Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas teisme pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimą kildina iš galimai neteisėtų Kauno apskr. VPK areštinės administracijos veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų sąlygų būnant areštinės kameros patalpose.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju – Kauno apskr. VPK) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad atsakovas arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos atsiradimą. Pažymėtina, kad sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-1001/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).

Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas Kauno apskr. VPK areštinėje buvo laikomas nuo 2014 m. gruodžio 29 d. 18.50 val. iki 2015 m, sausio 6 d. 15.25 val. kameroje Nr. 207. Pareiškėjas buvo sulaikytas 2014 m. gruodžio 29 d. 13.00 val., jam iškelta baudžiamoji byla už nusikaltimą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 129 str. („Nužudymas“) 2 d. (b. l. 13, 16-54).

Pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina, jo nuomone, netinkamų kalinimo sąlygų: kameroje nebuvo tinkamo natūralaus apšvietimo, trūko oro, tualetas neatitvertas ir įrengtas prie pat durų, todėl gamtinius reikalus galėdavo atlikti tik stebimas kitų.

Policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus bei sveikatos priežiūros organizavimą reglamentuoja 2009-09-29 Sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 37:2009), kurios 6 p. numatyta, kad policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą akcentavęs, kad reikalavimų, susijusių su sanitariniais įrenginiais, nesilaikymas gali būti vienas iš veiksnių, nulemiančių Konvencijos 3 straipsnio, draudžiančio asmenį laikyti žeminančiomis žmogaus orumą sąlygomis, pažeidimą (2013-11-18 sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013; 2013-11-25 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1840/2013). Remiantis EŽTT praktika, galimybė privačiai pasinaudoti tualetu yra vienas iš faktorių, vertintinų nustatant, ar buvo pasiektas kankinimo ar pažemino lygis, jog būtų galima pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. 2010-12-16 sprendimą byloje Trepashkin prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 14248/05). Pažymėtina, kad byloje A. M. prieš Rusiją priimtame 2009-03-12 sprendime EŽTT konstatavo, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Kalinamas asmuo turi teisę į privatumą ne tik nuo kitų kalinamų asmenų, bet ir nuo pareigūnų (žr. pvz., EŽTT 2012-05-10 sprendimą byloje Glotov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/05; 2009-03-12 sprendimą byloje A. M. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 15210/07; ir kt.).

Nagrinėjamu atveju, siekiant visapusiškai įvertinti aplinkybę, ar pareiškėjui buvo sudarytos pakankamos sąlygos privatumui Kauno areštinės kamerose, be kita ko, turi būti vertinamos kamerose įrengtų sanitarinių mazgų higienos sąlygos. Policijos areštinių kamerų įrengimas reglamentuotas Higienos normos HN 37:2009 penktame skyriuje, kuriame nustatyta, kad policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą patalpų oro šalinimo sistemą (20 punktas).

Iš pateiktų Kauno apskrities VPK nuotraukų matyti, kad kiekvienoje kameroje yra įrengtas sanitarinis mazgas su pertvara, kurios aukštis - 121 cm, virš durų yra oro vėdinimo sistema. Kauno visuomenės sveikatos centro 2013 m. lapkričio 29 d., patikrinimo akte Nr. 36-1888(7) ir 2015 m. birželio 8 d. Nr. 36- 873(7) patikrinimo akte nebuvo užfiksuota jokių pažeidimų dėl sanitarinio mazgo ar vėdinimo (b. l. 83-85, 86-91). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog sanitarinių mazgų įrengimas Kauno apskr. VPK areštinėje atitiko HN 37:2009 20 p., t.y. tualetas buvo atitvertas reikiamo aukščio pertvara, kamerose įrengti praustuvai.

Tačiau pažymėtina, jog pareiškėjas taip pat skundėsi, kad, nors sanitarinis mazgas ir buvo atitvertas sienele, jo privatumas visgi nebuvo tinkamai užtikrintas. Pareiškėjas nurodė, kad sanitarinis mazgas kameroje buvo įrengtas prie pat durų, jis pastoviai buvo stebimas areštinės pareigūnų, todėl negalėjo tinkamai atlikti gamtinių reikalų. Šiuo aspektu teismas atkreipia dėmesį į EŽTT praktikoje pateiktus vertinimus, susijusius su bent minimaliu kalinamų asmenų privatumo užtikrinimu: pavyzdžiui, Glotov byloje konstatuota, kad žema (1,2 m) aukščio sienele atskirtas tualetas neatitinka Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų. Nustatyta, kad nagrinėtu atveju nebuvo sudarytos sąlygos privatumui, nes ši vieta visada buvo matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų (žr. Glotov prieš Rusiją, pareiškimo nr. 41558/05, 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas; taip pat žr. A. M. prieš Rusiją, 97 paragrafas, pareiškimo nr. 15217/07, 2009 m. kovo 12 d. sprendimas; Grishin prieš Rusiją, pareiškimo nr. 30983/02, 94 paragrafas, 2007 m. lapkričio 15 d. ir Kalashnikov prieš Rusiją, pareiškimo nr. 47095/99, 99 paragrafas, ECHR 2002-VI). Atsižvelgiant į bylos duomenis ir nurodytą praktiką, darytina išvada, kad pareiškėjo privatumas naudojantis Kauno apskr. VPK areštinės kamerose įrengtais sanitariniais įrenginiais, kai iš vienos pusės jis visiškai nebuvo atskirtas, nebuvo tinkamai užtikrintas. Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, darytina išvada, kad atsakovas 8 paras neužtikrino pareiškėjo teisės į privatumą, jam naudojantis sanitariniame mazge įrengtu tualetu Kauno apskr. VPK areštinės kamerose.

HN 37:2009 23 punkte nustatyta, kad policijos areštinės kameros turi būti vėdinamos per langus (orlaides), išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo kondicionavimo sistema.

Bylos duomenys patvirtina, kad Kauno apskr. VPK areštinėje periodiškai yra atliekami Kauno visuomenės sveikatos centro patikrinimai. Patikrinimo aktuose buvo užfiksuota, kad kamerose įrengtas natūralus ir dirbtinis apšvietimas, yra ventiliacija pro langus ir mechaninė vėdinimo sistema (b. l. 86-91). Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. birželio 18 d. įsakymu Nr. 182 patvirtintų Areštinių vidaus tvarkos taisyklių 21.1 p. yra numatyta, kad lango stiklas kamerose iš vidaus gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. Taigi, byloje esantys objektyvūs duomenys patvirtina, jog Kauno apskr. VPK areštinės kamerose pareiškėjo skunde nurodytų Higienos normos HN 37:2009 pažeidimų nenustatyta, areštinės kamerose įrengtos teisės aktų reikalavimus atitinkančios patalpų natūralios ir mechaninės ventiliacijos sistemos, sudarančios tinkamas sąlygas oro patekimui į kamerų patalpas bei jų vėdinimui. Taip pat nėra jokių duomenų ir pats pareiškėjas nenurodė, jog dėl, jo tvirtinimu, netinkamų laikymo sąlygų jam būtų kilusios kokios nors neigiamos pasekmės. Taip pat, byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis skundais į Kauno aps. VPK areštinės administraciją, ar kitas kompetentingas įstaigas, dėl jam neužtikrinamų higienos normų areštinėje.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismo vertinimu, pareiškėjo skunde yra nurodyti tik abstraktūs, deklaratyvūs teiginiai apie netinkamą kameros ventiliaciją, natūralų apšvietimą, kurie yra vertintini tik kaip subjektyvi, nekonkretizuota ir deklaratyvi paties pareiškėjo nuomonė, kuri nepatvirtinta jokiais objektyviais įrodymais. Teismas neturi pagrindo abejoti į bylą atsakovo pateiktais įrodymais dėl kamerų ventiliacijos, apšvietimo, todėl minėti pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas nurodė, jog nebuvo vedamas į lauką pasivaikščioti.

Ginčo laikotarpiu galiojusios Higienos normos HN 37:2009 17.3. punkte numatyta, kad policijos areštinės teritorijoje turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai. Taisyklių II skyriuje, reglamentuojančiame policijos areštinėje laikomų asmenų teises ir pareigas, 7.10 punkte nustatyta, kad policijos areštinėse laikomi asmenys, kuriose įrengti pasivaikščiojimo kiemai, turi teisę kasdien vieną valandą pasivaikščioti (nepilnamečiai, moterys ir sergantys tuberkulioze asmenys gali pasivaikščioti du kartus po vieną valandą per dieną).

Iš į bylą pateikto Areštuotų asmenų išvedimo iš kamerų registracijos žurnalo matyti, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 30 d. iki 2015 m. sausio 6 d. pasivaikščiojimo atsisakė (yra pareiškėjo parašas) (b. l. 68-78). Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis, todėl sprendžia, kad pareiškėjo teisė pasivaikščioti Kauno apskr. VPK areštinėje nebuvo pažeista. Nenustačius atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų dėl pasivaikščiojimų organizavimo, pareiškėjo skundo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.

Nurodė, kad kameroje nuolat buvo laikomas vienas, kas sudarė prielaidas patirti neigiamus išgyvenimus, sukėlė dvasines kančias, bei nepilnavertiškumo jausmą.

Atsakovas atsiliepime nurodė, jog Lietuvos policijos generalinio komisaro 2012 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. 5-V-677 patvirtintos Policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos 22.5 p. (ginčo metu galiojanti redakcija) numatyta, kad sulaikyti asmenys, įtariami padarę nusikalstamą veiką, laikomi atskirai nuo kitų asmenų, todėl ir pareiškėjas buvo laikomas kameroje atskirai nuo kitų asmenų. Byloje nėra jokių duomenų ir pats pareiškėjas nenurodė, jog dėl, jo tvirtinimu, netinkamų laikymo sąlygų jam būtų kilusios kokios nors neigiamos pasekmės. Taip pat, byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis skundais į Kauno aps. VPK areštinės administraciją, ar kitas kompetentingas įstaigas, dėl netinkamų laikymo sąlygų areštinėje.

Pareiškėjas skunde nurodo turįs pretenzijų dėl to, kad buvo perrengtas svetimais drabužiais, nes jo drabužiai buvo paimti ekspertizei atlikti, ir dėl to patyrė nepatogumų.

Atsakovas atsiliepime nurodė, jog šio fakto nustatyti ir patikrinti negali, nes nežino, kur šiuo metu yra baudžiamoji byla Nr. 20-1-00850-14 ir ar joje yra kokių nors įrodymų dėl pareiškėjo drabužių. Teismas pareiškėjo teiginius, kad jis buvo perrengtas svetimais drabužiais, nes jo drabužiai buvo paimti ekspertizei atlikti, ir dėl to patyrė nepatogumų, vertina kritiškai, kadangi pareiškėjas abstrakčiai nurodė teiginius, jų neindividualizavo, nenurodė, ar dėl šių pažeidimų jis kreipėsi į administraciją tuo metu, kai, pareiškėjo teigimu, buvo padaryti pažeidimai.

Iš byloje pateikto Areštinėje laikomų asmenų pasiūlymų, prašymų (pareiškimų), skundų ir laiškų priėmimo, išsiuntimo ir rašytinių atsakymų į juos įteikimo žurnalo matyti, jog pareiškėjas, ginčo laikotarpiu būdamas Kauno apskr. VPK areštinėje, pretenzijų dėl blogų laikymo sąlygų ar kitokių skundų nebuvo pareiškęs (b. l. 79-82).

Pareiškėjas skunde nurodė, jog 2014 m. gruodžio 30 d. kreipėsi dėl medicinos pagalbos, bet ji nebuvo tinkamai suteikta, paskyrė valerijono ekstrakto, kuris visiškai nepadėjo, nebuvo suteikta psichologo pagalba.

Dėl pareiškėjo skundo teiginio, kad Kauno apskr. VPK jam nesuteikė tinkamų sveikatos priežiūros paslaugų teismas pasisako, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 str. 1 d., administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Administraciniai teismai nesprendžia <...> bylų, priskirtų bendrosios kompetencijos arba kitiems specializuotiems teismams (ABTĮ 18 str. 1 d.).Pagal bendrą taisyklę ginčai dėl žalos atlyginimo yra civilinio pobūdžio ir priskirti nagrinėti bendrosios kompetencijos teismui (Civilinio proceso kodekso 22 str. 1 d., 25 str.). Asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimas yra civilinės teisės reguliavimo dalykas (Civilinio kodekso Šeštosios knygos XXXV skyrius), o ginčai, kylantys tarp paciento ir asmens sveikatos priežiūros įstaigos dėl sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ar neteikimo, būdami civilinio teisinio pobūdžio, yra teismingi bendrosios kompetencijos teismui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-03-26 nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-376/2014). Todėl minėti skundo teiginiai šioje byloje nenagrinėtini administracinio proceso tvarka. Pareiškėjui išaiškintina, kad nesutikdamas su jam galimai netinkamai suteiktomis sveikatos priežiūros paslaugomis jis turi teisę Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo nustatyta tvarka su ieškiniu kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą pagal atsakovės atstovės Kauno apskr. .VPK buvimo vietą.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Išnagrinėjus visus byloje esančius įrodymus, darytina išvada, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 29 d. iki 2015 m. sausio 6 d. buvo laikomas Kauno apskr. VPK areštinės kameroje Nr. 207, kurioje sanitarinio mazgo įrengimas neatitiko teisės aktų (Eksploatavimo taisyklių 16.5 p., HN 76:2010 21 p.) reikalavimų. Todėl pareiškėjo skundo reikalavimai toje dalyje, kurioje neturtinė žala kildinama iš netinkamų laikymo sąlygų, pasireiškusių netinkamu sanitarinio mazgo įrengimu, iš esmės yra pagrįsti. Asmens laikymas neužtikrinant jo privatumo sanitariniame mazge, sukelia tokiam asmeniui nepatogumų, diskomfortą, pažeidžia asmens privatumą ir toks asmuo CK 6.250 str. 1 d. prasme patiria neturtinę žalą. Teismų praktikoje pažymėta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neigiamas poveikis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2006-05-17 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-337/2006 ir kt.). Taigi, atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250straipsnio 2 dalyje, tarp jų - sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į pažeidžiamos vertybės pobūdį, pareiškėjo subjektinės teisės būti kalinamam tinkamomis sąlygomis, atitinkančiomis Lietuvos Respublikos higienos normas, pažeidimo mastą, intensyvumą ir trukmę. Teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

Pažymėtina, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, gindamas teisės aktuose įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalimi, CK 1.138 straipsniu, kai kuriais atvejais konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr. 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-919-442/2016 ir kt.). Iš esmės analogiškos pozicijos laikosi ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, spręsdamas dėl Konvencijoje numatytų teisių gynimo (žr. EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą D. prieš Lietuvą, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą L. L. prieš Prancūziją). Šie teismai savo praktikoje akcentuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo laikymo sąlygų, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas, naudodamasis netinkamai įrengtu sanitariniu mazgu, patyrė diskomfortą ir tam tikrus nepatogumus, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas Kauno apskr. VPK tinkamomis sąlygomis. Kita vertus, tokio pažeidimo trukmė (8 dienų) nebuvo ilgalaikė. Byloje nėra duomenų, jog dėl laikymo teisės aktų reikalavimus pažeidžiančiomis sąlygomis pareiškėjui būtų pablogėjusi sveikata. Nenustatyta, kad Kauno apskr.. VPK būtų sąmoningai siekusi pažeisti pareiškėjo teises ar nežmoniškai su juo elgtis. Teismo vertinimu, šios aplinkybės eliminuoja prašymo dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais tenkinimą. Teismas pripažįsta, kad šiuo atveju pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija pažeistai pareiškėjo teisei apginti, ji atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktais, teismas

nusprendžia:

Skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista N. K. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje

Pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 1 mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.