Klaipėdos apygardos teismo nutartis, e2A-930-253/2021

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2021-10-21
Bylos Nr.: e2A-930-253/2021
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Raimonda Andrulienė, Albina Pupeikienė, Alvydas Žerlauskas
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės „Juris LT“
Atsakovas: uždarosios akcinės bendrovės „Terebro“
Trečiasis asmuo: uždaroji akcinė bendrovė „Kerista“

Civilinė byla Nr. e2A-930-253/2021Teisminio proceso Nr. 2-43-3-01477-2020-5Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 2.6.1.3.6; 2.6.3; 3.3.1.14; 3.3.1.18.1; 3.3.1.20

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. spalio 21 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės, Albinos Pupeikienės (pirmininkės ir pranešėjos) ir Alvydo Žerlausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Juris LT“ ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Terebro“ apeliacinius skundus dėl Tauragės apylinkės teismo 2021 m. gegužės 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Juris LT“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Terebro“ dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Kerista“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Juris LT“ kreipėsi į teismą prašydama: priteisti iš atsakovės 1 292,46 Eur skolos, 8 procentų procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškinio pagrindu nurodė aplinkybes, kad pradinė kreditorė UAB „Kerista“ atsakovės UAB „Terebro“ užsakymu atliko statybos remonto darbus ir išrašė PVM sąskaitą faktūrą apmokėti. Atsakovė pretenzijų dėl atliktų darbų kokybės ir (ar) kitokių pretenzijų nereiškė, įvykdytų statybos ir remonto darbų aktą pasirašė, PVM sąskaitos faktūros kaip išrašytos be pagrindo negrąžino, iš dalies ją apmokėjo, tačiau su pradine kreditore iki galo neatsiskaitė. Pradine kreditorė UAB „Kerista“ 2020 m. rugpjūčio 10 d. perleido ieškovei UAB „Juris LT“ reikalavimo teisę į atsakovę UAB „Terebro“. Todėl ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 1 292,46 Eur skolą, kurią sudaro: 1 141,16 Eur neapmokėta suma pagal 2019 m. gegužės 31 d. PVM sąskaita faktūra KER Nr. 0009241 (apmokėjimo terminas, suėjo 2019 m. birželio 30 d.) 8 procentų palūkanos, kurios sudaro 111,30 Eur sumą už pradelstas 445 dienas (8 proc. x 445 / 365 d.); 40,00 Eur ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų, vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo nuostatomis.

Atsiliepimas

3. Atsakovė UAB „Terebro“ atsiliepime su ieškiniu nesutiko, prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, priteisti bylinėjimosi išlaidas ir skirti ieškovei UAB „Juris LT“ 5 000,00 Eur baudą už piktnaudžiavimą teisėmis ir aiškiai nepagrįsto ieškinio pateikimą. Nurodė, kad atsakovė visiškai atsiskaitė su savo kreditore UAB „Kerista“ ir skola yra sumokėta. Atsakovė visus mokėjimus atliko tiesiogiai UAB „Kerista“, mokėjimai buvo priimti. Pranešimo apie tai, kad lėšos buvo pervestos klaidingai, atsakovė negavo.

4. Trečiasis asmuo UAB „Kerista“ atsiliepime prašė atmesti ieškinio dalį dėl 1 141,16 Eur skolos priteisimo, o dėl kitos dalies spręsti teismo nuožiūra, priteisti trečiojo asmens turėtas bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Tauragės apylinkės teismas 2021 m. gegužės 19 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Minėtu sprendimu nusprendė priteisti ieškovei iš atsakovės 141,16 Eur pagrindinės skolos, 107,47 Eur palūkanų, 40,00 Eur ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų, 8 (aštuonių) procentų dydžio metines palūkanas už bendrą priteistą sumą (288,63 Eur), skaičiuojamas nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos – 2020 m. rugsėjo 21 d. – iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir 95,00 Eur bylinėjimosi išlaidų; kitą ieškinio dalį atmesti; priteisti trečiajam asmeniui iš ieškovės 451,00 Eur bylinėjimosi išlaidų.

6. Dėl reikalavimo perleidimo ir pranešimo apie perleidimą. Teismas nustatęs, jog ieškovė nepateikė patikimų įrodymų, patvirtinančių pranešimo atsakovei apie reikalavimo perleidimo faktą gavimą, ir nustatęs, kad atsakovei apie šį faktą tapo žinoma 2020 m. rugsėjo 25 d., nusprendė, kad 2020 m. rugpjūčio 27 d. ir 2020 m. rugsėjo 1 d. sumokėdama po 500,00 Eur pradinei kreditorei UAB „Kerista“ atsakovė neveikė savo rizika, o tinkamai įvykdė prievolę tinkamai kreditorei. Nurodė, jog konstatavus atsakovės tinkamą prievolės įvykdymą pradinei kreditorei yra pagrindas spręsti apie šioje dalyje vykdytinos atsakovės prievolės ieškovei nebuvimą ir šią ieškinio dalį atmesti.

7. Teismas taip pat nurodė, kad po pranešimo apie reikalavimo perleidimą (po 2020 m. rugsėjo 25 d.) atsakovė privalėjo vykdyti prievolę naujajai kreditorei – UAB „Juris LT“. Nusprendė, jog 141,16 Eur sumos sumokėjimo metu (2020 m. spalio 8 d.) atsakovei esant tinkamai informuotai apie reikalavimo teisės perleidimą UAB „Juris LT“, pastarosios reikalavimas dėl 141,16 Eur skolos yra pagrįstas ir tenkintinas, perėmus jį iš pirminės kreditorės.

8. Dėl palūkanų priteisimo. Teismas pažymėjo, jog pagal 2020 m. rugpjūčio 10 d. reikalavimo perleidimo sutartį pradinė kreditorė UAB „Kerista“ perleido naujajai kreditorei UAB „Juris LT“ reikalavimo teisę ne tik į UAB „Terebro“ 141,16 Eur skolą, tačiau taip pat ir į netesybas, palūkanas ir nuostolius

9. Teismas nurodė, kad bendra palūkanų suma yra 107,47 Eur (105,80 Eur + 0,56 Eur + 1,11 Eur), kuri priteistina ieškovei iš atsakovės.

10. Teismas pažymėjo, jog, atsakovei neatsiskaičius per nustatytą terminą, ieškovės reikalavimas priteisti 40,00 Eur skolos išieškojimo išlaidų, pagal Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo 7 straipsnio 1 dalį, taip pat tenkinamas.

11. Teismas nusprendė, kad ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovo 8 proc. dydžio procesines palūkanas už priteistą 2 88,63 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2020 m. rugsėjo 21 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo yra pagrįstas ir tenkintinas.

12. Dėl baudos skyrimo. Teismas, įvertinęs nagrinėjamos bylos aplinkybes, procesinę eigą, nenustatė pagrindo skirti ieškovei baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 95 straipsnio 2 dalies pagrindu.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į juos argumentai

13. Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Juris LT“ prašo panaikinti Tauragės apylinkės teismo 2021 m. gegužės 19 d. sprendimo dalį dėl atmesto ieškinio dalies dėl 1 000,00 Eur skolos priteisimo ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visa apimtimi, priteisti iš atsakovės ieškovės naudai visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

Atsiliepimas

13.1. Teismo išvados prieštarauja atsakovės atsiliepime į ieškinį išdėstytai pozicijai, byloje esantiems įrodymams ir suformuotai teismų praktikai dėl naujojo kreditoriaus pareigos pranešti skolininkui apie reikalavimo perleidimą.

13.2. Atsakovės atlikti mokėjimai tiesiogiai pradinei kreditorei UAB „Kerista“ buvo atlikti jau atsakovei žinant apie reikalavimo perleidimą, dėl to atsakovė veikė savo rizika ir įvykdė prievolę netinkamam kreditoriui. Teismas nepagrįstai nurodė, kad negalima padaryti patikimos išvados, jog atsakovė el. laišką gavo. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovei apie reikalavimo perleidimą buvo žinoma 2020 m. rugpjūčio 11 d. (vėliausiai kitą darbo dieną) ir nuo šio momento laikytina, kad vienintelis tinkamas prievolės įvykdymas buvo naujajam kreditoriui, t. y. ieškovei.

13.3. Teismas nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos, nepagrįstai ieškovei perkėlė perteklinę įrodinėjimo naštą dėl aplinkybės apie skolininkes; (atsakovės) informavimo apie reikalavimo perleidimą. Teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovė neįrodė, kad atsakovas el. paštu ar paštu pranešimą apie kreditoriaus pasikeitimą gavo. Ieškovė pagal suformuotą teismų praktiką neturi įrodinėti fakto, kad skolininkė gavo pranešimą apie kreditorės pasikeitimą ir reikalavimo perleidimo sutartį. Šiuo atveju ieškovė turi pareigą įrodyti, kad pranešė skolininkei apie reikalavimo perleidimą. Ieškovės įsitikinimu, pranešimo apie kreditoriaus pasikeitimą ir reikalavimo perleidimo sutarties išsiuntimas skolininkui (atsakovui) el. paštu ir paštu registruotu laišku (registruotos buveinės adresu) reiškia tinkamą atsakovo informavimą apie reikalavimo perleidimą.

13.4. Nuo 2020 m. rugpjūčio 11 d., remiantis CK 6.109 straipsnio 7 dalimi, kaip imperatyvia norma, atsakovė privalėjo prievolę ar jos dalį įvykdyti naujajam kreditoriui t. y., ieškovei, nes tik toks prievolės įvykdymo būdas nagrinėjamu atveju yra laikomas tinkamu. Atsakovė, darydama 2020 m. rugpjūčio 27 d. – 500 Eur, 2020 m. rugsėjo 1 d. – 500 Eur mokėjimus pradiniam kreditoriui, veikė savo rizika, t. y., įvertino ar turėjo įvertinti, jog toks prievolės įvykdymas nėra tinkamas ir gali sukelti tam tikrų neigiamų padarinių – tokių kaip naujojo kreditoriaus kreipimasis į teismą dėl skolos priteisimo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimas. Atsakovė, žinodama apie kreditoriaus pasikeitimą, savo rizika atliko mokėjimus netinkamam asmeniui (pradiniam kreditoriui), o ieškovės kaip sąžiningo naujojo kreditoriaus padėtis dėl tokių atsakovės veiksmų niekaip negali būti bloginama.

13.5. Atsakovė, atlikdama mokėjimus pradiniam kreditoriui, apie tai jokia forma neinformavo naujojo kreditoriaus (ieškovės). Tokie atsakovės veiksmai ir procesinis elgesys teismo turi būti pripažinti netinkamu ir nesąžiningu. Ieškiniu reikalaujamos sumos iki šiol ieškovei nėra sumokėtos.

13.6. Atsakovė pradinės kreditorės UAB „Kerista“ atžvilgiu buvo užvedusi civilinę bylą Nr. e2-4713-608/2021 dėl nepagrįsto praturtėjimo. Vien tokio atsakovės ieškinio pareiškimas pradinio kreditoriaus atžvilgiu yra lygus pripažinimui, kad prievolė buvo įvykdyta netinkamam asmeniui, tačiau teismas į tai neatsižvelgė. Faktas, kad atsakovės UAB „Terebro“ ieškinys minėtoje civilinėje byloje buvo patenkintas tik iš dalies, nepaneigia bendros atsakovo pozicijos byloje.

Šalies argumentai

14. Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „Terebro“ prašo Tauragės apylinkės teismo 2021 m. gegužės 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

14.1. Dėl reikalavimo perleidimo sutarties. Atsakovės manymu, skolos perleidimo sutartis, sudaryta tarp ieškovės ir trečiojo asmens, pagal savo turinį yra vienos įmonės atstovavimas kitai įmonei siekiant išieškoti delsiamą mokėti skolą. Toks minėtos sutarties turinys neatitinka įstatymo ir negali sudaryti jokių pasekmių atsakovei. Teismas turėjo atlikti pateiktos sutarties vertinimą. Skolos perleidimo sutarties apsimestinumo konstatavimas – pakankamas pagrindas atmesti ieškovės ieškinį atsakovei, teismas šių aplinkybių nevertino, dėl jų nepasisakė.

14.2. Skolos perleidimo sutartis yra neteisėta ir dėl kitų aspektų: ieškovė, teikdama reikalavimą teismui dėl skolos priteisimo iš atsakovės, turėjo pareigą pateikti atsakovei ir skolos perleidimo sutartį. Iš šios minėtos sutarties atsakovė galėtų gauti visus jai reikiamus duomenis. Atsakovei pateiktoje skolos perleidimo sutartyje yra ištrinto, neįskaitomo teksto. Visos ar dalies informacijos neatskleidimas atsakovei gali lemti jos elgesio skolos išieškotojo atžvilgiu iškreipimą, kadangi, tik išsamiai susipažindinusi su visa sutartyje turima informacija, atsakovė turi galimybę priimti informacija pagrįstą sprendimą dėl sandorio.

14.3. Teismas priimdamas ieškinį nepastebėjo netinkamai pateiktų dokumentų. Atsakovės teigimu, yra pažeistos jos teisės, nes negali dokumento panaudoti savo teisių gynybai. Atsakovės manymu, nagrinėjamu atveju yra tik neoriginalaus dokumento kopija, nepatvirtinta byloje dalyvaujančio advokato, todėl tolimesnio ieškinio nagrinėjimas yra neįmanomas, nes ieškinys neturi pagrindo.

14.4. Dėl palūkanų priteisimo ir pagrindinės skolos sumokėjimo. Teismo sprendimas dėl priteistinų palūkanų dydžio yra nepagrįstas ir naikintinas. Jeigu UAB „Kerista“ priėmė ir užskaitė 1 000,00 Eur skolą kaip atsakovės skolos padengimą šiossumos, ir iš esmės atsisakė nuo palūkanų reikalavimo, tai ieškovė negalėjo ir neturėjo jokio pagrindo kelti reikalavimo dėl palūkanų apskaičiavimo ir priteisimo nuo visos 1 141,00 Eur sumos, nes toks elgesys reiškia paskesnio kreditoriaus teisių išplėtimą lyginant su pradinio kreditoriaus teisėmis, nevertinant, kad tai papildomai nepagrįstai blogina atsakovės ekonominę padėtį. Ieškovė gali turėti teisę tik į nesumokėto 141,16 Eur skolos likučio už laikotarpį nuo 2020 m. rugsėjo 2 d. iki 2020 m. spalio 8 d. mokėtinas palūkanas, tai sudaro 1,11 Eur (141,16 Eur x 36 d. x 8 proc. / 365 d.) sumą.

14.5. Pagrindinės skolos priėmimas įrodo, kad jokių palūkanų trečiasis asmuo neperleido. Ieškovė nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų tinkamą skolininkės informavimą apie įvykusį reikalavimo teisės perleidimą ir naująją kreditorę, o tai įrodyti buvo būtent ieškovės, tvirtinančios apie šios įstatymo reikalaujamos aplinkybės egzistavimą, pareiga.

14.6. Teismas, pažeisdamas CPK 178 straipsnį, netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą ir rėmėsi duomenimis, kurie neatitinka visų įrodymų požymių. Teismas, priimdamas sprendimą ir nevertindamas atsakovės pozicijos skolos perleidimo atžvilgiu, neatlikdamas sutarties turinio vertinimo ir vertindamas ieškovės profesinės veiklos atidumo, vadovavosi prielaidomis ir tyrimų nepagrįstomis išvadomis (nuomone), kurie neatitinka atsakovės ir trečio asmens pozicijos (procesiniuose dokumentuose ir duotų proceso metu paaiškinimų).

Atsiliepimas

15. Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą trečiasis asmuo UAB „Kerista“ prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti; iš bylos šalių priteisti trečiojo asmens naudai visas jo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

15.1. Trečiasis asmuo pareiškia, jog su ieškovės apeliaciniu skundu nesutinka, laiko jį nepagrįstu ir neteisėtu.

15.2. Trečiasis asmuo palaiko teismo padarytą išvadą, jog bylos svarstymui ieškovė nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų tinkamą skolininkės informavimą apie įvykusį reikalavimo teisės perleidimą ir naująją kreditorę, o tai įrodyti buvo būtent ieškovės, tvirtinančios apie šios įstatymo reikalaujamos aplinkybės egzistavimą, pareiga.

15.3. Trečiojo asmens manymu, įsiteisėjęs Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas (civilinė byla Nr. e2-4713-608/2021) šios nagrinėjamos civilinės bylos atžvilgiu turi prejudicinę galią, o jame nustatyta faktinė aplinkybė dėl sužinojimo apie reikalavimo perleidimo momentą yra laikytina prejudiciniu faktu, kurio įrodinėti nereikia. Ieškovė, būdama trečiuoju asmeniu nurodomoje civilinėje byloje Vilniaus miesto apylinkės teisme, apeliacinio skundo dėl šio sprendimo nepateikė, todėl manytina, jog ieškovė sutiko su tokiu Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu ir jame teismo konstatuotomis aplinkybės, įskaitant ir tai, kad apie reikalavimo perleidimo faktą atsakovė sužinojo tik 2020 m. rugsėjo 25 d.

15.4. Pažymi, jog perleidimo sutarties 11 punktas leido trečiajam asmeniui priimti mokėjimą iš atsakovės. Trečiojo asmens įsitikimu, nei perleidimo sutarties 11 punkte, nei kitose perleidimo sutarties sąlygose nėra nustatyta trečiojo asmens (pradinio kreditoriaus) pareiga tais atvejais, kai jis gauna atsiskaitymą iš skolininko, tą sumokėtą pagrindinę skolą grąžinti atgal atsakovei (skolininkei) ar pervesti ieškovei (naujajam kreditoriui). Perleidimo sutartis ir kartu jos 11 punktas nedraudžia trečiajam asmeniui priimti pagrindinės skolos sumokėjimą iš atsakovės, tačiau kartu įpareigoja trečiąjį asmenį apie tokio atsiskaitymo faktą nedelsiant informuoti ieškovę. Tokį informavimą trečiasis asmuo atliko (byloje yra tai patvirtinantys rašytiniai įrodymai – 2020 m. rugsėjo 1 d. trečiojo asmens pranešimas ieškovei ir 2020 m. rugpjūčio 28 d. ieškovės pranešimas trečiajam asmeniui).

15.5. Šiomis nurodytomis aplinkybėmis trečiasis asmuo rėmėsi ir jas trečiojo asmens atstovas nurodė 2021 m. balandžio 29 d. teismo posėdžio metu, teikdamas trečiojo asmens paaiškinimus, tačiau konstatuojamoje sprendimo dalyje teismas dėl šių trečiojo asmens nurodytų aplinkybių nepasisakė ir šių aplinkybių nevertino.

15.6. Trečiasis asmuo sutinka su teismo sprendimo rezoliucine dalimi. Tačiau trečiasis asmuo mano, kad teismas neištyrė ir neįvertino bylai reikšmingų faktinių aplinkybių ir jas pagrindžiančių įrodymų, ir dėl jų nepasisakė, t. y. dėl perleidimo sutarties 11 punkto aiškinimo ir jo teisinės reikšmės sprendžiant tarp šalių kilusį teisminį ginčą, dėl ieškovės piktnaudžiavimo tiek, kiek ji, teikdama ieškinį, žinojo apie pagrindinės skolos sumokėjimą trečiajam asmeniui, taip pat teisiškai nekvalifikavo perleidimo sutarties, neišaiškino tikrojo šios sutarties turinio, nors apie tai savo pasisakymuose teismo posėdžio metu minėjo atsakovės atstovas ir tam skyrė pakankamai daug dėmesio ir laiko.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą bei pagrįstumą analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

17. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

18. Teisėjų kolegija pažymi, kad nacionaliniam civiliniam procesui yra būdinga ribota apeliacija, kuri pasireiškia tuo, kad apeliacinės instancijos teismas ne pakartotinai nagrinėja bylą iš esmės, o atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, kartu, kaip minėta, patikrina, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-1075/2018; 2019 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-219/2019). Taigi apeliacinės instancijos teisme bylos nagrinėjimo ribas nusako apeliacinio skundo dalykas (apeliantų prašymas) ir apeliacinio skundo pagrindas, argumentai, kuriais įrodinėjamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ir nepagrįstumas (CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 ir 5 punktai).

19. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo iš dalies tenkintas ieškovės UAB „Juris LT“ ieškinys dėl skolos priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl esminių faktinių bylos aplinkybių

20. Byloje nustatyta, kad trečiasis asmuo UAB „Kerista“ (pardavėja) už atliktus statybos remonto darbus 2019 m. gegužės 31 d. atsakovei UAB „Terebro“ (pirkėjai) išrašė PVM sąskaitą faktūrą (serija KER Nr. 0009241), kurios suma 2 486,31 Eur.

21. UAB „Kerista“ (pradinė kreditorė) ir ieškovė UAB „Juris LT“ (naujoji kreditorė) 2020 m. rugpjūčio 10 d. sudarė reikalavimo perleidimo sutartį (toliau – Sutartis arba Reikalavimo perleidimo sutartis), pagal kurią pradinė kreditorė UAB „Kerista“ perleido naujajai kreditorei UAB „Juris LT“ reikalavimo teisę į UAB „Terebro“ susidariusią 1 141,16 Eur skolą kartu su visomis netesybomis, palūkanomis ir nuostoliais.

22. 2020 m. rugpjūčio 11 d. UAB „Juris LT“ (naujoji kreditorė) parengtu pranešimu informavo atsakovę UAB „Terebro“ (skolininkę) apie kreditorės pasikeitimą, išsiųsdama pranešimą el. paštu ((duomenys neskelbtini)) ir registruotu paštu.

23. Byloje nustatyta ir nekilo ginčo dėl aplinkybės, kad atsakovė UAB „Terebro“ padengė 1 141,16 Eur susidariusį įsiskolinimą, atlikdama tris bankinio mokėjimo pavedimus pradinei kreditorei – UAB „Kerista“ (2020 m. rugpjūčio 27 d. pervesta – 500,00 Eur; 2020 m. rugsėjo 1 d. – 500,00 Eur; o 2020 m. spalio 8 d. – 141,16 Eur).

24. Ieškovė UAB „Juris LT“ (naujoji kreditorė), remdamasi 2020 m. rugpjūčio 10 d. reikalavimo perleidimo sutartimi, šioje byloje prašė iš atsakovės UAB „Terebro“ priteisti 1 292,46 Eur sumą (t. y., 1 141,16 Eur skolą, 102,05 Eur palūkanas, 40,00 Eur ikiteisminio išieškojimo išlaidas).

25. Atsakovė UAB „Terebro“, įvykdžiusi prievolę pradinei kreditorei UAB „Kerista“, gindamasi nuo ieškovės pareikštų reikalavimų, inicijavo dar vieną teisminį ginčą dėl pradinės kreditorės nepagrįsto praturtėjimo, reikalaudama sugrąžinti 1 141,16 Eur. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. balandžio 23 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies, priteisdamas UAB „Terebro“ iš UAB „Kerista“ 141,16 Eur sumą, o kitą ieškinio dalį atmetė (civilinė byla Nr. e2-4713-608/2021, Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenys, CPK 179 straipsnio 3 dalis).

26. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu ieškinį patenkino iš dalies. Ieškovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu atmestais ieškinio reikalavimais, o atsakovė – su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinius skundus. Ieškovė apeliacinį skundą grindžia tuo, jog teismo išvados prieštarauja atsakovo atsiliepime į ieškinį išdėstytai pozicijai, byloje esantiems įrodymams ir suformuotai teismų praktikai dėl naujojo kreditoriaus pareigos pranešti skolininkui apie reikalavimo perleidimą. Atsakovė nurodo, kad teismo sprendimo išvados padarytos netinkamai aiškinant ir taikant galiojančias materialinės teisės normas dėl sutarčių (sandorių) bei reikalavimo perleidimo aiškinimo, buhalterinės apskaitos tvarkymo, pažeidžiant procesinės teisės normas dėl įrodinėjimo pareigos paskirstymo ir įrodymų vertinimo, pažeidžiant šalių lygybės ir rungimosi principus, dėl to buvo priimtas nepagrįstas teismo sprendimas.

27. Atsižvelgdama į apeliacinių skundų argumentus ir reikalavimus, apeliacinio teismo teisėjų kolegija toliau pasisako dėl skundžiamo teismo sprendimo, kartu pasisakydama dėl apeliacinių skundų ir atsiliepimo į juos argumentų.

Dėl ieškovės apeliacinio skundo

28. Ieškovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria atmestas jos reikalavimas dėl 1 000,00 Eur skolos priteisimo, apeliacinį skundą motyvuodama tuo, kad teismas netinkamai vertino įrodymus dėl atsakovės informavimo apie kreditoriaus pasikeitimą. Vadinasi, nagrinėjamu atveju aktualus pranešimo apie reikalavimo teisės perleidimą įteikimo klausimas, t. y. kada atsakovė UAB „Terebro“ buvo informuota apie reikalavimo teisės perleidimą naujajam kreditoriui.

29. Reikalavimo perleidimas (cesija) yra sutartis, kuria kreditorius (cedentas) perleidžia trečiajam asmeniui (cesionarijui) savo reikalavimo teisę reikalauti, kad skolininkas įvykdytų prievolę. CK 6.101 straipsnio 1 dalyje nustatyta teisė kreditoriui be skolininko sutikimo perleisti reikalavimą kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu. Reikalavimo teisės perleidimas yra vienas iš prievolės dalyvių (kreditorių) pasikeitimo atvejų, kai vietoje vieno kreditoriaus atsiranda kitas, ir pagal nurodytoje normoje nustatytą bendrąją taisyklę pradinis kreditorius turi teisę perleisti turimą ar būsimą reikalavimą naujajam kreditoriui be skolininko sutikimo, jeigu tai nedraudžiama įstatymo ar sutarties. Tai reiškia, kad skolininko sutikimo perleidžiant reikalavimą nereikalaujama dėl to, kad jo teisinė padėtis dėl kreditoriaus pasikeitimo nesikeičia, t. y. jo teisinė padėtis naujojo kreditoriaus atžvilgiu negali būti blogesnė už buvusią pradiniam kreditoriui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2011).

30. Ir nors skolininko pozicija (jo sutikimas ar nesutikimas) neturi įtakos reikalavimo perleidimo sandorio galiojimui, nes skolininko sutikimas dėl reikalavimo perleidimo nėra reikalavimo perleidimo sąlyga (jeigu tai nenustatyta įstatyme ar sutartyje), skolininkui reikia pranešti apie reikalavimo teisės perleidimą. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad reikalavimo perleidimo sandoris teisinius padarinius skolininkui sukuria tik tinkamai jam apie sandorį pranešus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-168/2010).

31. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.109 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad reikalavimo perleidimo faktas gali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis ir patį skolininką tik nuo to momento, kai skolininkas sutiko, kad reikalavimas būtų perleistas (jeigu, kaip minėta pirmiau, toks sutikimas būtų reikalingas pagal sutartį ar įstatymą), arba nuo to momento, kai skolininkas gavo reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančio dokumento kopiją ar kitokį reikalavimo perleidimo fakto įrodymą. Pagal CK 6.109 straipsnio 7 dalį skolininkas privalo įvykdyti prievolę naujajam kreditoriui tik tuo atveju, kai šis reikalaudamas pateikia ir reikalavimo perleidimo sutartį. Taigi prievolės dalyviams esminę reikšmę turi pranešimas apie reikalavimo perleidimo faktą, nes nuo pranešimo momento pradinio ir naujojo kreditoriaus sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis pradeda veikti skolininkui ir nuo šio momento reikalavimo perleidimo faktą naujasis kreditorius gali panaudoti prieš skolininką.

32. Nagrinėjamo ginčo atveju ieškovės įgyti reikalavimai kildinami iš atliktų statybos remonto darbų pagrindu UAB „Kerista“ 2019 m. gegužės 31 d. išrašytos PVM sąskaitą faktūrą (serija KER Nr. 0009241) apmokėjimo. Minėta, jog pradinė kreditorė (UAB „Kerista“) 2020 m. rugpjūčio 10 d. reikalavimo teisių perleidimo sutarties pagrindu perleido naujajai kreditorei, t. y. ieškovei (UAB „Juris LT“), reikalavimo teisę į 1 141,16 Eur sumą, neapmokėtą pagal minėtą 2019 m. gegužės 31 d. PVM sąskaitą faktūrą.

33. Atsakovė bylos nagrinėjimo metu laikėsi pozicijos, jog apie reikalavimo perleidimo sutartį tapo žinoma gavus dokumentus iš teismo, o iki tol UAB „Juris LT“ laikė savo kreditorės UAB „Kerista“ atstove. Pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, konstatuodamas, jog byloje nustačius, kad atsakovei apie reikalavimo perleidimo faktą tapo žinoma 2020 m. rugsėjo 25 d., atsakovė 2020 m. rugpjūčio 27 d. ir 2020 m. rugsėjo 1 d. sumokėdama po 500,00 Eur pradinei kreditorei UAB „Kerista“ neveikė savo rizika, o tinkamai įvykdė prievolę tinkamai kreditorei. Taip pat nusprendė, kad po pranešimo apie reikalavimo perleidimą (po 2020 m. rugsėjo 25 d.) atsakovė privalėjo vykdyti prievolę naujajai kreditorei – UAB „Juris LT“, todėl pastarosios reikalavimas dėl 141,16 Eur skolos yra pagrįstas ir tenkintinas.

34. Pirmosios instancijos teismo nustatyta, kad ieškinys ir jo priedai (tarp kurių ir reikalavimo teisių perleidimo sutartis) atsakovei šioje byloje buvo įteikti 2020 m. rugsėjo 25 d. Nurodė, kad ieškovė nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų tinkamą skolininkės (atsakovės) informavimą apie įvykusį reikalavimo teises perleidimą ir naująją kreditorę, o vien faktas, kad ieškovė siuntė pranešimą dėl kreditorės pasikeitimo bendruoju el. paštu ir registruotu laišku (adresuojant siuntą (duomenys neskelbtini)), neleidžia daryti patikimos išvados, kad skolininkė iš tiesų bet kuriuo nors iš paminėtų būdu gavo reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančio dokumento kopiją, nes tokia išvada būtų pagrįsta tik prielaida.

35. Pažymėtina, kad pagal CPK 182 straipsnio 2 punkto nuostatas nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). CPK 279 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad sprendimui, nutarčiai ar įsakymui įsiteisėjus šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius.

36. Kasacinio teismo jurisprudencijoje dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo yra suformuluotos tokios pagrindinės taisyklės: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-499-403/2017). Aiškindamas CPK 279 straipsnio 4 dalies nuostatas kasacinis teismas yra nurodęs, kad šioje teisės normoje įtvirtinta įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata (išspręstos bylos) galia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-214/2008). Fakto prejudicijos paskirtis – išvengti pakartotinio aplinkybės nustatymo teisme, kai ji teismo jau buvo nustatyta kitoje byloje tarp tų pačių asmenų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-286-421/2018).

37. Kaip nurodyta pirmiau, teismo nustatytos aplinkybės pripažįstamos prejudiciniais faktais nagrinėjant kitą bylą tik esant aktualių sąlygų visetui, be kita ko – kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims. Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. e2-4713-608/2021 iškelta ir išnagrinėta pagal ieškovės UAB ,,Terebro“ ieškinį atsakovei UAB ,,Kerista“ ir trečiajam asmeniui atsakovo pusėje, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, UAB „Juris LT“ dėl nepagrįsto praturtėjimo ir be pagrindo įgyto turto grąžinimo. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. balandžio 23 d. sprendimu (civilinėje byloje Nr. e2-4713-608/2021) pripažino, jog ieškovė (UAB ,,Terebro“) buvo tinkamai informuota apie atsakovės (UAB ,,Kerista“) reikalavimo jos atžvilgiu perleidimą naujajam kreditoriui (UAB „Juris LT“) 2020 m. rugsėjo 25 d. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo nesiremti nustatytu faktu kaip prejudicine aplinkybe, nes buvo tiriamos tos pačios aplinkybės, kurios yra reikšmingos ir šioje byloje. Dėl šių aplinkybių konstatuotina, kad esant būtinų sąlygų visetui ankstesnėje byloje nustatytos aplinkybės turi prejudicinių faktų galios šiai bylai.

38. Atmestinas ieškovės apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą. Pažymėtina, jog jei viena šalis neigia fakto (įvykio) buvimą (pranešimo apie reikalavimo perleidimą gavimą), visa šio įvykio įrodinėjimo našta tenka šaliai, kuri tvirtina, kad toks įvykis įvyko. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą, teisingai įvertino šalių pastangas įrodinėjimo procese ir jų rezultatus ir padarė teisingas išvadas. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su pirmosios instancijos teismo atliktu byloje pateiktų įrodymų vertinimu ir išvada, kad ieškovė nepateikė pagrįstų įrodymų, kurie patvirtintų tinkamą skolininko informavimą reikalavimo teises perleidžiant naujajam kreditoriui, o tai įrodyti buvo būtent ieškovės, tvirtinančios apie šios įstatymo reikalaujamos aplinkybės egzistavimą, pareiga (CPK 185 straipsnis).

39. Taigi šios aplinkybės ir kiti byloje surinkti įrodymai teikia pagrindą pritarti pirmosios instancijos teismo sprendimui, kad ieškovė nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų tinkamą skolininkės informavimą apie reikalavimo teises perleidimą naujajai kreditorei, todėl teismui buvo pagrindas padaryti išvadą apie šioje dalyje ginčijamos atsakovės prievolės (dėl 1 000,00 Eur skolos) ieškovei nebuvimą ir šią ieškinio dalį atmesti.

40. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovės apeliacinio skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį. Vadinasi, pirmosios instancijos teismo sprendimas ginčijamu aspektu yra pagrįstas ir teisėtas.

Dėl atsakovės apeliacinio skundo

41. Atsakovės apeliaciniame skunde prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria patenkintas ieškinys dėl skolos priteisimo. Savo teisių pažeidimą pirmosios instancijos teisme atsakovė grindžia tuo, kad teismas, priimdamas sprendimą, nevertino atsakovės pozicijos dėl sutarties turinio vertinimo, taip pat nevertino ieškovės profesinės veiklos atidumo, vadovavosi prielaidomis ir tyrimų nepagrįstomis išvadomis (nuomonė), kurie neatitinka nei atsakovės, nei trečiojo asmens pozicijos. Atsakovės nuomone, skolos perleidimo sutartis, sudaryta tarp ieškovo UAB „Juris Lt“ ir trečiojo asmens UAB „Kerista“, yra skolos perleidimo sutartis tik pagal sutarties pavadinimą, bet pagal esmę tai nėra skolos perleidimo sutartis, o atstovavimo sutartis. Atsakovei teigiant tai, kad minėta sutartis yra apsimestinė, teismas turėjo pareigą išanalizuoti sutartį ir atlikti sutarties turinio įvertinimą. Atsakovės manymu, ieškovė nesudarinėjo atlygintinos sutarties ir turėjo gauti iš trečiojo asmens UAB „Kerista“ sėkmės mokestį tik tuo atveju, jeigu atsakovė sumokėtų skolą.

42. Pažymėtina, kad sutartys ir kitokie sandoriai, tiesiogiai numatyti įstatymuose arba juose ir nenumatyti, bet jiems neprieštaraujantys, yra įstatyme įtvirtinti asmens teisių ir pareigų atsiradimo pagrindai (CK 1.136 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Kai asmuo ieškinio reikalavimą kildina iš sutarčių, teismui kyla būtinybė teisiškai kvalifikuoti sutartį ir išsiaiškinti tikrąjį sutartimi nustatytą šalių teisių ir pareigų turinį, remiantis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 straipsnis).

43. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su atsakovės pozicija, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nėra tiek išsamus, kiek reikalinga, nes jame liko neaptarti atsakovės argumentai, susiję su sutarties kvalifikavimu, šioje ginčo dalyje teismo sprendimas nepakankamai motyvuotas. Kita vertus, teismo sprendimo turinio trūkumai savaime nelemia vertinimo, kad pirmosios instancijos teismas šių argumentų ir įrodymų, padarydamas sprendime išvadą dėl ginčo sutarties kvalifikavimo, apskritai netyrė ar neįvertino (CPK 185 straipsnis). Procesinio teismo sprendimo motyvavimo trūkumai nesudaro pagrindo panaikinti teismo sprendimą, kai jo turinys vis dėlto leidžia suprasti, kokias išvadas dėl ginčo dalyko teismas padarė ir kodėl (CPK 328 straipsnis). Kitaip nei nurodoma apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas taikė tinkamas teisės nuostatas, dėl to ginčą išsprendė teisingai, be kita ko, remdamasis ir įrodymų tikėtinumo taisykle. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs skundžiamo sprendimo turinį, šalių pateiktus dokumentus ir išklausęs teismo posėdžių garso įrašus, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino ginčo sutarties sąlygų aiškinimą ir kvalifikavimą, aiškinosi tikruosius šalių ketinimus, tačiau ginčijamame sprendime jų neaptarė. Tokiu atveju teismo sprendimo surašymo (motyvavimo) trūkumus ištaiso apeliacinės instancijos teismas.

44. Sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus, o pastarieji įgyja reikalavimo teisę (CK 6.154 straipsnio 1 dalis). Sutarties laisvės principas suteikia šalims galimybę laisva valia susitarti dėl sutarties turinio, sutartimi prisiimamų įsipareigojimų, jų vykdymo tvarkos ir kt. (CK 6.156 straipsnis). Todėl tuo atveju, kai sutarties sąlygos neprieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, viešajai tvarkai ar gerai moralei, sutarties šalys yra saistomos sutartinių įsipareigojimų vykdymo tokiu būdu, kokiu jos pačios susitarė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-295-219/2020).

45. Sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193–6.195 straipsniuose ir suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Pagal nuoseklią kasacinio teismo praktiką, kai kyla šalių ginčas dėl konkrečios sutarties turinio, jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Tačiau toks sutarties aiškinimo būdas ne visada leidžia tiksliai įvertinti sutarties turinį ir nustatyti bendrą subjektyvią kontrahentų valią sukurti atitinkamus įsipareigojimus. Sutarties šalių ketinimus lemia kiekvienos iš šalių individualios savybės ir poreikiai, taigi šalių ketinimai gali nesutapti. Be to, kilus sutarties šalių ginčui, teisme gali nepavykti nustatyti tikrųjų šalių ketinimų, ypač jei sandorio šalys laikosi priešingų pozicijų, skirtingai interpretuoja sudarant sutartį buvusią jų valią ar ją iškreipia, nesutaria dėl sutarties tikslų ar turinio. Todėl tais atvejais, kai šalys skirtingai aiškina savo ketinimus pagal sutartį ir kai neįmanoma jų nustatyti taikant subjektyvų (šalių tikrųjų ketinimų) sutarties aiškinimo būdą, prioritetas teiktinas pažodiniam sutarties teksto aiškinimui (lingvistiniam aiškinimui), kaip objektyviausiai atspindinčiam tikrąją šalių valią dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio. Subjektyvusis sutarties aiškinimo metodas ir teksto lingvistinis aiškinimas sudaro darnią sutarčių aiškinimo metodų sistemą, kuria remiantis nustatomas šalių valios turinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-130-695/2018; 2019 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-611/2019; 2020 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-100-823/2020).

46. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovė buvo tinkamai informuota apie skolos perleidimą po 2020 m. rugsėjo 25 d., todėl atsakovei esant tinkamai informuotai apie reikalavimo teisės perleidimą UAB „Juris LT“, pastarosios reikalavimą dėl 141,16 Eur skolos pripažino kaip pagrįstą ir tenkino.

47. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad ieškovė ir trečiasis asmuo 2020 m. rugpjūčio 10 d. sudarė reikalavimo perleidimo sutartį, kuria pradinis kreditorius perleido ieškovei, kaip naujam kreditoriui, 1 141,16 Eur skolą reikalavimo teisę į skolininkę UAB „Terebro“ (atsakovę). Šalys iš esmės nesutaria dėl šios sutarties kvalifikavimo. Ieškovė nurodo, kad buvo sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis, o atsakovė teigia, kad pagal savo esmę tarp šalių sudaryta sutartis yra pavedimo (atstovavimo) sutartis.

48. Teismo vertinimu, aplinkybę, kad sandoris yra apsimestinis, reikia įrodyti. Nagrinėjamos bylos atveju atsakovei nors ir nepareiškus ieškinio reikalavimo dėl sutarties pripažinimo negaliojančia, tačiau savo atsikirtimus grindžiant tuo, jog ginčo sutartis savo esme sukūrė ne reikalavimo teisės perleidimo, tačiau pavedimo teisinius santykius, t. y. sprendžiant, ar yra pagrindo taikyti niekinio sandorio negaliojimo pasekmes, teismas, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 straipsnis), turi aiškintis tikruosius sandorio šalių ketinimus, tikslus, atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, kitas svarbias aplinkybes, kurios padėtų nustatyti, ar sandorį sudariusių šalių valia iš tikrųjų atitiko jų valios išorinę išraišką, ar buvo siekiama kitų tikslų, kurių sandoryje užfiksuota šalių valia neatitinka, o priešingai – juos pridengia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2011; 2014 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-473/2014).

49. Bendruosius reikalavimo perleidimo klausimus reglamentuoja CK 6.101–6.110 straipsniai. CK 6.101 straipsnio 1 dalyje bei 6.102 straipsnyje yra apibrėžti reikalavimo perleidimo ribojimai. Reikalavimo perleidimas yra vienas iš asmenų pasikeitimo prievolėje būdų, kurio esmė ta, kad pradinis kreditorius perduoda kitam asmeniui turimą galiojantį reikalavimą sutarties arba įstatymo pagrindu, perleidus reikalavimą pasikeičia kreditorius prievolėje, o prievolė išlieka nepakitusi (CK 6.101 straipsnio 1 dalis). Reikalavimo perleidimo teisei galioja bendrieji disponavimo civilinėmis teisėmis principai: asmuo savo nuožiūra gali naudotis civilinėmis teisėmis tiek, kiek tai nepažeidžia imperatyviųjų įstatymo nuostatų ir kitų asmenų teisių (CK 1.137 straipsnis).

50. Kasacinio teismo praktikoje išskirti šie pagrindiniai reikalavimo perleidimo bruožai: 1) cesijos sutartimi perleidžiamas ne daiktas, bet reikalavimo teisė; 2) kreditorius gali perduoti savo reikalavimo teisę kitam asmeniui, t. y. naujajam kreditoriui, pagal reikalavimo teisės perleidimo sutartį, kuri doktrinoje vadinama cesijos sutartimi; 3) reikalavimo teisei perleisti nereikia skolininko sutikimo, išskyrus įstatymo ar sutarties nustatytas išimtis (CK 6.101 straipsnio 1, 5 dalys); 4) reikalavimo perleidimas (cesija) yra vienas iš asmenų pasikeitimo prievolėje būdų; 5) reikalavimo perleidimas suprantamas kaip prievolės aktyviosios šalies – kreditoriaus – pakeitimas kitu asmeniu, kai pati prievolė išlieka nepakitusi. Taigi cesija nėra abstraktus savarankiškas sandoris, o yra susietas su pagrindiniu sandoriu, kuriame vyko reikalavimų pasikeitimas, t. y. sutartimi, kuri yra cesijos esmė; 6) kai pagal cesijos sutartį pradinis kreditorius perduoda savo reikalavimo teisę naujajam kreditoriui, jis nustoja būti prievolės šalis, o vietoj jo prievolėje atsiranda naujasis kreditorius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 5 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos bylose dėl asmenų pasikeitimo prievolėje apžvalga Nr. AC-54-1. Teismų praktika. 2021, 54, p. 712–749).

51. Kaip minėta, šios bylos atveju reikalavimo perleidimo sutarties dalykas – atliktų statybos remonto darbų pagrindu UAB „Kerista“ 2019 m. gegužės 31 d. išrašytos PVM sąskaitos faktūros (serija KER Nr. 0009241) apmokėjimas. Ieškovės ir trečiojo asmens 2020 m. rugpjūčio 10 d. sudarytos Reikalavimo perleidimo sutarties 1 punkte įvirtinta, kad šia sutartimi pradinis kreditorius perleidžia naujajam kreditoriui savo reikalavimo teisę į sutarties (i) punkte nurodytas skolas kartu su visomis netesybomis (bauda, delspinigiais), palūkanomis bei nuostoliais, kurie turi būti skolininko sumokėti pradiniam kreditoriui, reikalavimo teisę į įkeitimą, laidavimą ar kitokį prievolės įvykdymo užtikrinimo būdą, kuris susijęs su skolininkų skolomis pradiniam kreditoriui, taip pat bet kokias kitas iš minėtų skolų kylančias ir / ar su ja susijusias reikalavimo teises, toliau vadinama „Reikalavimo teise“. Šios sutarties 2 punkte nurodyta, jog naujasis kreditorius už anksčiau nurodytos reikalavimo teisės perleidimą atsiskaito šios sutarties 8–9 punktuose nurodyta tvarka. Pagal sutarties 9 punktą naujasis kreditorius įsipareigoja sumokėti pradiniam kreditoriui tokia tvarka ir sąlygomis: per 5 (penkias) kalendorines dienas, kai skolininkas atsiskaitys su naujuoju kreditoriumi, t. y. sumokės naujajam kreditoriui pagrindinę skolą, perleistą pradinio kreditoriaus naujajam kreditoriui šia reikalavimo teisės perleidimo sutartimi (Sutarties 9.1 punktas). Reikalavimo perleidimo sutarties 10 punktu šalys susitarė, jog reikalavimo teisė naujajam kreditoriui pereina nuo šios sutarties pasirašymo momento. Taigi nurodytos aplinkybės patvirtina pagrindinius reikalavimo perleidimo sutarties požymius.

52. Teisėjų kolegijos vertinimu, ginčo sutartyje aiškiai įtvirtintas reikalavimo perleidimas. Aplinkybė, kad ginčijamos sutarties šalys susitarė dėl atsiskaitymo tvarkos, savaime nereiškia, kad sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis yra apsimestinė. Tai tik patvirtina sutarties šalių valią sudaryti atlygintinę reikalavimo perleidimo sutartį.

53. Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad šalys nesutarė (t. y., skirtingos pozicijos laikėsi) dėl reikalavimo perleidimo sutartyje įtvirtino 11 punkto. Reikalavimo perleidimo sutarties 11 punkte numatyta, jog „skolininkui, po šios sutarties pasirašymo, sumokėjus visą ar dalį skolos, perleistos pagal šią sutartį naujajam kreditoriui, pradinis kreditorius apie tai privalo nedelsiant informuoti naująjį kreditorių. Pradiniam kreditoriui neinformavus naujojo kreditoriaus apie perleisto reikalavimo ar jo dalies padengimą, pradinis kreditorius privalo atlyginti visus pastarojo patirtus nuostolius dėl reikalavimo teisės, įgytos pagal šią sutartį, įgyvendinimo skolininko atžvilgiu“. Teismo posėdžio, įvykusio 2021 m. balandžio 29 d. metu, trečiasis asmuo laikėsi pozicijos, kad reikalavimas pagal Reikalavimo perleidimo sutartį perėjo ieškovei, tačiau ieškovė rengdama sutartį numatė tokia galimybę, kad atsiskaitymas gali būti atliktas ir su pradiniu kreditoriumi, ir tuo atveju ieškovė turi teisę pretenduoti į „sėkmės mokestį“. (2021 m. balandžio 29 d. teismo posėdžio 2 dalies garso įrašas: 1 val. 08 min. 32 sek. – 1 val. 18 min. 17 sek.). Ieškovės atstovas teismo posėdžio metu (2021 m. balandžio 29 d. teismo posėdis) nurodė, kad vienas iš pagrindinių veiklos tikslų – reikalavimo teisių pirkimas ir skolų išieškojimas. Šiuo atveju buvo sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis, reikalavimas buvo perleidžiamas atlygintinai, susitarta dėl atlygio už reikalavimo perleidimo sumokėjimą tvarkos. Ieškovės atstovas, pasisakydamas dėl ginčo sutarties 11 punkto, nurodė, jog šiame punkte nėra nurodyta, kad trečiasis asmuo turi teisę priimti skolos mokėjimą, kadangi tai prieštarautų sutarties esmei įstatymo normoms, kadangi pradinis kreditorius perleido savo teisę. Teigė, kad ginčo sutarties 11 punktas buvo įtvirtintas tik dėl to, kad nei ieškovas, nei pradinis kreditorius negali padarytis įtakos skolininko veiksmams dėl skolos apmokėjimo. (2021 m. balandžio 29 d. teismo posėdžio 2 dalies garso įrašas: 1 val. 26 min. 38 sek. – 1 val. 28 min. 44 sek.). Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų suponuoti išvadą, kad sutarties šalys būtų susitarusios dėl „sėkmės mokesčio“. Byloje esančių duomenų visuma ir aptartos aplinkybės yra pakankamos nuspręsti, jog teiginiai dėl „sėkmės mokesčio“ laikytini nepagrįsti.

54. Minėta, jog CK 6.156 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir šio kodekso nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. Šiame straipsnyje nustatytas sutarties laisvės principas apima ir šalių teisę pasirinkti ir sudaryti tokios rūšies sutartį, kuri labiausiai atitinka jų interesus. Taigi net ir tais atvejais, jei kai kurios sudarytos sutarties sąlygos nėra visiškai būdingos atitinkamos rūšies sutarčiai, reglamentuojamai CK, tai savaime nereiškia, kad šalys sudarė kitą sandorį, juolab – apsimestinį.

55. Nagrinėjamoje byloje teismų nustatyta, kad sutarties projektą pasiūlė ieškovė, tačiau abi šalys yra verslininkės, todėl joms taikomi aukštesni atidumo, rūpestingumo standartai. Šalys yra laisvos susitarti, kokia sutartimi įformins savo teisinius santykius, siekdamos joms abiem svarbaus tikslo. Sutarties laisvės principas apima ir šalių teisę pasirinkti ir sudaryti tokios rūšies sutartį, kuri labiausiai atitinka jų interesus. Faktiškai toks tikslas ginčo reikalavimo perleidimo sutartimi jos šalių ir buvo pasiektas, sandoryje užfiksuota jų valia buvo įgyvendinta sudarant būtent tokios rūšies sutartį, ir byloje nenustatyta, kad reikalavimo perleidimo sutarties nuostatos prieštarautų imperatyviosioms teisės normoms (CK 6.101 straipsnio 1 dalis, 6.156 straipsnio 1 dalis).

56. Teismo vertinimu, ieškovė ir atsakovė, sudarydamos ginčo reikalavimo perleidimo sutartį, įgyvendino savo teisę pasirinkti ir sudaryti tokios rūšies sutartį, kuri labiausiai atitiko jų interesus (sutarties laisvės principas). Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad byloje surinkti įrodymai nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad sandorį sudariusių šalių valia sudaryti reikalavimo perleidimo sandorį nebuvo aiškiai išreikšta. Teismo vertinimu, atsakovės teiginiai, jog šalys sudarė ne reikalavimo perleidimo, o pavedimo (teisinių paslaugų) sutartį, neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių, todėl darytina išvada, kad byloje nėra pagrindo spręsti, kad šalys siekė kito teisinio tikslo, nei nurodytas ginčijamoje sutartyje (CK 6.193 straipsnis, CPK 178 straipsnis).

57. CK 6.101 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta taisyklė reiškia, kad, perleidus reikalavimo teisę naujajam kreditoriui, jam kartu pereina visi akcesorinio (šalutinio) pobūdžio užtikrinimo būdai ir papildomos, iš pagrindinio reikalavimo tiesiogiai kylančios teisės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 5 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos bylose dėl asmenų pasikeitimo prievolėje apžvalga Nr. AC-54-1. Teismų praktika. 2021, 54, p. 712–749).

58. Atsakovė, ginčydama teismo sprendimą, taip pat teigia, kad sprendimo dalis dėl palūkanų priteisimo yra nepagrįsta. Atsakovės manymu, ieškovė gali turėti teisę tik į nesumokėto 141,16 Eur skolos likučio už laikotarpį nuo 2020 m. rugsėjo 2 d. iki 2020 m. spalio 8 d. mokėtinas palūkanas, tai sudaro 1,11 Eur sumą. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokiu atsakovės vertinimu.

Žemesnės instancijos teismas

59. CK 6.261 straipsnyje reglamentuojama, kad praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą skolininkas privalo mokėti už termino praleidimą sutarčių ar įstatymų nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais nuostoliais. Šių palūkanų funkcija – kompensuoti minimalius kreditoriaus nuostolius, patiriamus dėl to, kad netinkamai vykdoma piniginė prievolė.

60. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, kai praleistas prievolės įvykdymo terminas, skolininkas atsako kreditoriui už dėl termino praleidimo padarytus nuostolius (CK 6.260 straipsnio 2 dalis) ir palūkanos turi būti mokamos dėl fakto, jog prievolė neįvykdyta laiku. Skolininkas, pažeidęs piniginę prievolę, naudojasi kreditoriaus lėšomis, todėl privalo už termino įvykdyti prievolę praleidimą mokėti sutartyje ar įstatymo nustatytas palūkanas, kurios laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais (CK 6.210, 6.261 straipsniai). Tokias palūkanas pagal įstatymą turi teisę gauti visi kreditoriai, kuriems piniginės prievolės nebuvo įvykdytos laiku ir kurie su skolininkais sutartyse nenumatė kitokių tokio prievolės nevykdymo padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2011; 2016 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283-695/2016).

61. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, jog atsakovė skolą dengė dalimis. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas apskaičiavo, kad bendra palūkanų suma, kuri priteistina ieškovei iš atsakovės, yra 107,47 Eur (105,80 Eur + 0,56 Eur + 1,11 Eur). Kaip minėta, pagal 2020 m. rugpjūčio 10 d. reikalavimo perleidimo sutartį pradinė kreditorė UAB „Kerista“ perleido naujajai kreditorei UAB „Juris LT“ reikalavimo teisę ne tik į UAB „Terebro“ 1 141,16 Eur skolą, tačiau taip pat į netesybas, palūkanas ir nuostolius (Sutarties 1 punktas). Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų ir skaičiavimų vertinti priešingai.

Žemesnės instancijos teismas

62. Pagal Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies nuostatas kreditorius, įgijęs teisę į komercinėje sutartyje ar įstatyme nustatytas palūkanas, turi teisę be įspėjimo iš skolininko gauti 40,00 Eur sumą, todėl pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai ieškovei iš atsakovės priteisė 40,00 Eur sumą pagal Mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymą.

63. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu teisiniu situacijos vertinimu ir konstatuoja, kad ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovo 8 proc. dydžio procesines palūkanas už priteistą 288,63 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2020 m. rugsėjo 21 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo yra pagrįstas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo 3 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija pirmiau pateikiamų motyvų pagrindu atsakovės apeliacinio skundų argumentus dėl palūkanų priteisimo atmeta kaip nepagrįstus.

64. Remiantis bylos medžiaga, pažymėtina, kad atsakovė prašė skirti ieškovei 5 000,00 Eur baudą už piktnaudžiavimą teisėmis ir aiškiai nepagrįsto ieškinio pateikimą. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir kasacinio teismo suformuota praktika, atmetė minėtą apelianto prašymą, nurodė, jog ieškovė, remdamasi reikalavimo perleidimo sutartimi, reiškė reikalavimą dėl jai perleistos skolos priteisimo. Konstatavo, jog aplinkybė, kad dalis ieškinio reikalavimų buvo atmesti, nesudaro pagrindo konstatuoti piktnaudžiavimo procesu fakto ir taikyti CPK 95 straipsnio 1 dalies normas dėl baudos paskyrimo. Teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka ir laiko ją pagrįsta.

65. Teisėjų kolegija vertina, kad atsakovė, teikdama argumentus dėl tariamo proceso teisės normų pažeidimo teismui vertinant įrodymus, siekia, jog bylą nagrinėjant apeliacine tvarka iš naujo būtų vertinamos skunde išvardytos faktinės bylos aplinkybės, byloje surinkti įrodymai, jų turinys ir, remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais teiginiais, padarytos kitokios išvados nei ginčijamame sprendime. Aplinkybė, kad atsakovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, nesudaro pagrindo manyti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė ir įvertino byloje pateiktus įrodymus ir taip pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovė nepagrįstai teikia pirmenybę savo pozicijai, tačiau to nepakanka paneigti teismo išvadoms, pagrįstoms visumos byloje esančių įrodymų dėl bylos faktų vertinimu. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles ar nukrypo nuo teismų praktikos įrodymų vertinimo klausimais.

66. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad pagrindo pakeisti ar panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą nenustatyta (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylos procesinės baigties

67. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovės ir atsakovės apeliacinio skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Dėl to apeliaciniai skundai atmestini, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

68. Nagrinėjamoje byloje dėl esminių apeliacinio skundo aspektų ir bylos aplinkybių pasisakyta. Darytina išvada, kad kiti apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, dėl to apeliacinės instancijos teismas dėl jų išsamiau nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

69. CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostata numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas priteisiamas iš antrosios šalies.

70. Atmetus apeliacinius skundus, šalių apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos šalims nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Tauragės apylinkės teismo 2021 m. gegužės 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Raimonda AndrulienėAlbina PupeikienėAlvydas Žerlauskas