Marijampolės apylinkės teismo sprendimas, 2-390-876/2015

Teismas: Marijampolės apylinkės teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2015-10-23
Bylos Nr.: 2-390-876/2015
Teisminio proceso Nr.: 2-40-3-00237-2015-9
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Judita Sungailaitė
Pareiškėjas: T. Z., L. B., E. Z.
Suinteresuotas asmuo: D. S.

Kategorijos

3.4.4.19Bylų dėl praleisto įstatymų nustatyto termino atnaujinimo nagrinėjimas

Civilinė byla Nr. 2-390-876/2015Teisminio proceso Nr. 2-40-3-00237-2015-9Procesinio sprendimo kategorija: 3.4.4.19. (S)

ŠAKIŲ RAJONO APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. spalio 23 d.Šakiai

Šakių rajono apylinkės teismo teisėja Judita Sungailaitė, sekretoriaujant Vaidai Kriaučiūnaitei, dalyvaujant pareiškėjui T. Z., jo atstovei advokatei A. V., pareiškėjoms L. B. ir E. Z., suinteresuotiems asmenims D. S., jos atstovui advokatui G. K., Šakių rajono 1-ojo notaro biuro notarei R. V., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų T. Z., L. B. ir E. Z. pareiškimą dėl praleisto termino palikimui priimti pratęsimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjai savo pareiškime ir teismo posėdžio metu nurodė, kad prašo pratęsti praleistą įstatymo nustatytą (1964 m. CK 587 str.) 6 mėn. terminą palikimui po S. Z., asmens kodas (duomenys neskelbtini) (mirusios (duomenys neskelbtini)) ir P. Z., asmens kodas (duomenys neskelbtini) (mirusio (duomenys neskelbtini)) mirties priimti. Pareiškime nurodė, kad (duomenys neskelbtini) mirė V. Z., asmens kodas (duomenys neskelbtini) kuris yra pareiškėjų tėvas. V. Z. yra S. Z. ir P. Z. sūnus. (duomenys neskelbtini) mirė P. Z., kuris yra pareiškėjų senelis iš jų tėčio V. Z. pusės. (duomenys neskelbtini) mirė S. Z., kuri yra pareiškėjų močiutė iš jų tėčio V. Z. pusės. Sutuoktinių P. Z. ir S. Z. vaikai: suinteresuotas asmuo dukra D. S., sūnūs - V. Z. (miręs) ir P. Z. (miręs). Pareiškėjai yra įpėdiniai, pagal įstatymą paveldint jų mirusiam tėvui tenkančią palikimo dalį atstovavimo teise po senelio ir močiutės mirties. Po S. Z. ir P. Z. mirties liko jų vardu registruotas nekilnojamas turtas. Visą palikimą priėmė jų dukra D. S., Šakių rajono 1-jo notaro biuro notarei R. V. pateikdama pareiškimą dėl palikimo priėmimo. Sūnus P. Z. ir sutuoktinė S. Z. savo palikimo dalies atsisakė D. S. naudai. Po tėvo V. Z. mirties iki pat senelio P. Z. mirties pareiškėjai gyveno tame pačiame kaime, greta vieni kitų. Senelis rūpinosi ir visokeriopai materialiai padėdavo savo mirusio sūnaus V. Z. šeimai - mažamečiams vaikams, jo žmonai. T. Z. glaudžiai bendravo su savo seneliu, dirbo pas jį ūkyje visus sezoninius darbus, neretai gyveno senelių namuose, nakvodavo, nes iš ankstaus ryto reikėdavo eiti dirbti ūkyje. Prieš mirtį, gulėdamas ligoninėje, senelis parašė testamentą, kuriame smulkiai surašė, kaip norėtų, kad jo turtas būtų padalintas. Apie tai pareiškėjų senelis P. Z. pasakojo pats, kaime žmonės žinojo, kad ūkis liks anūkui T.. Apie tai, kaip norėtų, kad jam priklausantis turtas - ūkis, žemės, gyv. namas, technika, padargai ir kt. turtas - būtų padalintas, senelis buvo nurodęs ir savo dienoraštyje, apie kurį buvo pasakęs pareiškėjui T. Z., savo sūnaus P. Z. žmonai, kitiems giminaičiams. Senelis ne kartą žodžiu ir savo dienoraštyje buvo užsiminęs, kad savo anūkais pasirūpins, jų nenuskriaus. Apie savo planus tai padaryti P. Z. savo dienoraštyje buvo išreiškęs valią dėl turto dalybų. Mirus P. Z., teta D. S. buvo kategoriška - mirusio brolio V. Z. šeimos narius informavo, kad po senelio mirties jiems niekas nepriklauso. Iš to, kaip su tėvo P. Z. turtu tvarkėsi D. S. pareiškėjams ir jų motinai buvo aišku, jog P. Z. prieš mirtį surašytą testamentą kartu su dienoraščiu paėmė ir greičiausiai sunaikino suinteresuotas asmuo D. S., o senelio testamentas notarui tvirtinti taip ir nebuvo pateiktas. D. S. savo mirusio tėvo valios dėl turto padalinimo taip pat neįvykdė - mirusio brolio V. Z. vaikais nepasirūpino. Ieškoti teisybės, ar kreiptis į teismą pareiškėjai dėl savo jauno amžiaus, riboto teisnumo, teisinių žinių stokos ir finansinio nepritekliaus neturėjo galimybės. Pareiškėjai nurodė, kad D. S. elgesys, priimant palikimą buvo nesąžiningas, nes ji, teikdama palikimo atsiradimo vietos notarui duomenis apie įpėdinius, notarei nepranešė apie dar vieną mirusiojo P. Z., o vėliau ir S. Z. įpėdinį - (duomenys neskelbtini) mirusį sūnų V. Z. ir jo vaikus: E. Z., kuriai tuo metu buvo 14 m.; L. Z., kuriai tuo metu buvo 12 metų, T. Z., kuriam tuo metu buvo 11 metų. Todėl D. S. turėjo pareigą pranešti notarei apie visus įpėdinius, tačiau to sąmoningai nepadarė, ko pasėkoje pareiškėjams buvo sudarytos kliūtys dalyvauti paveldėjimo procese atstovavimo teise. Pareiškėjai dėl savo jauno amžiaus, patirties stokos ir teisinio nepatyrimo nežinojo, kad turi teisę po senelio mirties paveldėti pagal įstatymą atstovavimo teise, juolab, kad buvo akivaizdu, kad senelio valia, išreikšta rankraštiniame testamente, galimai buvo sunaikinta. D. S. po brolio V. Z. mirties su pareiškėjų motina V. Z. beveik nebendravo, ryšio nepalaikė, o po senelio mirties D. S. bendravimas su pareiškėjais ir jų motina iš viso nutrūko. D. S. pareiškėjų motinai V. Z. nepranešė apie tai, kad kreipėsi į Šakių rajono 1-ąjį notaro biurą dėl paveldėjimo, neinformavo, kad palikimo atsiradimo vietos notarės kontoroje buvo užvestos P. Z., o vėliau ir S. Z. paveldėjimo bylos, todėl į palikimo atsiradimo notaro kontorą pareiškėjai/jų įstatyminė atstovė ir nesikreipė laiku.

Pareiškėjai prašo pripažinti, kad terminas palikimui priimti buvo praleistas dėl svarbių priežasčių ir prašo jį pratęsti. Pareiškėjai nurodo, kad remiantis teisės taikymo išaiškinimais, palikėjo (P. Z. ir S. Z.) vaikaičiai (T. Z., E. Z., L. Z.) turėtų paveldėti tą turto dalį, kuri būtų priklausiusi mirusiajam šaukiamos eilės įpėdiniui pagal įstatymą (jų tėvui V. Z., asmens kodas (duomenys neskelbtini) Nurodė, kad pareiškėjai yra įpėdiniai, paveldintys pagal įstatymą kaip pirmos eilės įpėdiniai atstovavimo teise. Pagal 1964 m. CK 573 str. nuostatas, vaikaičiai paveldi tą turto dalį, kurią būtų paveldėjęs jų tėvas, jeigu jis būtų gyvas. Įstatymas laiko atžvilgiu neriboja įpėdinio teisės prašyti išduoti paveldėjimo teisės liudijimą. Įpėdiniui praleidus terminą palikimui priimti, 1964 m. CK 588 str. nustatyta galimybė kreiptis į teismą dėl termino palikimui priimti pratęsimo ir įrodinėti, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, pripažintinų pagrindu jam pratęsti, t. y. kad tam tikros priežastys lėmė, jog įpėdinis dėl nuo jo nepriklausančių priežasčių tinkamai negalėjo įgyvendinti įstatyme įtvirtintų savo teisių. Pareiškėjai nurodė, kad šiuo atveju yra svarbios aplinkybės ir priežastys, dėl kurių pareiškėjai praleido įstatymo nustatytą terminą, o teismas nurodytą terminą gali prailginti (1964 m. CK 588 str.), jeigu pripažįsta, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. CK 587 str. nustatytas terminas nėra naikinamasis. Pareiškėjai nurodė, kad kliūtys objektyviai lėmusios termino praleidimą ir kurios šios bylos kontekste pripažintinos svarbiomis yra pareiškėjų amžius palikimo atsiradimo momentu, teisinių žinių stoka, teisės ir moralės požiūriu neteisėti pareiškėjų tetos D. S. veiksmai ir tai, kad savo teises galėjo įgyvendinti tik per įstatyminį atstovą - savo motiną. Pareiškėjai nurodė, kad paveldėjimo esmė yra ta, kad mirusio fizinio asmens turtas nuosavybės teisė pereina jo įpėdiniams pagal įstatymą arba testamentą, o jų nesant - valstybei. Tam, kad įvyktų turto savininko pasikeitimas, t. y. kad palikėjo įpėdiniai įgytų nuosavybės teisę, palikimas turi būti priimtas. Tuo metu galiojusio 1964 m. Civilinio kodekso 587 straipsnyje buvo nustatyta, kad palikimui įgyti įpėdinis turi jį priimti; laikoma, kad įpėdinis palikimą priėmė, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti arba kai jis padavė palikimo atsiradimo vietos notariniam organui pareiškimą apie palikimo priėmimą; šie įpėdinio veiksmai turi būti atliekami per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos. Pareiškėjai apie po senelio P. Z., o vėliau ir močiutės S. Z. mirties paliktą turtą, po jų mirties vykstančius paveldėjimo procesus, iš esmės nieko nežinojo, buvo suklaidinti D. S., o ir dėl savo itin jauno amžiaus ir teisinių žinių stokos nesuprato, kad reikia atlikti tam tikrus juridinius veiksmus, norint įgyvendinti savo teises dėl paveldėjimo teisinių santykių. Pareiškėjai palikimo atsiradimo momentu buvo nepilnamečiais, todėl negalėjo savo teisių įgyvendinti patys, nes neturėjo reikiamo civilinio teisnumo. Nurodė, kad jie patys negalėjo tinkamai suvokti ir įvertinti susidariusios situacijos bei dėl savo riboto veiksnumo imtis kokių nors veiksmų ar daryti, kokią nors esminę įtaką savo mamai ar suinteresuotam asmeniui D. S., sprendžiant palikimo priėmimo klausimus. Pareiškėjų motina, kurios užsiėmimas ir veikla taip pat nėra susijusi su teise, taip pat neturėjo reikiamų teisinių žinių, todėl nesuprato, jog privalo savo vaikų vardu savalaikiai ir tinkamai atlikti tam tikrus juridinius veiksmus dėl palikimo priėmimo. Pažymėjo ir tai, jog pareiškėjų senelių mirties dieną palikėjų motina viena augino tris nepilnamečius vaikus, viena jais rūpinosi, vertėsi sunkiai, finansinės galimybės kreiptis teisinės pagalbos, patarimo ar savo vaikų pažeistas teises ginti teismine tvarka neturėjo. Nurodė, kad pareiškėjų motina, veikianti savo vaikų vardu pagal įstatymą, atstovaujanti jų turtinius interesus bei teises, objektyviai neturėjo galimybės imtis reikiamų teisinių priemonių, dėl ko neapsaugojo savo vaikų sūnaus T. Z. bei dukterų E. Z. ir L. Z. turtinių teisių, ko pasekoje ir buvo praleistas įstatymo nustatytas terminas. Tai, kad pareiškėjų motina, kaip jų atstovė pagal įstatymą, laiku neatliko įstatyme nurodytų veiksmų dėl palikimo priėmimo, neturėtų lemti neigiamų pasekmių (teisės paveldėti praradimo) atsiradimo pareiškėjams. Esant nurodytoms aplinkybėms, pareiškėjų teisių gynimo teisme galimybė nagrinėtina ne tik individualaus, bet ir viešojo intereso aspektu. Tokios pozicijos laikosi ir aukštesnės instancijos teismas šios kategorijos bylose. Nurodė, kad pareiškėjų negalėjimas atstovauti savo interesų asmeniškai laikytinas svarbia termino palikimui priimti pratęsimo priežastimi. Be to, nurodė, kad nei notarė, kurios žinioje buvo P. Z. ir S. Z. paveldėjimo bylos, nei D. S. pareiškėjų motinai nepranešė apie užvestas paveldėjimo bylas, neinformavo apie tai, kad po pareiškėjų senelio P. Z. mirties egzistavo turtas, nebuvo jokia forma niekada užsiminta apie galimą paveldėjimą atstovavimo teise. Teisė paveldėti mirusio fizinio asmens turtą, t. y. perimti jo turėtas turtines ir kai kurias asmenines neturtines teises yra civilinė asmens teisė, kuri gali būti paveldima bendra tvarka (1964 m. CK 567 str. 1 d.). Nurodė, kad mirusiojo V. Z. teisė paveldėti savo mirusiojo tėvo P. Z. ir mirusios motinos S. Z. palikimą 1964 m. CK 589 str. pagrindu perėjo mirusiojo V. Z. dukroms ir jo sūnui įpėdiniams L. Z., E. Z. ir T. Z. (1964 m. CK 573 str. 1 d.). Pareiškėjai turi teisę paduoti pareiškimą dėl palikimo priėmimo paveldėjimo bylą po P. Z. ir S. Z. mirties užvedusiam notarui. Todėl yra reiškiamas prašymas dėl praleisto termino palikimui priimti pratęsimo.

Pareiškėjai nurodė, kad svarbi aplinkybė, taip pat turėjusi įtakos pareiškėjų kreipimuisi į teismą yra ta, jog praėjus keleriems metams po senelių mirties 2002 m. buvo pabaigtos nuosavybės teisių atkūrimo procedūros. Todėl šiuo metu viešajame registre mirusiojo asmens (P. Z. ir S. Z.) vardu yra registruotas nekilnojamas turtas - žemės sklypai kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini). Atsižvelgus į tai, kad ir suinteresuotas asmuo D. S. neatlieka jokių juridinių veiksmų palikėjų (mirusiems pareiškėjų senelių) turtui priimti, todėl tokiu savo elgesiu sudaro grėsmę, jog turtas pereis valstybei, vertinant termino pratęsimo galimybę civilinių teisinių santykių stabilumo užtikrinimo aspektu taip pat sudaro pagrindą tenkinti prašymą ir terminą palikimui priimti pratęsti. Pareiškėjai nurodė, kad esant įvardintų faktų visetui, darytina išvada, jog nėra aplinkybių, iš kurių būtų galima daryti išvadą, kad termino palikimui priimti pratęsimas ypač neigiamai paveiktų suinteresuotų asmenų teisėtus interesus, kaip nors nepagrįstai ir neteisėtai suvaržytų ar pažeistų suinteresuoto asmens D. S. teises.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio metu pareiškėjų atstovė nurodė, kad termino palikimui priimti pratęsimas nepriklauso nuo to ar įpėdiniai turėjo teisę paveldėti ar neturėjo, nes tik atstačius terminą jie galėtų kreiptis į notaro biurą dėl bylos užvedimo ir jeigu notaras atsisakytų priimtų jų pareiškimą, tada būtų sprendžiamas klausimas dėl teisės paveldėti ir jie galėtų notaro atsisakymą ginčyti teismo nustatyta tvarka. Taip pat pažymėjo, kad termino praleidimas nereiškia, kad asmuo atsisakė palikimo. Nurodė, kad 10 metų ieškinio senaties terminas turėtų būti skaičiuojamas ne nuo palikimo atsiradimo momento, o nuo sužinojimo apie teisę paveldėti dienos. Taip pat nurodė, kad pagrindas dėl praleisto termino palikimui priimti pratęsimo yra D. S. nesąžiningas elgesys, o tai, kad pareiškėjai sužinojo, jog yra dar nepaveldėto turto po jų senelių mirties, yra tik prielaida dėl ko jie kreipėsi į teismą dėl termino pratęsimo. Nurodė, kad jeigu turto dokumentai būtų pilnai sutvarkyti, vis tiek pareiškėjai būtų kreipęsi į teismą (nors posėdžio metu patys pareiškėjai teigė kitaip). Patikslino, kad pareiškėjai tik 2014 m. lapkričio mėn. sužinojo, kad yra apgauti D. S., todėl senaties terminas nėra praleistas. Taip pat pažymėjo, kad 1964 m. CK 588 str. numato, jog įpėdiniams bus perduodama tik tai, kas išliko natūra, taigi trečiųjų asmenų teisinių santykiui stabilumui tai įtakos neturės, nes pareiškėjai nepretenduoja į tą turtą, kuri jau yra paveldėtas ir perleistas D. S. tretiesiems asmenims.

Atsiliepimas

Suinteresuotasis asmuo D. S. ir jos atstovas atsiliepime ir teismo posėdžio metu nurodė, kad su pareikštu pareiškimu nesutinka. Nurodė, kad 1964 m. CK 587 str. numatė, kad palikimui įgyti įpėdinis turi jį priimti. Nagrinėjamu atveju, suinteresuoto asmens D. S. vertinimu, pareiškėjai savo pareiškime nenurodė jokių svarbių priežasčių, dėl kurių būtų galimas palikimo priėmimo termino atnaujinimas. Mano, kad nepagrįstais laikytini pareiškėjų argumentai, jog dėl teisinių žinių stokos pareiškėjai negalėjo priimti palikimo per įstatymo nustatytą terminą. Pažymėjo, jog paveldėjimo santykiai yra dažni ir nereikalauja gilių teisimų žinių ar išprusimo iš įpėdinių jų valiai pareikšti. Iš pareiškėjų dėstomų aplinkybių, jog palikėjas P. Z. prieš mirtį yra tariamai išreiškęs valią, kad palikimo dalis atitektų pareiškėjui T. Z., darytina išvada, jog pareiškėjai puikiai suprato, jog turi teisę į palikimą, tačiau šios teisės neįgyvendino, suinteresuotam asmeniui D. S. iki 2015-01-20 (šią datą suinteresuotas asmuo gavo iš pareiškėjo T. Z. atstovės advokates A. V. pranešimą - pasiūlymą, kuriuo suinteresuotam asmeniui buvo siūloma susitarti dėl palikimo perėmimo) jokių pretenzijų dėl palikimo nereiškė. Remiantis šiomis aplinkybėmis, akivaizdu, jog ne teisinių žinių stoka sukliudė pareiškėjams priimti palikimą, o tai, jog pareiškėjai buvo nepakankamai atidūs, nes nedėjo jokių realių pastangų palikimui priimti, savo teises įgyvendino nerūpestingai ir aplaidžiai. Pareiškėjai per įstatymo nustatytą terminą neišreiškė noro priimti palikimą, neatliko jokių aktyvių veiksmų palikimui priimti ir nebuvo jokių svarbių priežasčių, kad per šį terminą jie objektyviai negalėtų šių veiksmų atlikti. Taigi, teisinių žinių stoka šiuo atveju nelaikytina svarbia priežastimi termino atnaujinimui, kadangi remiantis pareiškime dėstomomis aplinkybėmis, pareiškėjai žinojo apie savo teises į palikimą, todėl turėjo visas galimybes pasidomėti apie šių teisių įgyvendinimo būdus.

Šalies argumentai

Taip pat atkreipė dėmesį, jog terminas palikimui priimti yra praleistas ženkliai, t. y. 16 metų. Tuo tarpu, pareiškėjai nenurodo jokių teisiškai reikšmingų priežasčių, kodėl tiek metų nesikreipė į teismą dėl termino atnaujinimo. Pareiškėjai pareiškime nurodo, jog mirus palikėjams S. Z. ir P. Z. pareiškėjai buvo nepilnamečiai, tačiau nepaaiškina, kodėl net ir sulaukę pilnametystės iki 2015 m. nesikreipė į teismą dėl termino atnaujinimo. Pažymėtina, jog pareiškėjui T. Z. 18 metų suėjo 2001 m., pareiškėjai L. B. - 1999 metais, o pareiškėjai E. Z. - 1998 m. t. y. dar prieš palikėjų mirtį. Taigi, sulaukę pilnametystės ir turėdami visišką teisnumą bei veiksnumą pareiškėjai, manydami, jog jų teisės yra pažeistos, galėjo įgyvendinti savo teises į palikimą be įstatyminės atstovės (motinos) nedelsiant kreipdamiesi į teismą dėl termino atnaujinimo, tačiau to nepadarė t. y. net ir sulaukę pilnametystės savo veiksmais nepareiškė valios priimti palikimo. Nurodė, kad pareiškėjams 16 metų jokiais aktyviais veiksmais nepareiškiant valios priimti palikimą, darytina išvada, jog pareiškėjai palikimo atsisakė. Tai, jog pareiškėjai T. Z. ir L. B. palikėjų mirties momentu buvo nepilnamečiai nepateisina jų neveikimo sulaukus pilnametystės. Civiliniai santykiai tvarkomi protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principų pagrindu, be kita ko, šie principai pasireiškia tuo, kad asmenys yra įpareigoti elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai tam, jog apsaugotų savo interesus ir nepakenktų kitiems. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pažymima, kad klausimas dėl termino palikimui priimti atnaujinimo spręstinas tokiais atvejais, kai įpėdiniai nuo palikimo atsiradimo pradžios išreiškė norą jį priimti, tačiau dėl susidėjusių individualių gyvenimo aplinkybių negalėjo atlikti įstatymo nustatytų palikimo priėmimo veiksmų, t. y. neatliko ar dėl tam tikrų priežasčių negalėjo atlikti aktyvių veiksmų tam, kad priimtų palikimą. Nagrinėjamu atveju, suinteresuoto asmens vertinimu, nėra jokių svarbių priežasčių, dėl kurių pareiškėjai nebūtų galėję pareikšti savo valią priimti palikimą anksčiau. Suinteresuotas asmuo taip pat nesutinka su pareiškime nurodomu pareiškėjų argumentu, jog jie laiku nesikreipė į teismą dėl prastos materialinės padėties. Pažymėtina, jog pareiškėjai nepateikia jokių įrodymų, jog anksčiau neturėjo finansinių galimybių kreiptis į teismą. Taip pat nurodė, jog įstatymai numato galimybę nepasiturintiems asmenims gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą siekiant ginti savo pažeistas teises, todėl šie pareiškėjų argumentai nėra pagrįsti ir motyvuoti. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo yra suformuota praktika, kad įpėdinis turi materialinį teisinį interesą - įgyvendinti teisę paveldėti ir taip įgyti palikimą, todėl gali pasirinkti palikimo priėmimo būdą. Teisė laisva valia apsispręsti dėl palikimo priėmimo būdo yra viena iš įpėdinių interesų apsaugos garantijų pagal įstatymą. Vadinasi, įpėdiniai palikimą gali priimti pasirinkdami vieną iš CK 5.50 str. 2 d. nurodytų būdų ir nepraleisdami įstatyme nurodytų terminų. Remiantis šiomis nuostatomis, atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjai savo teises priimti palikimą galėjo įgyvendinti nebūtinai kreipiantis su pareiškimu į notarą, jie turėjo teisę priimti jiems priklausančių palikimo dalį faktiškai valdydami. Tačiau, kaip jau minėta, pareiškėjai iki 2015-01-20 suinteresuotam asmeniui jokių pretenzijų dėl paveldėto turto nereiškė ir jokiais veiksmais visą šį laikotarpį nesiekė priimti palikimo. Pareiškėjai daug metų buvo pilnamečiai asmenys, turintys civilinį teisnumą ir veiksnumą, todėl laikytina, jog neatlikdami jokių aktyvių veiksmų, teisės į palikimą atsisakė. Pažymėtina, kad pareiškėjų nurodomos aplinkybės, jog pareiškėjai artimai bendravo su palikėju P. Z. nėra teisiškai reikšmingos termino atnaujinimui. Įpėdinių veiksmai yra vertinami po palikėjo mirties, kadangi prieš palikėjo mirtį nėra susiklostę jokie paveldėjimo santykiai, todėl tai, jog pareiškėjų santykiai su seneliu buvo glaudūs, neįrodo jų valios priimti palikimo. Pareiškėjai pareiškime nurodo, jog palikėjas P. Z. turėjo dienoraštį, kuriame išreiškė valią, kad dalis turto po jo mirties atitektų pareiškėjui T. Z., tačiau nepateikia jokių tai patvirtinančių įrodymų. Suinteresuotas asmuo D. S. pažymi, jog yra išsaugojusi pareiškėjų minimą dienoraštį ir siekdama paneigti pareiškėjų nurodomas aplinkybes, pridėjo jo kopiją prie atsiliepimo. Suinteresuotas asmuo atkreipia dėmesį, jog šiame dienoraštyje yra užrašyti palikėjo P. Z. dienos darbai, nuimtas derlius, paskaičiuotos išlaidos bei pajamos ir pan. Tačiau priešingai nei teigia pareiškėjai, dienoraštyje nėra nurodoma apie tai, kaip P. Z. norėtų, kad jam priklausantis turtas būtų padalintas įpėdiniams po jo mirties. Todėl pareiškėjų argumentai, jog palikėjas P. Z. dienoraštyje buvo pareiškęs valią kokiu būdu turėtų būti padalintas jo turtas po jo mirties yra nemotyvuoti ir nepagrįsti. Pažymėtina, jog palikėjas P. Z. nebuvo sudaręs jokio testamento ir apie tai niekuomet nebuvo užsiminęs (šias aplinkybes patvirtina ir tetos D. S. rašytinis liudijimas, kuris pridėtas prie bylos), todėl nagrinėjamu atveju, įpėdiniai, įskaitant ir pareiškėjus, palikimą turėjo priimti įstatymo nustatyta tvarka.

Suinteresuotojo asmens D. S. atstovas atkreipia dėmesį, jog palikimo priėmimas yra vienašališkas įpėdinio valios pareiškimas, kuriuo įpėdinis arba sutinka palikimą priimti arba jo atsisako, todėl įpėdinio sprendimas nėra sąlygojamas palikėjo valios. Šiuo atveju, akivaizdu, jog pareiškėjai 16 metų praleisdami terminą palikimui priimti, jo atsisakė. Tuo tarpu, pažymėtina, jog visą šį laikotarpį turtą prižiūrėjo ir tvarkė D. S., dalį žemės ji jau yra perleidusi kitam asmeniui, todėl nepagrįstas termino atnaujinimas sukeltų neigiamų pasekmių ne tik suinteresuotam asmeniui D. S., bet ir tretiesiems asmenims - sąžiningiems įgijėjams. Suinteresuotas asmuo D. S. prieš palikėjų (jos tėvų) mirtį juos slaugė ir jais visapusiškai rūpinosi (šias aplinkybes patvirtina palikėjo dienoraščio ištraukos). Palikėjams mirus, suinteresuotas asmuo D. S. pasirūpino laidotuvėmis, paminklo pastatymu, iki šiol viena prižiūri kapus. Šias aplinkybes patvirtina ir D. S. tetos rašytinis liudijimas. Taip pat pažymėtina, jog D. S. viena pati rūpinosi palikimui reikalingų juridinių veiksmų atlikimu t. y. D. S. 2000 m. kreipėsi į Šakių rajono apylinkės teismą dėl juridinio fakto, kad jos tėvas P. Z. iki savo mirties nuosavybės teise valdė Veršių kaime, Sintautų seniūnijoje, Šakių r. sav., esančius statinius, nustatymo. Taigi, mano, kad pareiškėjai nepagrįstai apkalba D. S., jog ji nesąžiningais būdais kliudė priimti palikimą. Pažymėtina, jog byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kurie paneigtų suinteresuoto asmens sąžiningumą, kadangi iš teikiamų įrodymų matyti, jog pareiškėjų teiginiai yra deklaratyvus ir laikytini nepagristais. Tai, jog suinteresuotas asmuo D. S. aktyviais veiksmais įgyvendino savo teise į palikimą, o tuo tarpu, pareiškėjai nepareiškė valios jį priimti, neatlikdami jokių aktyvių veiksmų, suinteresuotas asmuo dėl tokio pareiškėjų neveikimo ir aplaidaus bei nerūpestingo elgesio negali būti laikomas atsakingu, kadangi D. S. neturėjo jokios pareigos rūpinus pareiškėjų valia ar juolab pranešti apie savo pačios atliekamus veiksmus. Be to, D. S. pažymi, jog po palikėjų mirties bendravo su pareiškėjais, pareiškėjai gyveno tame pačiame kaime kaip ir palikimo vieta, taigi matė, jog D. S. prižiūri palikėjų turtą, todėl jiems buvo puikiai žinoma apie D. S. atliekamus veiksmus susijusius su palikimu. D. S. pažymi, jog ji neprivalėjo pranešti pareiškėjams apie tai, jog ketina priimti palikimą. Pareiškėjai klaidingai nurodo, jog suinteresuotas asmuo nepalaikė ryšio su pareiškėjais. Suinteresuotas asmuo bendravo su pareiškėjais po palikėjų mirties, tačiau, nei iš pareiškėjų motinos, nei iš pačių pareiškėjų nesulaukė jokių priekaištų dėl paveldėto turto. Pareiškėjai matė, jog suinteresuotas asmuo tvarko ir prižiūri paveldėtą turtą, todėl jie, kaip siekiantys priimti palikimą asmenys turėjo atlikti atitinkamus veiksmus ir savo valią pareikšti įstatymo nustatyta tvarka. Tačiau nagrinėjamu atveju, D. S. nebuvo žinomi nei pareiškėjų veiksmai, nei tai, kad norima pareikšti valią dėl palikėjo turto. Be paminėtų motyvų, pažymėjo, jog paveldėjimo teisės liudijimo išdavimas, suinteresuotam asmeniui D. S. nėra nuginčytas. Notarė prieš išduodama paveldėjimo teisės liudijimą patikrino, ar nėra jokių juridinių kliūčių tokiam liudijimui išduoti, todėl toks liudijimas yra laikomas teisėtu ir galiojančiu, kol neįrodyta priešingai. Akcentuotinas dėmesys, jog notaras yra valstybes įgaliotas asmuo, atliekantis įstatymu nustatytas funkcijas, užtikrinančias, kad civiliniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų.

Suinteresuotojo asmens D. S. atstovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjai pareiškime taip pat nurodo, kad svarbi aplinkybė, taip pat turėjusi įtakos pareiškėjų kreipimuisi į teismą yra ta, jog praėjus keleriems metams po senelių mirties 2002 m. buvo pabaigtos nuosavybės teisių atkūrimo procedūros, todėl šiuo metu viešajame registre mirusiojo asmens (P. Z. ir S. Z.) vardu yra registruotas nekilnojamas turtas - žemės sklypai, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini). Suinteresuotojo asmens D. S. atstovas, pasisakydamas dėl šių pareiškėjų argumentų, pažymi, jog LAT, formuodamas teisminę praktiką šio pobūdžio bylose, ne kartą yra pasisakęs, kad ta aplinkybė, jog asmuo nežinojo, kad po palikėjo mirties atsirado (egzistavo) turtas, kurį jis turi teisę paveldėti, nepateisina įstatymo reikalavimo priimti palikimą per įstatymo nustatytą terminą nuo palikimo atsiradimo dienos nevykdymo ir lemia atitinkamus padarinius - teisės paveldėti palikėjo turtą praradimą (CK 587 str. 1, 3 d.). Taigi, šiuo atveju, aplinkybės, kad palikėjams 2002 m. buvo atkurtos nuosavybės teisės, neturi jokios teisines reikšmės termino palikimui priimti atnaujinimui. Suinteresuotas asmuo taip pat pabrėžia, jog nežinojo apie palikėjams atkurtas nuosavybės teises, todėl nesikreipė į notarą, kad jas įregistruotų savo vardu. Tuo tarpu, šiuo metu suinteresuotas asmuo negali priimti šio turto, kadangi 2015-03-16 Šakių rajono apylinkės teismo nutartimi šioje civilinėje byloje yra taikytos laikinosios apsaugos priemones, uždraudžiant notarei išduoti paveldėjimo teisės liudijimą į atkurtas palikėjams nuosavybes teises.

Atsiliepimas

Suinteresuotojo asmens D. S. atstovas atsiliepime taip pat nurodė, kad kasacinis teismas formuoja praktiką, kad ginčams dėl paveldėto turto, priklausomai nuo to, kokie materialiniai santykiai yra susiklostę tarp įpėdinių, taikytini dvejopi ieškinio senaties temimai. Ginčas dėl palikimo tarp įpėdinių, įstatymų nustatyta tvarka įgyvendinusių paveldėjimo pagrindu atsiradusias teises ir taip įgijusių nuosavybės teises į palikimą, kvalifikuotinas kaip bendraturčių ginčas dėl to turto; tokio ginčo šalys pagal teisinį statusą yra nuosavybės teisinių santykių subjektai (CK 4.47 straipsnio 2 punktas), kurių teisėms į teisminę gynybą įgyvendinti taikytinas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas, skaičiuotinas nuo dienos, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Tuo tarpu CK 5.8 straipsnyje nustatytas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas taikomas, kai palikimo priėmimo teisėtumą bei išduotą paveldėjimo teisės liudijimą ginčija asmenys, kurie teisėtai pretenduoja į palikimą, tačiau dar nėra įgyvendinę paveldėjimo teisės ir negali to padaryti, nenuginčiję palikimo priėmusio asmens teisių į palikimą. Nurodė, kad pareiškėjai, kreipdamiesi į teismą po 16 metų nuo palikėjų mirties t. y. nuo palikimo atsiradimo momento, yra praleidę senaties terminą savo tariamai pažeistoms teisėms ginti, todėl atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjai, turėdami civilinį teisnumą ir veiksnumą daug metų nereiškė jokių pretenzijų dėl paveldėto turto bei neatliko jokių veiksmų, kad priimtų jiems priklausančią palikimo dalį, nagrinėjamu atveju yra taikytinas senaties terminas pareiškėjų reikalavimams dėl palikimo pareikšti.

Suinteresuotasis asmuo Šakių rajono 1-ojo notaro biuro notarė R. V. teismo posėdžio metu ir savo atsiliepime nurodė, kad paveldėjimo byla po P. Z. mirties, mirusio (duomenys neskelbtini), buvo užvesta Šakių rajono 1-ajame notaro biure, mirusiojo sūnus ir mirusiojo sutuoktinė atsisakė palikimo įpėdinės D. S. naudai. Paveldėjimo teisės liudijimas įstatyminei įpėdinei buvo išduotas 2000-01-20, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2000-03-16, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini). Paveldėjimo byla po S. Z. mirties, mirusios (duomenys neskelbtini), buvo užvesta Šakių rajono 1-ajame notaro biure, mirusiosios sūnus atsisakė palikimo įpėdinės D. S. naudai. Paveldėjimo teisės liudijimas įstatyminei įpėdinei buvo išduotas 2000-03-16, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini). Su pareikštu ieškiniu nesutinka, nes praleisto termino palikimui priimti pratęsimas pareiškėjams nesukeltų jokių teisinių pasekmių, kadangi pagal palikimo atsiradimo metu galiojančias materialinės teisės normas (1964 m. CK 573 str.) jie neturi teisės paveldėti ir nėra šaukiamos eilės įpėdiniai. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 38 straipsnio nuostatas paveldėjimo santykiams taikomos palikimo atsiradimo metu galiojusios normos ir, remiantis 1964 m. (Civilinio kodekso pakeitimai įsigaliojo 1994 m. birželio 10 d.) CK 573 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 2 dalimi antros eilės įpėdiniai, šaukiami paveldėti pagal įstatymus tik tada, jei nėra pirmosios eilės įpėdinių arba jei šie nepriėmė palikimo, ar jo atsisakė. Be to, pažymėjo, kad ne visi pareiškėjai palikimo atsiradimo metu buvo nepilnamečiai, kaip teigiama jų pareiškime. Pareiškėja E. Z. tiek P. Z., tiek S. Z. mirties dieną buvo pilnametė, o pareiškėja L. B. (Z.) tapo pilnamete iki sueinant 6 mėnesių terminui palikimui priimti po senelių mirties. Joms nereikėjo įgyvendinti savo teisių per įstatyminį atstovą, kaip teigiama pareiškime, nes turėjo realią galimybę pasinaudoti jų manoma teise asmeniškai. T. Z. senelių mirties dieną buvo 16 metų, o pagal 1964 m. CK 14 straipsnį nepilnamečiai nuo 15 iki 18 metų sandorius sudarinėjo patys, turėdami tėvų sutikimą. Taigi ir T. Z. galėjo savo teises įgyvendinti pats, o ne per savo įstatyminį atstovą - motiną. Pareiškėjai pareiškime nurodė, kad notarė neinformavo pareiškėjų motinos apie užvestas paveldėjimo bylas ir senelių turtą. Tačiau, kai mirė P. ir S. Z., nebuvo jokių registrų, kuriais pasinaudojęs notaras būtų galėjęs patikrinti palikimo atsiradimo metu, esančius gyvus ar mirusius palikėjo vaikus. Gyventojų registro tarnyba duomenis apie asmenis, tame tarpe duomenis apie palikėjo mirusius vaikus ir nepilnamečius vaikus (iki 18 m.), pradėjo teikti tik nuo 2006 m. gruodžio 19 d., o Nekilnojamojo turto registras duomenis apie mirusiųjų turtą notarui teikti pradėjo nuo 2003 m. lapkričio 5 d. Nurodė, kad ji kaip notarė, nepažeidė įstatymų, tinkamai atliko savo pareigas, laikėsi jai keliamų reikalavimų, atlikdama veiksmus šiose paveldėjimo bylose padarė viską, ko yra protinga iš jos reikalauti ir išdavė paveldėjimo teisės liudijimus pagal galiojančias teisės normas pirmos eilės įpėdiniams, esant nurodytų kitų įpėdinių atsisakymams.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas atmestinas.

Bylų nagrinėjimą ypatingosios teisenos tvarka reglamentuoja CPK V dalis, į kurią patenka ir XXXVIII skyriaus normos, nustatančios bylų dėl praleisto įstatymų nustatyto termino atnaujinimo nagrinėjimo ypatumus. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad į šiame skyriuje nagrinėjamų bylų sąrašą patenka ir pareiškimai dėl CK 5.50 straipsnio 3 dalyje nustatyto trijų mėnesių termino palikimui priimti pratęsimo CK 5.57 straipsnio 1 dalies pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje I. T. v. J. K., T. U., bylos Nr. 3K-3-115/2010). CPK 578 straipsnio 1 dalyje (2002 m. vasario 28 d. įstatymo Nr. IX-743 redakcija) nustatyta, kad pareiškimas dėl praleisto įstatymų nustatyto termino atnaujinimo išsprendžiamas teismo nutartimi, o 2 dalyje nurodyta, kad dėl teismo nutarties, kuria atmetamas pareiškimas dėl praleisto įstatymų nustatyto termino atnaujinimo, gali būti duodamas atskirasis skundas. Pagal bendrąją taisyklę ypatingoji teisena – ne ginčo teisena. Pirmiau nurodytoje kasacinio teismo nutartyje konstatuota, kad šis ypatumas lemia ir teisinio reguliavimo ypatumus, todėl CPK 578 straipsnis taikomas tik tais atvejais, kai bylą nagrinėjant ypatingosios teisenos tvarka nekilo ginčo dėl teisės. Tuo paaiškinama ir CPK 578 straipsnio 2 dalies norma, kurioje nenustatyta, kaip turi būti skundžiamas teismo procesinis sprendimas, kuriuo tenkinamas pareiškėjo pareiškimas atnaujinti įstatymo nustatytą terminą. Esant situacijai, kai nagrinėjant bylą ypatingosios teisenos tvarka suinteresuotas asmuo prieštarauja pareiškimo patenkinimui, aktualu nustatyti, ar tikrai yra kilęs ginčas dėl teisės. Tai yra viena ginčo šalis siekia sau palankaus teisinio rezultato, kuris tuo pačiu metu yra nepalankus teisinis rezultatas kitai ginčo šaliai.

Pareiškėjai, prašydami atnaujinti praleistą terminą palikimui priimti, siekia įgyvendinti teisę paveldėti. Įpėdinių, kurie praleido įstatyme nustatytą palikimo priėmimo terminą, vėlesnis įstojimas į paveldėjimo procesą gali turėti įtakos jau palikimą priėmusių įpėdinių teisėms ir pareigoms (pasikeis paveldimo turto dalys ir pan.), todėl byloje dėl praleisto palikimui priimti termino atnaujinimo priimtas procesinis sprendimas gali būti lemiamas teisei paveldėti ar palikimą jau priėmusių įpėdinių turtinėms teisėms. Aukščiausiojo Teismo yra išaiškinta, kad tuo atveju, kai vieno asmens teisę įgyti palikimą ginčija kiti to paties palikėjo įpėdiniai, kyla ginčas dėl teisės paveldėti. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. spalio mėn. 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2011). Atitinkamai nagrinėjamoje byloje kilus ginčui dėl palikimo terminui priimti, teismas išnagrinėjęs bylą priima sprendimą, kurį galima skųsti apeliacine tvarka.

Suinteresuotieji asmenys byloje prašė taikyti senaties terminą dėl praleisto termino palikimui priimti pratęsimo. Taigi, teismas pažymi, kad senaties institutas skatina įpėdinius laiku realizuoti savo teisę priimti palikimą, nes įpėdiniui to nepadarius, suteikia kitiems įpėdiniams teisę pagrįstai manyti, kad jis atsisako teisės priimti palikimą. Pagal 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalį ginčams, įskaitant kylančius iš paveldėjimo santykių, taikomas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (1964 m. CK 86 straipsnio 1 dalis). 2000 m. CK nustatytas sutrumpintas tik paveldėjimo santykiams taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas. Sutrumpintas vienerių metų terminas taikomas asmeniui, pretenduojančiam į palikimą, ginčijant palikimo priėmimo teisėtumą bei išduotą paveldėjimo teisės liudijimą (CK 5.8 straipsnis). Taikant CK 5.8 straipsnyje nustatytą sutrumpintą ieškinio senaties terminą reikšminga yra nustatyti šio termino taikymo sąlygas. Aiškindamas CK 5.8 straipsnį ir jį taikydamas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad nuosavybės teisė į paveldėtą turtą įgyjama palikimo priėmimu ir priklauso įpėdiniui nuo palikimo atsiradimo momento nepriklausomai nuo to, ar įpėdinis yra gavęs paveldėjimo teisės liudijimą. Paveldėjimo teisės liudijimas savo teisine reikšme yra tik įpėdinio turimas teises įforminantis dokumentas, todėl jo išdavimas nekeičia nei teisių į paveldėtą turtą atsiradimo momento, nei šių teisių apimties. Tokie atvejai, kai įpėdiniai įstatymų nustatyta tvarka įgyvendino paveldėjimo pagrindu atsiradusias teises ir yra įgiję nuosavybės teises į paliktą turtą, kvalifikuotini kaip ginčas dėl to turto tarp bendraturčių. Jeigu vieni iš jų ginčija bendraturčių nuosavybės teisių į paveldėtą turtą atsiradimo teisėtumą, tai tokio ginčo šalys pagal teisinį statusą yra nuosavybės teisinių santykių subjektai (CK 4.47 straipsnio 2 punktas), kurių teisių į teisminę gynybą įgyvendinimui taikytinas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas, kurio pradžia yra diena, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis, CK 1.125 straipsnio 1 dalis, 1.127 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje T. S. v. P. M., Klaipėdos apskrities viršininko administracija, Klaipėdos miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-627/2008).

Pareiškėjai nurodė, kad apie savo galimą teisę paveldėti sužinojo tik po to, kai 2014 m. lapkričio mėn. Nacionalinėje žemės tarnyboje atsitiktinai sužinojo apie senelių vardu registruotą nekilnojamąjį turtą – žemę ir todėl kreipėsi į advokatę, kuri jiems paaiškino, kad jie taip pat turi teisę paveldėti. Pareiškėjai nurodė, kad iki tol nežinojo apie savo galimą teisę paveldėti ir todėl niekur nesikreipė, nes manė, kad jiems nepriklauso mirusių senelių turtas. Atstovavimo sutartis su advokate sudaryta 2014 m. lapkričio 13 d., taigi teismas laiko, kad ši data yra ta diena, kai pareiškėjai sužinojo apie savo galimą pažeistą teisę. Pareiškimą teismui dėl praleisto termino palikimui priimti pratęsimo pareiškėjai pateikė 2015 m. kovo 6 d., taigi, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad senaties terminas nėra praleistas.

Iš bylos duomenų nustatyta, kad pareiškėjų tėvas V. Z. mirė (duomenys neskelbtini). Pareiškėjų senelis P. Z. mirė (duomenys neskelbtini), o pareiškėjų senelė S. Z. mirė (duomenys neskelbtini). V. Z. buvo S. Z. ir P. Z. sūnus. Taigi, po palikėjų mirties palikimo atsiradimo metu palikimo priėmimo klausimus reglamentavo 1964 m. liepos 7 d. įstatymu patvirtintas CK. Taigi ginčo teisiniams santykiams iš esmės taikytinos 1964 m. CK paveldėjimą reglamentuojančios teisės normos bei 2000 m. liepos 18 d. įstatymu patvirtinto ir 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio CK (toliau 2000 m. CK) 1.5 straipsnis, apibrėžiantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų taikymą. Nagrinėjamos bylos duomenimis nei P. Z., nei S. Z. sudarę testamento nebuvo, rašytinių įrodymų patvirtinančių faktą apie testamento sudarymą byloje nėra.

Pareiškėjai T. Z., L. B. ir E. Z. savo reikalavimą grindžia tuo, kad jie turėjo teisę paveldėti senelių palikimą po jų mirties pagal 1964 m. CK 573 str. Kaip nustatyta, prašymą pratęsti praleistą įstatymo nustatytą terminą palikimui priimti pareiškėjai grindžia tuo, kad jie dėl savo jauno amžiaus, riboto teisnumo, teisinių žinių stokos ir finansinio nepritekliaus neturėjo galimybės domėtis paveldėjimo procedūra po senelių mirties. Teismo posėdžio metu pareiškėjai nurodė, kad jų tetos D. S. neteisėti veiksmai taip pat sutrukdė priimti palikimą ir tai, kad savo teises jie galėjo įgyvendinti tik per įstatyminį atstovą - savo motiną.

Teismas pažymi, kad nuo 1965 m. sausio 1 d. iki 1994 m. birželio 10 d. galiojusio 1964 m. CK 573 straipsnio 4 dalyje palikėjo vaikaičių paveldėjimo teisė buvo reglamentuota nustatant, kad palikėjo vaikaičiai ir provaikaičiai yra įstatyminiai įpėdiniai, jeigu palikimo atsiradimo metu nebėra gyvo to iš jų tėvų, kuris būtų buvęs įpėdinis; jie lygiomis paveldi tą dalį, kuri būtų priklausiusi mirusiajam jų tėvui (motinai) paveldint pagal įstatymą. Tokiu teisiniu reguliavimu buvo įtvirtintas paveldėjimas atstovavimo teise, reiškiantis, kad vaikaičiai ir provaikaičiai, paveldėdami tarytum atstovauja savo mirusiam tėvui ar motinai, todėl mirusio įpėdinio dalis pereina jo vaikams, t. y. palikėjo vaikaičiams, o šiems mirus – jų vaikams, t. y. palikėjo provaikaičiams. Lietuvos Respublik?s 1994 m. gegužės 17 d. įstatymu Nr. I-459 1964 metų CK 573 straipsnis buvo pakeistas (pakeitimai įsigaliojo 1994 m. birželio 10 d.) mirusiojo asmens vaikaičius priskiriant prie antros eilės įpėdinių pagal įstatymą, paveldinčių lygiomis dalimis su kitais antros eilės įpėdiniais (1 dalies 2 punktas), bei nustatant, kad palikėjo vaikaičiai ir provaikaičiai, proseneliai ir prosenelės, sūnėnai ir dukterėčios bei pusbroliai ir pusseserės paveldi tą dalį, kuri būtų priklausiusi mirusiajam šaukiamos eilės įpėdiniui paveldint pagal įstatymus (4 dalis). Taigi, nagrinėjamoje byloje taikytiname palikimo atsiradimo dieną galiojusiame 1964 m. CK 573 straipsnyje buvo nustatytos dvejopos mirusio asmens vaikaičių paveldėjimo pagal įstatymą taisyklės, tačiau nepanaikintas paveldėjimas atstovavimo teise, įtvirtintas šio straipsnio 4 dalyje. Tokios 1964 m. CK 573 straipsnio 4 dalies (Lietuvos Respublikos 1994 m. gegužės 17 d. įstatymo Nr. I-459 redakcija) aiškinimo ir taikymo praktikos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje G. M., J. M., J. T. ir kt. v. S. K. ir J. D., bylos Nr. 3K-3-535/2006). Pažymėtina, kad paveldėjimas atstovavimo teise įtvirtintas ir šiuo metu galiojančio 2000 m. CK 5.12 straipsnyje. 1964 m. CK 573 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad antros eilės įpėdiniai šaukiami paveldėti pagal įstatymus tik jeigu nėra pirmos eilės įpėdinių arba jei šie nepriėmė palikimo ar jo atsisakė, taip pat tuo atveju, kai iš visų pirmos eilės įpėdinių atimta paveldėjimo teisė (1964 m. CK 572 ir 575 straipsniai). Pirmos eilės įpėdiniams priėmus palikimą pagal 1964 m. CK 573 straipsnio 2 dalį antros eilės įpėdiniai paveldėti nešaukiami. Tokiu atveju turi būti taikoma 1964 m. CK 573 straipsnio 4 dalis, pagal kurią palikėjo vaikaičiai paveldi tą dalį, kuri būtų priklausiusi mirusiam šaukiamos eilės įpėdiniui paveldint pagal įstatymus. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje, Nr. 3K-7-468/2009). Taigi pareiškėjai yra palikėjų vaikaičiai, kurie galimai turėtų teisę paveldėti tą dalį, kuri būtų priklausiusi jų mirusiems seneliams P. Z. ir S. Z..

Tačiau teismas atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamos bylos atveju yra sprendžiamas klausimas dėl praleisto termino palikimui priimti atnaujinimo ir nagrinėjamos pareiškėjų pateiktos priežastys, dėl kurių jie nesikreipė dėl palikimo priėmimo ir praleido pagal tuo metu galiojančio įstatymo nustatytą šešių mėnesių terminą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjai per 1964 m. CK 587 str. 3 d. (galiojusio iki 2001 m. liepos 1 d.) nustatytą šešių mėnesių terminą nepadavė pareiškimo notarui dėl palikimo priėmimo po jų senelio P. Z., kuris mirė (duomenys neskelbtini), ir po senelės S. Z., kuri mirė (duomenys neskelbtini), mirties, taip pat nepriėmė palikimo faktiškai pradėdami jį valdyti. Pareiškimas dėl praleisto termino palikimui priimti pratęsimo buvo paduotas teisme 2015 m. kovo 6 d., tai yra praėjus beveik 16 metų po palikėjų mirties.

Visais atvejais tam, kad įgytų palikimą, įpėdinis turi jį priimti įstatymo nustatytais būdais ir tvarka. 1964 m. CK 587 str. 2 d. buvo nustatyta, kad įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti arba kai įpėdinis padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą apie palikimo priėmimą. Pagal šio straipsnio 3 dalį veiksmai apie palikimo priėmimą turi būti atliekami per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos. Įpėdiniui praleidus terminą palikimui priimti, tiek 1964 m. CK 588 str., tiek 2000 m. CK 5.57 str. nustatyta galimybė kreiptis į teismą dėl termino palikimui priimti pratęsimo ir įrodinėti, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, pripažintinų pagrindu jam pratęsti, t. y. kad tam tikros priežastys lėmė, jog įpėdinis dėl nuo jo nepriklausančių priežasčių tinkamai negalėjo įgyvendinti įstatyme įtvirtintų savo teisių.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teismas, nagrinėjantis įpėdinio prašymą pratęsti terminą palikimui priimti, turi: pirma, nustatyti, ar egzistavo pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kuriomis jis remiasi kaip svarbiomis priežastimis, sutrukdžiusiomis priimti palikimą; antra, konstatavęs, kad atitinkamos aplinkybės buvo, teismas turi vertinti, ar jos yra svarbios pateisinti termino praleidimą; trečia, teismas turi išsiaiškinti palikimą priėmusių įpėdinių ar kitų suinteresuotų asmenų poziciją dėl termino pratęsimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-295/2011). Atsižvelgdamas į tai, kad su materialiosios teisės normomis nustatytų terminų pabaiga įstatymas sieja asmenų tam tikrų teisių ar pareigų, materialinių teisinių santykių atsiradimą, pasikeitimą ar pasibaigimą (CK 5.50 str., 57 str.), taip pat į tai, kad sprendimas pratęsti ar nepratęsti terminą palikimui priimti gali turėti neigiamų padarinių tiek asmens, prašiusio pratęsti terminą, tiek kitų asmenų teisių ir pareigų apimčiai, kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog teismai spręsdami klausimą dėl termino palikimui priimti pratęsimo turi įvertinti ne tik objektyvias aplinkybes, dėl kurių terminas buvo praleistas ir tai, kiek jis buvo praleistas, bet ir kitas teisinę reikšmę turinčias priežastis, trukdžiusias asmeniui laiku kreiptis dėl palikimo priėmimo. Klausimą, ar konkrečios termino palikimui priimti praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, ar šios yra pagrindas jį pratęsti, teismai turi spręsti atsižvelgdami į terminų, nustatytų palikimui priimti, paskirtį, teisinius padarinius, konkrečias bylos aplinkybes, byloje dalyvaujančių šalių elgesį, asmens, prašančio pratęsti terminą, teisinį statusą, pareiškėjo elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus (CK 1.5 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-115/2010; kt.). Vertinant pareiškėjo elgesį, būtina atsižvelgti į tai, ar jis buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai, šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (2011 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-246/2011; 2012 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-191/2012; 2014 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-54/2014). Be to, teismai turi ieškoti proporcingos pareiškėjo, prašančio atnaujinti praleistą terminą, ir asmenų, kurių teises bei pareigas paveiktų toks atnaujinimas, teisėtų interesų gynybos pusiausvyros.

Terminas palikimui priimti gali būti pratęsiamas tik tokiam įpėdiniui, kuris turėjo valią palikimą priimti, tačiau dėl susidėjusių individualių gyvenimo aplinkybių negalėjo atlikti įstatymo nustatytų palikimo priėmimo veiksmų. Nesant realiai sutrukdžiusių kliūčių, laikytina, kad įpėdinis, turėdamas apsisprendimo laisvę, nepareiškė noro priimti palikimą. Įstatyme įpėdinis neįpareigojamas pranešti kitiems įpėdiniams apie jų turimą paveldėjimo teisę ir neleidžiama priimti palikimo už kitą, t. y. kiekvienas įpėdinis turi priimti palikimą asmeniškai, pats arba per atstovą.

Teismas iš dalies sutinka su pareiškėjų argumentu, kad jie dėl savo jauno amžiaus ir riboto veiksnumo nesikreipė į notaro biurą dėl palikimo priėmimo po jų senelių mirties per šešis mėnesius. Tačiau teismas pažymi, kad tuo metu pareiškėja E. Z. tiek P. Z., tiek S. Z. mirties dieną jau buvo pilnametė, pareiškėja L. B. (Z.) tapo pilnamete iki sueinant 6 mėnesių terminui palikimui priimti po senelių mirties, taigi joms nereikėjo įgyvendinti savo teisių per įstatyminį atstovą, kaip teigiama pareiškime, nes turėjo realią galimybę pasinaudoti savo teise asmeniškai, o T. Z. senelių mirties dieną buvo 16 metų, taigi pagal 1964 m. CK 14 straipsnį nepilnamečiai nuo 15 iki 18 metų sandorius sudarinėjo patys, turėdami tėvų sutikimą. Vis dėl to, pareiškėjai nepateikia jokių duomenų, kodėl po to nesiėmė jokių veiksmų palikimui priimti net 16 metų (iki kreipimosi į teismą dienos). Palikimo priėmimo terminai įstatymų leidėjo nustatyti be kita ko siekiant užtikrinti teisinį apibrėžtumą ir teisinių santykių stabilumą. Šių principų požiūriu būtų nepateisinama situacija, jei įpėdiniui terminas priimti palikimą būtų pratęsiamas praėjus itin ilgam laiko tarpui nuo palikimo atsiradimo ir jo priėmimo kitų asmenų remiantis vien tuo, kad nesiėmė jokių veiksmų dėl savo jauno amžiaus ar teisinių žinių stokos. Byloje nenustatyta, kad būtų egzistavusios objektyvios kliūtys pareiškėjams per 16 metų išreikšti valią priimti palikimą ir atlikti aktyvius veiksmus. Priešingai, pareiškėjai patys nurodė, kad per visą laikotarpį nuo senelių mirties, nesiėmė jokių aktyvių veiksmų, nors kaip pats T. Z. teigė, žinojo, kad senelis P. Z. norėjo jam palikti savo turto ir apie tai ne kartą buvo jam minėjęs. Taigi, teismas mano, kad palikimo priėmimo termino praleidimą nagrinėjamu atveju sąlygojo ne objektyvios priežastys, o subjektyvi pareiškėjų pozicija.

Iš pareiškėjų paaiškinimų teismo posėdžio metu matyti, kad jie pradėjo siekti teisės priimti palikimą tik tada, kada sužinojo, jog šiuo metu viešajame registre mirusiųjų senelių P. Z. ir S. Z. vardu yra registruotas ir dar nepaveldėtas nekilnojamasis turtas - žemės sklypai: kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) ir į šį turtą turi būti išduotas papildomas paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas. Kaip matyti iš VĮ Registro centro išrašų, nuosavybės teisė į šiuos žemės sklypus S. Z. ir P. Z. buvo atkurta dar 2002 m. apskrities viršininko įsakymais. Išnagrinėjęs bylos medžiagą teismas sprendžia, kad pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų, kad jie domėjosi apie tai, kaip buvo vykdomas nuosavybės teisių atkūrimas į žemę, koks yra senelių turtas, kad jie norėjo jį paveldėti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad terminas palikimui priimti gali būti pratęstas tik tokiam įpėdiniui, kuris nuo palikimo atsiradimo pradžios išreiškė norą jį priimti, tačiau dėl susiklosčiusių individualių gyvenimo aplinkybių negalėjo atlikti įstatymo nustatytų palikimo priėmimo veiksmų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007-03-15 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2007). Jei po palikėjų mirties jų vardu atkūrus nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį daiktą asmens (įpėdinio) norą priimti palikimą nulėmė vien tik vėlesnis pagausinęs palikimą turto atsiradimas, tai ši aplinkybė nelaikoma svarbia termino praleidimo priežastimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-07-11 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2008; 2006-12-22 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-676/2006). Nors vėliau teismo posėdžio metu pareiškėjų atstovė teigė, jog pareiškėjai būtų kreipęsi į teismą dėl praleisto termino palikimui priimti pratęsimo, jei ir nebūtų paaiškėję, kad dar yra mirusiųjų senelių vardu registruoto turto, tačiau teismas tokį argumentą vertina kaip nepagrįstą, kadangi patys pareiškėjai teismo posėdžio metu aiškiai nurodė, kad dėl termino atnaujinimo kreipėsi į teismą tik po to, kai iš Nacionalinės žemės tarnybos Šakių skyriaus sužinojo, kad dar yra mirusiųjų senelių vardu registruoto turto ir nurodė, kad jie pretenduoja būtent tik į šitą nekilnojamąjį turtą. Teismas pažymi, kad tiek 1964 m. CK 587 str., tiek 2000 m. CK 5.50 str. numato, kad neleidžiama palikimą priimti iš dalies arba su sąlyga ar išlygomis. Taigi, tokia pareiškėjų valia paveldėti tik dalį senelių turto, kuris atsirado po palikėjų mirties, neturi teisinio pagrindo.

Teismas vertindamas pareiškėjų argumentą, kad jie dėl finansinio nepritekliaus nesikreipė į notarą dėl galimos teisės paveldėti, pažymi, kad pareiškėjai esant sunkiai materialiniai padėčiai galėjo gauti nemokamą pirminę teisinę konsultaciją ir pasikonsultuoti dėl jų teisės paveldėti ir tolimesnių veiksmų. Teismas taip pat pažymi, kad jeigu pareiškėjai būtų norėję kreiptis į notaro biurą, atsižvelgdamas į turtinę padėtį, notaras gali iš viso ar iš dalies atleisti pareiškėją nuo atlyginimo mokėjimo. Taigi, teismas šį pareiškėjų argumentą vertina kaip nepagrįstą ir mano, kad tai nelaikytina kliūtimi nulėmusia tokį ilgą termino praleidimą palikimui priimti.

Pažymėtina, kad teismas, spręsdamas termino palikimui priimti pratęsimo klausimą, turi įvertinti, ar nebus pažeisti kitų asmenų teisėti interesai bei viešasis interesas. Teismai turi ieškoti teisingo pareiškėjo, prašančio atnaujinti praleistą terminą, ir asmenų, kurių teises bei pareigas paveiktų toks atnaujinimas, teisėtų interesų balanso (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-191/2012). Jis nustatomas atsižvelgiant į šalių turtinę padėtį, naudojimosi turtu interesus, atsižvelgiant į tai, kiek nepriėmus palikimo nukentėjo pareiškėjo turtiniai ir kiti interesai (pvz., priimti palikimą jam svarbu dėl to, kad neturi pragyvenimo šaltinio, neteko išlaikymo, kitų materialinių priežasčių), kiek atnaujinus terminą palikimui priimti būtų paveikti asmenų, priėmusių palikimą, interesai (ar tai nesukeltų kitų asmenų turtinės padėties akivaizdaus pablogėjimo ar kitų neigiamų padarinių), ar asmens, praleidusio terminą, interesai yra pakankama priežastis nepaisyti civilinių santykių stabilumo. Teismas, remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, sprendžia, ar teisingas pareiškėjo, prašančio atnaujinti praleistą terminą, ir asmenų, kurių teises bei pareigas paveiktų toks atnaujinimas, teisėtų interesų balansas lemia būtinybę atnaujinti praleistą terminą, ar priešingai, jo neatnaujinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjos T. S. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-319-695/2015).

Nesant realiai sutrukdžiusių kliūčių, laikytina, kad, turėdami apsisprendimo laisvę, pareiškėjai nepareiškė noro priimti palikimą. Palikimą priėmusio suinteresuoto asmens D. S. nesąžiningų veiksmų ar tai, jog pareiškėjams nepagrįstai buvo suvaržyta galimybė dalyvauti paveldėjimo procese po jų senelių mirties, nagrinėjamoje byloje nenustatyta. Argumentas, kad D. S. pasakė pareiškėjams, jog jiems palikimas po senelių mirties nepriklauso, neatėmė galimybės patiems pareiškėjams išsiaiškinti šį faktą ir pasidomėti realia savo teise paveldėti. D. S. teismo posėdžio metu nurodė, kad priimdama palikimą po savo tėvų mirties, nenuslėpė nuo notarės to fakto, kad yra miręs jos brolis, kuris turėjo tris vaikus. Kaip matyti iš bylos medžiagos ir archyvinių notaro paveldėjimo bylų, duomenų apie mirusįjį V. Z. nėra. Šakių rajono 1-ojo notaro biuro notarė, kuri tuo metu tvarkė paveldėjimo bylas po P. Z. ir S. Z. mirties, savo atsiliepime ir teismo posėdžio metu paaiškino, kad pagal palikimo atsiradimo metu galiojančias materialinės teisės normas (1964 m. CK 573 str.) atstovavimo teisės nebuvo ir pareiškėjai neturėjo teisės paveldėti, nes nebuvo šaukiamos eilės įpėdiniai. Taigi, jeigu pareiškėjai būtų kreipęsi į notaro biurą su pareiškimu palikimui priimti po jų senelių mirties, notarė būtų rašiusi atsisakymą dėl pareiškimo nepriėmimo. Nurodė, kad tuo metu vyravo tokia notarinė praktika ir tik vėliau teismų praktikoje ši situacija buvo vertinama kitaip. Tačiau pareiškėjai į notaro biurą nesikreipė, nepasidomėjo teise paveldėti ir neišreiškė savo noro priimti palikimo po senelių mirties.

Taigi, teismas konstatuoja, kad byloje nėra jokių patvirtinančių įrodymų, kad pareiškėjai nuo 1999 metų (senelių mirties) iki 2014 metų (kai sužinojo, kad yra mirusiųjų senelių vardu registruoto turto) domėtųsi palikimu, išreikštų norą priimti palikimą, aktyviai siektų įgyvendinti savo teises, tai yra buvo pakankamai atidūs ir rūpestingi. Todėl teismas pareiškėjų paaiškinimus, jog jaunas jų amžius, teisinių žinių stoka ir finansinis nepriteklius, jiems sutrukdė įstatymų nustatytu laiku kreiptis dėl palikimo priėmimo, vertino kaip nepagrįstus. Pareiškėjai teigia, kad būtent suinteresuoto asmens D. S. nesąžiningumas taip pat sutrukdė jiems priimti palikimą. Tačiau teismas pažymi, kad kiekvienas iš įpėdinių savarankiškai įgyvendina savo teisę dėl palikimo priėmimo, įstatymas neįpareigoja įpėdinio pranešti kitiems įpėdiniams apie jų turimą ar galimą paveldėjimo teisę. Pareiškėjai praleido terminą priimti palikimą ir kreipėsi į teismą su pareiškimu tik po beveik šešiolikos metų. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių pareiškėjų paaiškinimus, kad laikotarpiu nuo 1999 m. iki 2015 m. (šešiolika metų) jų teta D. S. savo veiksmais suvaržė pareiškėjams galimybę dalyvauti paveldėjimo procese po senelių mirties. Pareiškėjas taip pat nepateikė teismui įrodymų, kad per praleistą laikotarpį sirgo ir dėl ligos pobūdžio negalėjo kreiptis pas notarą ar į teismą. Tokiu būdu iš visų byloje surinktų įrodymų teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjai praleido terminą palikimui priimti dėl svarbių priežasčių.

Įstatymo nustatytas termino atnaujinimo institutas yra siejamas su svarbiomis, objektyviomis aplinkybėmis, sutrukdžiusiomis asmeniui laiku įgyvendinti savo teises. Pareiškėjų nurodytos priežastys, nesudaro pagrindo pripažinti, jog terminą palikimui priimti, pareiškėjai praleido dėl svarbių, nuo pareiškėjų nepriklausančių objektyvių priežasčių, pareiškėjams elgiantis rūpestingai, atidžiai, kad pareiškėjai visą laiką po senelių mirties siekė priimti jų palikimą, tačiau ne dėl nuo jų nepriklausančių aplinkybių šios teisės negalėjo įgyvendinti. Byloje nenustatyta objektyvių kliūčių ar tokių aplinkybių, kurios pateisintų visą termino nuo (duomenys neskelbtini) (senelio P. Z. mirties) iki 2015-03-06 (teisme gauto pareiškėjų pareiškimo dėl praleisto termino palikimui priimti pratęsimo) praleidimo laikotarpį, o praleistas terminas yra ilgas, t. y. beveik 16 metų. Tokia praleisto termino trukmė, vertinant termino atnaujinimo galimybę civilinių teisinių santykių stabilumo užtikrinimo aspektu, laikytina itin didele.

Įvertinus byloje esančių įrodymų visumą, teismas daro išvadą, kad pačių pareiškėjų neveikimas yra subjektyvaus pobūdžio ir negali būti laikomas objektyvia priežastimi praleistam įstatymo nustatytam terminui atnaujinti. Pažymėtina, kad įstatymas reikalauja, kad įpėdinis būtų aktyvus ir nustatytu būdu bei terminais priimtų palikimą arba išreikštų valią palikimui priimti, todėl pasyvumas tokiose situacijose vertinamas kaip atsisakymas nuo teisės. Šiuo atveju būtent nerūpestingas pareiškėjų elgesys savo pareigų atžvilgiu, ilgalaikis nesirūpinimas senelių paveldėtu turtu, nesidomėjimas dėl jų realios teisės paveldėti, sukėlė jiems neigiamas pasekmes.

Pareiškėjai teismui nepateikė jokių duomenų apie tai, kad būtų susidariusi ypatinga situacija, dėl kurios terminas palikimui priimti praleistas dėl ne nuo pareiškėjų priklausančių, svarbių, objektyvių priežasčių. Išanalizavus byloje pateiktus rašytinius įrodymus, išklausius pareiškėjų, suinteresuotų asmenų bei jų atstovų paaiškinimus, darytina išvada, kad pareiškėjai nenurodė pagrįstų aplinkybių ir nepateikė įrodymų, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti, kad jie dėl svarbių priežasčių praleido įstatymo nustatytą terminą priimti senelių P. Z. ir S. Z. palikimą po jų mirties, taigi nėra pagrindo pareiškėjų nurodytas priežastis laikyti svarbiomis ir galėjusiomis lemti, jog pareiškėjai dėl nuo jų nepriklausančių priežasčių tinkamai negalėjo įgyvendinti įstatyme nustatytų savo teisių, todėl spręstina, kad terminą palikimui priimti atnaujinti nėra pagrindo.

Tais atvejai, kai dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas arba jų interesai yra priešingi, teismas gali proporcingai padalyti turėtas bylinėjimosi išlaidas arba jų atlyginimą priteisti iš dalyvavusio byloje asmens, kurio pareiškimas atmestas (Lietuvos Respublikos CPK 443 str. 6 d.). Kadangi pareiškimas atmetamas, todėl iš pareiškėjų lygiomis dalimis priteisiamos suinteresuoto asmens D. S. išlaidos advokato pagalbai apmokėti, kurias sudaro 1500,30 Eur (2 t. b. l. 45-55; 142-146; 147-149).

Iš pareiškėjų lygiomis dalimis į valstybės biudžetą priteistinos 27,10 Eur išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Respublikos CPK 93 str. 1 d., 88 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 576-578 str., teismas

nusprendžia:

pareiškėjų T. Z., asmens kodas (duomenys neskelbtini) L. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir E. Z., asmens kodas (duomenys neskelbtini) pareiškimą dėl praleisto termino palikimui priimti pratęsimo, atmesti.

Sprendimui įsiteisėjus panaikinti 2015 m. kovo 16 d. nutartimi taikytą laikinąją apsaugos priemonę – įpareigojimą Šakių rajono 1-ojo notaro biuro notarei R. V. neišduoti P. Z. ir S. Z. įpėdiniams paveldėjimo teisės liudijimo.

Priteisti iš pareiškėjų T. Z., asmens kodas (duomenys neskelbtini) L. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir E. Z., asmens kodas (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis 1500,30 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus eurų trisdešimt centų) išlaidų advokato pagalbai apmokėti, tai yra po 500,10 Eur iš kiekvieno, D. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai.

Priteisti iš pareiškėjų T. Z., asmens kodas (duomenys neskelbtini) L. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir E. Z., asmens kodas (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis 27,10 Eur (dvidešimt septynis eurus dešimt centų) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, tai yra po 9,4 Eur iš kiekvieno, valstybei. Ši suma turi būti sumokėta Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 188659752, į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią „Swedbank“, AB, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660.

Sprendimas per 30 d. nuo priėmimo gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui, padavus apeliacinį skundą Šakių rajono apylinkės teisme.

Teisėja Judita Sungailaitė