- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-04-28
- Bylos Nr.
- I-999-320/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00037-2015-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Irena Varžinskienė
- Pareiškėjas
- A.P.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas A. P. (toliau – ir pareiškėjas) teismui pateiktu skundu (b. l. 2-4) prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio AVPK), priteisti 20 000 eurų neturtinės žalos, atsiradusios dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinės (toliau – ir Panevėžio AVPK areštinė) kamerose, atlyginimą. Pareiškėjas nurodė, jog nuo 2014-04-26 skirtingais laikotarpiais iki 2015-01-27 (iš viso 93 paras) buvo laikomas Panevėžio AVPK areštinės kamerose netinkamomis, orumą žeminančiomis sąlygomis. Tai pažeidė jo, kaip kalinamojo asmens, teisę į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas. Pažymėjo, jog pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) formuojamą praktiką, nuteistajam ar suimtajam laisvas asmeninis plotas jokiais būdais negali būti mažesnis nei 5 kv. m, patalpos turi būti vėdinamos, jose turi būti didelis langas, pakankamai gerai praleidžiantis šviesą, taip pat turi būti švarus tualetas, kuriame galima užsidaryti. Pareiškėjo teigimu, Panevėžio AVPK areštinės kamerose, kurios yra ganėtinai mažos, jis buvo laikomas su kitais nuteistaisiais (nuo 2 iki 4 asmenų), t.y. sąlygomis, kai kameroje vienam asmeniui nebuvo užtikrinamas 3,6 kv. m plotas. Pareiškėjas pažymėjo, kad iš kartu laikytų asmenų teko patirti patyčių, kadangi kamerose įrengti neatitverti, neturintys durų tualetai ir gamtinius reikalus tekdavo atlikti kitiems kamerose esantiems asmenims matant. Nurodė, jog areštinės kamerose trūkdavo gryno oro, nes langai pilnai nesidarinėja, o kamerose esančios ventiliacijos angos nepadėdavo jų išvėdinti. Dėl tokių kalinimo sąlygų, anot pareiškėjo, Panevėžio AVPK areštinėje jis patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinį sukrėtimą, pažeminimą, galimybių sumažėjimą, pradėjo vengti bendravimo su kitais žmonėmis. Visa tai sudarė patirtą neturtinę žalą, kurią ir prašė atlyginti.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skundą ir prašydamas jį tenkinti savo reikalavimą iš esmės grindė argumentais, analogiškais išdėstytiems skunde.
Atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio AVPK, atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta teisės aktų nustatyta tvarka.
Atsiliepimas
Atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujantis Panevėžio AVPK atsiliepime (b. l. 8-11) nurodė, kad nesutinka su pareiškėjo skundo reikalavimu dėl neturtinės žalos atlyginimo ir prašė jį atmesti. Pažymėjo, jog pareiškėjo pretenzijos, kad jis atliko gamtinius reikalus matant toje pačioje kameroje esantiems asmenims, yra nepagrįstos, kadangi visose kamerose sanitariniai mazgai nuo gyvenamosios patalpos yra atitverti 120-130 cm aukščio pertvara, higienos norma kitokio areštinės kamerose sanitarinio mazgo įrengimo nenumato. Nurodė, kad Panevėžio AVPK areštinės kamerose pareiškėjui tekęs plotas buvo ne mažesnis nei 4,05 kv. m, o Panevėžio visuomenės sveikatos centro 2015-01-08 (patikrinimo akto Nr. H5-2), 2015-01-09 (patikrinimo akto Nr. H5-3), 2015-01-19 (patikrinimo akto Nr. H5-6) konstatuota, kad Panevėžio AVPK patikrintose areštinės kamerose jokių pažeidimų tiek dėl kamerų įrengimo ir tvarkos, tiek dėl ventiliacijos kamerose, nenustatyta. Teigė, jog teisiškai reikšminga aplinkybė yra ta, kad iki skundo padavimo teismui, pareiškėjas nė karto dėl tariamai pažeistų jo laikymo sąlygų nesiskundė, nors areštinėje iš viso praleido 93 dienas. Atsakovės nuomone, nagrinėjamu atveju nėra būtinų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjas nepagrindė galimai patirtos žalos jokiais konkrečiais įrodymais, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatos. Kadangi pareiškėjo reikalavimas yra deklaratyvus, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio AVPK, civilinė atsakomybė negali būti taikoma.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas A.P. skundu kreipėsi į teismą, prašė priteisti jam neturtinės žalos, kurią kildina iš esmės iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Panevėžio AVPK areštinėje, atlyginimą.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje numatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka.
Ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikytinos CK 6.271 straipsnio, kurio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, nuostatos. Šioje įstatymo normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, t.y. civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnyje numatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013, kt.).
Neteisėtumo CK6.271 straipsnio prasme konstatavimui, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013). Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatyme (toliau – Suėmimo vykdymo įstatymas) nustatyta, kad suėmimas vykdomas tardymo izoliatoriuose (kardomojo kalinimo vietose), tokie asmenys iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje ir jiems taikomos Suėmimo vykdymo įstatymo, išskyrus 23, 25, 26, 28, 40–43 straipsnius, nuostatos (2 straipsnis). Nurodyto įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje, įtvirtinančioje bendrąsias asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, teisinės padėties nuostatas, nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, laikomi tardymo izoliatoriuose, turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos nustato Baudžiamojo proceso kodeksas, šis ir kiti įstatymai, o 3 dalyje, įtvirtinančioje fundamentalias žmogaus teisių apsaugos nuostatas, numatyta, jog vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Suėmimo vykdymo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. To paties įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009-09-29 įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 37:2009), kuri ir nustato policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus.
Neteisėta veika CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu, todėl nagrinėjamoje byloje aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija), kuri yra tiesiogiai taikoma Lietuvos Respublikoje,3 straipsnis, kuriame nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT yra pažymėjęs, kad Konvencijos 3 straipsnis įtvirtina vieną pagrindinių demokratinės valstybės vertybių, ji įtvirtina absoliutų kankinimo, nežmoniško ar žeminančio elgesio draudimą, toks draudimas nepriklauso nuo aukos elgesio (žr., pvz., 2011 m. sausio 20 d. EŽTT sprendimą Mandic ir Jovic prieš Slovėniją).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad asmenys, kuriems ribojama (atimta) laisvė, turi specifinį teisinį statusą, todėl jų asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas (žr., pvz., 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). Remdamasis EŽTT praktika Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat nuosekliai pabrėžia, kad laisvės apribojimo metu asmenys iš esmės nenustoja naudotis fundamentaliomis teisėmis ir laisvėmis, kurias užtikrina Konvencija. Šiame kontekste Konvencijos 3 straipsnis nustato valstybės institucijoms pozityvią pareigą užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu. Taigi, iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas (žr. 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).
Pasisakydamas dėl skundo argumentų, teismas pažymi, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (žr., pvz., 2013 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).
Dėl Panevėžio AVPK areštinės kamerų ploto
Pareiškėjas nurodė, kad neturtinė žala jam buvo daroma tuo, jog Panevėžio AVPK areštinės kamerų, kuriose jis buvo laikomas, plotas neatitiko teisės aktais nustatytų reikalavimų.
Higienos norma HN 37:2009, nustatanti policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus, ploto normos vienam asmeniui nenustato. Šiame teisės akte yra suformuluoti bendro pobūdžio reikalavimai, kad policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka (6 punktas), policijos areštinėse laikomi asmenys turi būti apgyvendinami tik apgyvendinimui skirtose kamerose (18 punktas). Šiuo metu (ir ginčui aktualiu laikotarpiu) asmenims, laikomiems areštinėse, tenkančio kameros ploto dydžio klausimus reglamentuoja 2010-05-14 įsigaliojęs Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, kurio 1.3.1 punkte įtvirtinta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m(išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2014-04-27 iki 2015-01-27 (toliau – ir ginčo laikotarpis) į Panevėžio AVPK areštinę buvo pristatytas 15 kartų (b. l. 12-13) ir periodiškai laikytas skirtingose kamerose (b. l. 26-134):kameroje Nr. 1 nuo 2014-09-12 vakaro iki 2014-09-14 vakaro buvo laikomas su dviem asmenimis, nuo 2014-09-15 vakaro iki 2014-09-17 ryto -su trimis asmenimis; kameroje Nr. 2 buvo laikomas su dviem asmenimis 2014-06-30 vakare, nuo 2014-07-01 vakaro iki 2014-07-03 vakaro - su trimis asmenimis, o nuo 2014-07-04 vakaro iki 2014-07-07 ryto su dviem asmenimis; kameroje Nr. 3nuo 2014-09-01 vakaro iki 2014-09-02vakaro buvo laikomas su trimis asmenimis, 2014-09-03 vakare su dviem asmenimis, nuo 2014-09-04 vakaro iki 2014-09-05 ryto -su trimis asmenimis, nuo 2014-09-24 vakaro iki 2014-09-26rytosu dviem asmenimis; kameroje Nr. 8 nuo 2015-01-07vakaro iki 2015-01-08 vakaro buvo laikomas su dviem asmenimis, nuo 2015-01-23vakaro iki 2015-01-27ryto - su vienu asmeniu; kameroje Nr. 12nuo 2014-06-11vakaro iki 2014-06-19 ryto buvo laikomas su dviem asmenimis, 2014-06-20vakare -su vienu asmeniu, 2014-06-21 vakare -su dviem asmenimis, 2014-06-22 vakare -su vienu asmeniu, nuo 2014-06-23 vakaro iki 2014-06-25 ryto -su dviem asmenimis; kameroje Nr. 14nuo 2014-12-01 vakaro iki 2014-12-03 ryto buvo laikomas su vienu asmeniu; kameroje Nr. 15 buvo laikomas su vienu asmeniu 2014-10-03vakare, nuo 2014-10-04 vakaro iki 2014-10-05 vakaro -su dviem asmenimis, nuo 2014-10-06 vakaro iki 2014-10-08 ryto -su vienu asmeniu; kameroje Nr. 16buvo laikomas su dviem asmenimis 2014-11-05 vakare, nuo 2014-11-06 vakaro iki 2014-11-11 vakaro -su vienu asmeniu, nuo 2014-11-12vakaro iki 2014-11-14 vakaro -su trimis asmenimis, 2014-12-10 vakare -su dviem asmenimis, 2014-12-11 vakare -su trimis asmenimis, nuo 2014-12-12 vakaro iki 2014-12-15 ryto -su dviem asmenimis, nuo 2014-12-17vakaro iki 2014-12-19 ryto -su trimis asmenimis, nuo 2015-01-09 vakaro iki 2015-01-11vakaro -su trimis asmenimis, nuo 2015-01-12 vakaro iki 2015-01-13vakaro -su dviem asmenimis, nuo 2015-01-14 vakaro iki 2015-01-15 ryto -su trimis asmenimis; kameroje Nr. 18 buvo laikomas vienas nuo 2014-04-27vakaro iki 2014-04-28 ryto, 2014-04-29 ryte ir vakare -su dviem asmenimis, nuo 2014-04-30vakaro iki 2014-05-04 vakaro -su vienu asmeniu, nuo 2014-05-05vakaro iki 2014-05-06 vakaro -su dviem asmenimis, nuo 2014-05-07 vakaro iki 2014-05-08 vakaro -su vienu asmeniu, 2014-05-09 ryte -su dviem asmenimis; kameroje Nr. 20 nuo 2014-05-30 vakaro iki 2014-06-01 vakaro buvo laikomas su dviem asmenimis, nuo 2014-06-02 vakaro iki 2014-06-03vakaro -su vienu asmeniu, nuo 2014-06-04 vakaro iki 2014-06-05 vakaro -su dviem asmenimis, nuo 2014-06-06 vakaro iki 2014-06-09 ryto -su vienu asmeniu, nuo 2014-11-24 vakaro iki 2014-11-25 vakaro -su trimis asmenimis, 2014-11-26 ryte -su dviem asmenimis; kameroje Nr. 22 buvo laikomas vienas 2014-04-28vakare.
Žemesnės instancijos teismas
Taigi pareiškėjas su pertraukomis nuo 2014-04-27 iki 2015-01-27 buvo laikomas Panevėžio AVPK areštinės kamerose Nr. 1, 2, 3, 8, 12, 14, 15, 16, 18, 20, 22. Iš atsakovės atstovo pateiktos Panevėžio AVPK areštinės kamerų išdėstymo schemos nustatyta, kad kameros Nr. 1 plotas yra 18,53 kv. m, kameros Nr. 2 – 21,38 kv. m, kameros Nr. 3 – 21,38 kv. m, kameros Nr. 8 – 16,90 kv. m, kameros Nr. 12 – 12,17 kv. m, kameros Nr. 14 – 10,20 kv. m, kameros Nr. 15 – 19,59 kv. m, kameros Nr. 16 – 14,38 kv. m, kameros Nr. 18 – 13,81 kv. m, kameros Nr. 20 – 14,80 kv. m, kameros Nr. 22 – 8,10 kv. m (b. l. 14). Teismas, išanalizavęs byloje pateiktus duomenis apie kamerų, kuriuose buvo laikomas pareiškėjas, plotus ir jose laikytų asmenų skaičių, sprendžia, kad pareiškėjui Panevėžio AVPK areštinės kamerose tekęs plotas atitiko arba buvo aukščiau 3,6 kv. ribos, t. y. mažiausiai 3,6 kv. m (kai kameroje Nr. 16 pareiškėjas buvo laikomas kartu su trimis asmenimis).
Iš pateiktų duomenų nustatyta, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu Panevėžio AVPK areštinėje buvo laikomas nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui kameros ploto normos, todėl konstatuotina, jog Panevėžio AVPK nepažeidė pareiškėjo subjektinės teisės būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. veikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.
Dėl Panevėžio AVPK areštinės kamerų vėdinimo sąlygų
Pareiškėjas teigė, jog neturtinę žalą jis patyrė ir dėl to, kad Panevėžio AVPK areštinės kamerose Panevėžio AVPK neužtikrino tinkamų vėdinimo sąlygų. Pareiškėjas nurodė, jog jam kamerose trūkdavo oro, nes langai pilnai nesidarinėja, o kamerose esančios ventiliacijos angos nepadėdavo jų išvėdinti.
Policijos areštinės kamerų vėdinimo reikalavimus reglamentuoja Higienos normos HN 37:2009 23 punktas, kuriame nustatyta, kad policijos areštinės kameros turi būti vėdinamos per langus (orlaides), išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Spręsdamas dėl Panevėžio AVPK areštinės kamerų vėdinimo sąlygų, teismas remiasi atsakovės atstovo byloje pateiktais Panevėžio visuomenės sveikatos centro atliktų Panevėžio AVPK areštinės kamerų patikrinimų duomenimis (b. l. 15-20, 155-158, 160-165) bei Panevėžio AVPK areštinės vyriausiojo specialisto L.M. 2015-03-26 tarnybiniame pranešime išdėstytomis aplinkybėmis (b. l. 150). Bylos duomenimis nustatyta, kad 2005 m. atliktas Panevėžio AVPK areštinės antrojo korpuso kapitalinis remontas (antrajame korpuse yra 11, 12, 13, 14, 15, 16, 17, 18, 19, 20, 21, 22, 23, 24, 25, 26 kameros), 2013 m. – pirmojo korpuso remontas (pirmajame korpuse yra 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10 kameros), kurių metu sumontuota nauja moderni areštinės vėdinimo sistema. Tarnybiniame pranešime pažymėta, jog iš areštinėje dirbančių pareigūnų negaunama jokių skundų dėl areštinėje įrengtos vėdinimo sistemos veikimo sutrikimų. Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, jog ginčui aktualiu laikotarpiu Panevėžio visuomenės sveikatos centras pagal gautus kalinamųjų asmenų skundus atliko neplaninius patikrinimus areštinės kamerose Nr. 1 ir Nr. 20. Patikrinimų metu šios kameros buvo vertintos pagal Higienos normos HN 37:2009 23 punkto reikalavimus. Panevėžio visuomenės sveikatos centro 2015-01-08 patikrinimo akte Nr. H5-2 (b. l. 15-16, 19-20), 2015-01-09 patikrinimo akte Nr. H5-3 (b. l. 17-18) konstatuota, kad Panevėžio AVPK patikrintose areštinės kamerose jokių pažeidimų dėl vėdinimo sąlygų nenustatyta. Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2012-12-10 patikrinimo metu nustatyta ir 2012-12-21 pažymoje Nr. 11VL-144 (b. l. 160-165) nurodyta, jog areštinės antrojo korpuso patalpų įrengimas ir priežiūra atitinka Higienos normos HN 37:2009 reikalavimus, Panevėžio visuomenės sveikatos centro 2012-11-05 areštinės patikrinimo akte Nr. H5-567 Higienos normos HN 37:2009 pažeidimų nenustatyta. Duomenų apie kitose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, vėdinimo sąlygų pažeidimo atvejus byloje nenustatyta. Atkreiptinas dėmesys ir į Panevėžio visuomenės sveikatos centro 2012-02-22 planinio patikrinimo aktą Nr. H5-46, kuriame nustatyta, jog Panevėžio AVPK areštinės kamerose yra sudaryta galimybė kameras vėdinti ir per langus (orlaides), nes visi kamerų langai atsidaro (areštinės pirmajame korpuse – iš lauko pusės, antrajame korpuse – iš vidaus) (b. l. 155-158).Taigi byloje nustatytos aplinkybės paneigia pareiškėjo teiginius ir argumentus dėl jo laikymo Panevėžio AVPK areštinės kamerose, neužtikrinant jam higienos normų reikalavimus atitinkančių kamerų vėdinimo sąlygų.
Dėl Panevėžio AVPK areštinės kamerose įrengto sanitarinio mazgo
Pareiškėjas nurodė, jog neturtinė žala jam buvo padaryta ir tuo, kad Panevėžio AVPK areštinės kamerose gamtinius reikalus tekdavo atlikti kitiems kamerose esantiems asmenims matant; kamerose įrengti neatitverti, neturintys durų tualetai, prieš tualetą yra pastatyti stalai, prie kurių sėdėjo kiti kameroje esantys suimtieji, kurie iš jo, atliekančio gamtinius reikalus, tyčiojosi.
Policijos areštinių kamerų įrengimo reikalavimai reglamentuoti Higienos normos HN 37:2009 penktajame skyriuje, kurio 20 punkte nustatyta, kad policijos areštinės kameroje įrengtas sanitarinis mazgas turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Minėtasis mazgas turi turėti atskirą patalpų oro šalinimo sistemą.
Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo, teismas remiasi Panevėžio visuomenės sveikatos centro atliko neplaninio patikrinimo Panevėžio AVPK areštinės kamerose duomenimis, kurio metu pažeidimų, susijusių su areštinės kamerų sanitarinių mazgų įrengimu nebuvo nustatyta (b. l. 155-158, 160-165). Pažymėtina, jog Higienos normos HN 37:2009 20 punkte nėra nustatyto reikalavimo areštinės kamerose sanitarinius mazgus nuo gyvenamosios paskirties ploto atskirti durimis. Bylos duomenimis nustatyta, kad Panevėžio AVPK areštinės kamerose yra įrengtos sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios paskirties ploto skiriančios apie 100 cm pločio ir daugiau nei 120 cm aukščio mūrinės pertvaros (b. l. 14, 155-158). Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka Higienos normos HN 37:2009 20 punkto reikalavimus, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad Panevėžio AVPK areštinės kamerose pareiškėjas buvo laikomas, neužtikrinant jam higienos normų reikalavimų, susijusių su sanitariniais įrenginiais.
Valstybės valdžios institucijų pareigūnų veiksmai vertintini ir tarptautinių teisės aktų kontekste. Nagrinėdamas skundus dėl mažo kalinamiems asmenims tenkančio ploto, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad EŽTT praktikoje nėra konkrečiai nustatyta, koks plotas turėtų būti skirtas kalinamajam pagal Konvenciją. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, apžvelgęs EŽTT jurisprudenciją šiuo aspektu, taip pat yra pastebėjęs, jog EŽTT savo praktikoje ne kartą grindė išvadą dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo ir kameros perpildymo faktu, kai kaliniams buvo suteikta apie 2-3 kv. m ploto, nors be kameros perpildymo fakto, kaip Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą pagrindžiančias (patvirtinančias) aplinkybės šiose bylose nurodydavo ir kitus reikšmingus faktus. Todėl spręsdamas dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, kai yra duomenų apie kameros perpildymą, EŽTT savo praktikoje paprastai atsižvelgdavo į kalinimo trukmę, kalinčio asmens emocinę ir fizinę būseną, kalinčio asmens amžių, lytį ir sveikatą, kalinio galimybę laisvai judėti įkalinimo įstaigos teritorijoje, kalinčio asmens galimybę mankštintis, pasivaikščioti lauke, kameros apšvietimą ir ventiliaciją, ar kameroje yra tualetas, ar jis atskirtas pertvara, taip pat vertindavo visų kalinimo sąlygų visumą ir kumuliatyvų jų poveikį kalinčiam asmeniui (žr., pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir joje nurodytą EŽTT praktiką).Kadangi nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog pareiškėjui Panevėžio AVPK areštinės kamerose tekęs plotas siekė arba buvo didesnis nei 3,6 kv. m ribos, t. y. mažiausiai 3,6 kv. m, kai kameroje Nr. 16 pareiškėjas buvo laikomas kartu su trimis asmenimis, todėl konstatuoti, kad šiuo aspektu buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis, nėra pagrindo.
Byloje taip pat nustatyta, kad sanitarinių mazgų įrengimas Panevėžio AVPK areštinės kamerose atitinka Higienos normos HN 37:2009 20 punkto reikalavimus. Tačiau sprendžiant tokio pobūdžio bylas, taip pat reikia atkreipti dėmesį į EŽTT formuojamą praktiką, kurioje akcentuojama, kad privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimas sudaro Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas byloje G. prieš Rusiją, 2009 m. kovo 12 d. sprendimas byloje A. M. prieš Rusiją, 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimas byloje G. prieš Rusiją, 2002 liepos 15 d. sprendimas byloje K. prieš Rusiją). Iš byloje pateikto Panevėžio AVPK areštinės plano (b. l. 149), pareiškėjo paaiškinimų nustatyta, kad kamerose Nr. 12, 14, 16, 18, 20 esantys stalai yra įrengti sanitarinio mazgo matomumo zonoje, sanitarinis mazgas nuo šių baldų nėra atskirtas jokia sienele ar kitokia pertvara. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjo kalinimas tokiomis sąlygomis minėtose kamerose buvo ne vienkartinis (10 kartų) ar trumpalaikis, jo trukmė pakankamai ilga (55 paros). Tačiau nustatytas pažeidimas nebuvo tęstinis, pareiškėjas buvo kalinamas skirtingose kamerose, kamerose Nr. 12, 14, 16, 18, 20 pareiškėjas praleido nepertraukiamai daugiausiai 10 parų, mažiausiai – 1,5 paros.
Atsižvelgęs į pateiktą informaciją, teismas daro išvadą, kad kamerose Nr. 12, 14, 16, 18, 20 esančių stalų ir sanitarinių mazgų išdėstymas, t. y. šių mazgų neatitveriant nuo stalų jokia sienele ar kitokia pertvara, neužtikrino deramos pagarbos asmens orumui, pažeidė pareiškėjo teisę sanitariniu mazgu pasinaudoti nesuvaržytai ir išsaugant privatumą. Šių nustatytų aplinkybių visuma suteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu minėtose kamerose buvo laikomas žmogaus orumą žeminančiomis t.y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį sąlygomis.
Vertindamas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., 2008 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013 ir kt.).Nors nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisės į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimas nenustatytas, tačiau nustatyta, kad pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimas Panevėžio AVPK areštinėje sudarė Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Todėl šiuo atveju pripažinus Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą, yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Aptarta nuostata teismų praktikoje aiškinama, kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013; 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Kaip pažymėta administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013, atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju turėtų spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013).
Nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo būdą bei dydį, teismas atsižvelgia į byloje nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo kalinimo sąlygų, į pažeidimo pobūdį, trukmę, mastą, intensyvumą, į tai, kad byloje nėra duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl kalinimo sąlygų neigiamo poveikio pareiškėjui masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, taip pat į tai, kad byloje nėra duomenų, jog tokiu būdu Panevėžio AVPK areštinės pareigūnai sąmoningai būtų siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, ar kad pareiškėjas per visą buvimo Panevėžio AVPK areštinės kamerose laiką su rašytiniais skundais dėl kalinimo sąlygų netinkamumo būtų kreipęsis į šios įstaigos administraciją. Įvertinęs kumuliatyvų pareiškėjo laikymo Panevėžio AVPK areštinėje poveikį, teismas sprendžia, jog konkrečiu atveju teisės pažeidimo pripažinimas savaime nelaikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Teismo vertinimu, pareiškėjo patirti papildomi neigiami dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, diskomfortas, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai būdingus asmeniui būnant kalinamu, yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą ir pinigine išraiška.
Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, įvertinęs formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką analogiškose bylose, Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teismas sprendžia, jog šiuo atveju 200 Eur priteistina neturtinė žala laikytina adekvačia suma pareiškėjo patirtai dvasinei skriaudai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1ir 5 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu, teismas
nusprendžia:
pareiškėjo A.P. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui A.P. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 200 Eur (du šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimą.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.