Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Henrikas Sadauskas, dalyvaujant pareiškėjui V. A., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. A. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, Marijampolės pataisos namų, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjas skundu, kurį patikslino (b. l. 1-2, 12-15), kreipėsi į teismą ir prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) ir Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), 19 000 Lt neturtinės žalos.

Paaiškino, kad jo laisvė nuo 2012 gegužės mėnesio buvo apribota pažeidžiant galiojančius teisės aktus. Žeminant jo garbę ir orumą mėnesį laiko buvo kalinamas Lukiškių TI-K 8 m² kameroje kartu su dar 3-5 asmenimis. Pažymi, kad buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis. Vėliau 4 mėnesius buvo kalinamas Marijampolės PN.

Teigia, kad baudžiamojoje byloje Nr. 2A-13/2012 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012-12-18 nutartimi nutarė, jog Jonavos rajono apylinkės teismo 2012-01-25 nuosprendis neatitiko Baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) nustatytų teisės normų, dėl ko pareiškėjas nepagrįstai buvo kalinamas 5 mėnesius.

Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT), Europos žmogaus teisių teismo praktika teigia, kad Lietuvos įkalinimo įstaigose nesilaikoma higienos normų reikalavimų. Be to, LTI-K karantine nebuvo išduodama priklausanti patalynė. Kameroje Nr. 189 buvo išduota tik jos dalis - paklodė ir užvalkalas pagalvei, o antklodei užvalkalo niekada neišduodavo. Pareiškėjo teigimu, į grindis buvo įmontuotas mažas staliukas su dviem atsilenkiančiomis kėdėmis, prie kurio gali sėdėti tik du žmonės, kiti du turi laukti ir valgyti jau atšalusį maistą. Kameroje buvo bloga ventiliacija, didelė drėgmė, nuo sienų ir nuo lubų luposi tinkas ir su dažais krisdavo ant galvų bei į lėkštes. Kameroje būdavo tarakonų, dėl kurių naktį būdavo sudėtinga užmigti, trūkdavo erdvės apsisukti, praeiti, trūkdavo gryno oro, prastas dieninis apšvietimas, neįmanoma fiziškai pailsėti.

Gyvendamas perpildytose patalpose tokiomis žiauriomis, nežmoniškomis, antisanitarinėmis sąlygomis Lukiškių TI-K patyrė neigiamų išgyvenimų, fizinių nepatogumų, diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą, nebuvo galimybės pailsėti, pablogėjo sveikata, o būtent: nusilpo regėjimas, susirgo odos ligomis, pradėjo blogai miegoti. Lukiškių TI-K ne kartą kreipėsi į medikus dėl sutrikusio miego, dėl odos susirgimų, dėl nusilpusio regėjimo. Dėl šių aplinkybių pablogėjus sveikatai pradėjo jausti baimę aplinkai, negali laisvai bendrauti su aplinkiniais ir su artimaisiais, šeimos nariais.

Marijampolės PN mokėsi suaugusių mokymo centre 12 klasėje, tačiau dėl ankščiau išvardintų neigiamų faktorių buvo sunku bendrauti su mokytojais, trūko dėmesio, koncentracijos, o tai neigiamai atsiliepia mokslų vertinimui ir kokybei.

Per teismo posėdį pareiškėjas prašė skundą patenkinti jame išdėstytais argumentais.

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius – kalėjimas nesutinka su pareiškėjo skundu, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime (b. l. 45-48) paaiškino, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo nuo 2012-05-30 iki 2012-06-14 ir nuo 2014-02-14 iki 2014-03-03. Pateikdamas pareiškėjo judėjimo grafiką, nurodė, kad nuo 2014-02-14 iki 2014-02-18, nuo 2014-02-20 iki 2014-02-27 vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus.

Teigia, kad pareiškėjas nepagrįstai ilgai, manydamas, jog Lukiškių TI-K buvo pažeistos jo teisės, negynė savo teisių. Jokiais konkrečiais įrodymais nepagrindė nei reikalaujamos sumos dydžio, nei paties tokios tariamai kilusios neturtinės žalos atsiradimo fakto. Kadangi duomenų apie tai, jog įkalinimo laikotarpiu pareiškėjas būtų kreipęsis į įstaigos administraciją dėl netinkamų laikymo sąlygų, nėra, mano, kad kalinimo sąlygos iš esmės buvo tinkamos. Nurodė, jog maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954 asmenys. Pažymėjo, kad šis skaičius nuolat yra viršijamas ir gali siekti virš 1000 asmenų. Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnį teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi, todėl Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Dėl šių aplinkybių, kai kurios kameros gali būti perpildytos.

Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes pasivaikščioti įstaigos teritorijoje esančiame kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Visose Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose yra langai (minimalus jų plotas 0,824 kv.m), kurie, norint išvėdinti patalpą, lengvai atsidaro. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, bei kitas teisės aktų numatytas inventorius. Kamerose yra praustuvas, sanitarinio mazgo patalpa su klozetu, kuri atitverta nuo likusios kameros ploto pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekuojančioms medžiagoms atsparia danga. Visos kameros aprūpintos tvarkymo inventoriumi, tardymo izoliatoriaus administracijos paskyrimu suimtieji privalo eilės tvarka tvarkyti kameras, kurioje gyvena.

Lukiškių TI-K nuolat organizuojamas profilaktinis aplinkos kenksmingumo pašalinimas (dezinfekcija, dezinsekcija, deratizacija) bei atliekama visuomenės sveikatos priežiūra. Visuomenės sveikatos centras tose kamerose, kuriose buvo patalpintas pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu ne kartą atliko operatyviąją kontrolę, kurios metu pažeidimų nenustatyta arba pastebėti nežymūs nukrypimai nuo higienos normų, kurie per patikrinimo aktuose nustatytus terminus buvo pašalinti. Nagrinėjamu atveju nėra būtinos Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės pataiso namai su skundu nesutinka, prašo atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 78). Atsiliepime nurodo, kad pareiškėjas nuo 2012-06-14 iki 2012-10-31 bausmę atliko Marijampolės PN. Pareiškėjas buvo paskirtas bausmę atlikti į 13 būrį, bausmę atliko 1-56 patalpoje, kurios plotas 76,20 m², patalpa yra skirta bausmę atlikti 24 nuteistiesiems. Paaiškino, kad nuteistieji gyvena bendrabučio tipo patalpose, po gyvenamą sektorių ir pasivaikščiojimo kiemelį gali judėti laisvai. Atkreipė dėmesį, kad skunde pareiškėjas nenurodė, kokias sąlygas jis tiesiogiai skundžia bausmės atlikimo laikotarpiu Marijampolės PN.

Pagal teisės aktų reikalavimus pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. Šių reikalavimų Marijampolės PN yra laikomi. Kalėjimų departamento direktoriaus 2011-12-29 įsakymu Nr. V-394 2012 metams Marijampolės PN buvo patvirtintas planinis nuteistųjų skaičius - 1330 nuteistųjų, per 2012 metus Marijampolės pataisos namuose atlikusių bausmę vidutinis skaičius sudarė 1281, tai įrodo, kad nebuvo jokio pagrindo gyvenamosiose patalpose apgyvendinti daugiau nuteistųjų nei tai numato norminiai aktai. Pažymėjo, kad skirstant nuteistuosius į gyvenamąsias patalpas yra griežtai laikomasi teisės aktų reikalavimų dėl minimalaus gyvenamojo ploto vienam nuteistajam normatyvo užtikrinimo. Atkreipė dėmesį, kad V. A. bausmės atlikimo laikotarpiu į Marijampolės PN sveikatos priežiūros tarnybą dėl pablogėjusios sveikatos nesikreipė.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas su skundu nesutinka, prašo atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 36-43). Atsiliepime nurodo, kad pareiškėjas nepagrįstai ilgai, manydamas, jog yra pažeistos jo teisės, negynė savo teisių. Pareiškėjas anksčiau nėra kreipęsis dėl skunde teismui nurodytų aplinkybių. Pareiškėjas Lukiškių TI-K ir Marijampolės PN buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, todėl jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje negalėjo būti. Pareiškėjas šioje byloje nepateikė duomenų, kad įstaigos būtų sąmoningai siekusios nežmoniškai su juo elgtis. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jam padaryta neturtinė žala, o skunde teismui nenurodo, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė.

Pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais ir nesistengia pagrįsti bei konkrečiai įvardyti valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Pareiškėjas skunde teismui nenurodo, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai paskaičiuotas. Teigia, kad pareiškėjas nepatyrė skunde minimų neigiamų išgyvenimų, fizinių nepatogumų, papildomo diskomforto bei gyvenimo kokybės pablogėjimo. Šios aplinkybės taip pat įrodo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau tik turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės. Pažymėjo, kad tam tikras suimtųjų ir nuteistųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė.

Atsakovo, trečiųjų suinteresuotų asmenų atstovai teismo posėdyje nedalyvavo, jiems apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą pranešta tinkamai, todėl nėra kliūčių bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 78 str.).

Šioje byloje ginčas kilęs dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis patyrė laikomas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2012-05-30 iki 2012-06-14 ir nuo 2014-02-14 iki 2014-03-03 ir Marijampolės PN laikotarpiu nuo 2012-06-14 iki 2012-10-31 dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Be kita ko, pareiškėjas žalos atsiradimą sieja taip pat su neteisėtu kalinimu.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pažymėtina, jog administracinių teismų praktikoje (LVAT bylos Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009) pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Vadinasi, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Ta aplinkybė, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 str. 1 dalyje, yra konstatuota LVAT praktikoje (pavyzdžiui, bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008-11-18 sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).

Dėl pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K.

Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, įsigaliojusio nuo 2010-05-14, 1.3.1. punkte nustatyta minimali gyvenamojo ploto kamerose norma - 3,6 kv. m. vienam asmeniui.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiais nuo 2012-05-30 iki 2012-06-14 ir nuo 2014-02-14 iki 2014-03-03 kamerose Nr. 254 (plotas 34,71 m²), Nr. 104 (plotas 7,38 m²), Nr. 161 (plotas 7,94 m²), Nr. 344 (plotas 7,84 m²) kartu su 1-16 asmenų. Pareiškėjo judėjimo grafikas (b. l. 46) patvirtina, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius ne visą laiką buvo stabilus. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 patvirtinta nuostata, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m, minėtu laikotarpiu šią normą atitiko šiais laikotarpiais: nuo 2014-02-14 iki 2014-02-18, kai kameroje Nr. 104 buvo laikomas vienas, o kameroje Nr. 161 su dar vienu asmeniu; nuo 2014-02-20 iki 2014-02-27, kai kameroje Nr. 161 buvo laikomas vienas arba dviese, o perkėlus į kamerą Nr. 344 su dar vienu asmeniu. Valandomis laikas, kai kameroje būdavo apgyvendinami asmenys, nenurodytas, todėl teismas pareiškėjo kalinimo kamerose dienas skaičiuoja apytiksliai, vieną parą dalijant per pusę. Minėti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiais nuo 2012-05-30 iki 2012-06-14 ir nuo 2014-02-14 iki 2014-03-03Lukiškių TI-K buvo laikomas 34 paras, iš kurių 13 parų buvo laikomas kamerose, kai jose vienam asmeniui tenkantis plotas atitiko teisės aktų reikalavimus. Išanalizavus bylos duomenis matyti, kad atskirais pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiais nuo 2012-05-30 iki 2012-06-14 ir nuo 2014-02-14 iki 2014-03-03 21 parą Lukiškių TI-K nebuvo tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą patalpose pažeidžiant minimalią 3,6 m² gyvenamojo ploto normą kamerose, t.y. Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal teisės aktus turėjo veikti.

Pareiškėjas skunde taip pat argumentuoja, jog pagrindas neturtinei žalai kilti atsirado ir dėl to, kad buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, Lukiškių TI-K karantine nebuvo išduodama priklausanti patalynė. Kameroje Nr.189 buvo išduota tik jos dalis - paklodė ir užvalkalas pagalvei, o antklodei užvalkalo niekada neišduodavo. Be to, į grindis buvo įmontuotas mažas staliukas su dviem atsilenkiančiomis kėdėmis, prie kurio gali sėdėti tik du žmonės, kiti du turi laukti ir valgyti jau atšalusį maistą. Kameroje buvo bloga ventiliacija, didelė drėgmė, nuo sienų ir nuo lubų luposi tinkas ir su dažais krisdavo ant galvų bei į lėkštes. Kameroje būdavo tarakonų, dėl kurių naktį būdavo sudėtinga užmigti, trūkdavo erdvės apsisukti, praeiti, trūkdavo gryno oro, buvo prastas dieninis apšvietimas, neįmanoma fiziškai pailsėti.

Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintoje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir HN 76:2010), nustatyta, kad gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx (22 punktas); gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx (23 punktas); gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (24 punktas); gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių (56 punktas); laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją) [4.19], kurį teisės akto nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla (60 punktas); laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi būti aprūpinami švariais lovos skalbiniais, rankšluosčiais ir asmens higienos priemonėmis pagal teisės akto nustatytas normas [4.20] (63 punktas), lovų čiužiniai, pagalvės, antklodės turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, patvaraus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinių, tinkamų skalbti ir / arba dezinfekuoti įstaigoje esančiomis priemonėmis, pvz., dezinfekavimo kameroje (66 punktas).

Į bylą pateikta 2014-08-26 Lukiškių TI-K pažyma Nr. 24-5049 (b. l. 75) patvirtina, kad visos kameros, kuriose buvo apgyvendintas pareiškėjas, vėdinamos natūraliai, per langą, kaip ir nurodyta Lietuvos higienos normose 76:2010. Šioje pažymoje, be kita ko, nurodyta, kad Lukiškių TI-K patalynė išduodama pagal normas, nustatytas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“. Vadovaujantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 173 punkto nuostatomis nuteistieji, kurie naudojasi nuosava patalyne, valdišką patalynę turi gražinti.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintose Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normose nustatyta, kad vyrams išduodama 1 antklodė (naudojimo laikas 3 m.), 1 pagalvė (naudojimo laikas 2 m.), 2 užvalkalai pagalvei (naudojimo laikas 1 m.), 4 paklodės (naudojimo laikas 1 m.). Šiose normose taip pat nustatyta, kad vietoj dviejų paklodžių gali būti išduodamas užvalkalas antklodei.

Pareiškėjas nurodo, kad jam nebuvo išduotas užvalkalas antklodei. Remiantis anksčiau nurodytomis normomis, Lukiškių TI-K nekilo pareiga užvalkalo antklodei išduoti, todėl teismas neturi pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėto neveikimo šiuo aspektu.

Atsakovės atstovo pateiktoje pažymoje taip pat nurodyta, kad Lukiškių TI-K naikinamos pelės, žiurkės ir kiti kenkėjai bei parazitai. Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų sutartį su UAB „Dezinfa“, kuri organizuoja profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją) bei teisės aktų nustatyta tvarka atlieka visuomenės sveikatos priežiūros veiklą. Nurodė, kad UAB „Dezinfa“ turi licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Šis į bylą pateiktas dokumentas paneigia pareiškėjo argumentus dėl tarakonų buvimo bei patvirtinta, kad atsakovas siekia užtikrinti kiek įmanoma geresnes kalinimo sąlygas suimtiesiems ir nuteistiesiems, rūpinasi švaros palaikymu kamerose.

Atkreiptinas dėmesys, kad pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (LVAT adm. bylos Nr. A14-225/2007, A575-662/11). Iš to seka, jog pareiškėjas, paduodamas skundą, teismui turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Pareiškėjas teismui iš esmės nepateikė jokių įrodymų dėl skunde išdėstytų aplinkybių. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad jam nebuvo sudaryta galimybė vėdinti patalpas per langus, įrodymų, kad dėl jo nurodomų aplinkybių būtų kreipęsis į kalinimo įstaigos administraciją ar kitas institucijas, atsakingas dėl higienos normų reikalavimų laikymosi. Tuo remdamasis teismas neturi pagrindo nesiremti Lukiškių TI-K pateikta pažyma, o pareiškėjo teiginius dėl kamerų ventiliacijos, drėgmės, patalynės neišdavimo, tarakonų buvimo vertina kaip niekuo nepagrįstus.

Teismas, vadovaudamasis LVAT išaiškinimais, pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kad į grindis buvo įmontuotas mažas staliukas su dviem atsilenkiančiomis kėdėmis, prie kurio gali sėdėti tik du žmonės, kiti du turi laukti ir valgyti jau atšalusį maistą vertina kaip glaudžiai susijusias su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir kaip šio pažeidimo dalį (LVAT administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013).

Pareiškėjas taip pat nurodo, jog buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis. Pagal Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktus draudžiama rūkyti visose švietimo, sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose, bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. To paties straipsnio 4 dalyje numatyta pareiga juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, ir kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai. HN 76:2010 6 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Šios higienos normos 14 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

Dėl šio pareiškėjo skundo argumento Lukiškių TI-K atsiliepime niekaip neatsikirto, pareiškėjo teiginį paneigiančių įrodymų nepateikė. LVAT formuojamoje praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiga paneigti, pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t.y. laisvės atėmimo vietos administracijai (LVAT administracinėse bylose: Nr. A442-1251/2013, Nr. A858 -977/2013). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (LVAT administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Šiuo atveju į bylą atsakovo atstovas nepateikė įrodymų, paneigiančių pareiškėjo argumentą, jog Lukiškių TI-K buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, todėl ši pareiškėjo nurodyta aplinkybė laikytina įrodyta.

Iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2012-07-12 patikrinimo akto Nr. 13(13-3)-13.16-813 (b. l. 53-54) matyti, kad atlikus kameros Nr. 254, kuriose kalėjo pareiškėjas, operatyviąją visuomenės sveikatos saugos kontrolę buvo nustatyta, kad šioje kameroje dirbtinė dieninė apšvieta neatitiko HN 76:2010 22 punkto reikalavimų, nes įrengta dirbtinė naktinė apšvieta kameroje Nr. 254 buvo 96 lx. Kitų pažeidimų, aktualių šiam ginčui, Vilniaus visuomenės sveikatos centras nenustatė (b. l. 50-65). Šiuo atveju pareiškėjas kameroje Nr. 254 buvo kalintas 16 parų (nuo 2012-05-30 iki 2012-06-14). Toks trumpas laikas negalėjo sukelti regėjimo problemų. Regėjimas galėjo nusilpti dėl kitų veiksnių (pvz. amžiaus). Be to, pareiškėjas nepateikė duomenų, kad būtų kreipęsis į sveikatos priežiūros specialistus, todėl šiuos argumentus teismas atmeta.

Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas laiko, kad Lukiškių TI-K pareigūnai, patalpindami pareiškėją į patalpas, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas buvo mažesnis negu teisės aktais nustatytas minimalus, nesilaikė paminėto teisinio reglamentavimo, pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, o gyvenimas kamerose, neatitinkančiose teisės normų reikalavimų dėl ploto, galėjo sukelti pareiškėjui nepatogumų ir dvasinių kančių. Teismui nekyla abejonių dėl to, kad pareiškėjo skundo reikalavimas dėl piniginės kompensacijos yra pagrįstas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose yra pažymėjęs, jog ta aplinkybė, kad kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje higienos normų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostata, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT administracinėse bylose: Nr. A502-1774/2010, Nr. A756-116/2011, Nr. A756-122/2010).

Nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgia į neilgą laikotarpio trukmę, kuria pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinamas minimalus teisės aktų nustatytas plotas, tenkantis vienam asmeniui (21 para), į teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus, į pažeidimų trukmę, sukeltus fizinius nepatogumus, minimalios mėnesinės algos dydį, į tai, kad pareiškėjas rėmėsi iš esmės bendro pobūdžio argumentais ir nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, pareiškėjo išlaikymą valstybės lėšomis. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės ir pateikti įrodymai nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad jis patyrė tokią neturtinę žalą, kuri turėtų būti įvertinta 5 502 Eur (19 000 Lt). Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas pareiškėjui priteisia 120 Eur neturtinės žalos už minimalaus kamerų ploto neužtikrinimą ir 50 Eur už laikymą kartu su rūkančiais asmenimis, iš viso – 170 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K.

Dėl pareiškėjo kalinimo Marijampolės PN.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublik?s teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194, 11¹. 1. punkte nurodyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m.

Į bylą pateikta Marijampolės PN 2014-08-26 pažyma patvirtina, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2012-06-14 iki 2012-10-31 laisvės atėmimo bausmę atliko 13 būryje, 132 brigadoje, Nr. 1-56 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas yra 76,20 m², kurioje tuo metu gyveno 24 nuteistieji (b. l. 79). Vadinasi, pareiškėjo buvimo laikotarpiu Marijampolės PN jam teko 3,17 kv. m² ploto, o tai atitinka Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse įtvirtintą imperatyvų reikalavimą dėl minimalaus ploto vienam asmeniui.

Iš esmės jokių kitų argumentų dėl netinkamų kalinimo sąlygų Marijampolės PN pareiškėjas teismui nenurodė. Nustatytos bylos aplinkybės suponuoja teismo išvadą, kad šiuo atveju Marijampolės PN neatliko jokių neteisėtų veiksmų (neveikimo), todėl nėra būtinų sąlygų atsakomybei dėl žalos atlyginimo kilti (CK 6.271 str. 4 d.). Pareiškėjo skundas dalyje dėl žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujami Marijampolės PN, atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Dėl valstybės atsakomybės pagal CK 6.272 str.

Pareiškėjas skunde abstrakčiai nurodo, kad Jonavos rajono apylinkės teismo 2012-01-25 nuosprendis neatitiko Baudžiamojo kodekso nustatytų teisės normų, todėl jis nepagrįstai buvo kalinamas 5 mėnesius.

CK 6.272 str. 1 d. nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlygina valstybė visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės.

Teismas pažymi, kad administracinių teismų kompetencijai priskirtos bylos dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 str.). Bylos dėl žalos, atsiradusios pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį nagrinėjamos bendrosios kompetencijos teisme. Vis dėlto, teismas įvertinęs, kad teisinis santykis šioje byloje yra mišrus, o administracinis teisinis santykis byloje vyrauja, pasisakys ir dėl šio pareiškėjo argumento (ABTĮ 21 str. 2 d.).

Nustatyta, kad Jonavos rajono apylinkės teismo 2012-01-25 nuosprendžiu pareiškėjas buvo nuteistas pagal Baudžiamojo kodekso 235 straipsnio 1 dalį 30 parų areštu. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiu, ši bausmė, ją pakeitus laisvės atėmimu santykiu 1:1, apėmimo būdu subendrinta su Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2010-06-30 nuosprendžiu paskirta trejų metų laisvės atėmimo bausme ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, į paskirtą bausmę įskaityta bausmė, iš dalies atlikta pagal Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2010-06-30 nuosprendį. Bausmę atlikti paskirta pataisos namuose, jos pradžią skaičiuojant nuo nuteistojo faktinio sulaikymo dienos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012-12-18 nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2A-13/2012 Jonavos rajono apylinkės teismo 2012-01-25 nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012-04-13 nutartį pakeitė panaikinant jų dalį, kuria pareiškėjui paskirta galutinė bausmė taikant Baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 2 dalį, 5 dalies 2 punktą, 9 dalį, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunktį. Bausmę, paskirtą pagal Jonavos rajono apylinkės teismo 2012-01-25 nuosprendį (30 parų areštą) nusprendė laikyti atlikta (b. l. 5-7).

Taigi, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-12-18 nutartimi buvo konstatuotas netinkamas BK 63 straipsnio 9 dalies nuostatų taikymas pareiškėjo atžvilgiu, tačiau Jonavos rajono apylinkės teismo 2012-01-25 nuosprendžiu paskirtas 30 parų areštas liko galioti, t. y. kasacinės instancijos teismas 30 parų areštą laikė atliktu. Atsižvelgiant į tai, valstybei atsakomybė pagal CK 6.272 straipsnio nuostatas kilti negali.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 ? 87 str., 88 str. 1 d. 5 p., 127 str., teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

pareiškėjo V. A. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti V. A. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo, 170 Eur (šimtą septyniasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.