- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-02-21
- Bylos Nr.
- A-362-552/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00171-2016-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Arūnas Dirvonas, Ramūnas Gadliauskas (pran.)
- Pareiškėjas
- A. P.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),
rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.
Pareiškėjas A. P. skundu kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Komisariatas), priteisti 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 27 d. iki 2016 m. kovo 23 d. jis buvo laikomas netinkamomis sąlygomis Komisariato areštinės kamerose, nes Komisariato pareigūnai jį patalpindavo į mažas kameras, kuriose buvo laikoma dar iki trijų asmenų, todėl jam tekdavo labai mažai laisvo ploto. Be to, kamerose sąlygos buvo nehigieniškos, nes valgomasis stalas buvo įrengtas priešais tualetą, kuriame nebuvo jokių durų, tik sienelė iš vienos pusės, todėl valgant buvo matomas tualetas bei jaučiamas iš jo sklindantis kvapas. Pareiškėjo tvirtinimu, Komisariato pareigūnai į jo prašymus perkelti į didesnes kameras nereaguodavo. Dėl tokio Komisariato pareigūnų elgesio pareiškėjas jautėsi diskriminuojamas, priskirtas „nuskriaustųjų kastai“. Pareiškėjas nurodė, kad, skaičiuojant vienam asmeniui turintį tekti kameros plotą, neturėtų būti įskaičiuojamas baldų užimamas plotas. Pareiškėjas paaiškino, kad, siekdamas uždengti sanitarinį mazgą, kartais naudodavo paklodę, tačiau tai nepašalindavo iš sanitarinio mazgo sklindančio kvapo. Pareiškėjas teigė, jog dėl nurodytų laikymo sąlygų Komisariato areštinėje patyrė įvairių išgyvenimų, jautėsi diskriminuojamas, žeminamas.Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Komisariato, atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas šios teritorinės policijos įstaigos areštinėje buvo laikomas skirtingais laikotarpiais nuo 2015 m. sausio 23 d. iki 2016 m. kovo 23 dienos. Atsakovas rėmėsi Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – ir Areštinių veiklos taisyklės), 80 punktu ir pripažino, kad pareiškėją laikant Komisariato areštinėje tik trumpą laikotarpį jam teko nežymiai mažiau ploto nei numatyta teisės aktuose, tačiau pažymėjo, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu areštinės administracijai neteikė jokių nusiskundimų dėl per mažo kamerų ploto. Atsakovo teigimu, Komisariato areštinės kamerose sanitarinių mazgų įrengimas atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtintų Lietuvos higienos normų HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 37:2009) nuostatas. Atsakovas pabrėžė, kad areštinės darbuotojai, siekdami pagerinti sulaikytųjų sąlygas ir privatumą, sudarė sąlygas sanitarinį mazgą užsidengti audeklu. Tuo tikslu, 2005 m. atlikus Komisariato areštinės antrojo korpuso, o 2013 m. – ir pirmojo korpuso remontą, sanitariniuose mazguose buvo įrengti kabliukai. Atsakovas teigė, jog pareiškėjo pretenzijos dėl nemalonaus kvapo, sklindančio iš sanitarinio mazgo, yra nepagrįstos. Atsakovo manymu, pareiškėjo teiginiai apie jo priskyrimą tam tikrai asmenų („nuskriaustųjų“) grupei ir iš to neva kylanti diskriminacija yra nepagrįsti, kilę dėl asmeninio pareiškėjo nusistatymo, neturinčio jokios įtakos pareigūnų darbui su areštinėje laikomais asmenimis. Atsakovas akcentavo, kad pareiškėjas skundą grindė tik abstrakčiais teiginiais, nenurodė jokių požymių, kuriais pareiškėjui pasireiškė neturtinė žala.
II.
Panevėžio apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Komisariato, 200 Eur neturtinei žalai atlyginti už 2015 m. kovo 6 d. – 2016 m. kovo 23 d. laikotarpį. Kitą skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą.Teismas atsižvelgė į Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis, iš kurių matyti, kad pareiškėjo atžvilgiu jau yra išnagrinėta administracinė byla dėl A. P. reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, patirtą dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Komisariato areštinėje nuo 2014 m. balandžio 27 d. iki 2015 m. sausio 27 d., atsižvelgė į byloje esančius duomenis, kad pareiškėjas Komisariato areštinėje nebuvo laikomas laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 28 d. iki 2015 m. kovo 5 d, todėl sprendė, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje vertinami pareiškėjo reikalavimai atlyginti neturtinę žalą, kildinam` iš jo laikymo netinkamomis sąlygomis Komisariato areštinėje už laikotarpį nuo 2015 m. kovo 6 d. iki 2016 m. kovo 23 dienos. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 2 straipsniu, 3 straipsnio 1 dalimi, 44 straipsnio 1 dalimi, HN 37:2009, Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908, įsigaliojusi nuo 2015 m. lapkričio 1 d. (toliau – ir HN 134:2015), Areštinių veiklos taisyklėmis, Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinėje laikomų asmenų vidaus tvarkos taisyklėmis, patvirtintomis Komisariato viršininko 2013 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. 50-V-175 (toliau – ir 2013 m. Vidaus tvarkos taisyklės) bei Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinėje laikomų asmenų vidaus tvarkos taisyklėmis, patvirtintomis Komisariato viršininko 2015 m. rugpjūčio 14 d. įsakymu Nr. 50-V-442 (toliau – ir 2015 m. Vidaus tvarkos taisyklės).Teismas rėmėsi Areštinių veiklos taisyklių 80 punktu, atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją ir nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Komisariato areštinėje buvo laikomas 71 parą. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui tekusio kameros ploto, atsižvelgė į tai, jog atsakovas nepateikė konkrečių duomenų apie tai, kurią paros dalį pareiškėjas buvo laikomas nurodytoje kameroje vienas, dviese ir (arba) su dviem asmenimis, kai pagal atsakovo pateiktus duomenis pareiškėjas tą pačią dieną nurodytoje kameroje buvo laikomas vienas, su dar vienu asmeniu ir (arba) dviem asmenims. Teismas visas abejones vertino pareiškėjo naudai ir sprendė, kad pareiškėjo teisė būti laikomam policijos areštinės kameroje, kurioje vienam asmeniui tektų ne mažiau kaip 5 kv. m ploto, neįskaičiavus sanitarinio mazgo užimamo ploto, ginčo laikotarpiu Komisariato areštinėje buvo pažeista 31 parą, t. y. 29 paras pareiškėjui tekęs plotas svyravo nuo 4,17 kv. m iki 4,5 kv. m ir 2 paras – nuo 4,79 kv. m. iki 4,94 kv. m. Teismas konstatavo, jog 31 parą pareiškėjui tenkantis kameros plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, todėl jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista.Teismas rėmėsi HN 37:2009 20 punktu, taip pat pažymėjo, kad HN 134:2015 reikalavimų sanitarinio mazgo įrengimui nenustatė. Teismo vertinimu, esant situacijai, kai teisės aktuose nėra įtvirtinto konkretaus teisinio reguliavimo, remiamasi įstatymu, reguliuojančiu panašius santykius, o jei tokio įstatymo nėra – vadovaujamasi bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Nors ginčo laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusi higienos norma nenumatė reikalavimų sanitarinio mazgo įrengimui, teismas sprendė, jog teisės aktų pasikeitimas negalėjo sudaryti teisėtų prielaidų teritorinės policijos įstaigos areštinės kamerose laikomų asmenų laikymo sąlygų pabloginimui, atsižvelgiant į tai, jog pasikeitus teisiniam reguliavimui nebūtų užtikrinamos iki teisės aktų pasikeitimo galiojusios asmenų laikymo policijos įstaigos areštinėse sąlygos. Spręsdamas klausimą, ar ginčo laikotarpiu Komisariato areštinės kamerose sanitarinių mazgų įrengimas atitiko teisės aktų reikalavimus, teismas rėmėsi Panevėžio visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų duomenimis ir sprendė, kad Komisariato areštinės kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinių mazgų įrengimas atitiko teisės aktų reikalavimus. Pasisakydamas dėl pareiškėjo reikalavimo, susijusio su netinkamu valgomojo stalo įrengimu Komisariato areštinės kamerose, pagrįstumo, teismas rėmėsi Komisariato Viešosios tvarkos tarnybos Areštinės ir konvojaus skyriaus vyriausiojo specialisto 2016 m. balandžio 28 d. tarnybinio pranešimo duomenimis, atkreipė dėmesį, kad teismo posėdyje pareiškėjas neneigė aplinkybės, jog naudodavosi areštinėje išduodama paklode ir užsidengdavo sanitarinį mazgą. Teismas sprendė, kad nors toks policijos įstaigos areštinės kamerose esančių baldų išdėstymas, kuomet valgomasis stalas įrengiamas priešais sanitarinį mazgą, pareiškėjui galėjo sukelti nemalonius pojūčius, tačiau ginčo laikotarpiu galioję teisės aktai nenustatė reikalavimo policijos įstaigų areštinių kamerose esančiuose sanitariniuose mazguose įrengti duris ar kitokias uždangas konkrečių reikalavimų areštinės kamerose turinčių būti baldų, įskaitant ir valgomojo stalo, išdėstymui. Be to, Komisariato veiksmai sudarant sąlygas užsidengti kamerose esančius sanitarinius mazgus paklodėmis teismui leido spręsti, jog teritorinė policijos įstaiga laikėsi teisės aktų reikalavimų ir siekė sudaryti kuo palankesnes sąlygas areštinės kamerose laikomiems asmenims.Teismo vertinimu, bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose, kaip ir kitose Komisariato areštinės kamerose, 2005 m. ir 2013 m. buvo atliktas remontas. Teismas nenustatė jokių duomenų, patvirtinančių A. P. skunde ir teisme nurodytus teiginius, kad Komisariato areštinės pareigūnai jį skyrė į kameras, kuriose prastesnės sanitarinės sąlygos, ir taip jį diskriminavo, nes pareiškėjas priklauso tam tikrai neformaliai kalinamųjų grupei. Teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju Komisariatas 31 parą pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau kaip 5 kv. m kameros ploto, t. y. teritorinė policijos įstaiga neveikė taip, kaip pagal įstatymus ji ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Konstatavęs atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus, teismas darė išadą, kad yra pagrindas vertinti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą. Nustatydamas pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgė į tai, kad byloje nebuvo nustatyta duomenų, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjui būtų sutrikusi sveikata ar atsiradusios kitos ypač neigiamos pasekmės ir kad Komisariato areštinės pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.Teismas, įvertinęs pareiškėjo kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis Komisariato areštinėje trukmę (skirtingais laikotarpiais iš viso 31 parą pareiškėjui nebuvo užtikrinta 5 kv. m. ploto norma), periodiškumą (gyvenamojo ploto pažeidimai būdavo trumpalaikiai, trukę 1, 2, 3, 4 ar 7 paras), pažeidimo mastą (pareiškėjui tekęs plotas svyravo nuo 4,17 kv. m iki 4,94 kv. m), pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, konstatavo, jog pareiškėjui nagrinėjamu atveju priteisiama neturtinė žala pinigais. Teismas sprendė, kad pareiškėjo patirta neturtinė žala įvertintina 200 Eur.
III.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Komisariato, apeliaciniu skundu prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria pareiškėjui priteista 200 Eur suma, ir konstatuoti, kad vien teisės pažeidimo fakto pripažinimas yra pakankama satisfakcija patirtai žalai atlyginti. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad teismas nedetalizavo pareiškėjo išgyvenimų, jie nebuvo pagrįsti jokiais medicininiais dokumentais ar ekspertų išvadomis. Atsakovo manymu, minimalaus kamerų ploto užtikrinimo pažeidimas nebuvo pasiekęs minimalaus žiaurumo lygio atsižvelgiant į trumpą sulaikymo laikotarpį ir tai, kad nėra jokių įrodymų, jog sulaikymo Komisariato areštinėje metu pareiškėjas būtų patyręs kankinimus. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas nesiėmė jokių priemonių ginti pažeistas teises, t. y. neteikė įstaigos administracijai skundų dėl laikymo sąlygų. Atsakovas daro išvadą, kad pareiškėjas ginčo metu jokių neigiamų padarinių realiai nepatyrė. Pareiškėjas A. P. apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti jam 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 27 d. iki 2016 m. kovo 23 dienos. Pareiškėjo teigimu, teismas nevertino, jog jis buvo diskriminuojamas, buvo žeminama jo garbė ir orumas, atlikdamas bausmę jis priklausė „nuskriaustųjų“ kastai, todėl pareigūnai skirdavo jį į pačias blogiausias kameras, kuriose įrengtas tualetas be durų, bloga vėdinimo sistema, tualetas įrengtas tiesiai prieš stalą. Pareiškėjas teigia, kad, paprašius jį perkelti į kitą kamerą, pareigūnai atsisakė tai padaryti. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Komisariato, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą pagal atsakovo apeliacinio skundo reikalavimą. Atsakovas pabrėžia, kad asmenys į sulaikymo kameras paskirstomi vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsniu, kuriuo apibrėžiamos konkrečios sulaikytų asmenų kategorijos bei izoliavimo reikalavimai, nepaliekant teisės pareigūnams asmenis į kameras skirstyti vidinių įsitikinimų pagrindu. Atsakovo teigimu, pareiškėjo teiginiai, kad jis dėl priklausymo atitinkamai kastai būdavo talpinamas į kameras, kuriose sanitarinis mazgas įrengtas prasčiau, neatitinka realybės, nes visose Komisariato areštinėse sanitarinis mazgas įrengtas vienodai (be uždarų durų), nepažeidžiant higienos reikalavimų. Atsakovas pažymi, kad su sulaikytais asmenimis areštinėje dirbantys pareigūnai elgiasi vienodai pagarbiai, vadovaudamiesi teisės aktais. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas dėl netinkamo elgesio su juo skundų areštinės administracijai neteikė, tarnybiniai ar vidiniai patikrinimai dėl areštinėje dirbančių pareigūnų galimai netinkamų veiksmų nebuvo pradėti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacijos dalykas – Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 26 d. sprendimo, kuriuo iš dalies patenkintas pareiškėjo A. P. skundas dėl 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš Lietuvos valstybės dėl netinkamų kalinimo sąlygų Komisariato areštinėje pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 6 d. iki 2016 m. kovo 23 d., pagrįstumas ir teisėtumas.Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą Komisariato areštinėje buvo pažeista 31 parą, kitus pareiškėjo argumentus dėl sanitarinių mazgų įrengimo, areštinės kamerose esančių baldų išdėstymo (valgomasis stalas įrengtas priešais sanitarinį mazgą), pareiškėjo diskriminavimo dėl jo priklausymo „nuskriaustųjų“ kastai atmetė ir nusprendė, kad šiuo atveju 200 Eur neturtinė žala laikytina adekvačia suma pareiškėjo patirtai dvasinei skriaudai atlyginti. Atsakovas apeliaciniame skunde tvirtina, kad, nesant jokių įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo patirtus išgyvenimus, vien teisės pažeidimo fakto pripažinimas yra pakankama satisfakcija jo patirtai žalai atlyginti, t. y. kelia ginčą dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo.Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo priteisti jam 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už visą jo nurodytą laikotarpį (nuo 2015 m. sausio 27 d. iki 2016 m. kovo 23 d.), akcentuodamas, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog jis buvo diskriminuojamas, kamerose įrengtas tualetas be durų, bloga vėdinimo sistema, tualetas įrengtas tiesiai prieš stalą.Pareiškėjas dėl apeliaciniame skunde nurodomo laikotarpio jokių argumentų nepateikia, o bylos medžiaga patvirtina, kad jis Komisariato areštinėje nebuvo laikomas laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 28 d. iki 2015 m. kovo 5 d. (b. l. 7, 24). Be to, pagal Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis matyti, kad pareiškėjo atžvilgiu jau yra išnagrinėta administracinė byla dėl A. P. reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, patirtą dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Komisariato areštinėje nuo 2014 m. balandžio 27 d. iki 2015 m. sausio 27 dienos. Atsižvelgusi į šias aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas ginčo laikotarpis (nuo 2015 m. kovo 6 d. iki 2016 m. kovo 23 d.) yra teisingas.Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo laikotarpiu (nuo 2015 m. kovo 6 d. iki 2016 m. kovo 23 d.) pareiškėjui Komisariato areštinės kamerose 31 parą buvo pažeista jo teisė atlikti bausmę patalpose, kuriose jam tektų ne mažiau nei 5 kv. m gyvenamojo ploto (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto). Pažeidimų metu pareiškėjui teko 4,17–4,94 kv. m gyvenamojo ploto. Taigi Komisariatas 31 parą pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam sąlygomis, kai jam tektų ne mažiau nei 5 kv. m gyvenamojo ploto (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto), t. y. įstaiga neveikė taip, kaip pagal įstatymus buvo įpareigota veikti.Dėl sanitarinio mazgo įrengimo pažymėtina, jog pagal HN 37:2009 20 punktą, policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara.Tačiau taikant nacionalinį teisinį reguliavimą atsižvelgiama ir į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pateiktus vertinimus, susijusius su bent minimaliu kalinamų asmenų privatumo užtikrinimu, pavyzdžiui, kad žema (1,2 m) aukščio sienele atskirtas tualetas neatitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio reikalavimų, kadangi taip nesudaromos sąlygos privatumui ir ši vieta visada matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05). Šis teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.).Taigi, nors sanitarinio mazgo atitvėrimas 120–130 cm sienele ir laikomas atitinkančiu higienos normos reikalavimus, įtvirtintus nacionaliniuose teisės aktuose, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į minėtus Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimus bei naujausias Lietuvos administracinių teismų praktikos tendencijas, vertina, kad toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo bendros kameros erdvės asmens privatumo užtikrinimo aspektu nėra tinkamas, kadangi tai gali riboti kalinčio asmens privatumą ir sukelti jam nemalonius išgyvenimus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017, 2017 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3169-442/2017 ir kt.). Šiuo aspektu taip pat pažymima, jog saugumo užtikrinimas areštinės kamerose negali paneigti asmens teisės į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu. Šiuo atveju turi būti parenkami tokie areštinės kamerose laikomų asmenų saugumo užtikrinimo būdai, kurie nesikirstų su pagrindinėmis žmogaus teisėmis, įtvirtintomis Konvencijoje (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. lapkričio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1825-492/2017).Tai reiškia, jog net ir nustačius, kad pertvaros aukštis atitinka teisės akto reikalavimus, turi būti įvertinama, ar pareiškėjas turėjo galimybę privačiai pasinaudoti tualetu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2277-520/2015, 2017 m. gegužės 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1348-502/2017). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017 šiuo aspektu taip pat buvo vertinama, kad tualetą atskiriantis audeklas nelaikytas tinkamu tualeto įrengimu bei jo atskyrimu nuo gyvenamųjų patalpų. Kitoje byloje vertinta, jog pareiškėjo privatumas naudojantis areštinės kamerose įrengtais sanitariniais įrenginiais, kai iš vienos pusės jis visiškai nebuvo atskirtas (suteikiant galimybę tik užsidengti paties pasirūpintu audiniu), nebuvo tinkamai užtikrintas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1092-624/2017).Aptartos aktualios teismų praktikos kontekste negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Komisariato kamerose įrengtuose sanitariniuose mazguose yra užtikrinamas asmens privatumas naudojantis tualetu. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo teisės šiuo aspektu buvo pažeidžiamos visą sulaikymo laiką – 71 parą (b. l. 7, 8, 14). Pažymėtina, kad pareiškėjo teiginiai dėl stalo įrengimo priešais sanitarinį mazgą nesuteikia pagrindo išvadoms, jog sanitariniai mazgai yra įrengti netinkamai baldų išdėstymo aspektu. Kita vertus, atsižvelgus į byloje nustatytą aplinkybę, jog sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, sutiktina su pareiškėjo teiginiais, jog dėl stalo įrengimo prieš sanitarinį mazgą jis galėjo jausti papildomas nemalonias emocijas. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat teigė, kad sanitariniuose mazguose Komisariato areštinėje nebuvo tinkama vėdinimo sistema, šiuos jo teiginius paneigė byloje surinkti duomenys: Komisariato Viešosios tvarkos tarnybos Areštinės ir konvojaus skyriaus vyriausiojo specialisto 2016 m. gegužės 3 d. tarnybinis pranešimas (b. l. 12–13), byloje esantys Panevėžio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai atmetė pareiškėjo teiginius, kad jis buvo diskriminuojamas dėl jo priklausymo tam tikrai neformaliai kalinamųjų grupei, kadangi administracinėje byloje tokių įrodymų nėra surinkta. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl jo diskriminavimo būtų kreipęsis į įstaigos administraciją. Atsakovas tvirtina, kad pareigūnai su visais areštinėje laikomais asmenimis elgiasi vienodai. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti nurodytas pareiškėjo aplinkybes įrodytomis. Taigi nagrinėjamu atveju pareiškėjas Komisariato areštinėje 71 parą buvo laikomas kamerose, kuriose nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, be to, per šį laikotarpį 31 parą taip pat buvo nežymiai pažeista minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto norma, dėl ko pareiškėjas neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 str.).Pažymėtina, jog asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytas Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-575-836/2014).Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo apeliacinio skundo argumentais, kad, nors pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą Komisariato areštinėje buvo pažeista 31 parą, toks pažeidimas nebuvo nepertraukiamas, gyvenamojo ploto norma buvo pažeista itin nežymiai, t. y. pažeidimo laikotarpiu pareiškėjui teko nuo 4,17 kv. m iki 4,94 kv. m. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas buvimo Komisariato areštinėje metu įstaigos administracijai būtų teikęs skundus dėl laikymo sąlygų. Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl suėmimo vykdymo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas yra jauno amžiaus, byloje nėra duomenų apie jo turimus fizinės ar psichinės sveikatos sutrikimus. Byloje taip pat nenustatyta, kad pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Taigi toks nustatytas minimalaus gyvenamojo ploto neatitikimas nebuvo itin reikšmingas ir galintis sukelti itin neigiamas pasekmes. Kita vertus, nustatant pareiškėjui atlygintinos jo patirtos neturtinės žalos dydį, atsižvelgtina ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai konstatavo, jog nebuvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis tualetu. Įvertinusi tai, kad pareiškėjas Komisariato areštinėje iš viso buvo laikomas ginčo laikotarpiu 71 parą, kuriomis jam nebuvo tinkamai užtikrintas privatumas naudojantis tualetu, taip pat 31 parą buvo nežymiai pažeista pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą Komisariato areštinėje, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad šiuo atveju pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri turi būti atlyginta pinigais, ir šiuo konkrečiu atveju asmens teisių pažeidimo fakto pripažinimas nebūtų pakankama satisfakcija patirtai skriaudai kompensuoti.Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimų ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteistas 200 Eur neturtinės žalos atlyginimas yra pakankamas dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms.Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad, nors pirmosios instancijos teismas ne visai tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, tačiau priteisė teisingą pareiškėjo patirtos neturtinės žalos atlyginimo dydį, kurį mažinti ar didinti šioje administracinėje byloje nėra pagrindo. Todėl pareiškėjo ir atsakovo apeliaciniai skundai atmetami, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Pareiškėjo A. P. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinius skundus atmesti.
Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.