Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Bielskio, Kęstučio Jucio ir Lino Šiukštos (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. Č. gynėjos advokatės Liucijos Jankoitės, nuteistojo V. J. ir nuteistojo J. R. gynėjo advokato Mindaugo Martinaičio apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. sausio 12 d. nuosprendžio, kuriuo

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 225 str. 2 d. 150 MGL dydžio (5 649 Eur) bauda,pagal BK 300 str. 1 d. 50 MGL dydžio (1 883 Eur) bauda,pagal BK 227 str. 2 d. 120 MGL dydžio (4 519 Eur) bauda,pagal BK 24 str. 5 d. ir 235 str. 1d. 50 MGL dydžio (1 883 Eur) bauda.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 4 d., 5 d. 1 p., šias bausmes subendrinus bausmių apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu, galutinė subendrinta bausmė nuteistajam V. Č. paskirta 200 MGL dydžio (7 532 Eur) bauda. Nustatyta šią baudą sumokėti per 1 (vienerius) metus ir 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

V. Č. pagal BK 231 str. 1 d. išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 str. 5 d. 1 p.).

V. J. nuteistas pagal BK 225 str. 2 d. 150 MGL dydžio (5 649 Eur) bauda. Nustatyta šią baudą sumokėti per 1 (vienerius) metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis BK 72 str. 2 d., nuspręsta iš nuteistųjų V. Č. ir V. J. konfiskuoti iš abiejų po 28,98 Eur.

J. R. nuteistas pagal BK 227 str. 2 d. 100 MGL dydžio (3 766 Eur) bauda. Nustatyta šią baudą sumokėti per 1 (vienerius) metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas L. L., dėl jo nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

V. Č. ir V. J. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe, būdami valstybės tarnautojai, provokavo duoti, susitarė priimti kyšį ir priėmė kyšį už neteisėtą veikimą ir neveikimą vykdant įgaliojimus: V. J., būdamas valstybės tarnautojas, t. y. (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro Kelių patrulių kuopos (toliau – (duomenys neskelbtini)AVPK KPB KPK) 1-ojo būrio patrulis, 2014 m. vasario 21 d. dirbdamas kartu su (duomenys neskelbtini) AVPK KPB KPK 1-ojo būrio vyresniuoju patruliu V. Č., apie 14.45 val. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) g. ties 18A namu, sustabdė R. M. vairuojamą automobilį „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) V. J., priėjęs prie automobilio „Audi A6“, R. M. paaiškino, kad jis buvo sustabdytas dėl draudžiamu būdu pravažiuotos pėsčiųjų perėjos ir nustatyto greičio viršijimo. V. J., įspėdamas R. M., kad jam gali būti atimta teisė vairuoti transporto priemones, klausdamas, kur R. M. dirba, ką galvoja daryti, provokavo duoti kyšį, todėl R. M. kaip kyšį pasiūlė 200 litų už tai, kad nebūtų patrauktas administracinėn atsakomybėn. Apie pasiūlytą 200 litų kyšį V. J. pranešė iš tarnybinio automobilio išlipusiam V. Č.. V. J. ir V. Č. nurodė R. M. eiti prie automobilio „Audi A6“ bagažinės, kur V. J. ir V. Č. pasakė R. M., kad 200 litų suma bus pakankama, tačiau R. M. pinigų su savimi neturėjo, todėl V. J. ir V. Č. leido R. M. nuvažiuoti iki bankomato ir nurodė, kad jo lauks netoli parduotuvės „Maxima“. R. M. išvažiavus, V. J. ir V. Č. nuvažiavo prie (duomenys neskelbtini)- (duomenys neskelbtini) g. sankryžos, kur apie 15.05 val. iš tarnybinio automobilio išlipęs V. Č. sugrįžusiam R. M. padavė surašytą administracinio teisės pažeidimo protokolą dėl draudžiamo naudojimosi mobiliojo ryšio telefonu ir iš R. M. priėmė 200 litų kyšį už tai, kad R. M. buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas dėl lengvesnio administracinio teisės pažeidimo, o ne dėl draudžiamu būdu pravažiuotos pėsčiųjų perėjos ir nustatyto greičio viršijimo.

Be to, V. Č. nuteistas už tai, kad suklastojo tikrą dokumentą ir aiškiai suklastotą tikrą dokumentą panaudojo: 2014 m. vasario 21 d., apie 15.05 val., (duomenys neskelbtini), prie (duomenys neskelbtini)- (duomenys neskelbtini) g. sankryžos, žinodamas, kad R. M. nepadarė administracinio teisės pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 1241 straipsnio 2 dalyje (Kelių eismo taisyklėse nustatyto draudimo vairuotojams naudotis mobiliojo ryšio priemonėmis, kai jomis naudojamasi rankomis (išskyrus atvejus, kai stovinčios transporto priemonės variklis išjungtas), nesilaikymas), o padarė kitų sunkesnių administracinių teisės pažeidimų, R. M. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl draudžiamo naudojimosi mobiliojo ryšio telefonu, jį panaudojo administracinio teisės pažeidimo byloje ir vieną šio protokolo egzempliorių atidavė R. M..

J. R. ir V. Č. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe, pasiūlė, susitarė duoti ir davė kyšį valstybės tarnautojui, siekdami paperkamo valstybės tarnautojo neteisėto neveikimo vykdant įgaliojimus, o L. L., būdamas valstybės tarnautojas, susitarė priimti kyšį ir priėmė kyšį už neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus: J. R. 2014 m. kovo 2 d., apie 21.30 val., Klaipėdos r., ties (duomenys neskelbtini) gyvenviete, vairuodamas automobilį „S. I.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo sustabdytas (duomenys neskelbtini) AVPK KPB KPK 1-ojo būrio vyriausiojo patrulio L. L. dėl nustatyto greičio viršijimo. Siekdamas išvengti gresiančios administracinės atsakomybės J. R. L. L. pasiūlė 500 litų kyšį. Kadangi pinigų su savimi neturėjo, J. R. paskambino savo pusseserės vyrui ir L. L. kolegai, (duomenys neskelbtini) AVPK KPB KPK 1-ojo būrio vyresniajam patruliui V. Č., su kuriuo susitarė, kad J. R. duos V. Č. 500 litų, jis šiuos pinigus kaip kyšį perduos L. L. už tai, kad J. R. nebūtų patrauktas administracinėn atsakomybėn, ir apie šį susitarimą, kad pinigus perduos V. Č., pasakė L. L.. Vykdydamas susitarimą su J. R., 2014 m. kovo 9 d. (duomenys neskelbtini)apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro patalpose, adresu (duomenys neskelbtini), V. Č. savo tarnybinės striukės kišenėje paliko 500 litų, apie tai telefonu pranešė L. L., kuris apie 18.20 val. 500 litų iš V. Č. tarnybinės striukės kišenės paėmė.

V. Č. nuteistas už tai kad lenkė asmenį apklausiamą kaip liudytoją duoti melagingus parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme: 2014 m. rugpjūčio 16 d. apie 22.50 val., būdamas (duomenys neskelbtini) rajone, telefoninio pokalbio su Z. K. metu, nurodydamas Z. K., kad šis per apklausą sakytų, jog nieko nežino ir nieko neatsimena, lenkė Z. K., kad jis ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) metu ir šią baudžiamąją bylą nagrinėjant teisme apklausiamas kaip liudytojas duotų melagingus parodymus apie 2014 m. kovo mėn. įvykius, kai (duomenys neskelbtini) AVPK KPB KPK 1-ojo būrio vyriausiajam patruliui L. L. V. Č. už J. R. davė 500 litų kyšį už tai, kad J. R. nebūtų surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas už 2014 m. kovo 2 d. padarytą administracinį teisės pažeidimą – nustatyto greičio viršijimą, o J. R. pinigus V. Č. turėjo perduoti per Z. K..

Nuteistojo gynėjo nuomone, teismas visiškai nepagrįstai konstatavo, kad nors administracinės teisės pažeidimo protokolas R. M. surašytas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 124¹ straipsnio 2 dalį už naudojimąsi mobiliuoju telefonu ir V. Č. bei V. J. laikosi pozicijos, kad protokolas surašytas už padarytą pažeidimą, kaltinamųjų parodymus paneigia R. M. skambučių išklotinė, iš kurios matosi, kad laikotarpiu nuo 2014-02-21, 14:13:01 val., iki 2014-02-21, 15:50:40 val., neužfiksuota abonento Nr. (duomenys neskelbtini) išeinančių ar įeinančių skambučių ar SMS žinučių. Tai patvirtina žemiau nurodomi argumentai.

Antra, įstatymo leidėjas Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 20 p. ir ATPK 124¹ str. 2 d. įtvirtino sąvoką – naudojimasis mobiliojo ryšio priemonėmis rankomis – plačiąja prasme, t. y. draudžiamas bet koks naudojimasis mobiliojo ryšio priemonėmis rankomis, nesiejant atsakomybės su konkrečiu naudojimosi būdu, kuria rankos dalimi tai daroma, ar kiek vienoks ar kitoks naudojimasis mobiliojo ryšio priemone varžo asmens veiksmus ranka. Naudotis mobiliojo ryšio priemonėmis rankomis leidžiama tik išjungus transporto priemonės variklį. Pagal formuojamą teismų praktiką naudojimasis mobiliojo ryšio priemonėmis rankomis yra draudžiamas, jei transporto priemonės variklis neišjungtas, ir nesvarbu, ar vairuotojas kalba telefonu, ar skaito bei rašo trumpąsias žinutes, ar tikrina telefono žurnalo numerius, ar naršo internete, ar žiūri kitą mobiliojo ryšio priemonėje esančią informaciją. Tokiu būdu jis atlieka veiksmus, nesusijusius su transporto priemonės vairavimu, o tai nukreipia vairuotojo dėmesį nuo transporto priemonės vairavimo, dėl ko jis tampa neatidus, nesusikoncentravęs, ir taip jis kelia grėsmę eismo saugumui (pavyzdžiui, Kauno apygardos teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. ATP-782-582/2015).

Nuteistojo gynėjos nuomone, tokiu būdu R. M. mobilaus ryšio telefono abonento Nr. (duomenys neskelbtini) skambučių išklotinės duomenys niekaip nepatvirtina fakto, kad R. M., vairuodamas automobilį, nesinaudojo mobilaus ryšio telefonu, ko pasekoje administracinės teisės pažeidimo protokolas R. M. buvo neteisėtai surašytas pagal 124¹ straipsnio 2 dalį už naudojimąsi mobiliuoju telefonu. Skunde pažymima ir tai, kad ir pats R. M. teisme pripažino tai, kad įvykio metu vairuodamas rankose jis turėjo mobilaus ryšio telefoną, dėl ko ir buvo sustabdytas policijos pareigūnų.

Nuosprendis yra teisingas tuo atveju, kai teisiamajame posėdyje išnagrinėti duomenys atitinka BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus, bylos nagrinėjimo teisme dalyviams nekyla jokių abejonių dėl to, kad šie duomenys yra įrodymai ir teismas jais grindžia savo išvadas. Tačiau tais atvejais, kai dėl tam tikrų duomenų atitikties BPK 20 str. nustatytiems reikalavimams bylos nagrinėjimo teisme dalyviams kyla abejonių, nuosprendžio ar kito baigiamojo teismo akto aprašomojoje (motyvuojamojoje) dalyje šios abejonės turi būti išanalizuotos ir padaryta kategoriška išvada, laikytini duomenys įrodymais ar ne. BPK 20 str. 5 d. nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui neprivalomos, tačiau teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai. Abejotini duomenys negali būti patikimas įrodymas, pagrindžiantys kaltinamojo kaltę.

Dėl viso to, kas išdėstyta, apelianto nuomone, teismas nepagrįstai ir neteisėtai konstatavo, kad J. R. padarė nusikaltimą, numatytą BK 227 str. 2 d., nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Skunde pažymėta ir tai, kad 2014 m. vasario 21 d. V. J. ir V. Č. sekimą vykdė kriminalinės žvalgybos pareigūnai, kurie būdami įsitikinę nusikalstamos veikos padarymu (jei fiksuoja matę perduodamą mėlynos spalvos banknotą, jo įdėjimą į V. Č. kišenę) dėl nežinomų priežasčių ne tik nesiėmė visų priemonių nusikaltimo užkardymui, bet ir nevykdė jokių procesinių prievartos priemonių, kurios aiškiai padėtų nustatyti, ar buvo atlikta nusikalstama veika ar ne (pvz. asmens krata, sulaikymas). Vietoje to, V. J. ir V. Č. po įvykio ir toliau dirbo policijos pareigūnais, jie ir toliau buvo sekami dar 9 mėnesius (iki 2014 m. lapkričio 25 d.), per kuriuo nebuvo užfiksuota jokių aplinkybių, susijusių su 2014 m. vasario 21 d. įvykiu ar, kaip spėjo tyrimą atliekantys pareigūnai, kitomis apelianto darytomis nusikalstamomis veikomis. Pažymėtina, kad V. J. įtarimas dėl 2014 m. vasario 21 d. neva įvykdytos nusikalstamos veikos buvo pareikštas tik 2014 m. liepos 8 d. Jis pirmą kartą buvo apklaustas tik 2014 liepos 8 d. (praėjus beveik 5 mėn. nuo įvykio), kas nuteistojo V. J. gynėjui kelia pagrįstų abejonių dėl ikiteisminį tyrimą atlikusių institucijų darbo kompetencijos ir siekio surinkti kuo daugiau jo ginamajam inkriminuojančių aplinkybių, neatsižvelgiant į tai, ar jos yra objektyvios ir atitinka tikrovę.

Remdamasis teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi Nr. 2K-P-178/2012) teismas nepagrįstai nurodė, kad kaltinamųjų baudžiamosios atsakomybės nešalina ir ta aplinkybė, kad iki šio laiko R. M. nepanaikinta administracinė nuobauda paskirta pagal suklastotą administracinio teisės pažeidimo protokolą, taip pat 2014 m. vasario 21 d. nutarimas, kuriuo jis pagal ATPK 124¹ str. 2 d. pažeidimą nubaustas 100 Lt bauda už tai, kad 2014 m. vasario 21 d., 14.45 val., vairuodamas transporto priemonę naudojosi mobiliojo ryšio telefonu.

Su tokiu teismo vertinimu apeliantas nesutinka. Jo nuomone, esant nepanaikintam minėtam administracinio teisės pažeidimo protokolui Nr. (duomenys neskelbtini) ir pagal jį priimtam nutarimui R. M. nubausti už ATPK 124¹ str. 2 d. pažeidimą, ATP protokole nurodytos aplinkybės laikomos nenuginčytomis ir atitinkančiomis objektyvią tiesą. Todėl teisme neįrodžius, kad R. M. nesinaudojo telefonu, o esant paties R. M. parodymams, kitų liudytojų parodymams apie tai, kad vairuodamas R. M. naudojosi mobiliojo ryšio priemone, teismas, nuteistojo V. J. gynėjo nuomone, turėjo prieiti prie loginės išvados, kad R. M. 2014 m. vasario 21 d. teisėtai buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas Nr. (duomenys neskelbtini) ir pagal jį teisėtai buvo priimtas nutarimas nubausti R. M. pagal ATPK 124¹ str. 2 d.

Tokiu būdu, net jei teismas laikytų, jog buvo įvykdyta nusikalstama veika, ji turėjo būti kvalifikuota pagal BK 225 str. 1 d. (teisėtas veikimas), o ne pagal BK 225 str. 2 d. V. J. negalėjo būti inkriminuojama veika, kaip neteisėtas veikimas ir/ar neteisėtas neveikimas, kuris yra kvalifikuojantis veikos, numatytos BK 225 str. 2 d., požymis. Neabejotina, kad teismas netinkamai ir klaidingai pritaikė kasacinio teismo praktiką ir nepagrįstai konstatavo kvalifikuojančio požymio – neteisėto veikimo ir neteisėto neveikimo egzistavimą. Apeliantas daro išvadą, kad teismas, klaidingai vertindamas esant įrodymams dėl apelianto atsakomybės, nepagrįstai konstatavęs neteisėtą veikimą ir neteisėtą neveikimą, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 str. 1 d. 1 p.).

Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį teismas neteisėtą neveikimą įžvelgė V. J. elgesyje nesurašant administracinio teisės pažeidimo protokolo už sunkesnius administracinius teisės pažeidimus (t. y. dėl draudžiamu būdu pravažiuotos pėsčiųjų perėjos ir greičio viršijimo). Skunde pažymima, kad baudžiamojoje byloje yra nustatyta, jog nei V. J., nei V. Č. nebuvo išduotos, tarnybiniame automobilyje taip pat nebuvo, specialiųjų priemonių (vaizdo įrašymo įrenginiai ar greičio matavimo įrenginiai), pagal kuriuos jie galėtų tinkamai užfiksuoti ir įforminti pažeidimus. Todėl akivaizdu, kad nei V. J., nei V. Č., net jei ir R. M. būtų įvykdęs ir kitus pažeidimus, neturėjo realių galimybių užfiksuoti ir R. M. inkriminuoti esminių kitų administracinių teisės pažeidimų sudėties elementų – faktinių aplinkybių, įrodančių, kad R. M. pravažiavo perėją draudžiamu būdu ir/ar viršijo greitį. Teismas visiškai nesigilino, kad byloje net nėra užfiksuotas, nei laikas, nei pati pėsčiųjų perėja, kurioje neva pažeidimą padarė R. M.. Taip pat teismas neatsižvelgė į tai, jog byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie pagrįstų kokiu konkrečiai neleistinu greičiu R. M. važiavo. Vien policijos automobilio greičio užfiksavimas, turint galvoje staigų greitėjimą vejantis R. M. automobilį, nei teoriškai, nei praktiškai negali būti laikomi pažeidėjo greitį fiksuojančiais duomenimis. Tačiau teismas į tai neatsižvelgė ir vien formaliais pagrindais priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

Kaip jau minėta, nuo 2014 m. sausio 18 d. V. J. ir V. Č. atžvilgiu buvo taikomas Kriminalinės žvalgybos vykdytas slaptas sekimas. V. J. ir V. Č. buvo sekami ir 2014 m. vasario 21 d. Sekimo priemonė – filmavimo kamera. Teismas, atsižvelgęs į gynybos prašymus, kreipėsi į kriminalinės žvalgybos subjektą ir paprašė išslaptinti duomenis, susijusius su V. J. ir V. Č.. Šiuo atveju buvo siekiama nustatyti, ar yra užfiksuoti duomenys apie galimus R. M. padarytus administracinius teisės pažeidimus – draudžiamu būdu pravažiuotos pėsčiųjų perėjos ir greičio viršijimo, tačiau, kaip minėta, iki galo šios aplinkybės nepatikrintos.

Susipažinus su išslaptintais duomenimis (2014 m. vasario 21 d. suvestine), matosi, kad stebėjimas buvo vykdomas nuo 10.00 val., tačiau iki 14.45 val, kai policijos automobilis buvo užfiksuotas (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) sankryžoje, surinkti duomenys yra įslaptinti, neleidžiant bylos dalyviams su jais susipažinti. Todėl, nuteistojo nuomone, į bylą nėra pateikti patys objektyviausi duomenys apie tai, ar tikrai R. M. neleistinu būdų pervažiavo pėsčiųjų perėją bei, ar tikrai jis viršijo didžiausią leistiną greitį ir dėl to jis V. J. ir V. Č. buvo sustabdytas, tačiau nenubaustas, kaip yra teigiama apkaltinamajame nuosprendyje. Teismas, nepaisant to, kad jokiomis faktinėmis aplinkybėmis nėra nustatyta, jog R. M. būtų neleistinu būdu pervažiavęs pėsčiųjų perėją ar viršijęs didžiausią leistina greitį, vis tiek konstatavo, kad tokie pažeidimai buvo padaryti. Dar daugiau, teismas neatsižvelgė ir į tai, kad, nors valstybinis kaltintojas inkriminuoja R. M. pažeidimų neįforminimą, tačiau inkriminuojami pažeidimai R. M. net pradėjus tyrimą taip pat liko neįforminti, t. y. nutarimas, už kurį R. M. nubaustas, nebuvo panaikintas, o už pažeidimus, kurių neįforminimas inkriminuojamas, R. M. atsakomybė nepritaikyta. Pažymėtina, kad teismui nurodant, kad inkriminuoti neįforminti pažeidimai buvo padaryti, akivaizdžiai matosi, jog objektyvių duomenų ( pvz., viršytas greičio skaičius) nėra ir jų negalima būtų įrašyti į protokolą. Tokiu būdu, apelianto nuomone, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nesilaikė BPK 301 str. nuostatų, nuosprendis buvo priimtas neišsiaiškinus visų faktinių aplinkybių.

Atmestinas ir tas teismo argumentas, kad tarnybinis automobilis, besivydamas stabdomą automobilį, pasiekė 111 km/h greitį, ir iš to galima daryti išvadą, kad stabdomas automobilis greitį viršijo. Teismas, neatsižvelgė į tai, kad iki pastebėto pažeidimo (vairuotojo naudojimosi telefonu) policijos automobilis stovėjo, o tam, kad policijos automobilis pavytų pažeidimą padariusį vairuotoją, teko greitai ir smarkiai didinti greitį, tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad pažeidimą padaręs vairuotojas važiavo taip pat greitai, kaip jį besivejantis policijos automobilis. Nors šie argumentai buvo išdėstyti teismui, tačiau į juos visiškai teismas neatsižvelgė, nuosprendyje neaptarė, kas lėmė, kad teismas priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nuosprendį.

BPK 301 str. 1 d. nuostatos nurodo, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas yra visiškai ir besąlygiškai įrodytas, o teismo išvados apie kaltinamojo kaltumą grindžiamos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, spėjimais – kiekviena versija, visi prieštaravimai turi būti patikrinti ir įvertinti teismo. Taigi vertindamas įrodymus teismas turėjo įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Neįvertindamas daugelio faktinių bylos duomenų ir esančių įrodymų, nuteistojo V. J. gynėjo nuomone, teismas iš esmės pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 str. ) bei padarė esminį BPK pažeidimą, sukliudžiusį teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 str. 3 d.).

Konstitucijos 109 str. nurodoma, kad teisingumą vykdo teismas. BK 1 str. 1 d. nurodoma, kad baudžiamojo kodekso paskirtis – baudžiamosios teisės priemonėmis ginti žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus nuo nusikalstamų veikų. BPK 1 str. 1 d. nurodoma, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. BPK normomis taip pat keliami reikalavimai teismui objektyviai ir visapusiškai įvertinti bylos įrodymų visumą pagal įstatymus ir vidinį teismo įsitikinimą, nuosprendžio surašymui keliami formos ir turinio reikalavimai.

Iš išdėstytų skunde argumentų, įrodymų ir faktinių aplinkybių viseto vertinimo, nuteistasis V. J. daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas padarė esminius baudžiamojo proceso pažeidimus, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuojamos kaltinamojo teisės (BPK 1 str., 20 str. 5 d., 301 str. 1 d., 305 str. 1 d. 2 p.), kurie sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (BPK 329 str. 1 d. 4 p.), pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių (BPK 328 str. 1 d. 3 p.), pirmosios instancijos teismas padarė klaidingas išvadas ir nepagrįstai V. J. pripažino kaltu bei nuteisė pagal BK 225 str. 2 d. ( BPK 329 str. 1 d. 1 p.).

Nuteistasis V. J. apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikinti ir V. J. pagal BK 225 str. 2 d. išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Teismo posėdyje nuteistasis V. J. ir jo gynėjas prašo patenkinti nuteistojo V. J. apeliacinį skundą. Nuteistųjų V. Č. ir J. R. gynėja ir nuteistieji V. Č. bei J. R. prašo patenkinti gynėjų apeliacinius skundus. Prokuroras visus paduotus apeliacinius skundus prašo atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmetami.

Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais apeliacinių skundų argumentų, kad nuteistųjų V. Č., V. J. ir J. R. kaltė dėl jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų nepatvirtinta faktine bylos medžiaga. BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamą nuosprendį priėmęs pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus ir ištirtus įrodymus. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis savo forma ir turiniu atitinka BPK 301 straipsnio nuostatų reikalavimus, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta, todėl apeliacinių skundų ribose Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. sausio 12 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas.

Dėl nuteisimo pagal BK 227 straipsnio 2 dalį.

Tokie apeliantų teiginiai yra nepagrįsti.

Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais apeliantų argumentų, jog byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių J. R. ir V. Č. kaltę, padarius BK 227 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Pirmosios instancijos teismas išvadas dėl nuteistųjų J. R. ir V. Č. kaltės pagal BK 227 straipsnio 2 dalį padarė įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą: rašytinius bylos įrodymus (2014 m. rugsėjo 8 d. techninių priemonių panaudojimo protokolas bei jo priedas, tarnybiniai pranešimai), nuteistojo L. L. parodymus, taip pat iš dalies nuteistųjų J. R. ir V. Č. parodymus.

Papirkimas, numatytas BK 227 straipsnyje, tai tiesiogiai arba netiesiogiai pareikštas pasiūlymas, pažadas duoti kyšį arba kyšio davimas valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui už pageidaujamą teisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus, arba tarpininkui siekiant tų pačių rezultatų. Jeigu tie patys veiksmai padaromi siekiant neteisėtos paperkamo valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens veikos vykdant įgaliojimus, veika kvalifikuojama pagal komentuojamo straipsnio 2 dalį. Papirkimas siekiant neteisėtos paperkamo valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens veikos yra tada, kai kyšis pasiūlomas, pažadamas ar duodamas už tai, kad valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo atliktų neteisėtus veiksmus (ar neteisėtai neveiktų) ir, taip neteisėtai veikdamas (ar neveikdamas), patenkintų papirkėjo (ar kitų papirkėjui artimų žmonių) interesus. Kam priklauso tiesiogiai ar netiesiogiai siūlomas, pažadamas ar duodamas kyšis, kieno interesais (savo, giminių, draugų) papirkėjas veikia, veikos kvalifikavimui neturi reikšmės. BK 227 straipsnyje numatyta papirkimo sudėtis yra formali, todėl kyšio davimas yra baigtas nuo minėtų alternatyvių veiksmų padarymo. Be to, papirkimo baigtumas nepriklauso nuo to, ar papirktas valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo jau yra atlikęs pageidaujamus veiksmus, ar dar ne. Taip pat veikos kvalifikavimui neturi reikšmės kyšio davimo vieta ir būdas. Pažymėtina ir tai, jog pagal įstatymą susitarimas nėra būtinas šio nusikaltimo sudėties požymis. Baudžiamąją atsakomybę už papirkimą lemia ne susitarimo tarp kaltininko ir valstybės tarnautojo buvimas ar nebuvimas, o tai, jog kyšis duodamas už pageidautiną kyšio davėjui valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens veiką.

Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas išsamiai išdėstė nuteistųjų parodymus, rašytinius bylos įrodymus, todėl jie nekartojami.

Neteisūs apeliantai tvirtindami, jog nuteistojo L. L. parodymų nepatvirtina kiti byloje surinkti įrodymai. Teisiamajame posėdyje apklaustas nuteistasis J. R. neneigė, kad jis 2014 m. kovo 2 d. vakare, važiuodamas automobiliu „S. I.“ galimai viršijo greitį ir buvo sustabdytas policijos pareigūno L. L., kuriam nurodė pažįstantis V. Č.. Patvirtino, jog jis (J. R.) paskambino V. Č. ir pasakė, jog susitarė dėl 500 Lt. Nuteistasis V. Č. taip pat patvirtino aplinkybę, jog jam skambino J. R. ir pasakė susitaręs dėl 500 Lt. Priešingai nei nurodo apeliantai, nuosprendyje išdėstytų telefoninių pokalbių įrašų turinys patvirtina nuteistojo L. L. parodymus apie jam kaip kyšį perduotus 500 Lt. Iš 2014 m. kovo 2 d. telefoninio pokalbio tarp V. Č. ir J. R. matyti, kad J. R. pasakė V. Č., jog jis (J. R.) „suklydo“ ir susitarė dėl 500 Lt, kuriuos jis (J. R.) paduos V. Č., o šis perduos jį sustabdžiusiam policijos pareigūnui. Pokalbio metu V. Č. atsakė „gerai, tik nieko nešnekėk“. Iš 2014 m. kovo 3 d. telefoninio pokalbio tarp L. L. ir V. Č. matyti, kad L. L. paskambino V. Č., paklausė, ar jam kas nors vakar skambino, V. Č. atsakė, kad skambino. Iš 2014 m. kovo 9 d. telefoninio pokalbio tarp V. Č. ir L. L. matyti, jog V. Č. paskambino L. L. ir nurodė iš jo striukės paimti „raktus“. Kaip teisiamajame posėdyje parodė L. L., „raktais“ buvo įvardinti 500 Lt ir juos L. L. paėmė iš V. Č. striukės kišenės. Teisėjų kolegijos vertinimu, nepagrįsti apeliantų argumentai dėl nuteistojo L. L. parodymų vertinimo. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ir pagrįstai vadovavosi nuteistojo L. L. parodymais, nes jie iš esmės atitinka techninių priemonių panaudojimo protokole užfiksuotus duomenis. Pažymėtina, kad baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens parodymai yra tik vienas iš įrodymų šaltinių sprendžiant dėl nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių jo veikoje. Taigi, nors nuteistieji V. Č. ir J. R. savo kaltės nepripažino ir neigė jiems inkriminuotos veikos aplinkybes, tačiau įvertinęs kitus įrodymus pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė jų parodymus ir jais nesivadovavo darydamas išvadas dėl V. Č. ir J. R. kaltės padarius nusikalstamą veiką. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, pagrindiniai V. Č. ir J. R. kaltės įrodymai yra kito nuteistojo L. L. parodymai bei juos papildantys rašytiniai bylos duomenys.

Apeliaciniuose skunduose nurodoma ir apie tai, kad ikiteisminis tyrimas dėl E. M. buvo nutrauktas. Prokuroro nutarime konstatuota, jog nebuvo surinkta pakankamai duomenų, patvirtinančių L. L. parodymus, kad jis (L. L.) perdavė E. M. pusę kyšio sumos - 250 Lt. Tačiau aplinkybė, jog ikiteisminis tyrimas dėl E. M. buvo nutrauktas, taip pat, kad ikiteisminiame tyrime L. L. parodymų nepatvirtino kiti duomenys, neleidžia konstatuoti L. L. parodymų nepatikimumo dėl kyšio paėmimo iš V. Č. ir J. R. aplinkybių, kuriuos kaip minėta patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad J. R. ir V. Č., veikdami bendrininkų grupe, pasiūlė, susitarė duoti ir davė kyšį valstybės tarnautojui, siekdami paperkamo valstybės tarnautojo neteisėto neveikimo vykdant įgaliojimus. Pagal nustatytas faktines aplinkybes pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą - BK 227 straipsnio 2 dalį.

Nuteistojo J. R. gynėjas apeliaciniame skunde nurodo ir tai, kad kaltinimas J. R. nekonkretus, netikslus, neaiškus ir prieštaringas. Kaltinamajame akte nenurodyta kaip ir kokiu būdu J. R. perdavė V. Č. 500 Lt. Nėra nurodyta, kad J. R., realizuodamas savo sumanymą bei bendrą susitarimą su V. Č., būtų veikęs per kitą ar kitus asmenis (Z. K.) numatytam tikslui pasiekti. Gynėjo nuomone, kaltinamasis aktas neatitiko BPK 219 straipsnio reikalavimų. Esant ydingam kaltinimui buvo pažeista J. R. teisė žinoti kuo jis yra kaltinamas, tokiu būdu nebuvo užtikrinta tinkama teisė pasirengti gynybai.

Teisėjų kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus atmeta.

Kaltinamojo akto turiniui keliami reikalavimai numatyti BPK 219 straipsnyje. Pagal BPK 219 straipsnio 3 punktą kaltinamajame akte aprašant nusikalstamą veiką turi būti nurodyta ir padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdas, padariniai bei kitos svarbios aplinkybės. Laikoma, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos šioje normoje išvardytos ar kitos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme įtvirtintus nusikalstamos veikos sudėties požymius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys bylose Nr. 2K-581/2011, 2K-254/2013). Pagal teismų praktiką iš nusikalstamos veikos aprašymo turi būti aiškios kaltininkui inkriminuojamos nusikalstamos veikos aplinkybės (tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo duomenimis), iš kurių sprendžiama apie nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą. Nusikalstama veika turi būti aprašyta išsamiai ir kartu glaustai, nurodant tas faktines aplinkybes, kurios reikšmingos šios veikos kvalifikavimui. Nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių išdėstymą lemia BK specialiosios dalies straipsnio, dispozicijoje nurodyti veikos požymiai, todėl kaltinamajame akte (ir atitinkamai nuosprendyje) turi būti nurodyti tie faktai (aplinkybės), kurie yra būtini tam, kad nekiltų abejonių dėl jų teisinio vertinimo taikant baudžiamąjį įstatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 2K-223/2012).

Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas, nenustatęs kliūčių bylą nagrinėti teisme, tame tarpe ir BPK 234 straipsnio 2 dalyje numatytų aplinkybių, 2015 m. birželio 22 d. nutartimi baudžiamąją bylą perdavė nagrinėti teisiamajame posėdyje. 2015 m. rugpjūčio 26 d. teisiamajame posėdyje nuteistasis J. R. pareiškė, kad kaltinimai jam suprantami. Nei nuteistasis J. R., nei jo gynėjas nepareiškė prašymų papildyti bylos medžiagą. Iš kaltinime aprašytos nusikalstamos veikos, už kurią nuteistas J. R. matyti, kad kaltinime nurodytos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, t. y. vieta, laikas, būdas. Taigi nurodytos visos faktinės aplinkybės, svarbios veikos kvalifikavimui, o taip pat baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos požymių nustatymui. Teisėjų kolegija daro išvadą, kaltinamajame akte pakankamai išsamiai ir konkrečiai nurodytos J. R. padarytos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės, kurios atskleidžia BK 227 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties turinį, todėl kaltinamasis aktas atitinka BPK 219 straipsnio 3 punkto nuostatas. Tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nepavyko nustatyti kaip ir kokiu būdu J. R. perdavė V. Č. 500 Lt, nėra pagrindas teigti, kad kaltinamasis aktas neatitinka paminėtų reikalavimų.

Visos nuosprendyje nurodytos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės nuteistajam J. R. buvo žinomos pareiškiant įtarimą ir nurodytos kaltinamajame akte, todėl J. R. turėjo galimybę pasiruošti gynybai, šias aplinkybes ginčyti bylą nagrinėjant teisme, taigi kaltinamojo teisė į gynybą buvo užtikrinta ir įgyvendinta.

Dėl nuteisimo pagal BK 225 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį.

Nuteistojo V. Č. gynėja apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas rėmėsi įrodymais, kurie nepatvirtina teismo išvadų dėl V. Č. kaltės padarius BK 225 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje numatytus nusikaltimus. Nuteistasis V. J. apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir nebuvo pagrįstos išsamia bylos įrodymų visumos analize, visapusišku įrodymų ištyrimu ir teisingu įvertinimu. Teismas iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Dalies bylos įrodymų teismas nevertino visai ir nenurodė motyvų, dėl kokių priežasčių šiuos įrodymus atmeta. Priimdamas nuosprendį teismas pažeidė BPK 305 straipsnio reikalavimus.

Teisėjų kolegija ir šiuos apeliantų argumentus atmeta.

Nuteistieji V. Č. ir V. J. neigė provokavę duoti, susitarę priimti kyšį ir paėmę kyšį už neteisėtą veikimą ir neveikimą vykdant įgaliojimus, tačiau V. Č. ir V. J. kaltę kyšininkavus patvirtina byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma.

Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais apeliantų argumentų, kad byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių V. Č. ir V. J. kaltę padarius BK 225 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Apeliantai nurodo, jog V. Č. ir V. J. kaltė nustatyta nepagrįstai sureikšminus atskirus įrodymus. Nuteistojo V. Č. gynėja apeliaciniame skunde nurodo, jog V. Č. kaltę dėl jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų pirmosios instancijos teismas iš esmės grindė vien liudytojo R. M. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, o šio liudytojo teisme duotus parodymus nepagrįstai atmetė, be to, ikiteisminio tyrimo metu R. M. apklaustas kaip liudytojas pažeidžiant BPK 80 straipsnio 1 punkto nuostatas. Tokie apeliantų argumentai taip pat nepagrįsti.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išvadas V. Č. ir V. J. kaltės pagal BK 225 straipsnio 2 dalį padarė įvertinęs ne tik liudytojo R. M. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, tačiau įvertinęs byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą, o būtent: liudytojų M. V., I. A., A. M. parodymus, rašytinius bylos duomenis.

Teisiamajame posėdyje paklaustas liudytojas R. M. parodė, kad iš mokyklos su draugais važiavo namo, (duomenys neskelbtini) pamatė iš paskos važiuojantį policijos automobilį su įjungtais švyturėliais, sustojo šalikelėje. Policijos pareigūnui paklausus, ar jis žino, kodėl yra sustabdytas, atsakė, kad dėl kalbėjimo mobiliuoju telefonu. Policijos pareigūnai surašė protokolą. Manė, kad baudą galima sumokėti iš karto, todėl nuvažiavo prie bankomato, pasiėmęs pinigų grįžo ir bandė duoti policijos pareigūnams, bet jam pasakė, kad susimokėti negalima ir jis pinigų nepadavė. Paėmęs protokolą grįžo į savo automobilį. Teisiamajame posėdyje buvo perskaityti liudytojo R. M. parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu, t. 1, b. l. 80, 82-85, 86-90, 91-92, 95-98, kuriuose R. M. parodė, kad 2014 m. vasario 21 d. 14.45 val. jis (R. M.) su draugais iš mokyklos bendrabučio važiavo namo. Jis vairavo automobilį Audi A6. (duomenys neskelbtini) važiavo link (duomenys neskelbtini) trečia eismo juosta apie 70 km/h greičiu, netoli IKI parduotuvės esančią pėsčiųjų perėją pravažiavo nesustojęs, nors matė, kad pirmoje ir antroje eismo juostoje automobiliai buvo sustoję. Pravažiavęs tiltą per galinio vaizdo veidrodėlį pamatė iš paskos važiuojantį automobilį su įjungtais švyturėliais. Sustojo aikštelėje. Prie automobilio priėjo vienas iš policijos pareigūnų, paprašė dokumentų. Pareigūnas pasakė, kad jis (R. M.) pravažiavo pėsčiųjų perėją neleistinu būdu ir viršijo greitį, pagrasino, kad gali būti atimta teisė vairuoti. Suprato, kad pareigūnas reikalauja kyšio, jis (R. M.) paklausė, ar galima susitarti. Pareigūnas paklausė, kiek jis (R. M.) duos. Atsakė, kad 200 Lt. Pareigūnas liepė pinigus perduoti prie automobilio bagažinės. Pokalbį su pareigūnu girdėjo automobilyje sėdėję draugai. Priėjęs prie automobilio bagažinės ją atidarė, pareigūnas ten kažko ieškojo. Tuo metu jis (R. M.) pasakė, kad tiek pinigų su savimi neturi, kad jam reikia nuvažiuoti iki bankomato. Pareigūnas sutiko, pasiliko R. M. vairuotojo pažymėjimą, automobilio dokumentus, pasakė, kad nuvažiuos iki „Maxima“ parduotuvės ir ten lauks, įspėjo, kad bus surašytas protokolas dėl nesaugiai pravažiuotos pėsčiųjų perėjos. Jis (R. M.) nuvažiavo į parduotuvę „Iki“, esančią (duomenys neskelbtini) autobusų stotyje, iš bankomato pasiėmė pinigų ir grįžo prie policijos pareigūnų automobilio, kuris stovėjo prie (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) sankryžos. Pasistatęs automobilį išlipo, smulkai sulankstė 200 Lt kupiūrą ir nuėjo prie policininkų automobilio. Vairuotojo vietoje sėdėjęs pareigūnas išlipo iš automobilio, tai buvo kitas pareigūnas, ne tas, su kuriuo susitarė duoti kyšį, tačiau jis (R. M.) nieko neklausė, nes matė, kad pareigūnas informuotas ir žino ką daryti. Jie priėjo prie policijos automobilio bagažinės, buvo spausdinamas administracinio teisės pažeidimo protokolas, paaiškino, kad protokolas rašomas dėl kalbėjimo mobiliuoju telefonu. Protokolą padavė pasirašyti. Pasirašęs protokolą, jis (R. M.) paėmė dokumentus ir padavė pareigūnui 200 Lt, kuris juos paėmė ir nuėjo. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo liudytojas R. M. nurodė analogiškas įvykio aplinkybes. Taip pat parodė, kad vairuodamas mobiliuoju telefonu nekalbėjo, rankose telefono nelaikė.

Iš asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo matyti, kad R. M. atpažino pareigūną (V. Č.), paėmusį pinigus, taip pat atpažino policijos pareigūną (V. J.), su kuriuo bendravo 2014 m. vasario 21 d. (t. 1, b. l. 82-85, 86-90).

Teisiamajam posėdyje apklaustas liudytojas A. M. parodė, kad 2014-02-21 važiuojant jo brolis (R. M.) kalbėjo mobiliuoju telefonu. Juos sustabdė policijos pareigūnai. Sustojo už (duomenys neskelbtini) tilto, kad netrukdytų eismui, įsuko į įvažiavimą. Pokalbio su pareigūnu negirdėjo, nes jie kalbėjosi tyliai. Nuvažiavo iki parduotuvės „Iki“, brolis bankomate pasiėmė pinigų, tada grįžo, brolis su pinigais nuėjo prie policininkų automobilio. Brolis sakė, kad siūlė pinigus. Teisiamajame posėdyje buvo perskaityti liudytojo A. M. parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu, kuriuose liudytojas parodė, kad 2014-02-21 R. M. važiuodamas viršijo greitį, juos sustabdė policijos pareigūnai. Priėjęs pareigūnas pasakė, kad buvo viršytas greitis. R. M. atsakė, jog žino, kad viršijo greitį. R. M. pasiūlė susitarti, paklausė kiek pinigų reiks duoti, pareigūnai atsakė - 200 Lt. R. M. tokios pinigų sumos su savimi neturėjo, todėl nuvažiavo iki bankomato, nusiėmęs pinigus, grįžo į sutartą vietą ir nuėjo prie pareigūnų. Grįžęs į automobilį pasakė, kad pinigus perdavė pareigūnams.

Teisiamajame posėdyje apklaustas liudytojas I. A. parodė, kad 2014-02-21 po pamokų važiavo R. M. vairuojamu automobiliu, kuris buvo sustabdytas policijos pareigūnų. Priėjęs policininkas vairuotojo paprašė pateikti dokumentus. Pokalbio jis nesiklausė. Vėliau jie nuvažiavo prie stoties, R. M. kažkur nuėjo, kai grįžo, jie nuvažiavo atgal ir sustojo tos pačios gatvės, kur buvo sustabdyti policijos pareigūnų, kitoje pusėje. R. M. išlipo iš automobilio ir nuėjo. Atsakydamas į klausimus parodė, kad tuo metu, kai automobilis buvo sustabdytas policijos pareigūnų, R. M. nekalbėjo mobiliuoju telefonu, telefono nelaikė rankose. Teisiamajam posėdyje apklausti liudytojas M. V. parodė, jog 2014-02-21 važiavo automobiliu, kurį vairavo R. M.. Automobilis buvos sustabdytas policijos pareigūnų. Priėjęs policijos pareigūnas kalbėjo su R. M., pokalbio nesiklausė. Vėliau nuvažiavo į parduotuvę „Iki“ prie autobusų stoties. R. M. kažkur nuėjo, kai grįžo, nuvažiavo į (duomenys neskelbtini), sustojo aikštelėje, vėl priėjo policijos pareigūnas, kalbėjosi su vairuotoju (R. M.).

Nuteistieji V. Č. ir V. J. teisiamajame posėdyje parodė, kad R. M. vairuojamas automobilis buvo sustabdytas, nes vairuotojas naudojosi mobiliojo ryšio priemone.

Tarnybinio automobilio „O. A.“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) judėjimas 2014 m. vasario 21 d. nurodytas Vieningos pajėgų valdymo sistemos įrašo apžiūros protokole: 14:43:14 val. automobilis iš (duomenys neskelbtini) pajuda (duomenys neskelbtini) kryptimi; 14:44:21 val. pradedamas didinti važiavimo greitis, nuo 39 km/h, pradedama važiuoti 64 km/h, 97 km/h, pasiekiamas 108 km/h greitis ir 11:44:42 val. greitis sulėtinamas iki 96 km/h bei 94 km/h. Pravažiavus (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių viaduką, 14:44:47 val., vėl pasiekiamas 111 km/h greitis ir 14:45:13 val., greitis pradedamas lėtinti. 14:45:34 val., tarnybinis automobilis visiškai sustoja dešinėje kelio pusėje ties įvažiavimu į (duomenys neskelbtini) namo kiemą ir iškart atidaromos priekinės keleivio durelės, 14:45:46 val. uždaromos. 14:48:43 val. atidaromos priekinės vairuotojo durelės, 14:48:48 val. uždaromos. Taip pat priekinės vairuotojo durelės buvo atidarytos ir uždarytos atitinkamai 14:51:14 val. ir 14:51:25 val. Priekinės keleivio durelės 14:51:29 val. atidaromos ir 14:51:34 val. uždaromos. Automobiliui nurodytoje vietoje prastovėjus 6.46 min., 14:52:20 val. pajuda iš vietos ir važiuojama (duomenys neskelbtini) žiedo kryptimi. Neprivažiavęs žiedo automobilis apsisuka prieš žiedą esančiame apsisukime ir 14:54:07 val. įvažiuoja į (duomenys neskelbtini) gatvę, kuria juda (duomenys neskelbtini) kryptimi. Privažiavęs (duomenys neskelbtini) sankryžą su (duomenys neskelbtini) 15:00:51 val. sustoja. Nurodytoje vietoje tarnybinis automobilis prastovi 9.03 min., 15:05:45 val. atidaromos priekinės vairuotojo durelės, 15:05:50 val. uždaromos. 15:08:05 val. atidaromos priekinės vairuotojo durelės, 15:08:10 val. durelės uždaromos, kurios 15:08:24 val. atidaromos, 15:09:27 val. uždaromos. (t. 1, b. l. 135-142). Remiantis AUDIT III informacinės sistemos audito duomenimis, V. Č. 2014 m. vasario 21 d. nuo 14.53 val. iki 15.10 val. buvo prisijungęs prie Policijos informacinės sistemos (t. 1, b. l. 131-133). Nutarime administracinio teisės pažeidimo byloje, surašytame 2014 m. vasario 21 d. 15.02 val. pareigūno V. Č., nurodyta, kad R. M. 2014 m. vasario 21 d. 14.45 val., (duomenys neskelbtini), vairuodamas transporto priemonę naudojosi mobiliojo ryšio priemonėmis. Byloje esanti abonento Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančio R. M., skambučių išklotinė rodo, kad 2014 m. vasario 21 d. laikotarpiu nuo 14:13:01 val. iki 15:50:40 val. nebuvo fiksuota nei skambučių, nei SMS (t. 1, b. l. 108). Iš R. M. sąskaitos išrašo matyti, kad 2014-02-21 15.01 val., (duomenys neskelbtini), buvo paimti grynieji – 200 Lt (t. 1, b. l. 105).

Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. sausio 17 d. nutartimi sankcionuotas V. Č. ir V. J. sekimo ir elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio, pokalbių, kitokio susižinojimo ar veiksmų slaptos kontrolės ir fiksavimo naudojant technines priemones specialia tvarka pratęsimas (t. 1, b. l. 17). Kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokole užfiksuota, kad 2014-02-14 14.45 val. (duomenys neskelbtini) apskrities VPK Kelių policijos biuro 1 būrio patruliai V. Č. ir V. J. tarnybiniu automobiliu O. A. atvažiavo į (duomenys neskelbtini)- (duomenys neskelbtini) sankryžą, sustojo ties (duomenys neskelbtini). 15.05 val. V. Č. išlipo iš automobilio ir susitiko su automobilio Audi A6 valst. Nr. (duomenys neskelbtini) stovėjusio ties (duomenys neskelbtini), vairuotoju. Automobilio Audi A6 vairuotojas, prieš susitinkant su policijos pareigūnu V. Č., išlipęs iš automobilio iš piniginės išsiėmė mėlynos spalvos piniginį banknotą, kurį kelis kartus sulankstė, piniginę paliko automobilyje, nuėjo prie policijos automobilio. (t. 1, b. l. 18-20). Apžiūros protokole, atlikus kompaktinio disko prie 2014-05-05 Kriminalinės žvalgybos veiksmų protokolo apžiūrą, užfiksuota, kad matomi prie automobilio O. galo stovintys du asmenys. Vaizdo įrašo 17 sekundę matyti, kaip policijos tarnybinę uniformą vilkintis asmuo dešine ranka kažką įsideda į dešinę išorinę tarnybinių kelnių kišenę.

Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai, nei teigiama apeliaciniuose skunduose, byloje surinkti pirmiau aptarti įrodymai patvirtina, jog V. Č. ir V. J. dirbdami (duomenys neskelbtini) apskrities VPK Kelių policijos biuro Kelių patrulių kuopos 1 būrio patruliais 2014 m. vasario 21 d. apie 14.45 val. (duomenys neskelbtini) ties 18A, sustabdė R. M. vairuojamą automobilį Audi A6 ir už administracinio teisės pažeidimo protokolo dėl lengvesnio administracinio pažeidimo surašymą, provokavo R. M. duoti kyšį, susitarė paimti ir paėmė 200 Lt kyšį. Duomenys, kuriais byloje grindžiama nuteistųjų kaltė padarius nusikalstamą veiką, surinkti baudžiamojo proceso kodekse numatytais procesiniais veiksmais, todėl pagrįstai pripažinti nuteistųjų kaltę patvirtinančiais įrodymais. Įrodymai, kuriais pirmosios instancijos teismas pagrindė apkaltinamąjį nuosprendį, dėl įvykio vietos, laiko, pinigų išgryninimo ir perdavimo aplinkybių vieni su kitais sutampa, vieni kitus papildo, sudarydami vientisą loginę įrodymų grandinę.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad pagal BK 225 straipsnio 2 dalį atsako valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, savo ar kitų naudai tiesiogiai ar netiesiogiai pažadėjęs ar susitaręs priimti kyšį arba reikalavęs ar provokavęs duoti kyšį, arba priėmęs kyšį už neteisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus. Taigi kyšininkavimo objektyvieji požymiai įstatymo dispozicijoje suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena iš nurodytų veikų. Neteisėtas neveikimas kyšininkavimo atveju teismų praktikoje suprantamas kaip sąmoningas susilaikymas nuo veiksmų, kuriuos valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo privalo atlikti vykdydamas įgaliojimus, o neteisėtas veikimas – kaip veiksmai, kurių valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo neturi teisės atlikti vykdydamas įgaliojimus. Inkriminuojant kyšininkavimą nebūtina, kad veiksmai, už kuriuos duodamas ir paimamas kyšis, būtų tiesiogiai nurodyti norminiame akte, reglamentuojančiame asmens pareigas. Pakanka, kad tokie veiksmai būtų šio asmens tarnybinių galimybių ribose, t. y. kad toks asmuo, nesąžiningai vykdydamas pareigas, galėtų sudaryti palankias sąlygas sprendimui, kuriuo suinteresuotas kyšio davėjas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-390/2014 ir kt.).

Šioje byloje svarbūs objektyvieji kyšininkavimo požymiai yra provokavimas duoti kyšį, susitarimas dėl kyšio davimo ir jo priėmimas už neteisėtą policijos pareigūnų veikimą ir neveikimą, kurie inkriminuoti J. Č. ir V. J.. Apeliaciniuose skunduose nesutinkama, kad liudytojas R. M. būtų padaręs kitą pažeidimą, nei tą, už kurį jam buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas.

Nagrinėjamoje byloje liudytojo R. M. parodymai yra itin reikšmingi. Liudytojas R. M. teisiamajame posėdyje parodė neprisimenantis įvykio aplinkybių, taip pat parodė, kad jis policijos pareigūnų buvo sustabdytas, nes vairuodamas naudojosi mobiliuoju telefonu ir pinigų policijos pareigūnams neperdavė. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas liudytojo R. M. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, teisingai vertino kaip atitinkančius faktines aplinkybes ir pagrįstai jais grindė apkaltinamąjį nuosprendį.

Iš dalies galima sutikti su V. Č. gynėjos apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybe, kad liudytojas R. M. buvo apklaustas galimai pažeidžiant BPK 80 straipsnio 1 punkto nuostatas. Pagal BPK 78 straipsnį kaip liudytojas gali būti šaukiamas kiekvienas asmuo, apie kurį yra duomenų, kad jis gali žinoti kokių nors reikšmės bylai išspręsti turinčių aplinkybių. Pagal BPK 80 straipsnio 1 punktą kaip liudytojai negali būti apklausiami asmenys, kurie gali duoti parodymus apie savo pačių galimai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai jie sutinka duoti tokius parodymus, taikant BPK 82 straipsnio 3 dalyje numatytus liudijimo ypatumus. BPK nėra numatyti draudimai kaip liudytojus apklausti asmenis, baudžiamajame procese turėjusius įtariamojo ar kaltinamojo statusą ir vėliau išteisintus arba atleistus nuo baudžiamosios atsakomybės. Tokių asmenų apklausa nepažeidžia nei BPK 80 straipsnio 1 punkto, nei kitų BPK nuostatų. Liudytojų, kurie galėjo būti ar buvo traukiami baudžiamojoj atsakomybėn, parodymai turi būti vertinami su kitais baudžiamojoje byloje surinktais įrodymais. Egzistavusi baudžiamosios atsakomybės pritaikymo grėsmė savaime nepagrindžia išvados, kad liudytojų parodymai negali būti objektyvūs, kad teisėsaugos pareigūnai tokioje situacijoje gali išgauti neteisingus parodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Tesimo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-178/2012). Byloje nustatyta, kad policijos pareigūnai V. Č. ir V. J. iš R. M. priėmė 200 Lt kyšį. Liudytojas R. M. davė parodymus apie įvykį, kuriame jis dalyvavo, nurodė savo ir policijos pareigūnų veiksmus. Apeliantės nurodomi liudytojo R. M. apklausos ikiteisminio tyrimo metu pažeidimai, nepažeidė nuteistųjų teisių, tame tarpe ir teisės į gynybą, numatytos BPK 10, 44, 45 straipsniuose.

Byloje nenustatyta, jog ikiteisminio tyrimo metu prieš liudytoją būtų panaudotas psichologinis poveikis ir jis būtų verčiamas duoti parodymus prieš V. Č. ir V. J..

Byloje nėra duomenų, kurie leistų daryti neabejotiną išvadą, jog 2014 m. vasario 21 d. apie 14.45 val., R. M. vairuojamą automobilį sustabdžius policijos pareigūnams, R. M. naudojosi mobiliuoju telefonu.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, net ir tuo atveju, kai byloje nėra surinkta tiesioginių duomenų, patvirtinančių, jog konkretus administracinis teisės pažeidimas tikrai buvo padarytas asmens, iš kurio tikimasi gauti kyšį, tai nėra kliūtis pareigūno veiksmus, kuriais jis, žinodamas nurodytas aplinkybes, susitaria dėl kyšio davimo ir jį paima, leisdamas kyšį duodančiam asmeniui manyti, kad jis už tai nebus traukiamas administracinėn atsakomybėn, vertinti kaip kyšio gavimo už neteisėtą neveikimą ir kvalifikuoti pagal BK 225 straipsnio 2 dalį Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-566/2014). Baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos BK 225 straipsnio 2 dalį taikymui jokios reikšmės neturi aplinkybė, kaip būtų pasibaigusi kyšį davusio asmens byla dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo, jei nuteistasis kyšį davusiam asmeniui būtų surašęs administracinės teisės pažeidimo protokolą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-178/2012). Nagrinėjamu atveju liudytojas R. M. vairavo automobilį suprasdamas, kad neleistinu būdu pravažiavo pėsčiųjų perėją ir viršijo nustatytą greitį. Liudytojas R. M. sustabdytas policijos pareigūnų tikėjo, kad padarė administracinius teisės pažeidimus – draudžiamu būdu pravažiavo pėsčiųjų perėją ir viršijo nustatytą greitį, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendyje teisingai konstatuota, jog priežastis, dėl kurios nagrinėjamoje byloje buvo provokuota duoti kyšį, susitarta dėl kyšio ir jis buvo priimtas – R. M. patraukimas administracinėn atsakomybėn dėl lengvesnio administracinio teisės pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 124¹ straipsnio 2 dalyje ir nepatraukimas administracinėn atsakomybėn dėl kitų jo galimai padarytų administracinių teisės pažeidimų.

Nuteistieji V. Č. ir V. J. neigia esant objektyviuosius kyšininkavimo požymius – provokavimą duoti kyšį, susitarimą dėl kyšio davimo ir jo priėmimą, tačiau tokia jų versija paneigta byloje surinktais pirmiau aptartais įrodymais. Provokavimu duoti kyšį pripažįstami tokie veiksmai, kai valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo kyšio atvirai nereikalauja, tačiau savo elgesiu sudaro tokią situaciją, kad asmuo, siekdamas apsaugoti savo teisėtus interesus, priverstas duoti kyšį. Provokavimu duoti kyšį pripažįstami ir tokie valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens veiksmai ar kalbos, kurie asmeniui aiškiai leidžia suprasti, kad jeigu nebus duotas kyšis, bus teisėtai veikiama (arba neveikiama) priešingai jo interesams. Susitarimas priimti kyšį paprastai yra kyšio gavėjo ir kyšio davėjo susitarimas dėl kyšio priėmimo laiko, būdo, vietos. Kyšininkavimo sudėtis formali, todėl nusikalstama veika laikoma baigta nuo susitarimo momento (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-241-693/2015 ir kt.). Aptariamu atveju policijos pareigūnai provokavo R. M., susitarė su R. M. dėl kyšio dydžio – 200 Lt, nurodė vairuotojui, kur jis turės perduoti kyšį. Paėmęs pinigus bankomate, R. M. grįžęs prie policijos pareigūnų tarnybinio automobilio, padavė policijos pareigūnui kyšiui skirtus 200 Lt, po šio veiksmo, R. M. buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas dėl lengvesnio administracinio teisės pažeidimo, todėl laikytina, jog V. Č. ir V. J. kyšį priėmė. Nuteistieji veikė tiesiogine tyčia – provokavo duoti kyšį, sutiko su pasiūlymu priimti kyšį ir jį priėmė. Nors šioje byloje nusikaltimo dalykas – kyšiui skirti pinigai – nebuvo išimti (nerasti), pažymėtina, kad, remiantis teismų praktika, kyšio davimo metu perduotų pinigų nesuradimas ir nepaėmimas netrukdo daryti išvadų dėl kaltumo padarius BK 225 straipsnyje numatytas veikas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-178/2012).

Skundžiamu nuosprendžiu V. Č. nuteistas ir pagal BK 300 straipsnio 1 dalį. Už tai, kad suklastojo tikrą dokumentą ir aiškiai suklastotą tikrą dokumentą panaudojo.

Pagal BK 300 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo. Šiuo straipsniu saugoma tokia vertybė kaip dokumentų ir juose esančių įrašų tikrumas, informacijos dokumente patikimumas, taip užtikrinant normalią, teisingą dokumentų apyvartą. Šio nusikaltimo sudėtis yra formali, todėl bet kurio iš straipsnio dispozicijoje numatytų veiksmų atlikimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Dokumento suklastojimu pripažįstamas ne tik netikro dokumento pagaminimas, bet ir sąmoningas melagingų duomenų įrašymas į tikrą dokumentą, pakeičiant dokumento turinį, net nebūtina, kad visa informacija jame turi būti melaginga, svarbu, kad šios informacijos dalis neatitinka tikrovės. Melagingi duomenys – tai duomenys neatitinkantys tikrovės. Šis nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia.

Byloje nustatyta, kad V. Č., žinodamas, kad R. M. nepadarė administracinio teisės pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 124¹ straipsnio 2 dalyje, surašė R. M. administracinio teisės pažeidimo protokolą dėl administracinio teisės pažeidimo - draudimo vairuotojams naudotis mobiliojo ryšio priemonėmis, kai jomis naudojamasi rankomis (išskyrus atvejus, kai stovinčios transporto priemonės variklis išjungtas), nesilaikymą. Taigi V. Č. surašytame administracinio teisės pažeidimo protokole įrašyti tikrovės neatitinkantys duomenys. Šį administracinio teisės pažeidimo protokolą V. Č. panaudojo administracinio teisės pažeidimo byloje bei vieną protokolo egzempliorių įteikė R. M..

Nuteistojo V. Č. veiksmus dėl administracinio teisės pažeidimo protokolo suklastojimo ir panaudojimo pirmosios instancijos teismas pagrįstai kvalifikavo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį kaip tikro dokumento suklastojimą ir jo panaudojimą.

Dėl nuteisimo pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 235 straipsnio 1 dalį.

Nuteistojo gynėja apeliaciniame skunde nurodo, kad V. Č. veikoje nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 24 straipsnio 5 dalyje ir 235 straipsnio 1 dalyje, objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių.

Nuteistasis V. Č. neigė padaręs šią jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, tačiau pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog V. Č. kaltė dėl Z. K. lenkimo duoti melagingus parodymus įrodyta byloje surinktais ir ištirtais įrodymais.

Klaipėdos miesto ikiteisminio tyrimo teisėjos 2014 m. vasario 25 d. nutartimi buvo leista nuo 2014 m. vasario 25 d. iki 2014 m. gegužės 25 d. klausytis V. J. ir V. Č. pokalbių, perduodamų elektroninių ryšių tinklais, daryti šių pokalbių įrašus, kontroliuoti kitą elektroninių ryšių tinklais perduodamą informaciją, ją fiksuoti bei kaupti (t. 1, b. l. 30).

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 19 d. nutartimi pratęstas leidimas klausytis V. J. ir V. Č. bei su jais susijusių asmenų pokalbių, perduodamų elektroninių ryšių tinklais, daryti šių pokalbių įrašus, kontroliuoti kitą elektroninių ryšių tinklais perduodamą informaciją, ją fiksuoti bei kaupti (t. 1, b. l. 37-38).

2014 m. kovo 2 – kovo 9 d. užfiksuoti V. Č. telefoniniai pokalbiai su J. R. ir L. L.; 2014 m. gegužės 23 d. užfiksuotas V. Č. telefoninis pokalbis su J. R.; 2014 m. liepos 11 d. užfiksuotas V. Č. telefoninis pokalbis su J. R.; 2014 m. rugpjūčio 16 d. užfiksuotas V. Č. telefoninis pokalbis su Z. K., kurio tel. Nr. (duomenys neskelbtini) (Techninių priemonių panaudojimo protokolai, t. 1, b. l. 167-179). Pokalbyje Nr. 996 tarp V. Č. ir J. R. užfiksuota, kad 2014 m. liepos 11 d. 15:37:13 val. abonento numeris (duomenys neskelbtini) skambina į abonento numerį (duomenys neskelbtini), V. Č. klausė J. R. „ar buvo svečių?“, taip pat pasakė „nu tai žinok, kad kaip žemę pardavęs“, „sakau žinok, kaip žemę pardavęs, jei kažkas būtų“. Pokalbyje Nr. 1637, vykusiame 2014 m. rugpjūčio 16 d., 22:47:42 val., užfiksuotas pokalbis V. Č. – vyrui (Z. K.), kuomet V. Č. pasakė „ten išvis ė, nieko nežinau, nieko ir viskas“, „tai net nesuprantu, ką jūs čia norit išvis? Nieko neatsimenu, nieko nežinau“. Pirmosios instancijos teismas įvertino ir nuteistojo L. L. parodymus apie tai, kad praėjus keliems mėnesiams po to, kai jis iš V. Č. striukės paėmė 500 Lt, buvo susitikęs su V. Č. ir A. M.. Susitikimo metu V. Č. minėjo, jog pareigūnai gali domėtis 500 Lt kyšiu ir prašė meluoti, jog kyšininkavimo nebuvo. Nuteistasis J. R. parodė, kad nesuprato, apie ką telefonu kalbėjo V. Č.. Liudytojas Z. K. teisiamajame posėdyje parodė, kad neprisimena 2014 m. rugpjūčio 16 d. telefoninio pokalbio su V. Č.. Nuteistasis V. Č. parodė, jog pokalbis galėjo būti apie muštynes, kuriose jis ir Z. K. galimai dalyvavo. Tačiau 2014 m. rugpjūčio 16 d. telefoninio pokalbio tarp V. Č. ir Z. K. turinys leidžia daryti išvadą, kad V. Č. siekė, kad nebūtų surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių jo kaltę dėl 500 Lt kyšio perdavimo L. L. ir lenkė Z. K., kad jis duotų melagingus parodymus apie jam žinomas aplinkybes. Šios išvados nepaneigia aplinkybė, jog įtarimai V. Č. dėl šios nusikalstamos veikos pareikšti 2014 m. rugpjūčio 25 d.

Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, tiesiogiai ištyrė ir įvertino teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka byloje surinktus įrodymus, juos išsamiai išanalizavo, nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl V. Č., J. R., V. J. kaltės ir jų padarytų nusikalstamų veikų teisinio vertinimo ir kvalifikavimo. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėtų įrodymų visumą įvertino nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, pagrįstai priimtas apkaltinamasis nuosprendis surašytas laikantis BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Kitokių, juo labiau esminių, BPK pažeidimų šioje byloje taip pat nesustatyta.

Apeliaciniuose skunduose neprašoma keisti nuteistiesiems paskirtų bausmių, tačiau bausmės irgi paskirtos laikantis BK 41 straipsnio 2 dalies, 54 straipsnio 1 dalies, 2 dalies

reikalavimų. Teismo paskirtos nuteistiesiems bausmės – baudos – atitinka padarytų nusikalstamų veikų aplinkybes, kaltininkų asmenybes. Šios bausmės rūšimi ir dydžiu nėra aiškiai per griežtos ir jas švelninti pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo V. Č. gynėjos advokatės Liucijos Jankoitės, nuteistojo V. J. ir nuteistojo J. R. gynėjo advokato Mindaugo Martinaičio apeliacinius skundus atmesti.