- Teismas
- Kauno apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-11-04
- Bylos Nr.
- e2-22028-918/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-13165-2015-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Aistė Petrevičienė
- Ieškovas
- AB „Lietuvos draudimas“
- Atsakovas
- Kauno miesto savivaldybei
- Trečiasis asmuo
- UAB „Bankrotų administravimo grupė“, A. G.
Kauno apylinkės teismo teisėja Aistė Petrevičienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo AB „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovui Kauno miesto savivaldybei dėl turtinės žalos atlyginimo, tretieji asmenys UAB „Bankrotų administravimo grupė“, A. G.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas patikslintu ieškiniu (24-27 b. l.) prašo priteisti iš atsakovo 157,84 Eur turtinę žalą, 17,06 Eur palūkanų, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo teismo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas ieškinyje ir dublike nurodė, kad 2013-02-15 transporto priemonė Citroen C5, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojama A. G. ir priklausanti trečiajam asmeniu UAB „Bankrotų administravimo grupė“, Birželio 23-osios g., Kaune, įvažiavo į kelio važiuojamojoje dalyje esančią duobę. Vairuotojas duobės išvengti negalėjo, kadangi ji nebuvo pažymėta įspėjamaisiais kelio ženklais ir kitais atitvarais. Transporto priemonė Citroen C5, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo apdrausta Transporto priemonių draudimu (KASKO). Policijos pareigūnai vairuotojo veiksmuose Kelių eismo taisyklių pažeidimo nenustatė, administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukė. Transporto priemonės apžiūros metu nustatyta, kad eismo įvykio metu transporto priemonei padaryti sugadinimai: nepataisomai sugadintos (reikia keisti) transporto priemonės priekinė kairės pusės padanga ir sugadinta (reikia remontuoti) priekinis kairės pusės ratlankis, taip pat reikalinga priekinės pakabos diagnostika. Pagal Lipeikio įmonės „Egzotika“ pateiktą PVM sąskaitą faktūrą Nr. 0248180 nustatyta, kad per eismo įvykį apgadintai transporto priemonei Ford Galaxy, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) suremontuoti reikėjo 157,84 Eur. Tokio dydžio žalą ieškovas kompensavo išmokėdamas draudimo išmoką. Pakeistų transporto priemonės dalių nusidėvėjimas nebuvo skaičiuojamas, kadangi transporto priemonė nebuvo senesnė nei dveji metai. Ieškovas nėra PVM mokėtojas, todėl sumokėtas PVM priskirtinas patirtam nuostoliui, kurį atlyginti turi atsakovas. Kaune esantys viešieji keliai nuosavybės teise priklauso atsakovui, todėl prižiūrėti, taisyti, tiesti ir organizuoti saugų eismą jai nuosavybės teise priklausančiuose keliuose privalo savininkas, t. y. atsakovas. Atsakovas pripažįsta, kad yra kelio Birželio 23-osios g., Kaune, valdytojas. Policijos pareigūnų sudaryta eismo įvykio schema patvirtina, kad kelias buvo duobėtas. Atsakovas privalėjo užtikrinti, kad jam priklausantis kelias būtų tinkamos būklės. Atsakovas neveikė taip, kaip pagal įstatymus ir kitus teisės aktus privalėjo veikti, todėl keliui esant netinkamos būklės buvo patirta turtinė žala. Yra visos būtinos sąlygos atsakovui taikyti civilinę atsakomybę. Ieškovas pretenzija ragino atsakovą atlyginti 157,84 Eur žalą, tačiau atsakovas jos neatlygino.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime į ieškinį ir triplike nurodė, kad su ieškiniu nesutinka. Nurodė, kad ieškovo išmokėtą draudimo išmoką iš dalies padengia iki tol gautos draudimo įmokos, kadangi pagal Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 93 str. 1 d. draudikas prisiima riziką, todėl ieškovo nuostoliai iš esmės yra mažesni. Draudimo bendrovė, reikalaudama atlyginti visą žalą, tampa ne verslo rizikos subjektu, nes jokios rizikos nelieka ir tai tampa pelno gavimu, o ne rizika už priimto draudimo objekto galimai kylantį pavojų. Ieškovas savo rizika išmokėjo žalos atlyginimą ir dabar nepagrįstai siekia šios išmokos priteisimo iš atsakovo. Be to, ieškovas nepateikė Lietuvos Respublikos teisės aktuose numatytų dokumentų, kuriuos privalo pateikti reikalaujant žalos atlyginimo dėl kelių transporto priemonės apgadinimo. Nepridėta jokių dokumentų, kurie patvirtintų, kad vertinant ginčo transporto priemonę ir jai tariamai padarytą žalą buvo laikytasi galiojančių teisės aktų reikalavimų, t. y. kad buvo atliktas privalomas atestuoto kilnojamojo turto vertintojo vertinimas, atitinkantis teisės aktų reikalavimus. ieškovas nėra įtrauktas į turto ar verslo vertinimo veikla turinčių teisę verstis asmenų sąrašą, todėl negalėjo vertinti apgadintos transporto priemonės ir nustatyti žalos dydžio. Vairuotojas, būdamas atidus ir atsakingas, nepažeisdamas Lietuvos Respublikoje galiojančių Kelių eismo taisyklių turėjo visas galimybes išvengti eismo įvykio, todėl pats už jį ir yra atsakingas. Duobės buvimo faktas pats savaime nereiškia žalos padarymo fakto, o užfiksuoti neaišku kada atsiradę ginčo transporto priemonės sugadinimai savaime nereiškia, kad jie atsirado būtent dėl įvažiavimo į ginčo duobę. Byloje nėra pateikta pakankamai įrodymų, patvirtinančių žalos padarymo faktą, kelių nepriežiūrą ir priežastinio ryšio tarp jų egzistavimą. Taip pat byloje nėra įrodymų, patvirtinančių ginčo transporto priemonės nepriekaištingą techninę būklę iki eismo įvykio. Be to, vairuotojui turėjo būti žinoma, kad Kauno miesto gatvėse gali būti duobių, vairuotojai apie tai informuojami per įvairias viešojo informavimo priemones. Vairuotojas nebuvo pakankamai atidus, nepasirinko saugaus greičio, dėl to neišvengė duobės, todėl yra ir jo kaltės dėl transporto priemonės pagadinimo. Atsakovas pažymi, kad duobės (įgriuvos, nelygumai) gali atsirasti dėl įvairių gamtinių sąlygų ir staiga, pvz. dėl išplauto grunto po asfalto danga, smegduobės ir pan., o tokių reiškinių atsakovas negali kontroliuoti. Dėl šių aplinkybių reikalinga atleisti atsakovą nuo atsakomybės dėl paties vairuotojo neatidumo ir dėl nenugalimos jėgos poveikio duobės atsiradimui. Kauno miesto gatvių išdaužų užtaisymo darbai, jų mastas, atlikimo laikas ir pan., priklauso ir nuo Vyriausybės skiriamų lėšų. Atsakovas pagal turimas lėšas kelių priežiūros darbus atlieka tinkamai, tačiau nėra įmanoma iš karto sutvarkyti visas miesto gatvėse esančias duobes. Atsakovas nesutinka su reikalavimu priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas, kadangi žala kildinama iš viešosios teisės normos. Vietos savivaldos įstatyme nenumatytas palūkanų dėl žalos nuo priteistos sumos mokėjimas.
Tretieji asmenys UAB „Bankrotų administravimo grupė“, A. G. atsiliepimų į ieškinį nepateikė.
Vadovaujantis CPK 441 str., byla nagrinėjama teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka. Proceso dalyviai apie teismo posėdį informuoti viešo paskelbimo būdu tinklalapyje www.teismai.lt CPK 133 str. 3 d. nustatyta tvarka. Proceso dalyviai papildomų dokumentų, prašymų dėl taikos sutarties tvirtinimo ar bylos perdavimo mediacijai nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys tenkintinas.
Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad draudėjas UAB „Bankrotų administravimo grupė“ apdraudė transporto priemonę – automobilį Citroen C5, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savanorišku transporto priemonių draudimu (draudikas AB „Lietuvos draudimas“, transporto priemonių draudimo liudijimas Nr. 98152203, draudimo galiojimo laikotarpis 2012-11-12 -2013-11-11). 2013-02-15 transporto priemonė Citroen C5, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojama A. G. ir priklausanti trečiajam asmeniu UAB „Bankrotų administravimo grupė“, Birželio 23-osios g., Kaune, įvažiavo į kelio važiuojamojoje dalyje esančią duobę. Policijos pareigūnai vairuotojo veiksmuose Kelių eismo taisyklių pažeidimo nenustatė, administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukė. UAB „Bankrotų administravimo grupė“ 2013-02-18 kreipėsi į ieškovą su prašymu išmokėti draudimo išmoką už nurodyto eismo įvykio metu apgadintą automobilį. Ieškovo vertintojo vyresniojo žalų eksperto J. D. 2013-02-20 atliktos transporto priemonės techninės apžiūros aktu nustatyti transporto priemonės sugadinimai: nepataisomai sugadintos (reikia keisti) transporto priemonės priekinė kairės pusės padanga ir sugadinta (reikia remontuoti) priekinis kairės pusės ratlankis, taip pat reikalinga priekinės pakabos diagnostika. Transporto priemonės Citroen C5, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) remontą ieškovo pasirinkimu (kaip numatyta transporto priemonės draudimo liudijime) atliko Lipeikio įmonė „Egzotika“. Pagal Lipeikio įmonės „Egzotika“ pateiktą PVM sąskaitą faktūrą Nr. 0248180 nustatyta, kad per eismo įvykį apgadintai transporto priemonei Ford Galaxy, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) suremontuoti reikėjo 157,84 Eur. Ieškovas 2013-04-02 AB SEB banko pavedimu pervedė už remontą sumokėjusiam UAB „Bankrotų administravimo grupė“ 157,84 Eur. 2013-04-10 pretenzija ieškovas kreipėsi į atsakovą dėl 157,84 Eur žalos atlyginimo.
Byloje kilo ginčas dėl Kauno miesto savivaldybės pareigos atlyginti turtinę žalą. Ieškovas nurodo, kad subrogacijos pagrindu, vadovaujantis CK 6.1015 str. nuostatomis, jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens, todėl mano, kad padarytą turtinę žalą – 157,84 Eur – turėtų atlyginti Kauno miesto savivaldybė.
Atsakovo argumentas, kad ieškovo išmokėtą draudimo išmoką iš dalies padengia iki tol gautos draudiminės įmokos, kadangi pagal Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 93 str. 1 d. draudikas prisiima riziką, todėl ieškovo nuostoliai šioje byloje iš esmės yra mažesni, nei reikalaujama, atmestinas. Atsakovas tokiais argumentais siekia paneigti subrogacijos instituto taikymą. Išmokėjus draudimo išmoką, pasikeičia žalos atlyginimo santykio šalys – t. y. nukentėjusįjį asmenį pakeičia draudikas, kuris perima jo teisę reikalauti iš žalos padariusio asmens atlyginti žalą. Toks santykio šalių pasikeitimas (draudimo išmokos išmokėjimo faktas) nepanaikina žalos atlyginimo prievolės, nes, priešingu atveju, susidarytų teisiškai nelogiška situacija, jog atsakingo už padarytą žalą asmens padarytus nuostolius (jų dalį, patenkančią į draudimo įmokų ribas) padengtų pats nuostolį patyręs asmuo, taip sudarant sąlygas šiam išvengti atsakomybės.
CK 6.1015 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius. Todėl nagrinėjamu atveju reikia vadovautis teisės normomis, reglamentuojančiomis atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų.
Atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, numato Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 6.271 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Vadovaujantis anksčiau nurodytomis CK 6.271 straipsnio nuostatomis, viešosios (valstybės) atsakomybės atveju valdžios institucijos (jos darbuotojų) kaltė nėra būtinoji sąlyga šiai atsakomybei atsirasti. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Todėl, sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės klausimą, visų pirma būtina nustatyti, ar valdžios institucijų darbuotojų veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punkte ir Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 8 dalies 4 punkte nustatyta, kad užtikrindamas eismo saugumą, savivaldybės administracijos direktorius rūpinasi vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, transporto infrastruktūros objektų projektavimu, statyba, gatvių tiesimu, taisymu ir rekonstravimu. Lietuvos Respublikos valstybinės ir vietinės reikšmės automobilių kelių priežiūros organizavimą, jos vykdymą ir naudojimąsi jais nustato 2004-02-11 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 155 patvirtinta Kelių priežiūros tvarka. Tvarkos 6 punkte nustatyta, kad savivaldybės atlieka vietinės reikšmės viešųjų kelių ir gatvių taisymo bei priežiūros darbų ir saugaus eismo sąlygų užtikrinimo užsakovo funkcijas, vykdo vietinės reikšmės viešųjų kelių (gatvių) naudojimo priežiūrą, organizuoja techninę jų priežiūrą. Tvarkos 12 punkte nustatyta, jog kelius prižiūrintys juridiniai ir (ar) fiziniai asmenys privalo: taisyti (remontuoti) ir tvarkyti žemės sankasą, važiuojamąją dalį, kelkraščius, skiriamąją juostą, kelio griovius, sankryžas, autobusų sustojimo aikšteles, poilsio aikšteles, pėsčiųjų ir dviračių takus, kelio statinius, technines eismo reguliavimo priemones, želdynus, esančius kelio juostoje, kelio oro sąlygų stebėjimo ir transporto eismo apskaitos, apšvietimo ir kitus kelio įrenginius su šių objektų užimama žeme, kad šie objektai atitiktų jiems keliamus reikalavimus ir atliktų savo funkcijas; prižiūrėti, kad kelias, jo statiniai (iš jų ir techninės eismo reguliavimo priemonės) būtų techniškai tvarkingi, estetiški, atitiktų Lietuvos standartus ir normas; prižiūrėti kelio juostoje augančius medžius ir kitus želdinius, pašalinti išdžiūvusius medžius, keliančius pavojų saugiam eismui, bloginančius kelio, šalikelės ir ženklų matomumą; neleisti, kad pakelėje būtų sodinami želdiniai, keliantys grėsmę saugiam eismui, – medžiai ir krūmai turi būti šalinami Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka. Už kelių priežiūrą atsakingi asmenys ir pareigūnai, pažeidę šios Tvarkos reikalavimus arba nesiėmę reikiamų priemonių, kad laiku būtų uždraustas arba apribotas eismas kelių ruožuose, kai naudojimasis jais kelia grėsmę saugiam eismui, atsako įstatymų nustatyta tvarka (42 punktas).
Remiantis Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalies nuostatomis, vietinės reikšmės keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms. CK 6.266 str. nustatyta, kad žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo CK 6.270 str. 1 d. nustatytos aplinkybės: nenugalima jėga, nukentėjusio asmens tyčia ar didelis neatsargumas. CK 6.266 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo šio kodekso 6.270 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos aplinkybės (nenugalima jėga, nukentėjusio asmens tyčia ar didelis neatsargumas). Šioje normoje įtvirtinta „griežtoji atsakomybė“, t. y. atsakomybė be kaltės. Tai reiškia, kad šiai normai taikyti būtina nustatyti įstatyme nustatyto objekto, kuris sugriuvo ar turėjo kitokių trūkumų, valdymo faktą, žalos asmeniui padarymą ir objekto sugriuvimo ar kitokių trūkumų bei padarytos žalos priežastinį ryšį, tačiau nenustatinėjami neteisėti statinio valdytojo veiksmai ir jo kaltė. Toks reglamentavimas suponuoja išvadą, kad statinių savininkai ir teisėti valdytojai turi prisiimti riziką ir atlyginti dėl statinių sugriovimo ar kitokių trūkumų padarytą žalą net ir tais atvejais, kai ėmėsi visų prieinamų priemonių, buvo rūpestingi ir atidūs, kad žalos neatsirastų, bet ji vis dėlto atsirado.
Atsakovas neneigė, kad gatvė – Birželio 23-osios g., Kaune – jam priklauso nuosavybės teise. Atsakovas, būdamas vietinės valdžios (savivaldos) institucija, kuriai nuosavybės teise priklauso vietinės reikšmės keliai ir gatvės, jų naudojimo priežiūrą, taisymas, saugos eismo sąlygų ir priemonių įgyvendinimas, privalėjo tinkamai vykdyti nustatytas pareigas ir funkcijas (Vietos savivaldos įstatymo 6 str. 32 p., Kelių įstatymo 4 str. 3 d., Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 11 str. 1 d. ir 2 d.). Atsakovas privalėjo nuolat vykdyti kelio dangos bei kelio konstrukcijų būklės apžiūras, todėl galėjo ir privalėjo laiku pastebėti kelio dangos būklės pokyčius bei užkirsti kelią tolimesniam kelio dangos irimui. Duobė atsiranda per ilgą laiką, todėl turėjo būti pastebėta, kelio danga suremontuota arba, negalint to padaryti dėl svarbių priežasčių, pažymėta atitinkamais ženklais ar atitvarais. A. K. miesto savivaldybė duomenų, patvirtinančių nepriekaištingą Birželio 23-osios g, Kaune, būklę ar kad kelio duobė buvo paženklinta, nepateikė. Konstatuotina, kad atsakovas Kauno miesto savivaldybė nevykdė įstatymų numatytos pareigos nuolat tikrinti kelio dangos būklę, nesiėmė jokių priemonių kelio dangos Birželio 23-osios g, Kaune, būklei pataisyti ir suremontuoti ar tinkamai pažymėti saugiam eismui kliudančius darinius.
Iš byloje esančių duomenų matyti, kad eismo įvykis įvyko transporto priemonei įvažiavus į nepažymėtą kelio duobę ir būtent dėl atsirado kairės pusės rato ir su juo susijusių sistemų apgadinimai. Nors atsakovas tvirtina, kad nėra patikimų įrodymų, patvirtinančių transporto priemonės apgadinimų pobūdį ir mastą, tačiau ieškovo pateikti dokumentai: draudimo liudijimas, pranešimas apie eismo įvykį, Kauno apskrities VPK Kelių policijos valdybos nutarimas nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną, duomenys apie automobilio apgadinimus, transporto priemonės techninės apžiūros aktas, automobilio remonto sąmata neabejotinai patvirtino ieškinyje nurodyto eismo įvykio fakto buvimą ir šio įvykio kilimo aplinkybes. Teismui nekilo abejonių dėl įvykio fakto, kad 2013-02-15 transporto priemonė Citroen C5, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojama A. G. ir priklausanti trečiajam asmeniu UAB „Bankrotų administravimo grupė“, Birželio 23-osios g., Kaune, įvažiavo į kelio važiuojamojoje dalyje esančią atitinkamais kelio ženklais nepažymėtą duobę, dėl to buvo apgadintas apdrausto automobilio kairės pusės ratas ir su juo susijusios sistemos. Atsakovas, neigdamas šią aplinkybę, nepateikė jokių pagrįstų įrodymų, paneigiančių patį įvykį ir transporto priemonės sugadinimo faktą.
Atsakovas atsiliepime nurodė, kad vairuotojo veiksmai turėjo įtakos žalos atsiradimui ir jos padidėjimui, nes vairuotojas, kaip rūpestingas ir atsakingas didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, turėjo visas galimybes išvengti įvažiavimo į duobę, be to, vairuotojui turėjo būti žinoma, kad Kauno miesto gatvėse gali būti duobių, apie tai vairuotojai informuojami per įvairias žiniasklaidos priemones, prašoma jų būti atidesniais. Kaip matyti iš Kauno apskrities VPK Kelių policijos valdybos nutarimo nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną, vairuotojo veiksmuose Kelių eismo taisyklių pažeidimų nenustatyta, todėl nebuvo nustatyta ir administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties. Atsakovo nurodytas aplinkybes paneigia ir eismo įvykio vietos schema, kurioje užfiksuotos su įvykiu susijusios aplinkybės – jo vieta, nepažymėta gatvėje esanti duobė ir jos dydis, dislokacija automobilio atžvilgiu, kiti reikšmingi atstumai. Ieškovo teigimu, vairuotojas duobės išvengti negalėjo, kadangi ji nebuvo pažymėta įspėjamaisiais kelio ženklais ir kitais atitvarais. Be to, eismo įvykis įvyko tamsiu paros metu (vasario mėnesį apie 20 val.). Šios aplinkybės apsunkino vairuotojo galimybę išvengti važiuojamojoje kelio dalyje esančios duobės, trečiasis asmuo negalėjo imtis jokių kitokių veiksmų ar kitaip elgtis, kad žalos būtų išvengta ar kad ji būtų mažesnė. Atsakovo argumentai, kad vairuotojas, būdamas rūpestingas ir atsakingas didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, turėjo visas galimybes išvengti įvažiavimo į duobę, grindžiami vien prielaidomis, objektyvių įrodymų, patvirtinančių vairuotojo neteisėtus veiksmus, kurie būtų sąlygoję eismo įvykį ar prisidėję prie jo kilimo, teismui nepateikta. Dėl šių aplinkybių konstatuoti, kad pats vairuotojas nesilaikė Kelių eismo taisyklių reikalavimų ar kad atliko veiksmus, kurie bent iš dalies turėjo įtakos žalos atsiradimui, teismui nėra pagrindo. Taip pat atmestini atsakovo argumentai, kad duobės atsiradimas sąlygotas ekstremalių gamtos sąlygų (išplauto grunto po asfalto danga, smegduobės ir pan.), todėl turėtų būti taikoma nenugalimos jėgos sąlyga ir atsakovas atleidžiamas nuo atsakomybės. Gamtos reiškinys, kaip pvz. staiga atsiradusi smegduobė gatvėje, būtų užfiksuota tiek policijos, tiek atsakovo dokumentuose ir tik tokių duomenų pagrindu būtų galima konstatuoti force majore sąlygą. Šiuo atveju atsakovo teiginiai apie gamtos poveikį kelių būklei yra tik deklaratyvūs ir įrodymais neparemti pasisakymai, kuriais siekiama sumažinti savo atsakomybės mastą.
Tarp neteisėtų atsakovo Kauno miesto savivaldybės veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys, nes atsakovas, kaip Kauno miesto gatvių savininkas, netinkamai prižiūrėjo gatvę, nepažymėjo vietos, kur buvo kelio duobė, įspėjamaisiais ženklais, nesuremontavo gatvės, todėl yra atsakingas už padarytą žalą. Ginčo atveju yra visos trys sąlygos, reikalingos deliktinei atsakomybei atsirasti pagal CK 6.271 straipsnio sąlygas. Pagal CK 6.1015 straipsnio 1 dalį, jeigu draudimo sutartis nenustato kitaip, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens, toks reikalavimo teisės perėmimas yra susijęs su draudimo išmokos sumokėjimu draudžiamojo įvykio pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-11-17 nutartis civilinėje byloje; 2011-10-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-39/2011). Subrogacijos teisę siekiantis įgyvendinti pareiškėjas privalo įrodyti, kad jis buvo į eismo įvykį patekusios transporto priemonės draudikas, kad įvykis buvo draudiminis, kad draudikas išmokėjo pagrįsto dydžio draudimo išmoką, kad atsakovas yra atsakingas už padarytą žalą (CK 6.1015 str.). Abejonių, kad ieškovas buvo į eismo įvykį patekusios transporto priemonės draudikas, kad įvykis buvo draudiminis ir kad draudikas išmokėjo atitinkamo dydžio draudimo išmoką, nėra, nes tai patvirtina byloje esantys įrodymai. Kadangi už patirtą žalą atsako būtent atsakovas – Kauno miesto savivaldybė, todėl ieškovo reikalavimas, subrogacijos teise, priteisti iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės patirtą žalą yra visiškai pagrįstas (CK 6.1015 str. 1 d.).
CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Atlyginamų draudėjui nuostolių dydį, rūšis ir tvarką apibrėžia draudimo sutartis ir civilinės atsakomybės draudimo taisyklės. Draudimo išmoka buvo apskaičiuota pagal Transporto priemonių draudimo taisykles Nr. 021 (2010-03-31 redakcija) bei transporto priemonių draudimo liudijime numatytą draudimo sąlygų variantą, pasirinktą draudėjo. Nurodytų taisyklių 9 dalies 9.1 punkte numatyta, jog nuostolių dydį nustato draudikas, vadovaudamasis draudimo sutarties sąlygomis ir surinktais dokumentais, pagrindžiančiais nuostolį ir jo dydį. Draudiko įgaliotas asmuo užfiksavo automobilio sugadinimus, atsiradusius minėto eismo įvykio metu, draudikas, t. y. ieškovas apskaičiavo draudimo išmokos dydį nustatydamas, jog dėl šio eismo įvykio metu apgadinto automobilio išmokėtina 157,84 Eur draudimo išmoka. Byloje esančių duomenų visuma patvirtina, kad draudimo išmoka buvo nustatyta vadovaujantis Transporto priemonių savanoriškojo draudimo taisyklių pagrindu, įvertinus tai, kad draudiko atsakomybė yra sutartinė, todėl atlyginami tokio dydžio ir rūšies nuostoliai ir tokia tvarka, kaip numatyta sutartyje. Pažymėtina, kad nors Kauno apskrities VPK Kelių policijos valdybos nutarime, transporto priemonės techninės apžiūros akte ir remonto sąmatoje nurodyti transporto priemonės sugadinimai skiriasi, tai nepatvirtina, jog kiti techninės apžiūros metu nustatyti automobilio sugadinimai atsirado ne ieškovo ir trečiojo asmens nurodytomis aplinkybėmis: tiek policijos pareigūnas, surašydamas nutarimą ir aprašydamas eismo įvykį, tiek ieškovo įgaliotas asmuo, atlikęs pirminę automobilio apžiūrą, nurodė tik akivaizdžiai matomus sugadinimus, tuo tarpu išsami ir profesionali apžiūra atlikta autoservise. Atsakovas, nors ir nesutikdamas su ieškiniu ir ginčydamas ieškovo nustatytos ir pašomos priteisti žalos dydį, nepateikė jokių įrodymų, kad nustatyti transporto priemonės sugadinimai negalėjo atsirasti dėl paties eismo įvykio mechanizmo, t. y. kad atsiradę apgadinimai yra nebūdingi trečiojo asmens nurodytoms įvykio aplinkybėms.
Atsakovo argumentai, esą automobiliui dėl žalos nustatymo turėjo būti atliktas privalomas atestuoto kilnojamojo turto vertintojo vertinimas pagal Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarką, patvirtintą Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2000-04-17 įsakymu Nr. 120 ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2000-04-14 įsakymu Nr. 101, atmestini kaip nepagrįsti. Šis poįstatyminis aktas priimtas įgyvendinant Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą. Šio įstatymo paskirtis – nustatyti turto arba verslo vertinimo pagrindus ir atvejus, turto arba verslo vertintojų ir turto arba verslo vertinimo įmonių veiklos pagrindus ir veiklos priežiūrą, turto arba verslo vertintojų ir turto arba verslo vertinimo įmonių teises, pareigas ir atsakomybę, turto arba verslo vertintojams ir turto arba verslo vertinimo įmonėms keliamus reikalavimus (TVPĮ 1 str.). Šiuo įstatymu numatytas neprivalomasis ir privalomasis turto arba verslo vertinimas. Neprivalomasis vertinimas atliekamas užsakovo iniciatyva, jo ir turto arba verslo vertinimo įmonės arba nepriklausomo turto arba verslo vertintojo susitarimu (TVPĮ 2 str. 6 d.) Privalomasis turto arba verslo vertinimas atliekamas Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatytais atvejais, siekiant užtikrinti viešuosius interesus (TVPĮ 2 str. 7 d.). Šis įstatymas numato turto arba verslo vertinimą vidaus reikmėms, kurį apibrėžia, kad tai - turto arba verslo vertinimas, Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje įsteigto juridinio asmens ar kitos organizacijos arba jų filialų atliekamas savo nuožiūra, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje įsteigto juridinio asmens ar kitos organizacijos arba jų filialų tiesioginių funkcijų atlikimą, išskyrus turto arba verslo vertinimą, kai sudaromos turto arba verslo vertinimo sutartys su užsakovais (TVPĮ 2 str. 13 d.). Pagal šio įstatymo 7 straipsnį turto arba verslo vertintojai klasifikuojami į nepriklausomus turto arba verslo vertintojus (išorės turto arba verslo vertintojus) ir vidaus turto arba verslo vertintojus. Šio įstatymo prasme vidaus turto arba verslo vertintojas – turto arba verslo vertintojas, kuris pagal darbo sutartį dirba Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje įsteigtame juridiniame asmenyje ar kitoje organizacijoje arba jų filialuose arba kuris yra individualios įmonės savininkas ar ūkinės bendrijos tikrasis narys ir vertina turtą arba verslą to Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje įsteigto juridinio asmens ar kitos organizacijos arba jų filialų vidaus reikmėms (TVPĮ 7 str. 2 p.). Minėta, kad Draudimo įstatyme įtvirtinta, jog draudimo bendrovėms suteikti įgaliojimai atlikti draudžiamo turto vertinimą. Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo prasme draudimo bendrovėse dirbantys turto vertinimo specialistai patenka į vidaus turto arba verslo vertintojo sąvoką, nes vertinimą atlieka bendrovės funkcijų vykdymo reikmėms. Atsakovo nurodyta Vertės nustatymo tvarka ginčui aktualaus automobilio žalos nustatymui nebuvo privaloma, nes toks reikalavimas nekyla iš Draudimo įstatymo, Civilinio kodekso normų ir draudimo sutarties sąlygų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-10-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1265/2013). Nagrinėjamoje byloje transporto priemonės techninės apžiūros aktas, remonto sąmata, PVM sąskaita faktūra neginčijamai patvirtina, kad yra priežastinis ryšys tarp eismo įvykio mechanizmo ir užfiksuotų automobilio apgadinimų. Teismas neturi pagrindo abejoti automobiliui padarytos žalos dėl įvažiavimo į nepažymėtą duobę dydžio pagrįstumu. Nurodytos išlaidos automobilio remontui ir keičiamų detalių įsigijimui pagal automobilio sugadinimo pobūdį laikytinos realiai pagrįstomis ir įrodytomis, apskaičiuotos atsižvelgiant tik į įvykio metu tiesiogiai padarytus sugadinimus. Jokių pagrįstų įrodymų, paneigiančių žalos dydį, atsakovas į bylą nepateikė.
Įvertinus išdėstytas aplinkybes ir šalių pateiktus įrodymus, įvertinus, kad žalos atsiradimą šiuo atveju sąlygojo būtent atsakovui teisės aktais priskirtų pareigų nevykdymas, esant visoms būtinosioms viešosios (valstybės) atsakomybės sąlygoms, nenustačius CK 6.251 straipsnio 2 dalyje numatytų aplinkybių, įgalinančių sumažinti nuostolių dydį, ieškinys tenkintinas, ieškovui iš atsakovo priteistina 157,84 Eur turtinė žala.
Atsakovui laiku neatsiskaičius su ieškovu, kyla pareiga mokėti palūkanas, kurios laikomos minimaliais ieškovo nuostoliais (CK 6.37 straipsnis, 6.261 straipsnis). Skolininkas laikomas pažeidusiu prievolę, tol, kol neatlygina kreditoriui jo patirtų nuostolių, taigi šios palūkanos tampa skolininko vykdytinos prievolės dalimi ir turi būti sumokamos visais atvejais, kai vėluojama sumokėti, t. y. jos atlieka kreditoriaus nuostolių kompensavimo funkciją, tampa skolos dalimi. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą, ieškovui iš atsakovo priteistinos 5 procentų dydžio metinės kompensuojamosios palūkanos nuo nesumokėtos žalos sumos, skaičiuojant nuo pareikalavimo įvykdyti prievolę (2013-04-25) iki ieškinio paruošimo dienos (2015-06-22), kurių dydis yra 17,06 Eur.
Atsakovas nesutiko su reikalavimu priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas, kadangi žala kildinama iš viešosios teisės normos, o Vietos savivaldos įstatyme nenumatytas palūkanų dėl žalos nuo priteistos sumos mokėjimas.
Civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, todėl taikytinos Civilinio kodekso 6.37 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (procesinės palūkanos), nuostatos. Pažymėtina, kad jokia išimtis viešosios teisės subjektui – šiuo atveju atsakovui – priteisiant procesines palūkanas pagal Civilinio kodekso normas netaikoma. Ginčas teisme kilo todėl, kad atsakovas, gavęs ieškovo pretenziją dėl žalos atlyginimo, žalos gera valia neatlygino, t. y. prievolės, kylančios iš delikto neįvykdė, todėl turi pareigą mokėti įstatymo numatytas procesines palūkanas (CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 1 d.). Ieškovo reikalavimas yra grindžiamas CK 6.1015 straipsniu, pagal kurio 1 dalį draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Deliktinės atsakomybės santykiai taip pat reguliuojami ne viešosios teisės, o civilinės teisės normomis. Be to, 5 procentų dydžio metinės palūkanos bylose dėl žalos, padarytos valdžios institucijų neteisėtais veiksmais, atlyginimo yra priteisiamos ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (pvz., 2010-12-02 sprendimas a. byloje Nr. A756-2195/2010, 2011-12-08 nutartis a. byloje Nr. A492-3550/2011, 2012-06-11 nutartis a. byloje Nr. A662-1673/2012, 2013-10-09 nutartis a. byloje Nr. A146-1265/2013; 2014-07-31 nutartis a. byloje Nr. A858-1423/2014; 2014-12-11 nutartis a. byloje Nr. A-624-1181-14, 2015-01-27 nutartis a. byloje Nr. eA-69-438/2015; 2015-01-19 nutartis a. byloje Nr. A-602-1718-14), ir bendrosios kompetencijos teismų (pvz., Kauno apygardos teismo 2015-01-14 nutartis c. byloje Nr. e2A-255-343/2015, 2015-01-16 nutartis c. byloje Nr. e2A-134-436/2015, 2015-01-16 nutartis c. byloje Nr. e2A-168-173/2015 2015-01-19 nutartis c. byloje Nr. e2A-254-601/2015, 2015-02-19 nutartis c. byloje Nr. e2A-154-230/2015). Atsižvelgiant į išdėstytas teisės norams ir teismų praktiką, atsakovui praleidus terminą įvykdyti piniginę prievolę, iš jo ieškovui priteistinos 5 procentų dydžio metinės procesinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnis, 6.210 straipsnio 1 dalis).
Ieškinį tenkinus, iš atsakovo ieškovui priteistinos jo turėtos bylinėjimosi išlaidos –15 Eur žyminis mokestis (CPK 80 str., 93 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 str., 263-271 str., teismas
nusprendžia:
Ieškinį tenkinti.
Priteisti ieškovui AB „Lietuvos draudimas“, į. k. 110051834, buveinė J. Basanavičiaus g. 12, Vilnius, iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės, į. k. 111106319, buveinė Laisvės al. 96, Kaunas, 157,84 Eur (šimtas penkiasdešimt septyni eurai 84 ct) turtinę žalą, 17,06 Eur (septyniolika eurų 6 ct) palūkanas, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (174,90 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015-08-20) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 15 Eur (penkiolika eurų) bylinėjimosi išlaidas.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismą.