Panevėžio apygardos teismo nutartis

2020-09-29 · Civilinė byla Nr. e2A-497-280/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2020-09-29
Bylos Nr.
e2A-497-280/2020
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Birutė Valiulienė, Dalia Pranckienė, Laimutė Sankauskaitė
Ieškovas
S. M.
Atsakovas
Vilniaus miesto savivaldybei
Trečiasis asmuo
SĮ „Vilniaus miesto būstas“, R. M.
Civilinė byla Nr. e2A-497-280-2020 Teisminio proceso Nr. 2-68-3-25116-2019-6 Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 3.3.1.14.; 3.3.1.20
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. rugsėjo 29 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dalios Pranckienės, Laimutės Sankauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Birutės Valiulienės, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu,

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės S. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1319-960/2020 pagal ieškovės S. M. ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei, tretiesiems asmenims SĮ „Vilniaus miesto būstas“, R. M. dėl teisės privatizuoti pripažinimo,

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė S. M. ieškiniu prašė pripažinti jai teisę lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti butą, esantį (duomenys neskelbtini), už iki 1998-07-01 LR Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka apskaičiuotą kainą.

2. Ieškinyje nurodė, kad 1991 m. gegužės 28 d. įsigaliojęs Butų privatizavimo įstatymas įtvirtino gyventojų teisę įgyti privačion nuosavybėn jų nuomojamus valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamuosius namus, butus daugiabučiuose namuose ir bendrabučiuose. 1998 m. liepos 1 d. įstatymui netekus galios, pradėtas ir nebaigtas butų privatizavimo procedūras galima buvo užbaigti. Ieškovės subjektinę teisę privatizuoti butą lengvatinėmis sąlygomis pagrindžia tai, jog: 1) 1964 m. orderiu ieškovės senelei Z. M. ir jos šeimai buvo suteiktas butas; 2) 1969 m. balandžio 15 d. tarp Z. M. ir 7-os namų valdos buvo sudaryta nuomos sutartis; 3) (duomenys neskelbtini) mirė Z. M., todėl nuomos teise perėjo jos šeimos nariams, tarp jų ir ieškovės motinai N. R., kuri (duomenys neskelbtini) mirė; 4) ieškovė nuo 1988 m. liepos 19 d. bute deklaravo gyvenamąją vietą; 5) ieškovė po motinos mirties liko gyventi bute ir 2003 m. vasario 3 d. sudarė nuomos sutartį; 6) 2003 m. sausio 31 d. ieškovė buvo pripažinta pagrindine buto nuomininke; 7) 2003 m. liepos 1 d. bute gyvenamąją vietą deklaravo ieškovės sutuoktinis R. M.; 8) 2014 m. m. kovo 5 d. buvo nutraukta ieškovės santuoka; 9) 2016 m. gegužės 10 d. buto nuomos sutartis buvo sudaryta su R. M.. Ieškovės motinos ir senelės ligos ir mirtys, ieškovės teistumas 1997 m. spalio 17 d. ir laisvės atėmimo bausmės atlikimas nuo 1998 m. liepos 16 d. iki 1999 m. liepos 16 d., vertinamos kaip aplinkybės, kurios objektyviai sutrukdė įstatymų nustatyta tvarka inicijuoti buto privatizavimo lengvatinėmis sąlygomis procedūrą. Nuo 2003 metų ieškovė nesikreipė dėl buto privatizavimo, nes butas turėjo didelius įsiskolinimus už komunalines paslaugas, todėl negalėjo būti privatizuojamas. 2015 m. gruodžio 15 d. ieškovei buvo diagnozuoti psichikos ir elgesio sutrikimai dėl alkoholio vartojimo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 11 d. sprendimu ieškinys atmestas.

4. Teismas nustatė, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini) (toliau - Butas), nuosavybės teise priklauso atsakovei. Butas pagal 1964 m. orderį buvo suteiktas ieškovės senelei Z. M. ir jos šeimos nariams. Nuo 1988 m. liepos 19 d. šiame bute yra deklaruota ieškovės gyvenamoji vieta. (duomenys neskelbtini) mirė ieškovės senelė, o motina N. R. mirė (duomenys neskelbtini). 2003 m. sausio 31 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Žirmūnų seniūno įsakymu ieškovė buvo pripažinta pagrindine buto nuomininke. 2017 m. gegužės 12 d. ieškovė kartu su trečiuoju asmeniu R. M. kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją su rašytiniu prašymu dėl buto privatizavimo.

5. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 2 punkto, Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo (toliau - BPĮ) (galiojo iki 2001 m. sausio 1 d.) nuostatomis, suteikusiomis teisę valstybinio ir visuomeninio butų fondo nuomininkams, pareiškusiems prašymą iki 1992 m. gruodžio 1 d., įsigyti nuosavybėn gyvenamąsias patalpas. Pažymėjo, kad vėlesniuose įstatymo pakeitimuose buvo suteikta galimybė iki 1997 m. gruodžio 31 d. pateikti prašymus Seimo sudarytai komisijai ir ši teisė vėliau buvo pratęsta iki 1998 m. liepos 1 d.

6. Teismas vertino kasacinio teismo išaiškinimus, kad sprendžiant dėl ieškovo teisės privatizuoti butą pagal BPĮ, reikia nustatyti tokias privatizavimo sąlygas: 1) ieškovas yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą (BPĮ 4 straipsnis); 2) nurodytas butas yra gyvenamoji patalpa, galinti būti privatizavimo objektas (BPĮ 2, 3 straipsniai); 3) ieškovas, kaip subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą, šia teise pasinaudojo, atlikdamas veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, ir tuo pagrindu susiklostė ieškovo bei atsakovo, kaip buto privatizavimo (pirkimo–pardavimo) subjektų, santykiai dėl buto privatizavimo. Pažymėjo, kad byloje ginčas kilo tik dėl trečiosios būtinosios sąlygos buvimo.

7. Pripažino, kad 2017 m. gegužės 12 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijoje įregistruotas ieškovės prašymas pagrindžia, jog ieškovė dėl buto privatizavimo raštu kreipėsi tik 2017 m. gegužės 12 d., kai jau 17 metų negaliojo BPĮ. Byloje nėra pateikta daugiau jokių rašytinių įrodymų pagrindžiančių, jog ieškovė raštu kreipėsi į atsakovę ar kitus asmenis dėl buto privatizavimo. Nors ieškovė teigė, jog 2002 metų pabaigoje kreipėsi į Žirmūnų seniūniją dėl Buto privatizavimo, ką patvirtino ir trečiasis asmuo R. M., tačiau teismas vertino, kad liudytoja J. M. paaiškino neprisimenanti tokio kreipimosi. Teismas darė išvadą, jog ieškovė kreipėsi 2002 metų pabaigoje dėl Buto privatizavimo į Žirmūnų seniūniją, bet neįrodyta, jog tokio kreipimosi metu buvo aiškiai išreikšta valia butą privatizuoti. Įvertinęs teismo posėdžio metu ieškovės ir trečiojo asmens R. M. paaiškinimus teismas sprendė, kad kreipimosi metu buvo domėtasi privatizavimo sąlygomis ir galimybėmis, t. y. toks kreipimasis buvo informacijos gavimo tikslu.

8. Teismas vertino, kad ieškovė po savo motinos mirties nuo (duomenys neskelbtini) iki 1998 m. liepos 1 d. turėjo pakankamai laiko parengti prašymą ir pateikti jį Seimo sudarytai komisijai, taip išreikšdama aiškiai savo valią dėl privatizavimo santykių sukūrimo. Ieškovės nurodytų aplinkybių, kad ji po motinos mirties pradėjo piktnaudžiauti alkoholiu, galimai kilusio ginčo su patėviu, teismas nelaikė svarbiomis termino pateikti prašymą dėl buto privatizavimo praleidimo priežastimis. Pažymėjo, kad ginčas su bute likusiu patėviu dėl buto neįrodytas, be to, tokį ginčą dėl privatizavimo ieškovė turėjo spręsti teisme, o ne pasyviai elgtis. Ieškovės pripažinimo kalta dėl nusikalstamos veikos padarymo, slapstymosi nuo bausmės atlikimo, o vėliau atliekamos laisvės atėmimo bausmės teismas nelaikė svarbiomis priežastimis, nes pati ieškovė, nesilaikydama teisės aktų reikalavimų, sukūrė sau neigiamas pasekmes. Sprendė, kad ieškovė, kaip subjektas, kuriam įstatymu suteikta teisė privatizuoti butą, šia teise nepasinaudojo dėl nesvarbių priežasčių iki 1998 m. liepos 1 d., nes nepateikė prašymo dėl buto privatizavimo, todėl tarp šalių nesusiklostė buto privatizavimo teisiniai santykiai ir ieškovės pareikštas reikalavimas nepagrįstas.

Šalies argumentai

9. Atsakovui prašant taikyti ieškinio senatį, teismas pažymėjo, kad galiojęs teisinis reglamentavimas suteikė teisę ieškovei iki 1998 m. liepos 1 d. pateikti prašymą Seimo sudarytai komisijai dėl buto privatizavimo ir nuo šios datos turi būti pradėta skaičiuoti ieškinio senaties termino pradžia. Pripažino, kad nuo šios datos ieškovė turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.127 straipsnio 1 dalis). Kadangi ieškovė į teismą kreipėsi 2019 m. rugpjūčio 23 d., t. y. žymiai praleidusi 10 metų ieškinio senaties terminą (CK 1.125 straipsnio 1 dalis), neprašė jo atnaujinti, teismas atmetė ieškinį ir šiuo savarankišku pagrindu (CK 1.131 straipsnio 1 dalis).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą teisiniai argumentai

10. Apeliaciniu skundu ieškovė S. M. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškinį patenkinti, priteisti ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.

11. Nurodo, kad teismas neįvertino, jog ieškovė išreiškė valią privatizuoti butą konkliudentiniais veiksmais, to, kad bute nuo 1964 m. gyveno jos šeima, kad ieškovės gyvenamoji vieta nuo 1988 m. yra registruota bute. Ieškovė nurodė, kad negalėjo pateikti raštiško prašymo privatizuoti butą, kadangi savivaldybės darbuotoja - seniūno pavaduotoja J. M. atsisakė tokį prašymą priimti ieškovei neapmokėjus komunalinių mokesčių už butą. Ieškovė norėjo privatizuoti butą, kadangi jos mama ir ji pati visą gyvenimą gyveno bute, ieškovė jame gyvena. Iki 1998 m. galiojantys įstatymai nenustatė privalomos prašymo formos siekiant privatizuoti valstybės turtą. Teismas nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos tokiose bylose, nevertino šios konkrečios situacijos, nepagrįstai sprendė, kad ieškovė neišreiškė noro privatizuoti butą vien dėl to, kad nepateikė rašytinio prašymo dėl buto privatizavimo. Ieškovės veiksmai nuo pat 1988 m. įrodo, kad ji norėjo privatizuoti butą, tačiau dėl susiklosčiusios situacijos (valstybės darbuotojų veiksmai, nepalankiai susiklosčiusios aplinkybės) to negalėjo padaryti.

12. Nurodo, kad Kauno apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-1802-429/2014 pripažino, jog siekiant įvertinti, ar asmuo išreiškė valią privatizuoti valstybei priklausantį turtą, teismas turi įvertinti šalies prašančios pripažinti minėtą teisę elgesį, jo atliktus veiksmus. Tam tikrais atvejais pakanka to, kad asmuo ilgą laiką gyvena bute (name ir pan.), kurį siekia privatizuoti ir deklaruoja tame bute gyvenamąją vietą, tam, kad pripažinti, kad asmuo savo veiksmais išreiškė norą privatizuoti butą.

13. Teigia, kad teismas nepagrįstai nusprendė, jog ieškovė yra praleidusi ieškinio senaties terminą. Ieškinio senaties termino pradžia negali būti skaičiuojama nuo to momento, kai suėjo terminas prašymui dėl buto privatizavimo pateikti. Nurodo, kad pagal kasacinio teismo praktiką ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžia siejama su asmens sužinojimo apie pažeistą teisę momentu, kai asmuo informuojamas apie negalėjimą privatizuoti butą. Ieškovė apie tai, kad negalės privatizuoti buto sužinojo po to, kai 2017 m. pateikė prašymą dėl jo privatizavimo, todėl ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2017 m. ir jis nėra praleistas.

Atsiliepimas

14. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė prašo ieškovės apeliacinio skundo netenkinti. Nesutinka su apeliante, kad ji išreiškė valią privatizuoti butą konkliudentiniais veiksmais ir negalėjo pateikti raštiško prašymo privatizuoti butą, kadangi savivaldybės darbuotoja - seniūno pavaduotoja J. M. atsisakė tokį prašymą priimti. Nurodo, kad ieškovė neįrodė, jog seniūno pavaduotoja J. M. atsisakė priimti prašymą dėl turėtų įsiskolinimų. Teismas pagrįstai pripažino, kad neįrodyta, jog tokio kreipimosi metu buvo aiškiai išreikšta valia butą privatizuoti bei sprendė, kad tokio kreipimosi į Žirmūnų seniūnija metu buvo domėtasi tik privatizavimo sąlygomis ir galimybėmis. Be to, ieškovė dėl to kreipėsi tik 2002 metų pabaigoje, t. y. ne iki 1998 m. liepos 1 d., ji neinicijavo privatizavimo procedūros pradėjimo iki teisės aktuose nustatyto termino. Ieškovė nebuvo pateikusį notariškai patvirtinto privalomo šeimos narių susitarimo, kuriuo būtų identifikuotas šeimos narių sprendimas, kieno vardu bus sudaroma buto pirkimo-pardavimo sutartis ir kas taps perkamo buto savininku kaip to reikalauja BPĮ 5 straipsnio 1 dalis. Ieškovė tinkamai neišreiškė savo valios pasinaudoti teise privatizuoti būstą, neatliko per įstatyme nustatytą terminą veiksmų, būtinų šiai teisei įgyti. Ieškovė subjektinės teisės ginčo objektą privatizuoti neįgijo. Ieškovė nenurodo, kokiais konkliudentiniais veiksmais iki 1998 m liepos 1 d. ji išreiškė savo tariamą norą privatizuoti butą.

15. Pažymi, kad bylos aplinkybės Kauno apylinkės teisme nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-1802-429/2014 skiriasi nuo šios bylos aplinkybių, kadangi minėtoje byloje buvo kilęs ginčas dėl to, ar buvo tinkamai išreikšta valia pabaigti pradėtą privatizavimo procedūrą. Ieškovė minėtoje byloje dar 1997-05-27 buvo kreipusis į savivaldybę su pareiškimu, prašydama parduoti jos vardu butą, pateikė 1996-12-30 notarės patvirtintą sūnaus pareiškimą, kuriuo jis patvirtino savo sutikimą, kad perkamo buto savininke taptų ieškovė, t.y. dokumentai buvo pateikti iki 1998 m. liepos 1 d. kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos teisės aktai. Nagrinėjamoje byloje ieškovė net nebuvo inicijavusi privatizavimo procedūros pateikiant teisės aktuose nustatytus dokumentus, išreikšdama tinkamai savo valią privatizuoti butą ir tai padarydama iki 1998 m. liepos 1 d.

16. Nurodo, kad tam, jog įgytų subjektinę teisę privatizuoti butą, asmenys ir jų nuomojamos gyvenamosios patalpos turėjo atitikti įstatyme nustatytas sąlygas. Tam reikalingas ir tinkamas suinteresuoto asmens kreipimasis, kurio pagrindu savivaldybės institucijai atsiranda pareiga pradėti privatizavimo procedūras. Buto privatizavimas atitiko ieškovės interesus, todėl protingumo principu remiantis, ji turėjo domėtis savo teisėmis ir pareigomis, vykdyti veiksmus, būtinus butui privatizuoti, tačiau ji pirmą kartą prašymą pateikė tik 2017 m. gegužės 10 d. Ieškovė delsė ir neatliko jokių aktyvių veiksmų nepateisinamai ilgą laiką, o tai rodo jos aplaidų ir nerūpestingą elgesį. BPĮ galiojo iki 1998 m. liepos 1 d., pasibaigus įstatymo galiojimui galima įgyvendinti tik teisę, kuri buvo įgyta įstatymo galiojimo metu ir pagal įstatymą ir kuri buvo pažeista. Su BPĮ galiojimo pasibaigimu baigėsi ir bet kokia galimybė teismine tvarka ginti iki tol nepradėtą įgyvendinti šiame įstatyme nustatytą teisę lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti butą.

17. Nesutinka, kad ieškinio senaties terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo 2017 m.. Teigia, kad ieškovė nesidomėdama savo pareigomis, tokį laiko tarpą neatlikdama jokių veiksmų, reikalingų buto privatizavimui, nesielgė protingai apdairiai, rūpestingai, atidžiai, teisingai. Nurodo, kad pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eiga prasideda tik po to, kai asmuo subjektyviai suvokia arba turi suvokti apie jo teisės pažeidimą. Galimi atvejai, kai asmuo apie teisės pažeidimą sužino vėliau, nei turėjo tai padaryti, jeigu būtų buvęs pakankamai apdairus ir rūpestingas, kiek to galėtų tikėtis kita ginčo šalis arba bet kuris kitas asmuo. Tuomet konkrečiam reikalavimui pareikšti ieškinio senaties termino eigos pradžia laikytina diena, kada asmuo turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, nes asmens nerūpestingumu arba aplaidumu negalima pateisinti kitų asmenų interesų suvaržymo.

Atsiliepimas

18. Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ prašo skundo netenkinti. Nurodo, kad kasacinis teismas yra pasisakęs, jog LR valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punkte (atitinkamai dabar galiojančio LR paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 2 punktas) įtvirtinta teisės norma neleidžia pradėti butų privatizavimo procedūros, kartu tęsti butų pardavimą lengvatine tvarka nustojus galioti BPĮ. Nustatytu teisiniu reglamentavimu siekiama sudaryti galimybę BPĮ pagrindu pradėtas ir nebaigtas butų privatizavimo procedūras užbaigti, šiam įstatymui nustojus galioti. Nustojus galioti BPĮ teismine tvarka galima apginti tik šio įstatymo pagrindu ir jo galiojimo metu įgytas asmenų subjektines teises, kurios buvo pažeistos.

19. Nurodo, kad ieškovė tik 2017-05-12 Vilniaus miesto merui pateikė prašymą leisti pirkti lengvatinėmis sąlygomis būstą pagal Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 24 straipsnį. Ieškovė SĮ „Vilniaus miesto būstas“ 2017-06-07 raštu Nr. 1.35- 17/3069 buvo informuota, kad butas neatitinka įstatymo 24 straipsnio (įstatymo redakcija galiojusi iki 2019-09-01) 1 dalies sąlygų, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti prašymo parduoti butą už kainą, kuri BPĮ nustatyta tvarka galėjo būti apskaičiuota iki 1998 m. liepos 1 d. Byloje nėra įrodymų apie tai, kad ieškovė tinkamai kreipėsi į atsakingas institucijas dėl buto privatizavimo, kad visi reikalingi dokumentai buvo paruošti ir ieškovė, jos šeimos nariai atliko visus būtinus veiksmus. Privatizavimo procedūra net nebuvo/nėra prasidėjusi. Galiojant BPĮ teisinis santykis dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo neatsirado, ieškovė tuo metu subjektinės teisės privatizuoti ginčo butą neįgijo, o kai subjektinės teisės nėra, negali būti ir šios teisės pažeidimo. Sutinka ir su ieškinio senaties taikymu, nes ieškovės nurodytos aplinkybės ne tik nepateisino tokio ilgo laikotarpio, bet apskritai negali būti laikomos svarbiomis priežastimis, kliudžiusiomis ieškovei laiku ir tinkamai veikti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

20. Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teismas, nagrinėdamas ieškovės apeliacinį skundą, laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja šį skundą pagal apeliantės nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias ribas peržengti (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis).

21. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės ieškinys dėl teisės privatizuoti butą lengvatinėmis sąlygomis pripažinimo, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas.

22. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 2 punktu, savivaldybei nuosavybės teise priklausantis būstas savivaldybės tarybos sprendimu parduodamas už rinkos vertę, apskaičiuotą pagal Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą, ją mažinant vadovaujantis pardavimo metu Lietuvos statistikos departamento apskaičiuotu gyvenamųjų pastatų statybos sąnaudų elementų kainų pokyčiu, lyginant su 1998 m. liepos 1 d. gyvenamųjų pastatų statybos sąnaudų elementų kainomis, kai būstą perka nuomininkai, kuriems teismo sprendimu pripažinta teisė privatizuoti jų nuomojamus būstus pagal BPĮ (ko ieškiniu ir siekė ieškovė).

23. Kasacinio teismo praktikoje, susijusioje su turto privatizavimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimu ir taikymu, ne kartą konstatuota, kad asmens teisė privatizuoti valstybinį turtą nėra prigimtinė ar kokia nors kita absoliutinė teisė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-118/2009; kt.). Ji gali atsirasti tik tam tikro teisės akto pagrindu ir turi būti įgyvendinama laikantis nustatytų reikalavimų. 1991 m. gegužės 28 d. priimtame BPĮ buvo įtvirtinta Lietuvos gyventojų teisė įsigyti privačion nuosavybėn jų nuomojamas valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamąsias patalpas. Įstatyme ir jį detalizuojančiuose teisės aktuose buvo nustatyta nurodytų gyvenamųjų patalpų privatizavimo (pirkimo–pardavimo) tvarka, taip pat sąlygos, kokios gyvenamosios patalpos pagal šį įstatymą gali būti perkamos, kas turi teisę jas pirkti. BPĮ galiojimo laikas buvo su išlygomis nustatytas iki 1998 m. liepos 1 d., o 2000 m. spalio 12 d. įstatymu Nr. VIII-2033, įsigaliojusiu 2001 m. sausio 1 d., pripažintas netekusiu galios.

24. Teisiniams santykiams reglamentuoti taikomi tie įstatymai, kurie galioja tų santykių atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo momentu. Šis principas reiškia ne tik tai, kad civiliniai įstatymai negalioja atgaline tvarka, bet ir tai, kad netekę galios įstatymai ar kiti teisės aktai negali būti taikomi vėliau atsiradusiems teisiniams santykiams. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą butų privatizavimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktiką, pasibaigus specialiojo BPĮ galiojimui, jo pagrindu negalima įgyti naujų teisių, tačiau gali būti įgyvendinamos ir turi būti ginamos asmenų teisės, įgytos galiojant šiam įstatymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2002; 2006 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2006; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; kt.); asmens, tinkamai neįgyvendinusio savo teisių BPĮ galiojimo metu, teisės negali būti ginamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-188/2002; 2006 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-663/2006; kt.).

25. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad sprendžiant dėl asmens teisės privatizuoti butą pagal BPĮ, reikia nustatyti visas šiame įstatyme įtvirtintas tokio privatizavimo sąlygas: 1) ieškovas yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą (BPĮ 4 straipsnis); 2) nurodytas butas yra gyvenamoji patalpa, galinti būti privatizavimo objektas (BPĮ 2,3 straipsniai); 3) ieškovas kaip subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą, šia teise pasinaudojo, atlikdamas veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, ir tuo pagrindu susiklostė ieškovo bei atsakovo kaip buto privatizavimo (pirkimo-pardavimo) subjektų, santykiai dėl buto privatizavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2002; 2006 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2006; 2007 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2007; 2009 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-548/2009). Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovės ieškinį, pripažino, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatyta trečioji privatizavimo sąlyga, ieškovė neįrodė, kad ji savalaikiai kreipėsi dėl buto privatizavimo.

26. Su tokiomis teismo išvadomis apeliantė nesutinka, teigdama, kad savo valią privatizuoti butą ji išreiškė konkliudentiniais veiksmais, kadangi bute visada gyveno ji ir jos mama, pagal įstatymus nebuvo būtina pateikti rašytinį prašymą. Be to, savivaldybės darbuotoja - seniūno pavaduotoja J. M. atsisakė tokį prašymą priimti ieškovei neapmokėjus komunalinių mokesčių už butą.

27. Byloje nustatyta, kad butas pagal 1964 m. orderį buvo suteiktas ieškovės senelei Z. M. ir jos šeimos nariams. Nuo 1988 m. liepos 19 d. šiame bute yra deklaruota ieškovės gyvenamoji vieta. (duomenys neskelbtini) mirė ieškovės senelė, o motina N. R. mirė (duomenys neskelbtini). Jos, būdamos gyvos, dėl buto privatizavimo nesikreipė. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad ieškovė 2002 metų pabaigoje kreipėsi į Žirmūnų seniūniją, kreipimosi metu buvo domėtasi privatizavimo sąlygomis ir galimybėmis. Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad minėtas kreipimasis į seniūniją buvo tik 2002 metų pabaigoje, t.y. jau po 1998 m. liepos 1 d. Minėtos aplinkybės apeliantė neginčija, ją patvirtino pirmosios instancijos teisme.

28. Byloje nėra duomenų, kad iki nurodyto termino, t.y. iki 1998 m. liepos 1 d., ieškovė kreipėsi raštu dėl buto privatizavimo. Be to, tik 2003 m. sausio 31 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Žirmūnų seniūno įsakymu ieškovė buvo pripažinta pagrindine buto nuomininke. Tik 2017 m. gegužės 12 d. ieškovė kartu su trečiuoju asmeniu R. M. kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją su rašytiniu prašymu dėl buto privatizavimo.

29. Kaip minėta, viena iš būtinų sąlygų, norint privatizuoti butą jau pasibaigus BPĮ, yra įrodyti, kad teisė, kurią norima įgyvendinti įstatymui nustojus galioti, buvo įgyta įstatymo galiojimo metu ir buvo pažeista. Byloje nėra jokių įrodymų, kad buvo atlikti neteisėti privatizavimą vykdžiusių institucijų veiksmai ir užkirstas kelias buto privatizavimui, nustatyta, kad ieškovė iki 1998 m. liepos 1 d. dėl privatizavimo raštu nesikreipė, privatizavimo neinicijavo. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantė tokių teismo išvadų ir neginčija.

30. Nors apeliantė teigia, kad įstatymas nereikalavo dėl buto privatizavimo pateikti rašytinį prašymą, su tuo negalima sutikti. Kaip minėta, BPĮ ir jį detalizuojančiuose teisės aktuose buvo nustatyta gyvenamųjų patalpų privatizavimo (pirkimo–pardavimo) sąlygos ir tvarka. Atkreiptinas dėmesys, kad pati ieškovė ieškinyje buvo nurodžiusi būtinas privatizavimo sąlygas, pažymėjusi, kad buvo reikalinga pateikti asmens pareiškimą dėl privatizavimo lengvatinėmis sąlygomis (BPĮ 5 straipsnis, Privatizavimo taisyklių 5 punktas); šeimos narių sutikimą dėl privatizavimo (BPĮ 5 straipsnis, Privatizavimo taisyklių 5,18 punktai) bei atlikti kitus veiksmus.

31. Nuomininkai valią įsigyti nuosavybėn gyvenamąsias patalpas turėjo pareikšti iki 1992 m. gruodžio 1 d., tačiau asmenims, kurie turi teisę privatizuoti gyvenamąsias patalpas, laiku nepadavus atitinkamų pareiškimų, buvo suteikta teisė kreiptis į Seimo sudarytą komisiją, kuri turėjo teisę leisti šiems asmenims paduoti pareiškimus gyvenamąsias patalpas privatizuoti iki 1997 m. gruodžio 31 d., vėliau teisė pratęsta iki 1998 m. liepos 1 d. (BPĮ 1 straipsnio 1, 2 dalys). BPĮ 5 straipsnis numatė, kad turi būti pateikiamas pareiškimas butams įsigyti savivaldybei pagal gyvenamąją vietą, o jei namas, butas yra įmonės, įstaigos ar organizacijos balanse – atitinkamai jų administracijai. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimu Nr. 309 patvirtintų Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklių 5 punktą, pilietis, pageidaujantis pirkti savivaldybei priklausantį butą, turėjo raštu kreiptis į miesto ar rajono valdybą, jos sudarytą tarnybą arba komisiją, o įmonės, įstaigos, organizacijos balanse esantį butą, – į atitinkamą administraciją. Prie pareiškimo turėjo būti pridėtas notariškai patvirtintas buto nuomininko, jo šeimos narių, taip pat laikinai išvykusiųjų susitarimas dėl buto pirkimo, kieno vardu bus sudaroma pirkimo-pardavimo sutartis ir kas taps perkamo buto savininku (bendrasavininkiais).

32. Nurodytos BPĮ ir taisyklių nuostatos vienareikšmiškai numatė, kad turėjo būti tinkamas suinteresuoto asmens kreipimasis (pareiškimas) dėl privatizavimo procedūros pradėjimo. Ieškovės pareiga buvo pateikti įrodymus, kad ji galiojant BPĮ pateikė rašytinį prašymą privatizuoti butą, tačiau tokių įrodymų ieškovė nepateikė. Nėra pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo šią aplinkybę ir padarė atitinkamą išvadą. Apeliantės argumentai, kad ji savo valią dėl buto privatizavimo išreiškė konkliudentiniais veiksmais, nesudaro pagrindo spręsti, kad jos valia dėl buto privatizavimo buvo išreikšta tinkamai, pagal teisės aktų nustatytą tvarką.

33. Kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-290-706/2015). Teisėjų kolegija sutinka, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas, jog ieškovė iki 1998 m. liepos 1 d. nepateikė prašymo dėl buto privatizavimo ir atitinkamai tarp šalių nesusiklostė buto privatizavimo teisiniai santykiai, tinkamai taikė įrodymų vertinimo taisykles. Galiojant BPĮ teisinis santykis dėl buto privatizavimo neatsirado, ieškovė tuo metu subjektinės teisės privatizuoti butą neįgijo, todėl nebuvo pagrindo tenkinti ieškovės ieškinio.

34. Pažymėtina, kad apeliantės nurodomoje Kauno apylinkės teisme nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-1802-429/2014 ir nagrinėjamoje byloje faktinės aplinkybės nesutampa. Nurodomoje byloje buvo kilęs ginčas dėl to, ar buvo tinkamai išreikšta valia pabaigti pradėtą privatizavimo procedūrą, kai ieškovė dar 1997-05-27 buvo kreipusis į savivaldybę su pareiškimu, prašydama parduoti jos vardu butą, pateikusi 1996-12-30 notarės patvirtintą sūnaus pareiškimą, kuriuo jis patvirtino savo sutikimą, kad perkamo buto savininke taptų ieškovė. Minėtoje byloje buvo nustatyta, kad patalpų privatizavimui reikalingi dokumentai buvo pateikti galiojant BPĮ ir pripažinta, kad ieškovė galiojant BPĮ įgijo teisę privatizuoti ginčo butą. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje ieškovė nebuvo iki 1998 m. liepos 1 d. inicijavusi privatizavimo procedūros.

35. Apeliantė taip pat nesutinka, kad ieškinio senaties termino pradžia skaičiuotina nuo to momento, kai suėjo terminas prašymui dėl buto privatizavimo pateikti (nuo 1998 m. liepos 1 d.). Teigia, kad ji apie tai, jog negalės privatizuoti buto sužinojo po to, kai 2017 m. pateikė prašymą dėl jo privatizavimo, todėl ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2017 m. ir jis nėra praleistas.

36. Ieškinio senatis – materialiosios civilinės teisės institutas, tai – įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties termino pasibaigimas iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas atmesti ieškinį (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie savo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas teisinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-185-248/2017). Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-77-421/2017).

37. Pažymėtina, kad ieškovė dėl buto privatizavimo nustatytu terminu, iki 1998 m. liepos 1 d. nesikreipė, nepasinaudojo įstatymo leidėjo suteikta galimybe inicijuoti būsto privatizavimo proceso. Todėl negalima pripažinti, kad kokias nors institucijų veiksmais buvo pažeistos ieškovės subjektinės teisės.

38. Kadangi ieškovės teisės nebuvo pažeistos, nagrinėjamu atveju nėra reikalinga spręsti dėl ieškinio senaties instituto taikymo. Todėl pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai byloje taikė ieškinio senatį pažeistai teisei ginti bei nurodė, kad ieškinys atmetamas ir šiuo savarankišku pagrindu. Ieškinys iš esmės netenkintas dėl to, kad nuo BPĮ galiojimo termino pabaigos neliko galimybės butus privatizuoti lengvatinėmis sąlygomis ateityje. Tačiau, kaip minėta, pirmosios instancijos teismo sprendimas atmesti ieškovės ieškinį yra teisingas ir pagrįstas, atsisakius pripažinti ieškovei teisę lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti butą už iki 1998-07-01 LR Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka apskaičiuotą kainą.

39. Kiti neaptarti apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir nesudarantys pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010-06-01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

40. Vadovaudamasis prieš tai nurodytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, nors ir be pagrindo taikė ieškinio senatį, tačiau spręsdamas dėl ginčo esmės tinkamai ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių, tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės bei procesines normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis). Dėl nurodytų motyvų apeliacinės instancijos teismas apeliacinį skundą atmeta, skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą palieka nepakeistą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Dalia PranckienėLaimutė SankauskaitėBirutė Valiulienė