Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Arūnas Rudzinskas, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų T. Z., L. B. ir E. Z. apeliacinį skundą dėl Šakių rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-390-876/2015 pagal pareiškėjų T. Z., L. B. ir E. Z. pareiškimą dėl praleisto termino palikimui priimti pratęsimo, suinteresuoti asmenys D. S., Šakių rajono 1-ojo notaro biuro notarė R. V..

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjai pateikė teismui pareiškimą, prašydami pratęsti praleistą įstatymo nustatytą (1964 m. CK 587 str.) 6 mėn. terminą palikimui po S. Z. (mirusios (duomenys neskelbtini)) ir P. Z. (mirusio (duomenys neskelbtini)) mirties priimti. Pareiškimą grindė argumentais, kad jie yra įpėdiniai, pagal įstatymą paveldint jų mirusiam tėvui tenkančią palikimo dalį atstovavimo teise po senelio ir močiutės mirties. Po S. Z. ir P. Z. mirties liko jų vardu registruotas nekilnojamas turtas. Visą palikimą priėmė jų dukra D. S.. D. S. turėjo pareigą pranešti notarei apie visus įpėdinius, tačiau to sąmoningai nepadarė, dėl ko pareiškėjams buvo sudarytos kliūtys dalyvauti paveldėjimo procese atstovavimo teise. Pareiškėjai dėl savo jauno amžiaus, patirties stokos ir teisinio nepatyrimo nežinojo, kad turi teisę po senelio mirties paveldėti pagal įstatymą atstovavimo teise, juolab, kad buvo akivaizdu, jog senelio valia, išreikšta rankraštiniame testamente, galimai buvo sunaikinta. Pareiškėjai nurodė, kad svarbi aplinkybė, turėjusi įtakos pareiškėjų kreipimuisi į teismą yra ta, jog praėjus keleriems metams po senelių mirties 2002 m. buvo pabaigtos nuosavybės teisių atkūrimo procedūros. Todėl šiuo metu viešajame registre mirusiojo asmens (P. Z. ir S. Z.) vardu yra registruotas nekilnojamas turtas - žemės sklypai. Atsižvelgus į tai, kad ir suinteresuotas asmuo D. S. neatlieka jokių juridinių veiksmų palikėjų (mirusiems pareiškėjų senelių) turtui priimti, todėl tokiu savo elgesiu sudaro grėsmę, jog turtas pereis valstybei, vertinant termino pratęsimo galimybę civilinių teisinių santykių stabilumo užtikrinimo aspektu taip pat sudaro pagrindą tenkinti prašymą ir terminą palikimui priimti pratęsti.

Suinteresuotieji asmenys prašė taikyti senaties terminą dėl praleisto termino palikimui priimti pratęsimo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Šakių rajono apylinkės teismas 2015 m. spalio 23 d. sprendimu pareiškėjų pareiškimą atmetė. Teismas nurodė, kad senaties institutas skatina įpėdinius laiku realizuoti savo teisę priimti palikimą, nes įpėdiniui to nepadarius, suteikia kitiems įpėdiniams teisę pagrįstai manyti, kad jis atsisako teisės priimti palikimą. Tokie atvejai, kai įpėdiniai įstatymų nustatyta tvarka įgyvendino paveldėjimo pagrindu atsiradusias teises ir yra įgiję nuosavybės teises į paliktą turtą, kvalifikuotini kaip ginčas dėl to turto tarp bendraturčių. Jeigu vieni iš jų ginčija bendraturčių nuosavybės teisių į paveldėtą turtą atsiradimo teisėtumą, tai tokio ginčo šalys pagal teisinį statusą yra nuosavybės teisinių santykių subjektai (CK 4.47 straipsnio 2 punktas), kurių teisių į teisminę gynybą įgyvendinimui taikytinas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas, kurio pradžia yra diena, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis, CK 1.125 straipsnio 1 dalis, 1.127 straipsnio 1 dalis).

Pareiškėjų nurodymu, apie savo galimą teisę paveldėti sužinojo tik po to, kai 2014 m. lapkričio mėn. Nacionalinėje žemės tarnyboje atsitiktinai sužinojo apie senelių vardu registruotą nekilnojamąjį turtą – žemę. Atstovavimo sutartis su advokate sudaryta 2014 m. lapkričio 13 d., taigi teismas laikė, kad ši data yra ta diena, kai pareiškėjai sužinojo apie savo galimą pažeistą teisę. Pareiškimą teismui dėl praleisto termino palikimui priimti pratęsimo pareiškėjai pateikė 2015 m. kovo 6 d., taigi, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad senaties terminas nėra praleistas.

Pirmos eilės įpėdiniams priėmus palikimą pagal 1964 m. CK 573 straipsnio 2 dalį antros eilės įpėdiniai paveldėti nešaukiami. Tokiu atveju turi būti taikoma 1964 m. CK 573 straipsnio 4 dalis, pagal kurią palikėjo vaikaičiai paveldi tą dalį, kuri būtų priklausiusi mirusiam šaukiamos eilės įpėdiniui paveldint pagal įstatymus. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje, Nr. 3K-7-468/2009). Taigi pareiškėjai yra palikėjų vaikaičiai, kurie galimai turėtų teisę paveldėti tą dalį, kuri būtų priklausiusi jų mirusiems seneliams P. Z. ir S. Z.. Teismas nustatė, kad pareiškėjai per 1964 m. CK 587 str. 3 d. (galiojusio iki 2001 m. liepos 1 d.) nustatytą šešių mėnesių terminą nepadavė pareiškimo notarui dėl palikimo priėmimo po jų senelio P. Z., kuris mirė (duomenys neskelbtini), ir po senelės S. Z., kuri mirė (duomenys neskelbtini), mirties, taip pat nepriėmė palikimo faktiškai pradėdami jį valdyti. Pareiškimas dėl praleisto termino palikimui priimti pratęsimo buvo paduotas teisme 2015 m. kovo 6 d., tai yra praėjus beveik 16 metų po palikėjų mirties. Visais atvejais tam, kad įgytų palikimą, įpėdinis turi jį priimti įstatymo nustatytais būdais ir tvarka.

Teismas pažymėjo, kad tuo metu pareiškėja E. Z. tiek P. Z., tiek S. Z. mirties dieną jau buvo pilnametė, pareiškėja L. B. (Z.) tapo pilnamete iki sueinant 6 mėnesių terminui palikimui priimti po senelių mirties, taigi joms nereikėjo įgyvendinti savo teisių per įstatyminį atstovą, kaip teigiama pareiškime, nes turėjo realią galimybę pasinaudoti savo teise asmeniškai, o T. Z. senelių mirties dieną buvo 16 metų, taigi pagal 1964 m. CK 14 straipsnį nepilnamečiai nuo 15 iki 18 metų sandorius sudarinėjo patys, turėdami tėvų sutikimą. Vis dėl to, pareiškėjai nepateikė jokių duomenų, kodėl po to nesiėmė jokių veiksmų palikimui priimti net 16 metų (iki kreipimosi į teismą dienos). Teismas sprendė, kad pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų, kad jie domėjosi apie tai, kaip buvo vykdomas nuosavybės teisių atkūrimas į žemę, koks yra senelių turtas, kad jie norėjo jį paveldėti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad terminas palikimui priimti gali būti pratęstas tik tokiam įpėdiniui, kuris nuo palikimo atsiradimo pradžios išreiškė norą jį priimti, tačiau dėl susiklosčiusių individualių gyvenimo aplinkybių negalėjo atlikti įstatymo nustatytų palikimo priėmimo veiksmų. Taigi, jeigu pareiškėjai būtų kreipęsi į notaro biurą su pareiškimu palikimui priimti po jų senelių mirties, notarė būtų rašiusi atsisakymą dėl pareiškimo nepriėmimo. Nurodė, kad tuo metu vyravo tokia notarinė praktika ir tik vėliau teismų praktikoje ši situacija buvo vertinama kitaip. Tačiau pareiškėjai į notaro biurą nesikreipė, nepasidomėjo teise paveldėti ir neišreiškė savo noro priimti palikimo po senelių mirties.

Pareiškėjai teismui nepateikė jokių duomenų apie tai, kad būtų susidariusi ypatinga situacija, dėl kurios terminas palikimui priimti praleistas dėl ne nuo pareiškėjų priklausančių, svarbių, objektyvių priežasčių. Išanalizavus byloje pateiktus rašytinius įrodymus, išklausius pareiškėjų, suinteresuotų asmenų bei jų atstovų paaiškinimus, darytina išvada, kad pareiškėjai nenurodė pagrįstų aplinkybių ir nepateikė įrodymų, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti, kad jie dėl svarbių priežasčių praleido įstatymo nustatytą terminą priimti senelių P. Z. ir S. Z. palikimą po jų mirties, taigi nėra pagrindo pareiškėjų nurodytas priežastis laikyti svarbiomis ir galėjusiomis lemti, jog pareiškėjai dėl nuo jų nepriklausančių priežasčių tinkamai negalėjo įgyvendinti įstatyme nustatytų savo teisių, todėl spręstina, kad terminą palikimui priimti atnaujinti nėra pagrindo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu pareiškėjai T. Z., L. B. ir E. Z. prašo Šakių rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 23 d. sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą – pareiškėjų pareiškimą dėl termino palikimui priimti pratęsimo patenkinti, priešingu atveju prašo bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Teismas sprendime nenurodė, kodėl netyrė ir nevertino pareiškėjų nurodytos aplinkybės dėl suinteresuoto asmens D. S. nesąžiningumo, kuriomis buvo grindžiamos termino praleidimo priežastys. Teismas nenurodė argumentų, kodėl atmetė dalį įrodymų – 1999-05-17 ir 1999-06-16 D. S. pareiškimų (2 t., b. l. 75, 84), notarinių liudytojų R. Z., V. Z. parodymų, pačios notarės paaiškinimų dėl D. S. nesąžiningumo. Teismas nevertino aplinkybės dėl D. S. piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis, melagingų paaiškinimų davimo, trukdymo nustatyti tiesą byloje ir bylos vilkinimo. Teismo sprendimas neatitinka suformuluotos teismų praktikos panašaus pobūdžio bylose. Teismas iš esmės vadovavosi D. S. atsiliepimu ir šališkais suinteresuoto asmens argumentais, kuriuos teismas perkėlė į sprendimą. Šiuo atveju nesąžiningas D. S. elgesys buvo kliūtis pareiškėjams atlikti įstatymo nustatytus palikimo priėmimo veiksmus, kadangi būtent dėl jos veiksmų pareiškėjai nebuvo įtraukti į paveldėjimo bylas kaip šaukiamos eilės įpėdiniai. Teismas nukrypo nuo LAT 2011-09-08 apžvalgos Nr. 35. Teismas nesąžiningus D. S. veiksmus nepagrįstai nelaikė svarbia priežastimi terminui pratęsti.Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo vertinama paveldėto ir išlikusio natūra turto sudėtis. Aplinkybių dėl savo turtinės padėties D. S. taip pat neįrodinėjo, jomis negrindė savo atsikirtimų. Teismas netyrė ir nenustatė jokių aplinkybių, kad teismui patenkinus pareiškimą, ypač neigiamai paveiks suinteresuoto asmens D. S. teisėtus interesus. Senelių mirties dieną pareiškėjai buvo ypač jauno amžiaus ir savo teisėmis savarankiškai pasinaudoti negalėjo. Tai, kad pareiškėjų motina savo laiku neatliko įstatyme nurodytų veiksmų dėl palikimo priėmimo, neturėtų lemti neigiamų padarinių atsiradimo pareiškėjams, juo labiau, kad ji pati buvo suklaidinta D. S.. Dėl to, kad D. S. nepranešė apie pareiškėjus notarei, ši taip pat buvo suklaidinta, dėl ko buvo pažeista pareiškėjų teisė paveldėti ir tuo pačiu praleistas terminas palikimui priimti. Teismas neteisingai kvalifikavo faktines aplinkybes ir suklydo nurodęs, kad pareiškėjai pretenduoja palikimu priimti tik turtą, kuris atsirado jau po senelių mirties. Šios išvados nepagrįstumą lėmė tai, kad D. S. nepateikė jokių paveldėto turto ir natūra iškukusio turto masę pagrindžiančių įrodymų, tuo tarpu pareiškėjai nurodė, kad jų žiniomis viešajame registre mirusiųjų senelių vardu yra registruotas nekilnojamas turtas, kuriam nėra išduotas paveldėjimo teisės liudijimas. Pareiškėjai bylos nagrinėjimo metu nuosekliai tvirtino, jog siekia paveldėti tą turtą, kuris yra išlikęs natūra, o pagrindas kreiptis į teismą buvo paaiškėję faktai apie suinteresuoto asmens D. S. nesąžiningus veiksmus pareiškėjų atžvilgiu. Teismas neteisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Teismas nevertino suinteresuoto asmens piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis, nevertino tai, kai ji teismo proceso metu melavo, dėl jos kaltės buvo vilkinamas procesas. Toks jos elgesys sudaro pagrindą teismui persvarstyti jos turėtas teisinės pagalbos išlaidas.

Atsiliepime į apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo Šakių rajono 1-ojo notarų biuro notarė R. V. prašo apeliacinį skundą atmesti, Šakių rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjai į teismą dėl termino pratęsimo palikimui po senelių mirties priimti kreipėsi po labai ilgo laiko tarpo, beveik po 16 metų. Ne visi pareiškėjai palikimo atsiradimo metu buvo nepilnamečiai. Pareiškėja E. Z. senelių mirties dieną buvo pilnametė, o pareiškėja L. B. tapo pilnamete iki sueinant 6 mėnesių terminui palikimui priimti po senelių mirties, todėl joms nereikėjo įgyvendinti savo teisių per atstovą, nes turėjo realią galimybę pasinaudoti teise asmeniškai. Nors pareiškėjas T. Z. tuo metu buvo 16 metų, tačiau pagal 1964 m. CK 14 straipsnį nepilnamečiai nuo 15 iki 18 metų sandorius sudarinėjo patys, turėdami tėvų sutikimą. Taigi ir jis galėjo savo teises įgyvendinti pats, o ne per įstatyminę atstovę, savo motiną. Tačiau pareiškėjai netgi suaugę neatliko jokių paveldėjimui būtinų veiksmų.Pareiškėjai nepateikė teismui jokių duomenų, kad palikimo atsiradimo dieną buvo susidariusi ypatinga situacija, dėl kurios terminas palikimui priimti praleistas dėl ne nuo pareiškėjų priklausiusių aplinkybių, svarbių, objektyvių priežasčių. Pačių pareiškėjų neveikimas beveik 16 metų yra subjektyvaus pobūdžio ir negali būti laikomas objektyvia priežastimi praleistam įstatymo nustatytam terminui atnaujinti. Šias aplinkybes patvirtino patys pareiškėjai.Įstatymas neįpareigoja įpėdinio pranešti kitiems įpėdiniams apie jų turimą ar galimą paveldėjimo teisę. Pareiškėjų teiginys, kad notarė neinformavo pareiškėjų ir jų motinos apie užvestas paveldėjimo bylas ir senelių turtą, nepagrįstas, nes jų senelių mirties metu nebuvo jokių registrų, kuriais pasinaudojęs notaras būtų galėjęs patikrinti palikimo atsiradimo metu esančius gyvus ar mirusius palikėjo įpėdinius. Gyventojų registro tarnyba tokius duomenis pradėjo teikti nuo 2006-12-19, o Nekilnojamojo turto registro duomenis – nuo 2003-11-05.

Atsiliepime į apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo D. S. prašo apeliacinį skundą atmesti, Šakių rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą ir iš pareiškėjų priteisti visas turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Apeliantai visiškai nepagrįstai tvirtina, jog D. S. buvo nesąžininga ir savo veiksmais kliudė pareiškėjams priimti palikimą. Suinteresuotas asmuo pažymi, jog ji neatliko jokių neteisėtų veiksmų, kurie galėjo sukliudyti pareiškėjams įgyvendinti savo teises į palikimą. Tokių įrodymų nepateikė ir pareiškėjai, o teismas nustatė, jog suinteresuoto asmens veiksmuose nesąžiningų veiksmų pareiškėjų atžvilgiu nėra. Tai, kad D. S. priimdama palikimą nepranešė pareiškėjams apie jų teisę paveldėti, nepatvirtina jos nesąžiningumo. Juo labiau, pagal tuo metu galiojusio 1964 m. CK 573 straipsnio nuostatas pareiškėjai po senelių mirties netgi nebuvo šaukiamos eilės įpėdiniai, todėl jei būtų kreipęsi, notarė būtų turėjusi rašyti atsisakymą dėl pareiškimo nepriėmimo. Pažymi, kad suinteresuotas asmuo neturėjo pareigos pranešti kitiems įpėdiniams apie teisę paveldėti senelių turtą. Tokią teisę kiekvienas įgyvendina savarankiškai. Teisingai nurodė teismas, kad pareiškėjai savo teisių neįgyvendino beveik 16 metų, o tai yra pačių pareiškėjų aplaidus ir pasyvus elgesys. Pareiškėjai nepagrįstai cituoja LAT 2011-09-08 išvadas, nes palikimo atsiradimo metu viena iš pareiškėjų jau buvo pilnametė, kita pareiškėja tapo pilnamete nepasibaigus 6 mėnesių terminui, o trečias pareiškėjas buvo 16 metų. Tai, kad pareiškėjai palikimo atsiradimo momentu buvo jauno amžiaus, niekaip nepateisina pareiškėjų tolimesnio elgesio delsiant atlikti būtinus veiksmus palikimui priimti. Palikimui priimti nereikia turėti daug teisinių žinių, kadangi tai gyvenime yra dažni atvejai, be to pareiškėjas T. Z. tvirtino, kad senelis prieš mirtį yra išreiškęs valią, kad palikimo dalis atitektų jam. Darytina išvada, kad jis suprato, jog turi teisę į palikimą, tačiau šios teisės neįgyvendino. Palikimo priimti neveikimu negalima. Pareiškėjai pradėjo siekti priimti palikimą tik tada, kai sužinojo apie senelių vardu likusį nepaveldėtą nekilnojamąjį turtą, tačiau priimti palikimą iš dalies ar su sąlyga, ar išlygomis negalima. Šiais klausimas yra suformuota kasacinio teismo praktika bylose Nr. 3K-3-676/2006, 3K-3-246/2011. Be to, suinteresuotas asmuo visą paveldėtą turtą prižiūrėjo, jį išlaikė, dalį žemės yra perleidusi kitam asmeniui, todėl nepagrįstas termino atnaujinimas sukeltų neigiamų pasekmių tretiesiems asmenims – sąžiningiems įgijėjams. Pareiškėjų argumentai, kad teismas nepagrįstai iš jų priteisė suinteresuoto asmens D. S. turėtas bylinėjimosi išlaidas yra nepagrįsti, nes bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyti jos nesąžiningi veiksmai, ir bylos vilkinimas. Suinteresuotas asmuo jokių įstatymo nuostatų nepažeidė, todėl teismas pagrįstai jos naudai priteis turėtas teisinės pagalbos išlaidas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Patikrinęs apeliacinio skundo faktinį ir teisinį pagrindą, teismas daro išvadą, kad apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Nagrinėjamoje byloje yra sprendžiamas klausimas dėl praleisto termino palikimui priimti atnaujinimo ir analizuojamos apeliantų pateiktos priežastys, dėl kurių jie nesikreipė dėl palikimo priėmimo ir praleido tuo metu galiojusio įstatymo nustatytą šešių mėnesių terminą.

Iš bylos duomenų nustatyta, kad pareiškėjų tėvas V. Z. mirė (duomenys neskelbtini). Pareiškėjų senelis P. Z. mirė (duomenys neskelbtini), o pareiškėjų senelė S. Z. mirė (duomenys neskelbtini). V. Z. buvo S. Z. ir P. Z. sūnus. Po P. Z. mirties paveldėjimo teisės liudijimas įstatyminei įpėdinei D. S. buvo išduotas 2000-01-20, notarinio registro Nr. 388 ir 2000-03-16, notarinio registro Nr. 1310 (1 t., b. l. 139–142). Po S. Z. mirties paveldėjimo teisės liudijimas įstatyminei įpėdinei D. S. buvo išduotas 2000-03-13, notarinio registro Nr. 1314 (1 t., b. l. 138).

Pažymėtina, kad taikytiname palikimo atsiradimo dieną galiojusiame 1964 m. CK 587 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti arba kai įpėdinis padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą apie palikimo priėmimą. Pagal šio straipsnio 3 dalį veiksmai apie palikimo priėmimą turėjo būti atliekami per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos. Tačiau įpėdiniui praleidusiam terminą palikimui priimti, tiek 1964 m. CK 588 straipsnio, tiek 2000 m. CK 5.57 straipsnio nustatytas galimybė kreiptis į teismą dėl termino palikimui priimti pratęsimo ir įrodinėti, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, pripažintinų pagrindu jam pratęsti, t. y. kad tam tikros priežastys lėmė, jog įpėdinis dėl nuo jo nepriklausančių priežasčių tinkamai negalėjo įgyvendinti įstatyme įtvirtintų savo teisių. Atsižvelgiant į tai, kad asmenų tam tikrų teisių ar pareigų, materialinių teisinių santykių atsiradimą, pasikeitimą ar pasibaigimą įstatymas sieja su materialiosios teisės normomis nustatytų terminų pabaiga (CK 5.57 straipsnio 1 dalis), taip pat į tai, kad sprendimas pratęsti ar nepratęsti terminą palikimui priimti gali turėti neigiamų padarinių tiek asmens, prašančio terminą pratęsti, tiek kitų asmenų teisėms ir pareigoms, teismai, spręsdami klausimą dėl termino palikimui priimti pratęsimo, turi įvertinti ne tik objektyvias aplinkybes, dėl kurių terminas buvo praleistas, taip pat kiek jis buvo praleistas, bet ir kitas teisinės reikšmės turinčias priežastis, trukdžiusias asmeniui laiku kreiptis dėl palikimo priėmimo. Klausimą, ar konkrečios palikimo priėmimo termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, ar jos yra pagrindas terminui pratęsti, teismai turi spręsti atsižvelgdami į šių terminų paskirtį, teisinius padarinius, konkrečias bylos aplinkybes, byloje dalyvaujančių asmenų elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijus (CK 1.5 straipsnis). Vertinant pareiškėjo elgesį, būtina atsižvelgti į tai, ar jis buvo atidus, sąžiningas ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus ir rūpestingo asmens elgesio standartai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. N. v. B. N. ir kt., bylos Nr. 3K-3-91/2011; 2007 m. kovo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. B. v. R. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-126/2007; 2006 m. sausio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. M. v. G. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-46/2006; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-246/2011).

Nagrinėjamoje byloje esminiai apeliantų nesutikimo su teismo sprendimu argumentai yra susiję su suinteresuoto asmens D. S. nesąžiningumu pareiškėjų atžvilgiu, neinformuojant notarės apie galimus visus mirusiųjų senelių įpėdinius ( pareiškėjus), taip pat su tuo, kad pareiškėjai yra galimi senelių palikimo įpėdiniai, tačiau dėl savo jauno amžiaus ir žinių stokos buvo suklaidinti D. S. ir neatliko veiksmų, būtinų palikimui priimti.

Pagal palikimo atsiradimo dieną galiojusio 1964 m. CK 587 straipsnio nuostatas palikimui įgyti įpėdinis turi jį priimti. Neleidžiama palikimą priimti iš dalies arba su sąlyga ar išlygomis. Laikoma, kad įpėdinis palikimą priėmė, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti arba kai jis padavė palikimo atsiradimo vietos notariniam organui pareiškimą apie palikimo priėmimą. Šiame straipsnyje nurodyti veiksmai turi būti atliekami per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos.

Pareiškėja E. Z. gimusi (duomenys neskelbtini), pareiškėja L. Z. gimusi (duomenys neskelbtini), pareiškėjas T. Z. gimęs (duomenys neskelbtini). Taigi, po senelių S. Z. ir P. Z. mirties pareiškėja E. Z. jau buvo pilnametė, pareiškėja L. Z. dar nebuvo pilnametė, tačiau iki sueinant šešių mėnesių terminui palikimui priimti, tapo pilnamete. Vienintelis pareiškėjas T. Z. palikimo atsiradimo momentu buvo 16 metų. Pagal 1964 m. CK 14 straipsnio nuostatas nepilnamečiai nuo penkiolikos iki aštuoniolikos metų amžiaus sandorius sudarinėja, turėdami tėvų, įtėvių arba rūpintojų sutikimą. Taigi, nustatyta, kad visi pareiškėjai palikimo atsiradimo dieną savo teises į palikimą galėjo realizuoti nebūtinai per savo įstatyminį atstovą, o savarankiškai. Tačiau, kaip jau byloje nustatyta, šių savo teisių per 1964 m. CK 587 straipsnyje nustatytą šešių mėnesių terminio neįgyvendino. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjai turėjo teisę įgyvendinti savo teises į senelių iš karto po jų mirties, tačiau per šešis mėnesius nei pareiškėjo T. Z. įstatyminė atstovė, nei jis pats, nors ir suvokė apie teisę į palikimo priėmimą, nei kitos pareiškėjos, kurios buvo pilnametės, šios teisės neįgyvendino.

Pareiškėjai į teismą dėl termino palikimui priimti pratęsimo kreipėsi beveik po 16 metų, tačiau byloje nenustatyta objektyvių kliūčių, sutrukdžiusių laiku priimti palikimą, taip pat nenustatyta tokių aplinkybių, kurios pateisintų tokį ilgą termino praleidimo laikotarpį. Pareiškėjai savo procesiniuose dokumentuose nurodė, kad apie savo galimą teisę paveldėti sužinojo tik po to, kai 2014 m. lapkričio mėn. Nacionalinėje žemės tarnyboje atsitiktinai sužinojo apie senelių vardu registruotą nekilnojamąjį turtą – žemę, kurios niekas nepaveldėjo, o tai turėjo įtakos pareiškėjams kreiptis į teismą dėl termino palikimui priimti pratęsimo.

Apeliacinės instancijos teismas yra pažymi, kad ta aplinkybė, jog pareiškėjai nežinojo, kad po senelių mirties atsirado (egzistavo) turtas, kurį jie turi teisę paveldėti, nepateisina įstatymo reikalavimo priimti palikimą per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos nevykdymo ir lemia atitinkamus padarinius – teisės paveldėti palikėjo turtą praradimą (CK 5.50 straipsnio 1, 3 dalys, 1964 m. CK 587 str.).

Tokią praktiką yra suformavęs ir kasacinis teismas, pažymėjęs, kad viso paveldimo turto nežinojimas nėra priežastis pratęsti praleistą terminą palikimui priimti. Vienoje byloje teisėjų kolegija konstatavo, kad pareiškėja neatliko jokių aktyvių veiksmų tam, kad po senelės mirties priimtų palikimą per CK 5.50 straipsnio 3 dalyje nustatytą trijų mėnesių terminą. Akivaizdu, kad pareiškėjos galimybė dalyvauti paveldėjimo procese po senelės mirties nebuvo suvaržyta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-246/2011).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai pripažino, kad jie pradėjo siekti priimti palikimą tik tada, kada sužinojo apie senelių vardu registruotą nekilnojamąjį turtą – žemę, į kurią jiems buvo atkurtos nuosavybės teisės. Pažymėtina, kad praleistas terminas palikimui priimti gali būti atnaujinamas asmeniui, turėjusiam norą ir apsisprendimą palikimo atsiradimo metu palikimą priimti, tačiau neįgyvendinusiam tokios savo valios dėl svarbių priežasčių. Jei po palikėjo mirties jo vardu atkūrus nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį daiktą asmens (įpėdinio) norą priimti palikimą nulėmė vien tik vėlesnis pagausinęs palikimą turto atsiradimas, tai ši aplinkybė nelaikoma svarbia termino praleidimo priežastimi. Tokia aplinkybė nepatvirtina asmens apsisprendimo priimti palikimą iš karto po jo atsiradimo, t. y. mirus palikėjui. Palikimas priimamas visas, jo negalima priimti dalimis ar su išlygomis (1964 m. CK 587 straipsnio 1 dalis). Dėl to neturėjęs ketinimų priimti palikimo jo atsiradimo metu, tačiau pareiškęs norą dėl palikimo priėmimo vėliau, kada atsiranda papildomai turto, įeinančio į palikimo sudėtį, asmuo faktiškai išreiškia savo valią tik dėl dalies palikimo priėmimo, tačiau, kaip nurodyta, palikimo dalį priimti draudžia įstatymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2008).

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad pareiškėjai patys pripažino, jog per visą laikotarpį nuo senelių mirties, nesiėmė jokių aktyvių veiksmų. Pareiškėjas T. Z. nurodė, kad žinojo, jog senelis P. Z. norėjo jam palikti savo turto dalį ir apie tai ne kartą buvo jam minėjęs, o tai reiškia, jog apie galimybę priimti palikimą po senelių mirties pareiškėjai visą laiką žinojo, tačiau, kaip jau buvo nustatyta, jokių aktyvių veiksmų būtinų palikimui priimti per šešių mėnesių terminą neatliko. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad palikimo priėmimo termino praleidimą nagrinėjamu atveju sąlygojo ne objektyvios priežastys, o subjektyvi pareiškėjų pozicija. Apeliantų argumentai, kad suinteresuotas asmuo D. S. pareiškėjų atžvilgiu elgėsi nesąžiningai, nepranešė jiems apie jų galimybę priimti palikimą po senelių mirties, nepagrįsti, nes įstatymas neįpareigoja įpėdinį pranešti kitiems galimiems įpėdiniams apie teisę priimti palikimą. Teisė priimti palikimą yra paties įpėdinio apsisprendimo laisvė, o tokią laisvę turėdami pareiškėjai neišreiškė valios priimti palikimą. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta jokių palikimą priėmusio suinteresuoto asmens D. S. nesąžiningų veiksmų ar tai, jog pareiškėjams nepagrįstai buvo suvaržyta galimybė dalyvauti paveldėjimo procese po jų senelių mirties, nagrinėjamoje byloje nenustatyta. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pačių pareiškėjų neveikimas yra subjektyvaus pobūdžio ir negali būti laikomas objektyvia priežastimi praleistam įstatymo nustatytam terminui atnaujinti. Kaip jau buvo minėta, įstatymas reikalauja, kad įpėdinis būtų aktyvus ir nustatytu būdu bei terminais priimtų palikimą arba išreikštų valią palikimui priimti, todėl pasyvumas tokiose situacijose vertinamas kaip atsisakymas nuo teisės. Nagrinėjamoje byloje būtent nerūpestingas pareiškėjų elgesys savo pareigų atžvilgiu, ilgalaikis nesirūpinimas senelių paveldėtu turtu, nesidomėjimas dėl jų realios teisės paveldėti, sukėlė jiems neigiamas pasekmes. Pareiškėjai teismui nepateikė jokių duomenų apie tai, kad būtų susidariusi ypatinga situacija, dėl kurios terminas palikimui priimti praleistas dėl ne nuo pareiškėjų priklausančių, svarbių, objektyvių priežasčių.

Įvertinęs aukščiau nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas kitus apeliacinio skundo argumentus ginčo atveju laiko teisiškai nereikšmingais ir dėl jų nepasisako bei sprendžia, kad skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jis paliekamas nepakeistu, o pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

V. Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Pareiškėjai savo apeliaciniame skunde nurodė, kad teismas nepagrįstai iš jų suinteresuotam asmeniui D. S. priteisė jos turėtas bylinėjimosi išlaidas. Pagal CPK 443 straipsnio 6 dalį dalyvaujančių byloje asmenų bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos, išskyrus, kai dalyvaujančių byloje suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas arba jų interesai yra priešingi. Tokiu atveju teismas gali proporcingai padalyti turėtas bylinėjimosi išlaidas arba jų atlyginimą priteisti iš dalyvavusio byloje asmens, kurio pareiškimas atmestas. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjų pareiškimas dėl termino palikimui priimti atmestas, jų interesai byloje yra priešingi suinteresuoto asmens D. S. interesams, teismas suinteresuoto asmens nesąžiningų veiksmų nenustatė, piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis taip pat nenustatyta, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš pareiškėjų priteisė suinteresuoto asmens turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Apeliacinės instancijos teismui nusprendus netenkinti pareiškėjų apeliacinio skundo, suinteresuoto asmens D. S. naudai iš pareiškėjų taip pat priteistinos jos turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme (CPK 443 str. 6 d.). Bylos duomenimis suinteresuoto asmens D. S. teisinės pagalbos išlaidos apeliacinės instancijos teisme sudaro 712,82 Eur, todėl iš kiekvieno pareiškėjo jos naudai priteistina po 237,61 Eur.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-331 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šakių rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš pareiškėjų T. Z. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) L. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir E. Z. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 237,61 Eur (du šimtus trisdešimt septynis eurus 61 ct) išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme, suinteresuoto asmens D. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai.