Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės, Birutės Simonaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Irenos Stasiūnienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės J. Š. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2020 m. kovo 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-103-1037/2020 pagal ieškovės bankrutavusios mažosios bendrijos „M“ patikslintą ieškinį atsakovams A. Š. ir J. Š. dėl žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atsakovės (apeliantės) apeliacinis skundas netenkintinas.

22. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

23. Remiantis civilinės bylos duomenimis nustatyta, kad MB „M.“ buvo įregistruota 2012 m. gruodžio 4 d. Šios bendrijos vienintelė steigėja – E. Š. (atsakovės J. Š. anyta). Nuo 2013 m. liepos 11 d. įmonės vadovu įregistruotas atsakovas A. Š..

24. Nustatyta, kad duomenys apie MB „M.“ vadovo pakeitimą Juridinių asmenų registrui pateikti 2013 m. liepos 9 d., pažymoje apie juridinį asmenį nurodyta, kad A. Š. bendrijos direktoriumi yra nuo 2013 m. liepos 11 d. Civilinė (paslaugų) sutartis su A. Š. pasirašyta 2013 m. rugsėjo 10 d.

25. Remiantis teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad Kauno apygardos teismo 2019 m. gegužės 10 d. nutartimi MB „M.“ iškelta bankroto bylą, bankroto administratore paskirta MB „Atisa“. Įmonės bankroto byloje patvirtinti kreditoriniai reikalavimai, kurių bendra suma – 8 631,63 Eur (kreditoriui T. K. – 5 636,79 Eur, kreditorei UAB „Asimesta“ – 2 418,69 Eur, kreditorei A. Z. individualiai įmonei – 545,91 Eur ir kreditorei VMI – 30,06 Eur).

26. Remiantis civilinės bylos ir teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad Telšių apylinkės teismo 2018 m. balandžio 17 d. nuosprendžiu atsakovas A. Š. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 223 straipsnio 1 dalį (Aplaidus apskaitos tvarkymas) ir pagal BK 184 straipsnio 1 dalį (Turto iššvaistymas); J. Š. buvo pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 215 straipsnio 1 dalį (Neteisėtas elektroninės mokėjimo priemonės ar jos duomenų panaudojimas) ir pagal BK 198(1) straipsnio 1 dalį (Neteisėtas prisijungimas prie informacinės sistemos). Šiaulių apygardos teismas 2018 m. liepos 4 d. nutartimi Telšių apylinkės teismo 2018 m. balandžio 17 d. nuosprendį paliko nepakeistą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. kovo 5 d. nutartimi, priimta baudžiamojoje byloje Nr. 2K-44-788/2019, panaikino Telšių apylinkės teismo 2018 m. balandžio 17 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo 2018 m. liepos 4 d. nutarties dalį dėl A. Š. nuteisimo pagal BK 184 straipsnio 1 dalį ir 223 straipsnio 1 dalį ir priteisimo iš jo civiliniam ieškovui T. K. 4 714,37 Eur turtinei ir 700 Eur neturtinei žalai atlyginti ir bylą A. Š. atžvilgiu nutraukė. Kitą pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, t. y. dėl J. Š. nuteisimo, palikto nepakeistą.

Dėl ginčo esmės

27. Kasacinis teismas savo praktikoje yra įtvirtinęs teisės aiškinimo taisyklę, kad civilinės atsakomybės prasme kaip vadovas gali būti vertinamas ne tik asmuo, kuris pagal įmonės dokumentus tuo metu ėjo įmonės vadovo pareigas (de jure vadovas), tačiau ir bet kuris kitas asmuo, jei nustatoma, kad įmonė veikė jo vadovaujama (de facto vadovas). Pripažinus, kad formaliai vadovu nepaskirtas asmuo sistemingai atliko funkcijas, kurias paprastai atlieka vadovas, jo atsakomybė už neteisėtais veiksmais įmonei padarytą žalą taikoma kaip de jure vadovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2013). Naujausioje kasacinio teismo praktikoje expressis verbis (tiesiogiai) įtvirtinta, kad faktiniu įmonės vadovu pripažįstamas tas asmuo, kuris atlieka juridinio asmens vadovui priskirtas funkcijas ir priima vadovui pagal kompetenciją priskirtus valdingus sprendimus, nepriklausomai nuo jo einamų formalių pareigų įmonėje ir nepriklausomai nuo jo buvimo ar ne įmonės dalyviu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-265-611/2017, 26 punktas).

28. Asmens, oficialiai nepaskirto bendrovės vadovu, pripažinimo faktiniu bendrovės vadovu kriterijai yra: 1) vadovavimo funkcijos vykdymas (taip pat ir privalomų instrukcijų formaliai paskirtiems valdymo organams davimas); 2) vadovavimas yra nuolatinio pobūdžio – asmuo sistemingai atlieka veiksmus, kurie pagal įstatymus ir steigimo dokumentus būdingi juridinio asmens vadovui. Taigi ieškovas, siekdamas pagrįsti atsakovo, kaip de facto vadovo statusą, turi įrodyti, kad tas asmuo sistemingai atliko bendrovės vadovui būdingus veiksmus. Tokių veiksmų nustatymas yra fakto klausimas ir jis yra vertinamas individualiai kiekvienos konkrečios bylos atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-4-313/2018, 35 punktas).

29. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. kovo 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2K-44-788/2019 nurodė, jog iš bylos medžiagos matyti, kad A. Š., nors oficialiai ir buvo MB „M.“ direktorius, banko sąskaitos ir mokėjimo kortelės naudotojas, tačiau realiai jokių su bendrijos veikla susijusių klausimų nesprendė, prieigos prie banko sąskaitos ir mokėjimo kortelės neturėjo, bendrijos pinigais nedisponavo. Byloje nustatyta, jog MB „M“ steigėja ir vienintelė narė yra nuteistosios J. Š. anyta. Nustatyta ir tai, kad MB „M“ buvo J. ir V. Š. šeimos verslas, būtent jie, o ne direktorius A. Š. įtraukė T. K. į sutartinius santykius su MB „M“.

30. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat nurodė, kad iš bylos duomenų matyti, kad J. Š. sąmoningai pasirinko tokį verslo modelį, pagal kurį oficialiai paskirtas direktorius jokių sprendimų nepriima, o visus finansinius reikalus tvarko ji pati, kaip šeimos verslo atstovė, nors ir neturi jokio statuso bendrijoje. Būdama „šešėlinė“ bendrijos vadovė, turėdama oficialiam direktoriui išduotas prisijungimo prie bendrijos banko sąskaitos priemones ir banko mokėjimo kortelę, T. K. į bendrijos sąskaitą pervestus pinigus J. Š. išleido reikmėms, nesusijusioms su sutartiniais įsipareigojimais T. K., o visą atsakomybę dėl to primetė formaliam bendrijos direktoriui. Tokie veiksmai, išviliojant iš kliento pinigus ir neketinant vykdyti prisiimtų įsipareigojimų, teismų praktikoje paprastai kvalifikuojami kaip sukčiavimas. Nors toks kaltinimas J. Š. nepateiktas, minėtos aplinkybės rodo, kad, prisijungdama prie bendrijos banko sąskaitos, atlikdama finansines operacijas su sąskaitoje esančiais pinigais ir panaudodama mokėjimo kortelę, identifikuodama save elektroninei sistemai kaip A. Š., J. Š. veikė priešingais teisei tikslais, siekdama pasipelnyti T. K. sąskaita ir išvengti teisinės atsakomybės už tai. Teisėjų kolegija darė išvadą, kad J. Š. veiksmai atitinka visus objektyviuosius ir subjektyviuosius nusikalstamų veikų, apibrėžtų BK 198(1) straipsnio 1 dalyje ir 215 straipsnio 1 dalyje, požymius.

31. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nustatytas aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šioje nutartyje nurodė, kad realiai MB „M“ vadovavo J. Š., t. y. būtent ji buvo faktinė MB „M“ vadovė; kad būtent J. Š., o ne A. Š., yra atsakinga už lėšų išvaistymą.

32. CPK 182 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad nereikia nustatinėti aplinkybių – asmens nusikalstamų veiksmų padarinių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje (prejudiciniai faktai). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas šią proceso teisės normą, yra nurodęs, kad teismo nuosprendžiu nustatyti faktai turi ribotą prejudicinę galią civilinėje byloje. Teisiamojo veiksmai baudžiamojoje byloje tiriami ir vertinami baudžiamojo proceso ir baudžiamųjų įstatymų taikymo aspektu. To paties asmens veiksmai civilinėje byloje vertinami pagal civilinio proceso ir civilinio įstatymo reikalavimus. Įrodinėjimo dalykai baudžiamojoje ir civilinėje byloje paprastai skiriasi. Kita vertus, yra civilinių bylų, kuriose baudžiamosiose bylose nustatyti faktai įeina į įrodinėjimo dalyko sudėtį civilinėje byloje. Pavyzdžiui, nusikalstama veika padarytos žalos pobūdis ir dydis, tiesioginiai nusikaltimo padariniai (kūno sužalojimai, turto sunaikinimas) ir kt. Šios aplinkybės, nustatytos teismo nuosprendyje, civilinėje byloje turi prejudicinę galią ir negali būti iš naujo įrodinėjamos. Taigi pagal CPK 182 straipsnio 3 punktą teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, neprivalo iš naujo nustatyti teismo nuosprendžiu konstatuotų nusikalstamų veiksmų bei jų civilinių teisinių padarinių, taip pat to, ar juos padarė asmuo, dėl kurio priimtas teismo nuosprendis, tuo tarpu kiti teismo nuosprendžiu nustatyti faktai prejudicinės galios civilinėje byloje neturi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2008; 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2008).

33. Nagrinėjamu atveju baudžiamojoje byloje nustatyti prejudiciniai faktai, kurie patvirtina, kad atsakovė J. Š. buvo faktinė MB „M“ vadovė. Ji disponavo gautais pinigais ir išleido juos ne pagal paskirtį, tokiais atsakovės veiksmais bendrijai buvo padaryta žala, įmonės gautos pajamos nebuvo panaudotos įmonės poreikiams, įmonė, neturėdama pakankamai lėšų, neatsiskaitė su trečiaisiais asmenimis, o išaugusios skolos lėmė įmonės bankrotą.

34. CK 2.87 straipsnio 1–3 dalyse nustatyta, kad juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai, turi būti lojalus juridiniam asmeniui ir laikytis konfidencialumo, privalo vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams.

35. CK 2.87 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta, kad juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas šiame straipsnyje ar steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenustato kitaip. Juridinio asmens valdymo organo nario civilinę atsakomybę pagal CK 2.87 straipsnio nuostatas lemia jo pareiga veikti išimtinai juridinio asmens interesais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-249-686/2017, 13 punktas).

36. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kad įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja fiduciariniai santykiai, nuo pat tapimo įmonės vadovu momento vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai. Ar vadovas konkrečiu atveju šią pareigą įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą. Įmonės vadovas (vienasmenis ar kolegialus) privalo rūpintis, kad įmonė laikytųsi įstatymų, nustatytų jos veiklos apribojimų ir kt. Taigi įmonė ir jos valdymo organai (kolegialūs ir (ar) vienasmeniai) privalo laikytis įmonių veiklą reglamentuojančių įstatymų, nepriešpriešinti įmonės interesų visuomenės interesams. Dėl šios priežasties įmonės vadovo (vienasmenio ar kolegialaus) civilinė atsakomybė gali atsirasti tiek įmonei, kai įmonės vadovas veikia prieš įmonės interesus, tiek tretiesiems asmenims, kai įmonės vadovas pažeidžia apribojimus, nustačius tam tikras trečiųjų asmenų teisių apsaugos garantijas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-266/2006; 2013 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-581/2013).

37. Vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Tokio pobūdžio bylose iš pirmiau nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Bendrovės vadovas, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės ir remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų paneigti šią prezumpciją (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166-421/2015).

38. Ieškinys atlyginti žalą taikant civilinę atsakomybę bendrovės vadovui gali būti pareikštas šiais skirtingais pagrindais: dėl vadovo veikloje įstatymu nustatytų pareigų pažeidimo, fiduciarinių pareigų pažeidimo ir (arba) netinkamo verslo sprendimo priėmimo, dėl kurių atsirado žala. Priklausomai nuo ieškinio reikalavimo pagrindo, skiriasi įrodinėjimo pareigos nustatant vadovo civilinės atsakomybės sąlygas apimtis.

39. Nagrinėjamoje byloje ieškovė prašė priteisti žalos atlyginimą iš faktinės MB „M“ vadovės už jos fiduciarinių pareigų pažeidimą. Ieškovė įrodinėja, kad atsakovė netinkamai disponavo įmonės lėšomis, todėl įmonei buvo padaryta žala.

40. Teisėjų kolegija pažymi, kad fiduciarinės pareigos reikalauja viso valdymo organo elgesio atitikties rūpestingumo ir lojalumo standartams. Lojalumo pareiga reiškia, jog juridinio asmens valdymo organo narys privalo veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams, taip pat negali naudoti juridinio asmens turto asmeninei naudai ar naudai trečiajam asmeniui gauti be juridinio asmens dalyvių sutikimo. Nustačius aplinkybes, kad vadovas bendrovės turtą ir finansus valdo ar turtu bendrovės vardu disponuoja nesilaikydamas CK 2.87 straipsnyje nustatytų principų, nevykdydamas fiduciarinių pareigų bendrovei, gali būti sprendžiama dėl jo veiksmų vykdant pareigas neteisėtumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-64-248/2016, 23–24 punktai).

41. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad atsakovė J. Š. veikė neteisėtai; dėl jos veiksmų įmonės gautos pajamos nebuvo panaudotos MB „M“ veiklai bei poreikiams; atsakovė įmonės lėšas išleido reikmėms, nesusijusioms su sutartiniais įmonės įsipareigojimais; įmonė, neturėdama pakankamai lėšų, neturėjo galimybės atsiskaityti su trečiaisiais asmenimis; įmonei praradus jai priklausančias lėšas ir įmonės lėšų nepanaudojus įmonės poreikiams, įmonei buvo padaryta žala; dėl atsakovės neteisėtų veiksmų, įmonė nebeturėjo galimybės tinkamai ir laiku atsiskaityti su savo kreditoriais, įmonės skolos išaugo ir įmonė bankrutavo.

42. Nurodytų aplinkybių pagrindu darytina išvada, kad atsakovės J. Š. veiksmuose nustatytos visos civilinei atsakomybei taikyti būtinos sąlygos – neteisėti veiksmai, žala (nuostoliai), priežastinis ryšys ir kaltė. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje yra įrodytas įmonės valdymo organo (de facto vadovo – atsakovės J. Š.) fiduciarinių pareigų (lojalumo, sąžiningumo, protingumo ir kt.) pažeidimas. Vadovas yra saistomas pareigos siekti bendrovei naudos, atsižvelgdamas į esamą ekonominę situaciją, jis turi pareigą saugoti įmonės turtą, valdyti jį tinkamai bei veikti geriausiais būtent bendrovės interesais. Šiuo atveju atsakovės veiksmai vertintini kaip pažeidžiantys vadovo rūpestingumo pareigą. Atsakovė turėjo užtikrinti, kad bendrijai priklausančios lėšos būtų naudojamos išimtinai bendrijos interesais, tačiau šios pareigos tinkamai nevykdė, t. y. atliko neteisėtus veiksmus. Įmonei buvo padaryta žala, kuri priežastiniu ryšiu susijusi su atsakovės neteisėtais veiksmais.

43. Apibendrindamas apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė CPK 182 straipsnio 3 punkto nuostatas; nustatė visas juridinio asmens valdymo organo civilinei atsakomybei kilti būtinas sąlygas (neteisėtus veiksmus, kaltę, žalą, priežastinį ryšį), todėl atsakovės atžvilgiu priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

Dėl bylos procesinės baigties

44. Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo bylos faktines aplinkybes, tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, minėtomis įstatymų normomis, ir tuo pagrindu ginčo klausimu priėmė pagrįstą ir teisėtą procesinį sprendimą. Įvertinusi aplinkybių visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovė šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

45. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

46. Teismui nutarus, kad atsakovės J. Š. apeliacinis skundas netenkintinas, ieškovei bankrutavusiai MB „M“ prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo nepateikus, klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo apeliacinės instancijos teisme nespręstinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2020 m. kovo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.