Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas skunde nurodė, kad Panevėžio AVPK areštinėje buvo laikomas skirtingais laikotarpiais nuo 2015 m. sausio 27 d. iki 2016 m. kovo 23 d. Remiantis Panevėžio AVPK atsiliepime nurodytais ir prie jo pateiktais rašytiniais duomenimis, daroma išvada, kad A. P. Panevėžio AVPK areštinėje buvo laikomas skirtingais laikotarpiais nuo 2015 m. sausio 23 d. iki 2016 m. kovo 23 d. Be to, spręsdamas ginčo laikotarpio trukmės klausimą, teismas atsižvelgia į Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis, kurie patvirtina, kad Panevėžio apygardos administracinio teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. I-999-320/2015 buvo sprendžiama dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, patirtą dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Panevėžio AVPK areštinėje nuo 2014 m. balandžio 27 d. iki 2015 m. sausio 27 d. Įvertinęs šiuos duomenis, teismas sprendžia, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje vertinami pareiškėjo reikalavimai atlyginti neturtinę žalą, kildinamą iš jo laikymo netinkamomis sąlygomis Panevėžio AVPK areštinėje už laikotarpį nuo 2015 m. kovo 6 d. iki 2016 m. kovo 23 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) (b. l. 2, 7-10, 118-125).

Byloje nustatyti duomenys patvirtina, kad A. P. Panevėžio AVPK areštinėje buvo laikomas tokiais laikotarpiais: 2015 m. kovo 6 d. – 12 d. pareiškėjas buvo laikomas su vienu asmeniu kameroje Nr. 14 (kameros plotas 10,20 kv. m., sanitarinio mazgo plotas 1,29 kv. m.); 2015 m. kovo 17 d. – 18 d. – su dviem asmenimis kameroje Nr. 18 (kameros plotas 13,81 kv. m., sanitarinio mazgo užimamas plotas 1,29 kv. m.), 2015 m. kovo 18 d. – 19 d. toje pačioje kameroje – su vienu asmeniu; 2015 m. balandžio 3 d. – 8 d. ir 2015 m. balandžio 17 d. – 21 d. – su dviem asmenimis kameroje Nr. 8 (kameros plotas 16,90 kv. m., sanitarinio mazgo plotas 1,29 kv. m.); 2015 m. birželio 15 d. pareiškėjas buvo laikomas su vienu asmeniu kameroje Nr. 14; 2015 m. birželio 16 d. ir 2015 m. birželio 19 d. – 22 d. – su dviem asmenimis kameroje Nr. 18; 2015 m. birželio 16 d. – 19 d., birželio 22 d. ir birželio 23 d. – 25 d. – su vienu asmeniu toje pačioje kameroje Nr. 18; 2015 m. birželio 22 d. pareiškėjas šioje kameroje buvo laikomas vienas; 2015 m. birželio 25 d. – 26 d. – su vienu asmeniu kameroje Nr. 20 (kameros plotas 14,80 kv. m., sanitarinio mazgo plotas 1,29 kv. m.); 2015 m. rugpjūčio 17 d. – 19 d. – su dviem asmenimis kameroje Nr. 20, o 2015 m. rugpjūčio 19 d. – 22 d. – toje pačioje kameroje su vienu asmeniu; 2015 m. rugpjūčio 22 d. – 23 d. – su vienu asmeniu kameroje Nr. 23 (kameros plotas 10,88 kv. m., sanitarinio mazgo plotas 1,29 kv. m.); 2015 m. rugpjūčio 23 d. – 26 d. – su vienu asmeniu kameroje Nr. 17 (kameros plotas 10,05 kv. m., sanitarinio mazgo plotas 1,05 kv. m.), 2015 m. rugpjūčio 26 d. – 27 d. toje pačioje kameroje Nr. 17 – laikomas vienas; 2015 m. rugpjūčio 28 d. – su vienu asmeniu; 2015 m. rugpjūčio 28 d. – 31 d. pareiškėjas buvo laikomas su trimis asmenimis kameroje Nr. 3 (kameros plotas 21,38 kv. m., sanitarinio mazgo plotas 1,18 kv. m.); 2015 m. rugsėjo 1 d. šioje kameroje –su dviem asmenimis; 2015 m. lapkričio 9 d. – 10 d. – su vienu asmeniu kameroje Nr. 25 (kameros plotas 11,25 kv. m., sanitarinio mazgo plotas 1,38 kv. m.); 2015 m. lapkričio 10 d. – 11 d. ir 23 d. – 26 d. – su dviem asmenimis kameroje Nr. 16 (kameros plotas 14,38 kv. m., sanitarinio mazgo plotas 1,29 kv. m.); 2015 m. gruodžio 28 d. – 30 d. kameroje Nr. 16 – laikomas vienas; 2015 m. gruodžio 30 d. – 2016 m. sausio 5 d. – su dviem asmenimis kameroje Nr. 15 (kameros plotas 19,59 kv. m., sanitarinio mazgo plotas 1,29 kv. m.); 2016 m. vasario 1 d. – 3 d. – su vienu asmeniu kameroje Nr. 18; 2016 m. kovo 21 d. – 23 d. kameroje Nr. 20 – su vienu asmeniu (b. l. 7-8, 14, 16-17).

Vertinant Panevėžio AVPK pateiktus duomenis apie kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, plotus ir kartu laikomų asmenų skaičių, atsižvelgiama į tai, kad pareiškėjas teritorinės policijos įstaigos atsiliepime ir Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos tarnybos Areštinės ir konvojaus skyriaus vyriausiojo specialisto tarnybiniuose pranešimuose nurodytų duomenų neginčijo. Nagrinėdamas bylą, teismas aplinkybių, leidžiančių abejoti šiais duomenimis, nenustatė.

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, pareiškėjo kildinamos iš jo laikymo netinkamomis sąlygomis Panevėžio AVPK areštinės kamerose, atlyginimo.

Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir LR CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. LR CK 6.271 straipsnis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. LR CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Vadovaujantis LR CK 6.271 straipsniu, viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal LR CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą. Pagal aukščiau nurodytą teisinį reguliavimą, pagrindinis viešosios atsakomybės elementas yra neteisėti veiksmai, kurių buvimas ar nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas LR CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nevykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (LR CK 6.271straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu.

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – Suėmimo vykdymo įstatymas) 2 straipsnyje (2008 m. liepos 1 d. įstatymo redakcija, galiojanti nuo 2009 m. balandžio 1 d.) nustatyta, kad suėmimas vykdomas tardymo izoliatoriuose (kardomojo kalinimo vietose); asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje, <...>. Suimtieji ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu arba teismo nutartimi iš tardymo izoliatoriaus gali būti perkelti (uždaryti) ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti ar dėl bylų nagrinėjimo teisme į teritorinės policijos įstaigos areštinę ir tiems asmenims taikomos šio įstatymo, išskyrus 23, 25, 26, 28, 40–43 straipsnius, nuostatos (1 ir 2 dalys). Suėmimo vykdymo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. To paties įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.

Ginčo laikotarpiu reikalavimus areštinių įrengimui nustatė Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820, galiojusi iki 2015 m. spalio 31 d., ir Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908, įsigaliojusi nuo 2015 m. lapkričio 1 d. (toliau – HN 134:2015). Teritorinių policijos įstaigų areštinėse uždarytų asmenų laikymo tvarką ginčo laikotarpiu reglamentavo Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės, Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinėje laikomų asmenų vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos Panevėžio AVPK viršininko 2013 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. 50-V-175 (toliau – ir 2013 m. Vidaus tvarkos taisyklės) bei Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinėje laikomų asmenų vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos Panevėžio apskrities VPK viršininko 2015 m. rugpjūčio 14 d. įsakymu Nr. 50-V-442 (toliau – ir 2015 m. Vidaus tvarkos taisyklės) (b. l. 110-113, 114-117).

Saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos sudarymas – pagrindinis reikalavimas, kurį valstybė privalo užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims, o minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 9 d. aprobuotas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nagrinėjant bylas dėl bausmių vykdymo ir kardomojo suėmimo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų viešojo administravimo srityje, apibendrinimas. Administracinė jurisprudencija, 2014, 26, p. 460-564).

Areštinių veiklos taisyklių 80 punktas įtvirtino nuostatą, jog vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m. (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Sprendžiant dėl nurodyto teisės akto taikymo nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, pagal kurią, skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą areštinės kameroje turi būti vadovaujamasi nurodyta Areštinių veiklos taisyklių 80 punkte įtvirtinta nuostata (2015 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A678-442-2015; 2015 m. rugsėjo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2711-520/2015; 2015 m. gruodžio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2327-624/2015). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek kvadratinių metrų ploto turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., EŽTT 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą byloje Trepashkin prieš Rusiją; 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą byloje Logothetis ir kt. prieš Graikiją). Vadovaujantis Areštinių veiklos taisyklių 80 punkte įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, daroma išvada, kad vienam asmeniui tenkanti ploto norma yra apskaičiuojama visą kameros plotą, neįskaičiavus sanitarinio mazgo užimamo ploto, dalijant iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Teismo vertinimu, pagal paminėtą teisinį reglamentavimą, baldų ar kitų įrengimų užimamas plotas neturi įtakos skaičiuojant kameros plotą.

Byloje nustatyti duomenys patvirtina išvadą, kad A. P. ginčo laikotarpiu Panevėžio AVPK areštinėje buvo laikomas 71 parą. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui tekusio kameros ploto, atsižvelgia į tai, jog atsakovės atstovas nepateikė konkrečių duomenų apie tai, kurią paros dalį pareiškėjas buvo laikomas nurodytoje kameroje vienas, dviese ir (arba) su dviem asmenimis, kai pagal atsakovės atstovo pateiktus duomenis, pareiškėjas tą pačią dieną nurodytoje kameroje buvo laikomas vienas, su dar vienu asmeniu ir (arba) dviem asmenims. Atsižvelgęs į tai, teismas vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuota taisykle, jog žalos atlyginimo bylose visos abejonės vertinamos pareiškėjo naudai (2015 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A322-858/2015, 2015 m. gruodžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2473-520/2015 ir kt.). Aptarti duomenys leidžia spręsti, kad pareiškėjo teisė būti laikomam policijos areštinės kameroje, kurioje vienam asmeniui tektų ne mažiau kaip 5 kv. m ploto, neįskaičiavus sanitarinio mazgo užimamo ploto, ginčo laikotarpiu Panevėžio AVPK areštinėje buvo pažeista 31 parą, t. y. 29 paras pareiškėjui tekęs plotas svyravo nuo 4,17 kv. m iki 4,5 kv. m ir 2 paras – nuo 4,79 kv. m. iki 4,94 kv. m.

Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, teismas konstatuoja, jog 31 parą pareiškėjui tenkantis kameros plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, todėl jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista.

Be to, pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą siejo su tuo, kad Panevėžio AVPK areštinėje kameros buvo nehigieniškos, kadangi jose esantys valgomieji stalai buvo įrengti priešais sanitarinį mazgą, kuriame nėra durų, skiriančių sanitarinį mazgą nuo likusio kameros ploto. Higienos stoką kamerose pareiškėjas taip pat siejo su aplinkybe, jog iš sanitarinio mazgo buvo juntamas nemalonus kvapas.

Ginčo laikotarpiu iki 2015 m. spalio 31 d. galiojusios HN 37:2009 20 punktas numatė, kad policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara; sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė); sanitarinis mazgas turi turėti atskirą patalpų oro šalinimo sistemą. Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusi HN 134:2015 reikalavimų sanitarinio mazgo įrengimui nenustatė. Teismo vertinimu, esant situacijai, kai teisės aktuose nėra įtvirtinto konkretaus teisinio reguliavimo, remiamasi įstatymu, reguliuojančiu panašius santykius, o jei tokio įstatymo nėra – vadovaujamasi bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, redakcija galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d., (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 6 dalis). Taigi, nors ginčo laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusi higienos norma nenumatė reikalavimų sanitarinio mazgo įrengimui, tačiau teismas sprendžia, jog pasikeitus teisiniam reguliavimui, teisės aktų pasikeitimas negalėjo sudaryti teisėtų prielaidų teritorinės policijos įstaigos areštinės kamerose laikomų asmenų laikymo sąlygų pabloginimui, atsižvelgiant į tai, jog pasikeitus teisiniam reguliavimui nebūtų užtikrinamos iki teisės aktų pasikeitimo galiojusios asmenų laikymo policijos įstaigos areštinėse sąlygos.

Spręsdamas klausimą, ar ginčo laikotarpiu Panevėžio AVPK areštinės kamerose sanitarinių mazgų įrengimas atitiko teisės aktų reikalavimus, teismas remiasi Panevėžio visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų duomenimis. Atlikus 2015 m. kovo 19 d. patikrinimus Panevėžio AVPK areštinės kamerose Nr. 14 ir Nr. 15, Panevėžio visuomenės sveikatos centro 2015 m. kovo 26 d. patikrinimo akte Nr. H5-110 užfiksuota, kad šiose kamerose įrengti sanitariniai mazgai atskirti apie 120 cm aukščio pertvara nuo gyvenamosios paskirties ploto; pertvaros dengtos keramikinėmis plytelėmis, švarios; kamerų vidaus patalpų sienų, grindų ir lubų vidaus apdailai naudojamos medžiagos yra lengvai valomos ir dezinfekuojamos; kameros ir tualetai buvo išvalyti, nemalonus kvapas nebuvo juntamas, minėtose kamerose įrengta veikianti mechaninė ištraukiamoji ventiliacija (b. l. 39-42). Panevėžio visuomenės sveikatos centro 2015 m. rugsėjo 11 d. patikrinimo akto Nr. H5-409 duomenimis, per 2015 m. rugpjūčio 25 d. atliktą periodinę kontrolę nustatyta, kad visose Panevėžio AVPK areštinės kamerose, išskyrus Nr. 6 vienvietę kamerą ir karcerį, yra įrengtos sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios paskirties ploto skiriančios apie 100 cm ir virš 120 cm aukščio mūrinės pertvaros, padengtos plytelėmis; sienoje, prie kurio įrengtas sanitarinis mazgas, yra patalpų oro šalinimo sistemos ortakio anga; kamerose yra talpos buitinėms atliekoms, šepečiai tualetui valyti, kempinėlės (b. l. 62-65). Panevėžio visuomenės sveikatos centro 2015 m. rugsėjo 21 d. patikrinimo akte Nr. H5-446 užfiksuoti 2015 m. rugsėjo 11 d. atlikto patikrinimo rezultatai patvirtina, kad kamera Nr. 17 vėdinama per varstomą langą, papildomai veikia kameroje įrengta mechaninė ištraukiamoji ventiliacija, ventiliacijos pajėgumas yra reguliuojamas; ventiliacijos anga nėra užkimšta; minėtoje kameroje įrengtas sanitarinis mazgas, kuris yra atskirtas 120 cm aukščio pertvara nuo gyvenamosios paskirties ploto (b. l. 66-67).

Išanalizavęs ir įvertinęs nurodytus duomenis, teismas sprendžia, kad Panevėžio AVPK areštinės kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas A. P., sanitarinių mazgų įrengimas atitiko teisės aktų reikalavimus.

Sprendžiant dėl pareiškėjo reikalavimo, susijusio su netinkamu valgomojo stalo įrengimu Panevėžio AVPK areštinės kamerose, pagrįstumo, teismas remiasi Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos tarnybos Areštinės ir konvojaus skyriaus vyriausiojo specialisto 2016 m. balandžio 28 d. tarnybinio pranešimo duomenimis. Šiame dokumente nurodyta, kad Panevėžio AVPK areštinės kamerose Nr. 14, 16, 18, 20, 23 ir 25, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, valgomasis stalas įrengtas priešais sanitarinį mazgą (b. l. 11). Minėtame tarnybiniame pranešime nurodoma, kad 2005 m. atlikus Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinės antrojo korpuso kapitalinį remontą, šiame korpuse esančių kamerų (Nr. 11 – Nr. 26) sanitariniuose mazguose buvo įrengti kabliukai, ant kurių kamerose laikomi asmenys gali užkabinti audeklus. Tokie kabliukai buvo įrengti ir 2013 m. atlikus pirmojo korpuso remonto darbus kamerose Nr. 1 – Nr. 10. Vertindamas šiuos duomenis, teismas atsižvelgia, kad teismo posėdyje pareiškėjas neneigė aplinkybės, kad naudodavosi areštinėje išduodama paklode ir užsidengdavo sanitarinį mazgą.

Įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, teismas sprendžia, kad nors toks policijos įstaigos areštinės kamerose esančių baldų išdėstymas, kuomet valgomasis stalas įrengiamas priešais sanitarinį mazgą, pareiškėjui galėjo sukelti nemalonius pojūčius, tačiau ginčo laikotarpiu galioję teisės aktai nenustatė reikalavimo policijos įstaigų areštinių kamerose esančiuose sanitariniuose mazguose įrengti duris ar kitokias uždangas konkrečių reikalavimų areštinės kamerose turinčių būti baldų, įskaitant ir valgomojo stalo, išdėstymui. Be to, teismas vertina, kad Panevėžio AVPK veiksmai sudarant sąlygas užsidengti kamerose esančius sanitarinius mazgus paklodėmis, leidžia spręsti, jog teritorinė policijos įstaiga laikėsi teisės aktų reikalavimų ir siekė sudaryti kuo palankesnes sąlygas areštinės kamerose laikomiems asmenims.

Neturtinės žalos atsiradimą pareiškėjas skunde ir teismo posėdyje siejo su aplinkybe, kad Panevėžio AVPK areštinės pareigūnai, spręsdami, kokiomis sąlygomis jis bus laikomas areštinėje, atsižvelgdavo į tai, kad jis pagal susiklosčiusius neformalius kalinamųjų asmenų tarpusavio santykius priklauso „nuskriaustųjų“ grupei (originale – kastai).

Panevėžio AVPK atsiliepime į skundą nurodė, kad policijos pareigūnai su visais areštinėje laikomais asmenimis elgiasi vienodai. Teismo vertinimu, bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose, kaip ir kitose Panevėžio AVPK areštinės kamerose, 2005 m. ir 2013 m. buvo atliktas remontas. Teismas nenustatė jokių duomenų, patvirtinančių A. P. skunde ir teisme nurodytus teiginius, kad Panevėžio AVPK areštinės pareigūnai jį skyrė į kameras, kuriose prastesnės sanitarinės sąlygos, ir taip jį diskriminavo, nes pareiškėjas priklauso tam tikrai neformaliai kalinamųjų grupei.

Apibendrinus byloje nustatytus duomenis bei įvertinus teisinį reglamentavimą, daroma išvada, kad nagrinėjamu atveju Panevėžio AVPK 31 parą pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau kaip 5 kv. m. kameros ploto, t. y. teritorinė policijos įstaiga neveikė taip, kaip pagal įstatymus ji ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuota taisyklė, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis patiria neturtinę žalą (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-734/2009, Nr. A756-122/2010, A502-913/2011, A444-343/2013, A443-858/2016 ir kt.). Konstatavus atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus, yra pagrindas vertinti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą.

Pagal LR CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Administracinių teismų praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009 ir kt.) pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Teismų praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14–653/07; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444–619/08; 2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858–940/2010) taip pat laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjamas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais. Spręsdamas dėl neturtinės žalos masto, atsižvelgiama į tai, kad pareiškėjas yra specifinį teisinį statusą turintis asmuo, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. EŽTT praktikoje yra pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą K. H C. prieš Jungtinę Karalystę), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę). Be to, nustatydamas A. P. atlygintinos neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia ir į tai, kad byloje nebuvo nustatyta duomenų, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų jam būtų sutrikusi sveikata ar atsiradusios kitos ypač neigiamos pasekmės ir kad Panevėžio AVPK areštinės pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis Panevėžio apskrities VPK areštinėje trukmę (skirtingais laikotarpiais, iš viso 31 parą pareiškėjui nebuvo užtikrinta 5 kv. m. ploto norma), periodiškumą (gyvenamojo ploto pažeidimai būdavo trumpalaikiai, trukę 1, 2, 3, 4 ar 7 paras), pažeidimo mastą (pareiškėjui tekęs plotas svyravo nuo 4,17 kv. m iki 4,94 kv. m), pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, konstatuoja, jog pareiškėjui nagrinėjamu atveju priteisiama neturtinė žala pinigais.

Remdamasis išdėstytais argumentais bei atsižvelgęs į byloje nustatytų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo patirta neturtinė žala įvertintina 200,00 Eur.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 5 punktu, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo ( 2016 m. birželio 2 d. įstatymo XII-2399 redakcija) 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjo A. P. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti A. P., a. k. (duomenys neskelbtini), iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 200,00 Eur (du šimtus eurų 00 euro centų) neturtinei žalai atlyginti už 2015 m. kovo 6 d. - 2016 m. kovo 23 d. laikotarpį.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas apeliacine tvarka per vieną mėnesį gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.