Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Dmitrijus Korsakovas rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo P. L. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 19 d. nutarties P. L. administracinio teisės pažeidimo byloje ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus vyresniosios specialistės 2015 m. kovo 31 d. nutarimu P. L. pripažintas padaręs administracinius teisės pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 124¹ str. 2 d. ir 124¹ d. str. 8 d., ir jam paskirta galutinė subendrinta 57 Eur dydžio bauda. Administracinė nuobauda P. L. paskirta už tai, kad jis 2015 m. kovo 18 d., vairuodamas automobilį, rankomis naudojosi mobilaus ryšio priemone bei nepateikė galiojančio vairuotojo pažymėjimo. Šiais savo veiksmais P. L. pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 20 p. ir 16 p. reikalavimus.

Skundo autoriaus manymu KET 20 p. įtvirtinta norma nedviprasmiškai leidžia suprasti, kad kalbėjimasis mobiliuoju telefonu, nenaudojant rankų, yra nedraudžiamas. Nurodo, kad šiuo atveju mobiliojo ryšio telefonas buvo prilaikomas petimi, kontakto tarp apelianto rankos ir mobilaus ryšio telefono nebuvo, o abi jo rankos buvo naudojamos atlikti automobilio valdymo funkciją, todėl, remiantis nuosekliai formuojama teismų praktika, nėra KET 20 p. ir ATPK 124¹ str. 2 p. pažeidimo sudėties. Pažymi, kad mokslinėje literatūroje nurodoma, ką pažymėjo ir teisminio proceso metu dalyvavęs ekspertas, kad ranka ir petys yra atskiros kūno dalys. Todėl, akivaizdu, kad nors ir teismas, patvirtinęs, jog jokio kontakto tarp apelianto rankos ir telefono nebuvo, visiškai nepagrįstai paliko galioti policijos pareigūnų nutarimą ATPK byloje.

Anot apeianto, teisinis reglamentavimas visais atvejais turi būti aiškus ir nekelti dviprasmybių, o sąvokos įstatyme turi būti vartojamos ir taip pat aiškinamos tiksliai ir vienodai. Tačiau teismas ir policijos pareigūnai, aiškindami teisės normas, dėl kurių pažeidimo buvo priimtas nutarimas, netiksliai aiškina teisės normas, policijos pareigūnai sąvoką „ranka“ aiškina bendrine šnekamąją kalba, todėl priimta nutartis visiškai iškraipo teismų praktiką, palieka neapibrėžtas teisės pažeidimo, dėl kurio ir kilo ginčas, ribas.

Motyvuojamoji dalis

P. L. apeliacinis skundas netenkintinas.

ATPK 302¹¹ str. 1 d. įtvirtinta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliaciniame skunde kelia­mas ATPK 124¹ str. 2 d. numatytų nuostatų taikymo klausimas, todėl byla nagrinėjama apeliacinio skun­do ribose.

Pagal ATPK 257 str. administracinę bylą nagrinėjantis organas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi, įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Byloje priimtas procesinis sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu tik tuomet, kai visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išaiškinamos bei įvertinamos visos reikšmingos bylai aplinkybės (ATPK 248, 257, 284 str.). Kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, remiantis kuriais tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir administracinei nuobaudai skirti. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda.

Nagrinėjamu atveju apeliantas neigia savo kaltę, nurodydamas, kad pagal ATPK 124¹ str. 2 d. atsakomybėn gali būti traukiamas asmuo, kuris vairuodamas automobilį naudojasi mobiliojo ryšio priemonėmis, kai jomis naudojamasi rankomis, bet ne petimi. Skundą nagrinėjantis teismas atkreipia apelianto dėmesį, kad įstatymo leidėjas KET 20 p. ir ATPK 124¹ str. 2 d. įtvirtino sąvoką – naudojimasis mobiliojo ryšio priemonėmis rankomis – plačiąja prasme, t. y. draudžiamas bet koks naudojimasis mobiliojo ryšio priemonėmis rankomis, nesiejant atsakomybės su konkrečiu naudojimosi būdu, kuria rankos dalimi tai daroma, ar kiek vienoks ar kitoks naudojimasis mobiliojo ryšio priemone varžo asmens veiksmus ranka. Naudotis mobiliojo ryšio priemonėmis rankomis leidžiama tik išjungus transporto priemonės variklį. Pagal formuojamą teismų praktiką naudojimasis mobiliojo ryšio priemonėmis rankomis yra draudžiamas, jei transporto priemonės variklis neišjungtas, ir nesvarbu, ar vairuotojas kalba telefonu, ar skaito bei rašo trumpąsias žinutes, ar tikrina telefono žurnalo numerius, ar naršo internete, ar žiūri kitą mobiliojo ryšio priemonėje esančią informaciją. Tokiu būdu jis atlieka veiksmus, nesusijusius su transporto priemonės vairavimu, o tai nukreipia vairuotojo dėmesį nuo transporto priemonės vairavimo, dėl ko jis tampa neatidus, nesusikoncentravęs, ir taip jis kelia grėsmę eismo saugumui. Nors nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde negalėjimas taikyti administracinės atsakomybės pagal ATPK 124¹ str. 2 d. siejamas su aplinkybe, kad medicininiu požiūriu petys nėra laikomas rankos dalimi, pritartina apylinkės teismo išvadai, padarytai remiantis teismo posėdyje duotais eksperto paaiškinimais, kad petimi prispaudus mobiliojo ryšio priemonę prie ausies, šio veiksmo atlikime dalyvauja ir ranka bei jos raumenys, todėl vairuotojo judesiai, jų atlikimo galimybės yra apribotos. Pažymėtina, kad šiuo atveju suvaržomas ir vairuotojo gebėjimas atlikti judesius galva, kas mažina galimybę tinkamai ir saugiai valdyti transporto priemonę. Todėl atmestini apelianto teiginiai apie tai, kad nurodytas mobiliojo ryšio priemonės naudojimo būdas nevaržo judesių. Tai, kad nagrinėjamu atveju nebuvo sukelta jokio eismo įvykio ar atlikta pavojingo manevro, nei patvirtina, nei paneigia šios administracinėn atsakomybėn patraukto asmens versijos, kadangi jis buvo sustabdytas policijos pareigūnų. Atkreiptinas dėmesys, kad įstatymas šiuo atveju aukščiau iškelia visuomenės interesą, prevencinių priemonių taikymą ir pažeidėjo nubaudimą tam, kad būtų užtikrintas saugus eismas ir visuomenės saugumas, o ne asmens, įvykdžiusio teisės pažeidimą, asmeninis interesas išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su nelgalėjimu naudotis mobiliojo ryšio priemonėmis rankomis.

Kiti apeliacinio skundo teiginiai dėl apylinkės teismo išvadų, kurias administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo vertina kaip neobjektyvias, taip pat laikytini nepagrįstais. Apygardos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas, nagrinėdamas P. L. skundą, įstatyminių normų nepažeidė, jas taikė tinkamai, todėl teismo nutartis laikytina teisėta ir pagrįsta. Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Vadinasi, kiti proceso dalyviai, tarp jų ir administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad Kauno apylinkės teismas, priimdamas 2015 m. birželio 19 d. nutartį P. L. administracinio teisės pažeidimo byloje, tinkamai pritaikė materialinės ir procesinės teisės normas, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, teisėtai ir pagrįstai paliko nepakeistą Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinės veiklos skyriaus vyresniosios specialistės 2015 m. kovo 31 d. nutarimą, todėl skundžiamos nutarties naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 19 d. nutartį palikti nepakeistą ir P. L. apeliacinio skundo netenkinti.

Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.