Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Laima Ribokaitė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo A. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 3 d. nutarties, kuria patenkintas likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „LKW transportas“ nemokumo administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Apertus“ prašymas dėl teisės eiti juridinio asmens vadovo pareigas apribojimo taikymo likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „LKW transportas“ bankroto byloje, suinteresuotas asmuo A. K..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Vilniaus apygardos teismo 2025 m. kovo 10 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „LKW transportas“ (toliau – ir bendrovė) iškelta nemokumo (bankroto) byla. Nutartis įsiteisėjo 2025 m. kovo 20 d.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų

12. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliaciniame teisme, išskyrus Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

13. Absoliučių apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarčių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti atskirojo skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

14. Atskirasis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria, bendrovės nemokumo administratorės prašymu, apribota buvusio bendrovės vadovo teisė vienerius metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu. Apeliacinio nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas šioje byloje susiklosčiusios faktinės ir teisinės situacijos aplinkybėmis tinkamai pritaikė teisės normas, kuriomis reglamentuojamas teisės eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimas.

Dėl pateiktų naujų įrodymų priėmimo

15. Apeliantas (suinteresuotas asmuo) A. K. su atskiruoju skundu pateikė 2025 m. gegužės 20 d. nemokumo administratoriaus elektroninio laiško, kuriuo nemokumo administratorė persiuntė pasirašytą dokumentų priėmimo–perdavimo aktą, kopiją, perduodamų dokumentų sąrašą, nemokumo administratorės pasirašytą 2025 m. gegužės 20 d., ir 2025 m. rugsėjo 10 d. elektroninio laiško nemokumo administratorei, kuriuo ją informavo apie paruoštus perduoti bendrovei priklausančius vilkikus, kopiją. Apeliantas 2025 m. spalio 16 d. pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodo, kad bendrovės nemokumo administratorei 2025 m. rugsėjo 15 d. perdavė bendrovės turtą – du vilkikus, prie rašytinių paaiškinimų pridėjo 2025 m. rugsėjo 15 d. turto priėmimo–perdavimo aktą.

16. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

17. Dėl šios teisės normos taikymo kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad dalyvaujantys byloje asmenys bendriausia prasme neturi teisės teikti naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme. Toks draudimas – ribotos apeliacijos, būdingos civiliniam procesui, išraiška. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka paskirtis – neperžengiant apeliacinio skundo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šio apeliaciniam procesui keliamo tikslo įgyvendinimas būtų apsunkintas arba netgi apskritai taptų neįmanomas, jeigu dalyvaujantys byloje asmenys turėtų neribotą procesinę galimybę teikti apeliacinės instancijos teisme naujus įrodymus ir jais remtis. Siekiant pašalinti (ar sumažinti) tokių padarinių atsiradimo galimybę, proceso įstatymo lygmeniu ir yra įtvirtintas draudimas teikti, o kartu ir priimti, naujus įrodymus. Šis draudimas kartu užtikrina ir teisinį tikrumą bei apibrėžtumą, nes, užkirsdamas kelią remtis tokiais įrodymais, kurie nefigūravo pirmosios instancijos teisme, pašalina (ar sumažina) procesinės staigmenos sukūrimo dalyvaujantiems byloje asmenims galimybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019, 19 punktas).

18. Taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai pateiktų įrodymų priėmimo, apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymo (-ų) pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymo vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 33 punktas). Tai, ar būtinybė pateikti naujus įrodymus atsirado vėliau, yra vertinamoji sąlyga, kurios egzistavimą visų pirma turi motyvuotai pagrįsti naujus įrodymus teikiantis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-24-378/2022, 45 punktas).

19. Apeliantas nenurodė priežasčių, dėl kurių su atskiruoju skundu pateikti dokumentai nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, nors pirmosios instancijos teismas 2025 m. rugpjūčio 19 d. nutartimi nustatė terminą iki 2025 m. rugsėjo 2 d. (imtinai) pateikti atsiliepimą į prašymą. Be to, apelianto su atskiruoju skundu pateiktas dokumentų perdavimo aktas, nemokumo administratorės įgalioto asmens pasirašytas 2025 m. gegužės 20 d., yra byloje (4 t. b. l. 78–80). Apelianto 2025 m. spalio 16 d. pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose išdėstyti argumentai, jiems pagrįsti pridėtas rašytinis įrodymas – 2025 m. rugsėjo 15 d. turto priėmimo–perdavimo aktas – yra sukurti jau po pirmosios instancijos teismo nutarties priėmimo. Šių įrodymų priėmimas neabejotinai užvilkintų bylos nagrinėjimą, nes, priėmus nurodytus įrodymus, turėtų būti suteikta galimybė pareiškėjai dėl jų pasisakyti, o tai nulemtų būtinybę atidėti bylos nagrinėjimą. Dėl nurodytų motyvų apeliacinės instancijos teismas nepriima apelianto su atskiruoju skundu pateiktų įrodymų, taip pat ir rašytinių paaiškinimų ir prie jų pridėtų rašytinių įrodymų (CPK 180, 314 straipsniai).

Dėl nustatytų esminių faktinių aplinkybių

20. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad kreditorė VMI 2024 m. gruodžio 31 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su pareiškimu dėl nemokumo (bankroto) bylos atsakovei UAB „LKW transportas“ iškėlimo (2024 m. gruodžio 31 d. reg. Nr. CBP-1427).

22. Iš byloje esančio 2025 m. kovo 21 d. Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro išplėstinio išrašo su istorija nustatyta, kad bendrovės vadovas nuo 2011 m. lapkričio 9 d. iki 2025 m. kovo 21 d., t. y. iki nutarties iškelti bendrovei bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, buvo suinteresuotas asmuo A. K. (4 t., b. l. 51–57).

23. Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gegužės 20 d. nutartimi buvusiam bendrovės vadovui A. K. paskirta 200 Eur bauda už įstatymo nustatytų reikalavimų neįvykdymą per teismo nustatytą terminą, t. y. už bendrovės dokumentų paskirtai nemokumo administratorei neperdavimą (4 t., b. l. 67–69). Vilniaus apygardos teismas 2025 m. birželio 16 d. nutartimi netenkino suinteresuoto asmens A. K. prašymo panaikinti baudą (4 t., b. l. 90–93).

24. Vilniaus apygardos teismo 2025 m. birželio 4 d. nutartimi bendrovės bankroto byloje patvirtintas kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas, kuris patikslintas 2025 m. birželio 20 d. nutartimi (4 t., b. l. 82–84; 4 t., b. l. 152–155).

25. Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugpjūčio 21 d. nutartimi nutarta bendrovę likviduoti dėl bankroto (4 t., b. l. 180–181).

26. Bendrovės nemokumo administratorė UAB „Apertus“ 2025 m. rugpjūčio 19 d. pateikė teismui prašymą apriboti iki penkerių metų buvusio LUAB „LKW transportas“ vadovo A. K. teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu. Prašymą grindė tuo, kad buvęs bendrovės vadovas laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo, be to, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bendrovei bankroto bylą, neperdavė nemokumo administratorei bendrovės turto ir dokumentų, t. y. rėmėsi JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose įtvirtintais pagrindais (4 t., b. l. 165–166).

27. Vilniaus apygardos teismas 2025 m. rugsėjo 3 d. nutartimi, nustatęs JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytų sąlygų buvimą, bendrovės nemokumo administratorės prašymą patenkino ir apribojo suinteresuoto asmens teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu vieneriems metams (4 t., b. l. 186–191).

28. Suinteresuotas asmuo A. K. 2025 m. rugsėjo 9 d. pateiktu atskiruoju skundu kvestionuoja pirmosios instancijos teismo 2025 m. rugsėjo 3 d. nutartį, remdamasis tuo, kad: 1) teismo nutartis prieštarauja Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. sausio 16 d. nutartyje civilinėje byloje civilinėje byloje Nr. e2-92-450/2025 suformuotai praktikai; 2) teismas nepagrįstai nurodė, kad iki nutarties priėmimo dienos 2025 m. kovo 10 d. ir 2025 m. gegužės 20 d. nutartyse nurodyti įmonės dokumentai ir turtas būtų neperduoti bankroto administratorei.

Dėl juridinio asmens vadovo teisės eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas apribojimo pagrindų

29. JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta teismo teisė apriboti juridinio asmens vadovo teisę nuo 1 iki 5 metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, jeigu jis: 1) neinicijavo juridinio asmens nemokumo proceso, kai pagal šį įstatymą tą privalėjo padaryti; 2) veikimu ar neveikimu sukėlė tyčinį bankrotą; 3) įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti juridiniam asmeniui bankroto bylą, neperdavė nemokumo administratoriui turto, dokumentų ir (ar) informacijos. Pagal to paties straipsnio 3 dalį sprendimą apriboti asmens teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu teismas priima savo iniciatyva, nemokumo administratoriaus, kreditorių susirinkimo arba kreditoriaus motyvuotu prašymu.

30. Teismų praktikoje aiškinama, kad Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 10 straipsnio 14 dalyje (ši iki 2019 m. gruodžio 31 d. galiojusio ĮBĮ nuostata turiniu yra beveik identiška nagrinėjamu atveju taikytinoms JANĮ 13 straipsnio 2–3 dalių nuostatoms) įtvirtinta teisės norma yra prevencinio pobūdžio, ja siekiama dvejopo tikslo: pirma, įspėti įmonės vadovą, kad jis tinkamai vykdytų ĮBĮ (nagrinėjamu atveju – JANĮ) jam nustatytas pareigas dėl bankroto bylos iškėlimo laiku ir bankroto proceso metu; antra, pašalinti iš verslo rinkos asmenis, kurie, vadovaudami verslo subjektams, nevykdo įstatymo nustatytų pareigų, nesilaiko sąžiningo verslo praktikos ir dėl to viešieji, privatūs juridiniai ir fiziniai asmenys patiria normalios verslo rizikos neatitinkančių turtinių praradimų, t. y. šia norma siekiama apsaugoti viešuosius ir privačius asmenis nuo nesąžiningų vadovų, nevykdančių įstatymo reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-270-690/2016; Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-462-553/2022).

31. Teisės doktrinoje pažymima, kad tokia sankcija siekiama apsaugoti visuomenę, išlaikyti aukštus įmonių standartus ir užkirsti kelią neteisėtam ar nesąžiningam elgesiui. Apibendrintai galima teigti, kad visi šie tikslai skirti geram įmonių valdymui užtikrinti. Įvairių valstybių teisėje ši sankcija siejama ir su kreditorių bei rinkos apsauga (J. J. du P., J. N. de K., Disqualification of Company Directors A Comparative Analysis of the Law in the UK, Australia, South Africa, the US and Germany, Routledge (2017), p. 7–17). Taip pat pripažįstama, kad nors daugelyje šalių diskvalifikavimas yra nustatytas neturint baudžiamojo (angl. punitive) tikslo, iš esmės tai laikoma bausme (angl. punishment). Taigi, tarptautinėje praktikoje ir teisės doktrinoje pripažįstama, kad draudimas įmonės vadovui užimti juridinio asmens vadovo pareigas yra griežta sankcija, taikoma nustačius aiškiai nepagrįstus, neteisėtus įmonės vadovo veiksmus (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. rugsėjo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1111-450/2021).

32. Teismų praktikoje ir teisės doktrinoje diskvalifikavimas (arba apribojimas vadovui eiti juridinio asmens vadovo pareigas) suprantamas kaip sankcija, poveikio ir kontrolės priemonė, kuria siekiama įvairių, kompleksinių tikslų: 1) bendrosios prevencijos, kuri pasireiškia per visuomenės žinojimą, kad yra taikoma atsakomybė už netinkamą ir nesąžiningą elgesį, ir kartu suvokiant, kad visi suinteresuoti asmenys, taip pat ir kreditoriai, kontrahentai, yra saugomi nuo nesąžiningų vadovų veiksmų; 2) individualiosios prevencijos, kuria siekiama paveikti asmenis, jog šie laikytųsi teisės aktų reikalavimų ir vėl neatliktų teisės pažeidimų, apriboti asmeniui galimybę daryti naują veiką tada, kai jam yra ribojama teisė eiti vadovaujančias pareigas; 3) teisingumo principo įgyvendinimo, reiškiančio, kad kiekvienam asmeniui turi būti paskirta sankcija individualiai išnagrinėjus faktines aplinkybes; 4) nubaudimo tikslo, kai sankcija yra realiai paskiriama ir kyla neigiami jos padariniai. Šios sankcijos taikymo esmė ir tikslas – išlaikyti aukštus įmonių veiklos standartus, kurie yra neatsiejamai susiję ir su įmonių socialine atsakomybe, užkirsti kelią neteisėtam ar nesąžiningam elgesiui įmonių valdymo srityje (Audronė Balsiukienė „Bendrovės vadovo atsakomybė: apribojimas eiti juridinio asmens vadovo pareigas“, Jurisprudencija 28, 2 (2021): 452–475; Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1177-407/2022).

33. Teisės doktrinoje taip pat akcentuojama, kad JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių buvimas savaime nėra pagrindas taikyti šiame straipsnyje nustatytą sankciją. Teismas, spręsdamas dėl tokios sankcijos taikymo, turėtų neformaliai, nuosekliai nustatyti ir įvertinti visas faktines aplinkybes, susijusias su įmonės vadovo neveikimu ir tokio elgesio priežastimis (R. Jokubauskas. Juridinių asmenų nemokumo procesas. Monografija. Krokuva, 2021, p. 27).

34. Teismas, tiek nagrinėdamas suinteresuotų asmenų pateiktą prašymą taikyti įmonės vadovui teisių apribojimą, tiek tai darydamas savo iniciatyva, turi nustatyti ir įvertinti visas faktines aplinkybes, susijusias su įmonės vadovo neveikimu ir tokio elgesio priežastimis, išsiaiškinti, ar byloje surinkti įrodymai ir nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą taikyti įstatymo nustatytą apribojimą šiam asmeniui dirbti tam tikrą darbą. Aptariamos teisės normos pagrindu vadovui taikoma sankcija yra baudinė, todėl teisės pažeidimą padariusio vadovo kaltė nepreziumuojama, ji nustatoma tik išsamiai ištyrus reikšmingas aplinkybes (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-302-881/2023, 16 punktas ir jame nurodyta teismų praktika).

35. Teismų praktikoje taip pat išaiškinta, kad ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje (nagrinėjamu atveju – JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje) įtvirtintai sankcijai taikyti užtenka nustatyti bent vieną iš šioje normoje nurodytų neteisėto neveikimo ar neteisėtų veiksmų atvejų (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-109-381/2016; 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-795-370/2018). Aptariamoje nuostatoje reglamentuojamo asmens teisės ribojimo taikymas nėra siejamas su jokiomis papildomomis sąlygomis ir (ar) vadovo darbo aplaidumo, sąmoningo pareigų nevykdymo (netinkamo vykdymo) akivaizdumu. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje (nagrinėjamu atveju – JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje) nustatyta poveikio priemonė (teisės apribojimas) yra ne teismo nuobauda, o sui generis (savita) bankroto bylą nagrinėjančio teismo civilinio proceso tvarka taikoma poveikio priemonė, užtikrinanti ne tik procesinių, bet ir materialiųjų bankroto proceso tikslų įgyvendinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-166-823/2020).

36. Taigi, JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta poveikio priemonė arba sankcija teismo gali būti pritaikyta nustačius bent vieną iš šioje normoje nurodytų pagrindų.

37. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi apribojo suinteresuoto asmens (apelianto) teisę vienerius metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, remdamasis JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose įtvirtintais pagrindais, t. y. nustatęs, kad suinteresuotas asmuo neinicijavo juridinio asmens nemokumo proceso, kai pagal įstatymą tą privalėjo padaryti, be to, iškėlus bendrovei bankroto bylą, neperdavė paskirtai nemokumo administratorei viso bendrovės turto ir dokumentų. Apeliantas atskirajame skunde kvestionuoja pirmosios instancijos teismo išvadas tik dėl JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtinto pagrindo taikymo pagrįstumo. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pasisako dėl pirmosios instancijos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, neperžengdamas atskirajame skunde nurodytų argumentų ribų.

Dėl JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyto pagrindo

38. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtinto pagrindo taikyti JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje nurodytą apribojimą, nustatė, kad byloje nėra duomenų, jog apeliantas įvykdė teismo 2025 m. kovo 10 d. nutartyje nustatytą įpareigojimą perduoti paskirtai nemokumo administratorei bendrovės turtą ir dokumentus, už šio įpareigojimo neįvykdymą jam buvo paskirta bauda.

39. Atskirajame skunde apeliantas teigia, kad bendrovės dokumentus nemokumo administratorei yra perdavęs dar 2025 m. gegužės 16 d., tačiau per užimtumą nepastebėjo, jog dokumentų perdavimo aktas nepasirašytas nemokumo administratorės įgalioto asmens; nemokumo administratorės įgaliotas asmuo aktą pasirašė 2025 m. gegužės 20 d.. Apeliantas tvirtina, kad didžioji bendrovės turto ir dokumentų dalis nemokumo administratorei yra perduota. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šiais atskirojo skundo argumentais.

40. Jau nurodyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2025 m. kovo 10 d. nutartimi bendrovei iškelta bankroto byla, kuria, be kita ko, bendrovės valdymo organams buvo nustatytas 15 kalendorinių dienų terminas, skaičiuojamas nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, per kurį valdymo organai privalo perduoti paskirtam nemokumo administratoriui: juridinio asmens valdomą ir naudojamą turtą pagal nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenis; visus juridinio asmens dokumentus, buhalterinės apskaitos registrus ir kitą juridinio asmens informaciją, susijusią su jo veikla (nutarties 21 punktas). Nurodyta nutartis įsiteisėjo 2025 m. kovo 20 d. Taigi, terminas, per kurį buvęs bendrovės vadovas (apeliantas) turėjo pareigą perduoti bendrovės nemokumo administratorei dokumentus ir turtą, suėjo 2025 m. balandžio 3 d. Už Vilniaus apygardos teismo 2025 m. kovo 10 d. nutartyje nustatytų įpareigojimų nevykdymą apeliantui Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gegužės 20 d. nutartimi buvo paskirta 200 Eur bauda, kurią apeliantas prašė panaikinti, tačiau teismas 2025 m. birželio 16 d. nutartimi prašymo netenkino (nutarties 23 punktas).

41. Apeliantas su 2025 m. birželio 3 d. prašymu panaikinti nuobaudą pateikė nemokumo administratorės įgalioto asmens 2025 m. gegužės 20 d. pasirašytą perduodamų dokumentų aktą (4 t., b. l. 78–80). Iš Vilniaus apygardos teismo 2025 m. birželio 16 d. nutarties turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl baudos panaikinimo, įvertino aplinkybes, susijusias su bendrovės dokumentų ir turto (ne)perdavimu nemokumo administratorei, bei padarė išvadą, jog apeliantas neįrodė perdavęs visus bendrovės dokumentus. Byloje nėra duomenų, kad nurodyta nutartis būtų buvusi apskųsta apeliacine tvarka.

42. Iš byloje esančių nemokumo administratorės su 2025 m. rugpjūčio 19 d. prašymu dėl juridinio asmens vadovo teisių apribojimo pateiktų elektroninių laiškų apeliantui nustatyta, kad po Vilniaus apygardos teismo 2025 m. birželio 16 d. nutarties, kuria netenkintas apelianto prašymas panaikinti baudą, priėmimo nemokumo administratorė 2025 m. liepos 14 d. elektroniniu laišku kreipėsi į apeliantą dėl bendrovės dokumentų bei turto perdavimo (4 t. b. l. 171). Iš nemokumo 2025 m. rugpjūčio 7 d. elektroninio laiško apeliantui matyti, kad apeliantas nėra perdavęs nemokumo administratorės prašytų dokumentų dėl transporto priemonių bei kito turto, jis įspėtas, jog bus kreiptasi dėl ikiteisminio turimo pradėjimo ir dėl tyčinio bankroto, taip pat pridėtas pranešimas dėl padaryto administracinio nusižengimo (4 t., b. l. 170). Byloje nėra duomenų, kad apeliantas būtų perdavęs visus bendrovės dokumentus nemokumo administratorei (CPK 12, 178 straipsniai). Priešingai, apeliantas su atskiruoju skundu pateikė byloje jau esantį nemokumo administratorės 2025 m. gegužės 20 d. pasirašytą dokumentų perdavimo aktą, kurį jau buvo pateikęs su prašymu panaikinti baudą ir kuris teismo jau įvertintas.

43. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atskirajame skunde apeliantas nurodo iš esmės tapačias aplinkybes, susijusias su bendrovės dokumentų perdavimu nemokumo administratorei, kurias buvo nurodęs ir 2025 m. birželio 3 d. prašyme panaikinti baudą ir kurios, jau nurodyta, įvertintos 2025 m. birželio 16 d. nutartyje.

44. Pareiškime dėl juridinio asmens teisių apribojimo nemokumo administratorė pažymėjo, kad nemokumo administratorei nėra perduota nė viena transporto priemonė. Iš byloje esančio 2025 m. sausio 2 d. išrašo apie asmens turimas ir valdomas transporto priemones, gauto iš Kelių transporto priemonių registro, nustatyta, kad bendrovės vardu yra įregistruotos 43 transporto priemonės, kurių savininkė ir valdytoja arba tik valdytoja yra bendrovė, dalis transporto priemonių yra areštuotos, dalis – įkeistos (1 t., b. l. 83–196). Iš nemokumo administratorės su pareiškimu pateikto kreditorės UAB „SME Finance“ elektroninio laiško matyti, kad bendrovė turi 17 vilkikų, iš kurių 11 yra įkeisti, 6 – lizinguojami (4 t., b. l. 167–168). Byloje nėra duomenų, kad visos bendrovės vardu registruotos transporto priemonės yra perduotos nemokumo administratorei, taip pat nėra duomenų, jog egzistuoja objektyvios priežastys, dėl kurių to negalima padaryti. Apeliantas nei pirmosios instancijos teismui (atsiliepimo į nemokumo administratorės pareiškimą dėl juridinio asmens teisių apribojimo apeliantas nepateikė), nei atskirajame skunde nenurodė aplinkybių ir priežasčių, dėl kurių objektyviai negalėjo per nustatytą terminą, be to, negali iki šiol, perduoti nemokumo administratorei visų bendrovės dokumentų ir turto (CPK 12, 178 straipsniai).

45. Taigi, apeliantui, kaip buvusiam bendrovės vadovui, paskirta bauda už pareigos perduoti nemokumo administratorei bendrovės turtą ir dokumentus netinkamą vykdymą, tačiau ir paskyrus baudą apeliantas nustatytų įpareigojimų nevykdo ir visų bendrovės dokumentų bei turto nemokumo administratorei nėra perdavęs bei nenurodo objektyvių priežasčių, dėl kurių negali to padaryti.

46. Apibendrindamas išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas prieina prie išvados, kad dėl apelianto atskirajame skunde nurodytų aplinkybių iš esmės jau yra pasisakyta įsiteisėjusioje Vilniaus apygardos teismo 2025 m. birželio 16 d. nutartyje. Šią bylą nagrinėjantis apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo iš naujo ir kitaip vertinti tas pačias aplinkybes bei daryti kitokias išvadas. Apeliantas nei pirmosios instancijos teisme, sprendžiant dėl apribojimo jam eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, nei atskirajame skunde nenurodė jokių naujų aplinkybių, kurios galėtų pagrįsti, kad jis, kaip buvęs bendrovės vadovas, 2025 m. kovo 10 d. nustatytą pareigą perduoti nemokumo administratorei bendrovės turtą bei dokumentus įvykdė visiškai arba neįvykdė ar negali įvykdyti dėl objektyvių ir nuo jo valios nepriklausančių priežasčių (CPK 12, 178 straipsniai, 176 straipsnio 1 dalis).

47. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atmeta kaip nepagrįstą atskirojo skundo argumentą, kad skundžiama nutartis prieštarauja Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. sausio 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-92-450/2025 pateiktiems išaiškinimams. Nurodytoje nutartyje nustatytos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių. Lietuvos apeliacinio teismo išnagrinėtoje kitoje byloje buvęs juridinio asmens vadovas, nors ir pavėluotai, tačiau perdavė bendrovės dokumentus, nebuvo nustatyta, kad perdavė ne visus dokumentus. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad apeliantas visų bendrovės dokumentų ir turto nėra perdavęs. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos nutartis prieštarauja Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. sausio 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-92-450/2025 pateiktiems išaiškinimams.

48. Apibendrindamas išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apelianto elgesys, susijęs su aptartu jo neveikimu, vengimu vykdyti įstatymo imperatyviai nustatytą pareigą, pakartotą teismo nutartimi, suteikia pagrindą manyti, jog apeliantas sąmoningai nevykdo jam įstatymo nustatytų ir teismo nurodytų pareigų (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis). Tai, be kita ko, nesuderinama su JANĮ 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintu nemokumo proceso efektyvumo principu.

49. Nagrinėjamu atveju taip pat pažymėta, kad pirmosios instancijos teismas apelianto teisę eiti viešo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojo dviem pagrindais, įvirtintais JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, tačiau apeliantas atskiruoju skundu kvestionuoja tik pirmosios instancijos teismo išvadas, susijusias su JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtintu pagrindu. Nutartyje nurodyta, kad JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta poveikio priemonė arba sankcija teismo gali būti pritaikyta nustačius bent vieną iš šioje normoje nurodytų pagrindų (nutarties 35–36 punktai). Dėl to, net pripažinus pagrįstais atskirojo skundo argumentus, nebūtų pagrindo panaikinti skundžiama nutartimi apeliantui pritaikytą apribojimą, kurio terminas (vieneri metai), apeliacinės instancijos teismo įvertinimu, yra proporcingas apelianto padarytam nemokios bendrovės vadovo pareigų, imperatyviai įtvirtintų įstatyme, pažeidimui.

Dėl bylos procesinės baigties

50. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė šiuo konkrečiu atveju susiklosčiusios situacijos faktines aplinkybes, tinkamai pritaikė teisės normas, reglamentuojančias juridinio asmens vadovo teisės eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimą. Atskirajame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti apskųstą teismo nutartį. Dėl to atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 3 d. nutartį palikti nepakeistą.