Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jurgita Sujetienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Kauno butų ūkis“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2022 m. spalio 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės draudimo bendrovės ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Kauno butų ūkis“ dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

II. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

17. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2018 m. rugpjūčio 14 d. įsakymu Nr. A-2724 „Dėl daugiabučio namo (duomenys neskelbtini) bendrojo naudojimo objektų administratoriaus skyrimo“ atsakovė penkeriems metams paskirta daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), bendrojo naudojimo objektų administratore. 2020 m. liepos 16 d. tarp ieškovės ir draudėjos L. M. buvo sudaryta draudimo sutartis, pagal kurią nuo 2020 m. liepos 22 d. iki 2021 m. liepos 21 d. buvo apdraustas draudėjai priklausantis butas, esantis (duomenys neskelbtini). 2021 m. gegužės 6 d. buvo registruotas įvykis adresu (duomenys neskelbtini). Įvykio metu buvo užlietas draudėjos butas dėl nesandaraus bendrojo naudojimo inžinerinės sistemos vamzdžio. Ieškovė, pagal draudimo sutartį, atliko žalos sureguliavimą ir išmokėjo draudėjai 669,54 Eur draudimo išmoką. Atsakovė 2021 m. birželio 3 d. raštu informavo ieškovę, kad įvykis registruotas bendrovės avarinėje tarnyboje 2021 m. gegužės 6 d. 2021 m. gegužės 10 d. gautas gyventojų prašymas dėl susiklosčiusios avarinės situacijos pakeisti bendrojo naudojimo šalto, karšto ir nuotekų stovus butuose Nr. 4, 6, 10, 14 ir 18. Atsakovė, 2021 m. liepos 26 d. gyventojams užtikrinus priėjimą prie namo inžinerinių įrenginių, pakeitė bendrojo naudojimo šalto, karšto ir nuotekų stovus anksčiau minėtuose butuose.

18. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės 669,54 Eur draudimo išmoką, išmokėtą draudėjai. Pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį tenkino. Atsakovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą.

19. Taigi, apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo patenkintas ieškovės ieškinys ir priteistas žalos atlyginimas iš atsakovės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

21. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai sprendime nurodė, kad nagrinėjamu atveju ginčui spręsti taikytinos deliktinės civilinės atsakomybės normos (CK 6.263, 6.246–249 straipsniai).

22. Deliktinė atsakomybė kyla tik tuomet, kai nustatomos visos deliktinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys ir kaltė, išskyrus atvejus, kai įstatyme nustatyta atsakomybė be kaltės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-148-248/2019, 77 punktas). Kai neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2010; 2019 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1089-701/2019, 33 punktas).

23. Kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, jog teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; 2011 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2011; kt.). Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-465/2012; 2021 m. sausio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-174-701/2021 25 punktą ir kt., 2021 m. balandžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-71-916/2021).

24. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, konstatavo, jog ieškovė įrodė visas civilinės atsakomybės sąlygas, be kita ko, atsakovės neveikimą, nulėmusį ieškovės nurodomos žalos atsiradimą, – jos administruojamo daugiabučio namo bendrojo naudojimo stovo netinkamą ar nepakankamą priežiūrą. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nepritarti šiai išvadai.

25. Pažymėtina, kad neteisėti veiksmai yra objektyvioji teisinės atsakomybės atsiradimo sąlyga. Kasacinio teismo praktikoje neteisėtumas bendriausia prasme aiškinamas kaip asmens elgesio neatitiktis teisei. Juo laikomas ne tik konkretaus įstatymuose ar sutartyje nustatyto įpareigojimo nevykdymas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas. Civilinės atsakomybės teisiniame santykyje kiekvieno asmens elgesys vertinamas atitikties nurodytiems standartams aspektu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-507-611/2016 29 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

26. Pagal CK 4.82 straipsnio, reglamentuojančio butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės teisę, 1 dalies nuostatą, butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendrojo naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kitokia įranga. Šiuos bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančius objektus detaliau reguliuoja Lietuvos Respublikos daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymas, kurio 2 straipsnio 15 dalies 2 punkte nustatyta, kad pastato bendrojo naudojimo objektai yra ir bendrosios pastato inžinerinės sistemos – pastato bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, dujų, šilumos, sanitarinės technikos ir kita įranga (įskaitant pastato elektros skydinę, šilumos punktą, šildymo ir karšto vandens sistemos vamzdynus ir radiatorius, vandentiekio ir kanalizacijos vamzdynus, rankšluosčių džiovintuvus). Taigi, remiantis aptartu teisiniu reguliavimu, daugiabučio gyvenamojo namo vandentiekio sistemos vamzdynai bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso šio namo butų savininkams.

27. CK 4.84 straipsnio 1 dalis numato, jeigu butų ir kitų patalpų savininkai neįsteigia gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos arba nesudaro jungtinės veiklos sutarties, taip pat jei bendrija likviduota arba nutraukta jungtinės veiklos sutartis, skiriamas bendrojo naudojimo objektų administratorius. Nagrinėjamu atveju, kaip minėta nutarties 17 punkte, daugiabučio namo, kuriame įvyko įvykis, administratore buvo (ir yra) paskirta atsakovė.

28. Daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų administravimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. rugpjūčio 5 d. nutarimu Nr. 831 (toliau – ir Nuostatai) 3 punkte nurodyta, kad pagrindinis administratoriaus uždavinys – administruoti namo bendrojo naudojimo objektus – užtikrinti jų priežiūrą pagal teisės aktų nustatytus privalomuosius statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimus, įgyvendinti namo butų ir kitų patalpų savininkų su bendrąja nuosavybe susijusius sprendimus ir pavedimus, priimtus CK 4.85 straipsnyje nustatyta tvarka, jiems atstovaujant. Vykdydamas pagrindinį uždavinį, administratorius, be kita ko, vadovaudamasis teisės aktais, reglamentuojančiais pastatų, jų inžinerinių sistemų naudojimą ir priežiūrą, žemės sklypų priežiūrą, organizuoja namo techninę priežiūrą (Nuostatų 4.3 punktas).

29. Daugiabučių gyvenamųjų namų techninės priežiūros privalomuosius reikalavimus ir įgyvendinimo tvarką nustato Statybos techninis reglamentas STR 1.07.03:2017 „Statinių techninės ir naudojimo priežiūros tvarka. Naujų nekilnojamojo turto kadastro objektų formavimo tvarka“, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. D1-791. Vadovaujantis Reglamento 34 punktu, nuolatiniai statinio būklės stebėjimai atliekami ne rečiau kaip kartą per mėnesį, išskyrus Reglamento 87.1 papunktyje nurodytus atvejus. Reglamento 37 punktas numato, kad nuolatinius statinio būklės stebėjimus atlieka techninis prižiūrėtojas arba, kai techninis prižiūrėtojas yra juridinis asmuo, – darbuotojas, kuriam yra pavesta atlikti nuolatinius statinio būklės stebėjimus. Reglamento 38 punktas numato, kad nuolatinių stebėjimų metu vizualiai tikrinamos statinio pagrindinės konstrukcijos, fiksuojami pastebėti defektai, avarijų pavojai ir numatomos priemonės jiems pašalinti, vizualiai tikrinama gaisrinės saugos įrenginių ir priemonių būklė, patalpų ir aplinkos sanitarinė būklė. Reglamento 39 punktas numato, kad statinių periodines ir specializuotas apžiūras, be kita ko, sudaro kasmetinės statinio, atskirų jo konstrukcijų ir inžinerinės įrangos apžiūros, kurios atliekamos pasibaigus žiemos sezonui (atsižvelgiant į statinio naudojimo ypatumus ir prieš prasidedant žiemos sezonui). Reglamento 43 punktas numato, kad kasmetinių apžiūrų metu detaliai apžiūrimos ir tikrinamos pagrindinės statinio konstrukcijos, inžinerinė įranga, nustatomas esamo statinio tyrimų poreikis, pastato defektai ir remonto darbų poreikis, įvertinama nuolatinių stebėjimų kokybė. Taigi, iš minėto teisinio reglamentavimo galima daryti išvadą, kad administratoriui priskiriama pareiga ne tik vizualiai tikrinti gyvenamojo namo konstrukcijų ir inžinerinės įrangos techninę būklę, bet ir vykdyti kasmetines apžiūras, kurių metu administratorius, pasitelkęs specialistus, privalo detaliai apžiūrėti ir patikrinti pagrindinių namo konstrukcijų ir bendrojo naudojimo inžinerinės įrangos techninę būklę.

30. Nagrinėjamu atveju atsakovė tvirtina, kad avarija įvyko bendrojo naudojimo šalto vandens stove. Pažymėtina, kad šios aplinkybės ieškovė neginčijo, atsiliepime į apeliacinį skundą nurodydama tai, kad avarija įvyko dėl to, kad trūko bendrojo naudojimo šalto vandens stovas. Be to, nagrinėjamu atveju nustatyta ir tai, kad po įvykio, kurio metu buvo užlietas draudėjos butas, buvo pakeistas ne tik bendrojo naudojimo šalto vandens stovas, bet ir karšto vandens ir nuotekų stovai.

31. Nustačius, kad butas buvo užlietas dėl bendrojo naudojimo objekto (šalto vandens stovo) trūkimo, šiuo konkrečiu atveju apeliantei atsiranda pareiga įrodyti, jog ji ėmėsi visų nuo jos priklausančių būtinų (galimų) priemonių tokios žalos išvengti, t. y. atliko bendrojo naudojimo objektų būklės nuolatinį stebėjimą, kasmetines apžiūras ir pan. (žr. šios nutarties 28–29 punktuose nurodytą teisinį reglamentavimą). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovė į bylą tokių įrodymų nėra pateikusi.

32. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovė 2020 m. atliko kasmetinę daugiabučio namo apžiūrą ir 2020 m. rugpjūčio 21 d. surašė statinio apžiūros aktą Nr. KA-2159-2020 (toliau – ir apžiūros aktas). Minėtame apžiūros akte nurodyta, kad, vertinant bendrojo naudojimo inžinerinę įrangą, vandentiekio vamzdynai nebuvo apžiūrėti. Nurodyta priežastis – „Nebuvo galimybės patekti“. Taigi, minėti duomenys patvirtina, kad atsakovė, atlikdama kasmetinę statinio apžiūrą, neatliko inžinerinės įrangos, t. y. vandentiekio vamzdynų, apžiūros. Ši aplinkybė, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, neleidžia daryti išvados, kad atsakovė, kaip administratorė, savo pareigą, įtvirtintą Reglamente dėl kasmetinės statinio apžiūros, atliko tinkamai (žr. šios nutarties 29 punktą ir jame nurodytą teisinį reglamentavimą).

33. Apeliantė nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padaryta išvada, kad jos pateiktuose duomenyse apie statinio būklės nuolatinius stebėjimus nėra duomenų apie namo bendrojo naudojimo šalto, karšto ir nuotekų stovų būklę, jos vertinimą 2020 m. Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, kad ji statinio nuolatinius stebėjimus atliko tinkamai. Pabrėžė, kad, atliekant nuolatinius stebėjimus, fiksuojami tik pastebėti trūkumai. Atsakovės teigimu, tai, kad jokie trūkumai nebuvo užfiksuoti, neleidžia daryti išvados, kad ji nuolatinius stebėjimus atliko netinkamai.

34. Pažymėtina, kad CPK 177 straipsnio 1 dalis numato, jog įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Minėto straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad faktiniai duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų, ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis. Taigi, atsakovė, tvirtindama, kad tinkamai atliko nuolatinius stebėjimus, galėjo šias aplinkybes įrodinėti įvairiomis priemonėmis, be kita ko, liudytojų parodymais ir kt., tačiau šia teise nepasinaudojo, neteikė įrodymų, patvirtinančių apie tai, kad tinkamai atliko nuolatinius statinio stebėjimus. Tokių duomenų nepateikta ir apeliacinės instancijos teisme. Tuo tarpu tai, kad žurnale neužfiksuoti statinio trūkumai, nėra pagrindo, kaip teigia apeliantė, daryti išvadą, kad atsakovė savo pareigą atlikti nuolatinius statinio stebėjimus vykdė tinkamai.

35. Atsakovė apeliaciniame skunde tvirtina, kad ji negalėjo vizualiai įvertinti trūkusio šalto vandens stovo būklės, nes jis buvo paslėptas. Atsakovė nurodo, kad trūkusio vamzdyno būklė buvo įvertinta tik išgriovus sieną ir nuardžius plyteles.

36. Šiuo aspektu, viena vertus, sutiktina su atsakovės argumentais, nurodytais apeliaciniame skunde, kad namo administratorius be namo bendraturčių valios neturi teisės patekti į nuosavybės teise valdomas privačias patalpas, daryti namų ūkinį ar fizinį poveikį, todėl atsakovės pareigos vykdyti administratoriaus pareigas apribotos. Kita vertus, atsakovė bylos nagrinėjimo metu nepateikė jokių įrodymų, kad ji buvo suplanavusi atlikti bendrojo naudojimo vamzdynų, esančių daugiabučio namo gyventojų butuose, apžiūrą, apie tai būtų tinkamai gyventojus informavusi, o namo gyventojai, ypatingai buto Nr. 14, būtų trukdę atsakovei tai padaryti, pavyzdžiui, būtų trukdę patekti į butus ir (ar) kitokiu būdu nesudarę sąlygų vykdyti bendrojo naudojimo vamzdynų apžiūrą bei priežiūrą. Be to, sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad byloje nėra pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių, jog apie bendrojo naudojimo vamzdynų būklę galima spręsti tik iš gyventojų butuose esančių vamzdynų dalių. Taigi, nagrinėjamu atveju nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovė ėmėsi priemonių ir realiai atliko bendrojo naudojimo vamzdynų, esančių daugiabučio namo butuose, apžiūrą ir tai darė tinkamai. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta anksčiau, darytina išvada, kad apeliantės argumentai, jog ji negalėjo apžiūrėti bendrojo naudojimo šalto vandens stovo dėl to, kad jis buvo uždengtas ir (ar) užmūrytas, nepaneigia atsakovės neteisėtų veiksmų ir kaltės, nes atsakovė nepateikė įrodymų, jog vykdydama teisės aktuose nustatytas pareigas, dėjo kokias nors pastangas, kad minėtos kliūtys būtų pašalintos.

37. Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, kad nesuprantamas pirmosios instancijos teismo vertinimas, jog tuo atveju, jeigu laikantis teisės aktų reikalavimų būtų atliktas karšto vandens sistemų patikrinimas, būtų galimybė laiku pastebėti ir numatyti bendro naudojimo vamzdžio defektus ir apie tai informuoti gyventojus. Apeliacinės instancijos teismas su šiais atsakovės argumentais iš dalies sutinka.

38. Kaip minėta, tarp šalių nekilo ginčas, kad avarija įvyko šalto vandens stove. Šios aplinkybės neginčijo ir ieškovė, pateikdama atsiliepimą į apeliacinį skundą. Byloje esančios nuotraukos patvirtina, kad daugiabučiame name, kaip teigia ir apeliantė, yra atskiri šalto, karšto vandens ir buitinių nuotekų stovai. Jau minėta, kad po įvykusio įvykio buvo pakeisti visi trys, t. y. tiek karšto, tiek šalto, tiek nuotekų, stovai. Byloje esančios nuotraukos patvirtina, kad visi minėti bendrojo naudojimo stovai yra vienoje vietoje, t. y. vienas šalia kito. Taigi, atsižvelgiant į tai, neatmestina tikimybė, kad atsakovei atlikus karšto vandens sistemų, taip pat ir karšto vandens stovo, patikrinimus, būtų galimybė laiku pastebėti ir numatyti kitų bendrojo naudojimo vamzdžio defektus (šiuo atveju šalto vandens) ir apie tai informuoti gyventojus. Tačiau neatmestina ir tai, kad nagrinėjamu atveju įrodymai apie karšto vandens sistemos patikrinimus nebuvo į bylą pateikti, nes avarija įvyko šalto vandens stove. Todėl daryti išvadą, kad atsakovė (ne)tinkamai atliko karšto vandens sistemos patikrinimus, nėra pagrindo. Kita vertus, pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esančių įrodymų visiškai pakanka daryti išvadą, kad atsakovė savo, kaip administratorės, pareigas atliko nevisiškai tinkamai (žr. nutarties 28–37 punktus). Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas sutikti su atsakovės argumentais, kad nagrinėjamu atveju nėra jos neteisėtų veiksmų kaip civilinės atsakomybės sąlygos, neturi jokio pagrindo.

39. Atsakovė nurodo ir tai, kad iki įvykio nebuvo gauta nusiskundimų iš gyventojų, todėl ji neturėjo galimybės iki avarijos nustatyti gedimo.

40. Šiuo aspektu sutiktina su ieškovės argumentais, nurodytais atsiliepime į apeliacinį skundą, kad reagavimas į gyventojų pranešimus apie pastebėtus gyvenamojo namo inžinerinių sistemų defektus, niekaip nepašalina ir nemažina apeliantės pareigos savarankiškai, teisės aktų nustatyta tvarka ir apimtimi, vykdyti gyvenamojo namo techninę priežiūrą. Atsakovės, kaip namo administratorės, uždaviniai neapsiriboja įvykusių pasekmių šalinimu, o pirmiausia įpareigoja laiku pastebėti, teisingai vertinti ir likviduoti atsiradusius statybinių konstrukcijų defektus, profilaktinėmis priemonėmis tausoti statinius ir jų konstrukcijas.

41. Taigi, apibendrinant tai, kas nurodyta nutarties 28–40 punktuose, darytina išvada, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovė būtų tinkamai atlikusi nuolatinius statinio būklės stebėjimus, kasmetines statinio apžiūras, kaip numato Reglamento reikalavimai. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padaryta išvada, jog ieškovė įrodė atsakovės neteisėtus veiksmus.

42. Kiti apeliacinio skundo argumentai laikytini neaktualiais ir neturinčiais esminės reikšmės apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).

Dėl bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

43. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, patenkindamas ieškovės ieškinio reikalavimus, tinkamai įvertino ir išsamiai išanalizavo byloje pateiktus šalių argumentus, įrodymus, visiškai atskleidė bylos esmę, nenukrypo nuo suformuotos teismų praktikos ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą. Atsakovės apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo skundžiamą sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

44. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio nuostatas, bylinėjimosi išlaidos, tarp jų išlaidos advokato pagalbai apmokėti, atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jas priteisiant iš antrosios šalies. Kadangi šioje byloje atsakovės apeliacinis skundas atmestas, tai jos turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių bylinėjimosi išlaidų turėjimą, todėl jų atlyginimo klausimas taip pat nesprendžiamas.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2022 m. spalio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.