Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-1825-492/2017

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2017-11-21
Bylos Nr.: A-1825-492/2017
Teisminio proceso Nr.: 3-65-3-00161-2016-4
Bylos rūšis: administracinė byla
Rezultatas: Sprendimas pakeistas.

Teisėjai: Artūras Drigotas (pirm.), Audrius Bakaveckas, Virginija Volskienė (pran.)
Pareiškėjas: E. V.
Atsakovas: Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Panevėžio apskrities VPK

Administracinė byla Nr. A-1825-492/2017Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00161-2016-4Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. lapkričio 21 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. V. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas E. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu (b. l. 2–4) į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio AVPK), 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2010 m. liepos 31 d. iki 2016 m. balandžio 5 d. periodiškai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinės (toliau – ir Areštinė) kamerose buvo laikomas neužtikrinant 5 kv. m gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui, todėl jausdavosi trintis, kildavo agresija, nesutarimai, būdavo juntama įtampa. Sanitarinis mazgas nei vienoje kameroje nėra izoliuotas nuo likusio kameros ploto, sanitariniame mazge nėra įrengtų klozetų, todėl toje pačioje patalpoje jis turėjo tuštintis, valgyti ir miegoti. Daugelyje kamerų (kamerose Nr. 20, 13, 12 ir kt.) valgyti tekdavo per 1,5 m nuo neuždengto sanitarinio mazgo, o kameroje Nr. 16 stalas įrengtas priešais sanitarinį mazgą. Itin blogai jautėsi kameroje Nr. 8 dėl jos labai nekokybiško inventoriaus išdėstymo – negalėdavo psichologiškai prisiversti atlikti gamtinius reikalus dienos metu, kankinosi tiek psichologiškai, tiek fiziškai, nes manė, jog įeinantys ir išeinantys iš kameros viską matytų, kai jis atlieka gamtinius reikalus. Be to, tualetas įrengtas tokioje vietoje, jog per langą iš lauko yra galimybė matyti, kas jame vyksta. Areštinėje nėra ir psichologo pareigas einančio darbuotojo. Pareiškėjas tvirtino, jog dėl tokių laikymo sąlygų patyrė ir tebepatiria stresą, emocinę depresiją, nepatogumus, neigiamus išgyvenimus, jo, kaip žmogaus, orumo žeminimą. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepime į skundą (b. l. 19–24) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.Atsakovas prašė taikyti ieškinio senaties terminą. Nurodė, jog pareiškėjui būnant Areštinėje tik trumpą laikotarpį ploto teko nežymiai mažiau nei numatyta teisės aktuose. Areštinės darbuotojai, siekdami pagerinti sulaikytųjų sąlygas ir privatumą, suteikia galimybę sanitarinį mazgą užsidengti audeklu. Po remonto sanitariniame mazge buvo įdėti kabliukai. Kamerų duryse įrengti langeliai skirti tam, kad areštinės kamerose būtų užtikrinama tvarka. Pareigūnai pro stebėjimo langelį mato beveik visą kamerą, išskyrus prie durų esančius kampus. Sanitariniai mazgai būtent ir įrengti kamerų priekinėse dalyse. Pareiškėjo pretenzijos, kad ten būnantis asmuo gali būti stebimas ar kad jis atliko gamtinius reikalus matant toje pačioje kameroje esantiems asmenims ar pareigūnams, yra visiškai nepagrįstos. Pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Nėra jokių duomenų, kad atsakovas atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinius sukrėtimus ar skriaudą.

II.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2016 m. liepos 8 d. sprendimu (b. l. 144–151) iš dalies patenkino pareiškėjo E. V. skundą. Teismas priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio AVPK, 80 Eur neturtinei žalai atlyginti.Teismas nustatė, kad byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kildinamos iš neteisėtų valstybės valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant asmeniui tinkamų kalinimo sąlygų policijos įstaigos areštinėje, atlyginimo. Teismas nurodė, kad pareiškėjas, apibrėždamas skundo ribas, prašė atlyginti neturtinę žalą, atsiradusią nuo 2010 m. liepos 31 d. iki 2016 m. balandžio 5 d. Atsakovui Lietuvos valstybei atstovaujantis Panevėžio AVPK prašė reikalavimams už laikotarpį nuo 2010 m. iki 2013 m. balandžio 5 d. taikyti ieškinio senaties terminą.Teismas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalis reikalavimams dėl žalos atlyginimo nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisyklė, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal CK 1.127 straipsnio 5 dalį, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda kiekvieną dieną. Teismas nustatė, kad pareiškėjas skundą teismui dėl žalos atlyginimo išsiuntė paštu tik 2016 m. balandžio 5 d. Teismo vertinimu, pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, t. y. nuo jo laikymo netinkamomis kalinimo sąlygomis Areštinėje pradžios, todėl nuo šio momento ir skaičiuojamas senaties terminas.Teismas taip pat pažymėjo, jog CK 1.131 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje nepateikė prašymo atnaujinti ieškinio senaties terminą, nepateikė argumentų, įrodymų dėl ieškinio senaties terminui atnaujinti svarbių aplinkybių egzistavimo, nors jam buvo išsiųstas Panevėžio AVPK atsiliepimas į skundą, buvo žinoma, kad Panevėžio AVPK prašė taikyti jo reikalavimams ieškinio senaties terminą. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas nusprendė, kad pareiškėjas be svarbių priežasčių praleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą pareikšti reikalavimui dėl neturtinės žalos už 2010 m. rugpjūčio 2 d.– 2013 m. balandžio 4 d. laikotarpį atlyginimo ir nebuvo pagrindo ex officio (lot. k. pagal pareigas) atnaujinti praleistą senaties terminą pareiškėjo reikalavimams už šį laikotarpį.Teismas konstatavo, kad Panevėžio AVPK prašymas taikyti ieškinio senatį yra tenkinamas, ir pareiškėjo skundo reikalavimo dalį priteisti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2010 m. rugpjūčio 2 d. iki 2013 m. balandžio 4 d. atmetė kaip nepagrįstą. Teismine tvarka buvo sprendžiama dėl pareiškėjo teisės į žalos atlyginimą nuo 2013 m. balandžio 5 d. iki 2016 m. balandžio 5 d. Teismas nurodė, kad ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos CK 6.271 straipsnio nuostatos. Viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 str.); 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 str.); 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 str.). Nagrinėjamoje byloje aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis. Teismas nustatė, kad pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildino iš jo laikymo Areštinės kamerose, neužtikrinant teisės aktuose nustatyto minimalaus 5 kv. m gyvenamojo ploto vienam asmeniui reikalavimo, bei iš to kilusių judėjimo galimybių sumažėjimo bei kitokių nepatogumų. Teismas nurodė, kad ginčo laikotarpiu teritorinės policijos įstaigos areštinėse sulaikomiems asmenims tenkančio kameros ploto dydžio klausimus reglamentavo Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (toliau – ir Areštinių veiklos taisyklės), kurių 80 punkte įtvirtinta nuostata, kad vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas).Teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu periodiškai buvo laikomas Areštinės kamerose Nr. 15, 1, 20, 18, 2, 3, 16, 12, 11 ir 8, iš viso 176 paras, iš jų – 12 parų pažeidžiant Areštinių veiklos taisyklių 80 punkte nustatytą vienam asmeniui turinčio tekti minimalaus ploto reikalavimą (kamerose Nr. 16, 18 ir 20, kuomet jose pareiškėjas buvo laikomas su dar dviem asmenimis, bei kameroje Nr. 1, kai joje buvo laikomas su dar trimis asmenimis), o 164 paras – šio reikalavimo nepažeidžiant. Teismas taip pat nustatė, kad Panevėžio AVPK nepateikė duomenų apie kameros Nr. 11, kurioje pareiškėjas buvo laikomas 2015 m. spalio 15 d.–2015 m. spalio 19 d., plotą bei joje įrengto sanitarinio mazgo plotą. Teismo vertinimu, ši nustatyta aplinkybė išvados apie pažeidimo trukmę nekeičia, kadangi šioje kameroje pareiškėjas buvo laikomas vienas. Nurodytų argumentų pagrindu teismas konstatavo, jog Panevėžio AVPK pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 5 kv. m kameros ploto, ir neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.Teismas nustatė, kad pareiškėjas kaip neturtinės žalos atsiradimo pagrindą nurodė ir tai, jog kamerų sanitariniai mazgai netinkamai įrengti. Teismas pažymėjo, jog teisminėje praktikoje pripažįstama, kad privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimas gali būti pripažįstamas veiksniu, nulemiančiu Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013; Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02) ir kt.).Teismas pažymėjo, jog Areštinių veiklos taisyklių 7.13 punkte nurodyta, kad policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę naudotis tualetu, kuris turi būti įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas. Koks tualeto įrengimas laikytinas nežeminančiu žmogaus garbės ir orumo, šis teisės aktas nenustato. Ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 5 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d. sanitarinių mazgų įrengimą policijos areštinėse reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 37:2009) 20 punktas, kuriame buvo nustatyta, kad policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, nuo gyvenamosios paskirties ploto atskirtas 120–130 cm aukščio pertvara; sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė); sanitarinis mazgas turi turėti atskirą patalpų oro šalinimo sistemą. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo kamerose šiuo laikotarpiu, atsižvelgė į 2013 m. liepos 1 d. patikrinimo akto Nr. H5-341 bei 2015 m. rugsėjo 11 d. patikrinimo akto Nr. H5-409 duomenis. Aktuose nurodyta, jog visose areštinės kamerose, išskyrus vienvietę kamerą Nr. 6 ir karcerį, yra įrengtos sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios paskirties ploto skiriančios apie 100 cm pločio ir daugiau nei 120 cm aukščio mūrinės pertvaros, sanitariniuose mazguose įrengti turkiško tipo tualetai. Operatyviųjų patikrinimų, atliktų kameroje Nr. 15, kurioje ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, metu užfiksuoti iš esmės analogiški duomenys. Teismas pažymėjo, jog reikalavimo uždengti sanitarinį mazgą ar kitaip papildomai jį atskirti nuo gyvenamosios patalpos Lietuvos higienos normos HN 37:2009 20 punkte nebuvo numatyta, todėl toks sanitarinių mazgų įrengimas Areštinės kamerose atitiko šios teisės normos reikalavimus. Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusioje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 134:2015) sanitarinio mazgo įrengimą teritorinės policijos įstaigos areštinės kamerose reglamentuojančių nuostatų neliko.Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas, teigdamas, kad nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu kameroje Nr. 8, nenurodė ir nagrinėdamas bylą teismas nenustatė, jog konkrečiais atvejais pareigūnai, kameroje esantys ar per langą iš lauko kiti asmenys turėjo tikslą stebėti ar konkrečiais atvejais stebėjo pareiškėją jam naudojantis sanitariniu mazgu. Po remonto kamerų sanitariniuose mazguose buvo įrengti kabliukai, ant kurių galima užkabinti audeklus. Pareiškėjas nenurodė ir nagrinėdamas bylą teismas nenustatė jokių aplinkybių, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė pasinaudoti jam išduotu audeklu, siekiant užsidengti atliekant gamtinius reikalus.Teismas, vertindamas pareiškėjo nurodytus jo teisių pažeidimus, atsižvelgė ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pateiktą išaiškinimą, kad dėl ribojimų, kurie yra neišvengiamai susiję su laisvės apribojimo režimu, pareiškėjui absoliutaus privatumo užtikrinimas buvo objektyviai neįmanomas, o areštinės kamerų įrengimo ypatumus sąlygoja ir reikalavimai užtikrinti nuolatinę kamerose laikomų asmenų priežiūrą. Šie reikalavimai susiję ne tik su galbūt neteisėtų veikų užkardymu, bet ir su pačių nuteistųjų saugumu (žr. LVAT 2015 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1287-442/2015). Teismas nustatė, kad Areštinės kamerose esančių asmenų elgesys nėra stebimas vaizdo kameromis, stebėjimas vykdomas tik areštinėje dirbančių pareigūnų per kameros durų stebėjimo langelį, šiam tikslui paminėti langeliai iš esmės ir yra skirti.Teismas padarė išvadą, kad Areštinėje sudaryta galimybė kamerose įrengtų sanitarinių mazgų plotus uždengti audeklu yra pakankama priemonė užtikrinti asmenų privatumą naudojantis tualetu, todėl tokios asmenų laikymo sąlygos negali būti vertinamos pažeidžiančiomis asmens privatumą ir žeminančiomis žmogaus orumą, t. y. pažeidžiančiomis Areštinių veiklos taisyklių 7.13 punktą bei Konvencijos 3 straipsnį.Teismas nustatė, kad pareiškėjas taip pat nurodė, jog Areštinėje nėra psichologo pareigas einančio darbuotojo, tvirtino, jog dėl psichologo pagalbos rašė prašymus viršininkui, bet nepateikė jokių duomenų šiam teiginiui pagrįsti, nenurodė jokių aplinkybių, iš kurių teismas galėtų spręsti, jog pareiškėjui iš tikrųjų buvo reikalinga psichologo pagalba, jis dėl jos kreipėsi į bendruomenės slaugytoją ir tokia pagalba jam būnant Panevėžio AVPK nebuvo suteikta. Taigi pareiškėjas neįvardijo jokių aplinkybių, iš kurių teismas galėtų spręsti, jog pareiškėjas dėl nurodytų aplinkybių patyrė įvardytą žalą.Teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytų aplinkybių visumą, nusprendė, kad pareiškėjo subjektinė teisė suėmimo vykdymo metu būti laikomam tinkamo ploto kamerose buvo pažeista. Tačiau vien ši aplinkybė, atsižvelgiant į sąlyginai neilgą minimalaus vienam asmeniui kameroje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, teismo vertinimu, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas Areštinėje buvo laikomas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.Teismas nurodė, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva.Teismas, nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo būdą bei dydį, atsižvelgė į byloje nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo laikymo Areštinėje sąlygų (teisės į minimalų gyvenamąjį plotą pažeidimą), į pažeistos vertybės pobūdį (pareiškėjas neįrodinėjo, jog dėl nurodytų pažeidimų būtų padaryta žalos jo sveikatai) bei pažeidimų pobūdį, trukmę, mastą, intensyvumą (teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista 12 parų, pažeidimas nežymus (0,83 kv. m ploto trūko 8 paras, 0,64 kv. m – 2 paras, 0,69 kv. m – taip pat 2 paras), pažeidimo laikotarpis nebuvo nepertraukiamas (ilgiausiai truko 5 paras iš eilės) ir į tai, kad jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl suėmimo vykdymo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje taip pat nenustatyta, kad Panevėžio AVPK pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama suėmimo vykdymo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Teismas, įvertinęs šiuos kriterijus, nusprendė, jog konkrečiu atveju teisės pažeidimo pripažinimas savaime nelaikomas pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, pareiškėjo patirti papildomi neigiami dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, diskomfortas, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai būdingus asmeniui būnant kalinamu, yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą ir pinigine išraiška. Kita vertus, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam visą jo reikalaujamą sumą. Todėl atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, bei į Lietuvos Respublikos teismų analogiškose bylose priteistinus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teismas nusprendė, jog šiuo atveju 80 Eur priteistina neturtinė žala laikytina adekvačia suma pareiškėjo patirtai dvasinei skriaudai atlyginti.

III.

Pareiškėjas E. V. apeliaciniu skundu (b. l. 167–168) prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 8 d. sprendimą ir visiškai patenkinti skundą.Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteista suma. Teismas neatsižvelgė į Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 3 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-10060-790/2015, jog baldai ir sanitarinis mazgas neturi būti įskaičiuoti į kameros plotą. Sprendžiant dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, turi būti vertinama, ar suimtieji gali laisvai judėti tarp baldų (žr. EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 2013 m. balandžio 2 d. sprendimą byloje Olszewskiego prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 21880/03)). Teismas nepagrįstai nustatė, jog asmenys sanitarinius mazgus užsidengia jiems išduodamomis arba savo turimomis paklodėmis, jokie kabliukai neįrengti. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliaciniu skundu (b. l. 162–163) prašo pakeisti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 8 d. sprendimą ir konstatuoti, kad vien teisės pažeidimo fakto pripažinimas yra pakankama satisfakcija patirtai žalai atlyginti.Atsakovas nurodo, kad pareiškėjui būnant Areštinėje 12 parų ploto teko nežymiai mažiau nei nustatyta teisės aktuose. Teismų praktikoje suformuotas nuoseklus aiškinimas, kad neturtinės žalos atsiradimas gali būti konstatuojamas tik tada, kai asmenį veikiantys veiksniai yra intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, sukėlę ne menko laipsnio, bet gilias ilgalaikes pasekmes. Pareiškėjas jokių neigiamų padarinių ginčo metu realiai nepatyrė. Galbūt pareiškėjo nurodyti patirti nepatogumai, išgyvenimai nebuvo pasiekę tokio laipsnio, kad CK 6.250 straipsnio taikymo požiūriu juos būtų galima įvertinti pinigine išraiška. Atsakovo nuomone, teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama priemonė apginti pažeistas teises.Pareiškėjas E. V. atsiliepime į atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą (b. l. 169) prašo pakeisti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 8 d. sprendimą ir visiškai patenkinti skundą.Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su atsakovo nuomone, jog vien teisės pažeidimo fakto pripažinimas yra pakankama satisfakcija patirtai žalai atlyginti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Administracinės bylos dalyką sudaro pareiškėjo teisė į tinkamą neturtinės žalos, kurią patyrė būdamas sulaikytas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis Areštinėje, atlyginimą.Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimams dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią patyrė nuo 2010 m. liepos 31 d. iki 2016 m. balandžio 5 d., taikė CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytą sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą ir šią skundo dalį atmetė.Teismas nustatė, kad laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 5 d. iki 2016 m. balandžio 5 d. pareiškėjas buvo periodiškai laikomas areštinėje iš viso 176 paras, iš jų 12 parų pažeidžiant ginčo laikotarpiu galiojusių Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punkte įtvirtintą nuostatą, kad vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas), ir priteisė 80 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjo teisių pažeidimo dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimo, dėl psichologo pagalbos nebuvimo teismas nenustatė.Pareiškėjas, apeliaciniame skunde nesutikdamas su priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu, teigė, kad į kameros plotą neturi būti įskaičiuojamas sanitarinio mazgo bei baldų užimamas plotas, be to, nesutiko su teismo argumentu, kad privatumas naudojantis sanitariniu mazgu galėjo būti užtikrinamas užkabinant paklodę. Manė, kad turėjo būti konstatuotas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliaciniame skunde prašė nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo, nes ploto teko nežymiai mažiau negu teisės aktuose nustatyta, todėl šiuo atveju vien teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija patirtai žalai atlyginti.Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados.Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui.Nagrinėjant administracines bylas dėl žalos, atsiradusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo, pirmiausia, svarbu pažymėti, jog baudžiamajame įstatyme nustatytų sankcijų, susijusių su asmens laisvės ribojimu, sukeliamos neigiamos pasekmės sudaro būtinąjį bausmės elementą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d. nutarimas). Valstybė, taikydama asmenims įstatyme įtvirtintus laisvės suvaržymus, prisiima dėl šių asmenų atsakomybę, inter alia (lot. k. be kita ko) pozityvias pareigas užtikrinti, kad asmuo laisvės atėmimo vietose nepatirtų didesnių ribojimų nei tie, kurie paprastai būdingi laisvės atėmimo bausmės įgyvendinimui. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusios žalos atlyginimo asmenims klausimas yra glaudžiai susijęs su nežmoniško arba žeminančio elgesio draudimu, kuris įtvirtintas ne tik Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ar Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse (7 str. 1 d.), tačiau ir kituose tarptautiniuose dokumentuose, inter alia (lot. k. be kita ko) Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje (5 str.), Tarptautiniame pilietinių ir politinių teisių pakte (7 str.), 1984 m. gruodžio 10 d. Konvencijoje prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą bei Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje (4 str.).Nagrinėjant skundus dėl mažo kalinamiems asmenims tenkančio ploto remiamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje suformuota nuostata, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos kalinimo (sulaikymo) sąlygos buvo ,,žeminančios“ Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio požiūriu (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2013 m. spalio 17 d. sprendimo byloje Vladimir Belyayev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 9967/06) 30 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53254/99); taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-421-146/2017, 2013 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1222/2013).EŽTT naujausioje savo praktikoje (žr. EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)) paaiškino ir apibendrino pagrindinius principus dėl kalinimo įstaigų perpildymo, t. y. kad pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą.EŽTT ne kartą pabrėžė, jog tam, kad būtų taikomas Konvencijos 3 straipsnis, patiriamos kančios ir sunkumai bet kokiu atveju turi būti didesni, nei neišvengiamas su įkalinimu susijęs kentėjimas. Valstybė privalo užtikrinti, jog asmenys būtų kalinami tokiomis žmogaus orumo nepažeidžiančiomis sąlygomis, kad bausmės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jiems tokių kančių ar sunkumų, kurie viršytų neišvengiamas su įkalinimu susijusias kančias, ir kad jų sveikata bei gerovė būtų tinkamai apsaugotos, atsižvelgiant į praktinius įkalinimo aspektus (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2006 m. liepos 13 d. sprendimo byloje Popov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 26853/04) 208 p., 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98), 2000 m. spalio 26 d. sprendimo byloje Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96) 92–94 p.).Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, negalima konstatuoti, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos, atsižvelgiant į kalinimo trukmę, kai jam kameros ploto teko mažiau negu 5 kv. m, net ir įvertinus galimą baldų užimtą plotą, būtų buvę tokios, kad jis negalėtų judėti tarp baldų, ir būtų sukėlę jam tokias kančias ir sunkumus, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog nagrinėjamu atveju buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.Europos Žmogaus Teisių Teismas yra išaiškinęs, jog prieiga prie tinkamai įrengtų ir higienos reikalavimus atitinkančių sanitarinių įrenginių yra pirmaeilės svarbos tam, kad kaliniai galėtų išlaikyti asmens orumo jausmą. Higiena ir švara yra ne tik dalis pagarbos, kurią asmenys turi skirti savo kūnui ir savo kaimynams, su kuriais dalijasi patalpomis ilgą laiką, jos taip pat yra sveikatos išsaugojimo sąlyga ir būtinybė. Tikrai humaniška aplinka yra neįmanoma be laisvos prieigos prie tualeto arba galimybės išlikti švariam (žr., pvz., EŽTT 2015 m. sausio 27 d. sprendimo byloje Neshkov ir kt. prieš Bulgariją (pareiškimų Nr. 36925/10 ir kt.) 240 p., 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09), 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08) 114 p.). Pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą. EŽTT yra priminęs, kad, pagal Europos komitetą prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą (CPT), sanitarinė zona, kuri yra tik iš dalies atskirta, nėra priimtina kameroje, kurioje laikomas daugiau nei vienas asmuo (CPT/Inf (2012) 13, 78 p. ir 2 Bendrasis pranešimas [CPT/Inf (92) 3], 49 p.). Kamerų tualetai turėtų būti įrengiami su visišku atskyrimu, pvz., iki lubų (CPT/Inf (2015) 12, 74 p.) (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09)).EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., EŽTT 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08) 157 p., 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08) 165 p.). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.).Be to, EŽTT byloje Savenkovas prieš Lietuvą neigiamai vertino aplinkybę, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo atviri tualetai be pakankamo privatumo (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimo byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02) 81 p.).Lietuvos higienos normos HN 37:2009 20 punkte nustatyta, kad policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara. Nors sanitarinio mazgo atitvėrimas 120–130 cm sienele ir laikomas atitinkančiu higienos normos reikalavimus, įtvirtintus nacionaliniuose teisės aktuose, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į minėtus EŽTT išaiškinimus, vertina, kad toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo bendros kameros erdvės asmens privatumo užtikrinimo aspektu nėra tinkamas, kadangi tai gali riboti kalinčio asmens privatumą ir sukelti jam nemalonius išgyvenimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1006-442/2017 ir kt.). Šiuo aspektu taip pat pažymima, jog saugumo užtikrinimas areštinės kamerose negali paneigti asmens teisės į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu. Šiuo atveju turi būti parenkami tokie areštinės kamerose laikomų asmenų saugumo užtikrinimo būdai, kurie nesikirstų su pagrindinėmis žmogaus teisėmis, įtvirtintomis Konvencijoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017).Tai reiškia, jog net ir nustačius, kad pertvaros aukštis atitinka teisės akto reikalavimus, turi būti įvertinama, ar pareiškėjas turėjo galimybę privačiai pasinaudoti tualetu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2277-520/2015, 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1348-502/2017). Antai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017 šiuo aspektu taip pat buvo vertinama, kad tualetą atskiriantis audeklas nelaikytas tinkamu tualeto įrengimu bei jo atskyrimu nuo gyvenamųjų patalpų. Kitoje byloje vertinta, jog pareiškėjo privatumas naudojantis areštinės kamerose įrengtais sanitariniais įrenginiais, kai iš vienos pusės jis visiškai nebuvo atskirtas (suteikiant galimybę tik užsidengti paties pasirūpintu audiniu), nebuvo tinkamai užtikrintas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1092-624/2017). Aptartos aktualios teismų praktikos kontekste negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Panevėžio AVPK kamerose įrengtuose sanitariniuose mazguose yra užtikrinamas asmens privatumas naudojantis tualetu, laikytina, kad pareiškėjo teisės šiuo aspektu buvo pažeidžiamos visą sulaikymo laiką – 176 paras.Net ir nesant kitų kumuliatyvių Areštinėje esančio asmens laikymo sąlygų pažeidimo, asmens privatumo naudojantis tualetu neužtikrinimas yra reikšmingas jo teisių į orumą pažeidimas, todėl sudaro pagrindą priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Tais atvejais, kai vienintelis sunkumas, kurį patiria pareiškėjas, yra nepakankamas sanitarinių įrenginių atskyrimas nuo likusios kameros, EŽTT vertina, kad tai yra ne Konvencijos 3 straipsnio, o Konvencijos 8 straipsnio (teisės į privatumą) pažeidimas (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12)). Atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį ir trukmę, į EŽTT panašiais atvejais priteisiamo neturtinės žalos atlyginimo dydžius, pareiškėjui iš atsakovo iš dalies tenkinant apeliacinį skundą ir keičiant pirmosios instancijos teismo sprendimą papildomai priteistina 520 Eur.Atsakovo apeliacinio skundo argumentai dėl pažeidimų mažareikšmiškumo bei pareiškėjo patirtų išgyvenimų nedidelio laipsnio laikytini nepagrįstais ir atmestini, nagrinėjamu atveju teisės pažeidimo fakto konstatavimas negali būti laikomas pakankama satisfakcija asmens patirtiems neigiamiems išgyvenimams, kurie nėra susiję su būtinomis, neišvengiamomis asmens laisvės suvaržymo pasekmėmis, kompensuoti. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, teismo sprendimu priteistas neturtinės žalos atlyginimas padidintinas, o atsakovo apeliacinis skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo E. V. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 8 d. sprendimą pakeisti, priteistą pareiškėjui E. V. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, neturtinės žalos atlyginimą padidinti iki 600 Eur (šešių šimtų eurų).

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius BakaveckasArtūras DrigotasVirginija Volskienė