Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Pripažino, kad buvo pažeista N. K. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas Kauno AVPK areštinėje. Pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas teisme pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimą kildino iš galimai neteisėtų Kauno AVPK areštinės administracijos veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų sąlygų būnant areštinės kameros patalpose.Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu ir pažymėjo, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju – Kauno AVPK) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad atsakovas arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos atsiradimą. Sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.Teismas pažymėjo, kad byloje nustatyta, jog pareiškėjas Kauno AVPK areštinėje buvo laikomas nuo 2014 m. gruodžio 29 d. 18.50 val. iki 2015 m. sausio 6 d. 15.25 val. kameroje Nr. 207. Pareiškėjas buvo sulaikytas 2014 m. gruodžio 29 d. 13.00 val.Pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildino iš, jo nuomone, netinkamų kalinimo sąlygų: kameroje nebuvo tinkamo natūralaus apšvietimo, trūko oro, tualetas neatitvertas ir įrengtas prie pat durų, todėl gamtinius reikalus galėdavo atlikti tik stebimas kitų.Teismas pažymėjo, kad policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus bei sveikatos priežiūros organizavimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 37:2009).Nagrinėjamu atveju, siekdamas visapusiškai įvertinti aplinkybę, ar pareiškėjui buvo sudarytos pakankamos sąlygos privatumui Kauno areštinės kamerose, be kita ko, teismas vertino kamerose įrengtų sanitarinių mazgų higienos sąlygas. Teismas vadovavosi HN 37:2009 penktuoju skyriumi ir pažymėjo, kad iš pateiktų Kauno AVPK nuotraukų matyti, jog kiekvienoje kameroje yra įrengtas sanitarinis mazgas su pertvara, kurios aukštis – 121 cm, virš durų yra oro vėdinimo sistema. Kauno visuomenės sveikatos centro 2013 m. lapkričio 29 d. patikrinimo akte Nr. 36-1888(7) ir 2015 m. birželio 8 d. Nr. 36-873(7) patikrinimo akte nebuvo užfiksuota jokių pažeidimų dėl sanitarinio mazgo ar vėdinimo. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, jog sanitarinių mazgų įrengimas Kauno AVPK areštinėje atitiko HN 37:2009 20 punktą, t. y. tualetas buvo atitvertas reikiamo aukščio pertvara, kamerose įrengti praustuvai. Tačiau teismas pažymėjo, jog pareiškėjas taip pat skundėsi, kad, nors sanitarinis mazgas ir buvo atitvertas sienele, jo privatumas visgi nebuvo tinkamai užtikrintas. Pareiškėjas nurodė, kad sanitarinis mazgas kameroje buvo įrengtas prie pat durų, jis pastoviai buvo stebimas areštinės pareigūnų, todėl negalėjo tinkamai atlikti gamtinių reikalų. Šiuo aspektu teismas atkreipė dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje pateiktus vertinimus, susijusius su bent minimaliu kalinamų asmenų privatumo užtikrinimu. Atsižvelgdamas į bylos duomenis ir EŽTT praktiką, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo privatumas naudojantis Kauno AVPK areštinės kamerose įrengtais sanitariniais įrenginiais, kai iš vienos pusės jis visiškai nebuvo atskirtas, nebuvo tinkamai užtikrintas. Atsižvelgdamas į tai, kas nustatyta, teismas darė išvadą, kad atsakovas 8 paras neužtikrino pareiškėjo teisės į privatumą jam naudojantis sanitariniame mazge įrengtu tualetu Kauno AVPK areštinės kamerose. Teismas vadovavosi HN 37:2009 23 punktu ir pažymėjo, kad bylos duomenys patvirtina, jog Kauno AVPK areštinėje periodiškai yra atliekami Kauno visuomenės sveikatos centro patikrinimai. Patikrinimo aktuose buvo užfiksuota, kad kamerose įrengtas natūralus ir dirbtinis apšvietimas, yra ventiliacija pro langus ir mechaninė vėdinimo sistema. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. birželio 18 d. įsakymu Nr. 182 patvirtintų Areštinių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 21.1 punkte yra numatyta, kad lango stiklas kamerose iš vidaus gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. Taigi byloje esantys objektyvūs duomenys patvirtina, jog Kauno AVPK areštinės kamerose pareiškėjo skunde nurodytų HN 37:2009 pažeidimų nenustatyta, areštinės kamerose įrengtos teisės aktų reikalavimus atitinkančios patalpų natūralios ir mechaninės ventiliacijos sistemos, sudarančios tinkamas sąlygas oro patekimui į kamerų patalpas bei jų vėdinimui. Taip pat nėra jokių duomenų ir pats pareiškėjas nenurodė, jog dėl, jo tvirtinimu, netinkamų laikymo sąlygų jam būtų kilusios kokios nors neigiamos pasekmės. Byloje nėra duomenų ir dėl to, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis su skundais į Kauno AVPK areštinės administraciją ar kitas kompetentingas įstaigas dėl jam neužtikrinamų higienos normų areštinėje.Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas vertino, kad pareiškėjo skunde yra nurodyti tik abstraktūs, deklaratyvūs teiginiai apie netinkamą kameros ventiliaciją, natūralų apšvietimą, kurie yra vertintini tik kaip subjektyvi, nekonkretizuota ir deklaratyvi paties pareiškėjo nuomonė, kuri nepatvirtinta jokiais objektyviais įrodymais. Teismas neturėjo pagrindo abejoti į bylą atsakovo pateiktais įrodymais dėl kamerų ventiliacijos, apšvietimo, todėl minėti pareiškėjo argumentai atmesti kaip nepagrįsti.Dėl pareiškėjo teiginio, jog nebuvo vedamas į lauką pasivaikščioti, teismas vadovavosi ginčo laikotarpiu galiojusios HN 37:2009 17.3 punktu, Taisyklių 7.10 punktu ir pažymėjo, kad iš į bylą pateikto Areštuotų asmenų išvedimo iš kamerų registracijos žurnalo matyti, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 30 d. iki 2015 m. sausio 6 d. pasivaikščiojimo atsisakė (yra pareiškėjo parašas). Teismas neturėjo pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis, todėl sprendė, kad pareiškėjo teisė pasivaikščioti Kauno AVPK areštinėje nebuvo pažeista. Nenustačius atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų dėl pasivaikščiojimų organizavimo, pareiškėjo skundo argumentai šioje dalyje atmesti kaip nepagrįsti. Dėl pareiškėjo teiginio, kad kameroje nuolat buvo laikomas vienas, kas sudarė prielaidas patirti neigiamus išgyvenimus, sukėlė dvasines kančias bei nepilnavertiškumo jausmą, teismas pažymėjo, kad atsakovas atsiliepime nurodė, jog Instrukcijos 22.5 punkte (ginčo metu galiojanti redakcija) numatyta, kad sulaikyti asmenys, įtariami padarę nusikalstamą veiką, laikomi atskirai nuo kitų asmenų, todėl ir pareiškėjas buvo laikomas kameroje atskirai nuo kitų asmenų. Byloje nėra jokių duomenų ir pats pareiškėjas nenurodė, jog dėl, jo tvirtinimu, netinkamų laikymo sąlygų jam būtų kilusios kokios nors neigiamos pasekmės. Taip pat byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į Kauno AVPK areštinės administraciją ar kitas kompetentingas įstaigas dėl netinkamų laikymo sąlygų areštinėje.Pareiškėjas skunde nurodė turįs pretenzijų dėl to, kad buvo perrengtas svetimais drabužiais, nes jo drabužiai buvo paimti ekspertizei atlikti, ir dėl to patyrė nepatogumų. Atsakovas atsiliepime nurodė, jog šio fakto nustatyti ir patikrinti negali, nes nežino, kur šiuo metu yra baudžiamoji byla Nr. 20-1-00850-14 ir ar joje yra kokių nors įrodymų dėl pareiškėjo drabužių. Teismas pareiškėjo teiginius, kad jis buvo perrengtas svetimais drabužiais, nes jo drabužiai buvo paimti ekspertizei atlikti, ir dėl to patyrė nepatogumų, vertino kritiškai, kadangi pareiškėjas abstrakčiai nurodė teiginius, jų neindividualizavo, nenurodė, ar dėl šių pažeidimų jis kreipėsi į administraciją tuo metu, kai, pareiškėjo teigimu, buvo padaryti pažeidimai. Iš byloje pateikto Areštinėje laikomų asmenų pasiūlymų, prašymų (pareiškimų), skundų ir laiškų priėmimo, išsiuntimo ir rašytinių atsakymų į juos įteikimo žurnalo matyti, jog pareiškėjas, ginčo laikotarpiu būdamas Kauno AVPK areštinėje, pretenzijų dėl blogų laikymo sąlygų ar kitokių skundų nebuvo pareiškęs. Pareiškėjas skunde nurodė, jog 2014 m. gruodžio 30 d. kreipėsi dėl medicinos pagalbos, bet ji nebuvo tinkamai suteikta, paskyrė valerijono ekstrakto, kuris visiškai nepadėjo, nebuvo suteikta psichologo pagalba.Dėl pareiškėjo skundo teiginio, kad Kauno AVPK jam nesuteikė tinkamų sveikatos priežiūros paslaugų, teismas pasisakė, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 1 dalį, administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Administraciniai teismai nesprendžia <...> bylų, priskirtų bendrosios kompetencijos arba kitiems specializuotiems teismams (ABTĮ 18 str. 1 d.). Pagal bendrą taisyklę, ginčai dėl žalos atlyginimo yra civilinio pobūdžio ir priskirti nagrinėti bendrosios kompetencijos teismui (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 22 str. 1 d., 25 str.). Asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimas yra civilinės teisės reguliavimo dalykas (Civilinio kodekso Šeštosios knygos XXXV skyrius), o ginčai, kylantys tarp paciento ir asmens sveikatos priežiūros įstaigos dėl sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ar neteikimo, būdami civilinio teisinio pobūdžio, yra teismingi bendrosios kompetencijos teismui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-376/2014). Todėl teismas vertino, kad minėti skundo teiginiai šioje byloje nenagrinėtini administracinio proceso tvarka. Pareiškėjui išaiškinta, kad nesutikdamas su jam galimai netinkamai suteiktomis sveikatos priežiūros paslaugomis jis turi teisę Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo nustatyta tvarka su ieškiniu kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą pagal atsakovo atstovo Kauno AVPK buvimo vietą.Teismas pažymėjo, kad likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikyti pertekliniais, neturinčiais juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstyti ir neanalizuoti. Išnagrinėjęs visus byloje esančius įrodymus, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 29 d. iki 2015 m. sausio 6 d. buvo laikomas Kauno AVPK areštinės kameroje Nr. 207, kurioje sanitarinio mazgo įrengimas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Todėl pareiškėjo skundo reikalavimai toje dalyje, kurioje neturtinė žala kildinama iš netinkamų laikymo sąlygų, pasireiškusių netinkamu sanitarinio mazgo įrengimu, iš esmės laikyti pagrįstais. Teismas pažymėjo, kad asmens laikymas neužtikrinant jo privatumo sanitariniame mazge sukelia tokiam asmeniui nepatogumų, diskomfortą, pažeidžia asmens privatumą ir toks asmuo CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme patiria neturtinę žalą. Teismas akcentavo, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų – sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į pažeidžiamos vertybės pobūdį, pareiškėjo subjektinės teisės būti kalinamam tinkamomis sąlygomis, atitinkančiomis Lietuvos Respublikos higienos normas, pažeidimo mastą, intensyvumą ir trukmę. Teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Teismas pažymėjo, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo laikymo sąlygų, teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas, naudodamasis netinkamai įrengtu sanitariniu mazgu, patyrė diskomfortą ir tam tikrus nepatogumus, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas Kauno AVPK tinkamomis sąlygomis. Kita vertus, tokio pažeidimo trukmė (8 dienų) nebuvo ilgalaikė. Byloje nėra duomenų, jog dėl laikymo teisės aktų reikalavimus pažeidžiančiomis sąlygomis pareiškėjui būtų pablogėjusi sveikata. Nenustatyta, kad Kauno AVPK būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo teises ar nežmoniškai su juo elgtis. Teismo vertinimu, šios aplinkybės eliminuoja prašymo dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais tenkinimą. Teismas pripažino, kad šiuo atveju pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija pažeistai pareiškėjo teisei apginti, ji atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.