- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-12-29
- Bylos Nr.
- 2K-535/2008
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Rezultatas
- Panaikinta apygardos teismo nutartis ir perduota byla iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka
- Teisėjai
- Antanas Klimavičius (pirm.), Aldona Rakauskienė (pran.), Josifas Tomaševičius
- Nuteistasis
- E. K.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Antano Klimavičiaus, Josifo Tomaševičiaus, pranešėjos Aldonos Rakauskienės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. K. kasacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008 m. vasario 19 d. nuosprendžio, kuriuo E. K. pagal BK 225 straipsnio 1 dalį nuteistas atėmimu teisės užimti pareigas valstybės tarnyboje arba užsiimti veikla, susijusia su valstybės tarnyba, trejiems metams.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 6 d. nutartimi nuteistojo E. K. apeliacinis skundas atmestas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
E. K. nuteistas už tai, kad, būdamas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės Padvarionių užkardos sargybos būrio pasienietis, 2005 m. rugpjūčio 25 d., 19.45 val., Medininkų pasienio kontrolės punkte vykdydamas išvykstančių autotransporto priemonių patikrinimą bei lengvosiomis autotransporto priemonėmis išvykstančiųjų dokumentų patikrinimą, savo naudai pareikalavo duoti ir priėmė 50 JAV dolerių (141,85 Lt) kyšį iš Baltarusijos Respublikos piliečio A. S., vykusio automobiliu SAAB 95 (valst. Nr. duomenys neskelbtini) ir patikrinimui pateikusio įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties liudijimą Nr. ADA (duomenys neskelbtini), kuriame grafoje „valstybinis numeris“ nebuvo įrašytas automobilio SAAB 95 valstybinis numeris, už teisėtą veikimą vykdant įgaliojimus, t. y. už A. S. vykimą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną iš Lietuvos Respublikos į Baltarusijos Respubliką su nevisiškai užpildytu įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties liudijimu Nr. ADA (duomenys neskelbtini).
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis E. K. prašo Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008 m. vasario 19 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 6 d. nutartį panaikinti ir bylą nutraukti.
Kasatorius teigia, kad teismai netinkamai išaiškino ir pritaikė baudžiamąjį įstatymą, padarė esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų.
BK 225 straipsnio 1 dalyje numatyta veika gali būti padaroma tik tiesiogine tyčia (BK 14 straipsnis), t. y. veikiant sąmoningai, savo iniciatyva, niekam kitam neverčiant ir neįtakojant padaryti nusikalstamą veiką. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog byloje nėra duomenų apie prieš jį įvykdytą provokaciją, yra neteisinga. Provokacija – tai spaudimas, aktyvus skatinimas ar kurstymas padaryti nusikalstamą veiką apribojant asmens veiksmų pasirinkimo laisvę, jeigu dėl to asmuo padaro ar kėsinasi padaryti nusikalstamą veiką, kurios prieš tai neketino padaryti (Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 6 straipsnio 5 dalis). Nukentėjusysis į Medininkų pasienio kontrolės postą atvyko su diktofonu, pasižymėjęs su savimi vežamų JAV dolerių kupiūrų numerius. Tai rodo, kad jis iš anksto buvo suplanavęs duoti tariamą kyšį. Nukentėjusysis, kaip išvykstantis asmuo, į duomenų bazę buvo įvestas 19.47 val., t. y. iš karto po to, kai neva perdavė kyšį. Jis (kasatorius) buvo sulaikytas 19.50 val. (T.2, b. l. 34), t. y. po trijų minučių, kai nukentėjusiajam buvo leista išvykti iš Lietuvos Respublikos (pagal vaizdo įrašus nukentėjusysis Baltarusijos link pajudėjo 19.50.16 val.). Operatyvinės veiklos skyriaus specialistai, priešingai jų aiškinimams, atvyko ne po 10–15 min. nuo pranešimo gavimo, o greičiau nei per tris minutes. Šis faktas, kasatoriaus nuomone, neginčytinai įrodo, kad pareigūnai iš anksto žinojo ir laukė, kada bus paduotas tariamas kyšis. Šios aplinkybės duoda pagrindą teigti, kad prieš jį buvo suplanuota ir įvykdyta provokacija. Vertinant šią aplinkybę, būtina atsižvelgti ir į tai, kad įvykio metu nukentėjusysis dirbo Baltarusijos Respublikos specialiojoje tarnyboje – prezidento apsaugoje, todėl negalima paneigti, jog tai buvo daroma norint sukompromituoti Lietuvos Respublikos pasienio pareigūnus. Net ir sutikus su teismų išvada, kad 50 JAV dolerių jis paėmė, negalima teigti, jog šie veiksmai sudaro nusikalstamos veikos, numatytos BK 225 straipsnio 1 dalyje, sudėtį. Be to, kasatorius pažymi, kad tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusysis A. S. kategoriškai patvirtino, jog jis (kasatorius) pinigų iš jo nereikalavo, jų reikalavo pasienietis G. B., kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas. Todėl, nenustačius bendrininkavimo su šiuo asmeniu, nebuvo pagrindo jo veiksmus kvalifikuoti pagal reikalavimo duoti kyšį požymį.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Kasatorius mano, kad šis teisingumo įvykdymo principas akivaizdžiai buvo pažeistas. Akivaizdus pažeidimas pasireiškė įrodymų vertinimo tendencingumu ir šališkumu. Be to, tiriant ir nagrinėjant bylą, buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas, nes kaltintojui nepateikus jo kaltumo įrodymų, teismai iškilusias abejones vertino ne jo naudai.
Žemesnės instancijos teismas
BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad BPK 20 straipsnio reikalavimai nepažeisti, tačiau bylos aplinkybės rodo, jog ši pagrindinė įrodymų vertinimo taisyklė buvo pažeista. Teismai jo kaltę pagrindė nukentėjusiojo A. S., liudytojų K. C. (M.), V. P., A. K., M. K., M. Š., R. Š., D. S. bei kitų liudytojų parodymais, asmens kratos, dokumentų ir daiktų apžiūros protokolais bei kita bylos medžiaga. Tačiau, kaip teigia kasatorius, teismai neįvertino to, kad ikiteisminio tyrimo metu renkant įrodymus buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismas dėl baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų pasisakė deklaratyviai ir nemotyvuotai, o tai reiškia, kad apskųsto nuosprendžio teisėtumas ir pagrįstumas liko nepatikrintas.
Kaip įrodymas ypatingą reikšmę turi kratos protokolas, kuris davė pagrindą teismams padaryti išvadą, jog jis priėmė kyšį. Tačiau, kasatoriaus nuomone, kratos protokolas negali būti jo kaltės įrodymas, nes surašytas pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus – jame nurodytas kratos laikas neatitinka tikrovės, nurodyti ne visi asmenys, dalyvavę atliekant šį procesinį veiksmą, nenurodyta tiksli kratos atlikimo vieta ir kt. Iš vaizdo įrašo apžiūros protokolo (T. 2, b. l. 34) matyti, kad nukentėjusysis iš pasienio posto Baltarusijos Respublikos link pajudėjo 19.50.16 val. Liudytojai K. C. (M.), M. K., M. Š. nurodė, kad jie į pasienio postą atvyko po 10–15 minučių, o K. Š. – dar vėliau. Krata buvo daroma nuo 19.55 val. iki 20.05 val., t. y. tuo metu, kai operatyvinės veiklos tarnybos pareigūnai dar nebuvo atvykę. Pripažįstant, kad kratos protokole nurodytas tikslus laikas, ši aplinkybė paneigia liudytojų parodymus apie jų atvykimo laiką bei patvirtina, jog kyšio davimo situacija buvo iš anksto suplanuota. Be to, krata buvo atlikta du kartus pastato apačioje (tai patvirtino ir G. B.), ir nuvedus į antrąjį aukštą, ir atliekant kratą trečią kartą, neva buvo surasta 100 JAV dolerių kupiūra. Akivaizdu, kad minėtas procesas truko ne 10 minučių, kaip kad nurodyta kratos protokole. Liudytojas R. Š. parodė, kad jis dalyvavo atliekant kratą, tačiau protokole jo dalyvavimas neužfiksuotas. Atsižvelgiant į tai, kad kratos protokole sąmoningai įrašyti klaidingi šio procesinio veiksmo atlikimo duomenys, jog pirmųjų dviejų kratų metu pas jį nebuvo surasti ir paimti neva iš nukentėjusiojo gauti 50 JAV dolerių, galima daryti išvadą, kad tai yra provokacijos tąsa – neradus tariamam kyšiui duotų pinigų, jie paprasčiausiai buvo įdėti į jo uniforminių kelnių kišenę po to, kai jis šias nusimovę ir perdavė kratą atlikusiems pareigūnams.
Šalies argumentai
Kasatorius teigia, kad teismai neatsižvelgė ir į kitas bylos aplinkybes, įrodančias galimą kyšio davimo įrodymų klastojimą. Ypač vertingu jo kaltės įrodymu pripažintas nukentėjusiojo padarytas ir ikiteisminio tyrimo pareigūnams pateiktas jo pokalbio su juo bei G. B. įrašas. Tačiau nei 2005 m. gruodžio 12–21 d. specialisto išvadoje Nr. 11–2833(05), nei 2006 m. rugsėjo 14 d. ekspertizės išvadoje Nr. 11–610(06) nenustatyta, kad pateiktame įraše užfiksuoti jo ar G. B. balsai, todėl vien dėl tos priežasties šis įrašas neturi įrodomosios vertės. Teismo išvada, kad įrašas nesumontuotas, akivaizdžiai paneigia šio įrašo ir paimto bei pridėto prie bylos vaizdo įrašo lyginamoji analizė. Kaip matyti iš 2005 m. spalio 3 d. dokumentų, daiktų apžiūros protokolo (T. 1, b. l. 129), antroji pokalbio dalis prasidėjo 19.46.18 val., baigėsi 19.46.56 val. (truko 38 sekundes), o ekspertizės akto Nr. 11–610–(06) priede ši pokalbio dalis trunka vieną minutę, t. y. beveik dvigubai ilgiau negu vaizdo įraše. Be to, pagal vaizdo įrašą nukentėjusysis 19.46.58 val. kažką paėmė iš automobilio, nuėjo į Valstybės sienos apsaugos tarnybos tarnybines patalpas, o link Baltarusijos Respublikos pradėjo važiuoti 19.50.16 val., t. y. šie veiksmai atlikti per 3.58 min. Pagal ekspertizės akto priedą visa tai trunka 5.49 min. (taip skaičiuojama, kadangi per tą laiką garso įraše nėra užfiksuotas galimas mašinos užvedimas ir išvažiavimas). Kasatoriaus nuomone, toks akivaizdus laiko nesutapimas paneigia teismo išvadą, kad įrašas nėra sumontuotas, nes kitaip paaiškinti laiko skirtumų tarp nukentėjusiojo daryto garso įrašo ir vaizdo kamerų fiksuotų duomenų negalima. Be to, teismai tendencingai įvertino jo pirminius parodymus, neatsižvelgdami į tai, kad tuos parodymus jis davė dėl psichologinės prievartos, žadant nušalinti jį nuo tarnybos ir neleidžiant baigti specializuotų studijų M. Romerio universitete.
Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras prašo nuteistojo E. K. kasacinį skundą atmesti. BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimai, nesutinka su įrodymų vertinimu. Iš bylos medžiagos matyti, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas, vertindami ištirtus įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio reikalavimų ir esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų nepadarė. Pirmosios instancijos teismas ištyrė byloje visus surinktus įrodymus: apklausė nukentėjusįjį A. S., liudytojus, ištyrė rašytinius įrodymus, įvertino specialisto ir ekspertų išvadas, juos tarpusavyje sugretino ir pripažino teisėtais bei pakankamais nuteistojo kaltei pagrįsti. Tai, kad teismas kitaip vertina ištirtus įrodymus negu norėtų nuteistasis, nelaikytina esminiu Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimu, nes įstatymu įrodymų vertinimo prerogatyva suteikta teismui. BPK 20 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad nustatyti, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra baudžiamoji byla. Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad ikiteisminio tyrimo metu duomenys buvo renkami pažeidžiant Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimus. Tokią pačią išvadą padarė ir apeliacinės instancijos teismas, kuris nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrino nagrinėdamas E. K. apeliacinį skundą. Kasatorius teigia, kad teismai neturėjo remtis asmens kratos protokolu, nes šis procesinis dokumentas buvo surašytas nesilakant įstatymo reikalavimų, jame nurodytas laikas neatitinka faktinių bylos aplinkybių. BPK 369 straipsnyje numatyti tik du kasaciniai pagrindai, dėl kurių galima kasacija, t. y. dėl esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų ir netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo. Šiuo atveju kasatorius prašo atlikti faktinių aplinkybių tyrimą ir vertinimą, tačiau tai nėra kasacijos dalykas. Pirmosios instancijos teismas faktų, kad būtų suklastotas asmens kratos protokolas, nenustatė, tokias išvadas patvirtino ir apeliacinės instancijos teismas. Kasatoriaus teiginys, kad teismo pripažintas įrodymu nukentėjusiojo pateiktas garso įrašas yra suklastotas, nepagrįstas. Tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismas motyvuotai pasisakė, kad prioritetinės reikšmės šiam įrodymui nesuteikia, o jį vertina visos bylos kontekste. Atliktos fonoskopinės ekspertizės specialistai įrašo sumontavimo požymių nenustatė, o laiko skirtumai tarp įrašo trukmės ir pasienio kontrolės punkto vaizdo kamerų fiksuoto laiko galėjo atsirasti dėl objektyvių priežasčių, nes A. S. įrašą darė buitiniu diktofonu. Kita vertus, tai jokiu būdu negali paneigti E. K. kyšio priėmimo fakto. Apeliacinės instancijos teismas, išsamiai išnagrinėjęs nuteistojo apeliacinį skundą, priimtoje nutartyje į visus esminius apelianto argumentus motyvuotai atsakė.
Byloje nustatyta, kad nuteistasis yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 225 straipsnio 1 dalyje, subjektas, nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai, t. y. tai, kad jis reikalavo ir priėmė 50 JAV dolerių (151,85 Lt) vertės kyšį, taip pat nustatyti. Provokacijos elementų ir požymių tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas iš dalies tenkintinas.
Dėl Baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio 3 dalies taikymo
BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarime Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ išaiškinta bei ne kartą kasacinės instancijos teismo priimtose nutartyse pasisakyta, kad jeigu apeliacinės instancijos teismo sprendime (nuosprendyje ar nutartyje), priimtame išnagrinėjus bylą, nėra motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad skundas liko neišnagrinėtas, taip pažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, ir tai yra esminis Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų pažeidimas, nes dėl jo apeliacinės instancijos teismo priimtus nuosprendį ar nutartį negalima laikyti teisėtais (BPK 369 straipsnio 3 dalis).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, priimtoje nutartyje į visus esminius apelianto argumentus neatsakė, motyvų, paaiškinančių, kodėl jie atmetami, nenurodė (BPK 332 straipsnio 5 dalis).
Apeliaciniame skunde nuteistasis teigė, kad Operatyvinės veiklos skyriaus specialistai veikė kartu su A. S., kad kyšio davimo situacija buvo išprovokuota, kad teismas esmingai pažeidė BPK 20 straipsnyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles.
Pagal Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos VRM Vilniaus rinktinės Operatyvinės veiklos skyriaus viršininko R. Š. parodymus, asmuo, prisistatęs Aleksandru, jam paskambino apie 19.35 val. ir pranešė, kad du pareigūnai pareikalavo iš jo kyšio, pareigūnas, turėjęs tarnybinį ženklą Nr. 1320, paėmė 50 JAV dolerių kyšį, ir kad jis, ką tik praėjęs patikrinimo procedūras, yra Medininkų pasienio punkte. Taip pat šis pareigūnas parodė, kad tuoj pat į Medininkų pasienio postą jis pasiuntė pareigūnus K. C. (M.), M. Š. ir M. K. Nukentėjusysis A. S. parodė, kad kyšį jis davė pasienio kontrolės punkto tarnybinėse patalpose, kad pareigūnui (R. Š.) paskambino tuoj pat po kyšio davimo. Tačiau, kaip matyti iš Medininkų PKP daryto vaizdo įrašo, kurio turinys atskleistas dokumentų, daiktų apžiūros protokole, automobilio SAAB 95 (valst. Nr. duomenys neskelbtini) vairuotojas link įėjimo į Valstybės sienos apsaugos tarnybos tarnybines patalpas pajudėjo tik 19.47.01 val., kad šis automobilis iš vietos pajudėjo ir pradėjo važiuoti link Baltarusijos 19.50.16 val. Kaip matyti iš bylos medžiagos, E. K. buvo sulaikytas 19.50 val., asmens krata atlikta 19.55–20.05 val. Šias aplinkybes nuteistasis E. K. akcentavo apeliaciniame skunde, jomis grindė savo teiginius dėl ikiteisminio tyrimo veiksmų neteisėtumo, o pagal skundo esmę – ir dėl sprendimo pradėti ikiteisminį tyrimą teisėtumo (BPK 166 straipsnio 1 ir 3 dalies įstatymo redakcija, galiojusi iki 2007 m. rugsėjo 1 d.), tačiau apeliacinės instancijos teismas į jas nereagavo, priimtoje nutartyje dėl jų nepasisakė.
Teisėjų kolegija pažymi, kad tais atvejais, kai dėl tam tikrų duomenų atitikties 20 straipsnyje nustatytiems reikalavimams bylos nagrinėjimo teisme dalyviams kyla abejonių, nuosprendžio ar kito baigiamojo teismo akto aprašomojoje (motyvuojamoje) dalyje šios abejonės turi būti išanalizuotos ir padarytos kategoriškos, motyvuotos išvados, kodėl tokie duomenys laikytini arba nelaikytini įrodymais. BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti Baudžiamojo proceso kodekse numatytais proceso veiksmais. Privačių asmenų pateikti duomenys įrodymais nepripažįstami tais atvejais, kai jie gauti įstatyme tiesiogiai draudžiamu būdu. Tais atvejais, kai duomenis surenka valstybės institucijos ar pareigūnai, būtina patikrinti, ar jie gauti įstatyme numatytu būdu ir ar nebuvo pažeista įstatyme nustatyta duomenų gavimo tvarka. Duomenys, kuriuos valstybės institucijos ar pareigūnai gavo įstatyme nenumatytu būdu, įrodymais nepripažįstami, o jeigu renkant duomenis buvo pažeista jų gavimo tvarka, teismas turi įvertinti, ar nustatytos tvarkos pažeidimai turėjo įtakos gautų duomenų patikimumui, ar dėl šių pažeidimų buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės. Nagrinėjamojoje byloje ir pirmosios instancijos teisme, ir nuteistojo apeliaciniame skunde buvo keliamos abejonės dėl duomenų, gautų atliekant asmens apžiūrą, atitikties BPK 20 straipsnio reikalavimams, tačiau iš esmės jos nebuvo išanalizuotos. Pažymėtina ir tai, kad pasisakydamas dėl asmens, t. y. E. K., kratos laiko, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pagal pareigūnų parodymus, jie pirmiausia atliko tarnybinių patalpų apžiūrą, o po to, E. K. nuvedus į tarnybines patalpas, atliko nuodugnią jo asmens kratą, tačiau, pagal bylos duomenis, asmens krata, kaip jau minėta, buvo atlikta 19.55–20.05 val., o tarnybinių patalpų apžiūra, kaip matyti iš įvykio vietos apžiūros protokolo – 20.30–21.15 val. Nukentėjusiojo A. S. panaudojant diktofoną padarytu garso įrašu teismas rėmėsi kaip įrodymu, tačiau įrašo turinys nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismo nutartyje neišanalizuotas.
Reikalavimu duoti kyšį pripažįstami tokie veiksmai, kai kyšio atvirai reikalaujama ar netgi grasinama, jeigu nebus duodamas kyšis, neatlikti teisėtų veiksmų, kuriuos valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo galėjo ir turėjo atlikti vykdydamas įgaliojimus, arba kyšio reikalaujama grasinant jo negavus atlikti teisėtus veiksmus. Teismas nuosprendžio nustatomojoje dalyje konstatavo, kad E. K. reikalavo kyšio, tačiau nenurodė kaip reiškėsi šis objektyvusis kyšininkavimo požymis. Nuosprendžio motyvuojamoje dalyje reikalavimas duoti kyšį taip pat nėra tinkamai išanalizuotas, nukentėjusiojo šiuo klausimu duoti parodymai neįvertinti. Teismo posėdžio protokole, lyginant su nuosprendyje išdėstytais, tokių A. S. parodymų, kad „galimai ir pats kaltinamasis galėjo iš jo reikalauti pinigų“, kad ne atskirais klausimais, o visus „savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, patvirtina, tada jį apklausiant geriau atsiminė visas įvykio aplinkybes“, neužfiksuota. Apeliacinės instancijos teismas šių aplinkybių neanalizavo, dėl reikalavimo duoti kyšį iš esmės nepasisakė.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo nuosprendį pripažino teisėtu ir pagrįstu neišnagrinėjęs visų esminių apeliacinio skundo argumentų, todėl priimta nutartis negali būti pripažįstama teisėta. Nepatikrinęs bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą, todėl nutartis naikintina BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu ir byla grąžintina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 6 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.