Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Danguolės Martinavičienės ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „MH technologijos“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. gegužės 8 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1179-413/2015 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „MH technologijos“ ieškinį atsakovui P. V. dėl žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis nustato, kad įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Šiuo atveju turi būti sprendžiama, ar pagal konkrečias bylos aplinkybes įmonės vadovas ir / ar akcininkas (-ai) neteisėtai uždelsė inicijuoti bankroto bylą, ar šis uždelsimas sukėlė apeliantei nurodomą žalą, t. y. būtina nustatyti visas sąlygas civilinei atsakomybei taikyti: neteisėtus veiksmus, žalą, ir priežastinį ryšį tarp jų, o vadovo ir / ar akcininko (-ų) kaltė, nustačius pirmiau paminėtas sąlygas, preziumuojama (CK 6.246-6.249 str.). Pažymėtina, kad atsakovo civilinei atsakomybei ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies pagrindu konstatuoti, visų pirma, reikšminga nustatyti, ar ir kada atsirado atsakovui pareiga pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, o teismų praktikoje konstatuota, jog bankroto bylos iškėlimas apskritai yra ultima ratio priemonė, kuri naudojama tik tada, kai jau nebėra galimybių įmonės mokumui atkurti. Nagrinėjamu atveju apeliantė ginčija skundžiamą sprendimą teigdama, kad teismas netinkamai nustatė pareigos inicijuoti bankroto procedūrą įmonei atsiradimo momentą bei netinkamai apskaičiavo žalos dydį, kuris turėtų būti didesnis. Taigi dėl civilinės atsakomybės sąlygų – atsakovo neteisėtų veiksmų, padarytos žalos, priežastinio ryšio bei kaltės egzistavimo ginčo nėra. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija plačiau dėl civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo nepasisako, o tik vertina, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė momentą, kada atsirado pareiga atsakovui pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo bei kokio dydžio žalą dėl šių atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) patyrė tiek įmonė, tiek jos kreditoriai.

Dėl pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimo momento nustatymo

Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas, kad apeliantė tapo nemoki 2013 m., rėmėsi byloje esančiais duomenimis, jog 2013 m. birželio 30 d. įmonės pradelsti įsipareigojimai sudarė 293 115,71 Lt (84 892,18 Eur), o 2013 m. gruodžio 31 d. jau 1 348 363,29 Lt (390 513 Eur) (t. I, b. l. 45-49). 2013 m. įmonės į balansą įrašyto turto vertė sudarė 1 204 962 Lt (348 981,12 Eur) (t. IV, b. l. 40). Nors apeliantė skunde akcentuoja, kad nėra aišku, kokiais duomenimis remiantis teismas nustatė 293 115,71 Lt (84 892,18 Eur) pradelstų įsipareigojimų sumą, tačiau šiuos duomenis, kaip reikalingus nemokumui konstatuoti, apeliantė pati pateikė kartu su 2014 m. gruodžio 30 d. prašymu dėl papildomų įrodymų prijungimo (t. I, b. l. 44). Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad 2013 m. birželio 30 d., kai įmonei pradėjo vadovauti atsakovas, įmonės pradelsti įsipareigojimai kreditoriams dar nebuvo didesni nei pusė balanse apskaityto turto vertės. Tačiau tokią įmonės būseną pagal į bylą pateiktus duomenis neabejotinai jau galima konstatuoti 2013 m. pabaigoje, nes 2013 m. gruodžio 31 d. įmonės pradelsti įsipareigojimai sudarė 1 348 363,29 Lt (390 513 Eur) (t. I, b. l. 45-49), o turto vertė – 1 204 962 Lt (348 981,12 Eur) (t. IV, b. l. 40). Apeliantė nesutikdama su teismo nustatytu įmonės nemokumo momentu, objektyvių duomenų apie pradelstus įmonės įsipareigojimus, viršijančius pusę įmonės turto vertės, jau 2010 m., nepateikė. Dėl to teisėjų kolegija atmeta apelianto skundo teiginius, susijusius su įmonės nemokumo būklės momento ar netinkamu nustatymu skundžiamame sprendime. Be to, atsakovas įmonės vadovu buvo tik nuo 2009 m. lapkričio 20 d. iki 2011 m. birželio 30 d., ir nuo 2013 m. birželio 28 d. iki 2014 m. kovo 28 d. Kaip minėta, 2011 m. ieškovės turtas sudarė 2 016 648 Lt (584 061,63 Eur), o per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 2 160 167 Lt (625 627,61 Eur), tačiau duomenų apie tuo metu buvusius pradelstus įmonės įsipareigojimus nėra. Nurodytais metais apeliantė gavo 32 371 Lt (9 375,29 Eur) pelno. Tokie duomenys neleidžia spręsti dėl apeliantės nemokumo tuo laiku ir atsakovo pareigos dėl kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymo.

Dėl žalos dydžio

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams, nepaisant to, jog skola konkrečiam kreditoriui gali būti ne tik padidėjusi, bet ir sumažėjusi. Žala kreditoriams atsiranda, nes dėl išaugusių įmonės skolų sumažėja jų galimybė gauti didesnę dalį savo reikalavimo patenkinimo, t. y. jų patiriama žala yra išvestinė iš įmonės patirtos žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012, 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2014). Todėl, svarstant atsakovo neteisėtais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos dydį, turi būti nustatinėjama įmonės bendra nuo pareigos inicijuoti bankroto bylą atsiradimo išaugusių skolų suma, kuri liks nepadengta, nes atsakovas atsako tik už žalos padidėjimą, kuris atsirado dėl jo neteisėto delsimo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo.

Pirmosios instancijos teismas apskaičiavo, kad dėl atsakovo nesikreipimo laiku dėl bankroto bylos iškėlimo apeliantė ir jos kreditoriai patyrė 334 573,19 Eur žalos. Tokį žalos dydį teismas nustatė atsižvelgdamas į šias aplinkybes: pirma, į 2013 m. apeliantės turėto turto balansinę vertę, t. y. 1 204 962 Lt (348 981,12 Eur); antra, į nuo 2013 m. birželio 30 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. įmonės kreditoriams išaugusią nuo 293 115,71 Lt (84 892,18 Eur) iki 1 348 363,29 Lt (390 513 Eur) pradelstų įsipareigojimų sumą; trečia, į tai, kad atsakovas privalėjo inicijuoti įmonės bankrotą, kai įmonės skolos (įsipareigojimai) viršijo 602 481 Lt (174 490,56 Eur) – pusę į jos balansą įrašyto turto vertės; ketvirta, į tai, kad pagal administratoriaus pateiktus ir teismo patvirtintus duomenis įmonės bankroto bylos iškėlimo dienai bendrovės skolos kreditoriams siekė 2 126 908,33 Lt (615 995,23 Eur). Teismas, remdamasis šiais duomenimis, darė išvadą, kad pareigos inicijuoti bankrotą atsiradimo metu, kai įmonės skolos pradėjo didėti ir viršyti pusė įmonės turto balansinės vertės (602 481 Lt) (174 490,56 Eur), iki įmonei buvo iškelta bankroto byla jos skolos suma sudarytų 1 533 427,33 Lt (2 135 908,33 – 602 481) (444 111,25 Eur). Teismas, įvertinęs tai, kad iki 2014 m. birželio 30 d. liko įmonės turto už 378 213 Lt (109 538,06 Eur), konstatavo, jog atsakovo padaryta žala įmonei ir jos kreditoriams yra 1 155 214,33 Lt (1 533 427,33 – 378 213) (334 573,20 Eur).

Dalis apeliantės pateiktų nesutikimo su apskaičiuotu žalos dydžiu argumentų yra susiję su tuo, kad apeliantė laiko, jog atsakovas turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo jau 2010 m., tačiau, kaip jau buvo minėta prieš tai šioje nutartyje, toks pareigos atsakovui pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo momentas nebuvo įrodytas. Dėl šios priežasties savaime laikomi nepagrįstais apeliantės skundo argumentai, kurie siejami išskirtinai su skirtingu pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo atsiradimo momentu (pvz., dėl žalos dydžio sumažinimo 602 481 Lt (174 480,56 Eur) suma, kurią sudaro pusė į ieškovės 2013 m. balansą įrašyto turto vertės).

Apeliantė taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo sumažintu žalos dydžiu 378 213 Lt (109 538,06 Eur) suma, kuri lygi 2014 m. birželio 30 d. į balansą įrašyto įmonės turto vertei. Nesutikdama su šiuo žalos sumažinimu, apeliantė teigia, kad bankroto procese iš realizuoto turto buvo gauta tik 27 753,52 Eur suma, o šiuo metu yra likę tik keletas neparduotų turto objektų. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiai aplinkybei pagrįsti apeliantė į bylą kaip naują įrodymą pateikė realizuoto turto lentelę. Šis įrodymas priimamas ir vertinamas apeliacinės instancijos teisme dėl po teismo sprendimo priėmimo iškilusio poreikio jį pateikti (CPK 314 straipsnis). Tačiau šis įrodymas nepaneigia teismo išvados sumažinti žalos dydį į 2014 m. birželio 30 d. balansą įrašyto turto verte. Vien tai, kad bankroto proceso metu iš realizuoto turto buvo gauta mažesnė suma nei šio turto balansinė vertė, dar nereiškia, jog dėl turto vertės pasikeitimo savaime yra atsakingas atsakovas. Be to, kaip nurodo pati apeliantė, dalis turto šiuo metu dar yra nerealizuota, o bankroto administratoriaus teiginys dėl už šį turtą planuojamos gauti itin mažos sumos, nepateikiant tai pagrindžiančių duomenų, negali būti laikomas patikimu.

CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Teisėjų kolegija šiuo atveju sutinka, kad žalos dydžio apskaičiavimas atsakovui laiku nesikreipus į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo šiuo atveju nevisiškai atitinka pirmiau šioje nutartyje pateiktus kasacinio teismo išaiškinimus dėl žalos dydžio nustatymo. Visgi žalos dydis kiekvienoje byloje apskaičiuojamas individualiai pagal byloje nustatytas konkrečias faktines aplinkybes. Be to, apeliantė skunde teikdama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai skaičiavo žalos dydį, nepateikia konkrečių alternatyvių žalos dydžio apskaičiavimų. Apeliantė byloje nenurodė ir nepateikė duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kiek išaugo įmonės skolų apimtis dėl nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo 2013 m. pabaigoje, kai pagal byloje nustatytas aplinkybes atsakovui atsirado tokia pareiga. Apskritai, pagal ieškovės pateiktus duomenis, įmonės turto nuo 2013 m. gruodžio 31 d. iki 2014 m. birželio 30 d. sumažėjo 826 749 Lt (239 443,06 Eur), o mokėtinų sumų ir įsipareigojimų tuo pačiu laikotarpiu sumažėjo nuo 4 323 457 Lt (1 252 159,70 Eur) iki 3 706 424 Lt (1 073 454,59 Eur), t. y. 617 033 Lt (178 705,11 Eur). Tai reiškia, kad pagal apeliantės balansų duomenis atsakovo pareigos nesikreipti į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymo metu įvyko 209 716 Lt (60 737,95 Eur) pokytis (pagal pasikeitusį įmonės turto ir įsipareigojimų skirtumą), kuris, teisėjų kolegijos nuomone, galėtų būti vertinamas kaip apeliantei ir jos kreditoriams padaryta žala. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad žalos suma yra 334 573,19 Eur. Atsakovas su tokiu žalos dydžiu sutinka. Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinį skundą padavė tik ieškovė, o apeliacinės instancijos teismas dėl apelianto negali priimti blogesnio, negu yra skundžiamas, sprendimo (CPK 313 straipsnis).

Nepaisant kitų šioje nutartyje nurodytų aplinkybių, teisėjų kolegija sutinka su apeliantės argumentu, kad pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas žalos dydį, nurodė neteisingą bankroto byloje patvirtintų kreditorių reikalavimų dydį. Iš byloje esančių Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 11 d. ir 2015 m. kovo 31 d. nutarčių matyti, kad BUAB „MH technologijos“ patvirtinti kreditoriniai reikalavimai sudaro 2 434 261,48 Lt (705 010,85 Eur) (V t., b. l. 35-39). Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad 2 135 908,33 Lt (618 601,81 Eur). Atsižvelgiant į šiuos byloje esančius duomenis, teisėjų kolegija sutinka su apeliante, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nurodė, kad įmonės bankroto bylos iškėlimo dieną bendrovės skolos kreditoriams sudarė 2 135 908,33 Lt (618 601,81 Eur). Šiuo duomeniu pirmosios instancijos teismas rėmėsi apskaičiuodamas žalos dydį. Dėl šios priežasties, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmosios instancijos teismo pasirinktą žalos apskaičiavimo būdą, kuris apeliantės nebuvo paneigtas, padidinta priteistą žalos dydį iki 420 982,23 Eur (2 434 261,48 Lt - 2 135 908,33 Lt = 298 353,15 Lt (86 409,04 Eur); 86 409,04 Eur + 334 573,19 Eur = 420 982,23 Eur).

Esant išdėstytiems argumentams, teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeičia, padidindama apeliantei iš atsakovo priteistą žalos dydį iki 420 982,23 Eur.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2015 m. gegužės 8 d. sprendimą pakeisti, padidinant sprendimu ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „MH technologijos“ iš atsakovo P. V. priteistą žalos dydį iki 420 982,23 Eur.