Šiaulių apygardos teismo nutartis

Teisėja R. Milvydaitė Teisminio proceso Nr. 2-41-3-01152-2011-3

2012 m. gruodžio 17 d.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Egidijaus Mockevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovių J. K. B. ir A. M. apeliacinius skundus dėl Šiaulių rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo AS Parex banko (AS Parex banka) ieškinį atsakovams J. K. B., A. M., R. P., trečiajam asmeniui bankrutavusiai UAB „Ravis Baltic Corporation“, atstovaujamai bankroto administratoriaus G. M., dėl skolos priteisimo iš laiduotojų ir sandorio pripažinimo negaliojančiu.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į juos teisiniai argumentai

Skųsdama Šiaulių rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 7 d. sprendimą, apeliantė (atsakovė) J. K. B. prašo panaikinti teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti, taip pat prašo skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas pažeidė materialinės ir procesinės teisės normas. Tvirtinama, kad apeliantė nesudarė su ieškovu laidavimo sutarties, kadangi pasirašė tik ant titulinio sutarties lapo. Pažymima, kad iškėlus pagrindiniam skolininkui (trečiajam asmeniui) bankroto bylą, laiduotojų prievolės pasibaigė. Apeliantė mano, kad teismas nepagrįstai ieškovui priteisė procesines palūkanas. Apeliantės vertinimu, ieškovo reikalavimas turėjo būti nagrinėjamas bankroto byloje. Apeliantė nesutinka su teismo išvadomis dėl actio Pauliana taikymo sąlygų buvimo.

Skųsdama Šiaulių rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 7 d. sprendimą, apeliantė (atsakovė) A. M. prašo panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria pripažinta negaliojančia 2009-09-16 dovanojimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti, skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skunde pabrėžiama, kad atsakovė J. K. B. galėjo laisvai disponuoti ginčo butu, o kreditorius negalėjo sandorio ginčyti, remdamasis actio Pauliana instituto normomis. Apeliantės manymu, ieškovas praleido terminą ieškiniui pareikšti.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

Motyvuojamoji dalis

teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

Apeliančių (atsakovių) J. K. B. ir A. M. apeliaciniai skundai netenkintini.

Apeliaciniuose skunduose apeliantės kelia klausimus dėl laidavimo kaip akcesorinės prievolės, laiduotojų atsakomybės masto, laidavimo pabaigos, procesinių palūkanų priteisimo, actio Pauliana sąlygų.

Dėl skundų nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

Apeliantės pateikė prašymus apeliacinius skundus nagrinėti žodinio proceso tvarka (2 tomas, 119, 125 b. l.). Atsižvelgdama į šį prašymą, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas. Pažymėtina, kad apeliančių prašymas dėl žodinio skundo nagrinėjimo yra nemotyvuotas. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas, kadangi visas aplinkybes, reikšmingas bylai išspręsti, apeliantės turėjo galimybę išdėstyti savo apeliaciniuose skunduose. Kolegija atkreipia dėmesį, kad prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka teismui nėra privalomas (CPK 322 str.).

Dėl laidavimo sutarčių

Kolegija nesutinka su apeliantės J. K. B. teiginiais, kad ji nesudarė laidavimo sutarties, ir ieškovas negalėjo jai, kaip laiduotojai, reikšti reikalavimų.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pagrindinio skolininko UAB „Ravis Baltic Corporation“ įsipareigojimų pagal kreditavimo sutartį tinkamas vykdymas, be kita ko, buvo užtikrintas apeliantės laidavimu pagal 2007-05-10 laidavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) su vėlesniais pakeitimais ir papildymais (2007-12-22 susitarimu Nr. (duomenys neskelbtini), 2008-05-14 susitarimu Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2008-11-05 susitarimu Nr. (duomenys neskelbtini)) (1 tomas, 62–67 b. l.). Nors apeliantė teigia, kad ji pasirašė tik ant titulinio laidavimo sutarties lapo, kolegijos vertinimu, ši aplinkybė nepašalina jos, kaip laiduotojos, prievolių bankui (ieškovui).

Visų pirma, iš 2007-05-10 laidavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) titulinio lapo, kuriame pasirašė apeliantė, turinio matyti, kad jame nurodyta, jog laiduotojas patvirtino, kad jam yra žinomos visos kreditavimo sutarties sąlygos (1 tomas, 62 b. l.). Be to, sutartyje (apeliantės pasirašytame lape) nurodytos sutarties šalys, kreditavimo sutarties duomenys, kredito gavėjas, kredito suma, galutinis kredito grąžinimo terminas. Esant šioms aplinkybėms, nėra pagrindo daryti išvadai, kad apeliantei buvo neaiški jos, kaip laiduotojos, atsakomybės apimtis.

Antra, apeliantė tai pat pasirašė papildomus susitarimus, kuriais buvo padidintos kredito sumos, pakeistas galutinis kredito grąžinimo terminas (1 tomas, 65–67 b. l.), ir apeliantė, pasirašydama šiuos susitarimus, pritarė kreditavimo sutarties sąlygų pakeitimams.

Trečia, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, apeliantė pasirašė nurodyta tvarka surištą ir antspauduotą laidavimo sutartį, ieškovas teismui pateikė sutarčių originalus, laidavimo sutarčių pasirašymo faktą patvirtino ir atsakovas R. P..

Dėl laiduotojo prievolės akcesoriškumo ir laidavimo padaigos

Kolegija atmeta apeliantės J. K. B. skundo teiginius, kad trečiajam asmeniui bankrutavusiai UAB „Ravis Baltic Corporation“ iškėlus bankroto bylą, laidavimas laikomas pasibaigusiu, ir skundo teiginius, jog ieškovas gali savo reikalavimus reikšti tik pagrindinio skolininko bankroto byloje ĮBĮ tvarka, ir pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. balandžio 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-61/2011 išaiškino, jog, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis, tai, skolininkui laiku neįvykdžius pagrindinės prievolės, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai (CK 6.81 straipsnio 1 dalis). Tokiu atveju laiduotojas nedisponuoja teise reikalauti, kad kreditorius pirmiausiai nukreiptų išieškojimą į konkretų pagrindinio skolininko turtą (CK 6.80 straipsnio 2 dalis), priešingai, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek pagrindinis skolininkas ir laiduotojas bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 straipsnio 4 dalis). Kolegija taip pat konstatavo, kad, jeigu dėl ĮBĮ įtvirtinto teisinio reglamentavimo modifikuojasi (sumažėja) laidavimu užtikrinta skolininko prievolė, tai atitinkamai modifikuojasi (sumažėja) ir solidarioji laiduotojo akcesorinė prievolė, kylanti iš laidavimo sutarties, nes laiduotojas negali būti atsakingas didesniu mastu negu skolininkas (CK 6.76 straipsnis, 6.78 straipsnio 2 dalis, 6.81 straipsnio 2 dalis).

Pagal laidavimo sutarties sąlygas laiduotojas (apeliantė) įsipareigojo atsakyti bankui visu savo turtu, jeigu kredito gavėjas neįvykdys bankui visų ar dalies prievolių pagal kreditavimo sutartį (1 tomas, 63 b. l., sutarties 2.1 punktas.). Pagal laidavimo sutarties 3.1 punktą laiduotojas ir kredito gavėjas atsako bankui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija 2011 m. gruodžio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011 išaiškino, kad laiduotojo solidarioji atsakomybė (CK 6.81 straipsnio 1 dalis) lemia, jog kreditorius gali iš karto reikšti savo reikalavimą laiduotojui ir savaime neturi pareigos jo reikšti pagrindinio skolininko bankroto byloje. Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija pažymėjo, kad, bankrutuojant skolininkui, kreditoriui išlieka tiek teisė pareikšti savo reikalavimą skolininkui jo bankroto byloje, tiek iš solidariosios laiduotojo pareigos (CK 6.6 straipsnio 4 dalis, 6.81 straipsnio 1 dalis) išplaukianti teisė atskiroje civilinėje byloje pareikšti savo reikalavimą laiduotojui, tiek abiem kartu.

Esant prieš tai minėtiems kasacinio teismo išaiškinimams ir teisiniam reglamentavimui, akivaizdu, kad banko reikalavimas apeliantei, kaip laiduotojai, yra galiojantis.

Dėl laiduotojo prievolės apimties (procesinių palūkanų aspektu), skolininkui iškėlus bankroto bylą

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės J. K. B. skundo teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškovui priteisė procesines palūkanas ir atkreipia dėmesį, kad kasacinis teismas yra nurodęs, jog savo prievolių nevykdęs laiduotojas (nagrinėjamu atveju apeliantė) yra tinkamas skolininkas CK 6.37 straipsnio 2 dalies prasme dėl procesinių palūkanų priteisimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-61/2011, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011).

Dėl actio Pauliana sąlygų

Teisėjų kolegija pažymi, kad laiduotojo prievolės akcesoriškumas reiškia šios prievolės apimties priklausomumą nuo užtikrintos prievolės apimties, o solidarumas – kreditoriaus pasirinkimo teisę kam ir kaip pareikšti reikalavimą.

Minėta, kad pagal laidavimo sutartį apeliantės J. K. B. atsakomybė yra solidarioji (sutarties 3.1 punktas), atsakomybės apimtis – tokia pat kaip ir pagrindinio skolininko (3.2 punktas), už sutartimi prisiimtų įsipareigojimų įvykdymą apeliantė atsako bankui visu savo turtu (3.3 punktas). Akivaizdu, kad pagrindiniam skolininkui neįvykdžius savo prievolių ieškovui, pastarasis turi galiojančią reikalavimo teisę atsakovei, kaip solidariajai skolininkei.

Kolegija, įvertindama tai, kad bankroto byla UAB „Ravis Baltic Corporation“ buvo iškelta 2011-04-28 (Šiaulių apygardos teismo civilinė byla Nr. B2-296-372/2012), iki jos iškėlimo ieškovas buvo aktyvus ir bandė grąžinti skolą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog ieškovas nepraleido vienerių metų termino ieškiniui pareikšti. Be to, pagal laidavimo sutarties 4.1.2.2 sąlygas laiduotojas įsipareigojo nedelsiant raštu informuoti banką, jeigu įvyksta svarbūs įvykiai, turintys arba galintys turėti neigiamos įtakos laiduotojo įsipareigojimams pagal sutartį įvykdyti. Bylos duomenimis, atsakovė tinkamai nebendradarbiavo su banku, ieškovo neinformavo nei apie pasikeitusią gyvenamąją vietą, nei apie ginčo sandorio sudarymą (1 tomas, 4 b. l.)

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, kad, nustatinėjant actio Pauliana instituto taikymo sąlygą – kitokį kreditoriaus teisių pažeidimą, būtina atkreipti dėmesį į tai, jog kreditoriaus teises gali pažeisti sandoriai, kurie, nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, tačiau sumažino turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, vertę, ir sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditoriaus finansiniams reikalavimams patenkinti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2010; 2012 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012; kt.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčo sandoriu apeliantė J. K. B. pablogino savo finansinę padėtį ir atitinkamai ieškovo galimybes patenkinti savo finansinius reikalavimus.

Kolegijos vertinimu, aplinkybės, kad apeliantė J. K. B. yra senyvo amžiaus, sunkiai serga, neturi galimybių prižiūrėti buto ir pan., nelaikytini tais imperatyvais, sukėlusiais apeliantei neišvengiamą teisinę pareigą sudaryti ginčo sandorį.

Pagal CK 6.67 straipsnio 1 punktą preziumuojama, kad kreditoriaus teisėtus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu skolininkas sudarė sandorį su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar kitais artimaisiais giminaičiais.

CK 3.135 straipsnyje – artimaisiais giminaičiais pripažįstami tiesiosios linijos giminaičiai iki antrojo laipsnio imtinai, t. y. tėvai ir vaikai, seneliai ir vaikaičiai, bei šoninės linijos antrojo laipsnio giminaičiai – broliai ir seserys.

Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantė J. K. B. butą padovanojo savo dukrai A. M. (2 tomas, 81–83 b. l.). Esant šioms aplinkybėms, akivaizdu, kad apeliantės, sudarydamos sandorį, buvo nesąžiningos.

Dėl įrodymų vertinimo

Kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimo taisyklių taikymo išplėtota ir išsami. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; ir kt.). Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto daryti išvadas, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; ir kt.). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tais atvejais, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010). Kitaip tariant, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu.

Iš apeliacinių skundų turinio matyti, kad apeliantės nenurodė konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, o, nesutikdamos su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, tiesiog pareiškė savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė teismas. Kolegijos vertinimu, tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi atsakovės, nesuponuoja išvados, jog skundžiamas sprendimas yra neteisėtas, nepagrista, ar kad teismas netinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas.

Kiti skundo teiginiai šios bylos kontekste neturi teisinės reikšmės.

Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas skundą, gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.