- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-05-11
- Bylos Nr.
- 2A-313-516/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00169-2015-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rasa Gudžiūnienė, Antanas Rudzinskas, Egidijus Žironas
- Atsakovas
- A. R., V. Š.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Antano Rudzinsko ir Egidijaus Žirono, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Jovireta“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3783-661/2015 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Jovireta“ ieškinį atsakovams A. R. ir V. Š. dėl turtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl įmonės vadovo ir akcininko atsakomybės už delsimą kreiptis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo instituto aiškinimo ir taikymo.
Šalies argumentai
Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir BUAB) „Jovireta“ kreipėsi į teismą, prašydama priteisti solidariai iš atsakovų A. R. ir V. Š. 139 989,70 Eur žalos atlyginimo, 5 proc. metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2013 m. rugsėjo 6 d. nutartimi iškėlė ieškovei bankroto bylą. Ieškovė paaiškino, kad atsakovas A. R. buvo UAB „Jovireta“ generalinis direktorius nuo 2005-10-25 iki 2006-07-25 bei nuo 2008-01-30 iki bankroto bylos bendrovei iškėlimo, taip pat ir akcininkas, kuriam priklausė 50 proc. visų akcijų. Atsakovas V. Š. taip pat yra ieškovės akcininkas, kuriam priklausė 50 proc. visų akcijų. Ieškovės teigimu, bankroto administratorius, išanalizavęs UAB „Jovireta“ finansinių ataskaitų duomenis, padarė išvadą, kad jau 2010-12-31 bendrovė buvo nemoki, t. y. per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai (467 675 Lt) gerokai viršijo pusę įmonės turto (663 910/2 = 331 955 Lt), ir nors atsakovas A. R. teigia, kad byloje nėra duomenų apie įmonės 2010-12-31 pradelstus įsipareigojimus, pažymėtina, jog A. R. tinkamai nėra įvykdęs pareigos perduoti įmonės buhalterinės apskaitos programą su visais įrašais, iš kurios būtų galima nustatyti tikslesnius pradelstus įsipareigojimus. Ieškovė pažymėjo, kad, vertinant įmonės finansinę padėtį, reikėtų atsižvelgti į tai, ar balanse nurodytas turtas atitinka jo realią vertę. Šiuo atveju 2010-12-31 nurodytame 663 910 Lt vertės turte 304 335 Lt sudarė gautinos sumos, kurios 2013-10-16 pakilo iki 376 841 Lt ir sudarė net 99,70 proc. viso turto. Ieškovė pastebėjo, kad pagrindinės gautinos sumos yra iš užsienio įmonių ir šios skolos laikytinos beviltiškomis. Ieškovės vertinimu, atėmus šias gautinas sumas iš bendrovės turto, jos turtas sumažėja didele suma ir tai akivaizdžiai pagrindžia įmonės nemokumą. Bendrovės nemokumą patvirtina ir jos nuostolinga veikla. Bendri nuostoliai nuo 2010-12-31 iki 2013-10-16 sudaro 423 020 Lt. Ieškovės nuomone, veiksmai, 2011-02-15 įsteigiant naują su A. R. susijusią, tapačia, kaip ir UAB „Jovireta“, veikla užsiimančią bendrovę, patvirtina, kad A. R. aiškiai suvokė, jog UAB „Jovireta“ 2010-12-31 buvo nemoki.
Ieškovės teigimu, kadangi atsakovas V. Š. 2011-05-16 akcininkų susirinkime balsavo už 2010 m. UAB „Jovireta“ finansinės atskaitomybės patvirtinimą, ši diena laikytina data, kai jis sužinojo apie bendrovės, kurios dalyvis jis yra, finansinę padėtį ir turėjo pareigą įvertinti, ar ji yra nemoki, bei kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. Tačiau V. Š. ir vėlesniuose akcininkų susirinkimuose balsavo už finansinės atskaitomybės patvirtinimą, nesiėmė jokių priemonių, kad išsiaiškintų dėl bendrovės dar blogesnės nei 2010 m. padėties sistemingo blogėjimo, patiriamų nuostolių ir privalomų teisės aktuose nustatytų sprendimų, todėl yra atsakingas dėl kilusios žalos bendrovės kreditoriams.
Ieškovės paaiškinimu, žalos dydis yra lygus visų nepatenkintų kreditorių reikalavimų sumai – 139 989,70 Eur. Dauguma skolų susidarė jau po 2010-12-31 faktinio įmonės nemokumo ir šiems kreditoriams susidaręs skolos dydis laikytinas išaugusiu bendrovės skolos dydžiu, nes šie kreditorių finansiniai reikalavimai net nebūtų susiformavę, jeigu atsakovai būtų laiku kreipęsi dėl bankroto bylos UAB „Jovireta“ iškėlimo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2015 m. rugsėjo 7 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymėjo, kad ieškovė įrodinėja, jog įmonės vadovas ar savininkai turėjo kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo jau 2010-12-31, tačiau ieškovė pripažįsta, kad jai nėra žinoma, kokio dydžio buvo pradelsti įsipareigojimai 2010-12-31 ar vėlesniu laikotarpiu – 2011–2012 m. Teismas pažymėjo, kad pagal byloje esamus finansinius dokumentus nėra galimybės nustatyti UAB „Jovireta“ pradelstų įsipareigojimų iki 2010-12-31 ir, nors ieškovė nurodė, jog šių duomenų negali pateikti, nes atsakovas A. R. nėra pateikęs administratoriui buhalterinės apskaitos programos, byloje nėra duomenų, jog administratorius būtų oficialiai reikalavęs pateikti tokią programą. Byloje nesant pakankamai duomenų apie ieškovės įsipareigojimų ir skolų atsiskaitymo terminus, teismo nuomone, negalima spręsti apie pradelstų įmonės įsipareigojimų (skolų) dydį bei konstatuoti įmonės mokumo ar nemokumo faktą, todėl teismas priėjo išvadą, kad ieškovė nepagrindė fakto, jog atsakovai turėjo kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo būtent 2010-12-31.
Teismas taip pat laikė nepagrįstais ir neįrodytais ieškinio argumentus, kad užsienio įmonių „Ecology Home J. V.“ ir „Okonnyje technologii OOO“ skolos ieškovei yra beviltiškos. Teismo vertinimu, ieškovė nepagrįstai teigia, kad neturi „Okonnyje technologii OOO“ skolą pagrindžiančių dokumentų, sąskaitų, CMR važtaraščių, įmuitinimo, išmuitinimo dokumentų, nes byloje nėra duomenų, jog administratorius anksčiau būtų reiškęs pretenzijas dėl šių dokumentų neperdavimo, be to, šiuos dokumentus administratorius galėjo gauti teisės aktų nustatyta tvarka kreipęsis į muitinę. Teismas akcentavo ir tai, kad, priešingai, nei teigia ieškovė, iš byloje esančių įrodymų matyti, jog atsakovas kreipėsi į teismą dėl skolos išieškojimo iš „Ecology Home J. V.“ ir byloje buvo priimtas sprendimas už akių.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas taip pat konstatavo, kad ieškovės įsiskolinimų kreditoriams suma laikotarpiu nuo 2010-12-31 iki 2013 m. nuosekliai mažėjo, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog atsakovų tariamu delsimu kreiptis į teismą ieškovei buvo padaryta žala.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Ieškovė BUAB „Jovireta“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliaciniame skunde nurodomi šie pagrindiniai argumentai:
Žemesnės instancijos teismas
Ieškovė pateikė daug įrodymų, patvirtinančių UAB „Jovireta“ akivaizdų nemokumą 2010-12-31 ir vėliau, tačiau teismas jų nevertino, neanalizavo, dėl jų nepasisakė. Išanalizavus pateiktus įrodymus darytina išvada, kad 2010-12-31 bendrovė buvo nemoki, t. y. atitiko Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 2 straipsnio 8 dalyje nurodytą padėtį – jos per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai (467 675 Lt) gerokai viršijo pusę įmonės turto (663 910 Lt). Vėliau padėtis tik blogėjo – turtas nuosekliai mažėjo, nuostoliai didėjo, nuosavas kapitalas buvo neigiamas ir nebuvo imtasi įstatymuose nustatytų priemonių jį atkurti, buvo prisiimami nauji įsipareigojimai kreditoriams, suvokiant, kad bendrovė neturi galimybių su jais atsiskaityti.Teismas netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas dėl įrodinėjimo pareigos. Į ĮBĮ nustatytą įmonės valdymo organų pareigą perduoti administratoriui bendrovės turtą ir dokumentus, įeina ir pareiga perduoti buhalterinės apskaitos programą su visais duomenimis, visus apskaitos registrus. Administratorius teikė pretenzijas valdymo organams dėl turto bei dokumentų perdavimo. Tinkamai nustatyti pradelstų įsipareigojimų dydį galima tik arba gavus suformuotą išrašą iš įmonės buhalterinės apskaitos programos, arba iš įsipareigojimų (skolų) apskaitos registro. A. R. neperdavė nei programos, nei registro ir teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovė neįrodė tikslaus pradelstų įsipareigojimų dydžio, neatsižvelgdamas, jog to padaryti objektyviai neįmanoma dėl atsakovo pareigų nevykdymo. Todėl įrodinėjimo našta paskirstyta nepagrįstai. Vadovaujantis contra spoliatorem prezumpcija, pagal kurią jeigu šalis slepia, sunaikina arba atsisako pateikti įrodymą, laikoma egzistuojant ir nepalankiausius jai faktus, kuriuos tas įrodymas būtų patvirtinęs, pripažintina, kad 2010-12-31 balanse nurodytos per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai yra pradelsti.Užsienio įmonių „Ecology Home J. V.“ ir „Okonnyje technologii OOO“ skolos ieškovei laikytinos beviltiškomis pagal Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo (toliau – ir Pelno mokesčio įstatymas) 25 straipsnio 1 dalį. Net 215 474,52 Lt gautina iš Rusijos įmonės suma susidarė dar 2007 metais, tačiau A. R. nesiėmė jokių veiksmų šiai skolai išieškoti, suvokdamas jos beviltiškumą. Šios skolos išieškojimas, žinant, kad įmonė yra Rusijoje, realiai neįmanomas. Be to, šiai skolai pavirtintini nėra originalių dokumentų, kuriuos turėjo perduoti A. R.. Vien šia didele suma sumažinus įmonės turtą yra pagrindas konstatuoti jos nemokumą. Savo ruožtu J. V. nurodė niekada nepripažinusi jos įmonės skolos ieškovei, priimtas sprendimas už akių jai nebuvo žinomas, ji nebuvo apie jį informuota, taigi tokio sprendimo nepripažins užsienio valstybė ir neleis jo vykdyti. Nemokumą patvirtina ir įmonės nuostolinga veikla, tai, kad nuosavas kapitalas buvo neigiamas ir atsakovai nesiėmė jokių priemonių jį atkurti, tačiau taip pat nebuvo svarstomi klausimai dėl likvidavimo ar bankroto. Teismas nepasisakė dėl šių motyvų ir netaikė Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ir ABĮ) 59 straipsnio 9–11 dalių. 2011-02-15 buvo įsteigta nauja su A. R. susijusi bendrovė UAB „Norvi langai“, užsiimanti tapačia, kaip ir ieškovė, veikla. Tai patvirtina, kad atsakovas aiškiai suvokė, kad UAB „Jovireta“ yra nemoki ir jai gresia bankrotas, dėl to perkėlė veiklą į kitą naujai įsteigtą įmonę. Įmonės realus turtas nuo 2010-12-31 iki 2013-10-16 buvo sumažintas, o bendrovės per vienerius metus mokėtinos sumos didėjo, o tai reiškia, kad ankstesnių metų pradelsti įsipareigojimai nebuvo dengiami. Dalis turto parduota UAB „Norvi langai“, o dėl nurašyto turto nepateikta įrodymų, kad realiai jo neliko.Teismo išvada, kad 2013 metais UAB „Jovireta“ įsiskolinimų suma siekė tik 139 990 Eur, yra niekuo nepagrįsta, nes kreditoriai turi teisę, o ne pareigą pateikti finansinius reikalavimus bankroto byloje. Teismas taip pat neatsižvelgė, kad dauguma skolų susidarė po 2010-12-31, kai įmonė faktiškai tapo nemoki, taigi šiems kreditoriams susidaręs skolos dydis laikytinas išaugusiu bendrovės skolos dydžiu, nes jų reikalavimai net nebūtų susiformavę, jeigu atsakovai laiku kreiptųsi dėl bankroto bylos iškėlimo. Bendrovės turtas nuo 2010-12-31 akivaizdžiai sumažėjo, taigi atsakovų nesikreipimas laiku dėl bankroto bylos iškėlimo lėmė neatsiskaitymą ir su kreditoriais, kurių reikalavimai susidarę ir iki 2010-12-31.
Atsiliepimas
Atsakovas V. Š. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 7 d. spendimą palikti galioti. Atsakovas nurodo, kad, atsižvelgiant į jo atsiliepime į ieškinį išdėstytas aplinkybes, matyti, jog nesant atsakovo neteisėtų veiksmų ir ieškovei neįrodžius žalos padarymo fakto (nes ieškovės įsiskolinimų suma nuo 2010-12-31 iki 2013 m. nuosekliai mažėjo), neegzistuoja ir kitos atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos.
Atsakovas A. R. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Ieškovė neįrodė jai padarytos žalos kaip civilinės atsakomybės sąlygos. Pagal teismų praktiką žalos nustatymo tikslais reikšminga būtent bankroto byloje patvirtintų bendrovės kreditorių reikalavimų suma (o ne paskutiniame bendrovės balanse nurodytų įsipareigojimų suma, kaip teigia ieškovė). Ieškovės skolų suma nuo 2010-12-31 iki 2013 m. pabaigos nuosekliai mažėjo (nuo 232 521 Eur iki 139 990 Eur), todėl nėra pagrindo teigti, kad tariamu delsimu kreiptis į teismą buvo padaryta kokia nors žala. Tai, kad dalis ieškovės įsipareigojimų atsirado nuo 2011 metų, yra visiškai nereikšminga, sprendžiant dėl atsakovo neva ieškovei padarytos žalos dydžio. Be to, nuo 2010-12-31 įsipareigojimų suma sumažėjo labiau nei turto vertė.Ieškovė neįrodė atsakovo neteisėtų veiksmų – kad atsakovas delsė kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nes ieškovė neįrodė, jog buvo nemoki nuo 2010-12-31. Trumpalaikiai įsipareigojimai negali būti prilyginami pradelstiems įsipareigojimams. Nors ieškovė teigia, kad pradelstus įsipareigojimus galima nustatyti tik iš buhalterinės apskaitos programos ar įsipareigojimų apskaitos registro, į bylą nepateikta jokių įrodymų, jog administratorius būtų kreipęsis į atsakovą su prašymu pateikti šiuos dokumentus. Priešingai, atsakovas ir ieškovės administratorius el. laiškais suderino perduotinų dokumentų sąrašą, dokumentai buvo perduoti ir nuo to laiko administratorius neteikė atsakovui jokių pretenzijų. Pretenzijos apie apskaitos registro neperdavimą apskritai pareikštos tik apeliaciniame skunde. Be to, buhalterinės apskaitos programoje ar registre nėra jokių duomenų, kurie neatsispindėtų pirminiuose buhalterinės apskaitos dokumentuose, o tai reiškia, kad ieškovė gali atlikti visus būtinus skaičiavimus pradelstiems įsipareigojimams nustatyti.Teiginiai apie išieškojimo iš užsienio įmonių negalimumą pagrįsti tik ieškovės samprotavimais, o ne įrodymais. Net jei šią dieną dalis skolų iš tikrųjų beviltiškos, tai nereiškia, kad jos buvo beviltiškos 2010-12-31. Pagal Pelno mokesčio įstatymo 25 straipsnio 1 dalį tam, kad skola būtų pripažinta beviltiška, turi būti tenkinamos ir kitos sąlygos (visų pirma turi būti įrodyta, kad buvo imtasi pakankamų pastangų skolai susigrąžinti). Dokumentai, pagrindžiantys „Okonnyje technologii OOO“ skolą ieškovei, buvo perduoti administratoriui kartu su visais kitais įmonės dokumentais. Įrodymai patvirtina ir tai, kad atsakovas ėmėsi veiksmų tiek išieškoti iš „Ecology Home J. V.“ skolą (priimtas sprendimas už akių), tiek sprendimui už akių įvykdyti, tačiau dėl prastos turtinės būklės ir iškeltos bankroto bylos nespėjo šių veiksmų įgyvendinti.Argumentai dėl veiklos nuostolingumo, įmonės neigiamo nuosavo kapitalo ir naujos įmonės UAB „Norvi langai“ įsiteigimo yra nereikšmingi, sprendžiant atsakovo atsakomybės už delsimą kreiptis į teismą klausimą. UAB „Norvi langai“ įsteigimas niekaip neįrodo ieškovės nemokumo ginčo laikotarpiu. Tai, kad po 2010-12-31 ieškovės turtas buvo parduotas ar nurašytas, niekaip neįrodo, kad ieškovė 2010-12-31 buvo nemoki. Be to, turtas buvo parduotas rinkos kainomis, UAB „Norvi langai“ buvo parduotas ne visas turtas, o tik mažesnė dalis ieškovės parduoto ilgalaikio turto. Turtas buvo nurašytas nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų.Atsakovas veikė geriausiais ieškovės interesais ir visi atsakovo veiksmai neperžengė protingos verslo rizikos. Atsakovas investavo asmenines lėšas į ieškovę. Pinigai į įmonės sąskaitą buvo įmokami iki pat 2013 metų. Užtikrinant ieškovės įsipareigojimų kreditorei AB DNB bankui įvykdymą buvo įkeistas atsakovui ir jo seseriai E. R. priklausantis gyvenamasis namas su priklausiniais. Be to, atsakovo sesuo už ieškovę padengė visą įsiskolinimą AB DND bankui ir pateikė administratoriui tai įrodančius dokumentus. Atsakovas ėmėsi būtinų veiksmų skoloms iš ieškovės skolininkų išieškoti.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija tikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal ieškovės BUAB „Jovireta“ apeliaciniame skunde nustatytas ribas.
Byloje nagrinėjamas juridinio asmens vadovo ir dalyvio civilinės atsakomybės, kylančios pažeidus pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, klausimas.
Apeliantės įsitikinimu, UAB „Jovireta“ (kuriai bankroto byla iškelta 2013 m. rugsėjo 6 d.) tapo nemoki dar 2010-12-31, todėl jos vadovas ir 50 proc. akcijų turintis atsakovas A. R. bei kitas 50 proc. akcijų turintis akcininkas V. Š., laiku nesikreipę į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, turi atlyginti tokiu neteisėtu neveikimu įmonės kreditoriams padarytą žalą, kurią, apeliantės nuomone, sudaro bankroto byloje patvirtinta kreditorių finansinių reikalavimų suma, t. y. 139 989,70 Eur.
Pagal 2010-12-31 galiojančios ĮBĮ redakcijos 8 straipsnio 1 dalį, jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 punkte (t. y. įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų), įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintis (turintys) teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo.
Pažymėtina, kad nors minėtoje normoje yra nustatytas specifinis pagrindas juridinio asmens vadovo ar jo savininko (asmens, įmonėje turinčio teisę priimti atitinkamus sprendimus) civilinei atsakomybei kilti, vis dėlto tam, kad būtų galima šios normos pagrindu priteisti žalos atlyginimą iš minėtų asmenų, būtina nustatyti jų civilinės atsakomybės sąlygas, be kita ko, neteisėtus veiksmus, šiuo konkrečiu atveju neteisėtą neveikimą – pareigos laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymą, galintį sukelti žalą, už kurios atsiradimą įmonės vadovui (jos savininkui) kyla atsakomybė.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta įmonės vadovo, savininko pareiga sisteminio ĮBĮ nuostatų aiškinimo kontekste reiškia pareigą kreiptis į teismą įmonei tapus nemokiai ĮBĮ prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014). Nesant kitų ĮBĮ įtvirtintų bankroto bylos iškėlimo pagrindų, atsiradusių anksčiau nei nemokumas, įmonės vadovo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo kyla, kai įmonė pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus yra nemoki. Įmonės vadovas gali įvertinti, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais ir ankščiau, nei atsiranda pagrindas pripažinti įmonę nemokia pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus, tačiau vertinant pareigos atsiradimo momentą taikytina būtent ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014).
Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Taigi, kaip matyti iš pirmiau nurodytos kasacinio teismo praktikos ir 2010-12-31 galiojusio teisinio reglamentavimo, įmonės vadovo ar kito asmens, turinčio teisę priimti atitinkamus sprendimus, susijusius su įmonės likimu, pareiga kreiptis į teismą atsiranda tik įmonei esant nemokiai, kai nemokumas suprantamas būtent kaip įmonės būsena, kai įmonės pradelsti įsipareigojimai viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės.
Savo ruožtu nagrinėjamoje byloje ieškovė, teigdama, kad įmonės vadovo A. R. pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo atsirado nuo 2010-12-31, kai įmonė faktiškai tapo nemoki, o V. Š. – nuo 2011-05-16, kai pastarasis akcininkų susirinkime, tvirtindamas 2010 metų finansinės atskaitomybės dokumentus, sužinojo apie įmonės nemokumą, UAB „Jovireta“ būklės 2010-12-31 atitiktį ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintai apibrėžčiai grindžia įmonės balanse nurodytų per vienerius metus mokėtinų sumų ir įsipareigojimų (467 675 Lt) lyginimu su įmonės tuo metu turimo turto verte (663 910 Lt). Tačiau, kaip visiškai pagrįstai pažymėjo atsakovai, per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai nėra tapatūs įmonės pradelstiems įsipareigojimams ir, skirtingai, nei apeliaciniame skunde nurodo ieškovė, aplinkybė, kad per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai 2010-12-31, balanso duomenimis, viršijo pusę įmonės turimo turto vertės, nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti, jog 2010-12-31 įmonės padėtis atitiko ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį, t. y. ji buvo nemoki.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, nesutinka su ieškovės pozicija, kad ieškovė pateikė pakankamai įrodymų, patvirtinančių įmonės akivaizdų nemokumą 2010-12-31 ir vėliau, o pirmosios instancijos teismas jų nevertino ar įvertino netinkamai. Į bylą yra pateikti 2011, 2012 ir 2013 metų UAB „Jovireta“ finansinės atskaitomybės dokumentai, teismo nutartys, kuriomis įmonei iškelta bankroto byla ir patvirtinti kreditorių reikalavimai, kreditorių prašymai bankroto administratoriui patvirtinti jų finansinius reikalavimus bankroto byloje, įmonės turto pardavimą įvairiais įmonės veiklos laikotarpiais pagrindžiantys dokumentai, tačiau, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, byloje nėra nė vieno dokumento, leidžiančio teismui tikėtinai nustatyti įmonės padelstų įsipareigojimų dydį ieškovės nurodomu momentu (2010-12-31). Akcentuotina ir tai, kad iš pačios ieškovės pateikto bankroto byloje patvirtintų kreditorių ir jų reikalavimų sąrašo matyti, kad didžioji dauguma šiuo metu esančių finansinių reikalavimų atsirado kur kas vėliau, nei ieškovės nurodoma įmonės nemokumo data (2010-12-31), t. y. tik 2012 metais, savo ruožtu duomenų, kokiems kreditoriams įmonė turėjo skolas 2010-12-31 ir kurios iš jų buvo pradelstos, byloje nėra. Aplinkybę, kad ir pati ieškovė supranta, jog byloje nėra duomenų, leidžiančių konstatuoti įmonės nemokumo 2010-12-31 faktą, kaip to reikalaujama ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje, patvirtina apeliantės nurodyti argumentai dėl teismo netinkamai paskirstytos įrodinėjimo pareigos. Apeliantė nurodo, kad ji pati negali tinkamai nustatyti įmonės pradelstų įsipareigojimų, nes atsakovai neperdavė įmonės administratoriui buhalterinės apskaitos programos arba įsipareigojimų (skolų) apskaitos registro, todėl, apeliantės nuomone, šiuo atveju taikytina contra spoliatorem taisyklė ir visos 2010-12-31 nuodytos per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai laikytini pradelstais. Su tokia apeliantės pozicija teisėjų kolegija nesutinka. Visų pirma atkreiptinas dėmesys, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovės administratorius buvo pareiškęs atsakovui A. R. reikalavimą pateikti buhalterinės apskaitos programą ar pretenziją dėl tam tikrų dokumentų neperdavimo. Iš byloje esančio 2013 m. lapkričio mėnesį vykusio vadovo ir bankroto administratoriaus susirašinėjimo (t. 1, b. l. 62–66) matyti, kad bendrovės vadovas siekė bendradarbiauti, perduoti visus bankroto administratoriui reikalingus dokumentus, o bankroto administratorius jokių pretenzijų dėl neva atsakovo turimos ir nepateiktos programos ar apskaitos registro nereiškė. Jokių pretenzijų, pastabų neišreikšta ir įmonės dokumentų perdavimo–priėmimo aktuose. Kaip pagrįstai pastebėjo atsakovas A. R., pretenziją dėl skolų apskaitos registro neperdavimo ieškovė pirmą kartą pareiškė tik apeliaciniame skunde, nors, remiantis CPK 306 straipsnio 2 dalimi, apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Kita vertus, akcentuotina ir tai, kad, priešingai, nei teigia ieškovė, pradelstų įsipareigojimų dydis gali būti nustatomas ir be buhalterinės apskaitos programos, kadangi, kaip pagrįstai pažymėjo atsakovai, tokio pobūdžio programoje ar atitinkamame registre atsispindi tik pirminiuose buhalteriniuose dokumentuose esantys duomenys, o minėti dokumentai buvo perduoti bankroto administratoriui, todėl, skirtingai, nei teigiama skunde, programos neturėjimas savaime neužkirto jam kelio nustatyti pradelstų skolų dydį. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad aplinkybė, kada įmonės būsena pasiekė ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje nustatytą nemokumo kriterijų, turėtų būti įrodinėjama ne vien įmonės finansinės atskaitomybės dokumentais, bet ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis, pavyzdžiui, pirminiais apskaitos dokumentais, patvirtinančiais ūkines operacijas, įmonės sudarytomis sutartimis ir duomenimis apie jų vykdymą, bei kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014). Pastebėtina ir tai, kad būtent asmuo, teigiantis, jog kitam asmeniui turi būti taikoma civilinė atsakomybė, turi įrodyti civilinės atsakomybės taikymo sąlygas, inter alia neteisėtus veiksmus, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad šiuo atveju, esant pirmiau nustatytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas, reikalaudamas, kad ieškovė pagrįstų pradelstų įsipareigojimų 2010-12-31 dydį bei patikimai įrodytų įmonės nemokumo faktą, netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą ar nepagrįstai netaikė ieškovės akcentuojamą contra spoliatorem prezumpciją.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, įmonės nemokumo ginčo laikotarpiu neįrodo ir ieškovės argumentai dėl užsienio įmonių skolų ieškovei beviltiškumo. Kaip teisingai pastebėjo atsakovai, ieškovės argumentai dėl debitorių skolų ieškovei beviltiškumo iš esmės pagrįsti tik ieškovės deklaratyviais samprotavimais apie tai, kad išieškojimas iš užsienio šalių įmonių yra apsunkintas, o minėtos skolos iki šiol neišieškotos, o tai, apeliantės nuomone, patvirtina jų beviltiškumą. Tačiau jokių įrodymų, leidžiančių konstatuoti, kad ieškovės administratorius ėmėsi realių veiksmų minėtoms skoloms išieškoti, ir atitinkamai pagrindžiančių, kad tų skolų išieškojimas nebėra įmanomas, ieškovė nepateikė. Atsižvelgiant į tai, priešingai, nei mano apeliantė, „Okonnyje technologii OOO“ ir „Ecology Home J. V.“ skolos ieškovei šiuo metu negali būti laikomos beviltiškomis pagal Pelno mokesčio įstatymo 25 straipsnio 1 dalį, pagal kurį skolos yra laikomos beviltiškomis ne tik tada, jeigu mokesčio mokėtojas negali jų susigrąžinti praėjus ne mažiau kaip vieneriems metams nuo skolų sumos įtraukimo į mokesčio mokėtojo pajamas arba nuo skolų atsiradimo užfiksavimo mokesčio mokėtojo apskaitos dokumentuose arba jeigu skolininkas yra miręs ar paskelbtas mirusiu arba likviduotas, arba bankrutavęs, bet ir jeigu tenkinama kita sąlyga – mokesčio mokėtojas įrodo beviltiškumą ir pastangas šioms skoloms susigrąžinti. Šiuo atveju, kaip jau minėta, įmonės administratorius pateikė tik vieną kartą ir tik J. V. siųstą pretenziją, nesant net įrodymų, kad pretenzija buvo įteikta adresatui. Be to, akcentuotina ir tai, kad ieškovė, įrodinėdama buvus nemokumui jau 2010-12-31, turi įrodyti būtent tuo metu buvusį įmonės pradelstų įsipareigojimų santykį su turimo turto verte, todėl šiuo atveju svarbu atkeipti dėmesį, kad net jeigu šiuo metu tam tikros debitorių skolos įmonei tapo beviltiškos, tai savaime nereiškia, jog jos buvo beviltiškos ir apeliantės nurodomą dieną. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad skolos beviltiškumo savaime nepagrindžia aplinkybė, jog šioje byloje J. V. nepripažino jos įmonės skolos ieškovei. Galiausiai, atmestinas ir nurodytas argumentas dėl neturėjimo „Okonnyje technologii OOO“ skolą pagrindžiančių dokumentų, nes, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad įmonės administratorius iki ieškinio šioje byloje pareiškimo būtų reiškęs įmonės vadovui ar akcininkui pretenzijas dėl dokumentų, susijusių su „Okonnyje technologii OOO“, neperdavimo, be to, tokius dokumentus (įmuitinimo, išmuitinimo dokumentus) ieškovės administratorius galėtų gauti kreipęsis nustatyta tvarka į muitinę.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos įsitikinimu, įmonės nemokumui 2010-12-31 konstatuoti ir šios įmonės vadovo bei akcininko civilinei atsakomybei už delsimą kreiptis į teismą taikyti, nepakanka ir ieškovės argumentų dėl naujos, su A. R. susijusios įmonės (UAB „Norvi langai“) įsteigimo ginčo laikotarpiu, įmonės turto pardavimo bei veiklos nuostolingumo. Visų pirma, primintina, kad ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įmonės nemokumas siejamas ne su įmonės veiklos nuostolingumu, bet su konkrečiu įmonės pradelstų įsipareigojimų ir turimo turto vertės santykiu, be to, skirtingai, nei savo procesiniuose dokumentuose interpretuoja ieškovė, iš byloje esančių įmonės finansinės atskaitomybės dokumentų negalima konstatuoti nuoseklaus nuostolių didėjimo. Priešingai, kaip matyti iš pelno (nuostolių) ataskaitų, 2011 metais nuostoliai sumažėjo, palyginti su 2010 metais, taip pat mažesnė nei 2012 metais nuostolių suma susidarė 2013 metais. Antra, akcentuodama ieškovės turto per ginčo laikotarpį pardavimą, apeliantė faktiškai neginčijo ir nepateikė įrodymų, kad įmonės turtas buvo parduotas ne rinkos kainomis (už mažesnę kainą), o vien tik turto pardavimo įvairiais laikotarpiais faktas, net ir dalies turto rinkos kainomis pardavimas UAB „Norvi langai“, kurios vadove ir akcininke buvo J. R., savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, jog įmonės vadovas atliko kokius nors neteisėtus veiksmus arba kad tokių veiksmų atlikimas patvirtina tuo metu neva buvusį įmonės nemokumą. Priešingai, aplinkybė, kad bankroto byloje finansinius reikalavimus yra pareiškę asmenys, kurių daugumos reikalavimai atsirado jau po 2010-12-31 (daugiausia 2012 metais), iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (VSDFV) 2014 m. sauso 14 d. rašto matyti, jog ieškovė savo prievoles biudžetui vykdė iki pat 2013 m balandžio mėnesio, teisėjų kolegijos vertinimu, leidžia tikėtinai manyti, kad 2010-12-31 įmonė dar nebuvo nemoki, su didžiąja dauguma tuo metu buvusių kreditorių ieškovei pavyko atsiskaityti, veikla buvo vykdoma ir atsakovai ėmėsi jiems prieinamų veiksmų įmonės veiklai stabilizuoti (tai netiesiogiai patvirtina ir byloje esantys mokėjimo nurodymai, parodantys, kad atsakovas A. R. įmokėdavo į įmonės sąskaitą ir savo asmenines lėšas).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamoje byloje ieškovė neįrodė ne tik įmonės nemokumo 2010-12-31 fakto bei vadovo ir (ar) įmonės akcininko neteisėto neveikimo (delsimo kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo), bet ir paties žalos fakto bei dydžio.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams, nepaisant to, jog skola konkrečiam kreditoriui gali būti ne tik padidėjusi, bet ir sumažėjusi. Žala kreditoriams atsiranda, nes dėl išaugusių įmonės skolų sumažėja jų galimybė gauti didesnę dalį savo reikalavimo patenkinimo, t. y. jų patiriama žala yra išvestinė iš įmonės patirtos žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011; 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012). Svarstant atsakingo asmens civilinės atsakomybės klausimą, būtina nustatyti bendros išaugusios įmonės skolų sumos, kuri liks nepadengta, ir pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimo priežastinį ryšį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014; 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014).
Nagrinėjamu atveju ieškovė kaip žalą, patirtą dėl neva įmonės vadovo ir akcininko delsimo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įvardija visų bankroto byloje patvirtintų kreditorių reikalavimų sumą, konkrečiai 139 989,70 Eur. Tačiau, kaip jau minėta šioje nutartyje, byloje nėra duomenų, kad išieškojimas iš likusių įmonės debitorių yra negalimas, taigi ir kad visa byloje patvirtintų reikalavimų suma negali būti padengta. Kita vertus, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nuo ieškovės nurodomos datos (2010-12-31) įmonės skolų suma ne tik nepadidėjo, bet net ir sumažėjo. Antai 2010-12-31 visos įmonės mokėtinos sumos sudarė 232 521 Eur, tačiau byloje patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų suma sudaro tik 139 989,70 Eur. Pažymėtina, kad pagal pirmiau nurodytą teismų praktiką žala laikytina išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė negali padengti būtent bankroto procese, todėl teisėjų kolegija sutinka su atsakovo A. R. pozicija, jog nagrinėjamu atveju svarbi būtent kreditorių reikalavimų suma, patvirtinta bankroto byloje, o ne paskutiniame įmonės balanse nurodyta suma. Tačiau kartu pastebėtina, kad net ir ieškovės akcentuojamame 2013-10-16 balanse mokėtinų sumų ir įsipareigojimų suma yra mažesnė nei buvusi 2010-12-31, taigi bet kuriuo atveju nėra pagrindo konstatuoti įmonės skolų kreditoriams išaugimą. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad apeliantė, visus po 2010-12-31 atsiradusius kreditorių reikalavimus traktuodama kaip įmonės skolų padidėjimą, nepagrįstai dirbtinai sumažina ieškovės turimo turto vertę, į turto sąvoką įtraukdama tik materialųjį turtą, atsargas ir pinigus, nors kaip minėta, neįrodydama, jog jokių įmonės debitorių skolų atgauti neįmanoma.
Papildomai pastebėtina, kad nors ieškovė taip pat pažymėjo, jog atsakovai nesiėmė veiksmų, nurodytų ABĮ 59 straipsnio 9–11 dalyse, iš apeliantės procesinių dokumentų turinio akivaizdu, kad atsakovų civilinę atsakomybė, be kita ko, kilusią žalą, ieškovė grindė būtent pareigos laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimu. Ieškovė neįrodė ir net faktiškai neįrodinėjo konkretaus žalos dydžio, atsiradusio dėl priemonių atkurti nuosavą kapitalą nesiėmimo, priežastinio ryšio tarp ABĮ 59 straipsnio 9–11 dalyse įtvirtintų nuostatų pažeidimo ir konkrečios žalos, todėl apeliacinio skundo argumentai dėl ABĮ normų pažeidimo šiuo atveju atmestini.
Atsižvelgus į tai, kas nurodyta šioje nutartyje, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nagrinėjamu atveju ieškovė neįrodė būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, todėl ieškovės ieškinys dėl žalos iš įmonės vadovo ir dalyvio priteisimo pagrįstai atmestas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Atmetus apeliacinį skundą, ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos iš priešingos šalies nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis).
Atsakovas A. R. pateikė prašymą priteisti iš ieškovės atsakovo apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Byloje pateikti įrodymai, patvirtinantys 1 000 Eur sumos sumokėjimą advokatui už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93, 98 straipsniais ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (aktuali redakcija nuo 2015 m. kovo 20 d.) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio 8.11 punktu, kuriame nustatyta, kad užmokesčio už atsiliepimą į apeliacinį skundą parengimą maksimalus dydis neturėtų viršyti 1,3 skelbiamo užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje be individualiųjų įmonių, įvertinusi, jog 2015 m. II ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių) sudarė 713,9 Eur, konstatuoja, kad atsakovui A. R. iš ieškovei administruoti skirtų lėšų priteistina 928 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo suma.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovui A. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Jovireta“ (j. a. k. 126168262) administruoti skirtų lėšų 928 Eur (devynis šimtus dvidešimt aštuonis eurus) bylinėjimosi išlaidų, atsakovo patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.