Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens A. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eB2-4077-258/2018 pagal pareiškėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei A. M. individualiai įmonei „Ultima ratio“, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, A. M..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo esmė

Pareiškėjas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) Vilniaus skyrius ieškiniu prašė iškelti bankroto bylą atsakovei A. M. individualiai įmonei (toliau – ir IĮ) „Ultima ratio“, kadangi atsakovės Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui (toliau – Fondo biudžetas) įsiskolinimas 2018 m. balandžio 13 d. sudaro 5 637,22 Eur. Atsakovė A. M. IĮ „Ultima ratio“ atsiliepimu nurodė, jog įmonė nuo maždaug 2006 metų faktiškai jokios veiklos nevykdo, neatlieka jokių operacijų, pinigų judėjimai nevyksta. Mano, kad pareiškėjas specialiai delsė kreiptis į teismą dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo, kad skola Fondo biudžetui būtų kuo didesnė.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2018 m. liepos 11 d. nutartimi iškėlė atsakovei A. M. IĮ „Ultima ratio“ bankroto bylą, įmonės bankroto administratore paskyrė UAB „Lausona“ bei areštavo visą atsakovei priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą bei pinigines lėšas iki nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos.Teismas konstatavo, kad atsakovė neįvykdė Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 14 d. nutartimi paskirto įpareigojimo per teismo nustatytą terminą pateikti įmonės finansinės atskaitomybės dokumentus, informacijos apie teismuose iškeltas bylas bei išieškojimus ne ginčo tvarka, įkeistą turtą ir kitus įsipareigojimus, informacijos apie įmonės turimą turtą bei jo vertę, kitus ūkinės ir finansinės būklės dokumentus. Todėl teismas neturi galimybės įvertinti įmonės finansinę padėtį pagal finansinės atskaitomybės dokumentus.Teismas, remdamasis pareiškėjo pateiktais duomenimis, sprendė, kad atsakovė nesilaikė nustatytos įmokų mokėjimo tvarkos, todėl įsiskolinimas Fondo biudžetui didėjo. Įsiskolinimas 2017 m. sausio 1 d. duomenimis buvo 4 179,46 Eur, 2018 m. balandžio 13 d. duomenimis – 5 637,22 Eur. Pareiškėjas skolos išieškojimą priverstine tvarka buvo perdavęs vykdyti antstoliui K. K., tačiau skola neišieškota. Antstolis K. K. 2018 m. kovo 28 d. raštu Nr. S-18-118-7965 informavo, kad skolininkės vardu turtas neregistruotas, piniginių lėšų sąskaitų kredito įstaigose neatidaryta – areštuotos būsimos piniginių lėšų sąskaitos.Teismas konstatavo, kad atsakovės ir įmonės savininko vardu registruoto nekilnojamo ir kilnojamojo turto nėra. Atsakovė savo mokumo neįrodė, t. y. nepateikė jokių duomenų šiai aplinkybei pagrįsti. Priešingai, atsakovė nurodė, kad įmonė jokios veiklos nevykdo praktiškai nuo jos įkūrimo. Todėl teismas sprendė, kad atsakovė turi pastovaus ir ilgalaikio pobūdžio finansinių sunkumų, kadangi įsiskolinimas Fondo biudžetui nedengiamas, antstoliui nepavyko išieškoti iš atsakovės skolų priverstine tvarka, ir teismui nepateikta jokių įrodymų, pagrindžiančių aplinkybes, jog veiklą bendrovė vykdo ir turi pakankamai likvidaus turto, iš kurio gali būti patenkinti kreditorių finansiniai reikalavimai.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atskiruoju skundu trečiasis asmuo A. M. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 11 d. nutartį. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 10 straipsnio 3 dalimi, turėjo atsisakyti iškelti įmonei bankroto bylą ir priimti sprendimą bankroto bylą iškelti ir ją nagrinėti supaprastinto bankroto procedūros tvarka. Pats teismas skundžiama nutartimi konstatavo, kad įmonės vardu piniginių lėšų sąskaitų kredito įstaigose neatidaryta, o atsakovės ir įmonės savininko vardu registruoto nekilnojamo ir kilnojamojo turto taip pat nėra, todėl pats teismas galėjo ir turėjo padaryti pakankamai pagrįstą prielaidą, kad įmonė turto neturi ir/ar jo nepakanka (nepakaks) teismo ir/ar administravimo išlaidoms apmokėti. Atsiliepimu į atskirąjį skundą pareiškėjas VSDFV Vilniaus skyrius prašo skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 11 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad A. M. IĮ „Ultima ratio“ nuo įmonės įregistravimo 2004 m. vasario 18 d. iki 2006 m., kuomet įmonė nustojo vykdyti veiklą, galėjo turėti debitorių bei kitų veiklos sandorių. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bankroto bylos iškėlimo klausimą vadovavosi tik prieinamą informacija. Atsakovė teismui aktualių dokumentų nepateikė. Vadovaujantis ĮBĮ 13¹ straipsniu, kai įmonės bankroto bylos nagrinėjimo metu administratorius nustato, kad įmonė neturi turto ar jo nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms padengti, bankroto administratorius kreipiasi į teismą dėl supaprastinto bankroto proceso taikymo, teismas gali priimti nutartį taikyti įmonei supaprastintą bankroto procesą. Todėl svarbu tinkamai išsiaiškinti visas aplinkybes, sudarančias pagrindą supaprastintos bankroto procedūros taikymui.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos ribų

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis. Apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva (lot. ex officio) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Dėl atskirojo skundo netenkinimo

Bankroto byla įmonei iškeliama, jeigu teismas nustato, kad yra bent viena iš šių sąlygų: a) įmonė yra nemoki arba įmonė vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas; b) įmonė negali arba negalės vykdyti įsipareigojimų (ĮBĮ 9 str. 7 d.). Kreditorius, valstybinio socialinio draudimo įmokų bei privalomojo sveikatos draudimo įmokų nemokėjimo atveju – valstybės institucijos, įpareigotos juos surinkti (ĮBĮ 3 str. 1 d.), – gali pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, jeigu: a) įmonė laiku nemoka įstatymų nustatytų mokesčių, kitų privalomųjų įmokų ir (arba) priteistų sumų (ĮBĮ 4 str. 3 p.), b) įmonė neturi turto ar pajamų, iš kurių galėjo būti išieškomos skolos, ir dėl šios priežasties antstolis grąžino kreditoriui vykdomuosius dokumentus (ĮBĮ 4 straipsnio 5 p.). Šiuo atveju į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei A. M. IĮ „Ultima ratio“ kreipėsi VSDFV Vilniaus skyrius, nes atsakovė turi pradelstą įsiskolinimą Fondo biudžetui. Bendrovės nemokumas – tai būsena, kai bendrovė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti bendrovės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 str. 8 d.). Pirmosios instancijos teismas pagal byloje esančius duomenis nustatė, kad atsakovės ir įmonės savininko vardu registruoto nekilnojamo ir kilnojamojo turto nėra. Atsakovė finansinės atskaitomybės dokumentų teismui nepateikė, tačiau pati atsiliepime pripažino, kad įmonė jokios veiklos nevykdo praktiškai nuo jos įkūrimo. Įmonės įsiskolinimas Fondo biudžetui tik didėja ir 2018 m. balandžio 13 d. duomenimis sudarė 5 637,22 Eur. Pareiškėjas skolos išieškojimą priverstine tvarka buvo perdavęs vykdyti antstoliui, tačiau skola neišieškota. Antstolis informavo, kad skolininkės vardu turtas neregistruotas, piniginių lėšų sąskaitų kredito įstaigose neatidaryta – areštuotos būsimos piniginių lėšų sąskaitos.Trečiasis asmuo atskiruoju skundu neginčija pirmosios instancijos teismo nustatyto atsakovės nemokumo, tačiau nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis ĮBĮ 10 straipsnio 3 dalimi, turėjo priimti sprendimą iškelti bankroto bylą ir ją nagrinėti supaprastinto bankroto procedūros tvarka. Apeliacinės instancijos teismas tokį trečiojo asmens argumentą atmeta kaip nepagrįstą.Pagal ĮBĮ 13¹ straipsnio 1 dalį, ĮBĮ 10 straipsnio 10 dalyje numatytais atvejais ir (ar), kai įmonės bankroto bylos nagrinėjimo metu administratorius nustato, kad įmonė neturi turto ar jo nepakanka teismo ar administravimo išlaidoms, teismas gali priimti nutartį taikyti įmonei supaprastintą bankroto procesą. Supaprastinto bankroto proceso tikslas – tiesioginis likvidavimo procedūros taikymas, netaikant įprastinių bankroto procedūrų, taip siekiant sumažinti galimas bankroto proceso išlaidas (ĮBĮ 2 str. 13 d., 13¹ str. 1 d., 11 d.). Kitaip tariant, įprasto bankroto proceso pagrindinis tikslas yra užtikrinti pačios bendrovės ir jos kreditorių teises bei turtinius interesus, užtikrinant galimybę kreditoriams dalyvauti šiame procese, tai yra priimti sprendimus esminiais klausimais, o supaprastinto bankroto atveju – teisėtai ir greitai likviduoti nemokų skolininką ir dėl tos priežasties (proceso operatyvumo, koncentruotumo, ekonomiškumo) apribojant paminėtas bendrovės kreditorių teises (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gegužės 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-950-241/2018).Esminė sąlyga pradėti supaprastintą įmonės bankroto procesą yra lėšų administravimo išlaidoms padengti nebuvimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-883/2012; 2009 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-757/2009; 2008 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-759/2008). Taigi, sprendžiant klausimą dėl supaprastinto bankroto proceso taikymo, esminę reikšmę turi bankrutuojančios įmonės turtinė padėtis, t. y. aplinkybės, ar pati įmonė turi pakankamai turto, kuriuo galėtų būti dengiamos bankroto administravimo ir teismo išlaidos, ištyrimas. Įmonės bankroto bylos nagrinėjimo metu pirmiausia tai turi nustatyti bankroto administratorius (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2021-370/2016). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo atsakovės nemokumą, įvertinęs atsakovės turtinę padėtį pagal byloje esančius duomenis. Tačiau tikrąją įmonės turtinę padėtį bankroto bylos nagrinėjimo metu turės ištirti bankroto administratorius ir tik tada teismas gali (tačiau neprivalo) priimti nutartį taikyti įmonei supaprastintą bankroto procesą.Apibendrinus išdėstytą darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios panaikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 11 d. nutartį palikti nepakeistą.