- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-05-13
- Bylos Nr.
- e2A-315-241/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-57-3-00478-2019-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Danguolė Martinavičienė, Aldona Tilindienė
- Atsakovas
- R. M.
- Ieškovas
- S. M.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danguolės Martinavičienės ir Aldonos Tilindienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. M. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-548-253/2020 pagal ieškovės S. M. ieškinį atsakovui R. M. dėl skolos ir procesinių palūkanų priteisimo bei atsakovo R. M. priešieškinį ieškovei S. M. dėl skolos priteisimo regreso tvarka.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė S. M. prašė teismo priteisti iš atsakovo R. M. 60 000 Eur skolą, 7 631 Eur palūkanas, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo ieškinio padavimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad ji ir atsakovas yra buvę sutuoktiniai (santuoka nutraukta (duomenys neskelbtini)). Šalys turi bendrą vaiką, todėl po santuokos nutraukimo bendravo, jų santykiai buvo geri. Šalys susitarė kartu parduoti žemės sklypą ir butą (kotedžą), esančius (duomenys neskelbtini), kurie jiems po santuokos nutraukimo priklausė po 1/2 dalį nuosavybės teise. Kotedžą šalys pardavė 2016 m. liepos 18 d. už 120 000 Eur. Kotedžo pirkėjas į kiekvienos šalies sąskaitą pervedė po 60 000 Eur. Kadangi atsakovas norėjo investuoti į naują nekilnojamojo turto verslą, ieškovė jam paskolino už kotedžo pardavimą gautus pinigus. Ieškovei tuo metu pinigai nebuvo reikalingi, ji pasitikėjo atsakovu R. M., todėl 2016 m. rugpjūčio 3 d. pervedė į jo asmeninę sąskaitą 60 000 Eur sumą, mokėjimo paskirtyje nurodydama „paskola“. Atsakovas žadėjo pinigus grąžinti per dvejus metus, šalys rašytinės paskolos sutarties nesudarė.
3. Kadangi ieškovė ir atsakovas turėjo solidarųjį skolinį įsipareigojimą AB „Swedbank“, ieškovė pinigus paskolai dengti atsakovui perduodavo kartu su išlaikymo dukrai grynaisiais pinigais. Kai negalėdavo perduoti grynųjų pinigų, juos siųsdavo į atsakovo banko sąskaitą. Bankiniais pavedimais paskolai dengti ieškovė atsakovui pervedė 1 950 Eur. Įvertinus tai, kad ieškovė suteikė atsakovui 60 000 Eur paskolą ir atsakovas turi jai mokėti metines palūkanas, kurių suminė išraiška, pagal ieškovės paskaičiavimą, yra 7 631,00 Eur, o ieškovė turi sumokėti atsakovui 8 974,85 Eur už įvykdytą jų bendrą prievolę AB „Swedbank“, įskaičius šalių priešinius reikalavimus, bendra ieškovei iš atsakovo priteistina suma sudaro 58 656,15 Eur. 2019 m. rugsėjo mėnesį ieškovė su atsakovu susisiekė telefonu ir paprašė grąžinti paskolintus pinigus, tačiau atsakovas ėmė neigti paskolos faktą, nurodė, kad pinigų grąžinti jai neketina.
Atsiliepimas
4. Atsakovas R. M. pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė ieškovės S. M. ieškinį atmesti arba priteisti iš ieškovės 11 926,51 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priešieškinio priėmimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, įskaityti šalių priešinius reikalavimus ir priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
5. Atsakovas nurodė, kad jokio žodinio susitarimo su ieškove apie tai, kad jis iš ieškovės skolinasi pinigus, nebuvo. Ginčo šalys 2012 m. rugsėjo 27 d. parengė prašymą teismui ir sudarė santuokos nutraukimo pasekmių sutartį. Sutarties 7 punkte šalys sutarė, jog kotedžas po santuokos nutraukimo asmeninės nuosavybės teise atitenka atsakovui. Jokia kompensacija už minėtą turto pasidalijimą ieškovei neturėjo būti mokama, kadangi šalys susitarė, jog atsakovas visiškai išlaikys šalių nepilnametę dukterį. Kadangi dėl šios santuokos nutraukimo pasekmių sutarties AB „Swedbank“ pareiškė prieštaravimus ir nesutiko su tokiu turto padalijimo būdu, siekdamos nevilkinti skyrybų proceso, šalys tik formaliai patikslino sutarties 7 punktą nurodydamos, jog kotedžas dalijamas lygiomis dalimis po 1/2 dalį. Iki ieškinio teisme pateikimo dienos iš ieškovės jokių pranešimų, raginimų dėl tariamos paskolos grąžinimo nei žodžiu, nei raštu nėra gavęs. Kad ieškovė minėtą pavedimą laiko paskola, atsakovui yra staigmena, kadangi tarp šalių nuo santuokos nutraukimo proceso pradžios susitarta, kad kotedžas lieka atsakovui.
6. Atsakovas po skyrybų užbaigė kotedžo statybas savo lėšomis. Šalys taip pat sutarė, jog visus įsipareigojimus bankui pagal būsto kredito sutartį, sudarytą su AB „Swedbank“, vykdys atsakovas, o pardavus būstą ieškovė gautą pinigų sumą už savo parduoto būsto dalį perves atsakovui. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė pareiškė ieškinį dėl skolos, kuri neegzistuoja ir neatitinka šalių susitarimo, šalių valios, atsakovas byloje reiškia regresinį reikalavimą ieškovei. Tuo atveju, jei teismas atmestų atsakovo argumentus ir nuspręstų ieškinį patenkinti, atsakovas prašo įskaityti priešinius reikalavimus, nes ieškovė yra skolinga atsakovui 11 926,51 Eur, t. y. pusę atsakovo bankui sumokėtos kredito su palūkanomis bei draudimo įmokomis sumos.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
7. Klaipėdos apygardos teismas 2020 m. rugsėjo 25 d. sprendimu ieškovės ieškinį patenkino visiškai, o atsakovo priešieškinį tenkino iš dalies – priteisė iš atsakovo ieškovei 60 000 Eur skolą, 7 631,00 Eur palūkanas, 5 procentų dydžio procesines palūkanas už priteistą 67 631 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 905,88 Eur bylinėjimosi išlaidų; priteisė iš ieškovės atsakovui 9 976,51 Eur skolą, 5 procentų dydžio palūkanas už priteistą 9 976,51 sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
8. Teismas sprendė, kad atsakovo argumentas dėl pradinio jų susitarimo, kurio teismas netvirtino, nepagrindžia tikrųjų šalių ketinimų, nes ieškovei nurodžius, kad santuokos nutraukimo pasekmių sutartyje yra ne jos parašas, atsakovas nepageidavo atlikti rašysenos ekspertizės ar pripažinti ieškovės dalyvavimą teismo posėdyje būtinu. Pinigų pervedimo dokumento paskirtyje nurodyta sąvoka „paskola“ yra visiems suprantamas terminas. Kiekvienam asmeniui, gavusiam pinigus, kai mokėjimo paskirtyje nurodyta „paskola“, turi būti aiškios pasekmės, kurias sukelia tokios paskirties sumos priėmimas, – pareigą grąžinti kaip paskolą gautą sumą. Teismas neturėjo pagrindo pripažinti pagrįstais atsakovo argumentus, kad jis nereiškė jokių priekaištų ieškovei dėl nurodomos pinigų pervedimo paskirties, nes juos siejo draugystė ir pasitikėjimas.
9. Teismas pažymėjo, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas visiems asmenims, todėl atmestinas kaip teisiškai nepagrįstas atsakovo argumentas, jog butas po 1/2 dalį padalytas tik dėl netinkamos teisininkų konsultacijos ir siekiant greitesnio skyrybų proceso. Teismas darė išvadą, kad ginčo pinigų sumą ieškovė perdavė paskolos teisinių santykių pagrindu. Atsakovo nurodomų aplinkybių, kad jis nereikalavo iš ieškovės išlaikymo nepilnametei dukrai, dėl pilnametės dukros išlaikymo jos studijų metu, jos gyvenimo gerovės užtikrinimo, atsakovui nepageidaujant teismo posėdyje tiesiogiai išklausyti ieškovės ar kitais leistinais įrodymais grįsti savo atsikirtimų, vertinimas yra perteklinis, pernelyg nutolęs ir iš esmės nesusijęs su byloje įrodinėtina paskolos sutarties sąlyga – įsipareigojimu grąžinti perduotas pinigines lėšas. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad ieškovė įrodė, jog pinigus perdavė paskolos sutarties pagrindu, todėl reikalavimą dėl 60 000 Eur priteisimo patenkino.
10. Teismas nurodė, kad paskolos sutarties sudarymo metu Lietuvos pinigų finansų įstaigų euro zonos ne finansų bendrovių (įmonių) ir namų ūkių (gyventojų) naujiems paskolų susitarimams eurais taikomos vidutinės metinės palūkanų normos buvo 3,88 procento per metus. Kadangi atsakovas jokiais leistinais įrodymais neįrodinėjo, jog šalys susitarė dėl paskolos sutarties neatlygintinumo, todėl pagal įstatymą preziumuojamas šios sutarties atlygintinumas. Ieškovė nurodė, kad už negrąžintą paskolos sumą apskaičiavo 7 631 Eur palūkanų. Atsakovas nei palūkanų normos, nei palūkanų dydžio neginčijo, skaičiavimų neteikė. Byloje nesant įrodymų, paneigiančių, kad ieškovės reikalaujamų priteisti palūkanų dydis gali būti kitoks, teismas priteisė ieškovei iš atsakovo 7 631 Eur palūkanų už laikotarpį nuo 2016 m. rugpjūčio 3 d. iki 2019 m. spalio 18 d.
Atsiliepimas
11. Teismas pažymėjo, kad ieškovė atsiliepime ir jos atstovė teismo posėdžio metu nurodė, jog banko paskolai dengti ji mokėjimo pavedimais 2015 m. balandžio 4 d., 2015 m. rugpjūčio 10 d. ir 2015 m. spalio 2 d. pervedė iš viso 1 950 Eur sumą, sutiko su atsakovo 9 976,51 Eur regresinio reikalavimo dalimi. Į bylą pateikti sąskaitų išrašai patvirtina šalių nurodytas aplinkybes, todėl atsakovui iš ieškovės priteistina 9 976,51 Eur regresinio reikalavimo dalis.
Žemesnės instancijos teismas
12. Teismas nurodė, kad šalys viena iš kitos reikalavo priteisti 5 procentų dydžio procesines palūkanas nuo ieškinio ir priešieškinio pateikimo teismui dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismas šiuos reikalavimus tenkino. Teismas sprendė, kad ieškinio ir priešieškinio pateikimo teismui datos skiriasi, taip pat skiriasi priteistos sumos, todėl neįmanoma nustatyti ginčo šalių priešpriešinių reikalavimų konkrečių dydžių, todėl netenkino ieškovės prašymo dėl vienarūšių priešpriešinių reikalavimų, išskyrus reikalavimą dėl bylinėjimosi išlaidų, įskaitymo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
13. Atsakovas prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 25 d. sprendimo dalį, kuria patenkintas ieškovės S. M. ieškinys, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti. Skundas grindžiamas šiais argumentais.
13.1. Šalims siekiant nutraukti jų santuoką (dėl to, kad ieškovė praktiškai visą laiką gyvendavo užsienyje, faktiškai santuoka buvo formali, o šalių vaikas nuolat augo tik su atsakovu), dar 2012 m. rugpjūčio mėn. buvo pradėtos tarpusavio derybos dėl santuokinio turto pasidalijimo. Šalys 2012 m. rugsėjo 27 d. parengė prašymą teismui ir sudarė santuokos nutraukimo pasekmių sutartį. Sutarties 7 punkte šalys sutarė, jog butas (kotedžas) (duomenys neskelbtini) po santuokos nutraukimo asmeninės nuosavybės teise atitenka atsakovui. Jokia kompensacija už minėtą turto pasidalijimą ieškovei neturėjo būti mokama, kadangi šalys susitarė, jog atsakovas visiškai išlaikys šalių nepilnametę dukterį.
13.2. Atsakovas nuosekliai laikėsi pozicijos, jog santuokos nutraukimo pasekmių sutartį pasirašė tiek atsakovas, tiek ieškovė, o atsakovas neprašė teismo šiuo įrodymu nesivadovauti, todėl, priešingai nei nurodė teismas, ne atsakovas privalėjo sutikti ar prašyti, kad būtų paskirta teismo ekspertizė dėl galimo įrodymo klastojimo, – tai turėjo padaryti ieškovė, o būtent ieškovė tokio prašymo teismui neteikė, deklaratyviai ir formaliai nurodydama, kad tariamai šis dokumentas jos nebuvo pasirašytas. Todėl, priešingai nei nurodė teismas, ieškovei nepateikus dokumento suklastojimo įrodymų ir neskyrus ekspertizės, teismas neturėjo pagrindo šiuo įrodymu nesivadovauti.
Žemesnės instancijos teismas
13.3. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. N2-14676-792/2012 neabejotinai ir vienareikšmiškai patvirtino atsakovo teiginius dėl šalių susitarimo egzistavimo ir ketinimo pasidalyti turtą kitaip, nei jis buvo faktiškai (formaliai) padalytas. Minimoje teismo nutartyje nurodyta, kad teismas, vertindamas šalių pateiktą santuokos nutraukimo pasekmių sutartį, nustatė prieštaravimus tarp pareiškėjų ir kreditoriaus pozicijų dėl santuokos nutraukimo pasekmių turinio. Teismas konstatavo, kad būtent dėl kreditoriaus prieštaravimo, kad visas nekilnojamasis turtas atitenka atsakovui, ši santuokos nutraukimo pasekmių sutartis nebuvo patvirtinta ir šalys buvo įpareigotos pateikti patikslintą santuokos nutraukimo pasekmių sutartį, konkrečiai patikslinant nekilnojamojo turto padalijimo tarp šalių klausimą (ką šalys ir padarė). Ši aplinkybė akivaizdžiai paneigia ieškovės poziciją, jog tarp šalių nebuvo išankstinio susitarimo dėl kitokio turto pasidalijimo ir, kad būtent dėl tokio susitarimo egzistavimo ieškovė ne paskolino, bet grąžino atsakovui gautas 60 000 Eur lėšas.
13.4. Šalys niekada nesitarė ir nederino ne tik pačios paskolos suteikimo, tačiau nesitarė ir dėl palūkanų. Ieškovė paskolos suteikimo faktą įrodinėjo iš esmės vieninteliu paskolos teisinių santykių galimą egzistavimą įrodančiu įrodymu, argumentu – mokėjimo nurodyme įrašyta mokėjimo paskirtimi „paskola“. Tačiau mokėjimo nurodymas, kaip įrodymas, jog tarp ieškovės ir atsakovo buvo sudaryta paskolos sutartis, turėtų būti vertinamas kritiškai, kadangi jame nurodyta tik ieškovės valia perduoti pinigus atsakovui ir tai neįrodo, kad atsakovas, kaip paskolos gavėjas, įsipareigojo grąžinti gautas lėšas.
13.5. Nuosekliai įvertinus rašytinius įrodymus, šalių elgesį po santuokos nutraukimo ir lėšų pervedimo (ieškovė ilgą laiko tarpą nesikreipė į atsakovą dėl skolos grąžinimo, atsakovas nereikalavo jų nepilnametės dukters išlaikymo, kuris buvo priteistas, nereikalavo banko paskolos dalies mokėjimo, nereikalavo išlaikyti formaliai per pusę padalyto turto ir vienas jį išlaikė, pagerino turtą savo lėšomis, užbaigdamas statybą), byloje surinktų įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, kad ieškovės mokėjimas, nesudarius rašytinės paskolos sutarties ir ieškovei neįrodžius atsakovo įsipareigojimo paskolą grąžinti, nepatvirtina buvus tarp ieškovės ir atsakovo paskolos teisiniams santykiams.
13.6. Byloje nėra jokių duomenų, kurių pagrindu būtų galima nustatyti buvus atsakovo valią sudaryti paskolos sutartį. Kitų paskolinius santykius liudijančių įrodymų ieškovė nepateikė, išskyrus savo subjektyvią poziciją, kuri iš esmės yra paneigta rašytiniais įrodymais ir šalių elgesiu iki santuokos nutraukimo ir po pinigų pervedimo atsakovui.
Šalies argumentai
13.7. Pati ieškovė buvo nenuosekli ir teigdama apie tariamą paskolos sutarties sudarymą dvejų metų laikotarpiui ieškinyje nurodė, kad „atsakovas žadėjo pinigus grąžinti per dvejus metus, o ieškovė sutiko nereikalauti palūkanų mokėjimo“, t. y. akivaizdžiai ieškinyje nurodė, jog pinigų skolinimas (su kuo atsakovas kategoriškai nesutinka) buvo neatlygintinis, tačiau, vėliau patikslintame ieškinyje jau reikalauja palūkanų priteisimo.
14. Ieškovė prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
14.1. Ieškovė 2012 m. rugsėjo 27 d. santuokos nutraukimo pasekmių sutarties nepasirašė, ji nebuvo teismo patvirtinta. Pats apeliantas teismo posėdžio metu paaiškino, kad santuokos nutraukimo dokumentus rengė jo samdyti teisininkai, ieškovė jam davė įgaliojimą rengti šiuos dokumentus ir tik jau prasidėjus santuokos nutraukimo procesui ieškovė buvo grįžusi į Lietuvą. 2012 m. rugsėjo 27 d. santuokos nutraukimo pasekmių sutartis buvo visiškai nenaudinga ieškovei, nes apeliantui būtų atitekęs visas santuokoje įgytas nekilnojamasis turtas, o ieškovė turėtų dengti pusę paskolos sumos, mokėti išlaikymą nepilnamečiam vaikui bei negautų jokios kompensacijos už apeliantui atitekusį didelės vertės bendrą turtą. Ieškovė su tokiomis sąlygomis niekada nesutiko, todėl grįžusi į Lietuvą kreipėsi į teisininką, kuris toliau procese atstovavo jos interesams. Būtent Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimu patvirtinta santuokos nutraukimo pasekmių sutartis yra sąžininga bei atitinka tikrąją šalių valią.
14.2. Pati 2012 m. rugsėjo 27 d. santuokos nutraukimo pasekmių sutartis buvo pasirašyta tik paskutiniame jos lape, todėl kvestionuotinos ne tik jos pasirašymo aplinkybės, bet ir tikrasis susitarimas (juk pirmajame lape išdėstytos sąlygos galėjo būti keičiamos). Byloje pateiktos šio dokumento skaitmeninės kopijos pirmojo ir antrojo puslapio skenavimo kokybė skiriasi, pirmasis lapas ryškus ir geros kokybės, antrasis prastesnės, vietomis tekstas sulietas. Apeliantas neteikė į bylą jokių įrodymų, kurie pagrįstų, kad ieškovė išties pasirašė 2012 m. rugsėjo 27 d. santuokos nutraukimo pasekmių sutartį, o vėlesnis pakeitimas, kurį patvirtino teismas, yra tik formalumas. Ieškovei būnant Italijoje, dokumentai galėjo būti siunčiami tik elektroniniu paštu arba paštu, apeliantas nepateikė tai pagrindžiančių dokumentų, minimų įgaliojimų ir rašytinės komunikacijos su ieškove.
14.3. Atsižvelgiant į tai, kad 2012 m. rugsėjo 27 d. santuokos nutraukimo pasekmių sutartis kaip įrodymas buvo teiktas apelianto, būtent apeliantas juo rėmėsi siekdamas pagrįsti savo teiginius, apeliantui kilo pareiga pateikti į bylą dokumento (sutarties) originalą arba kitais būdais įrodyti, kad toks susitarimas ieškovės buvo realiai patvirtintas.
14.4. Šalių dukters išlaikymas nesusijęs su byloje įrodinėtinu paskolos sutarties sudarymu – įsipareigojimu grąžinti perduotas pinigines lėšas. Nekilnojamasis turtas buvo parduotas 2016 m. liepos 18 d., o 2016 m. rugpjūčio 3 d. ieškovė pervedė į apelianto sąskaitą 60 000 Eur sumą, mokėjimo paskirtyje nurodydama ,,paskola“. Vos už dviejų mėnesių ((duomenys neskelbtini)) ieškovės ir apelianto dukra tapo pilnamete. Taigi akivaizdu, kad ieškovė ir apeliantas negalėjo tartis dėl jau suaugusios dukros išlaikymo ateityje (jei toks susitarimas egzistuotų, pinigų suma būtų pervesta tiesiogiai pilnametei dukrai).
14.5. Apelianto argumentai, kad jis visą laiką išlaikė dukrą vienas yra nepagrįsti. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimu šalių dukrai buvo priteistas net 1 000 Lt išlaikymas iš ieškovės. Ieškovė pateikė byloje mokėjimo pavedimus, pagrindžiančius, kad dukrai išlaikymas buvo mokamas. Apeliantas niekada nesikreipė, kad teismo sprendimo dalis dėl išlaikymo dukrai mokėjimo būtų vykdoma priverstinai. Pats apeliantas teismo posėdžio metu nurodė, kad siūlė ginčą spręsti taikiai ir sumokėti ieškovei 40 000 Eur, šią sumą apskaičiavo atėmęs jau suaugusios dukros mokslams skirtas sumas ir banko paskolą. Taigi ieškovas pripažino, kad 60 000 Eur buvo pervesta ne kaip dukros išlaikymo suma, o paskola, tik siekia šią sumą mažinti dėl, jo nuomone, didesnio indėlio į dukros išlaikymą. Ieškovė su tokiu indėliu nesutinka.
14.6. Apeliantas, priimdamas kaip paskolą pervestą pinigų sumą, turėjo ir galėjo suprasti, kad ši pinigų suma turės būti grąžinta (dėl paskolos suteikimo termino sutarta žodžiu). Apeliantui pateikus priešieškinį ir pareikalavus priteisti jam AB „Swedbank“ sumokėtas didesnes sumas, ieškovė pateikė patikslintą ieškinį, kuriame nurodė reikalaujanti priteisti jai palūkanas. Toks ieškovės sprendimas buvo visiškai logiškas, nes išnyko aplinkybė, dėl kurios ieškovė buvo nusprendusi nereikšti reikalavimo dėl palūkanų sumokėjimo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
20. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų, šioje byloje nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.
Dėl paskolos sutarties sudarymo fakto
21. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.870 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita.
22. Kasacinio teismo praktika dėl paskolos sutarties sudarymo fakto įrodinėjimo yra pakankamai gausi ir išplėtota. Teisminiams ginčams, kilusiems iš paskolos teisinių santykių, yra taikomos bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo normos bei materialinio šių teisinių santykių reguliavimo nulemtos taisyklės. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyme nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu. Kadangi paskolos sutartis yra realinė, t. y. laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento, todėl įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – jog paskolą grąžino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2008).
23. Įstatyme nenustatyta imperatyvaus nurodymo, kad negalioja sandoris, sudarytas nesilaikant paprastos rašytinės formos (kaip nagrinėjamu atveju), taigi žodžiu sudaryta paskolos sutartis, kuri turėjo būti sudaryta paprasta rašytine forma, galioja, tačiau, kilus ginčui dėl jos sudarymo, įstatymas riboja įrodymų leistinumą (CK 1.93 straipsnio 2 dalis, 6.875 straipsnio 2 dalis).
24. Kasacinio teismo išaiškinta, kad CK 6.871 straipsnio 3 dalyje reglamentuojami atvejai, kai šalys nebuvo pasirašiusios bendro (vieno) dokumento, taip pat kai nebuvo apsikeitusios atskirais laiškais, raštais ir pan., t. y. kai nėra sudarytos rašytinės formos sutarties bendrosios paprastos rašytinės sutarties formos sampratos prasme, tačiau egzistuoja faktas, kad paskolos gavėjas yra pasirašęs ir išdavęs paskolos raštelį arba kitokį skolos dokumentą, patvirtinantį paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Tokie dokumentai suponuoja išvadą dėl prievolinių paskolos teisinių santykių egzistavimo, jų buvimas pas kreditorių teikia galimybę teigti apie prievolės neįvykdymą, o jų buvimas pas skolininką yra pagrindas preziumuoti, kad prievolė įvykdyta. CK 6.871 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas teisinis reglamentavimas atitinka civiliniuose teisiniuose santykiuose taikytiną protingo žmogaus standartą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).
25. Prie tokių kitokių dokumentų yra priskiriamas ir pinigų pervedimo išrašas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-21-378/2018).
26. Pinigų pervedimas yra tam tikrų įsipareigojimų vykdymą patvirtinantis veiksmas, tačiau prievolės, susijusios su pinigų pervedimu, gali kilti ne tik paskolos sutartinių teisinių, bet ir kitokių santykių pagrindu, pvz., bendro verslo, atsiskaitymų už suteiktas paslaugas ar pateiktas prekes pagrindu ir t. t. Dėl to, kvalifikuojant šalių teisinius santykius ir vertinant jų pagrindu kylančias šalių teises ir pareigas, būtina įvertinti faktų, kurių pagrindu galima būtų spręsti apie šalių santykių pobūdį, visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-544/2011). Sprendžiant šalių ginčą dėl teisinių santykių, atsiradusių pervedus pinigus, kvalifikavimo, būtina analizuoti ir vertinti visų byloje pateiktų įrodymų, surinktų duomenų visumą ir iš šios daryti išvadą, kokie teisiniai santykiai susiklostė dėl šalių atliktų veiksmų ir kokios materialiosios teisės normos reglamentuoja ginčo santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-368/2011; kt.).
27. Apeliaciniame skunde atsakovas teigia, kad ieškovė įrodinėdama, o pirmosios instancijos teismas tenkindamas ieškinį, rėmėsi tik pinigų pervedimo faktu kaip esminę reikšmę turinčia aplinkybe ir todėl nepagrįstai tokį lėšų perdavimą vertino kaip įrodantį tarp šalių egzistavusius paskolos teisinius santykius. Teisėjų kolegija šį atsakovo argumentą atmeta kaip nepagrįstą.
28. Byloje nustatyta, kad šalys nebuvo sudariusios rašytinės paskolos sutarties bendrąja paprastos rašytinės sutarties formos sampratos prasme. Tačiau ieškovė pateikė savo banko sąskaitos išrašą, iš kurio matyti, kad ieškovė į atsakovo banko sąskaitą 2016 m. rugpjūčio 3 d. pervedė 60 000 Eur, mokėjimo paskirties laukelyje nurodydama „paskola“. Byloje tarp šalių nėra ginčo, kad šias lėšas ieškovė perdavė (pervedė), o atsakovas jas gavo. Kadangi tiek rašytinei paskolos sutarčiai, tiek rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkančiam dokumentui (nagrinėjamu atveju – pavedimo išrašui) keliami iš esmės tapatūs turinio reikalavimai (šios nutarties 24 ir 25 punktai), leidžiantys spręsti apie tokių teisinių santykių egzistavimą, todėl pirmosios instancijos teismas ieškovės mokėjimo paskirties laukelyje nurodytą įrašą „paskola“ pagrįstai vertino kaip reikšmingą įrodymą, pagrindžiantį šalis siejančius tarpusavio teisinius santykius.
29. Kasacinio teismo pažymėta, kad tais atvejais, kai viena šalis, atlikdama pinigų pervedimą, mokėjimo dokumente įvardija lėšų pervedimo paskirtį „paskola“, o kita šalis pervedamas lėšas priima ir nepareiškia jokių prieštaravimų dėl pervestų lėšų paskirties, tokie šalių veiksmai suponuoja pagrįstą tikimybę, kad pervedami pinigai yra paskolos sutarties dalykas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-21-378/2018).
30. Kaip nustatyta, ieškovė mokėjimo nurodyme raštu išreiškė savo kaip sutarties šalies (paskolos davėjo) valią perduoti paskolos dalyką paskolos gavėjui (atsakovui). Kita vertus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog protingas ir apdairus asmuo, gavęs lėšas, kurių paskirtis įvardyta kaip paskola, ir tas lėšas priimdamas, savo veiksmais patvirtino paskolos teisinių santykių buvimą. Tai sudaro pagrindą teigti, kad pirmosios instancijos teismas įvertino ir kitos šalies valią vadovaudamasis protingo žmogaus standarto principu. Toks paskolos teisinius santykius reglamentuojančių normų aiškinimas pateiktas ir šios nutarties 29 punkte nurodytoje kasacinio teismo praktikoje. Taigi pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai nustatė visas būtinąsias paskolos sutarties sudarymo sąlygas – paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti šią sumą.
31. Tiek pirmosios instancijos teisme, tiek pakartotinai apeliaciniame skunde atsakovo išdėstytos aplinkybės nepaneigia skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų, kad bylos šalis sieja paskolos teisiniai santykiai, kurių pagrindu atsakovui atsirado prievolė grąžinti ieškovei pasiskolintą 60 000 Eur sumą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su atsakovo pozicija, kad šalių sudarytos ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. N2-14676-792/2012 patvirtintos santuokos nutraukimo sutarties 7 punktas neatitiko tikrosios ieškovės ir atsakovo valios, todėl sutuoktinių turėtas nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini), o vėliau jį pardavus – už jį gautos ir atsakovui pervestos lėšos, faktiškai buvo (yra) atsakovo asmeninė nuosavybė. Pažymėtina, kad teismo sprendimas sutuoktinių turto padalijimo klausimu yra galutinis ir įgyja res judicata (reikalas išspręstas) galią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-223-915/2018). Toks teismo sprendimas ir juo patvirtinta sutartis gali būti peržiūrima tik išimtinais atvejais – atnaujinus procesą (CPK 366 straipsnio 1 dalis) arba CK 3.53 straipsnio 3 dalies normos pagrindu, pagal kurią iš esmės pasikeitus aplinkybėms (vieno buvusio sutuoktinio liga, nedarbingumas ir kt.) buvę sutuoktiniai arba vienas iš jų gali kreiptis į teismą dėl santuokos nutraukimo pasekmių sutarties sąlygų pakeitimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-4-916/2019).
32. Tokie reikalavimai šiuo atveju nebuvo pareikšti, todėl atsakovas nagrinėjamoje byloje negali kvestionuoti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimu patvirtintos sutarties šalių valios, t. y. fakto, kad nekilnojamasis turtas ieškovei ir atsakovei po santuokos nutraukimo atiteko (buvo padalytas) lygiomis dalimis. Vien aplinkybė, kad šalys buvo sudariusios ankstesnę santuokos nutraukimo pasekmių sutartį, kuria visas nekilnojamasis turtas turėjo atitekti atsakovui asmenines nuosavybės teise, nepaneigia įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos šalių nuosavybės teisės į atitinkamas turto dalis. Ankstesnės sutarties Klaipėdos miesto apylinkės teismui nepatvirtinus, jį neturi teisinės galios. Atitinkamai, nepanaikinus (nepakeitus) Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimo, tokia sutartis negali pagrįsti aplinkybės, kad turtas tarp šalių yra padalytas visai kitokiu, nei patvirtino teismas sprendimu, būdu.
33. Kitos bylos faktinės aplinkybės taip pat neleidžia teigti, kad teismo nepatvirtinta santuokos nutraukimo pasekmių sutartis, kaip teigia atsakovas, atitiko tikrąją šalių valią. Atkreiptinas dėmesys, kad už parduotą nekilnojamąjį turtą į ieškovės sąskaitą iš viso buvo pravesta (pirkėjo sumokėta) 66 672,24 Eur. Tačiau ieškovė pervedė atsakovui ne visą, o tik dalį gautos sumos – 60 000 Eur. Tuo atveju, jeigu nekilnojamasis turtas pagal faktinį šalių susitarimą būtų likęs atsakovo asmeninėje nuosavybėje, ieškovė turėjo pareigą atsakovui grąžinti visą iš pirkėjo gautą sumą. Be to, nurodytos piniginės lėšos atsakovui buvo pervestos ne iš karto ieškovei jas gavus, o tik po mėnesio. Pagal į bylą pateiktus įrodymus ieškovė į atsakovo banko sąskaitą yra atlikusi mokėjimus, skirtus dukros išlaikymui. Šios aplinkybės paneigia atsakovo bylos nagrinėjimo metu išsakytą poziciją, kad šalys buvo faktiškai sutarusios, jog ieškovei atsisakius nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jai atskirai nereikės mokėti išlaikymo prievolės dukrai.
Dėl paskolos sutarties (ne)atlygintinumo
34. CK 6.872 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad jeigu paskolos dalykas yra pinigai, preziumuojama, kad paskolos sutartis yra atlygintinė.
35. Paskolos teisiniai santykiai savo esme yra atlygintiniai, o atlyginimas už naudojimąsi paskolos davėjo perduotais pinigais mokamas palūkanų forma. Be to, paskolos davėjui turi būti grąžinta visa paskolos sutartimi paskolinta suma joje nustatytais terminais. CK įtvirtintas sutarties laisvės principas suteikia sutarties šalims teisę susitarti ir dėl neatlygintinės paskolos suteikimo.
36. Kasacinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad kai kyla šalių ginčas dėl konkrečios sutarties turinio, jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Aiškinant sutartį, būtina vadovautis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-87-611/2021; kt.).
37. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad šalių sudaryta paskolos sutartis buvo atlygintinė. Teikdama pradinį ieškinį ieškovė prašė priteisti iš atsakovo tik negrąžintą 60 000 Eur skolą, mokėjimo palūkanų priteisti nereikalavo. Ieškovė nurodė, kad atsakovas žadėjo skolą grąžinti per dvejus metus, o ieškovė sutiko iš atsakovo nereikalauti mokėjimo palūkanų. Pradiniame ieškinyje taip pat buvo nurodyta, kad ieškovei pinigai tuo metu nebuvo reikalingi, ji pasitikėjo atsakovu, todėl juos paskolino.
38. Taigi pačios ieškovės nurodytos aplinkybės, leidžia spręsti, kad šalys buvo sutarusios dėl neatlygintinės paskolos suteikimo. Kaip matyti, atsakovui pateikus priešieškinį, ieškovė patikslino savo ieškinį, prašydama papildomai iš ieškovo priteisti mokėjimo palūkanas. Nors ieškovė nurodė, kad atsakovui pateikus priešieškinį išnyko aplinkybė, dėl kurios ieškovė buvo nusprendusi nereikšti reikalavimo dėl palūkanų sumokėjimo, tačiau tokia situacija, teisėjų kolegijos vertinimu, rodo ne ieškovės valios reikšti reikalavimą dėl palūkanų priteisimo pasikeitimą, o priešingų ginčo faktinių aplinkybių nurodymą teismui. Nesant byloje duomenų, kurie leistų nustatyti, kad šalys buvo susitarusios dėl palūkanų mokėjimo, tikslinga vadovautis pirmine ieškovės pozicija, kuri pagrindžia paskolos sutarties neatlygintinumą. Tokia pozicija labiau atitinka ir kitas bylos faktines aplinkybes – šalis siejo artimi ryšiai, skolintos lėšos gautos už parduotą bendrą turtą, tarp šalių nebuvo sudaryta rašytinė paskolos sutartis.
Dėl bylos procesinės baigties
39. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė ginčui aktualias materialinės teisės bei procesinės teisės normas, tačiau netinkamai įvertino bylos duomenis, kurie sudarė pagrindą konstatuoti paskolos sutarties neatlygintinumo faktą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, atmetant ieškinio reikalavimą priteisti iš atsakovo 7 631 Eur palūkanas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
40. Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atsakovo priešieškinis buvo patenkintas iš dalies, apeliacine tvarka neskundžiama, teisėjų kolegija neturi pagrindo atskirai pasisakyti dėl šios sprendimo dalies teisėtumo ir pagrįstumo (CPK 320 straipsnio 1 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
41. Jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, laikytina, kad ieškinio reikalavimai patenkinti 88,72 procentais. Pagal pirmosios instancijos teismo paskaičiuotą proporciją priešieškinis patenkintas 83,65 procentais.
42. Ieškovė pirmosios instancijos teisme patyrė 2 125 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro: 1 125 Eur žyminis mokestis ir 1 000 Eur advokato padėjėjo teisinės pagalbos išlaidos. Atsakovas patyrė 1 636 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro: 268 Eur žyminis mokestis ir 1 368 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidos. Nurodytų bylinėjimosi išlaidų, skirtų teisinei pagalbai apmokėti, atitikimas rekomenduojamiems dydžiams apeliacine tvarka neginčijamas.
43. Proporcingai patenkintų ieškinio ir priešieškinio reikalavimų daliai, ieškovei iš atsakovo priteisiama 1 885,30 Eur (2 125 Eur x 88,72 procentai) bylinėjimosi išlaidų, o atsakovui iš ieškovės – 1 368,51 Eur (1 636 Eur x 83,65 procentai). Įskaičius nurodytas sumas, ieškovei iš atsakovo priteisiama 516,79 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.
44. Apeliacinės instancijos teisme atsakovas patyrė 50 Eur bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro žyminis mokestis už apeliacinį skundą. Ieškovė sumokėjo 38 Eur žyminį mokestį už prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, taip pat patyrė 500 Eur teisinės pagalbos išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, kurios atitinka rekomenduojamus dydžius.
45. Kadangi atsakovo apeliacinis skundas patenkintas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimu priteista suma sumažinta iki 60 000 Eur, t. y. patenkinta 11,28 procentų apeliacinio skundo reikalavimų, atsakovui iš ieškovės proporcingai patenkintų skundo reikalavimų daliai priteisiama 5,64 Eur (50 x 11,28 procentų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme. Proporcingai atmestų apeliacinio skundo reikalavimų daliai, ieškovei iš atsakovo priteisiama 477,31 Eur (538 x 88,72 procentai) bylinėjimosi išlaidų. Įskaičius šias sumas, ieškovei iš atsakovo priteisiama 471,67 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 25 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
„Ieškinį ir priešieškinį patenkinti iš dalies.
Priteisti iš atsakovo R. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ieškovei S. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 60 000 Eur (šešiasdešimt tūkstančių eurų) skolą, 5 (penkių) procentų dydžio procesines palūkanas už priteistą 60 000 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2019 m. spalio 21 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 516,79 Eur (penkių šimtų šešiolikos eurų 79 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Priteisti iš ieškovės S. M. atsakovui R. M. 9 976,51 Eur (devynių tūkstančių devynių šimtų septyniasdešimt šešių eurų 51 ct) skolą, 5 (penkių) procentų dydžio procesines palūkanas už priteistą 9 976,51 Eur sumą nuo priešieškinio priėmimo teisme dienos 2019 m. gruodžio 3 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Priteisti iš atsakovo R. M. ieškovei S. M. 471,67 Eur (keturių šimtų septyniasdešimt vieno euro 67 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.