimo pradelsimo momentą, anot bankroto administratorės, patvirtinantis dokumentas – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 13 d. vykdomasis raštas civilinėje byloje Nr. 2-25715-534/2014, iš kurio matyti, jog teismo sprendimas, kuriuo kreditorei iš UAB „Gera žuvis“ priteistas įsiskolinimas, įsiteisėjo 2014 m. liepos 1 d. Tuo tarpu, kreditorės UAB „Lemora“ finansinis reikalavimas pagal administratorės sudarytą lentelę grindžiamas 2013 m. spalio 10 d. PVM sąskaita – faktūra Nr. 1185000, tačiau kartu su kitais dokumentais teismui pateiktas ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 28 d. teismo įsakymas civilinėje byloje Nr. L2-14037-599/2014, kuriuo kreditorei iš UAB „Gera žuvis“ priteistas įsiskolinimas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog iš pateiktų teismo procesinių dokumentų turinio negalima nustatyti momento, kada BUAB „Gera žuvis“ prisiėmė įsipareigojimus, dėl kurių neįvykdymo priimti teismo sprendimai, o teismo procesinių dokumentų data nelaikytina finansinių reikalavimų susiformavimo momentu, be to, atsižvelgiant į įprastą verslo praktiką (atidėti atsiskaitymo terminus, vėliau reikalauti skolos neteismine tvarka ir tik vėliau kreiptis į teismą) tikėtina, jog įsipareigojimai, dėl kurių nevykdymo vėliau buvo kreiptasi į teismą, yra susiformavę iki atsakovo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo atsiradimo momento. Kreditorių UAB „Infomedia“, UAB „Antagutė“, UAB „Prekybos centras Mandarinas“, UAB „Egvima“, G. Bičkaus įmonės „Rengvė“ finansiniai reikalavimai yra susiformavę skirtingų PVM sąskaitų faktūrų pagrindu, išrašytų už skirtingus laikotarpius, todėl siekiant tinkamai nustatyti ieškovės nemokumo momentą būtina vertinti kiekvienos PVM sąskaitos faktūros sumą ir ja grindžiamo finansinio reikalavimo susiformavimo momentą, taip pat PVM sąskaitoje faktūroje nurodytą apmokėjimo terminą, o jei toks terminas nenustatytas – atsižvelgti į susiklosčiusią apmokėjimų praktiką teikiant identiškas ir / ar analogiškas paslaugas. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytos taisyklės, siekiant nustatyti ieškovės nemokumo pradžios momentą ir aplinkybę, ar atsakovas toliau sudarinėjo sandorius su kontrahentais ir tokiu būdu didino ieškovės įsipareigojimus kreditoriams, turi būti taikomos ir vertinant Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus finansinio reikalavimo formavimąsi, kadangi iš teismui pateiktų duomenų matyti, jog minėtas finansinis reikalavimas susideda iš už kelis 2015 metų mėnesius pradelstų mokėjimų.Apeliacinės instancijos teismas turi teisę ir pareigą išnagrinėti visas bylos faktines ir teisines aplinkybes bei išspręsti ginčą iš esmės, tačiau tokia apeliacinės instancijos teismo teisė ir pareiga nereiškia, kad apeliacinės instancijos teismas gali ir turi pakeisti pirmosios instancijos teismą (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-484-823/2017). Apeliacinio proceso metu patikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, nagrinėjant tiek teisės, tiek fakto klausimus, tačiau tai nėra ir negali būti bylos nagrinėjimas iš naujo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi šioje bylos nagrinėjimo stadijoje negalinti nustatyti tikslaus ieškovės nemokumo momento atsiradimo, kadangi bankroto administratorės pateikti duomenys, susiję su BUAB „Gera žuvis“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų atsiradimo momentais yra neišsamūs ir netikslūs, pirmosios instancijos teismo išsamiai nevertinti ir neanalizuoti, todėl byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama iš esmės visa apimtimi bei naujais aspektais, taip pat reikalaujama naujų įrodymų, kurių pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos tokia apimtimi nagrinėjimas apeliacinėje instancijoje reikštų jos išnagrinėjimą (visų bylai reikšmingų teisinių ir faktinių aplinkybių nustatymą) būtent apeliacinės instancijos teisme, o tai neatitinka apeliacijos paskirties (patikrinti pirmosios instancijos teismo priimtos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą) bei apriboja šalių teisę į apeliaciją.Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus vertino atsietai vienus nuo kitų, t. y. pažeidė pareigą visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti visas nagrinėjamam ginčui reikšmingas faktines aplinkybes, įrodymus vertino selektyviai (CPK 177 – 179, 183, 185 straipsniai). Minėta, jog vadovas atsako tik už tą žalą, kuri kilo dėl jo vėlavimo inicijuoti bankroto bylą – ją sudaro bendrovės skoliniai įsipareigojimai, atsiradę vėlavimo laikotarpiu, todėl tokio pobūdžio bylose ypatingai svarbu nustatyti atskaitos tašką, nuo kurio turėtų būti skaičiuojami ieškovės nuostoliai, t. y. įmonės nemokumo pradžios momentą. Kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą išspręsti, t. y. atsakyti į klausimą, kuria informacija (duomenimis) vadovautis, o kurią atmesti, turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-272-701/2017). Atsižvelgiant į tai, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai tyrė ir vertino byloje esančius įrodymus, nepašalino jų prieštaringumo, o ieškovės nemokumo pradžios momentą nustatė tik įvertinęs ieškovės pateiktus balansus, iš kurių nebuvo galima nustatyti nei ieškovės pradelstų įsipareigojimų atsiradimo momento, nei jų apimties, šių prieštaravimų nebuvo galima pašalinti ir bankroto administratorės bylos nagrinėjimo pateiktais duomenimis (nutarties 28-30 punktai), skundžiamo sprendimo dalis, kuria tenkintas bankroto administratorės reikalavimas priteisti iš atsakovo 28 066,99 Eur finansinių reikalavimų sumą, naikinama ir ši ieškinio dalis perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Teisėjų kolegija, grąžindama bylą nagrinėti iš naujo pažymi, jog vien aplinkybė, kad tam tikri kreditoriai turėjo teisę reikalauti įvykdyti pradelstus įsipareigojimus, nereiškia, jog atsakovas turėjo pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjant bylą iš naujo, pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas žalos dydį, privalo vertinti, kada kreditoriai įgijo reikalavimo teises, t. y. prieš ar po to, kai vadovui atsirado pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, neatsižvelgdamas į tai, kada teismo nutartimi tie kreditorių reikalavimai buvo patvirtinti. Dar daugiau, pakartotinai sprendžiant klausimą dėl atsakovo atsakomybės atlyginti nuostolius, atsiradusius jam laiku neinicijavus ieškovės bankroto bylos, turėtų būti įvertintos faktinės aplinkybės, jog atsakovas 2015 m. birželio 17 d. buvo informuotas, jog Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius ketina kreiptis į teismą dėl ieškovės bankroto bylos iškėlimo, Vilniaus apygardos teisme 2015 m. liepos 28 d. gautas pareiškimas dėl UAB „Gera žuvis“ bankroto bylos iškėlimo, o bankroto byla iškelta 2015 m. rugpjūčio 28 d., tuo tarpu, bankroto administratorės įsitikinimu, vėliausias kreditorės UAB „Angvila“ finansinis reikalavimas ieškovei susiformavo 2015 m. gegužės 15 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. 00052 pagrindu, o pradelstas tapo tik nuo 2015 m. liepos 15 d. Taip pat sprendžiant dėl atsakovo atsakomybės, atsižvelgtina ir į tai, jog atsakovas nuo 2014 m. vasario 20 d. iki 2014 m. liepos 9 d. nėjo BUAB „Gera žuvis“ direktoriaus pareigų. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į kasacinio teismo išaiškinimą, kad, kai faktiškai nemokiai įmonei skirtingais laikotarpiais vadovavo skirtingi vadovai, kurie padarė žalos laiku neinicijavę bankroto bylos, tai ši žala nėra padaryta bendrais šių asmenų veiksmais, jie nelaikytini bendraskoliais, kiekvienas iš jų individualiai atsako už savo veiksmais padarytą žalą, jų atsakomybė turi būti atribota ir individualizuota, individualiai nustatant kiekvieno iš jų civilinės atsakomybės sąlygų visetą, dėl jos turi būti sprendžiama pagal faktines aplinkybes, žalos dydis dėl vėlavimo inicijuoti bankroto bylos iškėlimą turi būti skaičiuojamas kiekvieno iš jų vadovavimo laikotarpiui atskirai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-265-611/2017)Nurodytos faktinės aplinkybės leidžia spręsti, jog tik nustačius tikslią BUAB „Gera žuvis“ nemokumo momento pradžią, bus galima nustatyti, kada atsakovui kilo pareiga kreiptis į teismą dėl ieškovės bankroto bylos iškėlimo, ir ar šios pareigos už atsakovą neįvykdė vienas iš įmonės kreditorių. Konstatavus laiko momentą, nuo kada bendrovės vadovas pažeidė pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, šis neteisėtų veiksmų atlikimo (neveikimo) momentas laikytinas atskaitos tašku, nuo kurio turėtų būti pradėti skaičiuoti ieškovui padaryti nuostoliai. Taigi iš naujo nagrinėsiantis bylą pirmosios instancijos teismas turi nustatyti, kokio dydžio pradelsti įmonės finansiniai įsipareigojimai buvo vadovui pažeidus pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir to paties vadovo įmonės valdymo laikotarpio pabaigoje. Nustačius šių dydžių skirtumą, galima konstatuoti, kokio dydžio nuostolius patyrė įmonė dėl jos vadovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), t. y. kokio dydžio nuostolius su atsakovo neteisėtu neveikimu sieja teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys. Vadovas atsako tik už tą žalą, kuri kilo dėl jo vėlavimo inicijuoti bankroto bylą – ją sudaro bendrovės skoliniai įsipareigojimai, atsiradę vėlavimo laikotarpiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327-706/2016).Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog būtent bankroto administratorius, prašydamas atlyginti iš buvusio bendrovės vadovo žalą dėl nesikreipimo iškelti bankroto bylą, turi įrodinėjimo pareigą – įrodinėti žalą, jos dydį, priežastinį ryšį, kokia žala susidarė dėl pareigos inicijuoti bankroto bylos iškėlimą nevykdymo, teikti teismui dokumentus, pagrindžiančius pareikštą ieškinio reikalavimą (CPK 178 straipsnis).

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Teisėjų kolegijai konstatavus, kad nagrinėjamu atveju nebuvo tinkamai nustatytas ieškovės nemokumo pradžios momentas, kaip jis suprantamas ĮBĮ prasme, t. y. pirmosios instancijos teismui nenustačius momento, kada ieškovės įsipareigojimai kreditoriams pradėjo viršyti pusę į balansą įrašyto turto vertės, byloje nebuvo pašalinti prieštaravimai dėl pradelstų įsipareigojimų atsiradimo momento, sprendimo dalis, kuria tenkintas ieškinio reikalavimas priteisti ieškovei iš atsakovo 28 066,99 Eur žalos atlyginimo, naikinama ir ši bylos dalis perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Nagrinėjant bylą pakartotinai teismas turėtų tinkamai ištirti byloje esančius įrodymus, nustatyti ieškovės nemokumo momentą, dėl atsakovo (ne)veikimo padidėjusią kreditorių finansinių reikalavimų apimtį, panaikinti nurodytus prieštaringumus, nustatydamas bylai reikšmingas faktines aplinkybes įrodymus vertinti neatsietai vienus nuo kitų.Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, jog pirmosios instancijos teismas tyrė ir vertino byloje surinktus įrodymus, susijusius su ieškinio reikalavimu priteisti iš atsakovo 2 364,19 Eur nuostolių, susidariusių dėl neperduoto turto bankroto administratorei, šioje bylos dalyje teisingai nustatė faktines kilusio ginčo išsprendimui reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias taisykles, nenukrypo nuo kasacinio teismo formuojamų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių, bei įvertindama tai, jog apeliaciniu skundu neapskųsta sprendimo dalis, kuria atmestas ieškinio reikalavimas priteisti iš atsakovo 12 374,79 Eur neapskaitytų pajamų už 2015 metus, ir neišeidama už apeliacinio skundo ribų, nurodytas skundžiamo sprendimo dalis palieka nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Apeliacinės instancijos teismui nusprendus, kad bylos dalis grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir jų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti pirmosios instancijos teismui (CPK 93, 96 straipsniai).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 13 d. sprendimo dalį, kuria tenkintas ieškinio reikalavimas priteisti ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Gera žuvis“ iš atsakovo R. R. 28 066,99 Eur žalos atlyginimo, panaikinti ir perduoti šią bylos dalį pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Likusias Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 13 d. sprendimo dalis palikti nepakeistas.