- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-09-15
- Bylos Nr.
- e2-1709-330/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00514-2016-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Gintaras Pečiulis
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Alkava“
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Alkava“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eB2-1867-230/2016, kuria atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Alkava“ iškelta bankroto byla,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius (toliau ir - VSDFV Kauno skyrius) 2016 m. balandžio 18 d. kreipėsi į teismą su pareiškimu, kuriuo prašė atsakovei UAB ,,Alkava“ iškelti bankroto bylą. Nurodė, kad UAB „Alkava“ įsiskolinimas Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui pradėjo didėti jau nuo 2013 m. II ketvirčio ir 2016 m. kovo 3 d. duomenimis sudarė 87 327,10 Eur. Bendrovėje dirba 53 apdraustieji asmenys. VSDFV Kauno skyrius, siekdamas iš UAB „Alkava“ išieškoti valstybinio socialinio draudimo įmokų įsiskolinimą, bendrovei taikė priverstinio poveikio priemones (teikė nurodymus kredito įstaigoms nesumokėtas valstybinio socialinio draudimo įmokas nurašyti iš draudėjo sąskaitų kredito įstaigose). Pats draudėjas paskutinį kartą įmokas į fondo lėšų sąskaitą mokėjo tik 2015 m. spalio 28 d. Nors VSDFV Kauno skyrius Įmonių bankroto įstatymo (toliau ir – ĮBĮ) 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka įspėjo atsakovę apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, jeigu atsakovė neatsiskaitys, tačiau atsakovė įsiskolinimo per nustatytą terminą nepadengė, todėl atsakovei keltina bankroto byla.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apygardos teismas 2016 m. liepos 8 d. nutartimi atsakovei UAB „Alkava“ iškėlė bankroto bylą.
Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad bylos svarstymui atsakovės UAB „Alkava“ vadovo pateikti balansas ir pelno (nuostolių) ataskaita yra pasirašyti tik vyr. buhalterės, o atsakovės vadovo parašo juose nėra. Taip pat pažymėjo, kad atsakovė UAB „Alkava“ finansinės atskaitomybės dokumentų už 2015 metus VĮ Registrų centrui nėra pateikusi, nors tokią pareigą privalėjo įvykdyti iki 2016 m. gegužės 30 d. Iš patikslinto 2016 m. kovo 31 d. balanso duomenų teismas nustatė, kad atsakovės turtas laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. sudarė 1 032 203 Eur, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 1 022 727 Eur, iš jų per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 312 303 Eur. Iš UAB „Alkava“ 2015 m. pelno (nuostolių) ataskaitos teismas nustatė, jog astsakovės grynasis pelnas (nuostoliai) sudarė 78 315 Eur. Pagal 2016 m. kovo 31 d. balanso duomenis bendrovės turtas laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. kovo 31 d. sudarė 657 567 Eur, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 530 542 Eur, iš jų per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 280 118 Eur. 2016 m. kovo 31 d. pelno (nuostolių) ataskaitos patvirtina, jog grynasis pelnas (nuostoliai) sudarė 18 681 Eur. Teismas laikėsi nuostatos, kad atsakovės UAB „Alkava“ balanso 2016 m. rodikliai neatspindi realios jos turtinės (finansinės) padėties. Pirma, teismas pažymėjo, kad pagal 2016 m. kovo 31 d. balanso duomenis atsakovei UAB „Alkava“ priklausantis ilgalaikis turtas sudaro tik 130 937 Eur vertę, be to, kai kurio nurodyto turto realus egzistavimas kelia abejonių. Nors atsakovės direktorius nurodė, jog atsakovei priklauso 4 automobiliai (Fiat Uno, Fiat Ducato, Fiat Doblo ir Duchto), kurių bendra likutinė vertė – 34 931,68 Eur, tačiau VĮ „Regitra“ duomenimis, atsakovės vardu yra įregistruotos 5 transporto priemonės, iš kurių trims transporto priemonėms leidžiamas dalyvavimas viešajame eisme, o dviem transporto priemonėms dalyvavimas viešajame eisme yra draudžiamas, be to, tokios atsakovės transporto priemonės, kaip Fiat Uno ir Duchto nėra nurodytos VĮ „Regitra“, o atsakovė šių transporto priemonių priklausomybę jai nuosavybės teise patvirtinančių dokumentų teismui nepateikė. Dėl šių motyvų teismas atsakovės ilgalaikio materialaus turto vertę sumažino transporto priemonių Fiat Uno ir Duchto verte (657 567 Eur - 4 177,73 Eur - 11 267,43 Eur). Antra, teismas pažymėjo, kad didžiąją dalį atsakovės turto sudaro trumpalaikis turtas – 526 630 Eur (atsargos, išankstiniai apmokėjimai ir nebaigtos vykdyti sutartys – 22 103 Eur, per vienerius metus gautinos sumos – 501 683 Eur, pinigai ir pinigų ekvivalentai – 2 844 Eur), kurio realumas teismui taip pat kėlė abejonių. Dvi didžiausios atsakovės debitorės yra susijusios (asocijuotos) įmonės – UAB „Alkalina“ ir UAB „Kakela“ (atsakovės UAB „Alkava“ direktoriaus A. K. sūnaus K. K. vadovaujamos įmonės), kurių įsiskolinimo bendra suma yra 101 059,19 Eur. Tačiau skolininkės neturi registruotino nekilnojamojo turto, o finansiniai duomenys patvirtina prastą atsakovės debitorės UAB „Alkalina“ finansinę padėtį bei kelia abejonių dėl skolos susigrąžinimo perspektyvų. Trečia, didžiausią atsakovės UAB „Alkava“ balanse nurodyto turto dalį, t. y. net 398 000 Eur (60,53 proc.), sudaro nebaigtos vykdyti sutartys, tačiau atsakovės vadovas nepateikė duomenų apie UAB „Kakela“ sutarties tinkamą vykdymą, apie iki šiol pagal šią sutartį gautas pajamas (pelną), išrašytas ir apmokėtas sąskaitas faktūras, nors sutartis yra vykdoma nuo 2016 m. sausio 4 d., o sutarties suma yra ne mažiau kaip 480 000 Eur (be PVM) per kalendorinius metus. Ketvirta, VĮ Registrų centro duomenimis, atsakovė UAB „Alkava“ neturi jokio nekilnojamojo turto, atsakovės turtui yra taikomi areštai, o antstolių kontorose atsakovės atžvilgiu yra užvestos 7 vykdomosios bylos.
Vertindamas atsakovės turimus skolinius įsipareigojimus kreditoriams, teismas pažymėjo, jog, nors atsakovė teismo nutartimis buvo įpareigota pateikti visų įmonės kreditorių sąrašą, nurodant jų adresus, įsipareigojimų ir skolų sumas, įsiskolinimo pradžią ir atsiskaitymo terminus, tačiau atsakovė šio įpareigojimo neįvykdė tinkamai. Iš atsakovės pateikto patikslinto 2016 m. kovo 31 d. kreditorių sąrašo matyti, kad įmonės skoliniai įsipareigojimai sudaro 524 707,95 Eur sumą. Atsakovei nepateikus konkrečių duomenų apie įmonės pradelstus įsipareigojimus kreditoriams, įvertinęs skolų suderinimo aktų su atsakovės kreditoriais turinį (įsiskolinimo datas) bei tą aplinkybę, jog atsakovės vadovas šiuos kreditorius nurodė kreditorių sąraše, teismas laikėsi nuostatos, kad visos skolos tiekėjams (kreditoriams), nurodytiems 2016 m. kovo 31 d. kreditorių sąraše (90 220,95 Eur), yra pradelstos. Pagal VSDFV 2016 m. liepos 1 d. duomenis įmonė valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui turi 111 005,12 Eur įsiskolinimą bei 123 571,91 Eur mokestinę nepriemoką valstybės, savivaldybių biudžetams. Nors kreditorių sąraše nurodyta, jog įsiskolinimo suma AB DnB bankui sudaro tik 250 424 Eur, iš antstolių informacinės sistemos vieningo vykdomųjų dokumentų sąvado teismas nustatė, kad antstolio R. S. kontoroje atsakovės UAB „Alkava“ atžvilgiu yra užvestos 2 vykdomosios bylos dėl skolos išieškojimo AB DnB banko naudai. Iš antstolio R. S. pateiktų Vilniaus miesto 14-ojo notarų biuro išduotų vykdomųjų įrašų Nr. 14-387/2014-01-17 ir Nr. 14-390/2014-01-17 teismas nustatė, jog skolinio įsipareigojimo AB DnB bankui suma arba nesumokėtos skolos dalies dydis yra: pagrindinio reikalavimo suma – 2 944 554,31 Lt, palūkanos – 306 190,11 Lt, delspinigiai – 1 557,37 Lt, iš viso – 3 252 301,79 Lt, taip pat 10,37 proc. dydžio sutartinės metinės palūkanos nuo 2 944 554,31 Lt sumos (šie vykdomieji įrašai nėra nuginčyti, atsakovė UAB „Alkava“ taip pat neginčijo AB DnB banko vienašališko kredito sutarties nutraukimo). Taigi likusi neišieškota skola (499 218,83 Eur) kreditoriaus AB DnB banko naudai yra toliau išieškoma antstolio R. S., kurią teismas laikė pradelstu atsakovės UAB „Alkava“ įsipareigojimu. Įvertinęs byloje esančių duomenų visumą, teismas nusprendė, jog pradelsti atsakovės įsipareigojimai kreditoriams sudaro ne mažesnę kaip 824 016,81 Eur sumą (90 220,95 Eur + 111 005,12 Eur + 123 571,91 Eur + 499 218,83 Eur).
Nustatęs, kad atsakovė neatsiskaito su kreditoriais, laiku nemoka įstatymų nustatytų mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų, jos pradelsti skoliniai įsipareigojimai kreditoriams viršija visą į balansą įrašyto turto vertę, teismas konstatavo, jog UAB „Alkava“ yra nemoki, todėl jai keltina bankroto byla ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1 ir 2 punktų pagrindais.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliantė (atsakovė) UAB „Alkava“ atskirajame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 8 d. nutartį panaikinti ir ieškovo pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nepagrįstai padvigubino įsipareigojimo AB DnB bankui sumą iki 499 218,83 Eur. Likusi skolos dalis bankui yra tik 250 424 Eur (kaip nurodyta skolų kreditoriams sąraše). 2016 m. kovo mėnesį pardavus įmonės nekilnojamąjį turtą, gautomis lėšomis buvo atsiskaitinėjama būtent su AB DnB banku, o skolos likutis yra 250 424 Eur o ne 499 218,83 Eur. Teismas nepagrįstai vadovavosi antstolio R. S. 2016 m. liepos 7 d. rašte nurodyta informacija. Prieš tai nesuteikęs atsakovei galimybės su šia antstolio informacija susipažinti ir pasisakyti, teismas pažeidė rungtyniškumo ir betarpiškumo principus. Nors byla yra elektroninė, tačiau EPP sistemoje iki šiol nėra patalpinti antstolio rašytiniai dokumentai, taip ribojant atsakovės teises susipažinti su bylos medžiaga. 2016 m. kovo 31 d. ataskaitos yra tarpiniai dokumentai, todėl juos pasirašė tik įmonės buhalterė. Atsakovei priklausančių transporto priemonių areštais ribojama tik disponavimo teisė, o valdymo ir naudojimo teisės paliktos savininkei. Be to, atsakovė teikia transporto priemonių įsigijimo dokumentus, patvirtinančius automobilių Fiat Uno (Punto) ir Duchto (Ducato) nuosavybės teisę bei jų vertę. Teismas nepagrįstai nurodė, kad balanse apskaityta įmonės trumpalaikio turto vertė neatitinka realios jo vertės. UAB „Alkava“ debitorių (klientų) skolos, kurios įrašytos į balansą kaip gautinos sumos, nėra beviltiškos (skolininkai nėra mirę, likviduoti ar bankrutavę). Pagrindiniai įmonės klientai UAB „Kakela“, UAB „Alkalina“ nuolat atsiskaitinėja už pagamintą produkciją. Sumažinęs atsakovės turto vertę neapibrėžtu dydžiu ir neįtraukęs į turtą gautinų sumų vertės, teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (CPK 185 straipsnis). Nors įmonė patyrė nuostolių, tačiau jos nuostoliai mažėja, šiemet atsakovės veikla yra pelninga. Pagrindinė įmonės nuostolių priežastis buvo per didelės veiklos sąnaudos, įmonė neekonomiškai valdė daug nekilnojamojo turto ir nerentabilių prekybos taškų. Tačiau įmonė ėmėsi aktyvių veiksmų, kurie leido pasirinkti subalansuotą kainodarą ir smarkiai sumažinti sąnaudas. Pardavusi turtą įmonė didžiąja dalimi atsiskaitė su banku, optimizavo turto valdymą. Atsakovė yra daugiau nei 20 metų patirtį konditerijos gaminių rinkoje turinti įmonė, turinti gerai žinomą vardą, susiformavusį platų lojalių klientų ratą. Per paskutinius 3 metus įmonės įsipareigojimai sumažėjo daugiau nei 488 226 Eur suma, įmonė atsiskaitė su pagrindiniais savo kreditoriais. Įmonė Sodrai ir VMI pateikė prašymus dėl skolos išdėstymų, todėl bylos nagrinėjimas turėtų būti stabdytas iki šių prašymų išnagrinėjimo. Atsakovė iš viso turi turto už 657 567 Eur (iš jų ilgalaikis turtas – 130 937 Eur, trumpalaikis turtas – 526 630 Eur), o pradelsti įsipareigojimai sudaro 90 700 Eur bei neviršija 14 procentų turto vertės, todėl atsakovė negali būti laikoma nemokia. Be to, reikalavimą iškelti atsakovei bankroto bylą pareiškė tik vienas ieškovas. Atsakovė pagal turimas galimybes sėkmingai atsiskaitinėja su savo kreditoriais, kurie neabejoja jos mokumu.VMI 2015 m. kovo 30 d. parengė išvadą Nr. (23 31- 08)326-2375, kurios pagrindu 2015 m. kovo 31 d. priėmė sprendimą atsisakyti išdėstyti UAB „Alkava“ mokestinės nepriemokos sumokėjimą todėl, kad įvertinus 2013 m. ir 2014 m. įmonės veiklos rezultatus, buvo nustatyta, jog įmonė dirbo pelningai. Vadinasi, VMI 2015 m. detaliai išnagrinėjusi UAB „Alkava“ finansinę padėtį nenustatė bankroto požymių.
Atsiliepimas
Ieškovas VSDFV Kauno skyrius atsiliepime prašo atskirąjį skundą atmesti ir Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 8 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Atsakovė, piktnaudžiaudama procesinėmis teisėmis, nevykdė teismo nustatytų įpareigojimų, todėl atsakovės vadovui buvo paskirta bauda, o teismas net tris kartus buvo nustatęs papildomą terminą duomenims apie įmonės turtinę padėtį pateikti. Atsakovė, siekdama įrodyti, kad yra moki ir gali įvykdyti savo finansinius įsipareigojimus kreditoriams, privalėjo visus dokumentus apie įmonės turtą bei finansinę padėtį pateikti pirmosios instancijos teismui, todėl apeliacinės instancijos teismas turėtų atsisakyti priimti naujus įrodymus, kurie turėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme. VĮ Registrų centrui pateiktais 2014 m. balanso duomenimis, įmonės turtas sudarė 4 336 470 Eur, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 3 348 737 Eur. UAB „Alkava“ finansinės atskaitomybės dokumentų už 2015 metus VĮ Registrų centrui nėra pateikusi. Pagal 2016 m. kovo 31 d. sudarytą balansą įmonė turėjo turto už 655 037 Eur, iš jų ilgalaikis turtas – 130 937 Eur, trumpalaikis turtas – 524 100 Eur. Trumpalaikį turtą sudaro atsargos, išankstiniai apmokėjimai ir nebaigtos vykdyti sutartys – 19 573 Eur, per vienerius metus gautinos sumos – 501 683 Eur. Remiantis 2016 m. kovo 31 d. sudarytu balansu, įmonės įsipareigojimai siekia 528 012 Eur, iš jų per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 280 118 Eur. Du didžiausi atsakovės debitoriai yra susijusios (asocijuotos) įmonės – UAB „Alkalina“ ir UAB „Kakela“, kurios neturi registruotino nekilnojamojo turto ir kurių mokumas taip pat kelia abejonių.Nors UAB „Alkava“ nurodo, kad pradelsti įsipareigojimai sudaro tik 90 700 Eur, tačiau vien UAB „Alkava“ įsiskolinimas Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui 2016 m. liepos 1 d. sudarė 117 921,83 Eur (įmokų – 107 817,69 Eur ir delspinigių – 10 104,14 Eur). UAB „Alkava“ prašymas dėl skolos biudžetui mokėjimo atidėjimo buvo netenkintas, nes įmonė nepateikė reikiamų dokumentų. UAB „Alkava“ turi 124 185,91 Eur mokestinę nepriemoką valstybės ir savivaldybių biudžetams. Taigi akivaizdu, kad UAB „Alkvava“ pradelsti įsipareigojimai vien valstybinėms institucijoms sudaro 242 107,74 Eur.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas.
Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria apeliantei iškelta bankroto byla, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad byloje nėra pagrindo peržengti atskirajame skunde apibrėžtas apeliacijos ribas.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
Apeliacinės instancijos teismui apeliantė pateikė: 2010 m. spalio 12 d. ir 2011 m. gegužės 12 d. perdavimą nuosavybėn patvirtinančius aktus, finansinio lizingo sutarčių specialiųjų dalių išrašus, 2016 m. liepos 18 d. tarpusavio atsiskaitymo suderinimo aktą, 2016 m. birželio 20 d., 2016 m. birželio 22 d., 2016 m. liepos 12 d. ir 2016 m. liepos 14 d. kasos pajamų orderius bei sąskaitų išrašą. Ieškovas, nurodydamas, jog apeliantė turėjo galimybę šiuos duomenis pateikti ir pirmosios instancijos teismui, prašo jų apeliacinės instancijos teisme nepriimti. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi proceso reikalavimai yra nukreipti į kuo ankstesnį įrodymų byloje pateikimą, taip siekiant užtikrinti proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principus, tačiau jie nereiškia absoliutaus draudimo esant svarbioms priežastims pateikti įrodymus vėliau, t. y. apeliacinėje instancijoje. Atsižvelgiant į tai, kad teismo pareiga yra ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti byloje teisingą sprendimą, o taip pat į bankroto bylose viešojo intereso egzistavimą, reiškiantį, kad teismas šios kategorijos byloje turi pareigą būti aktyvus, imtis priemonių išaiškinti visas bankroto bylos iškėlimui reikšmingas aplinkybes, įskaitant ir teisę pačiam rinkti įrodymus (CPK 179 straipsnis, ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalies 6 punktas), taip pat įvertinus tai, kad apeliantės pateikti nauji įrodymai gali būti reikšmingi nagrinėjamam klausimui tinkamai išspręsti, jie pridėtini prie bylos ir vertintini kartu su kitais byloje esančiais duomenimis (CPK 314 straipsnis).
Dėl pagrindo iškelti bankroto bylą
Bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK įtvirtintas taisykles, išskyrus išimtis, nustatytas kitų įstatymų (CPK1 straipsnio 1 dalis). Specialusis įstatymas bankroto bylų nagrinėjimui yra Įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ), o kitų įstatymų nuostatos, susijusios su bankroto procesu, taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja ĮBĮ nuostatoms. ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalyje įtvirtinti bankroto bylos iškėlimo pagrindai. Bankroto byla iškeliama, jeigu teismas nustato, kad yra bent viena iš ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalyje įtvirtintų sąlygų – įmonė yra nemoki arba įmonė vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas (1 punktas); įmonė negali arba negalės vykdyti įsipareigojimų (2 punktas).
Apeliantei UAB „Alkava“ bankroto byla iškelta konstatavus jos nemokumą. Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį įmonės nemokumas apibrėžiamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Taigi sprendžiant įmonės nemokumo klausimą, teisinę reikšmę turi ne visos įmonės skolos, o tik pradelstos skolos, t. y. tokios, kurių mokėjimo terminai suėję. Tam, kad būtų išsiaiškinta įmonės reali turtinė padėtis, teismas įmonės nemokumo klausimą pirmiausia turi spręsti pagal aktualius finansinės atskaitomybės duomenis ir remtis kitais byloje esančiais įrodymais, kurie pagrįstų pradelstų įsipareigojimų kreditoriams dydį bei realią, o ne įrašytą balanse, įmonės turimo turto vertę.
Pirmosios instancijos teismas bankroto bylą UAB „Alkava“ iškėlė remdamasis abiejų bylos šalių pateiktais duomenimis, taip pat vadovaudamasis duomenimis iš informacinių sistemų ir registrų (CPK 179 straipsnio 3 dalis) bei teismo iniciatyva surinktais įrodymais (ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalies 6 punktas), kurių pagrindu nustatė, kad apeliantės pradelsti įsipareigojimai kreditoriams (824 016,81 Eur) viršija visą apeliantės balanse deklaruojamo turto vertę (657 567 Eur). Pirmosios instancijos teismo vertinimu, įmonės finansiniai duomenys bei faktas, kad jos skola socialinio draudimo biudžetui nuolat auga, patvirtina aplinkybę, kad įmonė yra nemoki ir šiuo pagrindu jai keltina bankroto byla.
Apeliantė, nesutikdama su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, atskirajame skunde nurodo, kad teismas neištyrė visų reikšmingų aplinkybių, nevertino fakto, kad apeliantė stengiasi padengti susidariusias skolas, neteisingai nustatė likusio skolinio įsipareigojimo AB DnB bankui dydį, nepagrįstai sprendė, kad balanse apskaityta įmonės turto vertė neatitinka jo realios vertės, netinkamai įvertino įmonės debitorinių skolų susigrąžinimo perspektyvas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį. Iš skundžiamos nutarties matyti, kad pirmosios instancijos teismas apeliantei iškėlė bankroto bylą įvertinęs visus turimus duomenis, šalių nurodytas aplinkybes, vadovaudamasis ĮBĮ 2 straipsnio 8 punkte bei 9 straipsnio 7 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytomis sąlygomis bei pagrįstai įsitikinęs, kad nėra ĮBĮ 10 straipsnio 3 dalyje nurodytų priežasčių, dėl kurių bankroto byla negalėtų būti iškelta.
Kaip minėta, vertinant įmonės finansinę padėtį, kaip pagrindą kelti bankroto bylą, reikalinga išanalizuoti įmonės finansinius duomenis, t. y. ne tik konstatuoti, kad įmonė nevykdo įsipareigojimų kreditoriams, bet ir nustatyti, ar įmonės pradelsti įsipareigojimai viršija pusę į balansą įrašyto turto vertės. Iš Juridinių asmenų registrų tvarkytojui pateikto UAB „Alkava“ balanso už 2015 m., matyti, kad apeliantė turėjo turto iš viso už 4 336 470 Lt (1 255 929 Eur), iš jo ilgalaikio turto už 3 733 403 Lt (1 081 268 Eur), o trumpalaikio turto už 603 067 Lt (174 660 Eur). 2015 m. bendrovės per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 573 098 Lt (165 980 Eur), o po vienerių metų mokėtinos sumos ir ilgalaikiai įsipareigojimai – 2 775 639 Lt (803 880 Eur). 2015 m. bendrovė patyrė 205 623 Lt (59 553 Eur) nuostolių. Aktualiame 2016 m. kovo 31 d. sudarytame ir bylos svarstymui teisme pateiktame apeliantės balanse deklaruota, jog įmonės turimo turto vertė iš viso sudarė 657 567 Eur, iš kurio: a) ilgalaikis turtas – 130 937 Eur (t. y. mašinos ir įrengimai); b) trumpalaikis turtas – 526 630 Eur, kurį sudaro žaliavos ir komplektavimo gaminiai (22 103 Eur), per vienerius metus gautinos sumos (501 683 Eur) bei pinigai ir jų ekvivalentai (2 844 Eur). 2016 m. kovo 31 d. balanse taip pat nurodoma, kad bendrovės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudaro 530 542 Eur, iš jų per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 280 118 Eur, o po vienerių metų mokėtinos sumos ir ilgalaikiai įsipareigojimai – 250 424 Eur.
Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas įmonės nemokumą, detaliai analizavo į balansą įrašyto 657 567 Eur vertės turto sudėtį bei jo realumą ir sprendė, kad apeliantės turimo turto vertė tikėtinai yra kur kas mažesnė, nei apskaityta balanse. Apeliantė, siekdama paneigti byloje kilusias abejones dėl balanse įrašyto turto vertės, apeliacinės instancijos teismui pateikė dviejų transporto priemonių (Fiat Grand Punto ir Fiat Ducato) perdavimą apeliantės nuosavybėn patvirtinančius aktus, finansinio lizingo sutarčių specialiųjų dalių išrašus bei dokumentus, pagrindžiančius susidariusių debitorinių skolų realumą, t. y. įmonių tarpusavio atsiskaitymo suderinimo aktą, kasos pajamų orderius, sąskaitų išrašą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje itin tikslus apeliantės ilgalaikio materialaus turto (mašinų ir įrengimų) bei trumpalaikio turto (per vienerius metus gautinų sumų) sudėties ir vertės nustatymas (indentifikavimas) nėra itin reikšmingas dėl pačios apeliantės šioje byloje neginčytų aplinkybių, susijusių su jos pradelstų kreditorinių įsipareigojimų apimtimis (CPK 12, 178 straipsniai). Antai, atskirajame skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padidino priverstinio vykdymo procese kreditoriaus AB DnB banko naudai išieškomą sumą iki 499 218, 83 Eur. Apeliantė nurodo, jog likusi neišieškota skolos šiam kreditoriui dalis yra 250 424 Eur. Be to, apeliantė teigė, jog pirmosios instancijos teismas savo išvadą dėl likusios AB DnB bankui neišieškotos skolos dydžio (499 218, 83 Eur) grindė antstolio R. S. 2016 m. liepos 7 d. pažyma, prieš tai nesuteikęs teisės byloje dalyvaujantiems asmenims pasisakyti dėl šioje pažymoje nurodytų aplinkybių ir (ar) pateikti jas paneigiančių duomenų. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi savo iniciatyva gautu įrodymu (antstolio pažyma) ir šis įrodymas iš dalies nulėmė pirmosios instancijos teismo apsisprendimą dėl byloje reikšmingų faktinių aplinkybių. Tačiau teismas nebuvo nustatęs termino bylos šalims pasinaudoti teise pateikti paaiškinimus dėl šio įrodymo, taip neužtikrindamas galimybės suformuluoti bei išreikšti savo poziciją dėl priverstinio vykdymo tvarka išieškomo įsiskolinimo likučio. Esant tokiai aplinkybei, apeliacinės instancijos teismas, siekdamas užtikrinti tinkamą rungimosi, šalių lygiateisiškumo principų laikymąsi (CPK 12 straipsnis), apeliantės procesinę teisę teikti paaiškinimus visais bylos klausimais (CPK 42 straipsnio 1 dalis) bei teikti paaiškinimus dėl rašytinių įrodymų (CPK 200 straipsnio 3 dalis), 2016 m. rugsėjo 8 d. nutartimi atidėjo bylos nagrinėjimą, siūlydamas byloje dalyvaujantiems asmenims per teismo nustatytą terminą pateikti pastabas (nuomonę) dėl antstolio R. S. 2016 m. liepos 7 d. pateiktų teismui rašytinių duomenų. Apeliantė, neabejotinai suvokdama aplinkybių, susijusių su įsipareigojimų kreditoriui AB DnB bankui dydžiu, reikšmingumą sprendžiant įmonės mokumo klausimą (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis), jokių duomenų ir (ar) paaiškinimų nepateikė, tokiu būdu nei paneigdama antstolio 2016 m. liepos 7 d. pažymoje nurodytas aplinkybes, nei pagrįsdama savo pačios procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, jog pardavus įmonės turtą ir gautomis lėšomis atsiskaičius su kreditoriumi AB DnB banku pradelstos skolos likutis šiam kreditoriui liko tik 250 424 Eur (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis). Jokių objektyvių duomenų apie šio kreditoriaus reikalavimo atsakovei likutį nepateikimas lemia bankroto bylos iškėlimo klausimą sprendžiančio teismo pareigą įsiskolinimo dydžio klausimą vertinti atsižvelgiant į byloje esančius rašytinius įrodymus – antstolio 2016 m. liepos 7 d. pažymą ir spręsti, jog iš atsakovės priverstine tvarka išieškomas įsiskolinimo likutis kreditoriui AB DnB bankui sudarė 499 218,83 Eur sumą.
Taip pat apeliantė iš esmės neginčijo byloje nustatytų aplinkybių, kad jos įsiskolinimų sumos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui sudaro 117 921,83 Eur, o mokestinė nepriemoka valstybės, savivaldybių biudžetams – 124 185,91 Eur. Aplinkybė, kad apeliantė 2016 m. birželio 29 d. teikė prašymus, adresuotus VSDFV Kauno skyriui bei Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, prašydama įsiskolinimus išdėstyti dalimis 12 mėnesių laikotarpiui, nesudaro pagrindo minėtų įsipareigojimų laikyti nepradelstais. Be to, kaip nurodo VSDFV Kauno skyrius atsiliepime į atskirąjį skundą, toks apeliantės prašymas nebuvo patenkintas. Vadinasi, apeliantės pradelsti įsipareigojimai valstybinėms institucijoms sudarė 242 107 Eur sumą. Tokiu būdu palyginus pačios apeliantės 2016 m. kovo 31 d. balanse deklaruoto turto vertę, kuri nurodyta 657 567 Eur (nesumažinant nei nurodytos ilgalaikio turto vertės, nei debitorinių (gautinų) įsiskolinimų sumos) su pradelstų įsipareigojimų dydžiu vien tik trims paminėtiems apeliantės kreditoriams (AB DnB bankui, VSDFV Kauno skyriui ir Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai), sudarančiu 741 326,57 Eur (499 218,83 Eur + 117 921,83 Eur + 124 185,91 Eur) sumą, matyti, kad apeliantės pradelsti įsiskolinimai viršija jos turimo turto vertę. Vadinasi, apeliantė yra nemoki (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis). Šie duomenys apie apeliantės pradelstų įsipareigojimų ir turto vertės santykį, akivaizdžiai atitinkantį nemokios įmonės būseną, patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai apeliantę pripažino nemokia įmone.
Apeliacinės instancijos teismas laikosi nuostatos, kad nei atskirojo skundo argumentai, nei byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl galimo įmonės mokumo atkūrimo, vykdant jos įprastinę ūkinę veiklą, ir (ar) dėl jos realių galimybių atsiskaityti su kreditoriais. Priešingai, ieškovo atsiliepime nurodytos aplinkybės patvirtina, kad apeliantės įsiskolinimas socialinio draudimo fondo biudžetui nuolat didėja. Pažymėtina, kad pavėluotas bankroto bylos iškėlimas gali pažeisti ne tik esančių ir (ar) būsimų kreditorių, bet ir pačios įmonės interesus. Pavyzdžiui, delsimas atsiskaityti su kreditoriais gali nuolat didinti jau pradelstų įsiskolinimų apimtį ir taip dar labiau sunkinti įmonės finansinę padėtį. Tuo tarpu ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto nuostatos užtikrina, kad įsiteisėjus nutarčiai iškelti įmonei bankroto bylą, nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles (tarp jų už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą) skaičiavimas, todėl pats įmonės vadovas, matydamas, kad įmonės vykdoma veikla nesuteikia pagrindo tikėtis, kad įmonė bus pajėgi subalansuoti susidariusią situaciją, turi pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis).
Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas dėl bankroto bylos iškėlimo yra pagrįstas ir teisėtas, nes nei bylos aplinkybių visuma, nei atskirojo skundo argumentai neteikia pagrindo manyti, kad apeliantė yra moki įmonė ir (ar) ketina ir bus pajėgi įvykdyti įsipareigojimus kreditoriams. Padarius tokią teisinę išvadą pirmosios instancijos teismo 2016 m. liepos 8 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 8 d. nutartį palikti nepakeistą.