Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui E. G. už kalinimą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nuo 2014 m. rugpjūčio 2 d. iki 2015 m. vasario 2 d. teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis.

Pastebėtina, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas, todėl proceso dalyvis apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo pagrindo, suformuluoto ir išnagrinėto pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą patikrina tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota to teismo sprendimu. Proceso šalių pareiga elgtis sąžiningai iš esmės nesuderinama su faktinio pagrindo keitimu (papildymu), kai tai nemotyvuotai ir nepagrįstai daroma tik apeliacinės instancijos teisme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007). Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliaciniame skunde minimų antisanitarinių sąlygų pasivaikščiojimo kiemeliuose ir dušuose kaip faktinio žalos atsiradimo pagrindo pareiškėjas skunde nebuvo nurodęs. Dėl to pareiškėjo argumentas, kad jam žala atsirado ir dėl antisanitarinių sąlygų pasivaikščiojimo kiemeliuose ir dušuose, nevertinamas.

Dėl pareiškėjo skunde nurodyto argumento, kad jis buvo laikomas nežmoniškomis, žiauriomis sąlygomis, kurios prilygsta kankinimui, teisėjų kolegija pažymi, jog Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, nagrinėjamoje byloje taip pat aktualus Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Teisėjų kolegija pažymi, jog EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, jog jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudla prieš Lenkiją; 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą ir kt.). Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo kalinimo sąlygas, pagrįstai nepripažino, jog pareiškėjas buvo kalinamas sąlygomis, pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį.

Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį, ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Pastebėtina, jog EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą Karalevičius prieš Lietuvą; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Kita vertus, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.

Pareiškėjas skunde kaip žalos atsiradimo pagrindą nurodė vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto pažeidimą ir dėl šio pažeidimo atsiradusius nepatogumus, įskaitant judėjimo suvaržymus. Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo skunde išdėstyta pozicija, kad šiuo atveju jam turėjo tekti ne mažiau kaip 5 kv. m kameros ploto, nes pareiškėjo kalinimo metu galiojusiuose teisės aktuose toks reikalavimas nebuvo įtvirtintas. Teisėjų kolegija pažymi, kad EŽTT yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek kv. m turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą Trepashkin prieš Rusiją; 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Logothetis ir kt. prieš Graikiją). Taip pat EŽTT nustatė, kad teismas, spręsdamas dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, turi nustatyti, ar kiekvienas sulaikytasis turi individualią miego vietą; ar kiekvienam kaliniui tenka bent 3 kv. m; ar suimtieji gali laisvai judėti tarp baldų (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kt. prieš Rusiją; 2013 m. balandžio 2 d. sprendimą Olszewskiego prieš Lenkiją).

Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime kiekvienam kalinamajam privalo tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, o šis reikalavimas yra nustatytas Įsakyme, todėl nacionaliniai teismai remiasi būtent šiuo standartu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1279-442/2015; 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-858/2015). Nors pareiškėjas skunde atkreipė dėmesį į kameros plotą, kuris yra užstatytas baldais, tačiau nei EŽTT praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą. Kaip minėta, EŽTT praktikoje nustatyta, kad turi būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo turi galimybę judėti tarp baldų, tačiau šioje byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui buvo taip suvaržyta galimybė judėti tarp baldų, jog jis dėl to patyrė tokio laipsnio neigiamą poveikį, kuris sukėlė ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudarė kliūtis, kurios buvo sudėtingos ar sunkiai įveikiamos. Taigi teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo nusiskundimus dėl judėjimo galimybių sumažėjimo pagrįstai vertino kaip nustatyto vienam asmeniui kameroje tenkančio minimalaus ploto reikalavimo pažeidimo dalį.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nepagrįstai rėmėsi atsakovo pateiktais duomenimis apie kameroje laikomų asmenų skaičių, kurie neatitinka realybės. Pareiškėjas pateikia pavyzdį, jog 2014 m. rugsėjo 16–17 d. kameroje buvo laikomas ne 1 asmuo, kaip nurodyta atsakovo atsiliepime, o 2 asmenys. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo specifiką, t. y. kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra stabilus. Iš atsakovo pateiktų duomenų matyti, kad kameroje laikomų asmenų skaičius buvo fiksuojamas tik vieną kartą per parą, o tikslus laikas (valandos), kada kameroje būdavo apgyvendinami asmenys ir atliekami asmenų skaičiaus patikrinimai, nenurodytas. Taigi iš esmės nėra pagrindo nesutikti su pareiškėjo pozicija, kad 2014 m. rugsėjo 16–17 d. tam tikromis valandomis, kuriomis nebuvo atliekami kamerose laikomų asmenų skaičiaus patikrinimai, kamerose buvo laikomas ne 1, o 2 asmenys. Tačiau pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde pateikia konkrečius argumentus, t. y. nurodo asmenų, su kuriais buvo laikomas, vardus ir pavardes, tik dėl 2014 m. rugsėjo 16–17 d. kamerose laikytų asmenų skaičiaus. Be to, kadangi kameros Nr. 294, kurioje 2014 m. rugsėjo 16 d. buvo laikomas pareiškėjas, plotas yra 8,11 kv. m, tai net ir esant joje 2 asmenims, buvo užtikrintas minimalus 3,6 kv. m plotas vienam asmeniui. Kaip minėta anksčiau, pirmosios instancijos teismas nustatė, jog nuo 2014 m. rugpjūčio 4 d. iki 2015 m. vasario 2 d. pareiškėjas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo kalinamas pažeidžiant Įsakyme nustatytą 3,6 kv. m minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimą apie 4 mėnesius. Pareiškėjas, nurodydamas minėtus duomenis apie situaciją 2014 m. rugsėjo 16–17 d., nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo nustatytą aplinkybę, kad pareiškėjas buvo kalinamas pažeidžiant Įsakyme nustatytą 3,6 kv. m minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimą apie 4 mėnesius.

Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino skunde išdėstytas aplinkybes dėl neteisėtų veiksmų (neveikimo) padarinių, todėl, nustatydamas neturtinės žalos dydį, nepakankamai atsižvelgė į kilusias pasekmes, nors EŽTT yra nustatęs orientacinio dydžio priteistinų sumų kompensacijas už kalinimą nežmoniškomis sąlygomis. Pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl neteisėtų atsakovo veiksmų patyrė neturtinę žalą: dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius, emocinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, galimybių sumenkinimą ir kt. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad skunde prašyta priteisti 4 000 Eur suma yra pagrįsta, nes jis tikrai patyrė psichologines traumas, dvasinius išgyvenimus.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama apeliacinio skundo argumentus, kuriais remdamasis pareiškėjas teigia, kad jam turi būti priteistas 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas, atkreipia dėmesį, jog EŽTT yra pažymėjęs, kad Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Scordino prieš Italiją). Taigi nacionaliniai teismai, spręsdami dėl priteistino žalos atlyginimo dydžio, vadovaujasi nacionaliniais teisės aktais bei teismų praktikoje nustatytais kriterijais.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Be to, atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybes, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją (šiai bylai aktualiu laikotarpiu (nuo 2013 m. gegužės 23 d. iki 2014 m. gruodžio 5 d.) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ nustatytas 1 000 Lt minimalus darbo užmokestis, galiojęs iki 2014 m. rugsėjo 30 d., o nuo 2014 m. spalio 1 d. nustatytas 1 035 Lt minimalus darbo užmokestis (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimas Nr. 972 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio“)); pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, svarbu atsižvelgti ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius (už kiekvieną praleistą dieną Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis priteisiama nuo 3 iki 7 Eur (2015 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-714-442/2015; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-128-858/2015; 2015 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1169-442/2015; 2015 m. liepos 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-915-858/2015; 2015 m. liepos 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-985-858/2015; 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartys administracinėse bylose Nr. A-1165-575/2015 ir A-1326-575/2015; 2015 m. rugsėjo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2849-624/2015)), kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. EŽTT praktikoje yra pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę).

Teisėjų kolegija pažymi, jog sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, jog būtent tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Abstraktūs teiginiai, kuriuose pažodžiui pakartotas CK pateiktas neturtinės žalos apibrėžimas, negali būti pagrindas daryti išvadą, kad būtent tas asmuo patyrė itin didelę neturtinę žalą, kuri patiriama individualiai.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytus įstatymuose (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir CK 6.250 straipsnyje) bei teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad šiuo atveju pareiškėjo reikalavimas tenkintinas iš dalies.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas buvo kalinamas apie 4 mėnesius kamerose, kuriose jam teko mažiau nei 3,6 kv. m erdvės, tačiau nėra duomenų, jog pareiškėjui dėl kalinimo sąlygų būtų sutrikusi sveikata ar atsiradusios kitos ypač neigiamos pasekmės; jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administraciją ar kitas institucijas dėl kalinimo sąlygų. Kaip minėta anksčiau, toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra stabilus, 1 val. per dieną pareiškėjas būna ne kameroje, o gryname ore, pareiškėjas ne visą laiką, kurį praleido Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, buvo laikomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, ir nenustatyta, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Be to, pažymėtina, jog pareiškėjas skunde prašė, kad jam būtų priteistas 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė jokių kriterijų ar aplinkybių, pagal kurias apskaičiavo priteistinos sumos dydį, nepateikė įrodymų, kuriais remiantis turėtų būti konstatuota, kad pareiškėjas patyrė būtent tokio dydžio neturtinę žalą. Akcentuotina, kad pareiškėjo skundas parašytas pagal šabloną, kuriame pakartoti CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodyti neturtinės žalos elementai. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas skunde nenurodė jokių individualių aplinkybių, kaip neturtinė žala pasireiškė būtent jam, o apeliacinio skundo argumentas apie patirtas psichologines traumas yra nepagrįstas, nes byloje nėra jokių tai patvirtinančių įrodymų.

Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas vertino tiek pareiškėjo paaiškinimus, tiek atsakovo paaiškinimus dėl bylos faktinių ir teisinių aplinkybių, išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, šiuos įrodymus įvertino laikydamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatų. Aplinkybė, kad teismas atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) padarinius įvertino ne taip, kaip juos vertina pareiškėjas, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog teismas aplinkybes vertino netinkamai. Teisėjų kolegija, išanalizavusi reikšmingus kriterijus dėl priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo, pareiškėjo nurodomus neigiamus padarinius ir įvertinusi pareiškėjui priteistos sumos dydį, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai atsižvelgė į dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtus dvasinius išgyvenimus, kitas neigiamas pasekmes jo psichikos būklei ir nustatė teisingą bei adekvatų pažeidimo pobūdžiui ir jo padariniams pareiškėjui priteistinos žalos dydį.

Apibendrindama anksčiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimtas nepažeidus proceso teisės normų bei laikantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas nepripažįstamas pagrįstu ir tenkintinu, todėl atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo jį ir Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo atstovą kviesti į teismo posėdį, o tai vertinama prašymu bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. ABTĮ 137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas; proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Taigi minėtoje ABTĮ normoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. EŽTT jurisprudencijoje pripažįstama, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka (EŽTT 2002 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Dory prieš Švediją). Žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (EŽTT 1991 m. spalio 29 d. sprendimas byloje Helmers prieš Švediją).

Įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija nustatė, kad nagrinėjamu atveju nėra jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjo apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Pareiškėjas, prašydamas jį ir Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo atstovą kviesti į teismo posėdį, taip pat nenurodė jokių išskirtinių bylos aplinkybių, dėl kurių turėtų būti daroma išimtis ir byla apeliacine tvarka nagrinėjama žodinio proceso tvarka, byloje nėra tiriamos tokios faktinės aplinkybės bei nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teismui, išdėstytais procesiniuose dokumentuose, iš jų ir apeliaciniame skunde. Nagrinėjamu atveju pabrėžtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. apeliantui buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių bei taikytinos teisės ir pareiškėjas šia galimybe pasinaudojo, o apeliaciniame skunde nenurodo priežasčių, dėl kurių proceso šalys turėtų būti dar kartą išklausytos. Dėl šių nurodytų priežasčių teisėjų kolegija netenkino apelianto prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka ir bylą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo E. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.