Marijampolės apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo D. J. ieškinį atsakovei R. P. dėl skolos, procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Pagal aktualius ieškinio pagrindui, dalykui dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimus, byloje surinktą rašytinę medžiagą nustatyta, kad ieškovas D. J. su atsakove R. P. 2013-11-11 sudarė paskolos sutartį, kurios pagrindu ieškovas paskolino atsakovei 3000 eurų, kuriuos atsakovė įsipareigojo grąžinti iki 2014-11-12 be palūkanų, be delspinigių už kiekvieną praleistą dieną nuo sumos, kurią sumokėti praleistas terminas. Atsakovė R. P. pakvitavimu paskolos sutartyje patvirtino, kad paskolos dalyką - 3000 eurų 2013-11-11 gavo iš D. J. (I t., 7 b. l.). Iki 2018-10-12 atsakovė banko pavedimais, kurie pridėti prie ieškinio, ieškovui sumokėjusi 1859,47 Eur. Ieškovo reikalaujama priteisti nesumokėta paskolos dalis – 1140,53 Eur.

Šioje civilinėje byloje tarp šalių susiklostė teisiniai santykiai bylos šalims sudarius paskolos sutartį. Paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). 2013-11-11 tarp šalių sudaryta paskolos sutartis nėra nuginčyta įstatymų nustatyta tvarka, atsakovė šioje byloje CPK nustatyta tvarka nepareiškė priešieškinio, kuriuo prašytų pripažinti tarp šalių sudarytą paskolos sutartį negaliojančia remiantis CK numatytais sandorių negaliojimo pagrindais. Todėl sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą, nėra pagrindo nesivadovauti šia paskolos sutartimi.

Remiantis CK 6.189 straipsnio 1 dalimi teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai. Vienos šalies pareiga vykdyti sutartinę prievolę atitinka kitos šalies reikalavimo teisę, kuri yra ginama įstatymu, nes už sutartinių prievolių nevykdymą arba netinkamą vykdymą gali būti taikoma sutartinė atsakomybė (CK 6.256 straipsnio 1 dalis). Sutarties privalomumo ir vykdytinumo (pacta sunt servanda) principai, kuriais grindžiami sutartiniai santykiai, lemia, kad bet koks sutarties netinkamas vykdymas reiškia sutarties pažeidimą, už kurį atsakinga sutartinių įsipareigojimų nevykdanti sutarties šalis. Sutarties šaliai neįvykdžius arba netinkamai įvykdžius sutartį, kita sutarties šalis, atsižvelgiant į aplinkybes, įgyja teisę naudotis sutartyje ir įstatyme nustatytais teisių gynimo būdais, įtvirtintais tiek bendrosiose sutarčių teisės normose, tiek ir atitinkamas sutartis reguliuojančiose teisės normose (pvz., reikalauti įvykdyti prievolę natūra, pakeisti sutartį ar ją nutraukti, kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016-03-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-178-706/2016; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015-11-11 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-596-313/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009-10-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-411/2009).

Taigi teisėtai sudaryta sutartis tampa teisiškai įpareigojančiu aktu, nustatančiu šalių teises ir pareigas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2010-09-27 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „ŽVC“ v. AB „Pineka“ ,UAB „Fima“, bylos Nr. 3K-7-262/2010, konstatavo, kad teismas, spręsdamas sutartinių ginčų klausimus, nuo sutarties sąlygų turinio gali (ir privalo) nukrypti ir vadovautis teisės normomis tik tada, kai šalių sutartis prieštarauja bendriesiems teisės principams (CK 1.5 straipsnis), viešajai tvarkai (CK 1.81 straipsnis) ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (CK 6.157 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-708-378/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015-12-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-681-378/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015-04-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-271-415/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011-12-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-546/2011).

Šioje civilinėje byloje nei viena iš anksčiau nurodytų aplinkybių nebuvo nustatyta. Vertinant tarp šalių sudarytą sutartį vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, atsakovė rėmėsi aplinkybėmis, kad ji ieškovo niekada nepažinojo, dėl paskolos su juo nesitarė. Pinigai buvo skolinami jos šeimos nariui, - vyrui. Pinigų perdavimas vyko Marijampolėje, Norfos stovėjimo aikštelėje, automobilyje, kuriuo ji važiavo. Ieškovas susitikimo metu turėjo sutartį, paruoštą kito vardu, tačiau išgirdęs, kad ji turi pastovų darbą, dirba (duomenys neskelbtini), sutartį automobilyje perrašė jos vardu. Iš anksto apie šį susitikimą ji nežinojo. Be to, jog jai realiai buvo perduoti ne 3000 Eur, o 2500 Eur. Tačiau iš esmės atsakovė atsakė, jog ji sutarties turinį, jos sąlygas ir įsipareigojimus suprato, sutartį pasirašė. Esant šioms aplinkybėms, ieškovo elgesys sudarant paskolos sutartį negali būti laikomas nesąžiningu. Atitinkamai teismas mano, kad sudarant sutartį nebuvo pažeisti ir teisingumo bei protingumo principai. Ieškovas nurodė, kad jam tiek atsakovės vyras, tiek atsakovė sudaranti minėtą paskolos sutartį nurodė, jog tikrai pagal paskolos įsipareigojimus grąžins skolą, nes artimiausiu metu ketina parduoti žemės sklypą, todėl ieškovas pagrįstai tikėjosi, kad suteikta paskola jam gali būti gražinta, juolab, kad jo turimais duomenimis, atsakovės turtui nebuvo taikomi jokie apribojimai, juolab ši oficialiai dirbo AB „(duomenys neskelbtini)“. Be to, sprendimą suteikti paskolą ieškovas priėmė ir atsižvelgdamas į tai, kad jo draugas prašė finansiškai padėti P. Atsakovė argumentą, jog jai prieš pasirašant minėtą paskolos sutartį ieškovas realiai perdavė 2500 Eur, o ne 3000 Eur jokiais nenuginčijamais įrodymais nepagrindė. Pažymėtina ir tai, kad pati paskolos sutartis vertintina kaip nepažeidžianti teisingumo principo reikalavimų, nes joje nėra numatytos netesybos.

Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad šalių sudaryta sutartis laikoma prieštaraujanti viešajai tvarkai, kai bylos šalis turi viešajai tvarkai prieštaraujantį tikslą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013-12-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-618/2013). Teisės aktuose nenustatyta „viešosios tvarkos“ ar „geros moralės“ sampratos, todėl jų aiškinimas yra teisės doktrinos ir teismų praktikos užduotis. Šių teisinių vertybių kategorijų turinys gali kisti. „Viešoji tvarka“ apima pagrindinius principus, kuriais grindžiama valstybės teisinė sistema, o principai įtvirtinti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose. Sąvoka „gera moralė“ taip pat yra vertinamoji; kilus geros moralės taikymo klausimui, teismui privalu taikyti bylos nagrinėjimo metu pripažįstamus moralės standartus, vadovaudamasis objektyviuoju protingumo kriterijumi. Pažymėtina, kad visuomenės pagrindą sudaro teisingumas. Juo turi būti grindžiami ir civilinių teisinių santykių dalyvių veiksmai, taigi ir sudaromi sandoriai. Teisingumo kriterijus yra moralės normos, kurių tikslas – užtikrinti visų visuomenės narių interesų derinimą, apsaugoti ekonomiškai ir fiziškai silpnesnių visuomenės narių interesus, užkirsti kelią piktnaudžiauti teise, todėl, vertinant sudarytus sandorius, reikia vadovautis ne tik teisės, bet ir geros moralės, kurios kriterijus yra kultūringo, teisingo žmogaus minimalus gėrio, blogio, teisingumo, pareigos, padorumo suvokimas, normomis. Kas yra viešoji tvarka ir gera moralė, teismas sprendžia konkrečiu atveju. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015-11-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-546-915/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014-12-16 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2014). Kaip jau minėta anksčiau teismas šioje byloje nenustatė aplinkybių, jog ieškovas būtų veikęs nesąžiningai, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad sudaryta paskolos sutartis, nesant kitų aplinkybių prieštarauja gerai moralei. Įrodinėdama sudarytos paskolos sutarties negaliojimą kaip prieštaraujantį viešajai tvarkai, moralei atsakovė nurodė, kad negavo pinigų pagal paskolos sutartį, o ji buvo sudaryta tikslu gauti pinigų vyro kelionei dirbti (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini), šioje šalyje laikinam pragyvenimui iki atlyginimo gavimo. Tačiau konstatuotina, kad atsakovė šių aplinkybių neįrodė. Pažymėtina, kad tarp šalių paskolos sutartis buvo sudaryta rašytine forma, kurios paskutiniame punkte nurodyta, kad R. P. gavo iš D. J. 3000 Eur grynais pinigais prieš pasirašant šią sutartį ir R. P. iš esmės išrašė šių pinigų gavimo patvirtinimui 2013-11-11 pakvitavimą. Atsižvelgiant į tai, kad šiuo atveju paskolos sutartis sudaryta rašytine forma, užtikrinant, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų, bei šios sutarties nenuginčijus įstatymų nustatyta tvarka, laikytina, kad atsakovė neįrodė aplinkybės, jog negavo pinigų pagal paskolos sutartį. Juolab, jos ši aplinkybė paneigta atsakovo į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais – bankiniais pavedimais dėl paskolos grąžinimo dalimis (CPK 185 straipsnis). Kitos atsakovės atsiliepime, tiek teismo posėdžio metu nurodytos aplinkybės nesusijusios su šios bylos dalyku.

Sprendžiant ar sudaryta paskolos sutartis prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms, pažymėtina, kad imperatyvioji teisės norma CK 1.80 straipsnio prasme yra tokia, kuria siekiama apsaugoti visos visuomenės interesus, viešąją tvarką, todėl aiškinantis normos imperatyvumą turi būti nustatyta, ar egzistuoja viešasis interesas, kuriam užtikrinti ji skirta. Teisės norma, kurioje nėra aiškiai išreikšto imperatyvo, gali būti pripažįstama imperatyvia įvertinus jos tikslus ir uždavinius, objektą ir interesą, kurį ta teisės norma gina, taip pat tos teisės normos sisteminius ryšius su kitomis normomis ir t. t. Kita vertus, vien privalomojo teisės normos pobūdžio konstatavimas nepakankamas pripažinti, kad ją pažeidžiantis sandoris yra niekinis, jeigu privaloma taisyklė saugo tik privačius civilinės apyvartos dalyvių interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015-01-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-6-915/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis 2014-11-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2014). Ginčydama paskolos sutartį atsakovė nenurodė kokioms imperatyvioms įstatymo normoms prieštarauja sudaryta sutartis, o teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus, šių aplinkybių taip pat nenustatė, atitinkamai teismui nėra priežasties (pagrindo) konstatuoti, kad sudaryta sutartis prieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms.

Ieškovas rašytinais įrodymais (b. l. 23, 24) įrodė, jog iki 2018-10-12 atsakovė banko pavedimais jam sumokėjusi 1859,47 Eur. Atsakovė, nurodytos aplinkybės, jog ji liko skolinga atsakovui tik 280,00 Eur jokiais nenuginčijamais įrodymais neįrodė. Įvertinęs paskolos sumą ir grąžintą ieškovui paskolos sumos dalį, teismas sprendžia, kad ieškovo reikalaujama priteisti nesumokėta paskolos dalis – 1140,53 Eur, pagrįsta ir tenkintina (CK 6.38 straipsnis).

Ieškovas, vadovaudamasis CK 6.872 straipsnio 1, 3 dalimis, ieškiniu prašo teismo priteisti iš atsakovės 424,01 Eur mokėjimo (pelno) palūkanas, skaičiuojant nuo negrąžintos paskolos sumos 7,98 procento už laikotarpį nuo 2014 m. lapkričio 12 d. Ieškovas ieškinyje nurodo, kad tarp jo ir atsakovės nebuvo susitarimo dėl palūkanų dydžio, todėl komercinės (pelno) palūkanos nustatomos pagal komercinių bankų vidutinę palūkanų normą, galiojusią paskolos sutarties sudarymo momentu, kuri sutarties sudarymo metu buvo 7,98 procento (b. l. 17–19). Atsakovė su šiuo reikalavimu nesutiko, nurodydama, kad sutartyje yra punktas „Papildomų įsipareigojimų, procentų ar kita už perduotą sumą 3 000,00 Eur skolintojas D. J. iš skolininko R. P. nereikalauja“ (b. l. 31–35). Taigi tarp šalių kilo ginčas dėl atsakovės pareigos mokėti mokėjimo palūkanas.

Įstatymo leidėjas CK 6.872 straipsnio 3 dalyje suponavo bendro pobūdžio išvadą, kad jeigu paskolos dalykas yra pinigai, tai preziumuojama, kad paskolos sutartis yra atlygintinė. Tačiau konkrečios paskolos sutarties atveju iškilus ginčui, teismui yra pareiga patikrinti atlygintinos paskolos prezumpciją.

Paskolos sutartyje šalys nenustatė palūkanų dydžio, nenurodė, kad paskolos sutartis yra neatlygintinė, tačiau susitarė, kad papildomų įsipareigojimų, procentų ar kita už perduotą sumą 3 000,00 Eur skolintojas D. J. iš skolininko R. P. nereikalauja.

CK 6.156 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir šio kodekso nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. Sutarties šalių ginčo dėl sudarytos sutarties įsipareigojimų vykdymo atveju yra svarbu vadovautis šalių sutartomis sąlygomis ir įsipareigojimais, įtvirtintais sutartyje.

Tarp šalių sudarytą paskolos sutartį parengė ieškovas, atsakovė jos teksto neįtakojo. Pats ieškovas įtraukė į sutartį sąlygą, kad papildomų įsipareigojimų, procentų ar kito už perduotą sumą 3 000,00 Eur jis iš R. P. nereikalauja. Tai yra, pats ieškovas nustatė sąlygą, neleidžiančią jam reikalauti iš atsakovės jokių papildomų mokėjimų. Nagrinėjamu atveju svarbūs yra ir ieškovo veiksmai po sutarties sudarymo: nors pagal paskolos sutartį atsakovė įsipareigojo paskolą grąžinti 2014 m. lapkričio 12 d., ieškovas nepateikė teismui jokių įrodymų, kad jis būtų reiškęs kokias nors pretenzijas atsakovei dėl palūkanų. Ieškovas ieškinyje nurodė, kad atsakovei paskolino 3 000,00 Eur, pagal sutartį atsakovė banko pavedimais yra sumokėjusi 1 859,47 Eur, likusi nesumokėta skolos dalis sudaro 1 140,53 Eur. Tai reiškia, kad ieškovas gautas iš atsakovės sumas užskaitydavo kaip paskolos grąžinimą, bet ne mokėjimo palūkanas.

Teismas daro išvadą, kad pagal paskolos sutarties turinį, šalių elgesį po sutarties sudarymo yra paneigta paskolos sutarties atlygintinumo prezumpcija. Teismas daro išvadą, kad paskolos sutartis buvo neatlygintinė. Atsižvelgiant į tai, ieškovo reikalavimas dėl 424,01 Eur mokėjimo palūkanų priteisimo laikytinas nepagrįstu, todėl netenkintinas.

Iš atsakovės priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nes terminą įvykdyti praleidęs skolininkas fizinis asmuo privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis).

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys). Ieškovas patyrė 47,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, sumokėdamas žyminį mokestį (b. l. 2, 27). Šios išlaidos pripažintinos realiomis, būtinomis ir pagrįstomis. Ieškinys tenkintinas iš dalies – tenkintini 73 procentai reikalavimų. Todėl iš atsakovės priteistina ieškovui 34,31 Eur turėtų bylinėjimosi išlaidų.

Bylinėjimosi išlaidas valstybei byloje sudaro 8,61 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Atlygintinų bylinėjimosi išlaidų valstybei suma, proporcinga atmestų reikalavimų daliai, tenkanti ieškovui, yra 2,32 Eur. Kadangi ši suma nesiekia 3,00 Eur, šios išlaidos iš ieškovo nepriteistinos (CPK 96 straipsnio 6 dalis). Atlygintinų bylinėjimosi išlaidų valstybei suma, proporcinga patenkintų reikalavimų daliai, tenkanti atsakovei, yra 6,29 Eur. Šios išlaidos iš priteistinos valstybei iš atsakovės (CPK 96 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 270, 307, 310 straipsniais,

nusprendžia:

Ieškovo D. J. ieškinį atsakovei R. P. tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovės R. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovui D. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 140,53 Eur (vieną tūkstantį vieną šimtą keturiasdešimt eurų 53 centus) skolos, 5 (penkių) procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos (1 140,53 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018 m. rugsėjo 10 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 34,31 Eur (trisdešimt keturis eurus 31 centą) bylinėjimosi išlaidų.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Priteisti iš atsakovės R. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 6,29 Eur (šešis eurus 29 centus) bylinėjimosi išlaidų valstybei (mokama į vieną iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamųjų sąskaitų: akcinė bendrovė „Swedbank“ Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, akcinė bendrovė „Citadele“ Nr. LT78 7290 0000 0013 0151, akcinė bendrovė Luminor Bank Nr. LT74 4010 0510 0132 4763 ir Nr. LT12 2140 0300 0268 0220, akcinė bendrovė SEB bankas Nr. LT05 7044 0600 0788 7175, akcinė bendrovė Šiaulių bankas Nr. LT32 7180 0000 0014 1038, Danske Bank A/S Lietuvos filialas Nr. LT74 7400 0000 0872 3870, uždaroji akcinė bendrovė Medicinos bankas Nr. LT42 7230 0000 0012 0025, nurodant juridinio asmens kodą – 188659752, įmokos kodą – 5660).

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmus.