Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas, e2A-400-330/2019

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Data: 2019-06-13
Bylos Nr.: e2A-400-330/2019
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-01655-2014-9
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Gintaras Pečiulis, Jūratė Varanauskaitė, Danguolė Martinavičienė
Atsakovas: valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“
Ieškovas: J. B., J. G., J. O.

Kategorijos

Civilinė byla Nr. e2A-400-330/2019

Teismo proceso Nr. 2-55-3-01655-2014-9 Procesinio sprendimo kategorijos:

2.6.30; 2.9.

(S)LIETUVOS APELIACINIS TEISMASnutartisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. birželio 13 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Martinavičienės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Jūratės Varanauskaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2857-340/2018 pagal ieškovų J. B., J. G. ir J. O. ieškinį atsakovei valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“ dėl teisės gauti indėlio draudimo išmokas pripažinimo pagal neįsigaliojusias obligacijų pasirašymo sutartis, trečiasis asmuo bankrutavusi akcinė bendrovė bankas SNORAS.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovai J. B., J. G. ir J. O. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydami: 1) pripažinti ieškovės J. B. sumokėtas AB bankui SNORAS pinigines lėšas pagal 2011 m. lapkričio 3 d. obligacijų pasirašymo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) indėliu, kaip numatyta Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo (toliau – IĮIDĮ) 2 straipsnio 4 dalyje; įpareigoti atsakovę VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ išmokėti už šias lėšas J. B. indėlių draudimo išmoką, vadovaujantis IĮIDĮ nustatyta tvarka ir sąlygomis; 2) pripažinti ieškovės J. G. sumokėtas AB bankui SNORAS pinigines lėšas pagal 2011 m. lapkričio 4 d. obligacijų pasirašymo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) indėliu, kaip numatyta IĮIDĮ 2 straipsnio 4 dalyje; įpareigoti atsakovę VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ išmokėti už šias lėšas J. G. indėlių draudimo išmoką, vadovaujantis IĮIDĮ nustatyta tvarka ir sąlygomis; 3) pripažinti ieškovo J. O. sumokėtas AB bankui SNORAS pinigines lėšas pagal 2011 m. lapkričio 4 d. obligacijų pasirašymo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) indėliu, kaip numatyta IĮIDĮ 2 str. 4 dalyje; įpareigoti atsakovę VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ išmokėti už šias lėšas J. O. indėlių draudimo išmoką, vadovaujantis IĮIDĮ nustatyta tvarka ir sąlygomis; 4) priteisti iš atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ ieškovų naudai 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas.

2. Ieškovė J. B. 2011 m. lapkričio 3 d. sudarė Obligacijų pasirašymo sutartį dėl 34 vienetų obligacijų įsigijimo (kiekvienos nominali vertė 100 Eur), už kurias 2011 m. lapkričio 3 d. sumokėjo 3 399,02 Eur sumą, šią sumą bankas nurašė nuo ieškovės sąskaitos 2011 m. lapkričio 3 d. J. G. 2011 m. lapkričio 4 d. sudarė Obligacijų pasirašymo sutartį dėl 250 vienetų obligacijų įsigijimo (kiekvienos nominali vertė 100 Lt), už kurias 2011 m. lapkričio 4 d. sumokėjo 24 992,80 Lt sumą, šią sumą bankas nurašė nuo ieškovės sąskaitos 2011 m. lapkričio 4 d. J. O. 2011 m. lapkričio 4 d. sudarė Obligacijų pasirašymo sutartį dėl 300 vienetų obligacijų įsigijimo (kiekvienos nominali vertė 100 Lt), už kurias 2011 m. lapkričio 4 d. sumokėjo 29 991,36 Lt sumą, šią sumą bankas nurašė nuo ieškovo sąskaitos 2011 m. lapkričio 4 d.

3. Visos ieškovų pasirašytos obligacijos turėjo įsigalioti 2011 m. gruodžio 1 d., tačiau dėl Lietuvos banko valdybos 2011 m. lapkričio 16 d. nutarimu AB bankui SNORAS paskelbto veiklos apribojimo (moratoriumo), banko laikinojo administratoriaus paskyrimo, dėl LR Vyriausybės 2011 m. lapkričio 16 d. nutarimu taikyto AB banko SNORAS akcijų paėmimo visuomenės poreikiams, taip pat dėl Lietuvos banko valdybos 2011 m. lapkričio 24 d. nutarimu atšauktos AB bankui SNORAS banko licencijos ir Lietuvos banko kreipimosi į Vilniaus apygardos teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, obligacijos nebuvo įregistruotos ir nebuvo pervestos į klientų vertybinių popierių sąskaitas. AB bankui SNORAS Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi buvo iškelta bankroto byla. Iškėlus bankroto bylą, AB bankas SNORAS sudarė savo klientų indėlininkų sąrašus, juos perdavė atsakovei VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, kuri pagal IĮIDĮ išmokėjo į sąrašus įtrauktiems asmenims indėlių draudimo išmokas. AB bankas SNORAS neįtraukė obligacijų savininkų į šiuos sąrašus, ieškovai nėra gavę indėlių draudimo išmokų ar įsipareigojimų investuotojams draudimo išmokų.

Šalies argumentai

4. Ieškovai nurodė, jog pagal IĮIDĮ nuostatas jie gali būti apibūdinami kaip BAB banko SNORAS indėlininkai. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ESTT) 2018 m. kovo 22 d. sprendime, priimtame sujungtose bylose C?688/15 ir C?109/16, paskelbė, kad gyventojams, kurie įmokėjo lėšas už neišleistas AB banko SNORAS akcijas bei obligacijas, gali būti taikoma tiek Europos Sąjungos direktyva dėl investicijų, tiek direktyva dėl indėlių apsaugos. Be to, ESTT aiškiai nurodė, kad bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas negali pats nuspręsti, kuria sistema gali pasinaudoti obligacijas pasirašę asmenys. Šie asmenys turi pasirinkti, pagal kurią sistemą jie pageidauja pasinaudoti teise į kompensaciją. Atsižvelgiant į įstatymų ir Europos Sąjungos direktyvų nuostatas, laikytina, kad ieškovų sumokėtos už neįsigaliojusias obligacijas piniginės lėšos yra indėlių draudimo objektas, o ne įsipareigojimų investuotojams draudimo objektas. Ieškovų sumokėtos sumos, kurios neviršija 100 000 Eur, įskaitant priskaičiuotas palūkanas, vadovaujantis IĮIDĮ 3, 5, 9 straipsniais, turėjo būti išmokėtos ieškovams Indėlių draudimo fondo lėšomis. Ieškovų nuomone, atsakovė procesinių palūkanų forma taip pat turi kompensuoti ieškovų patirtus nuostolius.

5. Atsakovė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad draudžiamojo įvykio dieną (Lietuvos banko nutarimas dėl licencijos AB bankui SNORAS panaikinimo dėl banko nemokumo) ieškovai buvo perdavę bankui lėšas, norėdami pasinaudoti jo teikiamomis investicinėmis paslaugomis. Dėl šios priežasties ieškovai IĮIDĮ prasme laikytini investuotojais, o ne indėlininkais. Ieškovų atžvilgiu taikomos ne bendrosios, o specialios teisės normos, reglamentuojančios įsipareigojimų investuotojams draudimą. Pažymėjo, kad sutartyse nebuvo numatyta išlyga dėl ieškovų bankui perleidžiamų lėšų nuosavybės teisės perėjimo bankui momento, todėl šios lėšos negali būti pripažintos ieškovų nuosavybe (indėliu). Atitinkamai negali būti tenkinamas ieškovų reikalavimas įpareigoti atsakovę išmokėti draudimo išmokas.

6. Trečiasis asmuo BAB bankas SNORAS su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad nuo 2011 m. lapkričio 2 d. bankas pradėjo platinti fiksuotų palūkanų obligacijų emisijas, viešai jas siūlydamas. Tokiu būdu, bankas pateikė investuotojams viešąją ofertą įsigyti banko obligacijų pagal galutinių sąlygų bei patvirtinto bazinio prospekto nuostatas. Pasirašydami obligacijų pasirašymo sutartis, visi ieškovai akceptavo šią banko ofertą. Bankas pažymėjo, kad ieškovai neginčija sudarytų obligacijų pasirašymo sutarčių, todėl laikytina, jog šios sutartys sukūrė jų šalims teises ir pareigas. Obligacijų pasirašymo sutartimis ieškovai įsigijo banko obligacijas. Pagal sudarytų sutarčių sąlygas sutartys įsigalioja nuo jų sudarymo dienos ir galioja iki visiško įsipareigojimų įvykdymo. Ieškovai sumokėjo už įsigytas obligacijas, todėl sudarytos sutartys nepasibaigė.

Atsiliepimas

7. Trečiojo asmens nuomone, ieškovai nepagrįstai teigia, jog jie obligacijų neįgijo, nes obligacijų emisijos nebuvo įregistruotos. Dėl paskelbto banko moratoriumo ir bankroto obligacijų emisijų platinimas buvo nutrauktas, o Lietuvos centrinis vertybinių popierių depozitoriumas neatidarė obligacijos emisijų registracijos sąskaitos ir bendrosios platinamų finansinių priemonių sąskaitos. Tačiau šie faktai neturi jokios reikšmės sprendžiant klausimą dėl obligacijų, kaip nuosavybės teisės objekto, atsiradimo ir įsigijimo. Obligacijų emisijos registracijos sąskaitos atidarymas neturi jokios teisinės reikšmės nuosavybės teisės į obligacijas atsiradimui, nes garantuojamos emisijos atveju nuosavybės teisė atsiranda iš karto, kai yra sumokama už įsigyjamas obligacijas. Kadangi ieškovai neginčija, kad sudarė obligacijų pasirašymo sutartis ir visiškai apmokėjo jų įsigytas banko obligacijas, o į bylą pateikti dokumentai patvirtina, jog bankas padarė atitinkamus įrašus investuotojų vardu atidarytose asmeninėse finansinių priemonių sąskaitose, darytina išvada, kad nuosavybės teisė į obligacijas buvo perduota investuotojams (ieškovams), o investuotojai (ieškovai) įgijo teisę reikalauti iš banko obligacijų nominalios vertės bei palūkanų išmokėjimo. Trečiojo asmens nuomone, pagal IĮIDĮ 2 straipsnio 4 dalį ieškovai negali būti pripažinti indėlininkais. Ieškovai turėtų būti laikomi investuotojais.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. rugpjūčio 23 d. sprendimu ieškovų ieškinį patenkino. Teismas: 1) pripažino ieškovės J. B. AB bankui SNORAS sumokėtas lėšas pagal 2011 m. lapkričio 3 d. obligacijų pasirašymo sutartį indėliu, įpareigojo atsakovę VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ ieškovei išmokėti indėlių draudimo išmoką, priteisė iš atsakovės ieškovės naudai 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas ir 484 Eur bylinėjimosi išlaidų; 2) pripažino ieškovės J. G. AB bankui SNORAS sumokėtas lėšas pagal 2011 m. lapkričio 4 d. obligacijų pasirašymo sutartį indėliu, įpareigojo atsakovę išmokėti ieškovei indėlių draudimo išmoką, priteisė iš atsakovės ieškovės naudai 5 procentų dydžio metines procesines ir 605 Eur bylinėjimosi išlaidų; 3) pripažino ieškovo J. O. AB bankui SNORAS sumokėtas lėšas pagal 2011 m. lapkričio 4 d. obligacijų pasirašymo sutartį indėliu, įpareigojo atsakovę išmokėti ieškovui indėlių draudimo išmoką, priteisė iš atsakovės ieškovo naudai 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas ir 968 Eur bylinėjimosi išlaidų.

9. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 22 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-232-969/2018 pateiktais išaiškinimais, įvertinęs aplinkybę, kad ieškovai aiškiai išreiškė savo valią pasinaudoti teise į kompensaciją pagal indėlių garantijų sistemą, atsižvelgęs į tai, jog bylos nagrinėjimo metu atsakovė pakeitė savo poziciją dėl šalių ginčo ir sutiko su ieškovų reikalavimu pripažinti ieškovų sumokėtas lėšas indėliais bei išmokėti už šias lėšas ieškovams indėlių draudimo išmokas, padarė išvadą, kad ieškovai turi teisę į indėlio draudimo išmokas už sumokėtas lėšas pagal minėtas obligacijų pasirašymo sutartis remiantis IĮID įstatymo nuostatomis, todėl priėmė sprendimą įpareigoti atsakovę išmokėti ieškovams indėlių draudimo išmokas.

10. Teismas nepagrįstais pripažino atsakovės prieštaravimus dėl procesinių palūkanų priteisimo, jog procesinės palūkanos esą turi būti skaičiuojamos ne nuo bylos iškėlimo momento, o nuo tada, kai atsakovei tapo aišku, kad ji turi pareigą ieškovams išmokėti indėlių draudimo išmokas, t. y. nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 22 d. nutarties priėmimo. Teismas pažymėjo, kad procesinių palūkanų skaičiavimo pradžia ir pabaiga nustatyta įstatyme: procesinės palūkanos mokamos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, o kitokio šios rūšies palūkanų skaičiavimo pradžios momento įstatymas nenumato. Įvertinęs tai, teismas tenkintinu pripažino ieškovų reikalavimą dėl procesinių palūkanų priteisimo nuo bylos iškėlimo momento iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

11. Įvertinęs bylos procesinę baigtį, teismas sprendė, kad ieškovai turi teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ir jas ieškovų naudai priteisė iš atsakovės.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

12. Atsakovė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 23 d. sprendimo dalį dėl procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškovų reikalavimų dėl procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

12.1. Teismas nepagrįstai ieškovų naudai priteisė procesines palūkanas. Draudimo apsaugos taikymas asmenims, sudariusiems su banku obligacijų įsigijimo sutartis, pagal kurias lėšos, skirtos vertybiniams popieriams įsigyti, buvo pervestos į banko vardu atidarytas sąskaitas, tačiau dėl banko nemokumo šie asmenys netapo obligacijų savininkais, nebuvo aiškus ir nereglamentuotas IĮIDĮ. Šis klausimas buvo neaiškus ir Lietuvos Aukščiausiajam Teismui, kuris priėmė sprendimą kreiptis į ESTT. Kasacinis teismas pateikė išaiškinimus tik po ESTT 2018 m. kovo 22 d. priimto prejudicinio sprendimo.

12.2. Atsakovė negalėjo savarankiškai nuspręsti, ar neįsigaliojusios obligacijos yra draudimo objektas. Atsakovei pagal įstatymą nebuvo suteikta teisė modifikuoti šalių teisinius santykius. Remiantis ESTT ir kasacinio teismo išaiškinimais, aktualiais šiai bylai, ieškovai tik 2018 m. rugpjūčio 8 d. teismo posėdžio metu suformulavo galutinę valią dėl indėlių ar įsipareigojimų investuotojams sistemos pasirinkimo. Įvertinus tai, laikytina, kad atsakovė nepraleido prievolės ieškovams įvykdymo termino. Iki nurodytų teismų procesinių sprendimų ir atitinkamų išaiškinimų priėmimo atsakovė neturėjo galimybės priimti sprendimo dėl draudiminės apsaugos taikymo.

12.3. Teismas nepagrįstai ieškovų naudai iš atsakovės priteisė bylinėjimosi išlaidas. Teismas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą turėjo spręsti vadovaudamasis priežasties teorija, įvertinęs šalių procesinį elgesį. Teismas turėjo įvertinti tai, kad iki ESTT ir kasacinio teismo išaiškinimų atsakovė negalėjo ieškovams išmokėti draudimo išmokų, atsakovė neatliko neteisėtų veiksmų ieškovų atžvilgiu. Bylinėjimosi išlaidos turėtų būti mažinamos.

Atsiliepimas

13. Ieškovai J. B., J. G. ir J. O. atsiliepimu prašo atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

13.1. Teismas pagrįstai nusprendė, kad atsakovė privalo ieškovų naudai sumokėti procesines palūkanas. Esminėmis faktinėmis aplinkybėmis panašioje byloje, kurioje dalyvavo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ bei BAB bankas SNORAS, Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo, kad atsakovė privalo sumokėti procesines palūkanas. Įvertinus palūkanų kompensacinę funkciją, ieškovų patirti nuostoliai turi būti atlyginti.

13.2. Teismas pagrįstai ieškovų naudai priteisė jų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nagrinėjamu atveju bendrosios bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tvarkos nepaneigia aplinkybė, jog ginčas buvo sudėtingas ar neaiškus. Ieškovų patirtų bylinėjimosi išlaidų nėra pagrindo mažinti. Kiekvieno ieškovo situacija individuali, todėl ir advokato honoraro dydis su kiekvienu ieškovu buvo aptariamas individualiai. Advokato honoraro dydis gali priklausyti ir nuo ieškinio sumos.

14. 2019 m. birželio 12 d. Lietuvos apeliaciniame teisme gautas ieškovų prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

16. Apeliacine tvarka sprendžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo dalių, kuriomis tenkinti ieškovų reikalavimai priteisti procesines palūkanas bei atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas. Pirmosios instancijos teismas apskųstuoju sprendimu ieškovų ieškinį visiškai patenkino: pripažino indėliais ieškovų sumokėtas lėšas pagal su AB banku SNORAS sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis, įpareigojo atsakovę VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ išmokėti ieškovams indėlių draudimo išmokas, priteisė iš atsakovės ieškovų naudai 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas ir ieškovų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė apeliaciniu skundu neskundžia sprendimo dalies dėl pagrindinio reikalavimo (dėl sumokėtų lėšų pripažinimo indėliu ir įpareigojimo išmokėti indėlių draudimo išmokas). Šiuo atveju sprendžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo dalių, kuriomis patenkinti ieškovų reikalavimai dėl procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.

Dėl procesinių palūkanų priteisimo

17. Pirmosios instancijos teismas patenkino ieškovų reikalavimą dėl procesinių palūkanų priteisimo – ieškovų naudai iš atsakovės priteisė 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismas atmetė atsakovės prieštaravimus, jog nagrinėjamoje byloje susiklosčius specifinei situacijai, procesinės palūkanos turi būti skaičiuojamos ne nuo bylos iškėlimo momento, o nuo tada, kai atsakovei tapo aišku, kad ji turi pareigą ieškovams išmokėti indėlių draudimo išmokas. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad procesinių palūkanų skaičiavimo pradžia ir pabaiga nustatyta įstatyme, o kitokio šios rūšies palūkanų skaičiavimo pradžios momento įstatymas nenumato.

18. Atsakovė, nesutikdama su šia sprendimo dalimi, apeliaciniame skunde nurodė, kad teismas turėjo įvertinti byloje susiklosčiusios teisinės situacijos ypatumus, kurie pasireiškė tuo, jog ieškovai, sudarę obligacijų pasirašymo sutartis ir sumokėję lėšas, dėl banko nemokumo netapo obligacijų savininkais. Tokios situacijos nereguliavo IĮIDĮ, o atsakovės pareiga išmokėti draudimo išmokas tapo aiški tik po ESTT 2018 m. kovo 22 d. prejudicinio sprendimo priėmimo ir Lietuvos Aukščiausiajam Teismui išnagrinėjus pirmąją bylą dėl tokio ginčo, be to, galutinę poziciją dėl ginčo santykių kvalifikavimo ieškovai suformulavo jau bylos nagrinėjimo eigoje po nurodytų teismų procesinių sprendimų priėmimo. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apeliantės argumentais.

19. Byloje nustatytos aplinkybės sudarė pagrindą teismo išvadai, kad ieškovai turi teisę į indėlio draudimo išmokas, o atsakovė aiškiai nurodė šią išvadą pripažįstanti ir jos nekvestionuojanti. Pagal ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusį IĮIDĮ indėlininkas įgyja teisę į draudimo išmoką nuo draudžiamojo įvykio dienos. Investuotojas įgyja teisę į draudimo išmoką nuo draudžiamojo įvykio dienos tik tuo atveju, jeigu investuotojo vertybinius popierius ir (arba) pinigus draudėjas yra perleidęs arba panaudojęs be investuotojo valios (IĮIDĮ 9 straipsnio 1 dalis). Draudimo išmokos indėlininkams išmokamos per 20 darbo dienų nuo draudžiamojo įvykio dienos. Draudimo įmonės taryba, esant išskirtinėms aplinkybėms, suderinusi su priežiūros institucija, gali pratęsti šį terminą ne ilgiau kaip 10 darbo dienų. Draudimo išmokos investuotojams išmokamos per 3 mėnesius nuo draudžiamojo įvykio dienos. Draudimo įmonės taryba gali pratęsti šį terminą ne ilgiau kaip 3 mėnesiams. Draudimo išmoką apskaičiuoja ir moka draudimo įmonė, remdamasi draudėjo draudžiamojo įvykio dienos duomenimis apie indėlininkus ar investuotojus, jų indėlius ar įsipareigojimus investuotojams ir apie papildomai apdraustų indėlių ar įsipareigojimų investuotojams sumas. Draudimo išmokų apskaičiavimo ir mokėjimo tvarką nustato ir paskelbia draudimo įmonės taryba (IĮIDĮ 10 straipsnio 1 ir 3 dalys).

20. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti buvo praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. CK 6.37 straipsnyje nurodyta, kad palūkanas pagal prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalių susitarimai. Skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kai palūkanų dydį nustato įstatymai, šalys gali raštu susitarti ir dėl didesnių palūkanų, jeigu toks susitarimas neprieštarauja įstatymams ir sąžiningumo bei protingumo principams. Rašytinės formos nesilaikymas yra pagrindas taikyti įstatymų nustatytą palūkanų dydį.

21. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje akcentuota, kad pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ši norma nustato vadinamąsias procesines palūkanas, kurios priskirtinos kompensuojamosioms palūkanoms. Kita procesinių palūkanų paskirtis – skatinti operatyvų teismo procesą ir teismo sprendimo įvykdymą. Tai, kad bus išieškomos ir tam tikro dydžio palūkanos, mokėtinos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, skatina skolininką greičiau įvykdyti teismo sprendimą ar neįvykdytą prievolę, nes priešingu atveju skolininkas gali patirti papildomų turtinių praradimų. Pagrindas priteisti šias palūkanas yra skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė geruoju, o jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014, 2014 m. balandžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-193/2014, 2015 m. gruodžio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-668-915/2015 ir jose nurodytą kasacinio teismo praktiką).

22. Procesinių palūkanų skaičiavimo pradžia ir pabaiga nustatyta įstatyme – procesinės palūkanos mokamos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bylos iškėlimo momentu laikomas teisėjo rezoliucijos priėmimo momentas (CPK 137 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad nors pareiga mokėti procesines palūkanas yra nustatyta įstatymo, procesinės palūkanos skaičiuojamos tik esant kreditoriaus prašymui jas skaičiuoti. Taigi, procesinėms palūkanoms skaičiuoti ir priteisti būtinos dvi pagrindinės sąlygos: bylos iškėlimo teisme faktas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis) ir kreditoriaus reikalavimas priteisti procesines palūkanas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014, 2014 m. balandžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-193/2014 ir jose nurodytą kasacinio teismo praktiką).

23. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad draudžiamasis įvykis įvyko 2011 m. lapkričio 24 d., kai AB bankas SNORAS buvo pripažinta nemokia bendrove (IĮIDĮ 2 straipsnio 2 dalis). Kaip minėta, pagal IĮIDĮ indėlininkas įgyja teisę į draudimo išmoką nuo draudžiamojo įvykio dienos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. vasario 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-3-687/2019 konstatavo, kad indėlių draudimo sistemą nustatančių imperatyviųjų nacionalinės teisės normų atsakovei nebuvo nustatyta pareigos mokėti draudimo išmoką indėlio sertifikatų turėtojams, priešingai, indėlių sertifikatai expressis verbis buvo įtraukti į nedraudžiamų įsipareigojimų sąrašą. Taigi nacionalinės teisės aktuose nebuvo nustatyta indėlių sertifikatų turėtojų teisės gauti draudimo išmoką, tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą Nr. 3K-7-602-684/2015, konstatavo, kad tokia teisė kyla iš ES reguliavimo. Kasacinis teismas sprendė, kad pagal draudžiamojo įvykio metu galiojusį teisinį reglamentavimą nėra teisinio ir faktinio pagrindo konstatuoti, jog atsakovė praleido piniginės prievolės įvykdymo terminą ir privalo mokėti ieškovei (kreditorei) kompensuojamąsias palūkanas už pavėluotą draudimo išmokos išmokėjimą (šio teismo 2019 m. vasario 18 d. nutarties 37, 45 punktai). Kadangi nagrinėjamu atveju IĮIDĮ expressis verbis ir imperatyviai nenustatyta, kad tokie kaip ieškovų skoliniai reikalavimai nepriskirtini nei indėlių garantijų, nei investuotojų kompensavimo apsaugos sistemai, įstatymų leidėjas tik aiškiai nereglamentavo, kuriai apsaugos sistemai (indėlių garantijų ar investuotojų kompensavimo) priskirtini tokie kaip ieškovų skoliniai reikalavimai, tai šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad pagal nacionalinės teisės normas atsakovei nebuvo nustatyta pareigos mokėti draudimo išmoką ieškovams ir kad atsakovė neprivalo mokėti ieškovams procesinių palūkanų už priteistas draudimo išmokas.

24. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. balandžio 30 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-153-916/2019, kurios esminės faktinės aplinkybės labai artimos analizuojamai situacijai, suformulavo teisiškai reikšmingą išvadą, kad atsakovė neturėjo teisinio pagrindo atsisakyti išmokėti draudimo išmokas ieškovams, o aplinkybė, jog atsakovė nežinojo, pagal kurią apsaugos sistemą – indėlių garantijų ar investuotojų apsaugos – turėjo būti išmokėta draudimo išmoka, neteikia pagrindo daryti išvadą, kad atsakovė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ turėjo teisę atsisakyti vykdyti piniginę prievolę. Remdamasis nurodyta išvada, kasacinis teismas sprendė, jog nėra teisiškai pagrįstas argumentas, kad atsakovei nebuvo aišku, ar ieškovai turi teisę į indėlių garantijų apsaugos sistemą nuo bylos iškėlimo momento ir atitinkamai ar atsakovė turi pareigą išmokėti draudimo išmoką ieškovams. Kasacinio teismo akcentuota, kad ieškovai, kreipdamiesi į teismą, ieškiniuose nurodė, jog siekia indėlių garantijų apsaugos sistemos bei reikalauja išmokėti draudimo išmoką (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 30 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-3-153-916/2019, 24 punktą).

25. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su atsakovės apeliacinio skundo argumentu, jog iškart po ESTT 2018 m. kovo 22 d. prejudicinio sprendimo priėmimo ir jame pateiktų išaiškinimų ieškovai turėjo pasirinkti norimą apsaugos sistemą ir atitinkamai tikslinti ieškinį jame keičiant pirmiau prašytą taikyti apsaugos sistemą, tačiau tokią galutinę valią ieškovai pareiškė tik 2018 m. rugpjūčio 8 d. vykusio teismo posėdžio metu. Kasacinis teismas laikosi pozicijos, jog asmenys, turintys skolinius reikalavimus, susijusius su lėšomis, nurašytomis iš sąskaitų, kurias jie turėjo kredito įstaigoje, ir pervestomis į šios įstaigos vardu atidarytas sąskaitas už perleidžiamų vertybinių popierių, kuriuos išleisti turėjo pastaroji, pasirašymą, kai šių vertybinių popierių emisija nebuvo įvykdyta dėl minėtos įstaigos bankroto, priskirtini tiek prie investuotojų kompensavimo sistemos, tiek prie indėlių garantijų sistemos ir šie savininkai turi teisę pasirinkti, pagal kurią iš šių sistemų jiems bus kompensuojama. Kasacinio teismo išaiškinta, kad toks asmenų, turinčių skolinius reikalavimus, pasirinkimas turi būti išreikštas aiškiai ir nedviprasmiškai, kad draudimo įmonė galėtų neklysdama suprasti, kokios kompensavimo sistemos asmuo siekia ir kokio dydžio išmoka jam priklauso. Nuo to momento, kai asmuo pareiškia apie savo pasirinkimą ir apie tai informuoja draudimo bendrovę, šiai kyla pareiga išmokėti draudimo išmoką, jeigu nėra nustatomos aplinkybės, kurios panaikina šią pareigą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 30 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-3-153-916/2019, 25 punktą).

26. Nagrinėjamu atveju tiek iš pradinio, tiek iš patikslinto ieškinio matyti, kad ieškovai aiškiai išreiškė savo valią pasinaudoti indėlių garantijų sistema, todėl atsakovės argumentas, kad ieškovai turėjo kitokiu būdu išreikšti poziciją dėl taikytinos apsaugos sistemos, o šiems to nepadarius atsakovė esą negalėjo priimti sprendimo dėl draudiminės apsaugos taikymo, prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms. Tokios pozicijos kasacinis teismas laikėsi ir kitose esminėmis faktinėmis aplinkybėmis panašiose civilinėse bylose vertindamas VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ reiškiamas abejones dėl ieškovų nepasirinkimo jiems taikytinos kompensacijų sistemos (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-232-969/2018, 2018 m. liepos 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-214-701/2018). Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškovai, ieškinyje aiškiai suformulavę ieškinio dalyką, t. y. savo reikalavimus pripažinti, kad jų pagal obligacijų pasirašymo sutartis BAB bankui SNORAS perduotos lėšos yra indėliai, ir priteisti iš atsakovės draudimo išmokas pagal IĮIDĮ, neprivalėjo papildomai teikti atsakovei atitinkamų prašymų.

27. Aptartos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir tinkamai motyvuotą procesinį sprendimą priteisti iš atsakovės procesines palūkanas, skaičiuojamas už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Aplinkybių, kad tokį procesinį sprendimą priėmęs pirmosios instancijos teismas pažeidė materialiosios teisės normas, reguliuojančias procesinių palūkanų priteisimą, ar nukrypo nuo šiuo klausimu suformuotos kasacinio teismo praktikos, teisėjų kolegija nenustatė.

Dėl ieškovų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

28. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos procesinę baigtį (ieškinys buvo patenkintas visiškai), ieškovų naudai iš atsakovės priteisė visas ieškovų patirtas bylinėjimosi išlaidas: ieškovei J. B. priteisė 484 Eur, ieškovei J. G. – 605 Eur, ieškovui J. O. – 968 Eur. Atsakovė, nesutikdama su šia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, apeliaciniame skunde nurodė, kad teismas nevertino šalių procesinio elgesio. Atsakovės nuomone, teismas turėjo įvertinti tai, kad iki ESTT ir kasacinio teismo išaiškinimų atsakovė negalėjo ieškovams išmokėti draudimo išmokų, kad atsakovė neatliko neteisėtų veiksmų ieškovų atžvilgiu. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais atsakovės teiginiais.

29. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad bylinėjimosi išlaidos, asmens patirtos ginant pažeistą teisę, turi būti visiškai ar iš dalies padengiamos. CPK 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą išsprendžia teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės, o pagrindinis jų paskirstymo principas – ginčą byloje pralaimėjusi šalis atlygina laimėjusiai šaliai jos patirtas išlaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2010; 2017 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321-313/2017).

30. Atsakovės pozicija dėl pareigos atlyginti ieškovams patirtas bylinėjimosi išlaidas nebuvimo iš esmės buvo grindžiama tuo, jog atsakovė negalėjo (neturėjo pareigos) išmokėti draudimo išmokas iki ESTT 2018 m. kovo 22 d. prejudicinio sprendimo priėmimo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 22 d. nutartyje pateiktų išaiškinimų. Teisėjų kolegija, vertindama šią šalies poziciją pareigos mokėti procesines palūkanas aspektu, ją pripažino nepagrįsta. Tad minėti atsakovės argumentai neturi įtakos sprendžiant ir procesinio pobūdžio klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Ta aplinkybė, jog ieškovams taikytinos indėlių draudimo apsaugos klausimas teisės požiūriu buvo neaiškus, nereiškia, jog turėtų būti ribojama ieškovų teisė į jų turėtų bylinėjimosi išlaidų kompensaciją. Darytina išvada, kad ieškovų, pareiškusių reikalavimus sumokėtas bankui lėšas pripažinti indėliais ir įpareigoti atsakovę išmokėti indėlių draudimo išmokas, patirtos bylinėjimosi išlaidos buvo nulemtos atsakovės atsisakymo tenkinti jų reikalavimus. Atsakovės skunde išdėstytos aplinkybės nepaneigia įstatyme įtvirtintos bylinėjimosi išlaidų paskirstymo bendrosios taisyklės taikymo sąlygų ir nesudaro pagrindo, atsižvelgiant į akcentuotus šalių ginčo ypatumus ar ginčo nagrinėjimo teisme eigą, sumažinti ieškovams atlygintinų šios rūšies išlaidų dydį.

31. Kiti apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai taip pat nesukuria pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

32. Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes, teisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą, jo išvados pagrįstos bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 329, 330 straipsniai).

Dėl ieškovų prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas

33. 2019 m. birželio 12 d. Lietuvos apeliaciniame teisme gautas ieškovų prašymas dėl apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą reguliavimą, išlaidos advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Ieškovų procesinis dokumentas gautas apeliacine tvarka išnagrinėjus bylą iš esmės ir teisėjų kolegijai išėjus į sprendimų priėmimo kambarį, todėl prašymas dėl šios rūšies išlaidų priteisimo netenkinamas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Danguolė MartinavičienėGintaras PečiulisJūratė Varanauskaitė