Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų, Danutės Švitinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dainos Vaidachavičienės ir Evaldo Vanago,

neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorės Valdemaros Chodorcevičienės, nukentėjusiosios G. K. atstovės advokatės Dovilės Aukštuolytės, civilinio ieškovo E. K. atstovės advokatės Dovilės Aukštuolytės ir civilinio ieškovo S. K. atstovės advokatės Dovilės Aukštuolytės apeliacinius skundus dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. sausio 22 d. nuosprendžio, kuriuo E. K., perkvalifikavus veikas iš Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 149 straipsnio 3 dalies, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 150 straipsnio 3 dalies į Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 151¹ straipsnio 1 dalį, pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 151¹ straipsnio 1 dalyje, 233 straipsnio 1 dalyje (poveikis nukentėjusiajai) ir nubaustas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 151¹ straipsnio 1 dalį laisvės apribojimo bausme 1 (vieneriems) metams 1 (vienam) mėnesiui;

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 233 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimo bausme 9 (devyniems) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 4 dalimis paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė bausmė – laisvės apribojimas 1 (vieneriems) metams 4 (keturiems) mėnesiams įpareigojant E. K. per bausmės laiką išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis bei tęsti darbą ar būti registruotam Užimtumo tarnyboje prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir dokumentų paėmimas, nuosprendžiui įsiteisėjus panaikintinos.

E. K. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 233 straipsnio 1 dalį (poveikis liudytojai G. R.) išteisintas nepadarius nusikalstamos veikos.

D. V. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 233 straipsnio 1 dalį, 235 straipsnio 1 dalį išteisintas nepadarius nusikalstamų veikų.

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus panaikintina.

G. K. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista jai iš E. K. 1000 Eur (vienas tūkstantis eurų) neturtinės žalos atlyginimo bei 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško atsiskaitymo.

E. K. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista jai iš E. K. 121, 69 Eur (vienas šimtas dvidešimt vienas euras 69 ct) turtinės žalos atlyginimo bei 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško atsiskaitymo. Ieškinys dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestas.

S. K. civilinis ieškinys atmestas. Priteista S. K. iš E. K. 3630 Eur (tris tūkstančiai šeši šimtai trisdešimt eurų) advokato pagalbos išlaidoms apmokėti.

Išieškota iš E. K. valstybei 107, 70 Eur (vienas šimtas septyni eurai 70 ct) proceso išlaidų.

E. K. turtui taikomas laikinas nuosavybės teisės apribojimas paliktas galioti iki 2021 m. kovo 25 dienos, o pasibaigus jo terminui panaikintinas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. E. K. nuteistas už tai, kad laikotarpyje nuo 2019 metų sausio mėnesio pradžios iki 2019 metų kovo 27 d., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, sodyboje, (duomenys neskelbtini), būdamas pilnametis, (duomenys neskelbtini) metų amžiaus, žinodamas, kad nukentėjusioji G. K., gim. (duomenys neskelbtini), yra jaunesnė nei šešiolikos metų, esant dideliam amžiaus ir fizinės brandos skirtumui tarp jo ir G. K., su jos sutikimu, nesant išžaginimo, seksualinio prievartavimo ar privertimo lytiškai santykiauti požymių, lytiškai santykiavo ne mažiau trijų kartų, tokiu būdu pažeidė nepilnametės G. K. seksualinio apsisprendimo laisvę ir neliečiamumą bei padarė nusikalstamą veiką numatytą BK 151¹ straipsnio 1 dalyje.

2. Be to, jis nuteistas už tai, kad 2019 m. balandžio 14 d. per susirašinėjimų ir pokalbių programą “Messenger” iš savo mobiliojo ryšio telefono išsiuntė nukentėjusiajai G. K. žinutes: “prašau sakyk, kad to nebuvo ir tai išgalvotas dalykas, esam pasivažinėję mašinoj ir tiek”, “būk gera pakeisk savo žodžius, kad tiesiog norėjai pasigirti, kad buvai su vyresniu vaikinu, bet nieko tarp mūsų nebuvo”, “nepasodink manęs”, “tik pasakyk, kad tai išgalvota istorija ir nepagalvojai apie pasekmes”, ”tai patikrins ir sužinos, kad turėjai lytinių santykių? Bet juk ne su manim, G., prašau nesugriauk šitaip man gyvenimo, nuo tavęs viskas priklauso”, “bandysi ištaisyti padėtį, kad nieko nebuvo?”, “nustok kaltinti save ir padaryk ką gali geriausia, įrodyk visiems, kad tai tik pokštas”, kuriose prašė ir įkalbinėjo, kad nukentėjusioji nurodytų, kad jis su nukentėjusiąja neturėjo lytinių santykių bei nurodytų, kad ji turėjo lytinius santykius su kitu asmeniu, taip siekė paveikti nukentėjusiąją G. K., kad ji ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) metu duotų melagingus parodymus bei padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 233 straipsnio 1 dalyje.

3. E. K. kaltinamajame akte taip pat buvo kaltinamas tuo, kad jis laikotarpyje nuo 2019 metų sausio mėnesio pradžios iki 2019 metų kovo mėnesio pabaigos, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, sodyboje, esančioje (duomenys neskelbtini), pasinaudodamas nepilnametės nukentėjusiosios G. K., gim. (duomenys neskelbtini) bejėgiška būkle dėl apsvaigimo nuo alkoholio ir narkotinių medžiagų, penkis kartus prieš nukentėjusiosios valią su ja lytiškai santykiavo bei tenkino lytinę aistrą oraliniu bei analiniu būdu, tokiais veiksmais sukėlė jai mišrų nerimo ir depresinį sutrikimą, tokiu būdu išžagino, seksualiai prievartavo nepilnametę nukentėjusiąją G. K. bei nesunkiai sutrikdė jos sveikatą, t. y. padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 straipsnio 1 dalyje, 149 straipsnio 3 dalyje, 150 straipsnio 3 dalyje.

4. Taip pat kaltinamas tuo, kad jis, žinodamas, kad G. R. 2019-05-21 bus apklausiama liudytoja pas ikiteisminio tyrimo teisėją, veikdamas bendrai su D. V., laikotarpyje nuo 2019 metų gegužės 07 dienos iki 2019 metų gegužės 18 dienos, tiksliai nenustatytu laiku, gavęs liudytojos mobilaus ryšio telefono numerį, perdavė jį D. V., prašydamas, kad pastarasis paveiktų liudytoją, ko pasėkoje D. V. 2019-05-18 iš savo mobilaus ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini) paskambinus į mobilaus ryšio telefoną Nr. (duomenys neskelbtini) priklausantį liudytojai G. R. prašant ir įkalbinėjant, kad liudytoja, apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu, nepapasakotų, kad sodyboje esančioje (duomenys neskelbtini) liudytoja ir nukentėjusioji G. K. vartojo narkotines medžiagas, tokiu būdu bendrais veiksmais su D. V. siekė paveikti liudytoją G. R., kad ji ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) metu duotų melagingus parodymus, t. y. padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 233 straipsnio 1 dalyje.

5. Pagal 2020 m. rugpjūčio 11 d. pakeistą kaltinimą buvo kaltinamas tuo, kad jis laikotarpyje nuo 2019 metų sausio mėnesio pradžios iki 2019 metų kovo mėnesio pabaigos, tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, sodyboje, esančioje (duomenys neskelbtini), pasinaudodamas nepilnametės nukentėjusiosios G. K. bejėgiška būkle dėl amžiaus, psichikos būsenos, emocinės priklausomybės nuo kaltinamojo bei apsvaigimo nuo alkoholio ir narkotinių medžiagų, penkis kartus prieš nukentėjusiosios valią su ja lytiškai santykiavo bei tenkino lytinę aistrą oraliniu bei analiniu būdu, tokiais veiksmais sukėlė jai mišrų nerimo ir depresinį sutrikimą, tokiu būdu išžagino, seksualiai prievartavo nepilnametę nukentėjusiąją G. K. bei nesunkiai sutrikdė jos sveikatą, t. y. padaręs nusikalstamas veikas numatytas BK 138 straipsnio 1 dalyje, 149 straipsnio 3 dalyje, 150 straipsnio 3 dalyje.

6. D. V. buvo kaltinamas tuo, kad jis žinodamas, kad G. R. 2019-05-21 bus apklausiama liudytoja pas ikiteisminio tyrimo teisėją, veikdamas bendrai su E. K., laikotarpyje nuo 2019 metų gegužės 07 dienos iki 2019 metų gegužės 18 dienos, tiksliai nenustatytu laiku, E. K. gavus liudytojos mobilaus ryšio telefono numerį, perdavus jam bei prašant, kad jis paveiktų liudytoją, 2019-05-18 iš savo mobilaus ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini) paskambino į mobilaus ryšio telefoną Nr. (duomenys neskelbtini) priklausantį liudytojai G. R. prašė ir įkalbinėjo, jog liudytoja, apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu, nepapasakotų, kad sodyboje esančioje (duomenys neskelbtini) liudytoja ir nukentėjusioji G. K. vartojo narkotines medžiagas, tokiu būdu bendrais veiksmais su E. K. siekė paveikti liudytoją G. R., kad ji ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) metu duotų melagingus parodymus, t. y. padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 233 straipsnio 1 dalyje.

7. Be to, kad jis buvo kaltinamas tuo, kad būdamas pasirašytinai įspėtas pagal BK 235 straipsnio 1 dalį dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, (duomenys neskelbtini), 2019-06-13 nuo 16 val. 02 min. iki 16 val. 54 min. apklausiamas kaip liudytojas parodė, kad jis pats savo iniciatyva sužinojo liudytojos G. R. mobilaus telefono numerį ir savo iniciatyva, E. K. nežinant, jai skambino siekdamas ją paveikti, tokiu būdu ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini) davė melagingus parodymus, t. y. padarė nusikalstamą veiką numatytą BK 235 straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

8. Apeliaciniu skundu Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorė V. Chodorcevičienė prašo Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. sausio 22 d. nuosprendį dalyje pakeisti:

- E. K. nusikalstamą veiką iš BK 151¹ straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 149 straipsnio 3 dalį, BK 150 straipsnio 3 dalį ir skirti jam pagal BK 149 straipsnio 3 dalį – 4 metus laisvės atėmimo, o pagal BK 150 straipsnio 3 dalį – 3 metus laisvės atėmimo.

- panaikinti E. K. išteisinimą iš kaltinimų pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir BK 233 straipsnio 1 dalį (dėl poveikio liudytojai G. R.) ir pripažinti jį kaltu: pagal BK 138 straipsnio 1 dalį paskirti 1 metus laisvės atėmimo, o pagal BK 233 straipsnio 1 dalį – 1 metus laisvės apribojimo.

- vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, 2 punktu, paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu ir galutinę bausmę skirti 4 metus laisvės atėmimo.

- panaikinti D. V. išteisinimą iš kaltinimo pagal BK 233 straipsnio 1 dalį (dėl poveikio liudytojai G. R.) ir pripažinti jį kaltu bei skirti jam 50 MGL baudą.

9. Prokurorė teigia, kad teismo išvados skundžiamame nuosprendyje padarytos pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, kadangi teismas neįvertino visų proceso metu surinktų bylos išsprendimui reikšmingų duomenų bei klaidingai pasisakė ar visai nepasisakė dėl atskirų įrodymų turinio ar įrodymų tarpusavio ryšio.

10. Skunde nurodoma, kad nors teismas nuosprendyje remiasi nukentėjusiosios atstovės E. K. parodymais, kad dukra jai sakiusi, jog ji norėjusi lytinius santykius išbandyti, tačiau iš bylos duomenų matyti, kad pati nukentėjusioji betarpiškai tokių parodymų niekada nėra davusi, tokių aplinkybių neatsispindi ir jos susirašinėjimuose su kaltinamuoju, tokių aplinkybių neatspindi ir psichologinis vertinimas, nukentėjusiosios laikysena.

11. Prokurorės manymu, tai, kad nagrinėjamu atveju buvo vartojamos narkotinės medžiagos patvirtina ne tik nuoseklūs nukentėjusiosios G. K. parodymai, bet ir kiti byloje esantys įrodymai. Nurodo, kad nukentėjusioji (duomenys neskelbtini) būdama krizių centre ir bendraudama su gydytoja L. Č., pasipasakojo jai, kad turėjo lytinių santykių su žymiai vyresniu asmeniu, taip pat nurodė, kad visuomet lytinius santykius inicijuodavo vaikinas, kuris duodavęs jai „deimančiukų“ arba kokaino. Tai buvo pokalbis su gydytoja ir kaip vėliau paaiškėjo, nukentėjusioji buvo įsitikinusi, kad apie tai niekas nesužinos. Tai leidžia teigti, kad nukentėjusioji apie narkotinių medžiagų vartojimą nuo pat pradžių sakė tiesą. Tokias pat aplinkybes apie narkotinių medžiagų vartojimą, nukentėjusioji nurodė ir bendraudama su psichologe, kuomet buvo patalpinta į globos namus (duomenys neskelbtini). Apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nukentėjusioji labai detaliai papasakojo apie narkotines medžiagas ir jų vartojimą. Nurodė, kad taip vadinamo „deimančiuko“ kaltinamasis E. K. pirmą kartą prieš lytinius santykius jai davė tik 1/3 tabletės, antrą - 2/3 tabletės. Kaip parodė nukentėjusioji, pirmą kartą prieš tablečių vartojimą ji dar buvo vartojusi alkoholinius gėrimus. Pirmą kartą po tablečių vartojimo, ji dar vartojo ir kokaino, kurį taip pat davė kaltinamasis. Nukentėjusioji detaliai papasakojo kaip reikia tai daryti, kokius veiksmus atlikti, t. y. kaip vartoti kokainą. Mergaitė taip pat papasakojo ir apie savo patirtus pojūčius. Nukentėjusiajai sukosi galva, jautėsi atsipalaidavusi, kad po kokaino jai dar labiau pradėjo suktis galva ir net buvo haliucinacijos. Apie tai, kad prieš pirmuosius lytinius santykius buvo vartojamas alkoholis ir narkotinės medžiagos, nukentėjusioji nurodė ir ekspertizės metu. Ekspertė psichologė D. Prižginė, nurodė, kad nukentėjusiosios emocinė būsena, kalbant apie narkotines medžiagas, yra adekvati pasakojamam turiniui ir jokių priežasčių, dėl kurių nebūtų galima tikėti G. K. parodymais, kuriuos ji davė 2019-04-16 apklausos metu teisme, nenustatyta. Kad pirmas kartas buvo apsvaigus nuo alkoholio, nukentėjusioji nurodė ir savo draugei liudytojai I. M.. Kai pasakojo, jai buvo gėda, buvo nepatenkinta, kad jos pirmas kartas buvo apsvaigus (tą patį nurodė ir ekspertizės metu), kitą kartą vėl buvo alkoholis, sakė, kad būdavo apsvaigus. Liudytoja G. R. parodė, kad kai antrą kartą buvo su G. sodyboje, G. buvo gerokai išgėrusi. Prokurorės vertinimu, iš nukentėjusiosios ir E. K. susirašinėjimų konteksto taip pat galima matyti, kad užslėpta forma kalbama apie narkotines medžiagas (2019-05-29 apžiūros protokolo 2, 3, 4, 5, 6 lapai), tačiau teismas šių duomenų iš vis neanalizavo ir nevertino, nepateikė dėl jų jokių argumentų. Be to, narkotinių medžiagų vartojimą, prokurorės teigimu, patvirtina ir liudytojo policijos pareigūno D. V. parodymai, kuriuose jis nurodė, jog 2019-05-09 įteikiant šaukimus į teismą, liudytoja G. R. papasakojo jam apie narkotinių medžiagų vartojimą. Ir tik po kaltinamojo D. V. 2019-05-18 skambučio, 2019-05-21 apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją, liudytoja G. R. nurodė analogiškas aplinkybes, kaip ir buvo sakiusi pareigūnui, tačiau aplinkybių apie narkotines medžiagas jau nebepatvirtino. Prokurorės teigimu, vien tai, kad tarnybinis pranešimas buvo surašytas ne tuoj pat po pokalbio, nurodant klaidingą datą, taip pat, kad dokumentas įkeltas į IBPS sistemą, o ne surašytas šioje sistemoje, nesudaro pagrindo abejoti pareigūno tarnybiniame pranešime nurodytomis aplinkybėmis, tuo labiau, kad jis jas patvirtino teisme. Visi šie duomenys, anot prokurorės, kurių teismas neanalizavo ir nevertino, paneigia teismo padarytą išvadą, jog nukentėjusioji visų lytinių santykių metu buvo sąmoninga ir buvo pajėgi savarankiškai priimti sprendimus.

12. Prokurorė nurodo, kad teismas vertindamas nukentėjusiosios parodymus, neatsižvelgė į byloje esančius duomenis, kurie paaiškina nukentėjusiosios parodymų nesutapimus. Pirmiausia, prokurorės manymu, teismas neįvertino tai, kad nukentėjusiajai tai buvo pirmieji lytiniai santykiai. Anot ekspertės D. Prižginės, pirmieji analiniai, oraliniai santykiai tai patirtis, kuri gali sukelti stresą, nukentėjusioji nebuvo tam pasiruošusi psichologiškai, emociškai, jai tai kėlė įtampą. Ekspertė nurodė, kad tai jog ekspertizės metu nukentėjusioji nurodė, kad lytiniai santykiai buvo analiniu ir oraliniu būdu, sietina su praėjusiu ilgesniu laiko tarpu ir pagerėjusia jos būsena. Be to, tam galėjo turėti įtakos prieš nukentėjusiosios apklausą vykęs kaltinamojo ir nukentėjusiosios susirašinėjimas, kurio metu kaltinamasis įkalbinėjo nukentėjusiąją nepasakoti apie jų santykius. Pati nukentėjusioji ekspertizės atlikimo metu paaiškino, kad jai buvo gėda apklausos metu pasakyti, kad lytiniai santykiai buvo oraliniu ir analiniu būdu. Be to, kad lytiniai santykiai buvo ir analiniu būdu, nukentėjusioji nurodė ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialistei 2019-04-15 atlikusiai ginekologinę nukentėjusiosios apžiūrą.

13. Prokurorės teigimu, vertindamas nukentėjusiosios ir kaltinamojo E. K. parodymų skirtumus, teismas nepagrįstai žymiai didesnę reikšmę teikia kaltinamojo, t. y. asmens, suinteresuoto išvengti baudžiamosios atsakomybės, parodymams. Kaip matyti, E. K. nuo pat pažinties su nukentėjusiąją pradžios žinojo, kad jai tik (duomenys neskelbtini) metų, taip pat neneigė, jog žinojo, kad nukentėjusioji lankosi pas psichiatrę. Ikiteisminio tyrimo metu kaltinamasis apklausoje yra nurodęs, kad su nukentėjusiąją kalbėdavosi apie jos depresiją, pripažino, jog nukentėjusioji jam yra pasakojusi apie savo problemas, tėvų skyrybas, bei apie tai, kad ji serga depresija. Ekspertizės metu nukentėjusioji taip pat pasakė, kad kalbėdamasi su kaltinamuoju ji yra pasakojusi apie savo depresiją. Tai, kad nukentėjusiosios amžius sąlygojo jos nebrandumą, patvirtino ir visi specialistai psichologai, psichiatrai duodami paaiškinimus teisme. Prokurorės įsitikinimu, kaltinamasis pats būdamas dvigubai vyresnis už nukentėjusiąją bei normalaus protinio išsivystymo, negalėjo nesuvokti, kad bendrauja su nebrandžiu asmeniu bei naudojasi nukentėjusiosios patiklumu, nesaugiu prisirišimu, kviesdamas vykti į sodybą, siūlydamas vartoti alkoholį bei narkotines medžiagas ir inicijuodamas lytinius santykius.

14. Prokurorė nurodo, kad teismas, teigdamas, jog nukentėjusiosios emocinė priklausomybė nuo kaltinamojo nenustatyta, nepagrįstai rėmėsi specialisto psichologo A. Segal ir ekspertės psichiatrės A. Bongarzoni išvadomis bei paaiškinimais, kurie atlikti be klinikinio tyrimo. Prokurorė pažymi, kad ekspertės D. Prižginės ir S. Stanaitienės betarpiškai bendravo su nukentėjusiąją ir turėjo galimybę matyti nukentėjusiosios emocijas, jos kūno kalbą pasakojant apie įvykius, todėl galėjo įvertinti jos individualius psichologinius ypatumus. Asmenybės ypatumus galima įvertinti tik tiesiogiai bendraujant su nukentėjusiąją ir tik po to galima daryti išvadas, kokios nukentėjusiosios individualios psichologinės savybės įtakojo jos veiksmus. Prokurorė pažymi, kad teismas vertindamas specialisto A. Segal, ekspertės A. Bongardzoni išvadas, gretindamas jas su eksperčių D. Prižginės ir S. Stanaitienės išvadomis, neatsižvelgė į esminius reikalavimus dėl išvadų palyginimo – ar tirta ta pati pirminė medžiaga, ar taikyti tapatūs tyrimo metodai ir procedūros, ar atsakoma į tuos pačius klausimus.

15. Prokurorė nurodo, kad teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte konstatuojama, kad nukentėjusioji galėjo suprasti su ja atliktų veiksmų esmę, tačiau aktyviai priešintis jiems negalėjo dėl faktorių visumos: amžiaus, psichikos būsenos, emocinės priklausomybės nuo kaltinamojo bei jos apsvaigimo nuo alkoholio ir narkotinių medžiagų. Ekspertė D. Prižginė apklausiama teisme negalėjo kategoriškai nurodyti, kuris iš šių faktorių ir kurių lytinių santykių metu, turėjo lemiamą reikšmę. Nors teismas nuosprendyje remiasi specialisto A. Segal teiginiais, kad narkotinių medžiagų vartojimo poveikio priežastinį ryšį su apsisprendimu turėti lytinius santykius galėtų nustatyti nebent eksperimentas, tačiau su tokiu vertinimu negalima sutikti, nes teismų praktikoje priežastinis ryšys tarp apsvaigimo ir atliktų veiksmų nustatomas pagal paties asmens parodymus, liudytojų parodymus ar kitus objektyvius duomenis. Teismas, net ir neatlikus jokio eksperimento, o įvertinęs visus bylos duomenis turėjo nustatyti kokią įtaką nukentėjusiosios apsvaigimas turėjo tam, kad ji nesipriešino lytiniams santykiams su kaltinamuoju. Prokurorė pažymi, kad šioje byloje nenustatytos jokios aplinkybės, kurios leistų abejoti nukentėjusiosios parodymais dėl alkoholio ir narkotinių medžiagų vartojimo kaltinamojo E. K. sodyboje. Prokurorės manymu, esminis faktorius, lėmęs nukentėjusiosios veiksmus buvo tai, kad jau pirmųjų lytinių santykių metu, ji buvo apsvaigusi nuo alkoholio ir narkotinių medžiagų. Kitais kartais lytiškai santykiaudama, ji taip pat buvo apsvaigusi, išskyrus trečią kartą, kaip ji pati nurodė, jog tada nieko nevartojo. Ekspertė A. Bongarzoni patvirtino, kad alkoholis ir narkotinės medžiagos nenuginčijamai labai stipriai veikia žmogų, ypač turint depresiją. Ekspertė nurodė, kad narkotinių medžiagų pavartojimas absoliučiai nuima savikontrolę. Reiškia, jei nukentėjusioji nebūtų pirmą kartą pavartojusi tų narkotinių medžiagų, galbūt ji būtų ir nesutikusi dėl lytinių santykių. Kadangi tai visiškai sumažina savikontrolę, tai tikrai turėjo tam įtakos. Šie ekspertės paaiškinimai tiesiogiai patvirtina nukentėjusiosios išsakytas mintis apie alkoholio ir narkotinių medžiagų poveikį jos veiksmams, todėl darytina išvada, kad būtent apsvaigimas įtakojo tai, jog nukentėjusioji pirmųjų lytinių santykių metu nesipriešino kaltinamojo veiksmams, o būdama stipriai apsvaigusi sutiko lytiškai santykiauti.

16. Prokurorės teigimu, teismas vertindamas, ar kaltinamasis turėjo pagrindo tikėtis suartėjimo, ar bejėgiškoje būklėje atsidūręs asmuo prieš tai leido suprasti, kad neprieštarauja lytiniams santykiams su kaltinamuoju, turėjo įvertinti situacijos kontekstą. Byloje nėra jokių duomenų, kad nukentėjusioji prieš apsvaigimą būtų leidusi kaltinamajam suprasti, jog ji sutinka su juo lytiškai santykiauti. Nukentėjusioji G. K. teisme parodė, kad anksčiau, iki vykimo į sodybą, su kaltinamuoju E. K. apie lytinius santykius nesikalbėjo. O ten vykdama pirmą kartą, ji pagalvojo, kad tiesiog ten pasilinksmins ir viskas. Kaltinamasis taip pat neparodė, kad su nukentėjusiąją būtų iš anksto kalbėjęs apie lytinius santykius. E. K. parodė, kad pirmą kartą, prieš pat lytinius santykius, jis paklausė nukentėjusiosios ar ji tikrai to nori ir ji sutiko. To neneigia ir pati nukentėjusioji. Pagal nukentėjusiosios parodymus, prieš pirmą kartą lytiškai santykiaujant, buvo vartojamas alkoholis ir 2 rūšių narkotikai. Ir tik po to, kai jau ji buvo apsvaigusi, jos buvo klausiama sutikimo dėl lytinių santykių. Taigi iš nukentėjusiosios parodymų matyti, kad iki apsvaigimo ji neleido suprasti, kad santykiaus su kaltinamuoju. Nukentėjusioji jokiais savo veiksmais nei žodžiais nebuvo pasakiusi, kad ji sutinka lytiškai santykiauti, kol nebuvo pavartojusi alkoholio ir narkotinių medžiagų. Nukentėjusiajai įvykių metu buvo tik (duomenys neskelbtini) metų, ji buvo 1,5 metro ūgio ir svėrė apie 39 kilogramus. Tokio amžiaus asmens, apsvaigusio nuo alkoholio ir narkotinių medžiagų, patvirtintas sutikimas lytiškai santykiauti nelaikytinas jos sąmoningai išreikšta tikrąja valia. Priešingai, darytina išvada, kad kaltinamasis E. K. pirmą kartą lytiškai santykiavo su nukentėjusiąją pasinaudodamas jos bejėgiška būkle dėl amžiaus ir apsvaigimo nuo alkoholio ir narkotinių medžiagų. Taip pat ir kitus kartus, gal išskyrus trečią kartą, kuomet pati nukentėjusioji nurodė, jog turėjo lytinius santykius neapsvaigusi. Kaltinamasis neabejotinai suvokė, kad nukentėjusioji yra apsvaigusi ir išgaudamas jos sutikimą lytiškai santykiauti, tuo pasinaudojo. Prokurorės įsitikinimu kaltinamasis du kartus vyresnis už mergaitę, todėl iš savo gyvenimiškos patirties, turėjo ir galėjo adekvačiai įvertinti situaciją. Apie kaltę - psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais - sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį, ir pagal objektyvias nusikalstamos veikos aplinkybes.

17. Prokurorė nurodo, kad nuosprendyje minima motinos žinutė neturėjo įtakos nukentėjusiosios mintims apie jos išnaudojimą, kadangi pačiai nukentėjusiajai mintis, jog kaltinamasis ja naudojosi, kilo žymiai anksčiau nei buvo gauta motinos žinutė, t. y. 2019-02-24 nukentėjusioji rašė kaltinamajam, kad kartais jai blogos mintys ateina, jog kaltinamasis ja naudojasi ir ji gali turėti pasekmių.

18. Dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo, prokurorė teigia, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto išvados yra prieštaringos ir jos neatsako į klausimą ar E. K. veiksmai yra priežastiniu ryšiu susiję su G. K. nustatytu nesunkiu sveikatos sutrikdymu. Prokurorė nurodo, kad apklausiama teisme ekspertė psichiatrė S. Stanaitienė, kuri betarpiškai bendravo su nukentėjusiąją ir galėjo stebėti jos emocinė būseną, patvirtino savo išvadą, kad nukentėjusiajai nustatytas mišrus nerimo ir depresinis sutrikimas siejamas su kaltinamojo E. K. veiksmais. Nukentėjusiajai nustatyta diagnozė jokiais bylos duomenimis nepaneigta. Ekspertė psichiatrė parodė, kad pagrindinis faktorius dėl psichikos sutrikimo susiformavimo buvo seksualiniai santykiai su E. K. ir kaip antrinė traumavimo priežastis prasidėjęs ikiteisminis tyrimas. Kalbėdama apie nukentėjusiosios emocijas ekspertė nurodė, kad jos mintys adekvačios ir atitinka nukentėjusiosios pasakojamą turinį. Nukentėjusiosios psichikos būsena - nerimas, baikštumas, gėda, kaltė, tai yra vyraujantys jausmai, kurie pasireiškė per verbalinius dalykus. Ekspertės S. Stanaitienės manymu, nukentėjusioji apie lytinius santykius būdama krizių centre pasipasakojo, nes neatlaikė įtampos. Ekspertizės metu nukentėjusioji nurodė, kad jautėsi įsimylėjusi, tačiau lytiniai santykiai jai kėlė įtampą. Nukentėjusioji pagal savo amžių nebuvo pasiruošusi lytiniams santykiams, todėl ta įtampa ir nerimas vis kilo ir pablogino jos psichikos būseną ir išryškėjo nerimo simptomas. Prokurorės teigimu, kad nukentėjusiąją kankina nerimas dėl turėtų lytinių santykių matyti ir iš jos apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Atsakydama psichologei į klausimą apie apsisaugojimo priemones, nukentėjusioji nurodė, kad nei karto apsisaugojimo priemonių nenaudojo ir dėl to ji nerimavo, jog gali pastoti ar susirgti kokia liga. Nukentėjusiajai taip pat kėlė nerimą ir tai, kad kaltinamasis ja naudojasi. Tai įrodo 2019-02-24 jų susirašinėjimas. Ekspertės A. Bongarzoni išvados nepaneigia vaikų ir paauglių ekspertės psichologės ir ekspertės psichiatrės išvados. Ekspertė teigė, jog ji neatlikusi klinikinio vertinimo ir neturi teisės vertinti, t. y. pačios diagnozės ji negali nei patvirtinti, nei paneigti. Kiti nurodomi veiksniai, galimai įtakoję nukentėjusiosios psichikos būklę, tokie kaip alkoholio ir narkotinių medžiagų vartojimas, taip pat didžiąja dalimi siejami su tuo, kad nukentėjusioji alkoholį ir narkotines medžiagas vartojo bendraudama su E. K., pačiam E. K. jas parūpinus. Būdama „(duomenys neskelbtini)“ nukentėjusioji atsakydama psichologei į klausimą ką veikdavo susitikę su E. K. susigėsta, nusuka akis ir pasako, kad parūkydavo ir pavartodavo. Visi šie duomenys prokurorės įsitikinimu, patvirtina, kad nukentėjusiajai nustatytas mišrus nerimo ir depresinis sutrikimas didžiąja dalimi siejamas su kaltinamojo E. K. veiksmais.

19. Dėl poveikio liudytojai G. R., prokurorė nurodo, kad teismas, išteisindamas E. K. ir D. V. dėl poveikio liudytojai G. R., nevertino elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos protokole užfiksuotų duomenų (2019-05-19 E. K. pokalbio su P. K. metu nurodo, kad viskas lygtai tvarkoje, pasakoja, kad liudytoja iš pradžių pokalbio metu klausė apie grasinimus, o pabaigoje pasakė, kad nenori nei sau bėdų, nei kitiems), šių duomenų negretino su liudytojos G. R. parodymais, suabsoliutino kaltinamųjų parodymų įrodomąją reikšmę, todėl padarė išvadas neatitinkančias bylos aplinkybių.

20. Prokurorė teigia, kad abiejų kaltinamųjų parodymai, kad jie atskirai ieškojo minėtos liudytojos telefono numerio, ir kad D. V., neprašomas, pats skambino, vertintini kritiškai, kaip siekimas šiame epizode E. K. padėti išvengti atsakomybės. Nurodo, kad iš elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės protokolo matyti, kad kaltinamasis E. K. gerokai vargo, kol rado liudytojos telefono numerį. Tuo tarpu, kaltinamasis D. V., teigia, kad minėtos liudytojos telefono numerį gavo labai greitai ir lengvai, tačiau negalėjo nurodyti kokiu būdu ir iš ko jį gavo. D. V. apklausiamas teisme pripažino, jog žinojo, kad E. K. yra kaltinamas dėl santykių su nepilnamete ir kad ji yra pasakiusi, jog jis jai buvo davęs narkotinių medžiagų. D. V. taip pat nurodo, kad E. K. norėjo susisiekti su liudytoja, norėjo skambinti, bet bijojo. Kad šioje dalyje apie skambinimą nežinant E. K., D. V. ir E. K. duoda melagingus parodymus, matyti ir iš byloje esančių duomenų. Pareiškus įtarimą 2019-10-01 D. V. parodė, kad E. K. apie jo skambutį liudytojai nieko nežinojo bei nurodė, kad E. K. pasakė, kad skambino liudytojai, tik po savo apklausos, kuri įvyko 2019-06-13. Prokurorė atkreipia dėmesį į tai, kad šios apklausos metu D. V. atsisakė pateikti apžiūrai savo telefoną. Tuo tarpu, iš elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos protokolo matyti, kad dar prieš liudytojos apklausą, t. y. 2019-05-19, liudytojas P. K. kalbėdamas su E. K. džiaugėsi jam padėjęs, o E. K. pasako, kad viskas gerai, lyg ir viskas tvarkoje, nurodo, kad liudytoja nenorėjo nei susitikti, nei atsiliepti, nei susirašinėti, bet staiga atsiliepė. Taigi, 2019-05-19 dieną E. K. jau detaliai žino visą veiksmų eigą ir pokalbio turinį. Iš kur E. K. būtų žinojęs ką sakė G. R., jei dar iki apklausos nebūtų kalbėjęsis su kaltinamuoju D. V.. Kaltinamasis E. K. norėjo paveikti liudytoją, kad ši teisme nepapasakotų apie vartotas narkotines medžiagas ir tai pasiekė per D. V. skambutį. Visa tai matyti iš elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos protokolo. Nei vienas iš kaltinamųjų neneigia, kad liudytojos buvo prašoma nesakyti apie narkotinių medžiagų vartojimą. Tačiau abu kaltinamieji tai pateikia kaip prašymą sakyti tiesą. Sugretinus bylos duomenis su liudytojo G. V. parodymais apie tai, kad G. R. jam 2019-05-09 buvo pasakiusi, jog jiems keturiese nuvykus į sodybą, ten buvo vartojamos narkotinės medžiagos, kurias turėjo ir joms davė vaikinai, akivaizdžiai matyti, kad liudytojai buvo padarytas poveikis, nes apklausiama 2019-05-21 teisme, po D. V. 2019-05-18 skambučio, tos aplinkybės ji jau nebenurodė. Liudytoja parodė, kad apie narkotines medžiagas nieko tas asmuo, kuris skambino, nesakė. Tačiau tai prieštarauja ir paties D. V. paaiškinimams, kadangi jis aiškino, kad būtent prašė pasakyti tiesą apie narkotines medžiagas. Reiškia, pokalbio metu kalba apie narkotines medžiagas buvo, nors liudytoja teisme taip ir neįvardino kokią tiesą jos buvo prašoma pasakyti. Tai dar kartą patvirtina, kad liudytojai buvo daromas poveikis. Be to, iš šios liudytojos parodymų matyti, kad tas skambinęs asmuo leido suprasti, jog padeda draugui, kad pastarasis nesėstų 10 metų į kalėjimą, ji suprato, kad skambinęs asmuo norėjo, kad visiems būtų gerai.

21. Apeliaciniu skundu nukentėjusiosios G. K. atstovė advokatė D. Aukštuolytė prašo Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. sausio 22 d. nuosprendį ir 2021 m. sausio 25 d. nutartį pakeisti:

- E. K. nusikalstamą veiką iš BK 151¹ straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 149 straipsnio 3 dalį, BK 150 straipsnio 3 dalį ir skirti prokurorės prašomą bausmę;

- panaikinti E. K. išteisinimą iš kaltinimų pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir BK 233 straipsnio 1 dalį (dėl poveikio liudytojai G. R.) ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį paskiriant prokurorės prašomas bausmes;

- priteisti G. K. iš E. K. 15 000 Eur neturtinę žalą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško atsiskaitymo. Taip pat prašo pratęsti E. K. taikomą laikiną nuosavybės teisių apribojimą ir priteisti G. K. iš E. K. patirtas atstovavimo išlaidas.

22. Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nepagrįstai E. K. veikų nekvalifikavo pagal BK 149 straipsnio 3 dalį, 150 straipsnio 3 dalį. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas byloje surinktus ir teisminio nagrinėjimo metu ištirtus įrodymus vertino tendencingai, neobjektyviai, visiškai ignoruodamas baudžiamosios teisės doktrinoje įtvirtintą teisingo teismo principą bei kaltinančius įrodymus, t. y. pirmosios instancijos teismas nesistengė objektyviai analizuoti įrodymų, surinktų byloje, o palaikė tik kaltinamojo poziciją.

23. Apeliantė nurodo, kad teismas spręsdamas dėl nukentėjusiosios valios santykiauti buvimo/nebuvimo, rėmėsi tik dalimi byloje surinktų įrodymų tendencingai vertindamas tik kaltinamajam palankius įrodymus ir nevertino bei neanalizavo kaltinamajam nepalankių įrodymų, nepateikė jų vertinimo. Nurodo, kad teismas analizuodamas ir motyvuodamas nukentėjusiosios valios santykiauti buvimo klausimą, padarė nepagrįstą išvadą, jog kaltinamojo veiksmuose nėra subjektyviojo požymio – kaltės. Apeliantės manymu, teismas nepagrįstai nureikšmino nukentėjusiosios motinos E. K. parodymus, jog nukentėjusioji jai sakiusi, kad norėjo išbandyti lytinius santykius, ir nevertino šių žodžių visų aplinkybių kontekste, o būtent įrodymais fiksuoto nepilnametės turėtų lytinių santykių ilgalaikio slėpimo, psichinės būsenos blogėjimo slėpimo metu, gėdos ir kaltės jausmų, galiausiai – nevertino gyvenimiško motinos ir dukters santykio, kuomet dukra, įkalbinėjama slėpti lytinių santykių faktą ir jausdamasi kalta, gali pateikti motinai pagražintą įvykių versiją. Be to, teismas nepagrįstai rėmėsi ne nukentėjusiosios parodymais duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui ar ekspertizės aktu, o aplinkybių papasakojimu jos medicininę apžiūrą atliekančiai specialistei. Nagrinėjamu atveju teismas pasisakė tik dėl žodinio nukentėjusiosios valios išraiškos būdo visiškai ignoruodamas tai, kad asmens valia gali būti išreikšta įvairiai. Apeliantės manymu, buvimas „sąmoningu“ gali reikšti sąmonės turėjimą arba gebėjimą kritiškai, sąmoningai vertinti įvykius. Nukentėjusioji parodė, jog neatsimena kaip priėjo prie lytinių santykių, kad jai buvo net haliucinacijos, vėliau vėl nurodo, kad neprisimena, kaip priėjo prie lytinių santykių, todėl akivaizdu, kad jos sąmonės buvimas šiuo atveju nesuponuoja išvados dėl jos gebėjimo suformuoti sąmoningą, laisvą sutikimą, išreikšti valią. Apeliantė nurodo, kad teismas vertindamas nepilnametės gebėjimą suprasti atliekamų veiksmų reikšmę ir išreikšti valią, turėjo nustatyti ne tik gebėjimo suprasti atliktų veiksmų išorinę pusę (veiksmų pobūdį), bet ir tų veiksmų reikšmę ir gebėjimą jiems priešintis, t. y. vadovautis psichiatrine-psichologine ekspertize. Apeliantė nurodo, kad vertinant nukentėjusiosios pajėgumą savarankiškai priimti sprendimus, nebuvo atsižvelgta į jos amžiaus įtaką situacijos vertinimui, depresija sergančio asmens psichologinį foną, gebėjimą priimti sprendimus, apginti savo interesus, be to, liko tinkamai neįvertinti ir nukentėjusiosios individualūs psichologiniai ypatumai nurodyti ekspertizės akte. Apeliantė taip pat teigia, kad teismas siaurindamas priklausomumo sąvoką, apsiribodamas tik finansiniu ir giminystės ar pavaldumo priklausomybe, nevertino tai, kad nukentėjusysis nuo kaltinamojo gali būti priklausomas ir kitais santykiais, ryšiais. Apeliantė nurodo, kad šiuo atveju kaltinamasis kryptingai kurdamas nepilnametės pasitikėjimą, rodydamas jai trūkstamą dėmesį, reikšdamas emocinį supratimą ir palaikymą, manipuliavo ja ir pagal situaciją modeliavo savo veiksmus taip, kad nukentėjusioji negalėtų pasipriešinti. Visgi teismas, darydamas išvadą dėl nukentėjusiosios priklausomybės nuo kaltinamojo nebuvimo, nei į jos parodymus, kad jis ją išklausydavo, bet iš kitos pusės ją išnaudojo, nei į ekspertizės akte konstatuotų aplinkybių dėl emocinės priklausomybės nuo kaltinamojo, grįstos baime, deramai neįvertino. Apeliantė skunde cituoja metodinę medžiagą ir teigia, kad lytinis santykiavimas turi būti aiškiai išreikštas aktyviais veiksmais, o ne suprastas kaip tyla ir pasyvumas. Nurodo, kad teismas vertindamas nukentėjusiosios valios išraiškos būdą, neatsižvelgė į kaltinamojo parodymų susijusių su lytinių santykių iniciavimu ir tokių parodymų kitimo aplinkybes.

24. Apeliantė taip pat teigia, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą dėl narkotinių medžiagų vartojimo nebuvimo, kadangi šias aplinkybes patvirtina ne tik nukentėjusiosios parodymai, bet ir kiti bylos duomenys – nukentėjusiosios gydytojams išsakyti pasakojimai, liudytojos G. R. parodymai, kaltinamojo ir nukentėjusiosios susirašinėjimai programėlėje „Messenger“, fotografijos, tyrėjo G. V. tarnybinis pranešimas. Nors teismas nurodė, kad nukentėjusiosios apsvaigimas nuo alkoholio nesukėlė jos bejėgiškos būklės, tačiau apeliantės manymu, byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina nukentėjusiąją buvus tokioje apsvaigimo būsenoje, dėl kurios ji negalėjo aktyviai priešintis ir kuri įtakojo jos gebėjimą priimti sąmoningą, valingą sutikimą lytiniams santykiams. Apeliantė pažymi, kad teismas kiekvieną iš ekspertizės akte nurodytų reikšmingų aplinkybių (amžius, psichikos būsena, individualius psichologinius ypatumus, įtariamojo elgesį) vertino atsietai, o ne kaip visumą aplinkybių, kurios įtakojo nukentėjusiosios negebėjimą priešintis. Tai, kad šių aplinkybių visuma lėmė nukentėjusiosios negebėjimą priešintis, nepaisant apsvaigimo, patvirtino ir ekspertės. Apeliantės manymu, teismas vertindamas nukentėjusiosios išorinę valios išraišką, turėjo įvertinti ir jos pačios valios ir gebėjimo ją išreikšti vidinę būseną. Taip pat labai svarbūs ir pirmieji jos žodžiai išsakyti gydytojams, kurie pagrindžia nukentėjusiosios pirminį vertinimą ir paneigia kaltinamojo gynybinę versiją, kad nukentėjusiosios vertinimas pasikeičia neva po mamos atsiųstos žinutės. Analizuojant valios buvimą, labai svarbūs nukentėjusios ir kaltinamojo susirašinėjimai, kuriuose bandydama taisyti padėtį apie išpasakotus lytinius santykius, nukentėjusioji nurodo, kad sakys, jog tai buvo jos noru ir jis jos nevertė.

25. Apeliantė teigia, kad teismas vertindamas nukentėjusiosios negalėjimą priešintis, nepagrįstai teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertės aktą laikė prielaidinio pobūdžio ir rėmėsi specialisto psichologo A. Segal žodžiais, kuris buvo apklaustas pažeidžiant BPK normas ir pateikė neetiškus paaiškinimus. Nurodo, kad specialistas A. Segal prieš apklausiamas teismo posėdyje, dalyvavo posėdyje ir išklausė specialistės A. Dervinytės-Bongardzoni paaiškinimus, tokiu būdu buvo pažeistas nesusižinojimo principas. Taip pat apeliantė teigia, kad teismas aiškinant ekspertizės akto ir konsultacinių išvadų santykį nukrypo nuo LAT formuojamos praktikos, kadangi šiuo atveju, toks įtariamojo prašymu atliktas tyrimas ir specialisto surašytas dokumentas negali būti laikomas nei ekspertizės aktas BPK 88 straipsnio prasme nei specialisto išvada BPK 90 straipsnio prasme. Apeliantė pažymi, kad konsultacines išvadas surašę specialistai A. Dervinytės-Bongardzoni ir A. Segal su nukentėjusiąją betarpiškai nebendravo, kaip tai darė ekspertizės aktą surašę ekspertai. Be to, konsultacinės išvados turi ir esminių trūkumų - nėra jokios gilesnės psichologinės analizės, motyvuojamoji dalis dažnai apsiriboja dviem eilutėmis teksto, neanalizuojama visos situacijos kontekste, atrenkant kaltinamajam palankius žodžius ir ignoruojant tuos, kurie prieštarauja kaltinamojo pozicijai. Nors specialistė A. Dervinytės-Bongardzoni savo išvadoje teigia, kad mintis apie išnaudojimą kilo po pokalbio su mama, tačiau apeliantės vertinimu, ši išvada yra klaidinga, nes specialistė vertino tik teorinę žinutės įtaką parodymams, tačiau nevertino byloje fiksuotų įrodymų apie ankstesnius jos pasisakymus. Be to, specialistė teismo posėdžio metu atskleidė, jog netiksliai perskaitė bylos medžiagą, todėl padarė klaidingą išvadą, kad nukentėjusioji registravosi Facebook dėl to, kad norėjo susipažinti su vyresniais vaikinais.

26. Taipogi, apeliantė nurodo, kad kaltinamojo subjektyvioji pusė, t. y. kad jis suvokė, jog jis lytiškai santykiauja ar kitaip tenkina savo lytinę aistrą su nukentėjusiąją prieš jos valią, pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiosios būkle ir nori tokių lytinių santykių, atskleidžia ne tik paties kaltinamojo parodymų nenuoseklumas ir prieštaringumas, bet ir byloje surinktų įrodymų visuma – susirašinėjimai programėlėje „Messenger“, liudytojų G. R., I. M. parodymai. Apeliantės teigimu, kaltinamasis suvokė nukentėjusiosios nepasirengimą, nesutikimą, negalėjimą išreikšti sąmoningos valios dėl amžiaus, alkoholio ir psichoaktyvių medžiagų, emocinio priklausomumo, tam ir manipuliavo, tam užtikrindavo alkoholio ir narkotinių medžiagų „tiekimą“, prisistatė jaunesniu, kad palengvintų naudojimąsi jos būkle, apsunkintų atsisakymą, taigi, kaltininko elgesys suponuoja išvadą, kad veikos padarytos tiesiogine tyčia. Apeliantė taip pat pažymi, kad nustatinėdamas asmens kaltę, teismas turėjo atsižvelgti į santykių tarp kaltininko ir nukentėjusiosios pobūdį. Šiuo atveju svarbu ir tai, kad kaltinamojo ir nukentėjusiosios nesiejo romantinė draugystė, meilė, jie nesusitikdavo kitomis aplinkybėmis, kaip sodyboje, kas pagrindžia kaltinamojo siekį naudotis nukentėjusiąją, jos bejėgiška būkle (jis supranta, kad nukentėjusioji juo žavisi, yra nepajėgi atsisakyti santykių dėl jauno amžiaus, psichologinio pažeidžiamumo, įsimylėjimo, apsvaigimo ir būtent tuo naudodamasis kviečia ją susitikti tokiomis aplinkybėmis, kad būtų proga lytiniams santykiams ir parūpina apsvaigimo priemonių (alkoholio ir narkotinių medžiagų).

27. Apeliantės teigimu, remiantis ekspertizės išvada ir aptartais įrodymais, nukentėjusioji negalėjo priešintis atliekamiems veiksmams ir valios santykiauti neturėjo, todėl tai pagrindžia santykių buvimą prieš jos valią bei BK 149, 150 straipsniuose įtvirtintų veikų atlikimą.

28. Dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo, apeliantė teigia, kad teismas savo išvadas dėl E. K. išteisinimo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, nepagrįstai grindė priežastinio ryšio tarp kaltinamojo atliktų nusikalstamų veikų ir nukentėjusiajai kilusių neigiamų padarinių – nesunkaus sveikatos sutrikdymo, nebuvimu. Apeliantė analizuoja ekspertizės akte nustatytas aplinkybes ir teigia, kad E. K. veiksmai neabejotinai buvo pagrindinė priežastis nulėmusi nukentėjusiosios psichinės būklės blogėjimą iki mišraus nerimo ir depresijos sutrikimo. Apeliantė pažymi, kad teismo nurodytos kitos neva nukentėjusiosios sveikatos blogėjimo priežastys – nestabili situacija šeimoje, susipykimas su drauge, nerimas dėl santykių su E. K., žinios iš mamos, kad E. K. ją apgavo, prasidėjęs baudžiamasis procesas, jau egzistavo nukentėjusiosios gyvenime ir tai netrukdė nukentėjusiosios būklei gerėti. Tai patvirtina ir ekspertizės akte pateiktos išvados, kad iki 2019 m. sausio mėnesio nukentėjusiosios sveikata sparčiai gėrėjo ir tik veikų metu vasario-kovo mėnesiais ji nepaaiškinamai blogėja stipriai, iki nukentėjusioji hospitalizuojama. Apeliantė nurodo, jog visi ekspertai tvirtino, kad E. K. veiksmai turėjo įtaką nukentėjusiosios psichinei būklei, tačiau nesutarė, ar jie buvo vienintelė priežastis, ar buvo ir kitų faktorių. Todėl remiantis adekvataus priežastinio ryšio teorija, jog gali egzistuoti daug kurios nors pasekmės priežasčių ir adekvati priežastis nėra vienintelė tam tikrų pasekmių priežastis, tik ji, paversdama tikrove tam tikrų pasekmių atsiradimo tikimybę, išsiskiria iš kitų priežasčių, ir atsižvelgiant į tai, kad E. K. veiksmai yra viena iš sveikatos pablogėjimo priežasčių, laikytina, kad šiuo atveju priežastinio ryšio egzistavimas nustatytas. Apeliantės teigimu, teismo padarytos išvados, jog nukentėjusiajai konstatuotas mišrus nerimo ir depresijos sutrikimas buvo prieš tai diagnozuoto vidutinio sunkumo depresijos epizodo liekamieji reiškiniai, neatitinka faktinių aplinkybių, kadangi ekspertė S. Stanaitienė patvirtino, jog tai yra dvi skirtingos diagnozės ir jos neskaidomos pagal sunkumus, tai yra jos skaidomos pagal vyraujančius požymius – kai vyrauja depresiniai požymiai, diagnozuojama depresija, kai nerimo požymiai - nerimo sutrikimas. Apeliantė pažymi, kad nerimas kaip emocija nesukelia nerimo sutrikimo savaime ir teismo nurodomos neva kitos priežastys galėjo sukelti nebent nerimo emociją, bet tikrai ne nerimo sutrikimą. Apeliantės manymu, teismas viena vertus nurodęs, kad ekspertizės akto išvados yra prieštaringos ir neatsako į klausimą dėl E. K. veiksmų priežastingumo, vėliau teigia, kad priežastinis ryšys nustatinėjamas ne ekspertų, o teismo. Šiuo atveju vien tai, kad ekspertizės akte nėra nurodyta kokia procentine dalimi E. K. veiksmai siejami su sutrikimo susiformavimu, nepaneigia ekspertizės akte padarytos išvados, kad E. K. veiksmai buvo pagrindinė nukentėjusiosios sveikatos sutrikimo priežastis. Apeliantės teigimu, nors teismas nurodė, kad priežastinis ryšys negali būti numanomas, tačiau atsižvelgiant į tai, kad lytiniai santykiai su nepilnamečiu asmeniu yra kriminalizuojami, akivaizdu, kad ankstyvas seksualinis patyrimas gali neigiamai paveikti nepilnamečio psichikos būklę. Kita vertus, apeliaciniu skundu prašoma pakeisti veikos kvalifikaciją, tad esant išžaginimo ir seksualinio prievartavimo veikoms neįmanoma nenumatyti, kad tai asmeniui gali sukelti neigiamų padarinių ir sutrikdyti sveikatą. Apeliantė nurodo, kad E. K. visada žinojo apie nukentėjusiosios pažeidžiamumą, t. y. kad nukentėjusioji sirgo depresija ir, kad bet kokia reikšmingesnė trauma nukentėjusiąją gali paveikti stipriau nei bet kurį kitą, psichologiškai stiprų asmenį, todėl teismo teiginiai, kad E. K. negalėjo numatyti, kad dėl jo veiksmų gali kilti tokio pobūdžio neigiami padariniai yra nepagrįsti.

29. Dėl poveikio liudytojai G. R., apeliantė teigia, kad teismas savo išvadas dėl E. K. išteisinimo pagal BK 233 straipsnio 1 dalį, nepagrįstai grindė vien paveiktos liudytojos G. R. parodymais ir nesirėmė kitais byloje esančiais įrodymais – elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo, kaupimo protokolu, liudytojo G. V. tarnybiniu pranešimu bei aplinkybe, kad nagrinėjamu atveju buvo siekiama paveikti ne tik liudytoją, bet ir nukentėjusiąją, kas rodo, jog buvo siekiama daryti poveikį vykstančiam procesui. Apeliantė nurodo, kad E. K. pokalbis su E. K. bei L. M. patvirtina, jog E. K. aktyviai ieškojo būdų kaip susitikti liudytoją, kaip su ja pasikalbėti, kad galiausiai G. R. atsiliepė, o E. K. ir D. V. pokalbio turinys, kuriame aptariama minimos liudytojos apklausa, parodymų naudingumas, aplinkybė, kad liudytoja prasitarė apie įvykusį skambutį, patvirtina, kad ne tik E. K. suvokimą ir norą daryti poveikį liudytojai, bet ir tai, kad jie veikė bendrai. Apeliantės įsitikinimu, įrodymų visetas (pokalbių turinys, liudytojo G. V. tarnybinis pranešimas, kuriame nurodyta, jog liudytoja G. R. jam sakė apie vartojamas narkotines medžiagas, o vėliau apklausiama pas teisėją šių aplinkybių nebepatvirtino) sudaro pagrindą daryti išvadą, kad E. K. savo aktyviais veiksmais nuo 2019-05-16 iki 2019-05-19 ieškojo kontaktų su G. R., siekdamas paveikti jos parodymus teisme, galiausiai su liudytoja susisiekė telefonu ir išreikšdamas grasinimus įkalbėjo liudytoją G. R. meluoti duodant parodymus arba susilaikyti nuo tam tikrų parodymų davimo.

30. Dėl neturtinės žalos apeliantė teigia, kad teismas nustatydamas neproporcingą neturtinės žalos dydį – 1000 Eur, padarė nepagrįstą išvadą, jog G. K. sveikatos pablogėjimas buvo sąlygotas asmeninių problemų, įvykusių prieš daugiau nei 2 metus iki veikų. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai sprendė, kad lytinius santykius nukentėjusioji turėjo laisva valia, kadangi į bylą pateiktas ekspertizės aktas patvirtina, kad E. K. pasinaudojo psichine nukentėjusiosios būkle (depresija), jos nepatyrimu, emociniu nebrandumu, patiklumu, todėl nukentėjusioji dėl susidėjusių faktorių visumos tiesiog nepajėgė aktyviai pasipriešinti kaltinamajam. Šiuo atveju, teismas pasipriešinimą siejo išimtinai su aktyviu fiziniu veiksmu, tačiau nevertino nepilnametės vidinės būsenos ir valios išraiškos. Apeliantė taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, rėmėsi selektyviai atrinktomis teismų nutartimis, kuriose neturtinės žalos dydžiai buvo priteisti išimtinai maži ir jie nebuvo skųsti aukštesnės instancijos teismui. Apeliantė skunde cituoja Lietuvos apeliacinio teismo procesinį sprendimą (1A-39-318/2020) ir teigia, kad nurodomoje byloje kaltinamasis buvo nuteistas už 9 atskiras nusikalstamas veikas pagal BK 151¹ straipsnį, o nukentėjusioms buvo priteista po 4000-6000 Eur neturtinės žalos, nepaisant to, jog šioje byloje buvo nustatyta, kad lytinis santykiavimas buvo inicijuotas pačių nepilnamečių nukentėjusiųjų. Apeliantės manymu, atsižvelgiant į tai, kad E. K. nusikalstamus veiksmus nukentėjusiosios atžvilgiu atliko pasinaudodamas bejėgiška būkle dėl amžiaus, psichikos būsenos, emocinės priklausomybės nuo kaltinamojo ir apsvaigimo nuo alkoholio ir narkotinių medžiagų, baudžiamojo proceso pradžioje siekė paveikti nukentėjusiąją taip, kad ši duotų melagingus parodymus, sutrikdė sveikatą ir šie nusikalstami veiksmai sukėlė nukentėjusiajai stiprius neigiamus emocinius išgyvenimus (noras žudytis, atsirandantis suvokimas apie įvykusį seksualinį išnaudojimą, abejones dėl šeimyninio gyvenimo ateities) nerimo ir depresijos sutrikimą, kurie neabejotinai turės neigiamų padarinių nukentėjusiosios psichinei būklei ir ateityje, protinga, proporcinga ir teisinga suma laikytina 15 000 Eur.

31. Apeliaciniu skundu civilinio ieškovo S. K. atstovė advokatė D. Aukštuolytė prašo Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. sausio 22 d. nuosprendį dalyje dėl civilinio ieškinio atmetimo pakeisti ir S. K. iš E. K. priteisti 5 000 Eur neturtinę žalą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško atsiskaitymo. Taip pat prašo pratęsti E. K. taikomą laikiną nuosavybės teisių apribojimą ir priteisti S. K. iš E. K. patirtas atstovavimo išlaidas.

32. Apeliaciniame skunde cituojamos kasacinio teismo nutartys ir teigiama, kad tėvai asmeniškai patyrę nepaprastai didelius išgyvenimus, susijusius su vaiko sužalojimu, turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą, todėl apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas, atmesdamas civilinio ieškinio dalį dėl neturtinės žalos, nepagrįstai akcentavo aplinkybes, kurios visiškai nesusiję su nukentėjusiosios tėvų išgyvenimų masto nustatymu, jų patirtos neturtinės žalos įvertinimu. Nurodo, kad teismas turėdamas vertinti ar tėvų išgyvenimai dėl jų vaikui padaryto sužalojimo sunkumo, gydymo trukmės, sužalojimo padarinių yra dideli, nevertino civilinio ieškovo ir nukentėjusiosios emocinio ryšio (kasdien bendravo su dukra, o būnant užsienyje darbo reikalais, bendraudavo telefonu); civilinio ieškovo emocinių išgyvenimų ir kančių, sužinojus dukros pablogėjusios sveikatos tikrąsias priežastis ir bandant jai padėti susitvarkyti su ja kankinančiomis neigiamomis emocijomis; civilinio ieškovo baimės ir nežinomybės dėl dukros visiško pasveikimo ir vis dažniau reiškiamų minčių apie savižudybę; civilinio ieškovo psichologinės būklės duodant parodymus teisme (civiliniai ieškovui buvo sunku kalbėti, sklandžiai dėstyti mintis, verkė); taip pat nevertino civilinio ieškovo pateiktų išsamių paaiškinimų apie jo patirtą šoką, stresą ir neigiamus išgyvenimus sužinojus apie dukters atžvilgiu atliktas veikas, kad jis negalėjo susikaupti gyvenime ir darbe, buvo paveiktas, nesugebėdavo sudėlioti minčių, kad pagal galimybes visur ir visada lydėjo dukrą, visokeriopai ją palaikė.

33. Apeliaciniu skundu civilinės ieškovės E. K. atstovė advokatė D. Aukštuolytė prašo Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. sausio 22 d. nuosprendį ir 2021 m. sausio 25 nutartį pakeisti ir E. K. iš E. K. priteisti 5 000 Eur neturtinę žalą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško atsiskaitymo. Taip pat prašo pratęsti E. K. taikomą laikiną nuosavybės teisių apribojimą ir priteisti E. K. iš E. K. patirtas atstovavimo išlaidas.

34. Apeliaciniame skunde cituojamos kasacinio teismo nutartys ir teigiama, kad tėvai asmeniškai patyrę nepaprastai didelius išgyvenimus, susijusius su vaiko sužalojimu, turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą. Apeliantės teigimu, nagrinėjamu atveju, teismas nesivadovavo teismų praktika, neįvertino civilinės ieškovės ir nukentėjusiosios emocinio ryšio; civilinės ieškovės emocinių išgyvenimų ir kančių, patirtų suprastėjus dukros psichinei sveikatai, sužinojus dukros pablogėjusios sveikatos tikrąsias priežastis ir bandant jai padėti susitvarkyti su ja kankinančiomis neigiamomis emocijomis; civilinės ieškovės baimės ir nežinomybės dėl dukros visiško pasveikimo ir vis dažniau reiškiamų minčių apie savižudybę; neįvertino to, kad civilinė ieškovė visur ir visada lydėjo dukrą ir visokeriopai ją palaikė, taip pat, kad pačiai civilinei ieškovei teko naudotis šeimos psichologo paslaugomis, siekiant išgyventi patirtus dvasinius skausmus. Skunde nurodoma, kad apie dukters atžvilgiu atliktą veiką civilinė ieškovė sužinojo dukrai pabandžius pakelti prieš save ranką, stipriai pablogėjus dukters psichinei sveikatai veikų metu, ko pasėkoje civilinė ieškovė išgyveno didžiulę baimę išeidama į darbą ir nežinodama ar grįžus namo, ji ras dukrą gyvą. Apeliantė nurodo, kad dėl aptariamų įvykių civilinė ieškovė patyrė didžiulį stresą, baimę ir neužtikrintumą, pergyveno kaip jos dukra, kuri negalėjo lankyti mokyklos ir mokėsi namuose, vėliau adaptuosis jai įprastoje socialinėje aplinkoje.

35. Teismo posėdyje prokurorė, nukentėjusiosios ir civilinių ieškovų atstovė advokatė prašė tenkinti kiekvieno jų apeliacinius skundus, gynėja advokatė prašė visus apeliacinius skundus atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Prokurorės V. Chodorcevičienės, nukentėjusiosios G. K. atstovės advokatės ir civilinių ieškovų E. K., S. K. atstovės advokatės apeliaciniai skundai atmetami

36. Baudžiamųjų bylų proceso apeliacinės instancijos teisme taisykles ir tvarką nustato BPK XXV skyriaus normos. Pagal šias nuostatas bylos apeliacine tvarka nagrinėjamos, neperžengiant apeliacinių skundų ribų. BPK 320 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti, išskyrus atvejus, kai nustatomi esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai. Taigi, teismas yra saistomas apeliaciniuose skunduose nurodytų aplinkybių, išreikštų prašymų konkretumo, aiškumo, apibrėžtumo ir tikslumo.

37. Šiuo atveju apeliacinius skundus pateikė prokurorė, nukentėjusiosios bei civilinių ieškovų atstovė advokatė. Prokurorė ir nukentėjusiosios atstovė advokatė apeliaciniuose skunduose nesutinka su E. K. veikos kvalifikavimu pagal BK 151¹ straipsnio 1 dalį, prašant jo veiksmus perkvalifikuoti į BK 149 straipsnio 3 dalį, BK 150 straipsnio 3 dalį, taip pat nesutinkama su E. K. išteisinimu iš kaltinimų pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir BK 233 straipsnio 1 dalį. Taipogi prokurorė nesutinka su D. V. išteisinimu iš kaltinimo pagal BK 233 straipsnio 1 dalį (dėl poveikio liudytojai G. R.), o nukentėjusiosios atstovė advokatė apeliaciniame skunde prašo priteisti iš E. K. nukentėjusiajai G. K. 15 000 Eur neturtinę žalą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško atsiskaitymo bei patirtas atstovavimo išlaidas. Tuo tarpu civilinių ieškovų atstovės advokatės pateiktuose apeliaciniuose skunduose prašoma priteisti iš E. K. po 5 000 Eur E. K. ir S. K. patirtai neturtinei žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško atsiskaitymo bei patirtas atstovavimo išlaidas. Kadangi prokurorės ir nukentėjusiosios atstovės apeliaciniuose skunduose tam tikri reikalavimai yra identiški ir iš esmės grindžiami analogiškais argumentais ir motyvais, todėl apygardos teismas dėl jų pasisakys bendrai.

38. Pirmiausia teisėjų kolegija pažymi, kad apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas yra visiškai ir besąlygiškai įrodytas, o teismo išvados apie kaltinamojo kaltumą grindžiamos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais.

39. Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje ir 301 straipsnyje, tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas, vadovaujantis įstatymu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas suponuoja reikalavimą indukuoti į šį procesą visas reikšmingas bylai aplinkybes, išnaudojant baudžiamojo proceso numatytas priemones joms gauti, permanentiškai sujungiant visus faktus į loginę visumą ir po to daryti apibendrinančias išvadas. Aptartos BPK nuostatos įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos.

40. Teisėjų kolegija, išanalizavusi apeliacinių skundų argumentus, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, taip pat atlikusi įrodymų tyrimą, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Pripažindamas E. K.kaltu pagal BK 151¹ straipsnio 1 dalį ir išteisindamas jį iš kaltinimų pagal BK 138 straipsnio 1 dalį bei BK 233 straipsnio 1 dalį, taip pat išteisindamas D. V. iš kaltinimo pagal BK 233 straipsnio 1 dalį ir spręsdamas civilinių ieškinių pagrįstumo klausimus, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais bei padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas. Teisėjų kolegijos vertinimu, BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio nuostatos nebuvo pažeistos. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Prokurorės, nukentėjusiosios atstovės advokatės ir civilinių ieškovų atstovės advokatės apeliaciniuose skunduose nėra argumentų, kurių pagrindu reikėtų naikinti ginčijamą nuosprendį ir priimti naują, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo prerogatyva. Proceso dalyviai teismui gali teikti tik savo nuomonę, pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, dėl darytinų išvadų vertinant įrodymus, dėl to nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo, savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Vienok, teisėjų kolegija nustatė, kad nagrinėjamu atveju nebuvo laikomasi BPK 307 straipsnio nuostatų, todėl skundžiamas nuosprendis keistinas vadovaujantis BPK 328 straipsnio 4 punktu.

Dėl E. K. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 149 straipsnio 3 dalį, 150 straipsnio 3 dalį

41. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad byla buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje E. K.kaltinant pagal BK 149 straipsnio 3 dalį, BK 150 straipsnio 3 dalį, o būtent tuo, kad jis laikotarpyje nuo 2019 metų sausio mėnesio pradžios iki 2019 metų kovo mėnesio pabaigos, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, sodyboje, esančioje (duomenys neskelbtini), pasinaudodamas nepilnametės nukentėjusiosios G. K., gim. (duomenys neskelbtini) bejėgiška būkle dėl apsvaigimo nuo alkoholio ir narkotinių medžiagų, penkis kartus prieš nukentėjusiosios valią su ja lytiškai santykiavo bei tenkino lytinę aistrą oraliniu bei analiniu būdu, tokiais veiksmais sukėlė jai mišrų nerimo ir depresinį sutrikimą, tokiu būdu išžagino, seksualiai prievartavo nepilnametę nukentėjusiąją G. K. bei nesunkiai sutrikdė jos sveikatą. Nagrinėjimo teisme metu, kaltinimas buvo pakeistas, papildant kaltinimą esminėmis faktinėmis aplinkybėmis, t. y. nurodant, kad E. K. nusikalstamas veikas įvykdė pasinaudodamas nukentėjusiosios bejėgiška būkle dėl amžiaus, psichikos būsenos, emocinės priklausomybės nuo kaltinamojo bei apsvaigimo nuo alkoholio ir narkotinių medžiagų. Teismas išsamiai išnagrinėjęs bylos duomenis, apklausęs liudytojus, ekspertus ir specialistus nustatė, kad kaltinimas pagal BK 149 straipsnio 3 dalį, BK 150 straipsnio 3 dalį nepasitvirtino, todėl E. K. inkriminuotą veiką perkvalifikavo pagal BK 151¹ straipsnio 1 dalį.

42. Tiek prokurorė, tiek ir nukentėjusiosios G. K. atstovė advokatė nesutinka su tokia teismo išvada, teigiant, kad teismas įrodymus vertino selektyviai atrenkant kaltinamąjį teisinančius įrodymus ir nevertinant jų visumos. Apeliantų teigimu, byloje esančių įrodymų visuma neabejotinai patvirtina, kad ekspertizės akte nurodytų aplinkybių (amžius, psichikos būsena, individualūs psichologiniai ypatumai, apsvaigimas, įtariamojo elgesys) visuma įtakojo nukentėjusiosios G. K. gebėjimą priimti sąmoningą, valingą sutikimą lytiniams santykiams, o kaltinamasis E. K. tą suvokė ir tuo pasinaudojo, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Vis tik teisėjų kolegija su tuo nesutinka.

43. Analizuojant byloje surinktus įrodymus, objektyviai nustatyta, kad nagrinėjamu atveju nuteistasis E. K. ir nukentėjusioji G. K. sodyboje, esančioje (duomenys neskelbtini), lytiškai santykiavo ne mažiau trijų kartų. Šioje byloje reikšmingiausia nustatyti, ar nuteistasis lytiškai santykiavo su nukentėjusiąją jai sutikus ar prieš jos valią. Kaip matyti, G. K. su E. K. susipažino dar 2018 m. vasarą. G. K. su draugėmis savo iniciatyva įsėdo į tuo metu dar nepažįstamo E. K. automobilį ir paprašė jas pavežioti po (duomenys neskelbtini) miestelį. E. K. sutiko, pavežiojo ir vėliau jas ten pat paleido. Tuo pasivažinėjimas ir baigėsi. Vėliau, praėjus savaitei ar dviem G. K. su E. K. pradėjo bendrauti per socialinius tinklus. Iš G. K. ir E. K. susirašinėjimo matyti, kad bendravimo iniciatorė buvo G. K.. Tą pripažino ir pati G. K. teigdama, kad ji pirma jam parašydavo, o E. K. kai galėdavo atrašydavo. Kartais susitikdavo, pasivažinėdavo. Susitikimų metu ji kalbėdavosi su E. K. apie tėvų skyrybas, jos depresiją, kad lankosi pas psichologus. Jis buvo supratingas, dėmesingas, visada ją išklausydavo, jis jai patiko, jie buvo kaip vaikinas ir mergina. Pas ikiteisminio tyrimo teisėją apklaustos liudytojos G. ir G. R., tiek ir teismo posėdyje liudytoja apklausta I. M. taip pat patvirtino, kad G. K. E. K. patiko. Nuteistasis E. K. parodė, kad iš pradžių tik susirašinėdavo, po to pradėjo daugiau bendrauti ir atsirado abipusis artumas, o po to potraukis vienas kitam. Taigi visa tai rodo, kad G. K. ir E. K. iki aptariamų įvykių siejo draugiški santykiai, jie pastoviai bendravo per socialinius tinklus, epizodiškai susitikdavo, kalbėdavo, važinėdavo po miestelį. Analizuojant vykimus į sodybą, kuriuose jie lytiškai santykiavo, pažymėtina, kad abu jie pripažino, jog vykdavo į sodybą abipusiu sutarimu, kad ne visuomet ten nuvažiavus jie turėjo lytinius santykius. Važiuodavo ir šiaip pasilinksminti. Tai patvirtina ir liudytojai G. R. bei E. P.. Nuteistasis E. K. pripažino, kad su G. K. lytiškai santykiavo 3 kartus. Nurodė, kad lytiniai santykiai buvo abipusiu sutarimu. Kad nukentėjusioji G. K. su E. K. santykiavo savo pačios sutikimu patvirtina ir įstatyminės atstovės E. K. parodymai, kad dukra jai pasisakė apie lytinius santykius (3 kartai) ir nurodė norėjusi juos išbandyti, santykiai buvę abipusiu sutarimu, nebuvo jokios prievartos. Tas pačias aplinkybes nukentėjusioji G. K. nurodė ir jos medicininę apžiūrą atlikusiai specialistei dr. J. G.-Dorošenko (1 t., b. l. 62-63), taip pat ir Krizių centre. Maža to, pati nukentėjusioji viso proceso metu pripažino, kad ji jokiu būdu neišreiškė savo nesutikimo turėti lytinius santykius su E. K., tie santykiai buvo nevienkartiniai, E. K. klausdavo jos, ar ji to nori ir ji E. K. atsakydavo „taip“, nurenginėjama nesipriešino. Apie svaigiųjų medžiagų vartojimą, G. K. pripažino tai dariusi savo valia, niekieno neverčiama ir net pati to norėjusi, bet kokią prievartą jos atžvilgiu neigė. Taigi esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad G. K. būnant sąmoningai visų lytinių santykių metu ir nesant išreikštų prieštaravimų lytiniams santykiams, taip pat jėgos ar grasinimų naudojimo fakto, nuteistojo E. K. veiksmai negali būti kvalifikuojami pagal BK 149 straipsnio 3 dalį, 150 straipsnio 3 dalį.

44. Prokurorė apeliaciniame skunde teigia, kad nukentėjusioji būtent dėl narkotinių medžiagų ir alkoholio vartojimo, visų lytinių santykių metu nebuvo sąmoninga ir pajėgi savarankiškai priimti sprendimus, tačiau su tokia pozicija nėra pagrindo sutikti. Pirmiausia, šiuo atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismo padaryta pagrįsta išvada, kad be nukentėjusiosios G. K. parodymų, jokių kitų objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų buvus narkotinių medžiagų vartojimo faktą nėra. Šias aplinkybes paneigė ne tik kaltinamasis E. K., bet ir toje sodyboje buvę E. P. bei G. R.. Atlikus testus narkotinių ar psichotropinių medžiagų, nei G. K., nei E. K., nei E. P. organizmuose nerasta. Svarbu ir tai, kad pati E. K. nurodė, jog sausio mėn. (tuo metu jau buvo lytiniai santykiai) ji įtarė G. K. vartojus narkotines medžiagas, nes ji buvo neadekvati, vyzdžiai išsiplėtė, tačiau atlikus narkotikų testą, jis buvo neigiamas. Nors prokurorė vis tik nurodo, kad nukentėjusioji G. K. viso proceso metu (Krizių centre, globos namuose (duomenys neskelbtini), apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją, ekspertizės metu) nuosekliai teigė, kad buvo vartojamos narkotinės medžiagos ir net nurodė, kaip jas reikia vartoti, jų poveikį, o ekspertizės metu nenustatyta priežasčių dėl kurių, nebūtų galima tikėti G. K. parodymais, nukentėjusiosios emocinė būsena, kalbant apie narkotines medžiagas, yra adekvati pasakojamam turiniui, tačiau šiuo atveju pažymėtina, kad narkotines medžiagas G. K. vartojo dar prieš pažintį su E. K. ir ji turėjo pakankamai patirties tiek apie narkotines medžiagas, tiek ir apie jų poveikį, todėl manyti, kad G. K. pasakojimas apie narkotines medžiagas galėjo būtų nerealistiškas, nėra jokio pagrindo. Tai patvirtina ir byloje esančios pačios G. K. siųstos fotografijos, kuriose ji užfiksuota su suktinuke (galimai „žole“), tiek ir medicininiai dokumentai, iš kurių matyti, jog G. K. po tėvų skyrybų pradėjusi lankytis pas psichologą, pripažino bandžiusi „žolės“, amfetamino, metamfetamino („nuramindavo, gerindavo nuotaiką, pridėdavo energijos“). Kita vertus, iš G. K. susirašinėjimų su E. K. matyti ir tai, kad pati G. K. klausdavo E. K., ar nežino kur gauti „ratų“, o paklausta psichologės ką veikdavo su E. K. susitikimų metu parke, nurodė „parūkydavom arba pavartodavom“, kas specialisto A. Segal vertinimu rodo, jog dar iki lytinių santykių, jų viena iš bendravimo ypatybių buvo „rūkymas ir vartojimas“. Visgi vertinant nukentėjusiosios G. K. parodymus dėl jos įvardijamo kokaino ir „deimančiukų“ vartojimo pirmų (ir kitų, išskyrus trečią kartą – nebuvo vartojusi jokių svaigiųjų medžiagų) lytinių santykių metu, dar kartą pažymėtina, kad byloje nenustatyta, jog tokios medžiagos buvo vartojamos. Tokią išvadą leidžia daryti ir liudytojos I. M. parodymai, kad G. K. jai prisipažino, jog pirmi lytiniai santykiai su E. K. buvo apsvaigus nuo alkoholio, tiek ir pačios nukentėjusiosios G. K. paaiškinimai, jog pirmo karto norėjo iš meilės, o ne prisigėrus.

45. Apeliantai, kaip dar vieną įrodymą patvirtinantį narkotinių medžiagų vartojimą, nurodo tyrėjo G. V. 2019-05-17 tarnybinį pranešimą, kuriame jis aprašo, kad 2019-05-16 nuvykus tikslu įteikti šaukimus į apklausą teisme liudytojoms G. R. ir G. R., buvo bendrauta su G. R., kuri paaiškino, kad kartu su G. K. ir dvejais jos draugais E. ir E. du kartus buvo nuvykę į sodybą esančia netoli (duomenys neskelbtini) miesto. Pirmą kartą kai buvo toje sodyboje jie buvo keturiese tik šiaip pabuvo pasikalbėjo ir nieko ten neįvyko. Antrą kartą kai nuvyko į tą pačią sodybą su G. K. ir tais pačiais vaikinais, sodyboje jie buvo keturiese visi jie vartojo alkoholinius gėrimus ir narkotines medžiagas, kurias turėjo ir joms davė vaikinai. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai suabejojo šio tarnybinio pranešimo ir jame nurodytos informacijos patikimumu. Visų pirma pažymėtina, kad pati G. R. apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją paneigė minėtame pranešime nurodytas narkotinių medžiagų vartojimo aplinkybes. Antra, G. R. apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją parodė, kad apie narkotikus nieko nežino, tik žino, kad juos minėjo atvykęs pareigūnas. Kaip matyti apeliacinės instancijos teisme apklausiama tyrėja G. A. taip pat nepatvirtino D. V. nurodomų aplinkybių. Liudytoja G. A. nurodė, kad jie abu buvo nuvykę pas liudytojas tikslu įteikti šaukimus, tačiau jai nėra žinoma, ką G. R. tiksliai pasakojo D. V., nes ji daugiau bendravo su G. ir G. R. mama. Čia svarbu ir tai, kad minimas D. V. surašytas tarnybinis pranešimas, priešingai nei visi kiti tarnybiniai pranešimai ir net lydraščiai, nebuvo pasirašytas el. parašu, o į IBPS sistemą įkeltas tik 2019-06-05, t. y. po beveik mėnesio laiko po susižinojimo ir net po liudytojos G. R. apklausos. Nors tyrėja G. A. apklausiama apeliacinės instancijos teisme parodė, kad nėra svarbu kada dokumentas yra įkeltas į IBPS sistemą, tačiau sutinkamai su LR VRM ministro ir LR generalinės prokuratūros 2016 m. sausio 29 d. įsakymu Nr. 1V-67/I-31 patvirtinto baudžiamosios bylos duomenų tvarkymo elektronine forma ikiteisminio tyrimo metu tvarkos aprašo 65 punktu, pažymėtina, kad nesant techninių galimybių prisijungti prie IBPS, dokumentai gali būti rengiami ir teikiami popierine forma, tačiau atsiradus techninei galimybei prisijungti prie IBPS sistemos, dokumentai turi būti nedelsiant skaitmeninami ir įkeliami. Šiuo atveju, tyrėjas D. V. išsamesnių šio dokumento atsiradimo/neįkėlimo aplinkybių pateikti negalėjo. Esant aukščiau išdėstytų aplinkybių visumai, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad kategoriškai tvirtinti apie narkotinių ar psichotropinių medžiagų vartojimą negalima.

46. Vertinant alkoholio įtaką G. K. valios apsispendimui lytiškai santykiauti, pažymėtina, kad iš bylos duomenų yra žinoma, jog G. K. vartojo alkoholinius gėrimus, išskyrus kaip minėta, trečią kartą ji iš viso nieko nevartojo, tačiau kokį kiekį ji buvo pavartojusi nenustatyta. Kaip parodė liudytoja G. R., G. K. jai nurodė, kad būdama sodyboje gėrė sidrą, šampaną. Šias aplinkybes patvirtino ir liudytojai G. R., E. K., E. P. bei pati nukentėjusioji G. K.. Nors liudytoja G. R. parodė, kad antrą kartą kai buvo toje sodyboje G. K. gėrė alkoholinius gėrimus ir buvo gerokai apsvaigusi, tačiau tai neleidžia vertinti, jog G. K. buvo nesąmoninga ir dėl to buvo bejėgiškos būklės. Svarbu tai, kad būtent šio buvimo sodyboje metu, netrukus po to, kai jie atvyko (maždaug po valandos), G. R. aptiko G. K. su E. K. gulinčius pusnuogius kambaryje ir pati G. K. liepė G. R. išeiti ir uždaryti duris, o tai leidžia vertinti, kad G. K. buvo sąmoninga ir pajėgi savarankiškai priimti sprendimus. Kaip jau minėta, pati nukentėjusioji G. K. nurodė, jog svaigiąsias medžiagas vartojo niekieno neverčiama ir norėjo jas vartoti, be viso to, pripažino, kad tai buvo viena iš priežasčių paskatinusių ją vykti į sodybą nakčiai su E. K.. Taigi net ir tuo atveju, jei alkoholis ir/ar narkotinės medžiagos buvo vartojamos, teismo ekspertė D. Prižginė patvirtino, kad jos neturėjo esminės įtakos ir nebuvo lemiamas veiksnys apsispendimui turėti lytinius santykius. Šias išvadas tvirtino ir specialistas A. Segal nurodydamas, kad atsakyti apie svaigiųjų medžiagų įtaką G. K. apsisprendimui lytiškai santykiauti neįmanoma, tačiau iš pateiktos bylos medžiagos nėra duomenų, galinčių patvirtinti, kad alkoholis ar psichotropinės medžiagos turėtų lemiamos įtakos G. K. apsisprendimui turėti lytinius santykius su E. K.. Nors G. K. ekspertizės metu nurodė, kad jei nebūtų vartojusi, viskas galbūt būtų kitaip, tačiau pati ekspertė psichologė E. Prižginė pripažino, kad net jei G. K. ir nebūtų vartojusi svaigiųjų medžiagų, ji vis tiek nebūtų priešinusi. Šias ekspertės išvadas patvirtina ir byloje nustatytos aplinkybės, kad trečią kartą lytinius santykius G. K. su E. K. turėjo visiškai nieko nevartojusi, o tai akivaizdžiai paneigia svaigiųjų medžiagų įtaką jos apsisprendimui, kadangi G. K. elgesio tai nepakeitė. Abu specialistai apklausti teismo posėdyje sutarė, kad narkotinių medžiagų vartojimo poveikio priežastinį ryšį su apsisprendimu turėti lytinius santykius galėtų nustatyti nebent eksperimentas. Taigi nesant nustatytam priežastiniam ryšiui tarp nukentėjusiosios vartotų svaigiųjų medžiagų ir apsisprendimo lytiškai santykiauti su E. K., vertintina, kad jų įtaka G. K. valios apsispendimui lytiškai santykiauti nenustatyta.

47. Apeliantai taip pat nurodo, kad byloje nėra jokių duomenų, kad nukentėjusioji prieš apsvaigimą būtų leidusi kaltinamajam suprasti, jog ji sutinka su juo lytiškai santykiauti ir, kad nukentėjusiosios sutikimas santykiauti su E. K. buvo išgautas jau nukentėjusiajai pavartojus svaigiųjų medžiagų. Kaip matyti iš bylos duomenų, pati nukentėjusioji pripažino, kad dar iki lytinių santykių ji kalbėjosi su E. K. apie tai, kiek vaikinų ir merginų jie yra turėję, kad tą vakarą prieš lytinius santykius pradedant bučiuotis nukentėjusioji jam pasakė, jog tai jos pirmieji lytiniai santykiai, kad E. K. jos paklausė ar ji tikrai to nori ir ji atsakė taip, kad nurenginėjama nesipriešino. Taigi visa tai rodo, kad tokiu būdu nukentėjusioji G. K. išreiškė sutikimą su E. K. lytiškai santykiauti. Nors klausimas „ar tu tikrai to nori“ pateiktas po pavartoto alkoholio, tačiau kaip minėta, byloje nenustatyta, jog tuo metu ji buvo nesąmoninga ir negalėjo priimti sprendimų. Ir vėlesnis nukentėjusios elgesys – po lytinių santykių jie toliau lieka sodyboje, vėliau nukentėjusioji siunčia E. K. paveiksliukus su lovoje gulinčiais apsikabinusiais ir besibučiuojančiais žmonėmis, rašo, kad pasiilgo, kad vėl norėtų gulėti po tuo sparneliu, kitus kartus vėl važiuoja su E. K. į tą pačią sodybą – neabejotinai patvirtina buvus sąmoningai išreikštą nukentusiosios sutikimą lytiškai santykiauti su E. K.. Svarbu ir tai, kad teismo ekspertizės akte yra pateikta kategoriška išvada, jog nukentėjusioji G. K. suprato su ja daromų veiksmų esmę ir reikšmę. Tai reiškia ji nebuvo bejėgiškos būklės. Specialistas A. Segal tvirtino ekspertizės išvadas ir savo pateiktoje konsultacinėje išvadoje nurodė, kad nėra pagrindo manyti, kad lytiniai santykiai prieštaravo G. K. valiai ar, kad ji norėjo priešintis šiems lytiniams santykiams, taip pat nėra duomenų, kad ji žodžiais ar veiksmais išreiškė E. K. savo nesutikimą su lytiniais santykiais. Teismo ekspertė psichologė D. Prižginė parodė, kad jai nukentėjusioji buvo minėjusi, kaip jautėsi, jog ji jam (E. K.) būtų galėjusi pasakyti ne ir jis turbūt būtų nebetęsęs, bet ji bijojo, kad jis nebenorės su ja būti. Jai atrodė, kad būtų sustojęs, nes ji jautė, kad jis atsižvelgia į ją, bet jis nebūtų norėjęs su ja būti. Ekspertė D. Prižginė neteigia, kad nukentėjusioji sakė „ne“, ji pati ėjo į šį santykį ir jo norėjo. Pirmą kartą kai turėjo lytinius santykius, jai skaudėjo, bet ji to nesakė, nenorėjo jo įžeisti. Psichologės teigimu, mergaitė nesvarstė ar ji daro gerai ar negerai, ji fokusavosi į tą romantinį santykį, ir nors ji turėjo žinių, tačiau jų nepanaudojo, jai atrodė, jog sutikdama turėti lytinius santykius su E. K., ji jo nenuliūdins. Taigi tiek psichologė, tiek ir specialistas patvirtino, kad net jei G. K. ir jautė diskomfortą dėl lytinių santykių, kas specialisto A. Segal teigimu yra visiškai normalu, ji jokiu būdu to neišreiškė E. K.. Netgi priešingai – paklausta ar tikrai to nori ji atsako taip, nurenginėjama nesipriešino, po lytinių santykių paklausta ar patiko atsako taip, siunčia meilius paveiksliukus, vėliau vėl važiuoja į sodybą. Taigi visa tai leidžia teigti, kad G. K. savo veiksmais ir žodiniais pasisakymais patvirtindavo, kad lytiniai santykiai atitinka jos valią ir yra laisvanoriški.

48. Šiuo atveju nepagrįsti ir apeliantų teiginiai, kad G. K. valios apsispendimui turėjo įtakos jos psichikos būsena bei emocinė priklausomybė nuo pačio kaltinamojo. Pažymėtina, kad asmens bejėgiška būklė pripažįstama tada, kai toks asmuo dėl fizinių ar psichinių savybių negali suprasti kaltininko veikos pobūdžio. Be to, kvalifikuojant veiką svarbiu dalyku yra kaltininko suvokimas apie nukentėjusiojo bejėgišką būklę, t. y. veikia prieš tokį asmenį ir taip pasinaudoja šia aplinkybe (LAT nutartys Nr. 2K-98/2009, Nr. 2K-77/2010, Nr. 2K-146/2014, Nr. 2K-184-746/2016).Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad tais atvejais, kai kaltininkas nukentėjusiojo valiai palaužti pasinaudoja bejėgiška nukentėjusiojo būkle, kaltinamasis turi suvokti, jog lytiniai santykiai vyksta prieš nukentėjusiojo valią. Iš bylos duomenų matyti, kad nuo 2018-11-12 (dar prieš lytinų santykių pradžią) nukentėjusiajai G. K. buvo diagnozuota vidutinio sunkumo depresija, tačiau byloje nenustatyta, jog dėl šios ligos nukentėjusioji G. K. buvo bejėgiškos būklės. Priešingai, visi ekspertai ir specialistai dalyvavę šioje byloje vienareikšmiškai patvirtino, kad nukentėjusioji G. K. suprato su ja daromų veiksmų esmę ir reikšmę. Tuo tarpu sprendžiant dėl emocinės priklausomybės nuo kaltinamojo, teisėjų kolegija pažymi, kad jokių objektyvių aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima daryti pagrįstą išvadą dėl emocinės priklausomybės nuo kaltinamojo ir dėl to buvus nukentėjusios bejėgišką būklę, taip pat nėra. Kaip matyti, specialistas A. Segal savo išvadoje nurodė, kad iš pateiktos medžiagos negalima daryti išvados apie G. K. priklausomybę nuo E. K., be to, negalima ir neįmanoma konstatuoti kokią įtaką būtų turėjusi, net jei priklausomybė būtų diagnozuota tinkamais metodais. Taip pat išvadoje nurodyta, kad remiantis projekcinėmis metodikomis, kurios yra interpretacinio pobūdžio ir nepasižymi jokiais tikslumo ar validumo kriterijais, nėra jokios galimybės objektyviai nustatyti priklausomybę nuo E. K.. Emocinė priklausomybė šioje byloje yra diagnozuotas reiškinys, kuriam nustatyti nebuvo pasitelkta jokių validžių metodikų. Šioms specialisto A. Segal išvadoms, kaip matyti, pritarė ir ekspertė D. Prižginė nurodydama, jog nustatant emocinę priklausomybę jokių specialių mokslinių tyrimų atlikta nebuvo, tai yra jos kaip specialistės vertinimas. Kad nėra pagrindo konstatuoti emocinę priklausomybę patvirtino ir psichiatrė A. Dervinytė – Bongardzoni nurodydama, jog G. K. nuo kaltinamojo nebuvo niekaip priklausoma – nei finansiškai (nebuvo kaltinamojo išlaikoma), nei giminystės ryšiais, globos santykiais (tėvai vaikai, globėjai, globotiniai, broliai, seserys) ar pavaldumo santykiais (darbdavys darbuotojas, mokytojas, mokinys ir kt.). Vienok ją su kaltinamuoju siejo draugystė, susirašinėjimas ir epizodiški susitikimai, ji pati iniciavo santykių su E. K. pradžią, laisvanoriškai su juo bendraudavo, paraleliai ji dalyvaudavo ir vakarėliuose su kitais draugais, vartodavo svaigiąsias medžiagas. Maža to, iš byloje pateiktos G. K. charakteristikos matyti, kad ji nori vadovauti, kontroliuoti, reikalauja daug dėmesio iš kitų, atsikalbinėdavo prieš mokytojus. E. K. ir G. K. susirašinėjimų turinys taip pat patvirtina, kad jie bendravo pakankamai lygiavertiškai, G. K. turėjo savo nuomonę ir ją drąsiai reikšdavo, įkalbinėjimams nepasiduodavo (2019-02-08 susirašinėjimas, t. 2, b. l. 51). Taigi visuma aplinkybių pagrindžia, kad G. K. niekaip nebuvo priklausoma nuo E. K. ir turėjo savo nuomonę, kurią esant reikalui neabejotinai išsakydavo. Vien tai, kad depresijos kontekste G. K. tarpasmeniniuose santykiuose buvo labiau prieraiši, neleidžia vertinti, jog dėl to ji buvo emociškai priklausoma nuo E. K.. Kaip jau minėta, jie kartu bendravo daugiau nei keturis mėnesius, susirašinėdavo, susitikdavo, kalbėdavosi, E. K. rodydavo jai dėmesį, išklausydavo, patardavo, todėl natūralu, kad per tokį laikotarpį tarp jų užsimezgė draugystė ir G. K. norėjo tą santykį išsaugoti.

49. Nors prokurorė kritikuoja specialisto psichologo A. Segal ir ekspertės psichiatrės A. Bongarzoni išvadas bei paaiškinimus, teigiant, kad jie neatlikto nukentėjusiosios klinikinio tyrimo, tačiau šiame kontekste pažymėtina, kad visi ekspertai ir specialistai vertino tuos pačius duomenis, todėl manyti, kad minėtų specialistų išvados mažiau patikimos, nėra jokio pagrindo, juolab, kad pati teismo ekspertė D. Prižginė jų išvadoms neprieštaravo ir net tam tikrais klausimais jiems pritarė. Pažymėtina ir tai, kad teismas vertindamas nepilnamečio asmens sugebėjimą teisingai suprasti daromų su juo veiksmų esmę ir galimybę šiems veiksmams priešintis turi spręsti vadovaudamasis ne tik gauta psichiatrine-psichologine ekspertize, bet ir vertindamas nustatytas ir šioms išvadoms reikšmingas kitas bylos aplinkybes, įskaitant ir kitų specialistų išvadas.

50. Todėl esant byloje nustatytų bei aukščiau nurodytų aplinkybių visumai, nėra pagrindo daryti išvados, kad G. K. dėl savo amžiaus – (duomenys neskelbtini) (tiek fiziškai, tiek protiškai išsivysčiusi pagal amžių; nenustatyti jokie kalbos, dėmesio, atminties, mąstymo ir kiti individualūs psichologiniai ypatumai), psichikos būsenos (suprato su ja daromų veiksmų esmę ir reikšmę), emocinės priklausomybės nuo E. K. (tokia nenustatyta) bei apsvaigimo nuo alkoholio ir narkotinių medžiagų (narkotinių medžiagų vartojimas kategoriškai nenustatytas; pavartojusi alkoholio ji buvo sąmoninga; net jei alkoholis ir/ar narkotinės medžiagos buvo vartojamos, jos neturėjo esminės įtakos ir nebuvo lemiamas veiksnys jos apsispendimui) būtų negalėjusi sąmoningai priimti sprendimų, t. y. pasipriešinti E. K. veiksmams, jei tik būtų norėjusi.

51. Kaip jau minėta, šioje byloje labai reikšminga ir kaltinamojo subjektyvioji pusė, t. y. ar E. K. suvokė, jog jis lytiškai santykiauja ar kitaip tenkina savo lytinę aistrą su nukentėjusiąją prieš jos valią, pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiosios būkle ir nori tokių lytinių santykių. Šiuo atveju bylos duomenys (teismo ekspertizės akto, ekspertų ir specialistų paaiškinimų, susirašinėjimo protokolų), kaltinamojo E. K. ir pačios nukentėjusios G. K. parodymai neabejotinai patvirtina, kad G. K. savo veiksmais ir žodiniais pasisakymais patvirtindavo, kad lytiniai santykiai atitinka jos valią ir yra laisvanoriški, todėl spręstina, kad E. K. vienareikšmiškai suprato, jog G. K. nori su juo turėti lytinius santykius. Vien tai, kad E. K. buvo žinomas nukentėjusios amžius ((duomenys neskelbtini)) bei tai, kad po tėvų skyrybų ji sirgo depresija, lankėsi pas psichologus, nesudaro pagrindo manyti, kad jis suvokė G. K. esant bejėgiškos būklės. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, E. K. nėra psichologijos, psichiatrijos ekspertas, jis įvykių metu ūkininkavo, mokėsi profesinėje mokykloje, todėl sutiktina, kad jis neturėjo reikiamų žinių, kad galėtų įvertinti G. K. elgesį kaip bejėgišką. Šiuo atveju, jokie prievartiniai ar smurtiniai veiksmai nenustatyti, nukentėjusioji G. K. savo veiksmais ir žodžiais patvirtindavo savo sutikimą. Tai vienareikšmiškai suprato ir pats E. K..

52. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs įrodymų visumą, padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistasis E. K.lytiškai santykiavo su nepilnamete nukentėjusiąja G. K. nesant išžaginimo, seksualinio prievartavimo ar privertimo lytiškai santykiauti požymių, ir nuteistojo veiksmus teisingai kvalifikavo pagal BK 151¹ straipsnio 1 dalį, todėl nėra pagrindo keisti nuosprendį, kaip prašoma apeliaciniu skundu.

53. Pasisakant dėl nukentėjusiosios G. K. ir nuteistojo E. K. parodymų vertinimo, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad E. K. parodymai – neturėjo tyčios lytiškai santykiauti su nukentėjusiąją prieš jos valią, kad iš jos elgesio nebuvo įmanoma numanyti, kad ji yra bejėgiškos būklės, kad jis suprato, jo ji pati nori lytinių santykių, nes paklausus ar jo to nori, pasakė taip, jokio nesutikimo ar prieštaravimo ji neišreiškė – jokiais objektyviais duomenimis nėra paneigti, netgi priešingai, juos patvirtina kiti bylos duomenys. Tuo tarpu nukentėjusios G. K. parodymai dėl turėtų lytinių santykių keitėsi, nurodant vis skirtingas aplinkybes, dėl to, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nukentėjusiosios parodymais rėmėsi tiek, kiek jie atitinka byloje esančius įrodymus. Nors prokurorė nurodo, kad nukentėjusios parodymų nesutapimus galima sieti su jos pagerėjusia emocine būsena, noru daugiau atsiskleisti, tačiau kaip minėta, nukentėjusiosios nurodomos skirtingos aplinkybės tiek dėl lytinių santykių skaičiaus, vietos, būdo tiek ir kitų aplinkybių yra prieštaringos, jų nepatvirtina jokie bylos įrodymai. Negana to, priešingai nei teigiama prokurorės apeliaciniame skunde, teisėjų kolegija neabejoja, kad G. K. siųsta mamos (E. K.) žinutė su tikrovės neatitinkančiu turiniu, prieš bendravimą su psichologe, apklausą pas ikiteisminio tyrimo teisėją, turėjo įtakos jos retrospektyviam situacijos vertinimui. Kaip matyti, nukentėjusioji gavusi sms žinutę „Jau ne viena auka tokia kaip tu; Viena nuo jo dar laukesi <...>“, iškart į ją sureagavo, 2019-04-14 rašė E. K. klausdama ar tai, kas parašyta yra tiesa. Svarbu ir tai, kad jau kitą dieną (2019-04-15) E. K. nutraukė bendravimą su G. K., nes jam buvo paskirta kardomoji priemonė draudžianti bendrauti su nukentėjusiąją, tačiau G. K. to nežinojo, todėl pagrįstai manytina, kad nukentėjusioji G. K. nesulaukusi jokio bendravimo iš E. K. jautėsi sumišusi, pasimetusi, o tai galėjo sukelti priešiškumą ir galimai įtakoti jos duodamų parodymų teisingumą. Prokurorė neigdama mamos žinutės įtaką, nurodo, kad nukentėjusiajai mintis, jog kaltinamasis ja naudojosi, kilo žymiai anksčiau nei buvo gauta motinos žinutė, t. y. 2019-02-24, tačiau iš žinutės teksto akivaizdu, kad pats „išnaudojimas“ nėra atskleistas, nes nukentėjusioji kalba bendrai apie nepasitikėjimą žmonėmis, kadangi daugelis ją tik naudodavosi.

Dėl įrodymų vertinimo ir E. K. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį

54. Kaip matyti iš prokurorės ir nukentėjusiosios G. K.atstovės pateiktų apeliacinių skundų turinio, juose taip pat nesutinkama ir su apylinkės teismo sprendimu dėl E. K. išteisinimo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, iš esmės ginčijant įrodymų vertinimą ir padarytų išvadų atitiktį faktinėms bylos aplinkybėms, teigiant, kad teismas nepagrįstai teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto išvadas vertino kaip prieštaringas ir sprendė, jog E. K. atlikti veiksmai nėra būtinuoju priežastiniu ryšiu susiję su G. K. nustatytu nesunkiu sveikatos sutrikdymu. Apeliantų įsitikinimu, nukentėjusiajai G. K. nustatytas mišrus nerimo ir depresinis sutrikimas siejamas su kaltinamojo E. K. veiksmais – lytiniu santykiavimu su nukentėjusiąją.

55. BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo šio kodekso 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių. Šio nusikaltimo sudėtis yra materiali, nes asmens veiką sieja su padariniais – dėl asmens veikimo kitas asmuo buvo susargdintas, sužalotas ir dėl to prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo BK 135 str. 1 d. numatytų padarinių.

56. Kaip jau minėta, E. K. buvo kaltinamas tuo, kad jis laikotarpyje nuo 2019 metų sausio mėnesio pradžios iki 2019 metų kovo mėnesio pabaigos, tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, sodyboje, esančioje (duomenys neskelbtini), pasinaudodamas nepilnametės nukentėjusiosios G. K. bejėgiška būkle dėl amžiaus, psichikos būsenos, emocinės priklausomybės nuo kaltinamojo bei apsvaigimo nuo alkoholio ir narkotinių medžiagų, penkis kartus prieš nukentėjusiosios valią su ja lytiškai santykiavo bei tenkino lytinę aistrą oraliniu bei analiniu būdu, tokiais veiksmais sukėlė jai mišrų nerimo ir depresinį sutrikimą, t. y. nesunkiai sutrikdė jos sveikatą.

57. Kaip matyti, šioje dalyje kaltinamas yra grindžiamas ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) išdėstytomis aplinkybėmis bei ekspertės S. Stanaitienės paaiškinimais teismo posėdžio metu, o būtent, kad G. K. 2018-11-12 diagnozuoto vidutinio sunkumo depresijos epizodo susiformavimui įtakos turėjo trauminės patirtys iki byloje tiriamos nusikalstamos veikos (tėvų skyrybos), tačiau šio sutrikimo vystymuisi bei sunkumui reikšmingos įtakos turėjo įtariamojo E. K. byloje tiriami veiksmai. G. K. konstatuotas mišrus nerimo ir depresinis sutrikimas F41.2 siejamas su byloje tiriama nusikalstama veika (įtariamojo E. K. veiksmais) ir vertinamas kaip vidutinio sunkumo depresijos epizodo liekamieji reiškiniai, kas atitinka nesunkaus sveikatos sutrikdymo punktą 7.1, nes po byloje nagrinėjamo įvykio jos sveikata buvo sutrikdyta ilgiau nei 10 dienų.

58. Visgi, teisėjų kolegija įvertinusi bylos medžiagą, liudytojų E. K., I. K., gydytojos psichiatrės L. Č. parodymus, pačios ekspertės S. Stanaitienės, teismo ekspertės – psichologės D. Prižginės, ekspertės Dr. A. Dervinytės-Bongarzoni, specialisto A. Segal paaiškinimus, sutinka su apylinkės teismo argumentais, jog ekspertizės akto išvados yra prieštaringos ir jos vienareikšmiškai nepatvirtina, kad E. K. veiksmai yra būtinajame priežastiniame ryšyje su nukentėjusiajai G. K. nustatytu nesunkiu sveikatos sutrikdymu – mišriu nerimo ir depresijos sutrikimu.

59. Iš bylos medžiagos (įstatyminės atstovės E. K. parodymų, medicininių duomenų, gydytojos – psichiatrės I. K. parodymų) matyti, kad G. K. vienas sunkiausių gyvenimo įvykių buvo tėvų skyrybos. Po tėvų skyrybų, t. y. nuo (duomenys neskelbtini) iki 2018 m. vasaros pab. G. K. psichoemocinė būsena buvo bloga – užsidariusi, nebendravo, pasireiškė pyktis, nepasitenkinimas, agresyvumas, savęs žalojimas, jai niekas nerūpėjo, buvo mieguista, niekur neidavo. G. K. lankėsi pas psichologą, psichiatrą. 2018-11-12 G. K. diagnozuotas vidutinio sunkumo depresijos epizodas, nepatikslintas kaip atsirandantis postnataliniu periodu F32.10. Taip pat nustatyti sveikatai grėsmę keliantys veiksniai: buvęs asmeniui savęs žalojimas Z91.5, PAM vartojimas Z72.2, šeimos iširimas dėl gyvenimo atskirai ir skyrybų Z63.5. G. K. buvo paskirtas medikamentinis gydymas. Ši diagnozė nuo 2018-11-12 iki 2019-03-25 nesikeitė. Pablogėjus G. K. psichikos būsenai ji buvo hospitalizuota. (duomenys neskelbtini) gydyta Vaikų ir paauglių krizių intervencijos skyriuje ir jai nustatyta ta pati diagnozė: vidutinio sunkumo depresijos epizodas, nepatikslintas kaip atsirandantis postnataliniu periodu F32.10, mintys apie savižudybę R45.81, buvęs asmeniui savęs žalojimas Z91.5, šeimos iširimas dėl gyvenimo atskirai ir skyrybų Z63.5.

60. Taigi šie duomenys neabejotinai patvirtina, kad tiek iki E. K. inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo laiko (2019 m. sausio mėnesio pradžios iki 2019 m. kovo 27 d.), tiek ir iškart po jos, G. K. sirgo vidutinio sunkumo depresija. G. K. būsena buvo banguojančio pobūdžio, simptomatika visada išliko, tik būdavo su tokiais prašviesėjimais, pagerėjimais, todėl jai nustatyta diagnozė nesikeitė iki pat jos hospitalizavimo ((duomenys neskelbtini)). Net ir atlikus tyrimą 2019-03-37-2019-04-09 G. K. diagnozuotas tas pats sutrikimas. Kad G. K. net ir praėjus daugiau nei metams ((duomenys neskelbtini)) tėvų skyrybos buvo skaudus ir traumuojantis įvykis, patvirtina tiek E. K. parodymai, tiek ir G. K. susirašinėjimai su E. K. (2 t., b. l. 55), kuriuose aptarinėjamos tėvų skyrybų aplinkybės, jos nuoskaudos, mamos išgyvenimai. Maža to, iš bylos duomenų matyti ir tai, jog G. K. psichoemocinei būklei įtaką darė ir kiti veiksniai. Iš G. K. susirašinėjimo su E. K. (2019-02-05) galima suprasti, kad jai liūdna, nes nežinia dėl ko, draugė (G.) nebenori su ja bendrauti (2 t., b. l. 50). Šias aplinkybes patvirtino ir gydytoja – psichiatrė I. K., kuri parodė, kad apsilankymo pas ją metu (2019-02-25) iš pokalbio išplaukė, kad ją (G. K.) atstūmė draugė, todėl pastarąsias dvi savaites pablogėjusi jos nuotaika, daugiau nerimo. Kito vizito metu, t. y. 2019-03-25 G. K. būklė buvo bloga, G. K. paaiškino, kad jos būsena pablogėjo, kai ji buvo atstumta draugės po konflikto. Šias aplinkybes patvirtino ir įstatyminė atstovė E. K. teisiamojo posėdžio metu nurodydama, kad dukra jai pasakojo, jog buvo kažkokios pavydo scenos. Iš bylos duomenų žinoma, kad konfliktas yra buvęs su G. R., kai ji sodyboje, galimai kovo mėnesį užtiko ją su E. K. kambaryje, o po to buvo prisėdusi prie E. K.. Galimai apie šį įvykį G. K. susirašinėjo su E. K. (2019-03-09 pokalbis, t. 2, b. l. 54-55). Be to, G. K. tiek iki susipažinimo su E. K., tiek ir su juo bendraujant vartojo alkoholinius gėrimus, psichoaktyvias medžiagas. Šias aplinkybes G. K. pripažino dar pirmo apsilankymo pas gydytoją – psichiatrę I. K. metu, nurodydama, kad yra bandžiusi „žolės“, amfetamino, metamfetamino („nuramindavo, gerindavo nuotaiką, pridėdavo energijos“), o iš susirašinėjimų su E. K., matyti, kad G. K. vartoja svaigiąsias medžiagas (2 t. b. l. 41). Svarbu ir tai, kad 2019-03-22 G. K. su draugų kompanija taip pat vartojo alkoholį, o kitą dieną (2019-03-23) susirašinėjimo su E. K. metu pripažino, kad jaučiasi blogai. Dar po dviejų dienų (2019-03-25) G. K. susirašinėjimo su E. K. metu nurodo norėjusi kažką sau pasidaryti su vaistais (2 t., b. l. 56). (duomenys neskelbtini) būdama krizių intervencijos centre G. K. susirašinėjimo su E. K. metu (t. 2, b. l. 57) nurodo, kad žudytis norėjo, nes jaučia skausmą, daug visokių išgyvenimų susidėjo, jaučia skausmą, nepilnavertiškumą, tuštumą, vienišumą. Taigi visuma aplinkybių leidžia pagrįstai manyti, kad G. K. psichoemocinei būsenai įtaką darė ne vienas veiksnys ir tai atsispindi jos psichoemocinės būsenos svyravimuose, tačiau tiek iki E. K. inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo laiko, tiek ir po to, G. K. diagnozė nesikeitė – vidutinio sunkumo depresijos epizodas.

61. Tuo tarpu 2019-07-11 atliktus teismo psichiatrinės-psichologinės ekspertizę, G. K. konstatuotas mišrus nerimo ir depresijos sutrikimas F41.2. Nustatyta, kad G. K. psichikos būklėje vyravo nerimo ir depresijos simptomai, tačiau nė vieni jų nėra vyraujantys, o kiekvienas sindromas atskirai nėra pakankamai ryškus specifiniam sutrikimui (nerimui ar depresijai) diagnozuoti. Psichologinio vertinimu metu buvo išskirti stresogeniniai/trauminiai G. K. gyvenimo įvykiai: senelio netektis, tėvų skyrybos, draugų praradimas, sunkumai užmegzti ir palaikyti santykius su bendraamžiais; pats sunkiausias ir vis dar neįveiktas merginos patyrimas – tėvų skyrybos.

62. Nors ekspertė S. Stanaitienė ekspertizės akte nurodė, kad G. K. 2019-07-11 nustatymo sutrikimo vystymuisi bei sunkumui reikšmingos įtakos turėjo įtariamojo E. K. byloje tiriami veiksmai ir šias išvadas teisiamojo posėdžio metu ekspertė tvirtino, tačiau atsakyti kokia dalimi šie veiksmai turėjo įtakos G. K. sutrikimo vystymuisi ir ar šiai diagnozei neturėjo įtakos kiti veiksniai, ekspertė negalėjo. Taip pat nebuvo atsakyta ar tas pats sutrikimas būtų diagnozuotas dėl E. K. veiksmų jei G. K. nebūtų diagnozuotas vidutinio sunkumo depresijos epizodas. Ekspertė nurodė negalinti atsakyti kiek vienas ar kitas veiksnys turėjo įtakos, t. y. negalėjo patvirtinti, kad kiti faktoriai neturi įtakos. Šioms išvadoms neprieštarauja ir ekspertės Dr. A. Dervinytės-Bongarzoni pateikta išvada bei jos paaiškinimai, kad negalima daryti išvados, jog G. K. psichikos sutrikimo priežastis yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje vien tik su E. K. lytine veikla, todėl, kad buvo nustatyti ir kiti sveikatai grėsmę kėlę psichosocialiniai veiksniai. Nerasta klinikinio lygio požymių, kuriais remiantis galima būtų teigti, jog G. K. psichikos būsena pablogėjo vien dėl lytinio santykiavimo. Sutrikimai neatsiranda dėl vieno veiksnio, sutrikimų atsiradimas gali būti vertinamas tik viską bendrai sudėjus. Kadangi nustatyti kiti sveikatai grėsmę keliantys veiksniai, susiję su depresija ir mišriu nerimo ir depresijos sutrikimu, kaip depresijos liekamu reiškiniu, ir nėra nustatyta prievartą lydinčių potrauminio streso sutrikimo požymių tiesiogiai susijusių su tiriamais veiksmais (pakartotinis trauminio įvykio išgyvenimas; vengimas vietų, asmenų, minčių ir veiksmų, kurie primena patirtą traumą), kategoriškas tvirtinimas, kad 2019-07-11 nustatyta diagnozė yra susijusi išimtinai su E. K. veiksmais yra moksliškai nepagrįsta. Tokios pat pozicijos laikėsi ir psichologė D. Prižginė bei specialistas A. Segal. Psichologė D. Prižginė teisiamojo posėdžio metu parodė, kad ji neteigia, jog kažkuris vienas iš faktorių turėjo lemiamą įtaką nukentėjusiosios elgesiui, diagnozė nėra nulemta tik vieno kažkokio faktoriaus. Jos teigimu, konkurencija su kita mergaite, tiek prasidėjęs procesas taip pat sietinas su nerimu, baime. Specialistas A. Segal taip pat nurodė, kad šiuo atveju negalima tvirtinti, jog G. K. nustatytas sutrikimas yra priežastiniame ryšyje su E. K. atliktais veiksmais. Metodologiniu požiūriu neteisinga tvirtinti, jog lytiniai santykiai turėjo lemiamą įtaką mergaitės nustatytam sutrikimui, juolab, kad esant depresijai mergaitės gyvenime paraleliai vyko ir kiti veiksniai darę įtaką jos būsenai. Todėl šiuo atveju, būtų galima šiuos veiksnius sieti ir nustatyti koreliacinį ryšį, jog keli veiksniai yra sietini, tačiau tikrai ne priežastinį, nes kaip jie susiję yra nežinoma. Tokiam specialisto A. Segal vertinimui pritarė ir ekspertė S. Stanaitienė.

63. Šiuo atveju svarbu ir tai, kad iš teismo psichiatrijos – teismo psichologijos ekspertizės akto išvadų matyti, jog G. K. konstatuojamas mišrus nerimo ir depresinis sutrikimas vertinamas kaip vidutinio sunkumo depresijos epizodo liekamieji reiškiniai. O tai, mediciniškai vertinant, rodo, jog tai buvusio sutrikimo pasekmė. Kaip jau minėta G. K. vidutinio sunkumo depresija prisidėjo po tėvų skyrybų ir tęsėsi iki 2019-04-09, o mišrus nerimo ir depresijos sutrikimas G. K. konstatuotas tik 2019-07-11. Kad G. K. dar 2018-11-12 nustatytas vidutinio sunkumo depresijos epizodas sietinas su tėvų skyrybos, sutiko visi ekspertai ir specialistai. Tačiau kokiu mastu E. K. veiksmai (lytinis santykiavimas) pasireiškė G. K. nustatymo sutrikimo vystymuisi bei sunkumui, neatskleista. Svarbu ir tai, kad G. K. į santykį su E. K. ėjo vedama romantiškų jausmų, jos veiksmuose buvo matyti noras tęsti tuos santykius, E. K. ja rūpinosi, pati G. K. apie jį atsiliepdavo tik gražiai, tik malonūs prisiminimai. Jokių duomenų, kad būtent lytinis aktas su E. K. traumavo G. K. psichiką, nėra. Be to, apeliacinės instancijos teisme apklausta gyd. psichiatrė L. Č., kuri bendravo su G. K. po įvykusių lytinių santykių ir pranešė apie jai žinomas įvykio aplinkybes teisėsaugos pareigūnams, taip pat nurodė, kad atvykusi G. K. kalbėdama apie lytinius santykius, neįvardijo socialinių problemų, išnaudojimo faktų. Tuo metu mišrus nerimo ir depresijos sutrikimas G. K. nediagnozuotas. Aptariamu atveju sutiktina su apeliacinių skundų argumentais, kad po lytinių santykių pabaigos, G. K. pasireiškė vyraujantys jausmai, kaip nerimas, gėda, kaltė, baikštumas, ji jautė įtampą, tačiau, akivaizdu, kad tokie jausmai neiššaukė nerimo sutrikimo. Kaip jau minėta, 2019-04-09 Vaikų ir paauglių krizių intervencijos skyriuje jai buvo nustatyta ta pati diagnozė – vidutinio sunkumo depresijos epizodas, kaip ir prieš tiriamos nusikalstamos veikos pradžią, o tai rodo, kad po lytinių santykių pabaigos pasireiškiantys depresiniai požymiai, nebuvo tokio lygio (nebuvo vyraujantys), kad jie būtų vertinami kaip nerimo sutrikimas.

64. Atsižvelgus į tai, kad G. K. dar ilgą laiką iki lytinių santykių su E. K. pradžios sirgo vidutinio sunkumo depresija, kurią iššaukė tėvų skyrybos, kad šia liga G. K. sirgo ir po lytinių santykių pabaigos, kad G. K. buvo nustatyti ir kiti sveikatai grėsmę keliantys veiksniai, taip pat įvertinus tai, kad nenustatyta kokia dalimi lytinis santykiavimas turėjo įtakos G. K. būklės blogėjimui, kad mišrus nerimo ir depresijos sutrikimas G. K. konstatuotas praėjus daugiau kaip trims mėnesiams po lytinių santykių pabaigos (2019-07-11), kad nenustatyta, ar toks pats sutrikimas G. K. būtų diagnozuotas jei prieš tai ji nebūtų sirgusi vidutinio sunkumo depresija, darytina išvada, kad nėra pagrindo tvirtinti, kad tik E. K. veiksmai sukėlė G. K. nustatytus padarinius. Šiuo atveju pritartina, kad E. K. veiksmai sietini su G. K. konstatuotu mišraus nerimo ir depresijos sutrikimu, tačiau daryti vienareikšmiškos išvados, kad tai buvo būtinoji priežastinio ryšio sąlygą šiems padariniams atsirasti negalima.

65. Priešingai apeliacinių skundų teiginiams, kad nepaisant kitų faktorių, E. K. veiksmai yra priežastiniame ryšyje su G. K. nustatytu sutrikimu, dar kartą pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatyta kokia dalimi E. K. veiksmai darė įtaką G. K. būsenos blogėjimui. Tai pripažino ir visi ekspertai, teigdami, kad šiuo atveju galima būti spręsti apie koreliacinį ryšį, paraleliai einančių veiksnių įtaką, bet ne priežastinį ryšį. Byloje ištirtais įrodymais, taip pat net kelis kartus apklausus teismo psichiatrę, psichologe bei konsultacines išvadas teikusią ekspertę, specialistą, nebuvo nustatyta, jog E. K. veiksmai – būtent lytinis santykiavimas yra būtinoji G. K. nustatyto mišraus nerimo ir depresinio sutrikimo sąlyga.

66. Dar kartą pasisakytina, kad teismas visus įrodymus vertina vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis ir nei vienas įrodymas neturi išankstinės įrodomosios galios prieš kitus įrodymus. Vien tai, kad ekspertė ir specialistas neatliko klinikinio vertinimo, šių išvadų nedaro mažiau patikimomis ar abejotinoms. Esminių prieštaravimų tarp teismo psichologės D. Prižginės, psichiatrės S. Stanaitienės teiktų teismo psichologijos ekspertizės akto išvadų ir ekspertės Dr. A. Dervinytė Bongardzoni bei specialisto A. Segal, teiktų konsultacinių išvadų nenustatyta. Netgi priešingai, dėl esminio dalyko sutarė visi ekspertai ir specialistai - šiuo atveju galima nustatyti koreliacinį, o ne priežastinį ryšį, t. y. kad du dalykai gali būti susiję, tačiau neaišku kokiu mastu. Atsakant ir tuo pačiu atmetant apeliacinio skundo argumentus, susijusius su ekspertų/specialistų apklausa, jų kompetencija, teisėjų kolegija pažymi, kad jokių BPK nuostatų pažeidimų apklausiant specialistus nenustatyta, jų kompetencija abejonių nekelia. Vien deklaratyvūs apeliantų teiginiai šių išvadų taip pat nekeičia.

67. Taigi, nenustačius, kad E. K. veiksmai – lytinis santykiavimas su G. K. buvo būtina padarinių – jai nustatyto mišraus nerimo ir depresinio sutrikimo sąlyga, taip pat, kaip teisingai pažymėjo apylinkės teismas, kad E. K. negalėjo šių padarinių numatyti, nes toks veikimas daugeliu atveju BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytų padarinių nesukeltų, teisėjų kolegija sprendžia, kad E. K. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį išteisintas pagrįstai.

68. Visgi, šioje dalyje nuosprendis keistinas, dėl netinkamai išspręstų kitų klausimų (BPK 328 straipsnio 4 punktas). Teisėjų kolegija pažymi, kad BPK 307 straipsnyje yra nustatyti priimamo nuosprendžio rezoliucinei daliai keliami reikalavimai, kurių vienas jų yra tai, jog priimant išteisinamąjį nuosprendį (ar išteisinant iš tam tikros kaltinimo dalies), rezoliucinėje dalyje turi būti nurodoma kaltinamojo vardas ir pavardė; sprendimas išteisinti kaltinamąjį ir išteisinimo pagrindas; sprendimas dėl procesinių prievartos priemonių panaikinimo. Akivaizdu, kad šių reikalavimų buvo laikomasi tik iš dalies.

69. Iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, kad pirmosios instancijos teismas vertindamas E. K. inkriminuojamos veikos pagal BK 138 straipsnio 1 dalį pagrįstumo klausimą, išsamiai išanalizavo kiekvieną įrodymą atskirai ir įvertino jų visumą, pasisakė, kuriais iš jų remiasi, o kuriuos atmeta ir išdėstė išsamias, pagrįstas bei motyvuotas išvadas dėl E. K. išteisinimo šioje dalyje, tačiau neišpildė rezoliucinei daliai keliamų reikalavimų, nepasisakė dėl išteisinimo (BPK 307 straipsnio 4 dalis). Kad E. K. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį buvo išteisintas, aiškiai suprato ir kiti proceso dalyviai ir, kaip matyti, dėl šio sprendimo atitinkamai pateikė apeliacinius skundus, todėl neabejotina, kad teismo sprendimas šioje dalyje yra aiškus ir suprantamas. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju bylos duomenys nepatvirtina, jog E. K. veiksmuose yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, sudėtis, todėl atitinkamai skundžiamas nuosprendis, vadovaujantis BPK 328 straipsnio 4 punktu, keistinas rezoliucinėje dalyje nurodant, kad E. K. išteisintinas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu).

Dėl poveikio liudytojai G. R.

70. BK 233 straipsnio 1 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas bet kokiu būdu siekė paveikti liudytoją, nukentėjusį asmenį, ekspertą, specialistą ar vertėją, kad šie ikiteisminio tyrimo metu, teisme arba Tarptautiniame baudžiamajame teisme ar kitoje tarptautinėje teisminėje institucijoje duotų melagingus parodymus, išvadas, paaiškinimus ar neteisingai išverstų, arba trukdė jiems pagal šaukimą atvykti pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, prokurorą, į teismą arba į Tarptautinį baudžiamąjį teismą ar kitą tarptautinę teisminę instituciją. BPK 78 straipsnio prasme liudytojas – kiekvienas asmuo, apie kurį yra duomenų, kad jis gali žinoti kokių nors reikšmės bylai išspręsti turinčių aplinkybių. Procesinį liudytojo statusą asmuo įgyja nuo to momento, kada jis šaukiamas apklausai.

71. Šioje byloje D. V. ir E. K. buvo kaltinami tuo, kad, veikdami bendrai, siekė paveikti liudytoją D. R., kad pastaroji duotų melagingus parodymus ikiteisminio tyrimo metu, t. y. liudytojos G. R. prašė ir įkalbinėjo, kad ji, apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu, nepapasakotų, kad sodyboje, esančioje (duomenys neskelbtini), ji ir nukentėjusioji G. K. vartojo narkotines medžiagas, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 233 straipsnio 1 dalyje.

72. Nors prokurorė ir nukentėjusiosios G. K. atstovė advokatė nesutinka ir su teismo padarytomis išvadomis dėl D. V. ir E. K. išteisinimo pagal BK 233 straipsnio 1 dalį, savo nesutikimą grindžiant kitokiu, nei pirmosios instancijos teismo, byloje surinktų įrodymų interpretavimu ir vertinimu, tačiau apygardos teismas sprendžia, kad šioje dalyje apylinkės teismo išdėstytas įrodymų vertinimas taip pat yra pagrįstas, o teismo priimtas sprendimas motyvuotas, esminių prieštaravimų jame nėra

73. Kaip matyti, kaltinamasis E. K. viso proceso metu teigė, kad jokio poveikio liudytojai G. R. nedarė. Jis paaiškino, kad nukentėjusioji G. K. apklausos metu nurodė aplinkybes, kurių nebuvo, todėl norėjo susisiekti su liudytoja G. R., kuri įvykio metu taip pat buvo sodyboje, kad pastaroji apklausos metu nemeluotų ir sakytų tiesą. Kadangi nukentėjusioji G. K. ir liudytoja G. R. buvo draugės, manė, jog jos bus susitariusios meluoti, todėl jo tikslas buvo susisiekti su liudytoja G. R. ir paprašyti, kad ji neišsigalvotų ir nepadėtų nukentėjusiajai G. K. išsigalvoti nebūtų dalykų. Jis pripažino, kad aktyviai ieškojo būdų kaip susisiekti su liudytoja G. R. ir iš liudytojo P. K. gavo G. R. telefono numerį, tačiau apsigalvojo, nes pamanė, kad paskambinęs gali prisidaryti dar daugiau problemų. Vienok vėliau sužinojo, kad jo bendradarbis D. V., žinodamas visą jo situaciją, lygiagrečiai, kaip ir jis ieškojo liudytojos G. R. numerio, o jį gavęs savarankiškai paskambino liudytojai G. R. ir paprašė jos sakyti tiesą, neišsigalvoti nebūtų dalykų. Jis tikrai neperdavė liudytojos G. R. telefono numerio D. V. ir neprašė jo skambinti liudytojai.

74. Kad E. K. bandė susisiekti su liudytoja G. R. patvirtina ir liudytojų P. K. bei L. M. parodymai. Liudytoja L. M. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu patvirtino, kad E. K. ieškojo merginos numerio, nes norėjo su ja pakalbėti. Jai E. K. sakė, kad nukentėjusioji mergina kaltina jį tuo, ko nebuvo, todėl norėjo pakalbėti su kita mergina (G. R.), jos tėvais, kad reikia sakyti tiesą, nemeluoti. Liudytoja dar parodė, kad E. K. neprašė jos padėti ieškoti merginos telefono numerio ir ji jam iš duomenų bazės jokios informacijos apie tą mergaitę netraukė. Liudytojas P. K. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausiamas teisme taip pat parodė, kad E. ieškojo vienos merginos numerio, nes norėjo pakalbėti su ja, todėl jis padėjo draugui. Pasiklausinėjęs aplinkinių, gan greitai gavo telefono numerį ir perdavė E.. Jis pats tai merginai neskambino ir su ja susiekęs nebuvo. Ką tiksliai E. kalbėjo su ta panele nežino, neklausinėjo, jis nesikiša į kitų gyvenimus, tik žino, kad E. su ja susisiekė.

75. Iš esmės analogiškas aplinkybes nurodė ir D. V. teigdamas, kad E. K. G. R. telefono numerio jam neperdavė, jis pats susirado numerį ir savo iniciatyva paskambino G. R. bei paprašė jos sakyti tiesą. Jis parodė, kad E. K. jam darbe pasipasakojo, jog jis yra kaltinamas dėl lytinių santykių su nepilnamete ir, kad nukentėjusioji yra pasakiusi, jog neva jis yra davęs jai narkotinių medžiagų. Po kurio laiko, E. norėjo susisiekti su G. – kita mergina, kuri įvykio metu buvo sodyboje ir sužinoti, kodėl jos draugė (nukentėjusioji) kaltina jį tokiais dalykais. Jie ieškojo to numerio, E. savais keliais, jis savais (per klasiokus), gavo tą numerį ir E. norėjo skambinti, bet bijojo. Jis suprato, kad E. taip ir nepaskambins, todėl jis pats savo iniciatyva paėmė ir kažkurią dieną paskambino. Jei būtų negavęs telefono numerio, būtų paskambinęs per „Messenger“ programėlę. Iš pradžių jis rašė žinutes G. R., kad nori susitikti, pasikalbėti, tačiau ji neatsakė. Tada jis paskambino G. R., ji atsiliepė ir jis jos paprašė nemeluoti, kad jei bus apklausiama, sakytų teisybę kaip ten viskas buvo. Jis G. R. nieko neaiškino, tik pasakė, kad būtų žmogus ir sakytų tiesą, nes jo draugas gali sėsti 10 metų, jeigu jos primeluos. Jokio poveikio jai nedarė. Jam G. R. atsakė, jog ji nesiruošia per apklausą meluoti ir tuo jų pokalbis baigėsi. Apie skambutį G. R., jis pasakė E. K.. Taip elgėsi, nes galvojo, kad nukentėjusioji G. K. su liudytoja G. R. yra susitarę ir nori iš E. K. pinigų.

76. Šias aplinkybes patvirtino ir liudytoja G. R., kuri apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją nurodė, jog iš nepažįstamo numerio ji gavo sms žinutes, kad reikia susitikti, pasikalbėti, o jai atsiliepus kalbėjo nepažįstamas vyriškis, kaip suprato E. draugas, kuris jos prašė nemeluoti. Sakė, kad nereikia meluoti, ko nebuvo. Apie narkotines medžiagas nieko nesakė. Nežino kodėl jai skambino, tik suprato, kad nenorėjo, jog kažko prikalbėtų. Tiesiog pasakė ir viskas.

77. Tai, kad D. V. siuntė sms žinutes ir skambino G. R. patvirtina ir byloje esantis tarnybinis pranešimas dėl mobiliojo ryšio abonentinio numerio ((duomenys neskelbtini)) išklotinės analizė. Iš šių duomenų matyti, kad D. V. siuntė G. R. ((duomenys neskelbtini)) tris sms žinutes ir du kartus skambino (pirmo pokalbio trukmė – 0 sekundžių, antro – 299 sekundžių (3 t. b. l. 154).

78. Esant aukščiau išdėstytų aplinkybių visumai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje neabejotinai nustatyta, jog E. K., tiek ir D. V. ieškojo liudytojos G. R. telefono numerio ir, kad D. V. skambino G. R., tačiau sprendžia, kad nagrinėjamu atveju D. V. ir E. K. subjektyvusis požymis – kaltė nėra nustatyta. Byloje nėra jokių įrodymų, kad E. K. perdavė liudytojos G. R. telefono numerį D. V. ir prašė jo paskambinti liudytojai G. R.. Maža to, nepaneigti D. V. parodymai, kad jis pats savo iniciatyva skambino G. R., norėdamas paprašyti, kad ji sakytų tiesą. Pati liudytoja G. R. patvirtino, kad jai skambinęs nepažįstamas žmogus sakė, kad nereikia meluoti, ko nebuvo. Iš to darytina išvada, kad byloje nėra jokių pagrįstų duomenų, jog E. K. ir D. V. bendrai veikdami prašė liudytojos G. R. duoti melagingus parodymus, kad veikė tiesiogine tyčia ir tikslingai siekė paveikti G. R.. Maža to, apeliantės minimas E. K. ir D. V. telefoninis pokalbis po liudytojos G. R. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją, taip pat nepatvirtina E. K. suvokimo ir noro daryti poveikį liudytojai ir, kad jie veikė bendrai. Iš minimo pokalbio matyti tik tai, kad E. K. pasakė D. V., jog liudytoja G. R. pasakė tiesą, kad jokių narkotikų nebuvo ir niekas ten nieko nesiūlė (3 t., b. l. 142).

79. Prokurorės teigimu, kaltinamųjų subjektyvioji pusė pasireiškė siekiu paveikti liudytoją G. R., kad pastaroji teisme nepapasakotų apie vartotas narkotines medžiagas, tačiau teisėjų kolegija su šiais argumentais nesutinka. Pirmiausia, kaip jau minėta anksčiau, E. K. tvirtino norėjęs susisiekti su G. R., kad paprašytų jos nemeluoti, sakyti tiesą. D. V. viso proceso metu tvirtino, kad paskambinęs G. R. nieko neaiškino, tik pasakė, kad jei bus apklausiama, sakytų teisybę kaip ten viskas buvo. Šias aplinkybes patvirtino ir liudytoja G. R., kuri apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją parodė, kad paskambinęs nepažįstamas žmogus sakė, kad nereikia meluoti, ko nebuvo ir viskas. Apie narkotines medžiagas nieko nesakė. Kitų duomenų, jog D. V. būtų prašęs sakyti tiesą būtent apie narkotinių medžiagų vartojimą, byloje nėra. Šiame kontekste svarbu pažymėti ir tai, kad dar iki šio ikiteisminio tyrimo pradžios, kuomet E. K. prašė nukentėjusiosios G. K. nurodyti, jog jis su ja neturėjo lytinių santykių bei nurodytų, kad ji turėjo lytinius santykius su kitu asmeniu, ir skundžiamu nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal BK 233 straipsnio 1 dalį, apie jokias narkotinių medžiagų vartojimą/nevartojimą aplinkybes neužsiminė ir nukentėjusiosios apie tai neprašė duoti melagingų parodymų. Taigi, apeliacinio skundo argumentas, kad liudytojos G. R. buvo prašoma nepasakoti apie narkotinių medžiagų vartojimą, atmetamas kaip nepagrįstas. Tuo pačiu atmetami ir prokurorės teiginiai, susiję su liudytojo G. V. parodymais, kadangi kaip jau nurodyta aukščiau, jie kelia pagrįstų abejonių, dėl to jais vadovautis ir vienareikšmiškai jais tikėti nėra pagrindo.

80. Byloje taip pat nėra jokių objektyvių neginčytinų įrodymų, kurie patvirtintų, kad E. K. ir D. V.atlikti minėti veiksmai sudarytų jiems inkriminuotos veikos objektyviąją pusę, t. y. siekė paveikti G. R. (prašė ir įkalbinėjo ją duoti melagingus parodymus). Kaip matyti iš bylos medžiagos, E. K. viso proceso metu nuosekliai tvirtino, kad liudytojos G. R. telefono numerio D. V. nedavė ir skambinti jo neprašė, tuo tarpu D. V. tvirtino, kad jis savo iniciatyva skambino G. R., tačiau neigė prašęs jos duoti melagingus parodymus. Pati liudytoja G. R. parodė, kad paskambinęs žmogus tiesiog jai pasakė, jog nereikia meluoti ko nebuvo ir viskas. Taigi, byloje nėra jokių patikimų duomenų, kurie patvirtintų, kad D. V. būtų daręs poveikį G. R., būtų davęs kokius nors nurodymus, prašęs ar įkalbinėjęs sakyti vienas ar kitas aplinkybes.

81. Atsakant ir tuo pačiu atmetant prokurorės teiginius, kad neva teismas nevertino 2019-05-19 E. K. pokalbio su P. K., kuomet E. K. nurodė, jog viskas lygtai tvarkoje, pažymėtina, kad šis pokalbis atskleidžia tik tai, kad 2019-05-19 E. K. buvo žinoma G. R. pozicija – ji nesiruošia meluoti ikiteisminio tyrimo pareigūnams, tačiau tai neįrodo E. K. ir D. V. siekio paveikti G. R., kad pastaroji duotų melagingus parodymus, tai yra neatskleistas melagingų parodymų turinys. Pastebėtina ir tai, kad 2019-06-13 D. V. pasakė E. K., jog jį apklausė ikiteisminio tyrimo pareigūnai dėl aptariamos nusikalstamos veikos, kas rodo, jog prokurorė nepagrįstai interpretuoja kaltinamojo D. V. parodymus, teigdama, kad tik šią dieną D. V. pasakė E. K. apie įvykusį skambutį ir 2019-05-19 E. K. negalėjo būti žinomos pokalbio su G. R. detalės.

82. Taigi apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, aptartų duomenų nepakanka daryti pagrįstą, neginčytiną išvadą, kad E. K. ir D. V. veikdami bendrai kokiu nors būdu darė realų poveikį liudytojai G. R.. Byloje nei asmenų parodymais, nei elektroninių ryšių tinklais perduodama informacija nei kitais įrodymų šaltiniais neužfiksuota jokių tiesioginių pokalbių, kuriuose būtų daromas poveikis liudytojai. Tokiu atveju, teisėjų kolegija pritardama pirmosios instancijos teismo argumentas, daro išvadą, kad byloje nėra surinkta objektyvių įrodymų, kurie neginčijamai pagrįstų D. V. ir E. K. kaltę dėl poveikio liudytojai G. R., todėl jie išteisinti pagal BK 233 straipsnio 1 dalį pagrįstai.

Dėl civilinių ieškinių ir proceso išlaidų

83. Nagrinėjamu atveju nukentėjusiosios G. K. ir civilinių ieškovų E. K. bei S. K. atstovė advokatė D. Aukštuolytė byloje pareiškė civilinį ieškinį, kuriame, be kita ko, prašė priteisti iš E. K. nukentėjusiajai 15 000 Eur neturtinės žalos ir 5 % dydžio procesines palūkanas, o įstatyminiams atstovams (civiliniams ieškovams) po 5 000 Eur neturtinės žalos ir 5% dydžio procesines palūkanas. Pirmosios instancijos teismas nukentėjusiosios G. K. atstovės advokatės civilinį ieškinį šioje dalyje tenkino iš dalies ir priteisė 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti, tuo tarpu įstatyminių atstovų E. K. ir S. K. atstovės advokatės civilinius ieškinius teismas atmetė, kaip nepagrįstus. Nors apeliantai nesutinka su tokiu teismo sprendimu ir prašo civilinius ieškinius tenkinti visa apimtimi apeliaciniuose skunduose nurodytais argumentais, tačiau teisėjų kolegija su tokiu prašymu nesutinka ir mano, kad pirmosios instancijos teismas spręsdamas civilinių ieškinių pagrįstumo klausimą, teisės taikymo klaidų nepadarė.

84. Visų pirma pažymėtina, kad neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai yra įvardyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 2 dalyje, tai yra teismas atsižvelgia į veikos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pažymėtina ir tai, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiosios patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kt. Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą (dvasinius, fizinius išgyvenimus, praradimus). Nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo dydį, teismas negali suabsoliutinti vieno pasirinkto kriterijaus, o kitus ignoruoti. Teismai, priteisdami nusikalstama veika padarytą neturtinę žalą, atsižvelgia ne tik į nukentėjusiojo, bet ir į pagrįstus kaltininko interesus, t. y. į kaltininko turtinę padėtį, žalos padarymo aplinkybes ir kt. Tai sudaro prielaidas siekti protingos nukentėjusiojo ir kaltininko skirtingų interesų pusiausvyros. Taigi, neturtinės žalos dydis kiekvienu konkrečiu atveju vertinamas individualiai, atsižvelgiant tiek į teismų praktiką tokio pobūdžio byloje, tiek į konkrečioje byloje nustatytas neturtinės žalos dydžio nustatymui reikšmės turinčias aplinkybes.

85. Iš bylos duomenų matyti, kad apylinkės teismas, spręsdamas dėl nukentėjusiajai padarytos neturtinės žalos dydžio, į nurodytus kriterijus atsižvelgė. Buvo įvertinta tai, kad lytinius santykius su E. K. nukentėjusioji G. K. turėjo laisva valia ir savo sutikimu, kad nukentėjusioji psichologinių problemų turėjo jau nuo 2017 m. įvykusių tėvų skyrybų, 2018-11-12 jai diagnozuotas vidutinio sunkumo depresijos epizodas, o 2019-07-11 teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) nukentėjusiajai G. K. konstatuotas mišrus nerimo ir depresinis sutrikimas vertintas kaip vidutinio sunkumo depresijos epizodo liekamieji reiškiniai, kad nukentėjusioji bandė žudytis ir save žalojo dar E. K. nepažinodama, apie savižudybę galvojo ir prieš patekdama į Krizių centrą, taip pat tai, kad E. K. nukentėjusiajai pakeldavo nuotaiką, ją išklausydavo, suprasdavo ir, kad byloje nustatytos aplinkybės neleidžia didele dalimi nukentėjusiajai nustatytų sutrikimų sieti su E. K. nusikalstamomis veikomis. Teismas nurodė, kad ekspertizės išvados, taip pat ir byloje apklausti ekspertai bei specialistas A. Segal patvirtina, kad šie lytiniai santykiai nukentėjusiajai buvo per ankstyvi, ji jautė dėl jų nerimą, fizinį diskomfortą. Teisėjų kolegija dar kartą įvertinusi byloje nustatytų aplinkybių, reikšmingų sprendžiant neturtinės žalos dydžio klausimą, visumą, konstatuoja, kad nukentėjusiajai G. K. priteistas 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimo dydis yra teisingas ir, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, negali būti laikomas neproporcingu. Šiuo klausimu padarytos teismo išvados atitinka CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, priimtos laikantis BPK 109, 115 straipsnio reikalavimų, vadovaujantis protingumo, teisingumo kriterijais bei suformuotos teismų praktikos pavyzdžiais panašiose bylose (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-606-197/2015; kasacinė byla Nr. 2K-232-942/2018, Panevėžio apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-288-768/2018). Nors apeliantė teigia, kad teismas rėmėsi selektyviai atrinktomis teismų nutartimis, kuriose neturtinės žalos dydžiai buvo priteisti išimtinai maži, tačiau teisėjų kolegija pastebi, kad kitokios praktikos, kuriose būtų priteisiamos apeliaciniame skunde pageidaujamo dydžio sumos, apeliantė taip pat nenurodė. Apeliaciniame skunde nurodoma nutartis (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr.1A-39-318/2020) ir joje nustatytos aplinkybės nėra tapačios nagrinėjamos bylos atveju, t. y. nurodytos nutarties turinys atskleidžia, kad nusikalstamos veikos (4 veikos) buvo atliekamos mažametės atžvilgiu ir tęsiamos jau jai esant nepilnametei), todėl ja vadovautis ir tenkinti civilinį ieškinį visa apimtimi nėra jokio pagrindo. Kadangi aplinkybių apie naudotą bet kokią prievartą G. K. atžvilgiu nepatvirtina jokie byloje esantys įrodymai, todėl kiti apeliacinio skundo argumentai nevertinami, nes jie neturi reikšmės sprendžiant klausimą dėl neturtinės žalos dydžio. Taigi, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas neturtinės žalos dydis yra teisingas, pagrįstas ir proporcingas.

86. Apeliaciniuose skunduose taip pat keliamas klausimas dėl neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiosios G. K. įstatyminiams atstovams - E. K. ir S. K.. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas civilinių ieškovų (E. K. ir S. K.) civilinius ieškinius atmetė motyvuojant tuo, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta išskirtinių aplinkybių, kurios pagrįstų jų patirtą neturtinę žalą. Šiai pirmosios instancijos teismo išvadai pritaria ir apeliacinės instancijos teismas.

87. Šiame kontekste pažymėtina, kad teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog bendrąja prasme, pagal savo pobūdį neturtinė žala – tai asmeninė žala, nes ji tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo išgyventų emocijų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-453/2011). Taigi paprastai civiliniu ieškovu baudžiamojoje byloje gali būti pripažįstamas tik tiesiogiai nuo nusikalstamos veikos padarymo nukentėjęs ir tiesiogiai neturtinę žalą patyręs asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-324-507/2016).

88. Remiantis šiuo klausimu formuojama teismų praktika, neabejotina, kad asmens gyvybės atėmimo atveju nukentėjusiuoju ir civiliniu ieškovu gali būti pripažintas šeimos narys ar artimasis giminaitis (iš jų – tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo asmuo bendrai gyveno neįregistravęs santuokos (partnerystė), kiti asmenys), kuris turi teisę reikšti civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-464/2005, 2K-4/2011, 2K-593/2011, 2K-90/2012, 2K-386/2012, 2K-431/2013, 2K-525/2013 ir ). Tuo tarpu sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo ne tik tiesiogiai dėl nusikalstamos veikos žalą patyrusiam asmeniui, tačiau ir kitiems su juo artimai susijusiems asmenims, kasacinės instancijos teismas civilinėse ir baudžiamosiose bylose laikosi nuostatos, kad neturtinės žalos asmeninis pobūdis lemia, jog kiti asmenys, kurie nėra nukentėjusieji, bet susiję su asmeniu, patyrusiu tokią žalą, teisę į neturtinės žalos atlyginimą turi tik išimtiniais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2013, baudžiamojoje byloje Nr. 2K-324-507/2016). Remiantis kasacinio teismo praktika, nukentėjusiojo šeimos nariai, giminaičiai, kiti artimi asmenys dėl nusikalstamų veikų, padarytų prieš nukentėjusįjį, dažnai patiria neigiamų emocijų, tačiau tai nereiškia, kad visi tokie asmenys, nesant ypatingų aplinkybių, gali įgyti teisę reikalauti atlyginti neturtinę žalą bet kurioje baudžiamojoje byloje. Tai yra asmeniui, kuris pats nepatyrė fizinių sužalojimų, bet išgyveno dėl savo vaiko sužalojimo, patyrė dvasinius išgyvenimus dėl neaiškumo, kaip padaryti sužalojimai paveiks jo vaiko sveikatą ateityje, ar sužalojimo pasekmes pavyks pašalinti jį gydant, neturtinė žala gali būti priteisiama vadovaujantis teisingumo principu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-7-255/2005, 3K-3-131/2007, 3K-3-80-706/2015, nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-61-696/2016, 2K-225-895/2016). Ar dėl vaiko sveikatai padarytų sužalojimų ir kilusių padarinių jo tėvai turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą, spręstina įrodžius, jog jie asmeniškai patyrė nepaprastai didelius išgyvenimus, susijusius su vaiko sužalojimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2013). Ar tėvų išgyvenimai yra tokio pobūdžio dėl jų vaikui padaryto sužalojimo sunkumo, gydymo trukmės, sužalojimo padarinių, turi būti sprendžiama pagal teismų konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes, tai yra 1) ar fiziniai sužalojimai yra tokio pobūdžio, jog iš karto nepašalinamos jų pasekmės (pvz., lieka randai, kuriuos pašalinti bus galima tik plastinėmis operacijomis), 2) susirūpinimas būsimomis pasekmėmis – kaip sužalojimas paveiks sveikatą ateityje, 3) ar sužalojimo pasekmes pavyks galutinai pašalinti darant operacijas ir pan.

89. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad 1975 m. kovo 15 d. Europos Tarybos Komiteto priimta rezoliucija Nr. (75)7, kurioje rekomenduota valstybėms – Europos Tarybos narėms – savo įstatymuose numatyti teisę į neturtinės žalos atlyginimą, sužalojus sveikatą. Rezoliucijoje numatytas bendras principas, kad kiti asmenys neturi teisės į neturtinės žalos atlyginimą dėl išgyvenimų, susijusių su nukentėjusio asmens sužalojimu. Tėvai ir sutuoktinis turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą tik patyrus nepaprastai didelius išgyvenimus, susijusius su nukentėjusiojo sužalojimu (13 punktas), o nukentėjusiojo mirties atveju teisę į neturtinės žalos atlyginimą turi mirusiojo sutuoktinis, vaikai arba tėvai (19 punktas).

90. Vertinant situaciją nagrinėjamoje byloje, sutiktina su apylinkės teismo argumentais, kad byloje nenustatyta, jog E. K. veiksmais nukentėjusioji G. K. buvo sužalota, prieš ją būtų naudojamas smurtas, jai grasinama ar atlikti kitokio pobūdžio brutalūs veiksmai. Priešingai, jų tarpusavio santykiai buvo draugiški, palaikantys, nevienkartiniai, abipusiu sutarimu. E. K. su G. K. draugavo ilgą laiką, jis buvo jai dėmesingas, supratingas, išklausantis. Tuo tarpu iš byloje surinktų įrodymų yra žinoma, kad G. K. psichikos būklė pradėjo blogėti būtent po tėvų skyrybų (2017 m. gruodžio mėn.) ir vėliau jai buvo diagnozuota depresija, pablogėjo jos elgesys, mokymasis, ji pradėjo save žaloti, užsisklendė, nenorėjo bendrauti, todėl pritartina apylinkės teismo išvadai, kad E. K. ir S. K. nepagrįstai visus išgyvenimus dėl dukros būklės linkę sieti su E. K. veiksmais. Nors E. K. nurodė jautusi baimę, emocinius išgyvenimus ir kančias dėl dukros psichinės būklės bei nežinomybės kaip jai padėti pasveikti, tačiau neabejotina, kad tokius išgyvenimus ji jautė dar iki aptariamos veikos, juolab, kad G. K. po tėvų skyrybų ne kartą išreiškė suicidines mintis ir net bandė žudytis. Svarbu ir tai, kad G. K. pirmą kartą apie savanoriškus lytinius santykius su E. K. savo mamai (E. K.) pasisakė dar 2019 m. vasario mėn., tačiau E. K. tai jokių įtarimų nesukėlė, apie juos ji daugiau neklausinėjo, į teisėsaugos institucijas nesikreipė. Tuo tarpu S. K. apie dukros gyvenimą iš viso mažai kas buvo žinoma (nepažinojo dukros draugų, jam nebuvo žinoma apie narkotinių medžiagų vartojimą ir savęs žalojimąsi, nesigilino kada dukra lankėsi pas psichologu, nežino, kad dukra be leidimo nebūtų grįžusi namo, apie dukros psichologinę būklę žino tiek, kad ji buvo vežta pas tam tikrus specialistus). Jis po skyrybų su E. K., gyvena atskirai, per metus Lietuvoje būna 3 kartus po 2 mėnesius. Nors aptariamu atveju sutiktina, kad tėvai galėjo jautriai išgyventi sužinoję apie jų dukros turėtus lytinius santykius su pilnamečiu asmeniu ir jo prašymus įtikinėjant jų dukrą nesakyti apie juos, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, jų emociniai išgyvenimai nebuvo išskirtiniai ir reikšmingi tam, kad būtų galima spręsti apie jų pačių patirtų išgyvenimų kompensavimą taikant procese įtvirtintą neturtinės žalos atlyginimo mechanizmą. Apeliantų nurodomi išgyvenimai, stresas, šokas, negebėjimas susikauti darbe, lankymasis pas psichologus yra suprantami, tačiau, atsižvelgiant, be kita ko, į teismų formuojamą praktiką, jog neturtinę žalą tėvams sąlygoja tik itin išskirtinės aplinkybės, o kartu ir įvertinus individualiai susiklosčiusią situaciją nagrinėjamoje byloje, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nėra pagrindo išvadai, kad E. K. ir S. K.patyrė itin didelį neigiamą išskirtinį poveikį, kurį galima būtų vertinti kaip neturtinę žalą ir įvertinti ją pinigine išraiška.

91. Nukentėjusiosios ir civilinių ieškovų atstovė advokatė taip pat prašo iš E. K. priteisti jos atstovaujamųjų patirtas proceso išlaidas apeliacinės instancijos teisme, kurias pagal 2021 m. vasario 18 d. PVM sąskaitas faktūras 3law Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) bendrai sudaro 1815 Eur. (8 t. b. l. 191-195). BPK 105 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti išieškoti iš nuteistojo proceso išlaidas, išskyrus išlaidas, skirtas mokėti vertėjui, ir išlaidas, patirtas atliekant nepilnamečio įtariamojo ar nepilnamečio kaltinamojo individualų vertinimą, o BPK 106 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismų praktikoje išaiškinta, kad nukentėjusiojo nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomos sumos, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama, nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas proceso dalyvio prašomą atstovavimo išlaidų sumą gali sumažinti, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė. Taip pat atstovavimo išlaidų dydį sumažinti teismas gali ir atsižvelgęs į kaltininko turtinę padėtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-351/2009, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-271/2010). Šios BPK nuostatos galioja ne tik nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinėje bei kasacinėje instancijoje. Vienok pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, sprendžiant dėl proceso išlaidų priteisimo už atstovavimą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, be kitų aplinkybių turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundų nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-374/2012, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-520-303/2015, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 5 d. nutartis baudžiamojoje byloje 2K-194-895/2020 ir kt.). Kadangi nagrinėjamu atveju apeliacinis procesas vyko pagal prokurorės, nukentėjusiosios ir civilinių ieškovų atstovės advokatės pateiktus apeliacinius skundus, kurie E. K. (taip pat ir D. V.) atžvilgiu yra pilna apimtimi atmesti kaip nepagrįsti, kad nuteistasis nuosprendžio neskundė, taip pat atsižvelgiant į aukščiau aptartą kasacinio teismo praktiką dėl išlaidų priteisimo ir jų dydžio nustatymo, prašomos iš nuteistojo E. K.priteisti turėtos 1815 Eur išlaidos už suteiktas teisines paslaugas apeliaciniame procese nepriteistinos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorės Valdemaros Chodorcevičienės, nukentėjusiosios G. K. atstovės advokatės Dovilės Aukštuolytės, civilinio ieškovo E. K. atstovės advokatės Dovilės Aukštuolytės ir civilinio ieškovo S. K. atstovės advokatės Dovilės Aukštuolytės apeliacinius skundus atmesti.

Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. sausio 22 d. nuosprendį pakeisti ir papildyti rezoliucinę dalį taip:

Išteisinti E. K. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.