Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. A. (V. A.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo ir Marijampolės pataisos namų, (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėjas V. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo ir Marijampolės pataisos namų, 19 000 Lt (5 502,78 Eur) neturtinės žalos atlyginimą už nepagrįstą kalinimą teisės aktų nuostatų neatitinkančiomis sąlygomis.

Pareiškėjas paaiškino, kad jo laisvė nuo 2012 m. gegužės mėnesio buvo apribota pažeidžiant galiojusius teisės aktus. Žeminant jo garbę ir orumą vieną mėnesį buvo kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime 8 kv. m kameroje kartu su dar 3–5 asmenimis, buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis. Pareiškėjas nurodė, kad vėliau 4 mėnesius buvo kalinamas Marijampolės pataisos namuose. Pareiškėjo nuomone, jis nepagrįstai buvo kalinamas 5 mėnesius, nes Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. gruodžio 18 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2A–13/2012 nurodė, jog Jonavos rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 25 d. nuosprendis neatitiko Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse (toliau – ir BK) nustatytų reikalavimų.

Pareiškėjo teigimu, Lietuvos įkalinimo įstaigose nesilaikoma higienos normų reikalavimų, nes būnant Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo karantino patalpose nebuvo išduota patalynė, o būnant kameroje Nr. 189 buvo išduota ne visa priklausanti patalynė, t. y. neišdavė antklodės užvalkalo. Į grindis buvo įmontuotas mažas staliukas su dviem atsilenkiančiomis kėdėmis, prie kurio galėjo sėdėti tik du žmonės, o kiti du turėjo laukti ir valgyti jau atšalusį maistą. Kameroje buvo bloga ventiliacija, didelė drėgmė, nuo sienų, lubų luposi tinkas ir su dažais krito ant galvų bei į lėkštes. Kameroje taip pat buvo tarakonų, dėl kurių naktį būdavo sudėtinga užmigti, trūko erdvės apsisukti, praeiti, trūko gryno oro, buvo prastas dieninis apšvietimas ir nebuvo įmanoma fiziškai pailsėti.

Pareiškėjas pažymėjo, jog dėl gyvenimo perpildytose patalpose žiauriomis, nežmoniškomis, antisanitarinėmis sąlygomis Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime patyrė neigiamų išgyvenimų, fizinių nepatogumų, diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą, neturėjo galimybės pailsėti, pablogėjo sveikata, nusilpo regėjimas, susirgo odos ligomis, pradėjo blogai miegoti, pradėjo jausti baimę aplinkai, negali laisvai bendrauti su aplinkiniais ir su artimaisiais, šeimos nariais. Marijampolės pataisos namuose mokėsi suaugusiųjų mokymo centre 12 klasėje, tačiau dėl patirtų neigiamų išgyvenimų buvo sunku bendrauti su mokytojais, trūko dėmesio, koncentracijos, tai turėjo neigiamos įtakos mokslų kokybei. Pareiškėjo nuomone, žala jam turi būti atlyginta remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo analogiškose bylose suformuota praktika.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, (toliau – ir atsakovas) atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo nuo 2012 m. gegužės 30 d. iki 2012 m. birželio 14 d. ir nuo 2014 m. vasario 14 d. iki 2014 m. kovo 3 d. Atsakovo nuomone, pareiškėjas nepagrįstai ilgai, manydamas, jog Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo pažeistos jo teisės, negynė savo teisių. Pareiškėjas jokiais konkrečiais įrodymais nepagrindė nei reikalaujamos priteisti sumos dydžio, nei neturtinės žalos atsiradimo fakto. Atsakovas taip pat atkreipė dėmesį, kad tam tikri nepatogumai yra neatsiejama laisvės atėmimo bausmės pasekmė. Kalinimo sąlygos iš esmės buvo tinkamos, nes nėra duomenų, jog įkalinimo laikotarpiu pareiškėjas būtų kreipęsis į įstaigos administraciją dėl netinkamų laikymo sąlygų. Maksimalus leistinas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomų asmenų skaičius yra 954 asmenys, tačiau šis skaičius nuolat yra viršijamas ir gali siekti virš 1 000 asmenų, kadangi Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija negali daryti įtakos dėl atvykstančių asmenų skaičiaus, tačiau administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Atsakovas paaiškino, kad nuo 2014 m. vasario 14 d. iki 2014 m. vasario 18 d. ir nuo 2014 m. vasario 20 d. iki 2014 m. vasario 27 d. pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose buvo užtikrintas minimalus 3,6 kv. m plotas vienam asmeniui. Atsakovas pažymėjo, kad stengiamasi sumažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydamas galimybes pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kabeline televizija, socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

Atsakovo teigimu, visose Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo gyvenamosiose kamerose yra ne mažesni nei 0,824 kv. m ploto langai, kurie, norint išvėdinti patalpą, lengvai atsidaro. Kiekvienam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktuose nustatytas inventorius. Visos kameros aprūpintos tvarkymo inventoriumi, tardymo izoliatoriaus administracijos paskyrimu suimtieji privalo eilės tvarka tvarkyti kameras, kuriose gyvena. Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nuolat organizuojamas profilaktinis aplinkos kenksmingumo pašalinimas (dezinfekcija, dezinsekcija, deratizacija) bei atliekama visuomenės sveikatos priežiūra. Visuomenės sveikatos centras tose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, ginčui aktualiu laikotarpiu ne kartą atliko operatyviąją kontrolę, kurios metu pažeidimų nenustatė arba nustatė nedidelius pažeidimus, kurie per nustatytus terminus buvo pašalinti. Atsakovo nuomone, nagrinėjamu atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų, atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų, paaiškino, kad pareiškėjas bausmę atliko Marijampolės pataisos namuose nuo 2012 m. birželio 14 d. iki 2012 m. spalio 31 d. Pareiškėjas bausmę atliko 24 nuteistiesiems skirtoje patalpoje, kurios plotas 76,20 kv. m. Pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo patalpose, po gyvenamąjį sektorių ir pasivaikščiojimo kiemelį galėjo judėti laisvai. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų, atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas skunde nenurodė, kokias konkrečias jo laikymo Marijampolės pataisos namuose sąlygas skundžia. Ginčijamu laikotarpiu nebuvo pažeistas teisės aktuose įtvirtintas vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto reikalavimas. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų, pažymėjo, kad pareiškėjas bausmės atlikimo laikotarpiu į Marijampolės pataisos namų sveikatos priežiūros tarnybą dėl pablogėjusios sveikatos nesikreipė.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas, trečiasis suinteresuotas asmuo) atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad pareiškėjas nepagrįstai ilgai, manydamas, jog yra pažeistos jo teisės, negynė savo teisių. Dėl skunde nurodytų aplinkybių pareiškėjas į Departamentą nesikreipė. Pareiškėjas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime ir Marijampolės pataisos namuose buvo laikomas tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad įstaigos būtų sąmoningai siekusios nežmoniškai su juo elgtis. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jam padaryta neturtinė žala, o skunde teismui nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis, kaip konkrečiai žala pasireiškė ir kaip ji apskaičiuota. Departamento nuomone, pareiškėjas nepatyrė skunde minimų neigiamų išgyvenimų, fizinių nepatogumų, papildomo diskomforto bei gyvenimo kokybės pablogėjimo.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 4 d. sprendimu pareiškėjo V. A. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 170 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kitą skundo dalį atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo laikomas 34 paras, iš kurių 21 parą pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) nustatytą 3,6 kv. m minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimą. Dėl kitų pareiškėjo nusiskundimų, susijusių su laikymo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime sąlygomis, teismas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl skunde išdėstytų aplinkybių. Teismas konstatavo, kad Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pagal teisės aktus neturėjo pareigos išduoti pareiškėjui antklodės užvalkalą. Įvertinęs surinktus įrodymus, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo argumentas dėl tarakonų buvimo yra nepagrįstas, nes atsakovas rūpinosi švaros palaikymu kamerose, Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo nuolat atliekami pelių, žiurkių, kitų kenkėjų bei parazitų naikinimo darbai.

Teismas kaip nepagrįstus taip pat vertino pareiškėjo teiginius dėl kamerų ventiliacijos ir drėgmės problemų, nes nustatė, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė vėdinti patalpas per langus. Pareiškėjo nusiskundimus dėl vietos prie stalo ir kėdžių trūkumo, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, teismas laikė glaudžiai susijusius su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir įvertino kaip šio pažeidimo dalį. Teismas pareiškėjo argumentą, jog Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, laikė įrodytu, nes pareigą paneigti šią aplinkybę turėjęs atsakovas to nepadarė. Nors Vilniaus visuomenės sveikatos centras, atlikęs patikrą kameroje Nr. 254, kurioje 16 parų (nuo 2012 m. gegužės 30 d. iki 2012 m. birželio 14 d.) kalėjo pareiškėjas, nustatė dirbtinės dieninės apšvietos reikalavimų pažeidimą, tačiau teismas, atsižvelgęs į trumpą pareiškėjo kalinimo minėtoje kameroje laiką, konstatavo, kad šis pažeidimas negalėjo sukelti regėjimo problemų. Teismas atsižvelgė į neilgą pažeidimų trukmę, į teismų praktiką analogiško pobūdžio bylose, sukeltus fizinius nepatogumus, minimalios mėnesinės algos dydį, į tai, kad pareiškėjas rėmėsi iš esmės bendro pobūdžio argumentais ir nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, ir priteisė pareiškėjui 120 Eur neturtinės žalos atlyginimą už minimalaus kamerų ploto neužtikrinimą ir 50 Eur už laikymą kartu su rūkančiais asmenimis.

Įvertinęs pareiškėjo laikymo sąlygas Marijampolės pataisos namuose, teismas nustatė, kad reikalavimas dėl vienam asmeniui turinčio tekti minimalaus ploto nebuvo pažeistas, o jokių kitų argumentų dėl netinkamų kalinimo sąlygų Marijampolės pataisos namuose pareiškėjas nenurodė. Dėl to teismas pareiškėjo skundo dalį dėl žalos atlyginimo iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, atmetė. Dėl pareiškėjo skundo argumento, kad jis 5 mėnesius buvo kalintas nepagrįstai teismas pažymėjo, jog bylos dėl žalos, atsiradusios pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį, nagrinėjamos bendrosios kompetencijos teisme. Tačiau įvertinęs, kad teisinis santykis šioje byloje yra mišrus, o administracinis teisinis santykis byloje vyrauja, teismas sprendė klausimą dėl valstybės atsakomybės pagal CK 6.272 straipsnį. Teismas konstatavo, kad valstybei atsakomybė pagal CK 6.272 straipsnio nuostatas negali kilti, nes nors Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 18 d. nutartimi buvo konstatuotas netinkamas BK 63 straipsnio 9 dalies nuostatų taikymas, tačiau Jonavos rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 25 d. nuosprendžiu paskirtas 30 parų areštas liko galioti, t. y. kasacinės instancijos teismas 30 parų areštą laikė atliktu.

III.

Pareiškėjas V. A. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 4 d. sprendimą ir priteisti pareiškėjui 19 000 Lt (5 502,78 Eur) neturtinei žalai atlyginti.

1. Teismas tinkamai neišnagrinėjo skunde išdėstytų aplinkybių. Nors teismas pažymėjo, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kad jis buvo kalinamas antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis, tačiau tai prieštarauja spaudoje paskelbtiems straipsniams apie tarptautinių nepriklausomų ekspertų iš kitų Europos Sąjungos šalių išvadas apie pasibaisėtinas kalinimo sąlygas Lietuvoje.

2. Teismas CK 6.250 straipsnyje įtvirtintus neturtinės žalos kriterijus įvertino pažeisdamas protingumo principą. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad 8 kv. m patalpoje yra 2–3 dviaukščiai geležiniai gultai, kriauklė ir tualetas, taigi, visiems asmenims atsistojus, laisvo ploto nebelieka.

3. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentą, kad pareiškėjas 5 mėnesius buvo kalintas nepagrįstai, nekreipė dėmesio į koliziją. Pareiškėjo nuomone, teismas šį klausimą išsprendė vadovaudamasis valstybei palankia teisės norma, tačiau teismo argumentai šiuo klausimu yra prieštaringi, nes Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. gruodžio 18 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2A–13/2012 nutarė bausmę (30 parų areštą) laikyti atlikta, tačiau pareiškėjas buvo kalinamas 5 mėnesius.

4. Teismas nepakankamai įvertino teiginius dėl patirto didžiulio psichologinio sukrėtimo, dvasinio išgyvenimo, nepatogumų, dvasinio sukrėtimo, emocinės depresijos, sveikatos ir savijautos pablogėjimo, atsiradusio dirglumo ir kt. Pareiškėjas cituoja, anot jo, dešimtmečiais skelbiamas psichologų išvadas apie pasekmes, kurios kyla dėl buvimo mažoje erdvėje (erdvės nepakankamumo), pavyzdžiui, neadekvačią emocijų raišką, elgesio kontrolės stoką, išgyvenamą gilią psichologinę krizę.

5. Pareiškėjo nuomone, Europos Tarybos Ministrų Komiteto 2006 metų rekomendacijų 1–13 punktai, kuriuose paaiškintas teisingumo principas, buvo ir yra pažeidinėjami.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas iš esmės remiasi tapačiais argumentais kaip ir atsiliepime į skundą. Atsakovas taip pat nurodo, kad duomenų dėl kameros ploto normos vienam asmeniui negalima vertinti vienareikšmiškai, kadangi asmenų kamerose kaita labai didelė, t. y. dažnai per vieną dieną asmenų skaičius (o kartu ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas) kameroje kinta keletą kartų. Dėl šių priežasčių nėra galimybės objektyviai nustatyti, koks konkretus kameros plotas teko pareiškėjui atitinkamą dieną. Taigi tam tikromis dienomis vienam asmeniui tekusio galbūt mažesnio kameros ploto nereikėtų laikyti tęstiniu ir intensyviu pažeidimu, dėl kurio pareiškėjas galėjo patirti neturtinę žalą. Atsakovo nuomone, pareiškėjas savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais. Abstraktūs teiginiai, kuriuose pažodžiui pakartotas CK pateiktas neturtinės žalos apibrėžimas, negali būti pagrindas tenkinti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Šiuo atveju būtina nustatyti, jog tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Atsakovas pažymėjo, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas, nes pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką kartais pažeidimo fakto konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad tam tikras suimtųjų / nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, nuomone, pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo išsamiai ir objektyviai, atliko visus reikalingus veiksmus ir priėmė motyvuotą bei pagrįstą sprendimą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikia naujų duomenų, įrodančių, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė netikslų ar neteisingą sprendimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad nėra pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 4 d. sprendimą. Departamentas nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas bylą išnagrinėjo išsamiai ir objektyviai, atliko visus reikalingus veiksmus ir priėmė motyvuotą bei pagrįstą sprendimą. Pareiškėjas nepateikė naujų duomenų, įrodančių, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė netikslų ar neteisingą sprendimą. Trečiasis suinteresuotas asmuo iš esmės remiasi tapačiais argumentais kaip ir atsiliepime į skundą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui V. A. iš Lietuvos valstybės pagal CK 6.271 straipsnį už kalinimą teisės aktų nuostatų neatitinkančiomis sąlygomis Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nuo 2012 m. gegužės 30 d. iki 2012 m. birželio 14 d., nuo 2014 m. vasario 14 d. iki 2014 m. kovo 3 d. ir Marijampolės pataisos namuose nuo 2012 m. birželio 14 d. iki 2012 m. spalio 31 d.

Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nustatė, kad pareiškėjo laikymo sąlygos Marijampolės pataisos namuose atitiko teisės aktų reikalavimus, tačiau Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime 21 parą pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant Įsakyme nustatytą 3,6 kv. m minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimą, be to, buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis. Teismas, vadovaudamasis CK 6.271 ir 6.250 straipsnių nuostatomis, pareiškėjui priteisė 120 Eur neturtinės žalos atlyginimą už minimalaus kamerų ploto neužtikrinimą ir 50 Eur už laikymą kartu su rūkančiais asmenimis.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu, prašo jį pakeisti ir patenkinti skundą. Skunde pareiškėjas nurodė, kad buvo kalinamas žiauriomis, nežmoniškomis, antisanitarinėmis sąlygomis, todėl buvo pažeista konstitucinė teisė į orumą.

Teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, nagrinėjamoje byloje taip pat aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Teisėjų kolegija pažymi, jog EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, jog jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudla prieš Lenkiją; 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą ir kt.).

Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį, ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Pastebėtina, jog EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą Karalevičius prieš Lietuvą; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Kita vertus, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.

Pareiškėjas skunde kaip žalos atsiradimo pagrindą, be kita ko, nurodė vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto pažeidimą ir dėl šio pažeidimo atsiradusius nepatogumus, įskaitant judėjimo suvaržymus ir sveikatos sutrikimus. Pareiškėjo teigimu, jis buvo kalinamas perpildytose patalpose, t. y. Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime 8 kv. m kameroje buvo kalinamas kartu su dar 3–5 asmenimis. Pareiškėjas apeliaciniame skunde atkreipė dėmesį, kad 8 kv. m patalpoje yra 2–3 dviaukščiai geležiniai gultai, kriauklė ir tualetas, taigi, visiems asmenims atsistojus, laisvo ploto nebelieka. Pareiškėjas apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, jog pareiškėjas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime 21 parą buvo laikomas pažeidžiant Įsakyme nustatytą 3,6 kv. m minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimą, o kitu kalinimo metu jam buvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus vienam asmeniui tenkantis kameros plotas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad EŽTT yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek kv. m turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą Trepashkin prieš Rusiją; 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Logothetis ir kt. prieš Graikiją). Taip pat EŽTT nustatė, kad teismas, spręsdamas dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, turi nustatyti, ar kiekvienas sulaikytasis turi individualią miego vietą; ar kiekvienam kaliniui tenka bent 3 kv. m; ar suimtieji gali laisvai judėti tarp baldų (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kt. prieš Rusiją; 2013 m. balandžio 2 d. sprendimą Olszewskiego prieš Lenkiją).

Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime kiekvienam kalinamajam privalo tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, o šis reikalavimas yra nustatytas Įsakyme, todėl nacionaliniai teismai remiasi būtent šiuo standartu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1279-442/2015; 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-858/2015). Pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m (Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 11¹.1 p.). Nors pareiškėjas skunde atkreipė dėmesį į kameros plotą, kuris yra užstatytas baldais, tačiau nei EŽTT praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą. Kaip minėta, EŽTT praktikoje nustatyta, kad turi būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo turi galimybę judėti tarp baldų.

Iš bylos duomenų matyti, kad 2012 metais apie 4,5 mėnesio pareiškėjas buvo laikomas Marijampolės pataisos namuose. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų, atsiliepime į skundą paaiškino, kad pareiškėjas bausmę atliko 24 nuteistiesiems skirtoje patalpoje, kurios plotas 76,20 kv. m; gyveno bendrabučio tipo patalpose, po gyvenamąjį sektorių ir pasivaikščiojimo kiemelį galėjo judėti laisvai. Taigi nuo 2012 m. birželio 14 d. iki 2012 m. spalio 31 d. pareiškėjo judėjimo laisvė buvo apribota minimaliai. Iš atsakovo pateiktų duomenų taip pat matyti, kad pareiškėjas 2012 metais Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo laikomas ne 8 kv. m, o 34,71 kv. m ploto kameroje Nr. 254, kurioje buvo laikoma nuo 10 iki 16 asmenų (vienam asmeniui tekdavo nuo 3,471 kv. m iki apytiksliai 2,169 kv. m kameros ploto). Nuo 2014 m. vasario 14 d. iki 2014 m. kovo 3 d. pareiškėjas buvo laikomas 7,38–7,94 kv. m ploto kamerose vienas arba kartu su dar 1–2 asmenimis, o ne 3–5 asmenimis, kaip teigiama skunde. Nuo 2014 m. vasario 14 d. iki 2014 m. vasario 18 d. ir nuo 2014 m. vasario 20 d. iki 2014 m. vasario 27 d. pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose buvo užtikrintas minimalus 3,6 kv. m plotas vienam asmeniui. Taigi šioje byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui buvo taip suvaržyta galimybė judėti tarp baldų, jog jis dėl to patyrė tokio laipsnio neigiamą poveikį, kuris sukėlė ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudarė kliūtis, kurios buvo sudėtingos ar sunkiai įveikiamos.

Pirmosios instancijos teismas laikė įrodytu pareiškėjo argumentą, jog Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, nes pareigą paneigti šią aplinkybę turėjęs atsakovas to nepadarė. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė konkrečių argumentų, jog pirmosios instancijos teismas būtų neteisingai išnagrinėjęs pareiškėjo nusiskundimus dėl kitų jo laikymo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (parazitų, patalynės (jos dalies) neišdavimo, baldų trūkumo, vėdinimo, drėgmės, apšvietimo problemų). Be to, pareiškėjas neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad pareiškėjo laikymo Marijampolės pataisos namuose sąlygos atitiko galiojusių teisės aktų reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, kad šiuos aspektus skundžiamame sprendime detaliai išanalizavo pirmosios instancijos teismas, tai pakartotinai nevertinama. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytų pažeidimų mastą ir pobūdį, gana trumpą kalinimo teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis trukmę, konstatuoja, kad pareiškėjas nepagrindė aplinkybės, jog egzistuoja priežastinis ryšys tarp pareiškėjo skunde nurodytų sveikatos sutrikimų – nusilpusio regėjimo, susirgimo odos ligomis, miego problemų – ir pareiškėjo laikymo sąlygų pažeidimų.

Apibendrinant byloje nustatytas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo kalinimo sąlygomis, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino, jog pareiškėjas buvo kalinamas sąlygomis, pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, t. y. jog pareiškėjas būtų patyręs nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį.

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliaciniame skunde pareiškėjo išdėstyta pozicija, kad spaudoje paskelbti straipsniai apie pasibaisėtinas kalinimo sąlygas Lietuvoje patvirtina pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kad jis buvo kalinamas antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Minėti faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais (ABTĮ 57 str. 2 d.). Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė minėtų spaudoje paskelbtų straipsnių ir jokių kitų įrodymų, kurie būtų susiję su pareiškėjo kalinimo sąlygomis, nes šiuo atveju ginčas kilo ne dėl kalinimo sąlygų Lietuvoje apskritai, o būtent dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų ginčijamu laikotarpiu vertinimo. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai aplinkybes, susijusias su pareiškėjo kalinimo sąlygomis, vertino pagal byloje surinktus duomenis, o pareiškėjo abstraktūs teiginiai apie straipsnius spaudoje nepaneigia teismo atlikto įrodymų vertinimo teisingumo.

Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas CK 6.250 straipsnyje įtvirtintus neturtinės žalos kriterijus įvertino pažeisdamas protingumo principą, nepakankamai įvertino teiginius dėl patirto didžiulio psichologinio sukrėtimo, dvasinio išgyvenimo, nepatogumų, dvasinio sukrėtimo, emocinės depresijos, sveikatos ir savijautos pablogėjimo, atsiradusio dirglumo ir kt. Skunde pirmosios instancijos teismui pareiškėjas nurodė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė neigiamų išgyvenimų, fizinių nepatogumų, diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą, neturėjo galimybės pailsėti, pablogėjo sveikata, nusilpo regėjimas, susirgo odos ligomis, pradėjo blogai miegoti, pradėjo jausti baimę aplinkai, negali laisvai bendrauti su aplinkiniais ir su artimaisiais, šeimos nariais, neigiami išgyvenimai turėjo neigiamos įtakos mokslų kokybei. Pareiškėjas apeliaciniame skunde cituoja, anot pareiškėjo, dešimtmečiais skelbiamas psichologų išvadas apie pasekmes, kurios kyla dėl buvimo mažoje erdvėje (erdvės nepakankamumo), pavyzdžiui, neadekvačią emocijų raišką, elgesio kontrolės stoką, išgyvenamą gilią psichologinę krizę.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama apeliacinio skundo argumentus, kuriais remdamasis pareiškėjas teigia, kad jam turi būti priteistas 19 000 Lt (5 502,78 Eur) neturtinės žalos atlyginimas, atkreipia dėmesį, jog EŽTT yra pažymėjęs, kad Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Scordino prieš Italiją). Taigi nacionaliniai teismai, spręsdami dėl priteistino žalos atlyginimo dydžio, vadovaujasi nacionaliniais teisės aktais bei teismų praktikoje nustatytais kriterijais.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Be to, atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą.

Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. EŽTT praktikoje yra pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę).

Teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją (šiai bylai aktualiu laikotarpiu (nuo 2012 m. gegužės 30 d. iki 2014 m. kovo 3 d.) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1368 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ buvo nustatytas 800 Lt minimalus darbo užmokestis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. 718 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ buvo nustatytas 850 Lt minimalus darbo užmokestis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ buvo nustatytas 1 000 Lt minimalus darbo užmokestis); pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, svarbu atsižvelgti ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius (už kiekvieną praleistą dieną Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis priteisiama nuo 3 iki 7 Eur (2015 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-714-442/2015; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-128-858/2015; 2015 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1169-442/2015; 2015 m. liepos 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-915-858/2015; 2015 m. liepos 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-985-858/2015; 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartys administracinėse bylose Nr. A-1165-575/2015 ir A-1326-575/2015; 2015 m. rugsėjo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2849-624/2015)), kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo pozicija, jog sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, jog tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Abstraktūs teiginiai, kuriuose pažodžiui pakartotas CK pateiktas neturtinės žalos apibrėžimas, negali būti pagrindas daryti išvadą, kad asmuo patyrė itin didelę neturtinę žalą, kuri patiriama individualiai.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytus įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir CK 6.250 straipsnyje) bei teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad šiuo atveju pareiškėjo reikalavimas tenkintinas iš dalies.

Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui dėl kalinimo sąlygų būtų sutrikusi sveikata ar atsiradusios kitos ypač neigiamos pasekmės; jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administraciją ar kitas institucijas dėl kalinimo sąlygų. Atkreiptinas dėmesys į Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo specifiką, t. y. kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra stabilus, dalis laiko per kalinimo laikotarpį (1 val. per dieną) skirta pasivaikščioti gryname ore, pareiškėjas ne visą laiką, kurį praleido Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, buvo laikomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, ir nenustatyta, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjas skunde prašė, kad jam būtų priteistas 19 000 Lt (5 502,78 Eur) neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė jokių kriterijų ar aplinkybių, pagal kurias apskaičiavo priteistinos sumos dydį, nepateikė įrodymų, kuriais remiantis turėtų būti konstatuota, kad pareiškėjas patyrė būtent tokio dydžio neturtinę žalą. Kaip minėta anksčiau, byloje nenustatyta, jog egzistuoja priežastinis ryšys tarp pareiškėjo skunde nurodytų sveikatos sutrikimų ir pareiškėjo laikymo sąlygų pažeidimų.

Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas vertino tiek pareiškėjo paaiškinimus, tiek atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo ir Marijampolės pataisos namų, tiek trečiojo suinteresuoto asmens paaiškinimus dėl bylos faktinių ir teisinių aplinkybių, išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, šiuos įrodymus įvertino laikydamasis ABTĮ nuostatų. Aplinkybė, kad teismas atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) padarinius įvertino ne taip, kaip juos vertina pareiškėjas, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog teismas aplinkybes vertino netinkamai. Teisėjų kolegija, išanalizavusi reikšmingus kriterijus dėl priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo, pareiškėjo nurodomus neigiamus padarinius ir įvertinusi pareiškėjui priteistos sumos dydį, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai atsižvelgė į dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus, fizinius nepatogumus, diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą ir kt. Teisėjų kolegijos vertinimu, Vilniaus apygardos administracinis teismas nustatė adekvatų bei teisingą pažeidimų pobūdžiui ir jų padariniams pareiškėjui priteistinos žalos dydį.

Iš pareiškėjo apeliacinio skundu turinio matyti, kad jis cituoja Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijos šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ I dalį (1–13 punktus), kurioje įtvirtinti pagrindiniai principai, apimtis, taikymas, ir nurodo, kad visi šie punktai buvo ir yra pažeidinėjami. Pavyzdžiui, minėtų rekomendacijų 7 punkte įtvirtinta, kad turi būti skatinamas bendradarbiavimas su socialinėmis tarnybomis ir kiek įmanomas didesnis pilietinės visuomenės įsitraukimas į kalėjimo reikalus. Visų pirma pažymėtina, jog Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacija šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ yra rekomendacinio pobūdžio, t. y. nėra privaloma, antra, pareiškėjo teiginys dėl minėtų rekomendacijų 1–13 punktų pažeidimo yra abstraktus, nes pareiškėjas nedetalizuoja, kaip pasireiškė pažeidimai, kaip tai yra susiję būtent su pačiu pareiškėju ar jam padaryta žala. Atsižvelgus į tai, atmestini pareiškėjo argumentai dėl Europos Tarybos Ministrų Komiteto 2006 metų rekomendacijų 1–13 punktų pažeidimo.

Pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde nurodė argumentus dėl jo kalinimo 2012 metais nepagrįstumo. Pažymėtina, kad pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė jokių įkalinimo įstaigų neteisėtų veiksmų šiuo aspektu, o kalinimo 2012 metais nepagrįstumą sieja su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 18 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2A–13/2012. Administraciniai teismai nagrinėja tik tuos ginčus dėl žalos atlyginimo, kurie yra apibrėžti ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte, t. y. ginčus dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.), o ginčai dėl žalos, patirtos dėl galbūt neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo veiksmų, atlyginimo nagrinėtini bendrosios kompetencijos teismuose (žr. Specialiosios teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 8 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-124/2015). Teisėjų kolegija pažymi, kad baudžiamajame procese atliktais procesiniais veiksmais padarytos žalos atlyginimo klausimas nepatenka į ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą administracinių teismų nagrinėjamų bylų kategoriją.

Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 335 straipsnį pateikiamas vykdyti ir vykdomas tik įsiteisėjęs teismo nuosprendis. Jei paduotas apeliacinis skundas, pirmosios instancijos teismo nuosprendis įsiteisėja nuo apeliacinės instancijos teismo sprendimo paskelbimo dienos (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 336 str. 2 d.).

Byloje nustatyta, kad Jonavos rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 25 d. nuosprendžiu pareiškėjas buvo nuteistas pagal BK 235 straipsnio 1 dalį 30 parų areštu. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiu, ši bausmė, ją pakeitus laisvės atėmimu santykiu 1:1, apėmimo būdu subendrinta su Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2010 m. birželio 30 d. nuosprendžiu paskirta 3 metų laisvės atėmimo bausme ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas 3 metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, į paskirtą bausmę įskaityta bausmė, iš dalies atlikta pagal Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2010 m. birželio 30 d. nuosprendį. Bausmę atlikti paskirta pataisos namuose, jos pradžią skaičiuojant nuo nuteistojo faktinio sulaikymo dienos. Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 13 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinis skundas atmestas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. gruodžio 18 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2A–13/2012 Jonavos rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 25 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 13 d. nutartį pakeitė: panaikino jų dalį, kuria pareiškėjui paskirta galutinė subendrinta bausmė taikant BK 63 straipsnio 2 dalį, 5 dalies 2 punktą, 9 dalį, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunktį. Bausmę, paskirtą pagal Jonavos rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 25 d. nuosprendį (30 parų areštą), nutarė laikyti atlikta.

Įvertinusi nustatytas faktines aplinkybes, kurių pareiškėjas neginčija, ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse įtvirtintą teisinį reglamentavimą, susijusį su teismo nuosprendžio vykdymu, teisėjų kolegija pažymi, kad nuo 2012 m. gegužės 30 d. iki 2012 m. spalio 31 d. tiek Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, tiek Marijampolės pataisos namuose pareiškėjas buvo laikomas vykdant įsiteisėjusį Jonavos rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 25 d. nuosprendį, kuris Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 13 d. nutartimi buvo paliktas nepakeistas. Nors minėtu nuosprendžiu pareiškėjui paskirta 30 parų arešto bausmė, tačiau, ją subendrinus su ankstesniu nuosprendžiu paskirta 3 metų laisvės atėmimo bausme, pareiškėjui paskirta galutinė bausmė –3 metai laisvės atėmimo, kurios neatliktą dalį jam buvo paskirta atlikti. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A–13/2012, su kuria pareiškėjas sieja kalinimo 2012 metais neteisėtumą, buvo priimta 2012 m. gruodžio 18 d., t. y. po to, kai pareiškėjas buvo kalintas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime ir Marijampolės pataisos namuose nuo 2012 m. gegužės 30 d. iki 2012 m. spalio 31 d. Atsižvelgusi į kalinimo metu buvusią padėtį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas valstybei kilti negali, nes Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas ir Marijampolės pataisos namai, vykdydami įsiteisėjusį teismo nuosprendį, neatliko jokių neteisėtų veiksmų, kurie yra viena iš būtinų civilinės atsakomybės sąlygų.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs, kad teisinis santykis šioje byloje yra mišrus, o administracinis teisinis santykis byloje vyrauja, skundžiamame sprendime taip pat sprendė klausimą dėl valstybės atsakomybės pagal CK 6.272 straipsnį ir konstatavo, kad valstybei atsakomybė negali kilti ir pagal CK 6.272 straipsnio nuostatas. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismo argumentai šiuo klausimu yra prieštaringi.

CK 6.272 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlygina valstybė visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1054 „Dėl valstybės ir Vyriausybės atstovo teismuose nustatymo“ 3.22.2 punkte nustatyta, kad valstybei atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija bylose dėl žalos, atsiradusios dėl teisėjo ar teismo neteisėtų veiksmų, atlyginimo, kai pagal įstatymus žalą privalo atlyginti valstybė.

Specialioji teisėjų kolegija 2015 m. rugsėjo 8 d. nutartyje teismingumo byloje Nr. T-124/2015 nurodė, kad tais atvejais, kai byloje keliami skirtingos teisinės prigimties reikalavimai, kurie yra lygiaverčiai, neatsiranda dominuojančios teisinio santykio situacijos, tokiu atveju yra pagrindas pareikštus reikalavimus išskirti į atskiras bendrosios kompetencijos ir administraciniame teisme nagrinėtinas bylas. Minėtoje teismingumo byloje Specialioji teisėjų kolegija nutarė, kad reikalavimas dėl žalos, padarytos atitinkamais ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtais veiksmais, atlyginimo teismingas bendrosios kompetencijos teismui, o reikalavimas dėl žalos, susijusios su kardomojo kalinimo taisyklių pažeidimu, atlyginimo teismingas administraciniam teismui.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo priimtame skunde pareiškėjas atsakovo Lietuvos valstybės atstovais nurodė Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą ir Marijampolės pataisos namus, suformulavo reikalavimą priteisti neturtinę žalą iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo ir Marijampolės pataisos namų, kaip reikalavimo teisinį pagrindą nurodė CK 6.271 straipsnį, o žalą, patirtą dėl galbūt nepagrįsto kalinimo 2012 metais, sieja su Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo ir Marijampolės pataisos namų, o ne teismo veiksmais. Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, nurodytą teisinį reglamentavimą ir minėtą Specialiosios teisėjų kolegijos praktiką, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, išsprendęs klausimą dėl valstybės atsakomybės pagal CK 6.272 straipsnį, peržengė skundo nagrinėjimo ir savo kompetencijos ribas. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo motyvuojamosios dalies motyvai, susiję su valstybės atsakomybės pagal CK 6.272 straipsnį išsprendimu, pašalinami.

Apibendrindama anksčiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, atsižvelgdama į pareiškėjo skundo ir apeliacinio skundo turinį, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą sprendimą dėl valstybės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį. Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas nepripažįstamas pagrįstu ir tenkintinu, todėl atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės paliekamas nepakeistas. Tačiau kadangi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išsprendė klausimą dėl valstybės atsakomybės pagal CK 6.272 straipsnį, dėl kurio nebuvo paduotas skundas, pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo motyvuojamosios dalies motyvai, susiję su valstybės atsakomybės pagal CK 6.272 straipsnį išsprendimu, pašalinami.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjo V. A. (V. A.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 4 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą.

Pašalinti iš Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 4 d. sprendimo motyvuojamosios dalies motyvus, susijusius su valstybės atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.272 straipsnį išsprendimu.

Nutartis neskundžiama.