Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas, 2-589-1125/2023

Teismas: Vilniaus miesto apylinkės teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2023-11-30
Bylos Nr.: 2-589-1125/2023
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-05834-2022-5
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Skaistė Cinkutė
Ieškovas: Z. V.
Atsakovas: M. M., UAB „Baltic arms“
Advokatai: Vygantas Barkauskas

Kategorijos

3.2.6.1Teismo sprendimas, jo priėmimas ir išdėstymas, reikalavimai, kurie keliami teismo sprendimui

Civilinė byla Nr. 2-589-1125/2023Teisminio proceso Nr. 2-68-3-05834-2022-5Procesinio sprendimo kategorija 3.2.6.1 (S)

VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. lapkričio 30 d.Vilnius

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Skaistė Cinkutė,sekretoriaujant Linai Kelevišienei, Svetlanai Žurienei, Ugnei Marijai Žemaitytei,

dalyvaujant ieškovui Z. V., atsakovui M. M. (nuotoliniu būdu), atsakovės UAB „Baltic arms“ atstovams advokatui Vygantui Barkauskui ir vadovui J. M.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Z. V. patikslintą ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Baltic arms“ ir M. M. dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

1. Ieškovas Z. V. pareikštu patikslintu ieškiniu prašo pripažinti negaliojančiomis nuo pasirašymo momento 2013 m. lapkričio 21 d. atsakovų M. M. ir UAB „Baltic arms“ reikalavimo teisės perleidimo sutartį ir 2013 m. lapkričio 21 d. M. M. ir UAB „Baltic arms“ reikalavimų teisės pirkimo - pardavimo sutartį, bei priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovas ieškinyje nurodo, kad ginčo sutartys buvo sudarytos tam, kad UAB „Baltic arms“, niekada neturėjusi jokių sutartinių ar kitokių santykių su UAB „A“, taptų BUAB „A“ kreditore ir įtakotų nurodytos įmonės bankroto procedūras, taip pat ir įsigyti iš BUAB „A“ reikalavimus į UAB „B“ akcininkus Z. V. bei kontrolinio 53,6 proc. UAB „B“ akcijų paketo savininkę „C“. Faktinį vadovavimą BUAB „A“ bankroto procesui kreditorių komiteto pirmininko UAB „Baltic arms“ direktorius J. M. įvairiapusiškai panaudojo savo ir savo bendrininkų interesams. J. M. vadovaujama UAB „B“ inicijavo UAB „A“ bankroto bylą, o J. M. vadovaujama UAB „Baltic arms“ sudarė ginčo sutartys. Be šių sutarčių sudarymo UAB „Baltic arms“ nebūtų galėjusi sudaryti jų pagrindu ir kitų sutarčių, kurių pasekmių dėka veikiama prieš ieškovą. Taip pat teismui buvo nepagrįstai pateiktas pareiškimas dėl UAB „A“ bankroto pripažinimo tyčiniu. Tikrieji tokių J. M. vadovaujamų UAB „Baltic arms“ ir UAB „B“ veiksmų tikslai yra UAB „B“ akcininkų Z. V., R. V. ir jų vadovaujamų įmonių UAB „D“ bei „C“, iki 2009 m. drauge valdžiusių 70,4 proc. visų UAB „B“ akcijų, taip pat UAB „A“ eliminavimas iš didelės vertės turto UAB „B“ akcininkų ir/ar kreditorių, siekis juos privesti prie bankroto ir eliminuoti iš akcininkų ginčų. Tai įgyvendinti UAB „Baltic arms“ vardu, neatskleidžiant ir nenaudojant tam įmonės UAB „B“, be ginčo sutarčių ar kokios nors kitos sutarties, kurios pagrindu UAB „Baltic arms“ taptų BUAB „A“ kreditore, o vėliau - ir kreditorių komiteto pirmininke, neįmanoma. Bylų ieškovai ar jų teisių perėmėjai atvirai deklaruoja jų tikruosius tikslus, nes išsiieškoti iš Z. V. dirbtinai priteisiamų skolų jie nesitiki, nes kiek beprisiteistų, nėra jokios tikimybės išieškoti priteistas sumas. Suinteresuotumą neatskleisti savo tikrųjų santykių su J. M. ir jo vadovaujamomis UAB „Baltic arms“ bei UAB „B“ turi ir bankroto administratorius UAB „Admivita“, pateikusi nemotyvuotą prašymą teismui dėl ieškinio reikalavimų dalies atsisakymo atsakovo UAB „B“ atžvilgiu, nors bankroto administratorius privalėjo ginti kreditorių interesus tenkinti jų finansinius reikalavimus, o ne mažinti jų sumokėjimą. Bylų nagrinėjimai kontroliuojami M. šeimos narių. Taigi, ginčo sutartys pažeidžia teisėtus ieškovo interesus ir teises tinkamai gintis ginčuose dėl UAB „B“ valdymo, taip pat ir teisminiuose ginčuose, kilusiuose iš BUAB „A“ bankroto bylos dalyvių santykių, nes tokiu būdu J. M. vadovaujamos UAB „B“ ir UAB „Baltic arms“ siekė įgyti ir įgijo didelius finansinius reikalavimus į ieškovą, sudarant jam finansines problemas, apribojant gydymosi ir pragyvenimo lėšas, apsunkinant žyminio mokesčio ir teisinės pagalbos išlaidų atstovaujant teismuose sumokėjimą.

3. Taigi, ieškovo teigimu, ginčo sutartys pripažintinos negaliojančiomis CK 1.78 str. 1 d., 3 d. ir 5 d. ir kitais pagrindais, prašant teismą konstatuoti niekinio sandorio faktą ir pašalinti šio niekinio sandorio teisines pasekmes, nes sutartys prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 str.).

4. Paaiškina, kad faktinės aplinkybės patvirtina, jog sutartys CK 1.81 str. 1 d. pagrindu pripažintinos prieštaraujančiomis viešajai tvarkai ar gerai moralei. Nebuvo jokios teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus atitinkančios priežasties UAB „Baltic arms“ sudaryti ginčo sutartis su atsakovu M. M., kad įsigyti rizikingą reikalavimą į bankrutuojančią įmonę UAB „A“, kurios, iš vienos pusės, įsipareigojimo M. M. vykdymas po UAB „A“ bankroto bylos iškėlimo bus sustabdytas pagal Įmonių bankroto įstatyme nustatytas procedūras, o, iš kitos pusės, duomenys apie BUAB „A“ turtą ir įsipareigojimus UAB „A“ bankroto byloje dar nebuvo žinomi, t. y. UAB „Baltic arms“ nežinojo, at atgaus M. M. sumokėtas lėšas. J. M. teismo procesiniuose dokumentuose prisipažino, kad siekia ne svetimų ir dirbtinai sukurtų skolų iš Z. V. ir jo šeimos narių, jų vadovaujamų įmonių prisiteisimo, bet kitų tikslų, t. y. nesiekdamas šių jo vadovaujamų įmonių pelno, t. y. veiklos pagal įstatus. Tikrasis ginčo sutarčių sudarymo tikslas yra gausinti teisminių ginčų inicijavimą per UAB „Baltic arms“ įstojimą į UAB „A“ bankroto bylą, nors kita J. M. vadovaujama UAB „B“ jau buvo šios bankroto bylos dalyve - bendraieškiu. Tikrasis ginčo sutarčių sudarymo tikslas - veikimas prieš ieškovą, siekiant dirbtinai eliminuoti iš UAB „B“ akcininkų, sukurti finansines problemas, likviduoti, dalyvauti didelės vertės UAB „A“ turto išpardavime ir/ar pasisavinime per šios įmonės bankroto procedūras. Tai daryta išskirtinai tik dėl to, kad išlaikyti neteisėtą UAB „B“ valdymą, kuris buvo nustatytas įsiteisėjusiais teismo sprendimais. Sutarčių sudarymas yra neslepiamas J. M. siekis jo vadovaujamos UAB „Baltic arms“ vardu susidoroti su ieškovu, įvykdytas ir tęsiamas viešajai tvarkai ir gerai moralei prieštaraujančiais būdais. Šiuo atveju CPK 1.80 str. 2 d. numatytos taisyklės dėl restitucijos taikymo netaikomos, nes abi šalys žinojo ar turėjo žinoti, jog sandoris prieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei. Pastebi, kad M. M. buvo UAB „A“ darbuotojas, todėl ginčo sutarčių sudarymo metu žinojo, kad ši įmonė turi gausų turtą. UAB „A“ 50 000 Lt skolos M. M. užtikrinimui hipotekoje buvo įregistruotas UAB „A“ nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini) įkeitimas, kurio rinkos kaina buvo dešimt kartų didesnė, nei skola jam, kas taip pat patvirtina ginčo sutarčių nepagrįstumą. Be to, UAB „B“ pateikė ieškinį dėl UAB „A“ bankroto bylos iškėlimo, net nebūdama jos kreditore. Vilniaus apygardos teismo sprendimai dėl UAB „B“ ir UAB „A“ ginčų teismuose dėl priešpriešinių reikalavimų įskaitymo ir UAB „B“ skolos priteisimo UAB „A“ įsiteisėjo jau po 2013 m. lapkričio 13 d., t. y. jau po 2013 m. rugsėjo 10 d. Vilniaus apygardos teismo nutarties dėl UAB „A“ bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo. Tapusi BUAB „A“ kreditorių komiteto pirmininke, UAB „Baltic arms“ vadovavo BUAB „A“ bankroto procedūrai. UAB „A“ bankroto bylos nagrinėjimas teisme ir bankroto procedūros buvo dirbtinai tęsiami, tęsiant šios įmonės likvidavimą, nors joje nebebuvo jokio turto, naudojant ją, kaip instrumentą teisminiams ginčams su Z. V. ir jo atstovaujama „C“ inicijuoti ir tęsti. Tokią priežastį atvirai Kauno apygardos teismui nurodydavo drauge su J. M. vadovaujamomis UAB „B“ ir UAB „Baltic arms“ veikianti BUAB „A“ bankroto administratorė UAB „Admivita“, kad būtų dirbtinai pratęstas UAB „A“ likvidavimas. Taigi, ginčo sutartys patvirtina jų sudarymo slepiamus tikslus, prieštarauja viešojo intereso gynimui bankroto byloje ir CK 1.5 str. nustatytiems teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principams.

Žemesnės instancijos teismas

5. Be to, dėl nurodytų aplinkybių, ginčo sutartys pripažintinos niekinėmis ir negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento ir CK 1.86 str. 1 d. pagrindu, kaip tariami sandoriai, atsakovės UAB „Baltic arms“ sudaryti tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių), taip pat ir CK 1.87 str. 1 d. pagrindu, kaip apsimestiniai sandoriai, sudaryti pridengti kitam sandoriui, t. y. siekiui likviduoti ir/ar apsunkinti šiam atsakovui oponuojančių UAB „B“ akcininkų ginčus dėl UAB „B“ valdymo. Taip pat sutartys pripažintinos niekinėmis ir negaliojančiomis ir CK 1.91 str. 1 d. pagrindu, nes sudarytos šių sutarčių šalių atstovų, visų pirma, UAB „Baltic arms“ ir jos vadovo J. M. piktavališko siekio sudaryti šiuos sandorius kitais, t. y. nedeklaruojamais tikslais. Šiuo atveju apgaulė, sudarant ginčo sutartis, pasireiškė šių sutarčių šalių tylėjimu, t. y. aplinkybių, kurias laiku sužinojęs ieškovas būtų laiku ėmęsis teisminės gynybos veiksmų, jų neatskleidimu ir šios bylos atsiliepimuose į ieškinius, visiškai į juos neatsikertant.

6. Taip pat sutartys sudarytos pažeidžiant ir CK 1.82 str. (juridinio asmens teisnumui prieštaraujančio sandorio negaliojimas) 1 d. reikalavimą, nes sudaryti akivaizdžiai rizikingi (įsigyjant reikalavimą į įmonę, kuriai tik iškelta bankroto byla) ne įmonės įstatuose numatytam tikslui - pelno siekimui - pasiekti. Tad šios ginčo sutartys sudarytos pažeidžiant privataus juridinio asmens steigimo dokumentuose nustatytą jų kompetenciją ar prieštaraujant juridinio asmens tikslams. Jei ginčo sutartys būtų atitikusios UAB „Baltic arms“ įmonės tikslus, jie būtų įvardinti šiose sutartyse. Tačiau jie neįvardinti, nes norima nuslėpti tikruosius šių sutarčių sudarymo tikslus.

7. Pastebi, kad ginčo reikalavimo perleidimo sutartis pažeidžia CK 6.305 str. ir 6.306 str., kuriuose nenumatyta, kad reikalavimo teisė galėtų būti pirkimo-pardavimo sutarties dalyku. Reikalavimo teisės perleidžiamos reikalavimo teisių perleidimo sutartimis, kurių sudarymą ir vykdymą reglamentuoja CK VI skyrius. Ginčo pirkimo-pardavimo sutartimi parduodama ir perkama reikalavimo teisė į UAB „A“, kuri yra ginčo reikalavimo perleidimo sutarties dalykas. Negalima pirkti tai, kas jau įvykdyta reikalavimo teisės perleidimo sutartimi, arba atvirkščiai – perleisti reikalavimo teisę, kuri jau parduota. Šių ginčo sutarčių turinys neleidžia vienareikšmiškai nustatyti kuri buvo sudaryta pirmiau, taip pat neleidžia nustatyti, ar mokėta du kartus po 50 000 Lt, ar vieną kartą, ir pagal kurią ar abi sutartis mokėta.

Atsiliepimas

8. Atsakovė UAB „Baltic arms“ atsiliepimu į patikslintą ieškinį prašo dalyje dėl 2013 m. lapkričio 21 d. reikalavimo teisės perleidimo sutarties ir dėl 2013 m. lapkričio 21 d. reikalavimo teisės pirkimo - pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančiomis bylą nutraukti CPK 293 str. 1 p. pagrindu, jeigu byla nebūtų nutraukta šiuo pagrindu, ieškinį atmesti. Taip pat prašo ieškovui Z. V. už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis skirti 4 000 Eur baudą, 50 proc. sumos lygiomis dalimis skiriant atsakovams, bei iš ieškovo Z. V. priteisti bylinėjimosi išlaidas.

9. Nurodo, kad ieškovas prašo pripažinti negaliojančia ginčo reikalavimo perleidimo (cesijos) sutartį, pagal kurią cedentas atsakovas M. M. perleido cesionarijui atsakovei iš 2011 m. liepos 20 d. paskolos sutarties kylančią reikalavimo teisę į skolininkę likviduotą dėl bankroto LUAB „A“, kurios didžiausias akcininkas ir vadovas - direktorius buvo ieškovas Z. V.. Ieškovas taip pat prašo pripažinti negaliojančia 2013 m. lapkričio 21 d. sutartį, kurioje šalys susitarė dėl cesijos sutartimi perleidžiamos reikalavimo teisės kainos. Realiai cesijos sutartis ir 2013 m. lapkričio 21 d. sutartis yra vienas susitarimas dėl reikalavimo teisės perleidimo. Tai patvirtina cesijos sutarties 1.3 p., kur nustatyta, kad reikalavimo teisės perleidimo kaina ir jos sumokėjimo tvarka nustatoma atskira sutartimi tarp pradinio kreditoriaus, t. y. cedento atsakovo M. M. ir naujojo kreditoriaus, t. y. cesionarijaus atsakovės.

10. Atsakovės teigimu, byla dėl cesijos sutarties ir dėl 2013 m. lapkričio 21 d. sutarties pripažinimo negaliojančiomis nutrauktina CPK 293 str. 1 p. pagrindu, kadangi patikslintu ieškiniu reiškiamas materialiųjų teisinių padarinių negalintis sukelti reikalavimas, kuris negali būti savarankiškas bylos nagrinėjimo dalykas, nes jo nagrinėjimas ir patenkinimas nėra tinkamas teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas. Ieškovas nenurodė, kokią įtaką jo padėčiai turėjo sudarytos sutartys, taip pat kokie materialiniai teisiniai padariniai jam hipotetiškai galėtų atsirasti tenkinus ieškinį.

11. Paaiškina, kad ginčo sutarčių šalys yra pradinis kreditorius cedentas atsakovas M. M. ir naujasis kreditorius cesionarijus atsakovė UAB „Baltic arms“. Skolininke šios cesijos sutarties kontekste buvo LUAB „A“, kuri buvo skolinga atsakovui M. M. pagal 2011 m. liepos 20 d. paskolos sutartį 50 000 Lt paskolos, palūkanas ir kt. Ieškovas jokia forma ir jokia apimtimi šiuose teisiniuose cesijos santykiuose nedalyvavo ir negalėjo dalyvauti, sutartyse nebuvo tariamasi nei dėl ieškovo teisių, nei dėl pareigų ginčijamų sutarčių šalių ar skolininkės LUAB „A“ atžvilgiu ar pan. Be to, sutartys negalėjo turėti įtakos ieškovo teisėms ir pareigoms ne tik tiesiogiai, bet ir netiesiogiai, kadangi jau buvo prasidėjęs vykdymas pagal 2011 m. liepos 20 d. paskolos sutartį, kurios įvykdymas buvo užtikrintas hipoteka. Tai reiškia, kad sudarius cesijos sutartį ir 2013 m. lapkričio 21 d. sutartį, skolininkės LUAB „A“ kreditoriniai įsipareigojimai nei kreditoriui atsakovui M. M. ir jo teisių perėmėjai atsakovei pagal 2011 m. liepos 20 d. paskolos sutartį, nei ieškovui nei padidėjo, nei sumažėjo, nei kitaip pasikeitė. Sutartimis atsakovė jokių finansinių reikalavimų į ieškovą Z. V. ir / ar pradinį ieškovą „C“ neįgijo, o UAB „B“ nebuvo šių sutarčių šalimi. Patenkinus ieškinį, ieškovo padėtis niekaip nepasikeistų, kadangi ieškovas neįgytų nei teisių, nei pareigų cesijos sutarties ir 2013 m. lapkričio 21 d. sutarties šalių atsakovų ir / ar skolininkės LUAB „A“ atžvilgiu. Be to, aplinkybes, kad ieškovai, ginčydami cesijos sutartį ir 2013 m. lapkričio 21 d. sutartį, nesiekia jokių teisinių pasekmių, akivaizdu ir iš to, kad patikslinto ieškinio rezoliucinėje dalyje niekaip nepasisakoma dėl restitucijos taikymo, nors tai būtų logiška sandorio negaliojimo atveju.

12. Kita vertus, nenutraukus bylos, ieškinys atmestinas, kadangi nėra pagrindo cesijos sutartį ir 2013 m. lapkričio 21 d. sutartį (iš tikrųjų tai yra viena sutartis) pripažinti negaliojančiomis. Jokių argumentų ir įrodymų, dėl kurių ginčo sutartys galėtų būti pripažintos negaliojančiomis, ieškovas nepateikė.

13. Pažymi, kad cesijos sutartis ir 2013 m. lapkričio 21 d. sutartis buvo sudarytos teisėtai, šios sutartys neprieštarauja įstatymams ir 2011 m. liepos 20 d. paskolos sutarčiai. Taip pat sudarant ginčo sutartis nebuvo CK 6.102 str. 1-3 d. d. numatytų aplinkybių, kai draudžiama perleisti reikalavimą, t. y. perleisto reikalavimo atveju ne tik buvo galimas, bet ir buvo vykdomas išieškojimas, reikalavimas nebuvo perleistas teisėjui, prokurorui ar advokatui, reikalavimas nebuvo neatsiejamai susijęs su kreditoriaus - cedento atsakovo M. M. - asmeniu. Ieškovas taip pat nenurodo, kad buvo įstatyme numatytų kliūčių sutartims sudaryti. Pastebi, kad įstatymų leidėjas tokių apribojimų, t. y. kad reikalavimas gali būti perleistas tik tokiam subjektui, kuris su skolininku turi sutartinius santykius ir / ar vykdo bendrą veiklą, nėra nustatęs. Taigi ieškovo nurodomas argumentas, jog atsakovė ir skolininkas LUAB „A“ neturėjo sutartinių santykių ir nevykdė bendros veiklos, yra nepagrįstas.

Žemesnės instancijos teismas

14. Pastebi, kad ieškinio nepagrįstumą patvirtina ir tai, kad trijų mėnesių terminui paskolintų 50 000 Lt LUAB „A“ nei iki 2011 m. spalio 20 d., nei kada nors vėliau negrąžino. Todėl atsakovas M. M. pagal tuometinį teisinį reguliavimą kreipėsi į Klaipėdos miesto apylinkės teismo hipotekos teisėją dėl priverstinio skolos išieškojimo. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2011 m. lapkričio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-16239-144/2011 (proceso Nr. 2-06-3-14447-2011-5) nutarė areštuoti hipotekos lakštu įkeistą turtą ir kt. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1892-144/2012 nutarė iš skolininkės LUAB „A“ išieškoti atsakovo M. M. naudai 50 000 Lt skolą ir kitas sumas, parduoti iš viešųjų varžytinių hipotekos lakštu įkeistą turtą ir kt. Antstolė R. V. iškėlė vykdomąją bylą Nr. 0074/13/22154, tačiau išieškotina suma nebuvo išieškota, kadangi skolininkė LUAB „A“, atstovaujama ieškovo Z. V., skundė antstolės veiksmus, po to skundė teismų procesinius sprendimus atmesti skundus dėl antstolės veiksmų ir kt. Taigi cesijos sutartimi ir 2013 m. lapkričio 21 d. sutartimi cesionarijui atsakovei buvo perleista ne tik galiojanti, bet ir priverstinai vykdytina reikalavimo teisė, kurios vykdytinumas patvirtintas įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais.

15. Teigia, kad LUAB „A“ bankroto byla baigta, Kauno apygardos teismo sprendimas pripažinti LUAB „A“ veiklą pasibaigusia dėl bankroto priimtas 2021 m. gruodžio 23 d., o pati įmonė 2022 m. vasario 7 d. išregistruota iš juridinių asmenų registro. Teismu procesiniai sprendimai yra seniai įsiteisėjusios, todėl šioje byloje negali būti iš naujo vertinamos ar juo labiau revizuojamos.

16. Pažymi, kad nei ieškovas Z. V., nei pradinis ieškovas „C“ nėra UAB „B“ akcininkai. Be to, UAB „B“ ne tik nebuvo ginčo sutarčių šalimi, bet ir nėra kitaip susijusi su šiomis sutartimis, todėl cesijos sutartis ir 2013 m. lapkričio 21 d. sutartis niekaip nesusijusi su ieškovo nurodomais ginčais su UAB „B“. Pradinis ieškovas „C“ jau daugiau kaip dvylika metų, nuo 2011 m. balandžio 21 d., t. y. daugiau kaip 2,5 metų iki ginčijamų sutarčių sudarymo, nėra UAB „B“ akcininkas, kadangi pradinis ieškovas „C“ 2011 m. balandžio 21 d. 187 500 vnt. UAB „B“ paprastųjų vardinių akcijų (toliau - ir PVA) perleido susijusiai „ofšorinei“ įmonei „E“, kuri šias akcijas 2013 m. rugpjūčio 23 d. perleido kitai susijusiai „ofšorinei“ įmonei „F“. Perleidimo sutarčių teisėtumas patvirtintas įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais. Z. V. taip pat jau daug metų nėra UAB „B“ akcininkas, kadangi jo turėtos UAB „B“ 217 vnt. PVA už skolas buvo parduotos varžytinėse dar 2018 m. gruodžio 13 d. turto pardavimo iš varžytinių aktu. LUAB „D“, kurio akcininku buvo ieškovas Z. V., o direktore buvo ieškovo Z. V. žmona R. V., taip pat jau daug metų nėra UAB „B“ akcininke, kadangi R. V. prašymu ši įmonė bankrutavo ir buvo likviduota dėl bankroto dar anksčiau, negu LUAB „A“. UAB „Baltic arms“ bankroto byloje nedalyvavo, jokių ieškinio reikalavimų šioje byloje R. V. nereiškia, todėl neaišku kokių, anot ieškovo, neteisėtų su LUAB „D“ susijusių tikslų siekė atsakovė.

Atsiliepimas

17. Atsakovės teigimu, ieškovas neįrodė sandorio negaliojimo pagrindų, į kuriuos nukreipia CK 1.78 str. 1, 3 ir 5 dalys. Taip pat nėra pagrindo sutartis pripažinti negaliojančiomis CK 1.81 str. 1 d. pagrindu kaip prieštaraujančios viešajai tvarkai ir gerai moralei. Cesijos sutartis yra viena iš sutarčių rūšių, tiesiogiai numatyta įstatyme. Cesijos sutarties ir 2013 m. lapkričio 21 d. sutarties šalys sudarė šią sutartį vadovaudamosi sutarčių laisvės ir kitais sutarčių teisės principais. Tai reiškia, kad cesijos sutartis ir 2013 m. lapkričio 21d. sutartis per se neprieštarauja nei viešajai tvarkai, nei gerai moralei. Sutartys taip pat neprieštarauja viešojo intereso gynimui bankroto byloje ir CK 1.5 str. įtvirtintiems teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principams. Tokie teiginiai neturi jokio pagrindo, yra deklaratyvūs, ieškinyje neatskleidžiama, kur galima įžiūrėti bent hipotetinį sąlyčio tašką tarp viešo intereso bankroto bylose bei cesijos sutarties ir 2013 m. lapkričio 21d. sutarties. Nepagrįsti ir ieškovo teiginiai, kad sutartys yra tariami sandoriai, sudaryti dėl akių, neketinant sukurti teisinių pasekmių (CK 1.86 str. 1 d.), ir apsimestiniai sandoriai, sudaryti kitam sandoriui pridengti (CK 1.87 str. 1 d.), kadangi šių sandorio negaliojimo pagrindų kumuliacija negalima. Be to, tokie sandoriai yra ne niekiniai, bet nuginčijami sandoriai. Taip pat nepagrįsti, deklaratyvūs teiginiai dėl CK 1.91 str. 1 d. ir CK 1.82 str. 1 d. Pastebi, kad CK 1.91 str. 1 d. numatytais pagrindais sandorį gali ginčyti kita sandorio šalis, o ne pašaliniai asmenys, kuriems sandoris nesukelia jokių materialinių teisinių pasekmių, kokiais yra šios bylos ieškovai. Atsakovė niekada nėra prašiusi ar įgaliojusi Z. V. rūpintis atsakovės interesais, ginčyti atsakovės sudarytus sandorius ar pan.

18. Papildomai paaiškina, kad sprendimas įsigyti reikalavimo teisę buvo ekonomiškai pagrįstas, kadangi LUAB „A“ prievolės įvykdymas buvo užtikrintas nekilnojamojo daikto - 224,23 kv. m. bendro ploto patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), hipoteka. Tą pačią dieną, kai buvo sudaryta cesijos sutartis ir 2013 m. lapkričio 21 d. sutartis, atsakovas M. M. perleido atsakovei hipotekos reikalavimą ir hipotekos kreditoriumi vietoj cedento atsakovo M. M. tapo cesionarijus - atsakovė. Atsakovės, kaip privilegijuoto kreditoriaus, kreditoriniai reikalavimai LUAB „A“ bankroto procese buvo tenkinami iš įkeisto turto. Ginčo sutartis atsakovės atstovas ir atsakovas M. M. sudarė vadovaudamiesi sutarčių laisvės ir kitais sutarčių teisės principais, ši sutartis atitiko tikruosius šalių ketinimus, šalių atstovai veikė įgaliojimų ribose, sandoris buvo realus, sukėlė atitinkamas teisines pasekmes, taip pat nebuvo apsimestinis, t. y. šalys sudarė tokį sandorį, kokį norėjo sudaryti. Šalys atskleidė viena kitai viską, ką reikėjo atskleisti ir viena kitai jokių pretenzijų dėl tylėjimo ar, priešingai, dėl pernelyg didelio kalbėjimo ir / ar dėl kitų dalykų nereiškė.

19. Kadangi cesijos sutartis ir 2013 m. lapkričio 21 d. sutartis yra vieningas susitarimas dėl reikalavimo teisių perleidimo, nėra pažeisti ir CK 6.305 str. ir 6.306 str., kuriuose nenumatyta, kad reikalavimo teisė galėtų būti pirkimo -pardavimo sutarties dalyku. Reikalavimo teisė yra turtinė teisė, kuri gali būti perduodama, t. y. ir parduodama, o CK 6.305 str. 4 d. nustatyta, kad šio skyriaus normos taikomos turtinių teisių pirkimui - pardavimui tiek, kiek tai neprieštarauja šių teisių prigimčiai ir esmei. Tai reiškia, kad turtinės teisės gali būti ir pirkimo - pardavimo sutarties dalykas. Cesijos sutartis ir 2013 m. lapkričio 21 d. sutartis buvo realiai įvykdytos. 2013 m. lapkričio 21 d. atsakovė sumokėjo atsakovui M. M. 2013 m. lapkričio 21d. sutartyje nustatytą 50 000 Lt sumą. Tai patvirtina 2013 m. lapkričio 21 d. kasos išlaidų orderis Nr. 13-197. Atsakovė teismo nutartimi pripažinta LUAB „A“ kreditoriumi 71 737,30 Lt sumai. Cesijos sutarties teisėtumas ir / ar vykdytinumas Z. V. iniciatyva praeityje jau buvo tikrinamas teisme ir visos pretenzijos buvo atmestos.

20. Atsakovės nuomone, ieškovui Z. V. (solo ir kaip ieškovo ir „C“ procesinių teisių perėmėjui) už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis reiškiant aiškiai nepagrįstą ieškinį bei už bylos vilkinimą skirtina bauda. Ieškovas pareiškė materialiųjų teisinių padarinių nesukeliantį reikalavimą, kuris negali būti savarankiškas bylos nagrinėjimo dalykas, nes jo nagrinėjimas nėra teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas. Jau vien tai vertintina kaip piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis. Be to, ieškovas vilkina bylos nagrinėjimą. Ieškovas jau kelintą kartą tikslina ieškinį. Nuo 2022 m. gruodžio 13 d. iki 2023 m. liepos 4 d. praėjo daugiau, kaip pusė metų, per tą laiką buvo paskirti 2023 m. sausio 17 d., 2023 m. gegužės 4 d. teismo (parengiamieji) posėdžiai, tačiau ieškovas Z. V. ieškinio netikslino. Kai 2023 m. liepos 4 d. teismo (parengiamajame) posėdyje teismas pradėjo spręsti bylos pradėjimo nagrinėti iš esmės klausimą, ieškovas vėl grįžo prie ketinimų eilinį kartą tikslinti ieškinį, šį kartą ginčijant 2013 m. lapkričio 21 d. sutartį, nors atsakovė, vykdydama teismo 2022 m. lapkričio 29 d. protokolinę nutartį, šią sutartį į bylą pateikė dar 2022 m. gruodžio 13 d. Toks procesinio ieškovo Z. V. elgesys objektyvaus teismo neturėtu būti vertinamas kitaip, kaip įžūlus manipuliavimas procesu bei byla nagrinėjančiu teisėju, siekiant beatodairiškai vilkinti bylos parengiamąją stadiją ir aišku visa procesą. Atsižvelgiant į tai, atsakovė prašo teismo skirti ieškovui Z. V. 4 000 Eur bauda, 50 proc. šios baudos lygiomis dalimis skiriant atsakovams.

Atsiliepimas

21. Atsakovas M. M. atsiliepimu į patikslintą ieškinį prašo ieškinį atmesti, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

22. Nurodo, kad su UAB „A“ 2011 m. liepos 20 d. sudarė paskolos sutartį, kurios pagrindu tuometinio UAB „A“ buvusio vadovo Z. V. prašymu paskolino 50 000 Lt, išmokėdamas šias pinigines lėšas grynaisiais pačiam Z. V. asmeniškai į rankas pagal tą pačią dieną išduotą kasos pajamų orderį Serija PAR Nr. 000799, kuriame nurodytas piniginių lėšų paėmimo pagrindas – minėta paskolos sutartis. Nurodyto sandorio pagrindu ieškovas įsipareigojo paskolintas pinigines lėšas grąžinti per 3 mėnesius, terminą skaičiuojant nuo visos sumos perdavimo momento, tai yra nuo 2011 m. liepos 20 d. Minėta paskolos sutartis ir kasos pajamų orderis buvo pasirašyti paties ieškovo Z. V.. Suteiktos paskolos grąžinimą skolininkas užtikrino, pateikdamas atsakovui pareikštinės Hipotekos lakštą. Tam, kad užtikrinimas įgytų galią atsakovas savo lėšomis pareikštinį hipotekos lakštą įformino vardiniu. Ieškovas paskolos sutarties, joje sutartu terminu neįvykdė, tai yra - laiku negrąžino paskolintų piniginių lėšų ir nesumokėjo numatytų palūkanų. Atsakovo nuomone, ieškovas nesąžiningai pasinaudojo giminystės ryšiais savo naudai, turėjo savų tikslų ir skolos išieškojimo procesus akivaizdžiai vilkino žinodamas, kad atsakovui bylinėtis yra nepatogu ir finansiškai nuostolinga. Nutartis dėl įkeisto turto arešto buvo priimta 2011 m. lapkričio 16 d., tačiau skolininkas aktyviai priešinosi ir visus teismų sprendimus ir/ar nutartis skundė. 2012 m. gruodžio 5 d. įsiteisėjus teismo sprendimui dėl skolos priteisimo buvo užvesta vykdomoji byla dėl priverstinio vykdymo. Skolininkas, o tiksliau jo tuometinis vadovas Z. V., turėjo tikslą vilkinti ir priverstinio vykdymo veiksmus, tai yra priverstinį išieškojimą iš įkeisto turto, todėl toliau teikė nepagrįstus skundus dėl antstolio veiksmų, kuriuos teismai atmesdavo. Matydamas, kad priverstinis išieškojimas skolininko vadovo Z. V. tyčia yra vilkinamas išgalvotais argumentais, verčiant atsakovą papildomai patirti finansinius nuostolius (išlaidos atstovams - teisininkams, įkeisto turto draudimas ir etc.), atsakovas 2013 metais kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą dėl bankroto bylos skolininkui iškėlimo. Atsiradus galimybei parduoti reikalavimo teisę ir atgauti bent skolą (nežiūrint į tai kiek piniginių lėšų kainavo teismų procesai) atsakovas sudarė ieškovo ginčijamą sandorį. Atitinkamai buvo padaryti įrašai (dėl kreditoriaus pasikeitimo) hipotekos registre.

23. Pažymi, kad už ginčijamą sandorį buvo atsiskaityta tinkamai ir savalaikiai, todėl ieškovo argumentai, kad ginčijamas sandoris buvo apsimestinis, prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo normoms ir gerai moralei, prieštarauja faktinėms aplinkybėms ir logikai. Sudaręs ginčijamą sandorį atsakovas išvengė dar didesnių finansinių nuostolių skolininko bankroto procese, kuris prasidėjęs 2013 metais baigėsi tik po 9 metų, tai yra 2022 metų sausio mėnesį. Atsakovas atgavo paskolos sutartimi perleistas pinigines lėšas, kurių negražino ir nesiruošė grąžinti ieškovo Z. V. vadovaujamas skolininkas, kuris šiuo metu jau yra likviduotas. Todėl teigtina, kad atsakovo siekis ir veiksmai buvo sąžiningi, protingi, teisingi ir ekonomiškai jam naudingi. Pastebi, kad atsakovo darbo santykiai su UAB „A“ (tuo metu UAB „G“) ir jų pabaiga niekaip nėra susijusi su ginčijamu sandoriu. Ieškovo ginčijamas sandoris buvo sudarytas praėjus daugiau nei 6 metams nuo darbo santykių nutraukimo momento.

24. Teigia, kad ginčijamas sandoris buvo sudarytas tinkamai vadovaujantis galiojančiomis teisės normomis. Šiuo konkrečiu atveju reikalavimo teisė buvo perleista sandorio pagrindu. Ginčijamo sandorio sudarymo metu buvo visos LR CK 6.101 str. 1 d. numatytos sąlygos reikalavimo teisę perleisti naujam kreditoriui. Taip pat nebuvo LR CK 6.102 str. numatytų atvejų/sąlygų, kurioms esant nebūtų teisinio pagrindo sudaryti ginčijamą sandorį. Skolininkas - UAB „A“ apie pasikeitusį kreditorių buvo tinkamai informuotas. Pastebi, kad ieškovas nenurodo, kokioms konkrečiai imperatyviomis teisės normoms ginčijamas sandoris prieštarauja. Reikalavimo perleidimo sutartis pripažintina kaip pažeidžianti imperatyvias įstatymo normas, jeigu konstatuojami LR CK 6.102 str. numatyti atvejai, tačiau ieškovas ieškinyje nenurodė/nepagrindė, kokie būtent atvejai/sąlygos buvo pažeistos, sudarant ginčijamą sandorį. Ieškovas, reikalaudamas pripažinti sandorį negaliojančiu ne tik nenurodo, kokios konkrečiai imperatyvios teisės normos buvo pažeistos, tačiau taip pat nepateikia, koks yra visuomenės interesas įsikišti į atsakovų santykius. Ieškovas nurodo tik deklaratyvius argumentus, susijusius išskirtinai tik su tariamai jo paties pažeidžiamomis teisėmis, interesais. Atsakovui nėra žinoma apie neva tikrąjį sandorio tikslą, apie jokius papildomus ir/ar piktavališkus susitarimus. Sudarydamas sandorį, atsakovas turėjo norą ir išreiškė savo valią - perleisti turimą reikalavimo teisę, sudarius sandorį gavo naudą – atgavo paskolintas lėšas.

Žemesnės instancijos teismas

25. Teismo posėdžio metu ieškovas palaikė patikslinto ieškinio argumentus, prašė atnaujinti bylos nagrinėjimą, priešingu atveju – ieškinį tenkinti.

Atsiliepimas

26. Teismo posėdžio metu atsakovas M. M. palaikė atsiliepime išdėstytą poziciją, prašė bylą nutraukti arba ieškinį atmesti.

27. Teismo posėdžio metu atsakovės UAB „Baltic arms“ atstovai palaikė atsiliepime išdėstytą poziciją, prašė bylą nutraukti arba ieškinį atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Žemesnės instancijos teismas

Dėl atsakovo prašymo nutraukti civilinę bylą.

28. Šio ginčo atveju ieškovas Z. V. reiškia reikalavimus ir prašo pripažinti negaliojančiomis nuo pasirašymo momento 2013 m. lapkričio 21 d. M. M. ir UAB „Baltic Arms“ reikalavimo teisės perleidimo sutartį ir 2013 m. lapkričio 21 d. M. M. ir UAB „Baltic Arms“ reikalavimo teisės pirkimo – pardavimo sutartį.

29. Atsakovas UAB „Baltic Arms“ prašo civilinę bylą nutraukti, nurodo, kad teismo procesinis sprendimas dėl šių sutarčių pripažinimo negaliojančiomis negalėtų sukelti jokių materialiųjų teisinių padarinių.

30. Pagal CPK 2 ir 5 straipsnius teisminė gynyba taikoma tiems asmenims, kurie įrodo, jog jų teisės ir teisėti interesai pažeidžiami. Tačiau jeigu jie neįrodo, kad turi teisę ar teisėtą interesą dėl ginčo dalyko, tai ieškinys gali būti atmetamas taikant CPK 5 straipsnį dėl to, kad pareikštas netinkamo ieškovo – asmens, kuris neįrodė, kad jam priklauso teisė, kad jo teisė pažeidžiama ar ginčijama, kad jis turi teisinį interesą dėl ginčo dalyko (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-28-421/2019). CPK 13 straipsnyje nustatytas dispozityvumo principas reiškia, kad asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, pats sprendžia, ar ginti pažeistą teisę, kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti ir, suformuluodamas ieškinio pagrindą bei dalyką, nustato teisminio nagrinėjimo objektą ir ribas.

31. Šio ginčo atveju negalima sutiktu su atsakovu, kad pareikšto ieškinio reikalavimai negalės sukelti materialinių padarinių ieškovui, kadangi ieškovas yra, be kita ko, ir buvęs UAB „A“ (skolininko į kurį perleisti reikalavimai vadovas), dėl šių jo buvusių pareigų, gali būti taikoma atsakomybė prieš buvusius įmonės kreditorius, todėl teismas atmeta atsakovo UAB „Baltic Arms“ prašymą nutraukti civilinę bylą.

Dėl ieškinio (ne) pagrįstumo

32. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad proceso įstatymai nereikalauja, jog į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą. Teisinė ginčo šalių santykių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas šiems santykiams yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai, tik bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas. Taigi byloje taikytinų teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas ir šalių sutartinių santykių kvalifikavimas priklauso teismo kompetencijai; šalių pateiktas teisės aiškinimas bylą nagrinėjančio teismo nesaisto (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-475-684/2015 ir joje nurodytą praktiką).

33. Šio ginčo atveju ieškovas Z. V. reiškia reikalavimus ir prašo pripažinti negaliojančiomis nuo pasirašymo momento 2013 m. lapkričio 21 d. M. M. ir UAB „Baltic Arms“ reikalavimo teisės perleidimo sutartį ir 2013 m. lapkričio 21 d. M. M. ir UAB „Baltic Arms“ reikalavimo teisės pirkimo – pardavimo sutartį. Pagal ginčijamas sutartis matyti, kad pradinis kreditorius M. M. perleido reikalavimo teises į UAB „A“ naujajam kreditoriui UAB „Balti Arms“, Z. V. buvo bankrutavusios UAB „A“ kreditoriumi (UAB „A“ bankroto byla iškelta 2013 m. lapkričio 13 d. įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 10 d. nutartimi (civilinė byla Nr. B2-4988-560/2013, proceso Nr. 2-55-3-00501-2013-7). Bankroto byloje patvirtinti atsakovo Z. V. finansiniai reikalavimai. 2014 m. spalio 8 d. bankrutuojančios UAB „A“ pirmojo kreditorių susirinkimo protokolas Nr. 1 ir kiti pateikti įrodymai taip pat nuosekliai patvirtina, kad Z. V. dalyvavo UAB „A“ bankroto procese kaip kreditorius. Aplinkybių, kad Z. V. buvo sutarties kontrahentų M. M. bei UAB „Baltc Arms“ kreditorius, ieškovas byloje neįrodinėja.

34. CK 6. 68 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorius, turintis neabejotiną ir vykdytiną reikalavimo teisę skolininkui, turi teisę priverstinai įgyvendinti skolininko teises pareikšdamas ieškinį skolininko vardu, jeigu skolininkas pats šių teisių neįgyvendina arba atsisako tai daryti ir dėl to pažeidžia kreditoriaus interesus (netiesioginis ieškinys). Pagal šioje byloje ieškovos dėstomas aplinkybes Z. V. kaip bankrutavusios UAB „A“ kreditorius reiškia reikalavimus dėl ieškovo manymu, pažeistų, jo buvusio skolininko UAB „A“ teisių.

35. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.63 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sandoriais laikomi asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas. Kasacinis teismas, aiškindamas sandorio sampratą reglamentuojančias materialiosios teisės normas, yra nurodęs, kad esminis sandorio požymis, skiriantis jį nuo kitų teisinių veiksmų, yra jo subjektų valia, nukreipta sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ar pareigas (CK 1.63 straipsnio 1 dalis). Sandorio sudarymo priežastis paprastai yra sandorį sudarančių asmenų poreikiai (interesai), formuojantys vidinę sandorio dalyvių valią ir nulemiantys sandorio pagrindą (teisinį tikslą). Neturintys esminio valios elemento – siekio sukurti tam tikras civilines teises ir pareigas – veiksmai nėra sandoriai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-546-915/2015; 2018 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-442-313/2018, 44 punktas).

36. Teismų praktikoje pripažįstama, kad įstatymuose įtvirtinto sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, jog civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. Kartu įstatymų leidėjas, nustatydamas sandorių negaliojimo pagrindus, siekia užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą, apginti civilinių teisinių santykių subjektų teises, įgytas sandorių pagrindu. Taigi sandorių negaliojimo institutas turi ir kitą paskirtį – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą. Sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo šiam stabilumo tikslui prieštarautų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. rugsėjo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-745/2001).

37. CK 1.97 straipsnyje apibrėžti civilinių teisių objektai. Vienas iš jų – turtinės teisės. Jos yra civilinės apyvartos objektas ir gali būti perleidžiamos. Reikalavimo perleidimas yra vienas iš asmenų pasikeitimo prievolėje būdų, kurio esmė ta, kad pradinis kreditorius perduoda kitam asmeniui turimą galiojantį reikalavimą sutarties arba įstatymo pagrindu, perleidus reikalavimą pasikeičia kreditorius prievolėje, o prievolė išlieka nepakitusi (CK 6.101 straipsnio 1 dalis). Reikalavimo perleidimo teisei galioja bendrieji disponavimo civilinėmis teisėmis principai: asmuo savo nuožiūra gali naudotis civilinėmis teisėmis tiek, kiek tai nepažeidžia imperatyviųjų įstatymo nuostatų ir kitų asmenų teisių (CK 1.137 straipsnis).

38. Viena aplinkybių grupė, kuria grindžiamas ieškinys tai, kad ginčo sutartys buvo sudarytos siekiant nulėpti tikruosius sutarties šalių ketinimus, t.y. kad UAB „Baltic Arms“ siekė ne perimti skolą, bet ieškovo teigimu, UAB „Baltic Arms“ siekis buvo dalyvauti UAB „A“ bankroto procese.

39. CK 1. 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudarytas sandoris negalioja. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad tokiems sandoriams taikomos šio kodekso 1.80 straipsnio 2 dalies nuostatos. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bylose dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais, būtina išsiaiškinti, ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas bei kokia buvo tikroji sandorio šalių valia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos2008 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje A. G. v. D. G., bylos Nr. 3K-3-337/2008; 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje UAB ,,Stateta“ v. R. A., bylos Nr. 3K-3-418/2008; 2011 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje G. P. v. J. P., bylos Nr. 3K-3-28/2011). Ginčuose dėl tariamojo sandorio teisinių padarinių taikymo galioja bendrosios civilinės procesinės įrodinėjimo taisyklės, pareiga įrodyti sandorio tariamumą tenka šaliai, kuri šia aplinkybe grindžia savo poziciją byloje (CPK 178 straipsnis).

40. Šio ginčo atveju, kaip minėta, ieškovas Z. V. sandorio tariamumą įrodinėja aplinkybėmis, jog atsakovas UAB „Baltic Arms“ buvo suinteresuotas įsigyti reikalavimo teises į UAB „A“ iš atsakovo M. M., nes norėjo dalyvauti UAB „A“ bankroto procese.

41. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Civilinių bylų procese taikoma CPK 178 straipsnyje nustatyta įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė, įpareigojanti šalis įrodyti aplinkybes, kuriomis jos grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Įstatymo nustatyta įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė reiškia, kad ieškovas privalo įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą, o atsakovas – nesutikimo su ieškovo reikalavimais pagrindą. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių turėtų būti nukrypstama nuo rungtyniškumo principo, todėl taikytina bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė, t. y. kiekviena iš šalių turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai).

42. Kaip jau minėta, vertinant ar sandoris buvo tariamas turi būti nustatyta, ar sandorio dalyviai, šio ginčo atveju atsakovai UAB „Baltic Arms“ ir M. M. ketino vykdyti ginčo sutartis - 2013 m. lapkričio 21 d. M. M. ir UAB „Baltic Arms“ reikalavimo teisės perleidimo sutartį ir 2013 m. lapkričio 21 d. M. M. ir UAB „Baltic Arms“ reikalavimo teisės pirkimo – pardavimo sutartį, kuriomis pradinis kreditorius M. M. perleido reikalavimus į skolininką UAB „A“ naujajam kreditoriui.

43. Prie ginčo sutarčių, atsakovas M. M. taip pat pateikė 2023 m. lapkričio 21 d. UAB „Baltic Arms“ išduotą kasos išlaidų orderį Nr. 13-197, pagal kurį matyti, jog UAB „Baltic Arms“ atsakovui M. M. už perleistus ginčo reikalavimus į UAB „A“ sumokėjo 50 000 litų sumą, reikalavimas perleistas į UAB „A“ 50 000 Lt skolą, palūkanas, delspinigius, 139, 10 Lt žyminį mokestį bei draudimo įmokas, t. y. prievoles pagal 2011 m. liepos 20 d. paskolos sutartį. Aptartas rašytinis įrodymas patvirtina, kad piniginės lėšos už reikalavimo perleidimą buvo apmokėtos, t. y. prievolę už perleistą reikalavimą atsikaityti atsakovas UAB „Baltic Arms“ įvykdė. Teismo posėdžio metu apklaustas atsakovas M. M. paaiškino, kad jis buvo suinteresuotas parduoti reikalavimą, nes skolininkas UAB „A“ nevykdė savo įsipareigojimų, o kreditoriui buvo svarbu atgauti paskolintas lėšas, kurių suma, jam kaip fiziniam asmeniui buvo didėlė. Duomenų, kad buvęs UAB „A“ kreditorius M. M. buvo kažkaip susijęs su UAB „Baltic Arms“ į bylą nepateikta. Pažymėtina, kad ieškovo apeliavimas į tai, kad UAB „Baltic Arms“ motyvas įsigyti reikalavimo teisę į skolininką UAB „A“ buvo susijęs su tuo, jog UAB „Baltic Arms“ galėtų dalyvauti UAB „A“ bankroto procese neįrodo, kad sandoris buvo sudarytas dėl akių, neketinant jo, vykti. Priešingai byloje esantys duomenys patvirtina, kad už perleistą reikalavimą ne tik buvo apmokėta, tačiau ir savo teises į įgytą reikalavimą UAB „Baltic Arms“ realizavo UAB „A“ bankroto procese.

44. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teismas neturi pagrindo vertinti, kad 2013 m. lapkričio 21 d. M. M. ir UAB „Baltic Arms“ reikalavimo teisės perleidimo sutartis ir 2013 m. lapkričio 21 d. M. M. ir UAB „Baltic Arms“ reikalavimo teisės pirkimo – pardavimo sutartis buvo tariami sandoriai, todėl šiuo pagrindu ieškinys netenkintinas.

45. Ieškovas taip pat įrodinėja, kad 2013 m. lapkričio 21 d. M. M. ir UAB „Baltic Arms“ reikalavimo teisės perleidimo sutartis ir 2013 m. lapkričio 21 d. M. M. ir UAB „Baltic Arms“ reikalavimo teisės pirkimo – pardavimo sutartis turi būti pripažintos negaliojančiomis, nes jos yra apsimestiniai sandoriai.

46. CK 1.87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, tai taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo omenyje, taikytinos taisyklės. Aplinkybę, kad sandoris yra apsimestinis, reikia įrodyti. Pagal kasacinio teismo išaiškinimus, kai kyla ginčas dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, teismas, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 straipsnis), turi aiškintis tikruosius sandorio šalių ketinimus, tikslus, atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, kitas svarbias aplinkybes, kurios padėtų nustatyti, ar sandorį sudariusių šalių valia iš tikrųjų atitiko jų valios išorinę išraišką, ar buvo siekiama kitų tikslų, kurių sandoryje užfiksuota šalių valia neatitinka, o priešingai – juos pridengia (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. sausio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. B. v. S. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-26/2011).

47. Šio ginčo atveju, ieškovas iš esmės nenurodė, kokiam kitam sandoriui nuslėpti galėjo ar buvo sudarytas reikalavimo teisių perleidimas. Tai, kad buvo sudarytos dvi sutartys tos pačios dienos data dėl to paties dalyko neįrodo, kad sandoris buvo tarimas, nes viena sutartis papildė kitą, pagal 2013 m. lapkričio 21 d. reikalavimo teisės pirkimo – pardavimo sutarties 2. 1. punktą matyti, kad jame nurodyta, jog pirkėjas įsipareigoja pardavėjui už perleidžiamą reikalavimo teisę per 2 dienas nuo sutarties pasirašymo sumokėti kainą, lygią 50 000 Lt, pagal 2013 m. lapkričio 21 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartį. Kitų aplinkybių dėl ko minėtos sutartys turėtų būti vertinamos kaip apsimestiniai sandoriai ieškovas neįrodė.

48. Ieškovas byloje taip pat įrodinėjo, kad yra pagrindas taikyti CK 1. 80 straipsnio nuostatas, kur nustatyta, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Ieškovas byloje be kita ko, teigė, kad nėra pateikti duomenys, jog skolininkui UAB „A“ buvo tinkamai pranešta apie tai, kad jo skolinis įsipareigojimas M. M. perleistas naujam kreditoriui UAB „Baltic Arms“.

49. Reikalavimo perleidimas (cesija) yra vienas iš asmenų pasikeitimo prievolėje būdų, kurio esmė ta, kad pradinis kreditorius (cedentas) perduoda kitam asmeniui (cesionarijui) turimą galiojantį reikalavimą sutarties arba įstatymo pagrindu. Perleidus reikalavimą pasikeičia kreditorius prievolėje, o pati prievolė išlieka nepakitusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2010). Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.101 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu. Reikalavimo perleidimo faktas gali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis ir skolininką tik nuo to momento, kai skolininkas sutiko, kad reikalavimas būtų perleistas, ar nuo to momento, kai skolininkas gavo reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančio dokumento kopiją arba kitokį reikalavimo perleidimo fakto įrodymą (CK 6.109 straipsnio 1 dalis). Be to, cesijos būdu įgytas reikalavimas kartu su reikalavimo perleidimo sutartimi pareikštas teismo tvarka laikytinas tinkamu skolininko informavimu apie reikalavimo teisės perleidimą ir atitinka CK 6.109 straipsnio 7 dalies nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2011).

50. Apie reikalavimo perleidimo faktą skolininkas UAB „A“ vėliausiai sužinojo, kai buvo patvirtintas UAB „Baltic Arms“ finansinis reikalavimas UAB „A“ bankroto byloje, pagal reikalavimo pobūdi tai nėra reikalavimas susijęs kreditoriaus asmeniu, todėl laikytina, jog skolininkas UAB „A“ buvo tinkamai informuotas apie reikalavimo perleidimo faktą.

51. Pagal bylos duomenis teismas nenustatė nei vieno iš ieškovo nurodomo sandorio negaliojimo pagrindo, kaip minėta, ieškovo iš esmės nurodomos faktinės aplinkybės, jog UAB „Baltic Arms“ iš atsakovo M. M. perėmė reikalavimą į skolininką UAB „A“ dėl to, kad galėtų dalyvauti šio skolininko bankroto procese, savaime nereiškia jog sandoriai sudaryti dėl akių, yra apsimestiniai ar prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Pagal bylos duomenis, kaip jau ir aptarta, matyti, jog realios pasekmės sudarius sandorius jų kontrahentams kilo, UAB „Baltic Arms“ pervedė buvusiam kreditoriui M. M. sumas už reikalavimo teisės perleidimą, naujasis kreditorius UAB „Baltic Arms“ savo teises į skolininką realizavo jo bankroto procese. Taip pat nenustatyta, jog sandoriai prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Pagal ginčo sutartis matyti, kad jose apibrėžtas sutarties dalykas, aptarti šalių įsipareigojimai bei jų vykdymo tvarka. Akivaizdaus sutarčių prieštaravimo imperatyvioms įstatymo nuostatoms nenustatyta.

52. Ieškovas taip pat deklaratyviai teigia, jog ginčo sandoriai pažeidžia CK 1.82 straipsnio nuostatas. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sandoriai, sudaryti privataus juridinio asmens valdymo organų, pažeidžiant privataus juridinio asmens steigimo dokumentuose nustatytą jų kompetenciją ar prieštaraujantys juridinio asmens tikslams, gali būti pripažinti negaliojančiais tik tais atvejais, kai kita sandorio šalis veikė nesąžiningai, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, kad tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams. Juridinio asmens steigimo dokumentų paskelbimo faktas tokiais atvejais nėra pakankamas kitos šalies nesąžiningumo įrodymas, todėl juridinis asmuo turi įrodyti, kad kita sandorio šalis tikrai veikė nesąžiningai (šio kodekso 2.74, 2.83–2.85 straipsniai). Minėto straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu šiame straipsnyje numatytais pagrindais turi teisę pareikšti pats juridinis asmuo, jo steigėjas (steigėjai) arba juridinio asmens dalyvis (dalyviai). Įstatymai gali nustatyti ir kitus asmenis, turinčius teisę pareikšti tokį ieškinį, arba specialius reikalavimus, kuriuos turi atitikti tą ieškinį reiškiantys asmenys (pvz., tam tikro akcijų (balsų) skaičiaus turėjimas). Šiuo atveju, Z. V. nepateikė įrodymų, kad jis turi teisę byloje reikalavimus grįsti nurodytu straipsniu, be to, jo teiginiai šiuo straipsnio taikymui iš esmės deklaratyvūs.

53. Kiti šalių argumentai, atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, nurodytus sprendimo motyvus ir padarytas išvadas, vertintini kaip teisiškai nereikšmingi, todėl teismas dėl jų plačiau nepasisako.

Dėl baudos už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis skyrimo

54. Atsakovas UAB „Baltic Arms“ prašo teismo ieškovui Z. V. už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis skirti 4 000 Eur baudą, 50 proc. sumos lygiomis dalimis skiriant atsakovams.

55. CPK 95 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatęs šio straipsnio 1 dalyje numatytus piktnaudžiavimo atvejus (nesąžiningai pareiškiant nepagrįstą ieškinį ir (ar) kitą procesinį dokumentą; arba sąmoningai veikiant prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą), gali paskirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki penkių tūkstančių eurų baudą, iki 50 procentų iš šios baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui.

56. Piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis yra teisės pažeidimas, t. y. civilinio proceso teisės tiesiogiai draudžiamas elgesys, už kurį numatyta galimybė taikyti teisinę atsakomybę. Tačiau teismų praktikoje pažymima, kad ne kiekvienas pareigos sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis nesilaikymo atvejis savaime reiškia teisės pažeidimą, galintį sukelti teisinės atsakomybės, numatytos CPK 95 straipsnyje, taikymą. Tam tikrais atvejais dalyvaujančio asmens elgesys gali būti įvertintas tik kaip netinkamas subjektinės teisės įgyvendinimas. Pastebėtina ir tai, kad pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2013).

57. Nors ieškovo ieškinys atmestas, teismas sprendžia, kad nenustatyta išskirtinių aplinkybių, leidžiančių teigti, jog ieškovo veiksmuose buvo piktnaudžiavimo procesu požymių. Atsižvelgiant į tai, kad teismas nenustatė ieškovo piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis požymių, atsakovo prašymas dėl baudos skyrimo ieškovui atmestinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

58. Pagal bendrą taisyklę bylinėjimosi išlaidas apmoka pralaimėjusi šalis (CPK 93 straipsnis). Teismų praktikoje išaiškinta, kad teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo, todėl jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, teismas nustato jų pagrįstą dydį, o kitos dalies išlaidų nepriteisia.

59. Spręsdamas dėl atlygintinų išlaidų dydžio, teismas turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nustatytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus, t. y. bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes (Rekomendacijų 2 punktas).

60. Atsakovas UAB „Baltic Arms“ prašo priteisti iš ieškovo Z. V. 4 416, 50 Eur bylinėjimosi išlaidų, į bylą pateikti bylinėjimosi išlaidas pagrindžiantys įrodymai. Teismas įvertinęs proceso trukmę, apimtį bei atsakovo UAB „Baltic Arms“ teiktų procesinių dokumentų kiekį bei apimtį, sprendžia, kad prašymas pagrįstas ir tenkintinas bei atmetus ieškinį atsakovui UAB „Baltic Arms“ iš ieškovo Z. V. priteistina 4 416, 50 Eur bylinėjimosi išlaidų suma.

61. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268-270 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Priteisti atsakovui UAB „Baltic Arms“, į. k. 110786047, iš ieškovo Z. V., a.k. (duomenys neskelbtini) 4 416, 50 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, pateikiant apeliacinį skundą per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėja Skaistė Cinkutė