Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Olego Fedosiuko, Albino Sirvydžio ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Nerijaus Marcinkevičiaus kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 6 d. nuosprendžio.

Marijampolės rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 23 d. nuosprendžiu V. G. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnio 1 dalį 80 MGL (10 000 Lt) dydžio bauda, pagal BK 220 straipsnio 1 dalį – 40 MGL (5000 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, prie griežtesnės bausmės pridėta dalis švelnesnės bausmės ir paskirta galutinė subendrinta bausmė 100 MGL dydžio (12 500 Lt) bauda.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 6 d. nuosprendžiu Marijampolės rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 23 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis: V. G. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir 220 straipsnio 1 dalį išteisinta jai nepadarius veikų, turinčių šiuose straipsniuose numatytų nusikalstamų veikų požymių.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimo, prokuroro, palaikiusio kasacinį skundą, gynėjo, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. G. apylinkės teismo nuosprendžiu nuteista pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už tai, kad apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą:

ji būdama UAB „V.“, įregistruotos (duomenys neskelbtini), direktorė ir pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX–574 21 straipsnį būdama atsakinga už apskaitos organizavimą, laikotarpiu nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2006 m. gruodžio 31 d. apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą, pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies reikalavimus, kad „visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus“; 13 straipsnio reikalavimus, kad privalomas apskaitos dokumentų rekvizitas „ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio rezultatas pinigine išraiška ir (arba) kiekybine išraiška“ atitiktų tikrovę, to neorganizavo, dėl to nuo 2005 m. sausio 4 d. iki 2006 m. birželio 6 d. į pažymas–sąskaitas (iš viso į 34 pažymas–sąskaitas), surašytas dėl automobilių pirkimo–pardavimo, įrašyti neatitinkantys tikrovės privalomo rekvizito „ūkinės operacijos rezultatas pinigine išraiška“ duomenys, sumažinti 139 334 Lt suma.

Tuo pačiu laikotarpiu V. G. UAB „V.“ apskaitos dokumentuose neužfiksavo ir neįtraukė į oficialius apskaitos registrus iš aštuonių asmenų gautų 520 Lt pajamų už parduotų automobilių dokumentų įforminimą.

Taip V. G. UAB „V.“ buhalterinėje apskaitoje neužfiksavo 139 854 Lt gautų pajamų ir nesumokėjo į valstybės biudžetą 25 163 Lt pridėtinės vertės mokesčio. Dėl šių pažeidimų laikotarpiu nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2006 m. gruodžio 31 d. nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB „V.“ komercinės, ūkinės, finansinės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimo dydžio ir struktūros.

V. G. buvo nuteista pagal BK 220 straipsnio 1 dalį už tai, kad, siekdama išvengti mokesčių, pagal apgaulingos buhalterinės apskaitos duomenis neteisingai apskaičiavo ir įrašė į PVM deklaracijas žinomai neteisingus duomenis apie UAB „V.“ įmonės pridėtinės vertės mokestį bei pateikė šias deklaracijas valstybės įgaliotai institucijai – Marijampolės apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Marijampolės skyriui, taip neužfiksavo ir nesumokėjo į valstybės biudžetą 25 163 Lt pridėtinės vertės mokesčio.

Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi išimtinai tik V. G. parodymais ir tik ta jų dalimi, kuri palanki apeliantei. Apygardos teismo išteisinamajame nuosprendyje išdėstyti įrodymai, kuriais rėmėsi apylinkės teismas, ir konstatuojama, kad V. G. apie įrodymuose užfiksuotas bylos aplinkybes nebuvo žinoma, tačiau išsamios įrodymų analizės jame nepateikiama. Iš dokumentų matyti, kad visi automobiliai iki pažymose–sąskaitose nurodytų sandorių sudarymo buvo UAB „V.“ nuosavybė, V. G. jose pasirašė kaip automobilio pardavėja, patvirtindama, kad pinigai sumokėti bendrovės kasoje. Jokių duomenų apie trečiuosius asmenis, galimus automobilio pardavėjus, V. G. šiose sąskaitose nenurodė. Ji patvirtino jos bendrovei priklausiusio turto pardavimą ir konkrečių pajamų už tai gavimą iš konkretaus nustatyto pirkėjo. Prokuroras atkreipia dėmesį į tai, jog parduodami automobiliai buvo UAB „V.“ nuosavybė, o V. G. tvirtino, kad ji nežinojusi, kas disponavo jos bendrovei priklausiusiu turtu, kas pardavė automobilius, tų asmenų ji nežinanti ir negalinti nurodyti. Kauno apygardos teismas rėmėsi tik šia versija, visiškai atmesdamas apylinkės teismo nuosprendyje išdėstytus motyvus dėl V. G. kaltės, paremtus bylos medžiaga. Nustatytų atvejų skaičius taip pat rodo, kad neteisingų duomenų įrašymas nebuvo atsitiktinio pobūdžio, jis buvo vykdomas gana ilgą laiką ir tomis pačiomis aplinkybėmis.

Kasatorius pastebi, kad apygardos teismas nuosprendyje pripažino, jog patikrino ne visus bylos įrodymus. Šis teismas nurodė, kad kyla abejonių, ar automobilių pirkėjai galėjo turėti jų už pirktus automobilius sumokėtas sumas, ir pažymėjo, kad neturi galimybės to patikrinti. Be to, apygardos teismas nesuprantamai nurodė, kad: „Įstatymo nustatyta tvarka nepatikrinus bei neįvertinus automobilius pirkusių asmenų duotų parodymų teisingumo, V. G. išteisinimas neįrodžius jos nedalyvavimo, padarant jai inkriminuotas nusikalstamas veikas, pagrindu, reikštų, automobilių pirkimų už juos pirkusių asmenų nurodytas pinigų sumas, preziumavimą, todėl tam, kad išvengti preziumavimo, V. G. išteisintina neįrodžius, kad ji padarė nusikalstamų veikų požymius turinčias BK 222 straipsnio 1 dalyje bei BK 220 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas“. Savo forma ir turiniu nuosprendis turi atitikti BPK 302–307 straipsnių nuostatas ir oficialiems dokumentams keliamus reikalavimus, turi būti surašomas taisyklinga kalba, būti įtikinamas, nekelti abejonių dėl jame padarytų išvadų pagrįstumo, jame nusikalstamos veikos aplinkybės, įrodymai ir teismo išvados turi būti nuosekliai išdėstyti, sudaryti logišką visumą. Kasatoriaus manymu, apygardos teismas šį reikalavimą taip pat pažeidė.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK 20 straipsnio nuostatų taikymo

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad UAB „V.“ išrašytose pažymose-sąskaitose nurodytos mažesnės sumos, negu mokėjo automobilių pirkėjai, dauguma atvejų pinigai buvo mokami ne UAB „V.“ patalpose, o tiesiog turguje ar kitoje vietoje, kur vykdavo pirkimo–pardavimo sandoris. Kartu teismas pripažino, kad automobilius pardavinėjo ne kaltinamoji V. G., o kiti nenustatyti vyriškos lyties asmenys, tačiau, spręsdamas V. G. kaltės klausimą, šią aplinkybę laikė neesmine. Teismas V. G. kaltę argumentavo tuo, kad visi automobiliai iki pažymose–sąskaitose nurodyto sandorio buvo UAB „V.“ nuosavybė, V. G. jose pasirašė kaip automobilio pardavėja, patvirtino bendrovei priklausiusio turto pardavimą ir konkrečių pajamų už tai gavimą, taigi surašė ir pasirašė dokumentą suvokdama, kad jis žinomai neatitinka faktinių aplinkybių. Pasak teismo, nustatytų faktinių aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad tokia veika buvo daroma tyčia.

Apeliacinės instancijos teismas su tokiomis išvadomis, kaip neatitinkančiomis bylos aplinkybių, nesutiko. Šis teismas, pažymėjęs, kad V. G. inkriminuojamu laikotarpiu UAB „V.“ dirbo apie penkiolika vyriškos lyties asmenų, galėjusių prekiauti bendrovės automobiliais, konstatavo byloje nesant duomenų V. G. žinojus apie liudytojų mokėtas didesnes, negu nurodyta pažymose–sąskaitose, pinigų sumas ar neįtrauktų į apskaitą pinigų jai perdavimą.

Byla apeliacine tvarka nagrinėta pagal nuteistosios V. G. apeliacinį skundą. Apeliacinės instancijos teisme V. G. ir jos gynėjas prašė įpareigoti prokurorą atlikti tyrimo veiksmus ir nustatyti asmenis, ėmusius iš automobilių pirkėjų pinigus. Byloje dalyvavusi prokurorė tokio prašymo nepalaikė argumentuodama tuo, kad prokuroras neturi galimybių nustatyti asmenų, pardavinėjusių bendrovės automobilius, pasak prokurorės, juos galėtų nurodyti pati nuteistoji. Teismas nutarė atlikti dalinį įrodymų tyrimą ir apklausti nuteistąją. Apklausos metu V. G. aiškino su pirkėjais betarpiškai nebendravusi, ja galėję pasinaudoti vairuotojai, vadybininkai ar atsitiktiniai asmenys. Gynėjas papildomai pateikė rašytinį prašymą įpareigoti prokurorą atlikti tyrimo veiksmus, kuriame nurodė 13 bendrovėje dirbusių asmenų, paaiškindamas, kad dėl ikiteisminio tyrimo institucijos atlikto bendrovės dokumentų poėmio negalintis nurodyti jų adresų. Prokurorė šį prašymą interpretavo kaip kaltinimo ribų viršijimą ir prašė jį atmesti. Teismas nutarė prašymo, kaip nesusijusio su nagrinėjama byla, netenkinti. Taigi, priimdamas priešingą negu pirmosios instancijos teismo sprendimą, apeliacinės instancijos teismas rėmėsi tais pačiais baudžiamosios bylos proceso metu gautais įrodymais. Skirtingos teismų išvados dėl V. G. kaltės nulemtos nevienodo BPK 20 straipsnio nuostatų taikymo įvertinant bylos duomenų įrodomąjį turinį, kuriuo pagrįstas kaltinimas V. G.. Kasacinės instancijos teismo užduotis šioje byloje yra įstatymo taikymo aspektu nustatyti, kurio teismo atliktas bylos duomenų vertinimas atitinka įstatymo reikalavimus.

Viena pagrindinių įrodinėtinų byloje aplinkybių yra asmens kaltė, t. y. jo psichinis santykis su daroma pavojinga veika ir padariniais. Teisingas subjektyviųjų nusikalstamos veikos požymių (kaltės, motyvo, tikslo) nustatymas turi didelę reikšmę kvalifikuojant nusikalstamas veikas, atribojant vienas nusikalstamas veikas nuo kitų, parenkant jas padariusiems asmenims bausmės rūšį ir individualizuojant jos dydį.

BK 220 ir 222 straipsniuose numatytos nusikalstamos veikos yra tyčinės, BK 220 straipsnyje numatyta veika padaroma tik tiesiogine tyčia. Apkaltinamajame nuosprendyje turi būti pateiktos teismo išvados, pagrįstos ne prielaidomis, o įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltės turinį ir jo atitikimą inkriminuojamo BK straipsnio dispozicijai.

BPK 20 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad šis teismas, spręsdamas apie V. G. tyčią apgaulingai tvarkyti bendrovės buhalterinę apskaitą ir įrašyti į PVM deklaraciją žinomai neteisingus duomenis, nenustatė būtino tokiai kaltės formai patvirtinti fakto – žinojimo, kad pirminiuose apskaitos dokumentuose nurodyta automobilių pardavimo kaina yra mažesnė, negu pirkėjų faktiškai sumokėta suma. Apeliacinės instancijos teismas laikė, kad pirmosios instancijos teismo argumentais V. G. tyčia padarius jai inkriminuotas nusikalstamas veikas yra preziumuojama.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas tokią išvadą padarė, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimą įrodymus įvertinti išsamaus ir nešališko visų bylos aplinkybių išnagrinėjimo pagrindu, tačiau nepateikia jokių konkrečių duomenų, kokios bylos aplinkybės, turinčios reikšmės V. G. kaltei nustatyti, liko neįvertintos, tik atkartoja pirmosios instancijos teismo motyvus, kuriuos argumentuotai paneigė apeliacinės instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismo išvados atitinka BPK 20 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes pirmosios instancijos teismo pateikti bylos duomenys, kuriais šis teismas pagrindė V. G. tyčią, nesusieti nuoseklia ir logiška grandine. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad pažymos–sąskaitos buvo išrašomos ir pinigai imami ne bendrovės patalpose. Teismas taip pat konstatavo, kad faktiškai automobilius pardavinėjo ne V. G., tačiau nenustatė jokių duomenų, kad jos vadovaujamai bendrovei būtų perduotos didesnės pinigų sumos, negu nurodyta pažymose–sąskaitose, ar V. G. būtų žinoma apie sumažintų sumų įrašymą į šiuos dokumentus. Taigi bylos duomenys nepatvirtina turinčios reikšmės bylai išspręsti teisingai aplinkybės – V. G. tyčios. Teisės taikymo aspektu apeliacinės instancijos teismo atliktas bylos duomenų vertinimas atitinka įstatymo reikalavimus.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

Kasatorius nesutinka ir su apeliacinės instancijos teismo argumentais dėl apgaulingo apskaitos tvarkymo subjekto tais atvejais, kai buhalterinę apskaitą pagal pateiktus dokumentus tvarko samdoma bendrovė. Jis atkreipia dėmesį, kad apeliacinės instancijos teismas, manydamas, jog būtina aiškintis, ar automobilių pirkėjai galėjo turėti jų nurodytas pinigų sumas, pats privalėjo tai padaryti. Kolegija dėl tokių apeliacinės instancijos teismo teiginių nepasisako, nes jie yra pertekliniai, nesusiję su aptartais bylos duomenimis dėl subjektyviųjų nusikalstamos veikos požymių nebuvimo V. G. veikoje, ir neturi įtakos apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio teisėtumui.

Kasatorius taip pat teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis savo forma ir turiniu neatitinka BPK nustatytų reikalavimų, šio savo teiginio neišplėtodamas ir nepateikdamas teisinių argumentų, jog menami nuosprendžio surašymo trūkumai laikomi esminiais BPK pažeidimais (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

Pagal BPK 331 straipsnį apeliacinės instancijos teismo nuosprendis surašomas laikantis pagrindinių reikalavimų, keliamų pirmosios instancijos teismo nuosprendžiui. Šio straipsnio 2 dalyje reikalaujama nurodyti apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus. Apeliacinės instancijos nuosprendyje tokie duomenys nurodyti.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atmesti Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą.