Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-07-17 · Administracinė byla Nr. I-4005-609/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-07-17
Bylos Nr.
I-4005-609/2019
Teisminio proceso Nr.
3-63-3-00184-2019-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Eglė Kiaurakytė
Pareiškėjas
J.P.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-4005-609/2019Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00184-2019-0Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2.;20.5.1 37.2; 55.1 (S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. liepos 17 d.Klaipėda
Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėja Eglė Kiaurakytė,sekretoriaujant Renatai Šarkauskienei,dalyvaujant pareiškėjui J.P.,

viešame teismo posėdyje vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J.P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teismas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas J.P. prašo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos AVPK), jam priteisti 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Skunde (b. l. 1-21) nurodė, jog nuo 2016 m. spalio 22 d. iki 2018 m. gegužės 22 d. įvairiais laikotarpiais jis buvo laikomas Klaipėdos AVPK areštinėje (toliau – ir Areštinė) sąlygomis, neatitinkančiomis sveikatos ir higienos normų reikalavimų, prilygstančiomis žmogaus kankinimui. Paaiškina, jog kamerose buvo nuo 1 iki 4 asmenų, todėl net keletą kartų buvo pažeistas minimalus vienam asmeniui turintis tekti plotas, kurį dar labiau mažino kamerose esantis kietasis inventorius. Pateikia apskaičiavimus, pagal kuriuos visu laikotarpiu, išskyrus nuo 2016 m. spalio 22 d. iki lapkričio 4 d., neatitiko minimali ploto norma. Teigia, jog minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida, todėl jas pažeidžiant jo kalinimo sąlygos buvo žeminančios Konvencijos 3 straipsnio požiūriu. Reiškia pretenzijas dėl kankinimo periodiškai laikant kameroje be kitų asmenų (vienutėje). Paaiškina, kad areštinėje tarp miegamojo lovų tarpas buvo itin mažas, nesiekė net pusės metrų, todėl buvo pažeista asmeninės erdvės norma. Dėl itin mažo asmeniui tenkančio ploto ir perpildytų kamerų jam tekdavo valgyti atšalusį maistą. Pažeidžiant nacionalinius ir tarptautinius teisės aktus dėl ploto normos neužtikrinimo jam buvo padaryta 2000 Eur neturtinė žala. Skundžiasi pažeistomis teisėmis dėl pasivaikščiojimo kiemelių nešvaros, blogo kvapo, higienos normų neatitikimo. Teigia, jog dėl blogų oro sąlygų atsisakius pasivaikščioti ir prašant pareigūnų išvesti pasivaikščioti vėliau, jie nesuteikdavo teisės pasivaikščioti. Mano, jog teisinis reglamentavimas nustatantis teisę tik 1 val. pasivaikščioti kiemeliuose gali būti vertinamas kaip Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Dėl minėtų veiksmų patyrė 1000 Eur neturtinę žalą.

Akcentuoja, jog nebuvo užtikrinama judėjimo laisvė, jis negalėjo tinkamai sportuoti lauke, patalpose. Reiškia pretenzijas dėl blogos ventiliacijos, apšvietimo. Paaiškina, jog ant kameros langų yra uždėtos grotos ir neskaidrios plastmasės plokštės, kurios mažina natūralios šviesos patekimą į kameras. Akcentuoja, jog kamerose esantys sanitariniai mazgai nėra atskirti nuo likusios kameros dalies, dėl ko būdavo kamerose nemalonus kvapas, jam skaudėjo galvą, pykindavo.Teigia, jog naudojantis sanitariniu mazgu nebuvo užtikrintas jo privatumas. Skundžiasi televizijos antenų lizdų bei radijo taškų nebuvimu, teigdamas, jog dėl ant langų uždėto plastiko negalėdavo į lauką iškišti antenos kabelio, todėl buvo apribota jo teisė gauti informaciją. Dėl minėtų neteisėtų veiksmų prašo priteisti 3000 Eur neturtinę žalą. Skundžiasi higienos normų pažeidimu. Teigia, jog nebuvo tinkamai aprūpintas patalyne, nebuvo išduoti tinkami rankšluosčiai, nebuvo sudarytos sąlygos džiovinti rūbus, kamerose neišduodavo vonelės rūbų išsiskalbimui, o šiukšlių konteineriai buvo įrengti šalia sulaikymo kamerų, dėl ko sklisdavo nemalonūs kvapai. Argumentuoja, jog vaikščiodamas nešvariais rūbais patyrė didelį stresą, išgyvenimus. Pabrėžia, jog areštinėje dažnai nebuvo šilto vandens, jam nebuvo sudaryta galimybė prausti kūną šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Teigia, jog nebuvo sudarytas kitoks grafikas tuomet, kai šiltas vanduo atsirasdavo, taip pat atsakovas nekeitė grafiko atsižvelgiant į pareiškėjo, kaip sportuojančio asmens, poreikį praustis dažniau. Taip pat skundžiasi graužikų buvimu kamerose, teikdamas, jog administracija nevykdė jokios deratizacijos, dezinfekcijos. Dėl minėtų veiksmų patyrė 2000 Eur neturtinę žalą. Reiškia pretenzijas dėl netinkamos maisto kokybės, netinkamo kaloringumo, netinkamo maitinimo užtikrinimo. Kadangi jis yra sportuojantis, turėjo būti taikomas 1,6 fizinio aktyvumo koeficientas ir maistas turėjo būti tiekiamas kaloringesnis. Dėl netinkamo maitinimo užtikrinimo patyrė 2000 Eur neturtinę žalą. Paaiškina, jog areštinės gyvenamosiose patalpose įrengtos vaizdo stebėjimo kameros, per kurias vykdomas stebėjimas didesnėje patalpos dalyje, negu tai yra būtina, apimant ir sanitarinį mazgą. Tai sukėlė jam psichologinį diskomfortą, garbės ir orumo pažeminimą, todėl neturtinę žalą vertina 5000 Eur suma. Visos aukščiau nurodytos kalinimo sąlygos sukėlė jam fizinius skausmus, psichologinius išgyvenimus, kančią, baimę, nepilnavertiškumo jausmą, garbės ir orumo pažeminimą, bendravimo galimybių sumažėjimą, emocinius, dvasinius išgyvenimus.

Šalies argumentai

Teismo posėdžio metu pareiškėjas palaiko skunde išdėstytas aplinkybes ir prašo skundą tenkinti. Prašė atkreipti dėmesį į vaizdo stebėjimą kamerose, sanitarinių mazgų netinkamą įrengimą.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepime (b.l. 50-54) nurodyta, jog su skundu nesutinka ir prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Teigia, jog pareiškėjas buvo laikomas Areštinės kamerose, nepažeidžiant Vidaus reikalų ministro 2017 m. balandžio 3 d. įsakymo Nr. 1V-247 58 punkte nustatyto minimalaus gyvenamojo ploto tenkančio vienam laikomam asmeniui dydžio, t.y. ne mažiau kaip 5 kv.m., neįskaitant sanitarinio mazgo į bendrą gyvenamąjį plotą. Pažymi, jog pareiškėjas vienutėje nebuvo laikomas ilgiau kaip 15 parų, todėl nėra atsakovo neteisėtų veiksmų. Paaiškina, jog areštinės kamerose įrengtos 170 cm sanitarinio mazgo atskiriamos pertvaros su 120 cm. varstomomis durimis, metaliniai unitazai, sanitarinio mazgo oro ventiliacijos sistema pagal galiojantį teisinį reglamentavimą. Nurodo, jog Areštinės kameros lovos yra įrengtos 2015 metais, tinkamos naudojimui, o kameros baldais aprūpinamos vadovaujantis Lietuvos Respublikos generalinio komisaro 2002 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. 380 30 punkto nuostatomis. Paaiškina, jog areštinėje yra įrengta mechaninė patalpų vėdinimo sistema, taip pat yra galimybė išvėdinti patalpas per atidaromus langus, apšvieta atitinka higienos normų reikalavimus. Pabrėžia, jog pagal Teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos ir eksploatavimo reikalavimus nėra numatyti lizdai televizijos antenoms, tačiau areštinėje yra sudarytos sąlygos antenos kabelį iškišti per atidaromą langą. Dėl areštinėje tiekiamo maisto paaiškina, kad jį tiekia UAB (duomenys neskelbtini), pagaminti patiekalai patiekiami ir areštinėje laikomiems asmenims išdalinami vienkartiniuose induose. Akcentuoja, jog pareiškėjas buvo tinkamai aprūpintas minkštuoju inventoriumi ir patalynės komplektu, higienos priemonėmis, lova. Paaiškina, jog trūkumas dėl kameroje Nr. 2 neįrengtų sanitarinio mazgo durų buvo nedelsiant įvykdytas. Teigia, jog pareiškėjui buvo tinkamai užtikrinta teisė nusiprausti dušu, administracija ginčo laikotarpiu organizavo profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą. Argumentuoja, jog vaizdo stebėjimo kameros įrengtos taip, kad vaizdo stebėjimas būtų vykdomas ne didesnėje patalpos ar teritorijos dalyje ir renkama ne daugiau vaizdo duomenų, negu tai yra būtina, o vaizdo stebėjimo kameros nestebi vietų, kuriose asmens stebėjimas žemintų žmogaus orumą. Pažymi, jog nesant atsakovės neteisėtų veiksmų ir įrodymų apie patirtą žalą, nėra ir priežastinio ryšio, todėl skundo patenkinimui teisinio pagrindo nėra.

Teismas

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl netinkamų jo laikymo Areštinėje sąlygų, atlyginimo priteisimo įvairiais laikotarpiais nuo 2016 m. spalio 22 d. iki 2018 m. gegužės 22 d. Pareiškėjo teigimu, patirta neturtinė žala pasireiškė patirtais nepatogumais, fiziniais skausmais, psichologiniais išgyvenimais, kančiomis, baime, nepilnavertiškumo jausmu, garbės ir orumo pažeminimu, bendravimo galimybių sumažėjimu, emociniais, dvasiniais išgyvenimais.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo praktikoje (2010 m. gegužės 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-614/2010) laikosi nuostatos, jog valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų/neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 str. 1 d.). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo būtina nustatyti, kad asmuo tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. „Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Pažymėtina, kad neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą, lemia šios žalos prigimtis ir objektas. „Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, atlyginimo, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galbūt neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų konkrečią išraišką (galbūt kilsiančias pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme” (LVAT 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-1168/2013). Nurodytos nuostatos suponuoja tvirtinimą, kad neturtinės žalos atsiradimui reikalinga nustatyti tokius pat, kaip ir turtinės žalos atlyginimo atveju, būtinus sudėtinius tarpusavyje organiškai susijusius elementus be kurių neturtinės žalos atlyginimas yra negalimas.

Kadangi neturtinė žala kildinama iš netinkamų pareiškėjo laikymo Areštinėje sąlygų, nagrinėjamoje byloje aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad pagal jo praktiką tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 straipsnio veikimo sferą. Šio minimalaus žiaurumo laipsnio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, pvz., elgesio trukmės, jo pasekmių fizinei bei dvasinei būklei ir – tam tikrais atvejais – nuo nukentėjusiojo lyties, amžiaus bei sveikatos būklės. Be to, vertindamas, ar elgesys yra „žeminantis orumą“ 3 straipsnio prasme, EŽTT atsižvelgia į tai, ar juo siekiama pažeminti ir sumenkinti tam tikrą asmenį ir ar pasekmių prasme jis nepalankiai paveikė jo ar jos asmenybę su 3 straipsniu nesuderinamu būdu (EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimas Peers prieš Graikiją pareiškimo Nr. 28524/95).

Europos Tarybos Rekomendacijos Nr. R (84) 15 „Dėl viešosios atsakomybės“ 1 principas nurodo, kad viešosios valdžios institucijos aktu sukeltos žalos atlyginimas turi būti užtikrinamas, jei žala atsirado dėl to, kad viešoji institucija nukentėjusio asmens atžvilgiu neveikė tokiu būdu, kuris pagrįstai tikėtinas jos veikloje, atsižvelgus į teisės reikalavimus. Dėl šios priežasties pirmiausia vertinama, ar atsakovė atliko neteisėtus veiksmus. EŽTT, vertindamas įkalinimo sąlygas, atsižvelgia į daugelį aplinkybių, tokių kaip galimybės nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos, įkalinimo tam tikromis sąlygomis trukmę, fizines ir psichines įkalintojo savybes, kalinčio asmens amžių, lytį, sveikatos būklę ir kt. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98).

Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista nežymiai, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t.

Vertinant asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgtina į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą valstybės ekonominę situaciją bei jos piliečių bendrą materialinį lygį; pragyvenimo lygį (LVAT 2015 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Taip pat atsižvelgiama ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką priteisiamos neturtinės žalos atlyginimo pinigais vidurkį (vidutiniškai apie 3-6 Eur už vieną pažeidimo parą, nutartys administracinėse bylose Nr. A-41-442/2015, Nr. A-1009-442/2015, Nr. A-821-442/2015, Nr. A-811-442/2015, Nr. A-801-442/2015, Nr. A-812/442/2015, Nr. A-2711-520/2015, Nr. A-2277-520/2015, Nr. A-2168-520/2015, Nr. A-2029-624/2015, Nr. A-2185-520/2015, vidutiniškai po 8-10 Eur už vieną pažeidimo parą, 2016-01-21 nutartys administracinėse bylose Nr. A-256-442/2016, Nr. A-267-442/2016), kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2014-02-27 nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (LVAT 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-2072/2013).

Pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina iš jo laikymo Areštinės kamerose sąlygų, pažeidžiant vienam asmeniui tenkantį plotą, ploto trūkumą laisvam judėjimui, netinkamo natūralaus apšvietimo, ventiliacijos nebuvimo, pažeistų teisių, jį laikant vienutėje, per mažo ploto pasivaikščiojimams, netinkamai įrengto sanitarinio mazgo, netinkamo aprūpinimo kietuoju ir minkštuoju inventoriumi, netinkamo maitinimo užtikrinimo, sąlygų skalbti ir džiovinti rūbus nesudarymo, teisės nusiprausti neužtikrinimo, radijo ir televizijos antenų lizdų neįrengimo, dėl graužikų kamerose buvimo, pažeistų teisių stebint jį vaizdo stebėjimo kameromis.

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 2 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje ne ilgiau kaip penkiolika parų, kol bus atliekami procesiniai veiksmai, kurių negalima atlikti šiems asmenims esant tardymo izoliatoriuje. Suimtieji ikiteisminio tyrimo metu prokuroro motyvuotu nutarimu, o bylos nagrinėjimo teisme metu teisėjo ar teismo motyvuota nutartimi iš tardymo izoliatoriaus gali būti perkelti (uždaryti) į teritorinės policijos įstaigos areštinę ne ilgiau kaip penkioms paroms, kad būtų galima atlikti procesinius veiksmus, jeigu procesinių veiksmų atlikimo negalima užtikrinti suimtiesiems esant tardymo izoliatoriuje arba dėl suimtųjų dalyvavimo bylų nagrinėjime teisme. Toks laikymas teritorinės policijos įstaigos areštinėje turi būti nedelsiant nutrauktas, kai tai tampa nebereikalinga. Šiems asmenims taikomos šio įstatymo, išskyrus 23, 25, 26, 28, 40, 41, 42, 43 straipsnius, nuostatos.

Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisykles tvirtina vidaus reikalų ministras. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2017 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. 1V-247 (originali redakcija, galiojusi nuo 2017 m. balandžio 4 d. iki 2018 m. spalio 24 d., pareiškėjo laikymo areštinės kamerose metu) patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 58 punktu policijos areštinės kameroje vienam areštantui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kvadratiniai metrai (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Iki 2017 m. balandžio 2 d. galiojo Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. Nr. 5-V-356 įsakymu patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punktas, kuriame nustatyta, kad asmeniui turi tekti ne mažiau nei 5 kv. m, neįskaičiuojant sanitarinio mazgo ploto į bendrą gyvenamąjį plotą.

Iš Klaipėdos AVPK Areštinės viršininko D.P. tarnybinio pranešimo (b.l. 55-59) nustatyta, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kurių plotas svyravo nuo 7,24 kv.m. iki 22,04 kv.m., asmenų skaičius kamerose svyravo nuo 1 iki 4, o vienam asmeniui atitenkantis plotas (neįskaitant sanitarinio mazgo ploto) svyravo nuo 5,04 kv.m. iki 15,52 kv.m. Šių duomenų pagrindu spręstina, jog mažiausias pareiškėjui tenkantis plotas jo buvimo Klaipėdos apskrities VPK areštinėje metu buvo 5,04 kv.m., todėl akivaizdu, kad visu ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui areštinės kamerose tenkantis plotas. Atsižvelgiant į tai, kad teisės aktai nenumato draudimo areštinės kamerose laikyti asmenis ir po vieną, todėl laikotarpiu nuo 2017 m. spalio 19 d. iki spalio 24 d., nuo 2018 m. sausio 4 d. iki sausio 9 d., 2018 m. sausio 23 d., nuo 2018 m. kovo 5 d. iki kovo 7 d., nuo 2018 m. gegužės 17 d. iki 2018 m. gegužės 22 d. pareiškėjo laikymo areštinės kameroje metu, kai jam tenkantis plotas buvo atitinkamai 15,52 kv.m., 5,89 kv.m., 9,88 kv.m. nebuvo pažeisti teisės aktų reikalavimai. Dėl šių aplinkybių kaip nepagrįstas atmestinas pareiškėjo argumentas, jog atsakovė elgėsi neteisėtai, nes neužtikrino teisės aktuose nustatyto minimalaus ploto, bei dėl to, kad kameroje buvo laikomas vienas, ir dėl to jis patyrė neturtinę žalą.

Naujausioje LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, jog nors nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo, kitų įrenginių užimamo ploto, tačiau nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., EŽTT 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3913-858/2018). Nagrinėjamu atveju nenustatyti nacionalinės teisės pažeidimai dėl ploto normos, todėl, apskaičiuojant vienam asmeniui tenkančią ploto normą, baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas neatimamas.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš atsakovės atstovo veiksmų netinkamai organizuojant suimtųjų pasivaikščiojimą.

Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės), patvirtintų 2017 m. balandžio 3 d. Vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-247, VIII skyrius reglamentuoja areštantų pasivaikščiojimo tvarką. Vidaus tvarkos taisyklių 38 ir 39 punktuose nustatyta, jog policijos areštinės vadovo (jo nesant – policijos areštinės (policijos komisariato) budėtojo) funkcijas atliekantis pareigūnas privalo užtikrinti, kad areštantai galėtų kasdien pasivaikščioti gryname ore. Apie areštanto išvedimą pasivaikščioti ar atsisakymą eiti pasivaikščioti pažymima policijos areštinių vidaus administravimo informacinėje sistemoje. Pasivaikščioti į saugomoje policijos areštinės teritorijoje įrengtus specialius pasivaikščiojimo kiemus areštantai vedami laikantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų izoliavimo reikalavimų. Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalį, suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore.

Atsakovės atstovo duomenimis Klaipėdos AVPK pasivaikščiojimo laikas nustatytas 2017 m. gegužės 15 d. Klaipėdos AVPK viršininko įsakymo Nr. 30-V-278 6.7 punktu – nuo 9.00 val. iki 12.00 val. (1 val.) ir 6.10 punktu, pasivaikščiojimas nuo 13.00 val. iki 17.00 val. (1 val.). Į bylą pateiktas pareiškėjo kortelės išrašas (b.l. 78-93), iš kurio matyti, jog pareiškėjui teisė į 1 val. pasivaikščiojimą buvo užtikrinta, išskyrus atvejus, kai pats šios teisės atsisakė (b.l. 60). Duomenų, jog pasivaikščiojimo kiemelių būklė bloga, todėl pareiškėjui galėjo kilti neigiamos pasekmės, byloje nėra. Taip pat kaip deklaratyvūs vertintini pareiškėjo teiginiai, jog atsakovės atstovas vesdavo nuteistuosius pasivaikščioti esant blogam orui. Dėl pareiškėjo teiginių, jog pareigūnai neatsižvelgdavo į jo prašymus išvesti pasivaikščioti esant geram orui, teismas sprendžia, jog jei net ir esant šioms aplinkybėms pagrįstoms, pareiškėjas privalo pagrįsti kuo pasireiškė jo patirta neturtinė žala, tačiau nei skunde, nei teismo posėdžio metu to nepadarė.

Pažymėtina, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto (2002) 1 – Rev. 2006 II skyriaus 47 punkte numatyta, jog turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose. Atkreiptinas dėmesys, kad šiuo atveju minėtoje normoje rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis taikytinas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne, kaip nurodo pareiškėjas, laiko praleidimui lauke. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui buvo kliudoma pasinaudoti teise pasivaikščioti gryname ore, duomenų, kad pareiškėjas norėjo pasivaikščioti, o Klaipėdos AVPK pareigūnai to neleido, byloje nėra. Dėl šių priežasčių nenustatytas neteisėtas atsakovės atstovo neveikimas.

Pareiškėjas reiškia pretenzijas dėl higienos normų neužtikrinimo: netinkamo apšvietimo, netinkamos ventiliacijos, televizijos antenų lizdų nebuvimo, netinkamo aprūpinimo minkštuoju inventoriumi, sąlygų skalbti ir džiovinti rūbus kameroje nesudarymo.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (akto redakcija, galiojusi nuo 2015 m. lapkričio 1 d. iki 2018 m. lapkričio 1 d. bei redakcija, galiojanti nuo 2018 m. lapkričio 1 d.) (toliau – Higienos norma HN 134:2015) nustato tardymo izoliatorių, pataisos namų, nepilnamečių pataisos namų, kalėjimų, atvirų kolonijų, areštinių, laisvės atėmimo vietų ligoninių (toliau – laisvės atėmimo vietų), teritorinių policijos įstaigų areštinių (toliau – policijos areštinės) visuomenės sveikatos saugos reikalavimus. Higienos normos HN 134:2015 13 punkte numatyta, jog laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomi asmenys turi būti apgyvendinti tik gyvenamosiose patalpose, o 12 punktas, jog policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų. Pagal Higienos normos HN 134:2015 17 punktą, turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 punktas).

Pats pareiškėjas teismo posėdžio metu patvirtino, jog kamerose veikė mechaninė ventiliacija. Nors pareiškėjas nurodo, jog negalėjo vėdinti patalpų per atidaromus langus, tačiau šį teiginį paneigia į bylą pateiktas Nacionalinės visuomenės sveikatos centro 2018 m. rugsėjo 19 d. patikrinimo aktas (b.l. 97-98), kuriame konstatuota, kad visose gyvenamosiose patalpose yra sudaryta galimybė išvėdinti patalpas per atidaromus langus, yra mechaninė patalpų vėdinimo ir kondicionavimo sistema. Dėl areštinės kamerose esančio apšvietimo teismas sprendžia, jog į bylą pateiktuose Nacionalinės visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose (b.l. 97-98, 99-101) konstatuota, jog nenustatyti pažeidimai dėl dirbtinės apšvietos, ar kitų higienos normų pažeidimo, todėl šiuos pareiškėjo teiginius vertina kaip deklaratyvius, nepagrįstus. Faktinė aplinkybė, kad Klaipėdos AVPK areštinės patalpos eksploatacijai priduotos tik 2015 m. gruodžio 22 d. (b.l. 103-04) patvirtina, kad areštinės kameros patalpos atitiko patvirtintus reikalavimus areštinės eksploatacijai, todėl kaip nepagrįstus vertina pareiškėjo argumentus dėl netinkamų langų areštinėse įrengimo. Teisinis reglamentavimas nenumato areštinės kamerose įrengti televizijos antenų lizdus, todėl nėra pagrindo atsakovės civilinei atsakomybei kilti šioje dalyje. Be to, kaip jau minėta, reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, neužtenka tik deklaratyviai nurodyti atsakovo neteisėtus veiksmus, tačiau būtina argumentuoti, kokias teisines pasekmes sukėlė vienokių ar kitokių veiksmų neatlikimas. Šiame kontekste teismas pažymi, kad pareiškėjas nepagrindė kokią žalą jis patyrė dėl neįrengtų televizijos antenų lizdų.

Iš į bylą pateiktų aprūpinimo minkštuoju inventoriumi kortelių (b.l. 94-96) nustatyta, jog atvykimo metu į areštinę metu (2016-10-22, 2016-12-12, 2017-02-13, 2017-04-10, 2017-05-15, 2017-07-04, 2017-08-01, 2017-09-25, 2017-10-19, 2017-11-06, 2018-01-04, 2018-01-23, 2018-02-05, 2018-03-05, 2018-03-20, 2018-04-03, 2018-05-17) pareiškėjas buvo tinkamai aprūpinamas minkštuoju inventoriumi bei higienos priemonėmis. Kortelėse pareiškėjas pasirašė savo parašu, nereiškė jokių pretenzijų dėl netinkamo minkštojo inventoriaus. Todėl nesant nustatytiems neteisėtiems atsakovės veiksmas, neturtinės žalos atlyginimas šioje apimtyje negalimas.

Dėl sąlygų skalbti rūbus kamerose nesudarymo teismas pažymi, jog teisės aktai nenustato pareigos atsakovui sudaryti sąlygas skalbtis ir džiovintis rūbus, dėl šios priežasties neteisėti veiksmai negalimi.

Pareiškėjas reiškia pretenzijas dėl galimybės nusiprausti dušu tinkamo neužtikrinimo.

Pagal HN 134:2015 44 punktą, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Atsakovės atstovo pateiktais duomenimis pagal Klaipėdos AVPK viršininko 2017 m. gegužės 5 d. įsakymo Nr. 30-V-278“Dėl Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinės vidaus tvarkos aprašo“ 3.15.1 papunktį, naujai į areštinę uždarytiems ir atvykus iš Kalėjimų departamentui pavaldžių įstaigų areštantai pateikę raštinį prašymą turi teisę pasinaudoti dušu. Iš į bylą pateikto pareiškėjo kortelės išrašo (b.l. 64-74) nustatyta, kad pareiškėjas pasinaudojo teise į šiltą dušą atvykęs iš Kalėjimų departamento pavaldžių įstaigų bei savaitgaliais. Kadangi teisės aktai nustato užtikrinimą ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti dušu, todėl nepagrįstu laikytinas pareiškėjo argumentas, jog Klaipėdos AVPK privalėjo bent du kartus per savaitę užtikrinti teisę į dušą. Nenustačius neteisėtų atsakovės atstovo veiksmų, neturtinės žalos atlyginimas šioje dalyje negalimas.

Pareiškėjas neturtinę žalą be kita ko kildina iš atsakovės atstovo veiksmų netinkamai aprūpinus kameras kietuoju inventoriumi, taip pat šiukšlių konteinerių įrengimo šalia sulaikymo kamerų.

Atsakovės atstovas teismui pateikė fotonuotrauką (b.l. 102), iš kurios matyti, kad areštinės kameros yra aprūpintos metalinėmis lovomis, šalia jų spintelės, stalas ir suoliukas, toks aprūpinimas kietuoju inventoriumi atitinka teisinį reglamentavimą. Atsakovės atstovo atsiliepime pateiktais duomenimis nustatyta, kad areštinės teritorijoje nėra šiukšlių konteinerių, o kitoje Klaipėdos AVPK teritorijoje esantys šiukšlių konteineriai yra sandarūs ir su dangčiais. Dėl šių priežasčių pareiškėjo argumentai dėl šiukšlių konteinerių vertintini kaip nepagrįsti, deklaratyvūs, todėl atmetami.

Pareiškėjas teigia, kad sanitarinis mazgas nebuvo pilnai izoliuotas, naudojantis sanitariniu magu nebuvo užtikrintas jo privatumas.

EŽTT ne kartą yra akcentavęs, kad prie viršytos priimtinos kentėjimo ribos, be kita ko, priskirtina galimybė privačiai naudotis tualetu. Privatumas naudojantis tualetu tam tikrose bylose buvo priskiriamas prie teisių minimumo, kuris turi būti suteikiamas kalinamiesiems, taip pat šios teisės atėmimas buvo laikomas svarbiu elementu, pateisinančiu išvadą, kad kalinimo sąlygos prilygo žeminančiam elgesiui, pažeidžiančiam Konvencijos 3 straipsnį (žr., pvz., 2002-07-15 sprendimą byloje K. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99); 2001-04-19 sprendimą byloje P. prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95), ir kt.). EŽTT praktikoje nurodyta, kad pagal Europos komitetą prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą (CPT), sanitarinė zona, kuri yra tik iš dalies atskirta, nėra priimtina kameroje, kurioje laikomas daugiau nei vienas asmuo. Kamerų tualetai turėtų būti įrengiami su visišku atskyrimu, pvz., iki lubų (žr., pvz., EŽTT 2013-04-25 sprendimą byloje C. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09). EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą/akutę (žr., pvz., EŽTT 2009-03-12 sprendimą byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07), 2007-11-15 sprendimą byloje G. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02), 2002-07-15 sprendimą byloje K. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99), 2012-01-10 sprendimą byloje A. ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 2012-05-10 sprendimą byloje G. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., EŽTT 2012-01-10 sprendimą byloje A. ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08)).

LVAT ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr., pvz., LVAT 2017-07-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017-04-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017-03-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.).

Vadovaujantis EŽTT formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencijos 8 straipsnio prasme (žr., pvz., EŽTT 2015-12-15 sprendimą byloje S. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12); taip pat LVAT 2018-01-05 nutartį administracinėje byloje Nr. A-3408-261/2017, 2018-03-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1320-552/2018). Taikant nacionalinį teisinį reguliavimą atsižvelgiama į EŽTT praktikoje pateiktus vertinimus, susijusius su bent minimaliu kalinamų asmenų privatumo užtikrinimu, pavyzdžiui, kad žema (1,2 m) aukščio sienele atskirtas tualetas neatitinka Konvencijos reikalavimų, kadangi taip nesudaromos sąlygos privatumui ir ši vieta visada matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų.

LVAT, atsižvelgdamas į minėtus EŽTT išaiškinimus, vertina, kad sanitarinio mazgo atitvėrimas 120–130 cm sienele nuo bendros kameros erdvės asmens privatumo užtikrinimo aspektu nėra tinkamas, kadangi tai gali riboti kalinčio asmens privatumą ir sukelti jam nemalonius išgyvenimus (žr., pvz., LVAT 2018-03-21 sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1722-556/2018, 2018-03-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1800-858/2018, 2018-02-28 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1913-756/2018, 2018-02-21 nutartį administracinėje byloje Nr. A-293-552/2018, 2017-06-21 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017, 2017-04-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017, 2017-04-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1006-442/2017 ir kt.). Saugumo užtikrinimas areštinės kamerose negali paneigti asmens teisės į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu. Turi būti parenkami tokie areštinės kamerose laikomų asmenų saugumo užtikrinimo būdai, kurie nesikirstų su pagrindinėmis žmogaus teisėmis, įtvirtintomis Konvencijoje (žr., pvz., LVAT 2018-02-21 nutartį administracinėje byloje Nr. A-362-552/2018, 2017-04-12 nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017).

Tai reiškia, jog net ir nustačius, kad pertvaros aukštis atitinka teisės akto reikalavimus, turi būti įvertinama, ar pareiškėjas turėjo galimybę privačiai pasinaudoti tualetu (žr., pvz., LVAT 2015-07-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2277-520/2015, 2017-05-03 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1348-502/2017). Todėl vertinant pareiškėjui dėl nevisiškai tinkamo sanitarinio mazgo įrengimo kilusius nepatogumus, atsižvelgtina ir į tai, ar atsakovas pagrindė (nepagrindė), jog pareiškėjo privatumas buvo užtikrintas tuo laikotarpiu, bei ar buvo kitų aplinkybių, leidžiančių spręsti apie pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimą ir pan., net jei sanitariniai mazgai ir yra įrengti kamerų kampuose bei jie nėra tiesiogiai matomi pro kamerų duryse įrengtus langelius (žr., pvz., LVAT 2018-05-09 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1506-624/2018, 2017-06-28 nutartį administracinėje byloje Nr. A-2097-624/2017, 2017-06-21 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017-04-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017). Patvirtinančiomis privatumo naudojantis tualetu neužtikrinimą laikomos aplinkybės, kad sanitariniai mazgai kamerose įrengti prie durų ir nėra papildomai izoliuoti, t. y. sanitarinio mazgo įėjimas nuo gyvenamosios kameros dalies nėra atitvertas durimis ar kitokiomis pertvaromis, taip pat tai, kad visą pareiškėjo laikymo areštinėje laikotarpį su juo kameroje buvo ir kiti suimtieji (nuteistieji) (žr., pvz., LVAT 2018-03-21 nutartį administracinėje byloje Nr. A-2134-575/2018, 2017-04-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017, 2017-04-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1006-442/2017, 2017-04-12 nutartį administracinėje byloje Nr. A-725-756/2017). Tais, atvejais, kai sanitarinio mazgo zona nuo likusios kameros dalies yra atskirta tiek pertvara, tiek varstomomis durimis, pripažįstama, jog pareiškėjo privatumas nebuvo pažeistas (žr., pvz., LVAT 2018-03-21 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1851-502/2018).

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodo, kad areštinės kamerose yra įrengtos 170 cm sanitarinio mazgo atskiriamosios pertvaros su 120 cm varstomomis durimis, metaliniai unitazai ir sanitarinio mazgo ventiliacijos sistema. Nurodytas aplinkybes patvirtina 2019-03-21 tarnybinis pranešimas (b. l. 55-59). Iš byloje pateikto Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos 2017 m. lapkričio 10 d. nurodymo (b.l. 61-62) nustatyta, kad kameroje Nr. 2 sanitariniame mazge neįrengtos durys. Klaipėdos AVPK raštas (b.l. 63) patvirtina, kad nuo 2017 m. lapkričio 10 d. kameroje Nr. 2 areštantai nelaikomi, iki kol bus įrengtos sanitarinio mazgo durelės. Pagal bylos duomenis pareiškėjas kameroje Nr.2 buvo laikomas laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 22 d. iki 2016 m. lapkričio 4 d., todėl minimu laikotarpiu tinkamai neužtikrinus sanitarinio mazgo atskyrimo nuo patalpos galėjo būti pažeista pareiškėjo teisė į privatumą (minimu laikotarpiu kameroje buvo laikomi 2 asmenys). Duomenų, jog kitose kamerose sanitarinio mazgo zonos yra netinkamai atskirtos, byloje nėra. Iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2018-08-27 patikrinimo akto (b. l. 75-76) matyti, kad tikrinant vieną iš Areštinės kamerų, tikrinimo metu pažeidimų, tame tarpe susijusių ir su sanitariniu mazgu, nenustatyta. Įvertinus areštinės sanitarinio mazgo įrengimą - sanitarinio mazgo zona atskirta nuo likusios kameros dalies pertvara ir varstomomis durimis – konstatuotina, jog pareiškėjo privatumas nagrinėjamu atveju nebuvo pažeistas, išskyrus laikymo kameroje Nr. 2 laikotarpį (viso 13 parų).

Pareiškėjas reiškia pretenzijas dėl netinkamo maitinimo. Teigia, jog maisto kokybė ir kiekis buvo netinkami, jam neužteko patiekiamo maisto, maistas buvo tiekiamas atšalęs, nesilaikant higienos normų reikalavimų.

Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 4 dalis nustato, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas ir, kiek tai įmanoma, atitinkantį jų religinius įsitikinimus, o nuteistieji, kuriems pagal gydytojų išvadas paskirtas racionalus maitinimas, – pagal racionalaus maitinimo normas. Maistu šie nuteistieji aprūpinami nemokamai. Pažymėtina, kad būtinybė užtikrinti tinkamą nuteistųjų ir suimtųjų maitinimą taip pat įtvirtinta tarptautiniuose dokumentuose. Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijoje šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių” nurodyta, kad kiekvienam kalinamam asmeniui turi būti pateikiamas pilnavertis maistas, atitinkantis jų lytį, amžių, sveikatą, fizinę būklę, religiją, kultūrą ir jų darbo pobūdį, maisto pateikimas turi atitikti higienos reikalavimus, kaliniai turi būti maitinami 3 kartus per dieną, tarp kiekvieno maitinimo nustatant racionalius intervalus (22.1, 22.3, 22.4 punktai).

Taisyklių 62 punkte įtvirtinta, kad areštinėse laikomiems areštantams taikomos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-01-09 nutarimu Nr. 14 patvirtintos fiziologinės mitybos normos. Pagal Taisyklių 63 punktą areštantai maitinami 3 kartus per dieną (maitinimo intervalai, išskyrus miegui skirtą laiką, neturi viršyti 7 valandų); valgiaraštį sudaro maistą tiekianti įmonė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatytomis fiziologinėmis mitybos normomis. Karštas maistas turi būti patiekiamas ne vėliau kaip per 2 valandas nuo jo paruošimo, įskaitant ir pristatymo laiką; areštantams, kurie negali pavalgyti laiku, šiltas (pašildytas) maistas patiekiamas atskirai (Taisyklių 64 punktas).

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos direktorius 2006-05-02 įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintose „Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklėse” (toliau – ir Maitinimo organizavimo taisyklės), kurios taikytinos ir maisto tiekimui areštinėse laikomiems asmenims, nustatyta, kad maitinimas organizuojamas pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus patvirtintus valgiaraščius, kurie sudaromi atskirai kiekvienai maitinimo grupei. Vadovaujantis Maitinimo organizavimo taisyklių 7 punktu, suimtieji ir nuteistieji maitinami pagal valgiaraščius, atitinkančius fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus, o suimtieji ir nuteistieji, kuriems kalinimo įstaigos gydantis gydytojas, atsižvelgdamas į pacientams patvirtintų ligų ar sveikatos sutrikimų diagnozes, paskyrė dietinį maitinimą – pagal dietinio maitinimo valgiaraščius. LVAT yra išaiškinęs, kad nurodytos Maitinimo organizavimo taisyklių nuostatos suponuoja išvadą, jog specialus maitinimas asmenims skiriamas esant gydytojo(ų) specialisto(ų) išvadai (žr., pvz., LVAT 2015-02-05 nutartį administracinėje byloje Nr. A-273-858/2015).

Byloje nėra pateikta jokia gydytojo specialisto išvada dėl padidinto kaloringumo maisto pareiškėjui poreikio. Pats pareiškėjas skunde tokių duomenų nenurodo (jog jo atžvilgiu buvo priimta specialisto išvada dėl didesnio kaloringumo maisto). Pareiškėjo pateikta Seimo kontrolieriaus pažyma (b.l. 33-39) įrodo, jog Klaipėdos AVPK galimai nepagrįstai nesuteikė informacijos apie maitinimo valgiaraščius kitam areštinėje laikomam asmeniui (ne pareiškėjui), tačiau jame nebuvo konstatuoti pažeidimai dėl netinkamo maitinimo organizavimo. Be to, pažymėtina, jog skiriasi ir tyrimo atlikimo laikotarpis. Atsakovės atstovo pateiktais duomenimis, areštinėje laikomiems asmenims maistą tiekia UAB (duomenys neskelbtini). Byloje nėra jokių duomenų, jog maistas buvo tiekiamas nekokybiškas, nesilaikant higienos reikalavimų, todėl vertinant šiuos pareiškėjo teiginius kaip deklaratyvius, skundas šioje dalyje atmetamas.

Pareiškėjas teigia, jog areštinės kamerose buvo pelių, tarakonų, blakių.

Pagal HN 134:2015 20 punktą laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka. Atsakovės atstovo pateiktais duomenimis, administracija organizuoja profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą, kurį atlieka asmenys, turtintus visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veiklą, ką patvirtina ir Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2018 m. rugpjūčio 27 d. patikrinimo aktas (b.l. 75-76). Pats pareiškėjas teismo posėdžio metu pripažino, jog nariuotakojų naikinimo problema išspręsta. Dėl šių priežasčių skundas šioje dalyje atmetamas.

Pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina iš įrengtų vaizdo kamerų areštinės kamerose, teigdamas, jog buvo stebimas ir sanitarinio mazgo zonoje, negalėjo laisvai jaustis.

Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nurodoma, jog draudžiama, išskyrus Lietuvos Respublikos teisės aktuose numatytus atvejus, filmuoti ar fotografuoti suimtąjį be išankstinio jo sutikimo. Šio įstatymo 9 straipsnio 4 dalyje nurodyta, jog nuolatinę asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, priežiūrą atlieka šių įstaigų pareigūnai; šių asmenų priežiūrai gali būti naudojamos techninės priemonės.

Apskričių vyriausiųjų policijos komisariatų ir policijos komisariatų areštinėse dirbančių policijos pareigūnų bei kitų darbuotojų teises ir pareigas, taip pat policijos areštinėse laikomų asmenų apsaugos ir priežiūros tvarką nustato Policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcija (toliau – ir Instrukcija), patvirtinta Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. 5-V-139 (Instrukcijos 1 punktas). Instrukcijos 3.3 punkte nurodyta, jog nuotolinio asmenų stebėjimo sistema – tai vaizdo stebėjimo bei ryšio tarp areštinės kamerose laikomų asmenų ir policijos areštinės budėtojo funkcijas atliekančio pareigūno sistema, kai areštinės kamerose įrengiamos vaizdo stebėjimo kameros (su filmavimo galimybe) ir susisiekti su policijos areštinės budėtojo funkcijas atliekančiu pareigūnu, stebinčiu areštinės kameras vaizdo monitoriuje, skirtos telefonspynės. Instrukcijos 101 punkte nurodyta, kad jei policijos areštinėje yra įrengta nuotolinio asmenų stebėjimo sistema, policijos pareigūnas (-ai) ar darbuotojas (-ai), dirbantis (-ys) pagal darbo sutartį, naudodamasis šia vaizdo stebėjimo sistema, užtikrina nuolatinį visų policijos areštinėje esančių areštinės kamerų ir jose laikomų asmenų stebėjimą bei užtikrina, kad būtų sureaguota į netinkamą šių asmenų elgesį, jų teisėtus prašymus ir pan; periodinis asmenų stebėjimas per kamerose esančius langelius tokiose policijos areštinėse gali būti nevykdomas; kitas darbo organizavimas vykdomas instrukcijoje nustatyta tvarka.

Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (bylai aktuali įstatymo redakcija galiojusi nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. liepos 16 d.) 1 straipsnio 1 dalis numatė, kad šio įstatymo tikslas - ginti žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumo teisę tvarkant asmens duomenis. Minėto įstatymo 16 straipsnis nustato, kad vaizdo stebėjimas gali būti vykdomas siekiant užtikrinti visuomenės saugumą, viešąją tvarką, apginti asmenų gyvybę, sveikatą, turtą ir kitas asmenų teises ir laisves, tačiau tik tais atvejais, kai kiti būdai ar priemonės yra nepakankamos ir (arba) netinkamos siekiant išvardytų tikslų ir jeigu duomenų subjekto interesai nėra svarbesni. Pagal šio įstatymo 18 straipsnio 1 dalį, vaizdo duomenų tvarkymas turi būti nustatytas duomenų valdytojo patvirtintame rašytiniame dokumente, kuriame yra nurodomas vaizdo stebėjimo tikslas ir apimtis, vaizdo duomenų saugojimo terminas, priėjimo prie tvarkomų vaizdo duomenų sąlygos, šių duomenų naikinimo sąlygos ir tvarka bei nustatyti kiti reikalavimai teisėtam vaizdo duomenų tvarkymui. Vadovaujantis minėto įstatymo 19 straipsnio 2 bei 3 dalių nuostatomis, draudžiama įrengti ir eksploatuoti įrengtas vaizdo stebėjimo priemones, kad į jų stebėjimo lauką patektų gyvenamoji patalpa ir (arba) jai priklausanti privati teritorija ar įėjimas į ją, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, taip pat draudžiama vykdyti vaizdo stebėjimą patalpose, kuriose duomenų subjektas pagrįstai tikisi absoliučios privatumo apsaugos ir kur toks stebėjimas žemintų žmogaus orumą (pvz., tualetuose, persirengimo kambariuose ir pan.).

Klaipėdos AVPK atsiliepime į skundą nurodė, jog Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija 2016 m. liepos 20 d. sprendimu leido areštinės kamerose vykdyti vaizdo stebėjimą. Areštinės patalpose vaizdo stebėjimo kameros įrengtos siekiant užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių apsaugą, viešąją tvarką ir asmenų saugumą, nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevenciją. Akcentuoja, jog į įrengtų vaizdo kamerų stebėjimo lauką nepatenka jose esanti sanitarinio mazgo zona.

Iš administracinėje byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija išnagrinėjusi Klaipėdos AVPK 2016 m. gegužės 6 d. rašte Nr. 30-S-38274(4.68) ir 2016 m. liepos 1 d. rašte Nr. 30-S-53975(4.68) pateiktą informaciją, 2016 m. liepos 20 d. sprendimu Nr. 2R-4788 (9.1-1.) „Dėl Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato pateiktų registravimo duomenų įrašymo į asmens duomenų valdytojų valstybės registro duomenų bazę“ (b. l. 77), nusprendė asmens duomenų valdytojų valstybės registro duomenų bazėje patikslinti Klaipėdos AVPK registro duomenis ir leisti vykdyti vaizdo stebėjimą Klaipėdos AVPK areštinės gyvenamosiose patalpose. Vaizdo stebėjimo tikslas – žmonių teisių ir laisvių apsauga, viešosios tvarkos ir visuomenės saugumas, nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevencija, atskleidimas, tyrimas, saugaus eismo užtikrinimas, policijos komisariato pastatų, teritorijos, materialaus turto, įslaptintos informacijos apsauga.

Be kita ko, LVAT yra pažymėjęs, jog Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004-10-11 įsakymu Nr. V-492 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų operatyvaus valdymo padalinių patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimų 33.15 punktas įpareigoja uždarytų asmenų elgesiui stebėti įrengti vaizdo stebėjimo kameras ir pamainos pareigūnams sudaryti sąlygas nuolat stebėti uždarytų asmenų elgesį. Tačiau vaizdo stebėjimo kameros neturi fiksuoti sanitarinio mazgo teritorijos žemiau kaip 150 cm nuo grindų (žr., pvz., LVAT 2017-06-20 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1005-756/2017).

Įvertinus minėtą teisinį reguliavimą bei teismų praktiką, darytina išvada, jog teisės aktuose yra numatyta galimybė suimtųjų priežiūrai pasitelkti technines priemones bei vykdyti jų nuolatinį vaizdo stebėjimą. Šiame kontekste pažymėtina, jog anksčiau nurodytos aplinkybės patvirtina, jog nuolatinė Klaipėdos AVPK areštinėje laikomų asmenų priežiūra techninių priemonių pagalba buvo vykdoma teisėtai.

Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas skundą grindžia Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos 2017-11-10 nurodymu „Dėl asmens duomenų tvarkymo” (b. l. 25). Iš šio nutarimo turinio matyti, kad buvo nagrinėjamas A.S. skundas dėl vaizdo duomenų tvarkymo teisėtumo Klaipėdos AVPK areštinėje ir nurodyta nedelsiant nutraukti vaizdo stebėjimą sanitariniuose mazguose, kuriuose neįrengtos durys. Nurodyme konstatuota, jog kameroje Nr. 2 vaizdo stebėjimas buvo vykdomas užtušuojant sanitarinį mazgą. Kadangi byloje nustatyta, jog Klaipėdos AVPK nuo 2017 m. lapkričio 10 d. nebelaiko areštantų kameroje Nr. 2, kurioje neįrengtos sanitarinio mazgo durys, o pareiškėjas kameroje Nr. 2 buvo laikomas laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 22 d. iki lapkričio 4 d., kai Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija leidimą vykdyti vaizdo stebėjimą išdavė 2016 m. liepos 20 d. sprendimu, tikėtina, kad pareiškėjo atžvilgiu minėtu laikotarpiu vyko stebėjimas vaizdo kameromis pažeidžiant Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 19 straipsnio 3 dalį. Dėl šios priežasties laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 22 d. iki lapkričio 4 d. pareiškėjas galėjo patirti neturtinę žalą. Duomenų, jog ginčo laikotarpiu, išskyrus nurodytą paminėtą laikotarpį, patvirtinančių, kad vaizdo stebėjimo kamerų įrengimas Klaipėdos AVPK areštinės kamerose neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų, kad pareiškėjas buvo nuolatos stebimas, ir kad dėl to jis patyrė neturtinę žalą.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Klaipėdos AVPK laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 22 d. iki lapkričio 4 d. pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas besinaudojant sanitariniu mazgu, taip pat vyko neteisėtas stebėjimas vaizdo kameromis kameroje Nr. 2, todėl pareiškėjas galėjo patirti neturtinę žalą.

Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika panašiose bylose, pagal kurią gindamas Europos žmogaus teisių konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, Europos Žmogaus Teisių Teismas tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02), 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99).

Teismo nuomone, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui dėl aptartų aplinkybių atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį. Pareiškėjo laikymo areštinės kamerose sąlygų neatitikimas teisės aktų reikalavimams galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, privatumo neužtikrinimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas.

Teismas sprendžia, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą pinigais yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 4 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

pareiškėjo J.P. skundą patenkinti iš dalies.

Pripažinti, jog nuo 2016 m. spalio 22 d. iki 2016 m. lapkričio 4 d. Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariate buvo neužtikrintas pareiškėjo privatumas.

Kitoje dalyje skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.

Teisėja Eglė Kiaurakytė