Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valstybės valdžios institucijų veiksmų, jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių 1-ame bei 2-ame kalėjimuose laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 17 d. iki 2024 m. birželio 18 d.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016).

Dėl ieškinio senaties termino

Iš pareiškėjo skundo turinio ir atsakovės į bylą pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš galimai netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių 1-ajame bei 2-ajame kalėjime laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 17 d. iki 2024 m. birželio 18 d. Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę žinoti apie savo teisių pažeidimą dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat jo teisių pažeidimo pradžios, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų į atsakovę arba teismą. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais ar gauti reikiamą informaciją. Pareiškėjas, žinodamas apie savo teisių pažeidimą nuo jo patalpinimo į kalinimo įstaigą dienos, į teismą su skundu kreipėsi tik 2024 m. birželio 18 d., t. y. praėjus daugiau kaip trejiems metams nuo galimo jo teisių pažeidimo pradžios.

Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos, teismas pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui taip pat nenustatė, todėl remiantis išdėstytu teisiniu reglamentavimu ir atsižvelgiant į teismų praktiką, nagrinėjamu atveju, atsakovės prašymas dėl ieškinio senaties termino taikymo tenkintinas ir daliai skundo reikalavimų taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis). Atitinkamai pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2020 m. sausio 17 d. iki 2021 m. birželio 18 d. atmestina kaip nepagrįsta (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktas). Pritaikius trejų metų senaties terminą laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos laikotarpiu nuo 2021 m. birželio 18 d. iki 2024 m. birželio 18 d.

Dėl vienam asmeniui tekusio gyvenamojo ploto normos

– nuo 2022 m. kovo 9 d. iki 2022 m. rugsėjo 20 d. pareiškėjas buvo paskirtas ir gyveno 3 būrio bendrabučio tipo patalpoje Nr. 1, kuri yra 35,34 kv. m ploto, įrengtos 11 miegamųjų vietų, esant užimtoms visoms vietoms vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas buvo 3,21 kv. m.

– nuo 2022 m. rugsėjo 20 d. pareiškėjas buvo paskirtas ir gyveno 21 būrio bendrabučio tipo patalpoje Nr. 3, kuri yra 45,94 kv. m ploto, įrengtos 14 miegamųjų vietų, esant užimtoms visoms vietoms vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas buvo 3,28 kv. m.

– nuo 2022 m. lapkričio 16 d. pareiškėjas buvo paskirtas ir gyveno 21 būrio bendrabučio tipo patalpoje Nr. 1, kuri yra 48,08 kv. m ploto, įrengtos 16 miegamųjų vietų, esant užimtoms visoms vietoms vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas buvo 3 kv. m.

– nuo 2022 m. lapkričio 30 d. iki 2023 m. birželio 26 d. pareiškėjas buvo paskirtas ir gyveno 21 būrio bendrabučio tipo patalpoje Nr. 3, kuri yra 45,94 kv. m ploto, įrengtos 14 miegamųjų vietų, esant užimtoms visoms vietoms vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas buvo 3,28 kv. m.

– nuo 2023 m. birželio 26 d. iki 2023 m. lapkričio 29 d. pareiškėjas buvo paskirtas ir gyveno ASPP-205 būrio kamerų tipo patalpoje, kuri yra 18,33 kv. m ploto, įrengtos 3 miegamosios vietos, esant užimtoms visoms vietoms vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas buvo 6,11 kv. m.

– nuo 2023 m. lapkričio 29 d. iki 2024 m. vasario 29 d. pareiškėjas buvo paskirtas ir gyveno 18 būrio bendrabučio tipo patalpoje Nr. 1, kuri yra 86,29 kv. m ploto, įrengtos 27 miegamosios vietos, esant užimtoms visoms vietoms vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas buvo 3,19 kv. m.

– nuo 2024 m. vasario 29 d. iki 2024 m. kovo 4 d. pareiškėjas buvo paskirtas ir gyveno karantino patalpoje, kuri yra 34,13 kv. m ploto, įrengtos 8 miegamosios vietos, esant užimtoms visoms vietoms vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas buvo 4,27 kv. m.

– nuo 2024 m. kovo 4 d. iki 2024 m. gegužės 9 d. pareiškėjas buvo paskirtas ir gyveno 11 būrio kamerų tipo patalpoje Nr. 6, kuri yra 14,60 kv. m ploto, įrengtos 3 miegamosios vietos, esant užimtoms visoms vietoms vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas buvo 4,86 kv. m.

– nuo 2024 m. gegužės 9 d. iki 2024 m. gegužės 15 d. pareiškėjas buvo paskirtas ir gyveno 10 būrio kamerų tipo patalpoje Nr. 3, kuri yra 21,06 kv. m ploto, įrengtos 4 miegamosios vietos, esant užimtoms visoms vietoms vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas buvo 5,26 kv. m.

– nuo 2024 m. gegužės 15 d. iki 2024 m. gegužės 31 d. pareiškėjas buvo paskirtas ir gyveno 11 būrio kamerų tipo patalpoje Nr. 6, kuri yra 14,60 kv. m ploto, įrengtos 3 miegamosios vietos, esant užimtoms visoms vietoms vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas buvo 4,86 kv. m.

– nuo 2024 m. gegužės 31 d. pareiškėjas yra paskirtas ir gyveno 12 būrio kamerų tipo patalpoje Nr. 4, kuri yra 14,77 kv. m ploto, įrengtos 3 miegamosios vietos, esant užimtoms visoms vietoms vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas buvo 4,92 kv. m.

Pastebėtina, kad galiojantys nacionaliniai teisės aktai nenumato, jog nustatant vienam asmeniui tekusią ploto normą turi būti skaičiuojamas tik laisvas (baldais neužimtas) plotas.

Tarptautiniai teisės aktai, tame tarpe ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – Konvencija), bausmės atlikimo vietos įstaigoje vienam asmeniui turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos nereglamentuoja. Europos Žmogaus Teisių teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (Europos Žmogaus Teisių teismo 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką panašaus pobūdžio bylose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (Europos Žmogaus Teisių teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimas byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013; 2016 m. birželio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2018 m. spalio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1834-502/2018).

Pagal pateiktus bylos duomenis ir nurodytą teismų praktiką, matyti, jog, iš esmės, pareiškėjui turėjusi tekti tiek 3,1 kv. m, tiek 3,6 kv. m ploto norma nebuvo pažeista, todėl nėra pagrindo atsižvelgti į baldais užimtą gyvenamosios patalpos plotą. Tačiau nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2022 m. lapkričio 16 d. iki 2022 m. lapkričio 30 d. pareiškėjas buvo paskirtas ir gyveno 21 būrio bendrabučio tipo patalpoje Nr. 1, kurios bendras plotas yra 48,08 kv. m., o patalpoje įrengta 16 miegamųjų vietų. Atsakovės teigimu, esant užimtoms visoms vietoms, vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas buvo 3 kv. m., tačiau akivaizdu, jog šiuo atveju pareiškėjui nebuvo užtikrinta nacionaliniais teisės aktais reglamentuota minimalaus ploto norma. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatuoja, kad minėtu laikotarpiu pareiškėjas atliko bausmę sąlygomis, kurios neatitiko nacionalinių teisės aktų reikalavimų ir pažeidė Konvencijos 3 straipsnį, nes žmogaus orumą žeminančios gyvenimo sąlygos nėra suderinamos su tarptautiniais žmogaus teisių apsaugos standartais.

Dėl privatumo dušo patalpose

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl privatumo naudojantis dušu yra pažymėjęs, jog pertvarų duše nebuvimas neužtikrina visiško privatumo buvimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016). Taip pat pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad aplinkybė, jog teisės aktai nenumato pareigos pataisos namams įrengti pertvarų dušuose, nesudaro pagrindo atleisti pataisos įstaigą nuo pareigos užtikrinti suimtųjų (nuteistųjų) privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4552-575/2018).

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas laikotarpiais nuo 2021 m. birželio 18 d. iki 2022 m. rugsėjo 20 d. bei nuo 2024 m. vasario 29 d. iki 2024 m. birželio 18 d. (skundo padavimo teismui dienos) bausmę atlikinėjo Pravieniškių 1-ame kalėjime (pirmajame ir trečiajame sektoriuose), o nuo 2022 m. rugsėjo 20 d. iki 2024 m. vasario 29 d. bausmę atlikinėjo Pravieniškių 2-ame kalėjime (antrajame sektoriuje). Dėl šių aplinkybių byloje ginčo nėra.

Pažymėtina, kad nacionaliniai teisės aktai nereglamentuoja pertvarų ar kabinų įrengimo dušo patalpose. Tiek Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. V-389 patvirtintose Pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse (toliau – Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), tiek Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintose Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 134:2015) tokio reikalavimo nėra numatyta. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje dėl dušo patalpos įrengimo yra konstatuota, jog pertvarų duše nebuvimas neužtikrina visiško privatumo buvimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1763-858/2015; 2016 m. spalio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016; 2020 m. lapkričio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1931-261/2020). Teismas papildomai akcentuoja, jog, pagal Higienos normos HN 134:2015 44 punktą, laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše, o byloje nėra duomenų apie tai, kad šiuo individualiu atveju pareiškėjas naudodavosi dušu dažniau nei kartą per savaitę (to nenurodė ir pats pareiškėjas).

Atsakovė atsiliepime nurodė, jog Pravieniškių 1-ajame kalėjime (pirmajame sektoriuje) dušo pertvaros įrengtos nuo 2022 m. vasario mėn., Pravieniškių 1-ajame kalėjime (trečiajame sektoriuje) dušo pertvaros įrengtos nuo 2022 m. spalio mėn. Be to nurodė, jog Pravieniškių 2-ojo kalėjimo (antrojo sektoriaus) 21 būrio ir reabilitacijos centro dušinėse pertvaros iš šonų buvo įrengtos visada, 18 būrio dušinėje įrengtos dvi dušo galvutės, vienu metu naudotis galėjo du nuteistieji. Taigi, iš byloje esančių duomenų matyti, jog pareiškėjas, atlikdamas bausmę Pravieniškių 1-ajame kalėjime (pirmajame sektoriuje), laikotarpiu nuo 2021 m. rugpjūčio 10 d. iki 2022 m. vasario mėn., taip pat atlikdamas bausmę Pravieniškių 1-ajame kalėjime (trečiajame sektoriuje) laikotarpiu 2021 m. birželio 18 d. iki 2021 m. rugpjūčio 10 d. naudojosi dušais, kuriuose nebuvo pertvarų. Šią aplinkybę pripažįsta atsakovė ir jos neginčija, tačiau nurodo, jog tokio reikalavimo nenumato teisės aktai.

Teismas sutinka su atsakovės argumentu, kad teisės normose nėra įtvirtinto reikalavimo dušuose įrengti pertvaras. Tačiau vėliausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad aplinkybė, jog teisės aktai nenumato pareigos pataisos namams įrengti pertvarų dušuose, nesudaro pagrindo atleisti bausmę vykdančios įstaigos nuo pareigos užtikrinti nuteistųjų privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais, ir pripažįstama, kad nuteistajam, naudojantis pertvarų neturinčiu dušu, jo privatumas yra pažeidžiamas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. balandžio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA-1005-789/2021). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojamą praktiką, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencijos 8 straipsnio, garantuojančio asmens teisę į privatumą, prasme (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12).

Šioje byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas Pravieniškių 1-ajame kalėjime (pirmajame ir trečiajame sektoriuose) laikotarpiais nuo 2021 m. birželio 18 d. iki 2021 m. rugpjūčio 10 d. bei nuo 2021 m. rugpjūčio 10 d. iki 2022 m. vasario mėn., prausėsi dušuose, kuriuose nebuvo pertvarų, kadangi, kaip jau minėta, atsakovė savo atsiliepime patvirtino, kad 1-ajame sektoriuje pertvaros dušinėse buvo įrengtos tik nuo 2022 m. vasario mėn., o 3-ajame sektoriuje – nuo 2022 m. spalio mėn. Todėl, atsižvelgiant į minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, yra pagrindas pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą (pažeistas Konvencijos 8 straipsnis). Nustačius pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimą, pripažintina, kad jis dėl to galėjo patirti perteklinius nepatogumus, neigiamus emocinius išgyvenimus, diskomfortą, nepilnavertiškumo jausmą, t. y. neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.

Dėl persirengimo patalpos

Teisės aktai, galioję ginčui aktualiu laikotarpiu, nenustatė atskirų persirengimo kabinų įrengimo. Pažymėtina ir tai, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į atsakovę, jog jam būtų sudaryta galimybė nusirengti atskirai nuo kitų asmenų dėl to, jog jam reikalingas privatumas, o atsakovė to neužtikrino. Todėl teismas sprendžia, jog pareiškėjo nurodytas argumentas yra nekonkretus, nedetalizuotas ir toks pareiškėjo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimas A. ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07, 60800/08); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui buvo užtikrintos tinkamos laikymo sąlygos, tenka atsakovei (jos atstovui). Tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjas tokiose bylose yra atleidžiamas nuo pareigos pateikti detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą. Tokio pobūdžio bylose turi būti vertinama įrodymų visuma, taip pat atsižvelgiama į pareiškėjo nusiskundimų dėl netinkamų laikymo sąlygų konkrečiu nusiskundimo aspektu apibūdinimo konkretumą, aiškumą, teiginių pagrįstumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-421-146/2017).

Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl dušinėse nesančių persirengimo patalpų, dėl ko nebuvo užtikrintas jo privatumas, taip pat į teisės aktus bei atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą aktualią praktiką, sprendžia, jog byloje nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą dėl to, jog nebuvo atskirų kabinų persirengimo patalpoje. Pažymėtina, kad tokia pozicija dėl persirengimo kabinų atitinka aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. balandžio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA-291-525/2021).

Dėl ventiliacijos

Higienos normos HN 134:2015 12 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų. Gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C (16 punktas). Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 punktas).

Teismo vertinimu, pareiškėjas skunde tik abstrakčiai nurodė, jog kalinimo įstaigos patalpose nebuvo užtikrinamos higienos normos, tačiau nepateikė jokių savo argumentus pagrindžiančių įrodymų, nedetalizavo, kokiu konkrečiu laikotarpiu, kokios kamerose buvo atlikti higienos normos pažeidimai, kaip jie pasireiškė, kiek konkrečiai buvo nukrypta nuo temperatūros ir drėgmės normų, ar kreipėsi į administraciją, ar pažeidimai buvo tvarkomi. Atsakovė atsiliepime nurodė, jog gyvenamosios patalpos vėdinamos per atvirus langus, kas atitinka minėtas Lietuvos higienos normos nuostatas, o kai kuriose patalpose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ir kondicionavimo sistema. Teismas pažymi, kad nors byloje ir nėra duomenų apie gyvenamųjų patalpų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, temperatūrą, santykinę oro drėgmę, tačiau, teismo vertinimu, pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė šias aplinkybes, konstatuodamas, kad, jo nuomone, minėti parametrai neatitiko minimalių reikalavimų. Teismo vertinimu, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė atsakovės neteisėtų veiksmų ir neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl minėtų aplinkybių yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl atmestini.

Dėl Nacionalinio visuomenės centro patikrinimo

Iš bylos duomenų matyti, jog Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento Valstybinė operatyvioji visuomenės sveikatos saugos kontrolė 2021 m. birželio 15 d. Pravieniškių 1-ojo kalėjimo Trečiojo sektoriaus 9–10 būrio dušo patalpose atliko patikrinimą. 2021 m. birželio 21 d. patikrinimo akte Nr. (2-12 4.80)PA-3993 buvo nustatyti Lietuvos higienos normos HN-134:2015 12 ir 39 punktų pažeidimai, kurie nedelsiant buvo pašalinti. Apie jų pašalinimą, kalinimo įstaiga 2021 m. liepos 27 d. raštu Nr. 14-6916 „Dėl informacijos pateikimo“ informavo Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą.

Pažymėtina ir tai, kad net ir tuo atveju, jei tam tikri pažeidimai buvo konstatuoti, sprendžiant dėl valstybės atsakomybės būtina įvertinti ne tik paties pažeidimo faktą, bet ir tai, ar įkalinimo įstaiga ėmėsi reikiamų veiksmų jį pašalinti. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad atsakingi asmenys būtų ignoravę galimus trūkumus ar jų šalinimą būtų vilkinę. Taip pat nenustatyta, kad dėl aptariamų pažeidimų pareiškėjui būtų buvęs sukeltas konkretus, pagrįstais duomenimis paremtas neigiamas poveikis, galintis sudaryti pagrindą neturtinės žalos atlyginimui. Todėl teismas konstatuoja, kad pareiškėjo abstraktaus pobūdžio teiginiai, nepagrįsti pakankamais įrodymais ir neleidžiantys nustatyti esminės žalos atsiradimo, nesudaro pagrindo konstatuoti neteisėtų veiksmų ar neturtinės žalos padarymo fakto.

Dėl trumpalaikės išvykos į namus nesuteikimo

Iš bylos duomenų matyti, jog Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos Pirmajame sektoriuje 2021 m. rugpjūčio 24 d. buvo gautas pareiškėjo prašymas Nr. 70(2)-2078, kuriame jis prašė suteikti trumpalaikę išvyką į namus dėl artimojo mirties. Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos 2021 m. rugsėjo 21 d. atsakymu Nr. 7-4335 pareiškėjui minėta išvyka suteikta nebuvo, motyvuojant tuo, jog šis neatitinka įstatyme numatytų reikalavimų.

Teismas pažymi, kad pareiškėjo teiginiai, jog nesuteikus trumpalaikės išvykos į motinos laidotuves buvo pažeistos jo teisės ir dėl to patirta neturtinė žala, vertintini kaip deklaratyvūs bei grindžiami vien asmeninėmis prielaidomis ir emociniu vertinimu, o ne objektyviais duomenimis ar teisiškai reikšmingais argumentais.

Teismas pažymi, jog sprendimas nesuteikti trumpalaikės išvykos buvo priimtas įvertinus visetą reikšmingų aplinkybių, susijusių su pareiškėjo elgesiu bausmės atlikimo laikotarpiu, jo drausminių nuobaudų skaičiumi, pavojingumu, požiūriu į bausmės atlikimo režimą bei socialinį resocializacijos potencialą. Pažymėtina, kad nei tuo metu galiojęs teisinis reglamentavimas, nei aktuali teismų praktika nesuteikia besąlyginės teisės nuteistajam dalyvauti artimojo laidotuvėse – sprendimas kiekvienu atveju priimamas individualiai, atsižvelgiant į nuteistojo rizikos vertinimą bei bausmės atlikimo aplinkybes. Taip pat svarbu, kad minėtasis administracinis sprendimas dėl atsisakymo suteikti trumpalaikę išvyką pareiškėjo nebuvo apskųstas įstatymų nustatyta tvarka, todėl laikytinas galiojančiu ir teisėtu. Tokiu būdu nėra pagrindo konstatuoti nei šio sprendimo, nei jį priėmusių institucijos darbuotojų veiksmų neteisėtumo.

Neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis yra kompensuoti asmeniui padarytą skriaudą, kilusią iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, todėl nenustačius tokių veiksmų, taip pat neįrodžius priežastinio ryšio tarp administracinio sprendimo ir pareiškėjo nurodomų neigiamų pasekmių, nėra teisinio pagrindo tenkinti jo reikalavimą. Vien pareiškėjo subjektyvus emocinis išgyvenimas, nepagrįstas objektyviais duomenimis, neturi pakankamos reikšmės žalos atlyginimo institutui taikyti. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pripažintinas nepagrįstu ir atmestinas.

Dėl neturtinės žalos

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, be kita ko, yra pažymėjusi, kad neturtinės žalos įrodinėjimas, atsižvelgiant į neturtinės žalos sampratą, atskleistą CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, negali nepasižymėti atitinkama specifika. Neturtinė žala yra padaroma fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie sukelia kančias ir išgyvenimus, ji paprastai pasireiškia tam tikrais žmogaus dvasinio, vidinio pasaulio patyrimais, netekimais ar skausmais ir dažnai yra susijusi su žmogaus sąmonės lygmens reiškiniais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais, dažnai yra neįmanoma. Ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtos moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai. Būtina pažymėti ir tai, jog kiekvienas neturtinės žalos atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, fiksuotų byloje, o teismas turi nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai niekas negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą. Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas Nr. 23/04). Atkreiptinas dėmesys, jog visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atvejais būdingi svarbūs ypatumai: neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kuri taip pat gali būti atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kitą (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė, ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006).

Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo, reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Išgyvenimai ir jų priežastys turi būti tokio pobūdžio ir lygmens, kad juos galima būtų vertinti kaip pakankamai reikšmingus, lyginant su eiliniais, ir gilius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Atkreiptinas dėmesys, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos teismai ne kartą yra pažymėję, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

Nagrinėjamu atveju, atsakovė nurodė, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas į atsakovę dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė. Šiai aplinkybei patvirtinti, atsakovė yra pateikusi Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 2-ojo kalėjimo Resocializacijos skyriaus 2024 m. liepos 8 d. pažymą Nr. RV-23-5911, kurioje nurodoma, jog nuteistasis dėl patiriamų dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, emocinių kančių, nepilnavertiškumo jausmo, kuriuos galėjo sukelti netinkamos kalinimo sąlygos (nebuvo užtikrinta teisė į gyvenamąjį plotą, nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis dušo patalpomis, nebuvo įrengtos nusirengimo bei apsirengimo patalpos, nebuvo įrengta arba neveikė ventiliacija, nebuvo suteikta trumpalaikė išvyka į namus į motinos laidotuves) į psichologus nesikreipė. Atsižvelgiant į tai, teismas vertina, kad pareiškėjo skunde nurodomi neigiami išgyvenimai nebuvo itin stiprūs. Byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio.

Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, atsižvelgus į formuojamą Europos žmogaus teisių teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis ir CK 6.250 straipsnis) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į byloje nustatytų pažeidimų ir jų sukeltų nepatogumų pobūdį (nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis dušu, taip pat nebuvo užtikrinta teisės aktuose reglamentuojama minimalaus ploto norma), ginamų vertybių pobūdį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į trukmę (7 mėnesius nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis dušu, kai dušu naudojamasi kartą per savaitę, taip pat 14 dienų nebuvo užtikrinta minimali ploto norma), taip pat į kitus teismų praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017) suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, nenustačius, kad dėl konstatuotų pažeidimų pareiškėjui būtų kilusios ypatingai neigiamos pasekmės (pavyzdžiui, sukrėtimai, kurie būtų įtakoję tolimesnį pareiškėjo gyvenimą), vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra mažintinas ir pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, priteistinas 800 Eur neturtinės žalos atlyginimas, kuris laikytinas adekvačia ir teisinga kompensacija. Tokia teismo išvada atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką analogiško pobūdžio bylose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. vasario 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA-132-502/2021; 2023 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA-356-662/2023)

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 5 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo E. P. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti E. P. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, 800 Eur (aštuonis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą skundo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.