- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-10-03
- Bylos Nr.
- A-1834-502/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02498-2016-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dalia Višinskienė, Artūras Drigotas, Laimutis Alechnavičius
- Pareiškėjas
- R. Š.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas R. Š. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 5–13), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
2. Pareiškėjas nurodė, jis laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK atliko nuo 2013 m. lapkričio 30 d. iki 2016 m. balandžio 5 d. Bausmės atlikimo laikotarpiu periodiškai jam gyvenamojo ploto trūko apie 1 kv. m. Gyvenamųjų patalpų plotą mažino ir neteisėtai įrengti pertekliniai baldai – metaliniai gultai. Pareiškėjui atliekant bausmę nebuvo suteiktas poilsio kambarys, kambarys maisto produktams susidėti, drabužių džiovykla. Pareiškėjas teigė, kad trūko sanitarinių mazgų ir jų inventoriaus, be to, jis buvo nuolatos kandžiojamas blakių. Paminėjo, kad šiferinio stogo lakštuose buvo asbesto, kuris pavojingas sveikatai ar net gyvybei. Pareiškėjas taip pat teigė, kad atsakovas jam suteikė pasenusį ir netvarkingą metalinį dvivietį gultą, todėl jis negalėjo ramiai miegoti, kamuodavo nuovargis, jautė sąnarių, kaklo ir nugaros skausmus. Dėl tokių atsakovo veiksmų jis patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė orumo pažeminimu, pavojumi gyvybei, psichologiniu sukrėtimu ir fiziniu smurtu, dideliais nepatogumais, psichologiniu išsekimu, atsiradusiomis fobijomis.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, atsiliepime (b. l. 80–86) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
4. Atsakovas nurodė, jog pareiškėjas pataisos įstaigoje bausmę atliko nuo 2009 m. vasario 4 d. iki 2016 m. balandžio 5 d. Pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginusios jo laisvės atlikimo bausmę pataisos namuose, kuriomis būtų pažeidžiamos jo gyvenimo sąlygos. Ne visada visos miegamojo vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka daugiau. Atsakovo teigimu, nebuvo pažeista vienam kalinamam bendrabučio tipo patalpose tenkančio gyvenamųjų patalpų ploto norma, o teisinis reglamentavimas nenumato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant patalpos plotą. Dienotvarkės numatytu laiku nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje. Nuteistojo gyvenamasis plotas nėra tik vieta miegamajame kambaryje, nes pataisos namų teritorijoje yra įrengtos sporto aikštelės, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai lauke ir pastatų viduje, kuriais bet kada gali naudotis nuteistieji.
5. Pareiškėjui buvo sudarytos sąlygos laikyti maistą ne gyvenamojoje patalpoje, pareiškėjas turėjo galimybę maitintis įstaigos valgykloje tris kartus per dieną. Pataisos namai yra sudarę paslaugų teikimo sutartį dėl skalbinių skalbimo paslaugos teikimo, todėl nuteistiesiems užtikrintos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius drabužius. Pataisos namuose periodiškai teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos. Gyvenamosios patalpos vėdinamos natūraliu būdu – per langus ir ventiliacines angas. Nors gyvenamųjų pastatų, kuriose gyveno pareiškėjas, stogo dangoje yra asbestinio šiferio, tačiau asbesto dulkių pavojus atsiranda asbestinius statinius, konstrukcijas ir gaminius laužant, ardant ar apdorojant. Įstaigoje nebuvo vykdomi darbai, dėl kurių galėjo atsirasti asbesto dulkių. Pareiškėjas į Psichologinės tarnybos skyriaus specialistus dėl emocinių išgyvenimų, susijusių su gyvenamosios vietos problematika, nesikreipė.
II.
6. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 10 d. sprendimu pareiškėjo R. Š. skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, 150 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
7. Teismas nustatė, kad pareiškėjas į Pravieniškių PN-AK atvyko 2009 m. vasario 4 d. (b. l. 88). Pareiškėjas į PN-AK 2-ąjį sektorių atvyko 2012 m. birželio 6 d. (b. l. 89). Objektyvių duomenų, kiek pareiškėjo kalinimo metu nuteistųjų buvo Pravieniškių PN-AK gyvenamosiose bei miegamosiose vietose, kuriose gyveno pareiškėjas, nei pareiškėjas, nei atsakovas nepateikė, todėl vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą teismas skaičiavo konkrečios gyvenamosios patalpos plotą padalindamas iš Pravieniškių PN-AK 2016 m. spalio 10 d. pažymoje Nr. 62-4623 nurodyto konkrečios patalpos miegamųjų vietų skaičiaus (b. l. 91). Teismas sprendė, kad pareiškėjas nuo 2014 m. gruodžio 17 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. (pareiškėjui būnant kamerų tipo patalpų kameroje Nr. 7) atliko laisvės atėmimo bausmę patalpose, kurių plotas 0,03 kv. m ir laikotarpiu 2015 m. sausio 2 d. iki 2015 m. sausio 16 d. (pareiškėjui būnant kamerų tipo patalpų kameroje Nr. 1) atliko laisvės atėmimo bausmę patalpose, kurių plotas 0,31 kv. m mažesnis nei teisės aktuose nustatyta minimali ploto norma, t. y. pareiškėjui atliekant bausmę Pravieniškių PN-AK, nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje.
8. Dėl pareiškėjo teiginių apie neįrengtą drabužių džiovyklą, laisvalaikio kambarį, patalpą maisto produktams laikyti teismas pažymėjo, jog iš į bylą pateiktos atsakovo 2016 m. spalio 21 d. pažymos Nr. 77-2731 „Apie nuteistojo R. Š. laikymo sąlygas“ matyti, kad Pravieniškių PN-AK, siekdama užtikrinti vienam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamųjų patalpų plotą, visų 2 sektoriaus būrių poilsio kambariuose įrengė gyvenamąsias patalpas (b. l. 135), atsakovas nepaneigė pareiškėjo nurodytos aplinkybės, todėl šiuos pažeidimus teismas laikė nustatytais.
9. Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose Teisingumo ministro įsakymu 2004 m. birželio 9 d. Nr. 1R-139 (toliau – ir Patalpų aprūpinimo inventoriumi normos) nurodyta, kad prausykloje turi būti įrengta po vieną praustuvę dešimčiai asmenų, tualete – po klozetą arba unitazą dvylikai asmenų, tačiau nei šis, nei kiti teisės aktai nedetalizuoja sanitarinių ar virtuvėlių patalpų plotų. Atsižvelgęs į tai, teismas vertino, kad pareiškėjo nurodytos skundo aplinkybės dėl per mažai maisto laikymui skirtos vietos virtuvėlėse laikytinos nepagrįstomis. Teismas sutiko su pareiškėjo argumentais, kad klozetų, pisuarų ir praustuvių skaičius (b. l. 135–136), atsižvelgiant į nuteistųjų miegamųjų vietų skaičių, nevisiškai atitiko Patalpų aprūpinimo inventoriumi normų reikalavimus. Tačiau pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės dėl laisvalaikio kambarių, vietos maistui laikyti, virtuvėlių plotų trūkumo bei prausyklos, dušo ir tualetų patalpų nepritaikymo tokiam dideliam nuteistųjų skaičiui, neatsiejamai susijusios su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertintinos kaip šio pažeidimo dalis.
10. Atsakovas nepateikė įrodymų, ar būryje, kuriame ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas atliko bausmę, buvo įrengtas laisvalaikio kambarys, todėl teismas atsakovo pažeidimą pripažino nustatytu. Kartu pažymėjo, jog nagrinėjamo ginčo kontekste svarbios ir bausmės atlikimo Pravieniškių PN-AK bendrosios sąlygos, t. y. kad ši įstaiga nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, šioje įstaigoje bausmę atliekantys nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Taigi, buvimas gyvenamojoje patalpoje bei laisvalaikio kambaryje yra privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu laiku. Pareiškėjas šių aplinkybių iš esmės neginčijo. Teismas darė išvadą, jog kitas netinkamas gyvenimo sąlygas (laisvalaikio kambario neįrengimas), kompensavo suteikta judėjimo laisvė lokalinio sektoriaus ribose.
Žemesnės instancijos teismas
11. Dėl pareiškėjo teiginių, kad nėra naikinami buitiniai parazitai (blakės), teismas pažymėjo, jog pateikti duomenys patvirtina, kad Pravieniškių PN-AK yra sudariusi su uždarąja akcine bendrove „Dezinfa paslaugų teikimo sutartį dėl buitinių kenkėjų (vabzdžių ir graužikų) monitorinio, kontrolės ir naikinimo paslaugų teikimo (b. l. 127–130). Teismas sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti antisanitarinių sąlygų dėl parazitų (blakių) buvimo.
Atsiliepimas
12. Nagrinėdamas pareiškėjos skundu argumentus dėl asbesto, teismas pažymėjo, jog atsakovas atsiliepime patvirtino, kad gyvenamųjų patalpų stogai dengti šiferiu, dangoje yra asbestinio šiferio, tačiau paaiškino, jog asbesto dulkių pavojus atsiranda asbestinius statinius, konstrukcijas ir gaminius laužant, ardant, apdorojant, kai aplinkoje pasklinda smulkios, akimi nematomos skaidulos. Byloje nebuvo duomenų, kad įstaigoje būtų vykdomi darbai, dėl kurių galėtų atsirasti asbesto dulkių. Kauno visuomenės sveikatos centro 2012 m. rugsėjo 4 d. patikrinimo akte Nr. 36-1248(7) (b. l. 143-145) konstatuota, jog patikrinimo metu nustatyta, kad gyvenamosiose patalpose (2 būrys, 2 brigada) ir bendro naudojimo patalpose remonto darbai nebuvo vykdomi, nebuvo išardyta jokių paviršių, kurių sudėtyje galėtų būti asbesto. Teismas, atsižvelgęs į Sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) reikalavimus, darė išvadą, kad nėra pagrindo teigti, jog gyvenamojoje patalpoje galėjo būti kenksmingų asbesto dulkių, kurios galėjo turėti įtakos pareiškėjo sveikatai.
13. Dėl netinkamų lovų, teismas pažymėjo, jog teisės aktai nereglamentuoja, kad nuteistųjų gultai būtų vieno ar dviejų aukštų. Byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į būrio viršininką ar pataisos namų administraciją dėl lovos remonto ar pakeitimo kita, o Pravieniškių PN-AK administracija būtų atsisakiusi tokį prašymą tenkinti, todėl pareiškėjo argumentus atmetė kaip nepagrįstus.
III.
14. Pareiškėjas R. Š. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 164–170), prašydamas panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.
15. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė administracinio teismo nagrinėjimo ribas, vertindamas pareiškėjo patirtą neturtinę žalą ir netinkamai apskaičiuodamas gyvenamąjį plotą. Teismas netinkamai nustatė miegamųjų vietų skaičių skundžiamuoju laikotarpiu, nes neteisingai apskaičiavo gyvenamąjį plotą, tenkantį vienam kalinamajam, kadangi neįvertino baldų ir sanitarinio mazgo užimamo ploto, kuris turi būti išskaičiuotas iš bendro ploto. Pareiškėjas prašo pripažinti, kad atsakovas suteikė netinkamą miegamąją vietą pareiškėjui, t. y. pasibaigus jos eksploatacijos laikui ir suteikiant daugiavietį – dviaukštį gultą, dėl ko jis turėjo daug nepatogumų, susierzinimo, nervinės įtampos. Pareiškėjui suteikta teisė vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu, pažeidė jo teises. Be to, dušo trukmė buvo per maža, kad pareiškėjas galėtų tinkamai pasinaudoti asmeninės higienos priežiūra, o tai sudarė sąlygas jam jaustis laikomam antisanitarinėse, orumą žeminančiose sąlygose. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nekonstatavo pažeidimo dėl asbesto buvimo. Pareiškėjas prašo įvertinti, ar teismas tinkamai nustatė neturtinės žalos dydį, atsižvelgiant į padarytus pažeidimus.
Atsiliepimas
16. Atsakovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 176–179) prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
17. Atsakovo teigimu, nenustačius neteisėtų Pravieniškių PN-AK ar atskirų jų pareigūnų neteisėtų veiksmų pažeidžiant pareiškėjo teises ar teisėtus interesus, atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį negalima. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė jokių svarių argumentų, jog pirmosios instancijos teismas būtų netinkamai įvertinęs bylos aplinkybes, kad būtų nepasisakęs dėl kurių nors jo pateiktame skunde keliamų klausimų ar argumentų, kuriuos jis buvo išdėstęs skunde, nenurodė, kad teismas būtų pažeidęs kokias nors materialiosios ar proceso teisės normas. Atsakovo vertinimu, pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir išsamiai įvertino visas faktines bylos aplinkybes bei objektyviai įvertino faktus, tinkamai taikė teisės normas, todėl nėra pagrindo naikinti teismo sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, atsiradusios pareiškėją R. Š. laikant Pravieniškių PN-AK netinkamomis sąlygomis, atlyginimo.
19. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę patalpose, kurių plotas mažesnis nei teisės aktuose nustatyta minimali ploto norma, atsižvelgęs, kad byloje nėra duomenų apie pareiškėjui atsiradusias neigiamas pasekmes, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, pareiškėjui priteisė 150 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
20. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu dėl jam tenkančio gyvenamojo ploto. Pareiškėjo teigimu, teismas netinkamai nustatė miegamųjų vietų skaičių skundžiamuoju laikotarpiu, neįvertino, jog jam tik vieną kartą per savaitė buvo suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Taip pat teismas nepagrįstai nekonstatavo pažeidimo dėl asbesto buvimo.
21. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
22. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
23. Pareiškėjas neturtinę žalą kildina pirmiausiai iš to, kad jis buvo laikytas neužtikrinant teisės aktuose numatyto minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 11¹.1 punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis nei 3,1 kv. m vienam žmogui. Jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija), vienam asmeniui pataisos namuose turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato. Europos Žmogaus Teisų Teismas (toliau – ir EŽTT) yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma – 3,1 kv. m, – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013; 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).
24. Vertinant pareiškėjo argumento, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog į bendrą kameros plotą įskaičiuotinas baldų ir inventoriaus užimamas plotas, pagrįstumą, visų pirma pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis atsakovo pateiktais įrodymais apie gyvenamųjų patalpų ir kamerų tipo patalpų, kuriuose pareiškėjas ginčo laikotarpiu atliko laisvės atėmimo bausmę, duomenimis, ištyręs pareiškėjui tenkančios ploto normos atitikimą Taisyklių 11¹. 1. ir 11² punktuose nustatytiems reikalavimams, t. y., kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, o pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam žmogui, nustatė, kad laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 17 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2015 m. sausio 2 d. iki 2015 m. sausio 16 d. pareiškėjas buvo laikomas kamerų tipo patalpose, kuriuose jam teko nuo 3,29 kv. m. iki 3,57 kv. m. ploto. Konstatavo, jog pareiškėjui kamerų tipo patalpose teko mažiau nei 3,6 kv. m. ploto, kas neatitinka Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių reikalavimų (nutarties 10 punktas).
25. Iš teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjui ginčui aktualiu laikotarpiu (laikotarpiais, kai pareiškėjas buvo laikomas kameros tipo patalpose) teko mažiau nei 3,6 kv. m (b. l. 81), t. y. mažiau nei teisės aktuose nustatytas minimalus gyvenamasis plotas. Taigi darytina išvada, kad pareiškėjas 30 parų buvo laikomas kamerų tipo patalpose teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, kas iš esmės sudaro pagrindą konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus.
26. Teisėjų kolegija pažymi, kad nei EŽTT praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nenustatytas absoliutus reikalavimas, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą, iš jo eliminuoti baldais užstatytą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą, t. y. nustačius neteisėtus veiksmus (neveikimą), ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą Konvencijos 3 straipsnio kontekste, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.). Kita vertus, ši aplinkybė savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros baldų ir įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03), 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03), 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016 ir kt.).
27. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).
28. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, šiuo atveju iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir nekartoja pirmosios instancijos teismo argumentų dėl faktinių aplinkybių vertinimo.
29. Vertindama pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog jis tvirtino dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo patyręs pažeminimą, kančias, psichologinius išgyvenimus, depresiją ir kt. Byloje nėra duomenų, kad psichologai, psichiatrai ar kiti sveikatos priežiūros specialistai būtų nustatę neigiamą netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai. Pareiškėjas į Psichologinės tarnybos specialistus dėl netinkamų sąlygų pataisos namuose nesikreipė. Byloje nėra duomenų apie jo prašymus, skundus dėl nagrinėjamame skunde nurodytų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK administracijai ar kitoms kompetentingoms įstaigoms, tokių nenurodė ir pats pareiškėjas. Taigi, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo pareiškėjas patyrė sunkias neigiamas pasekmes.
30. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017, 2018 m. sausio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3142-520/2018 ir kt.).
31. Nors pareiškėjas prašo, kad jam būtų priteistas 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteistas būtent tokio dydžio neturtinės žalos atlyginimas. Atsižvelgusi į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pažeidimų pobūdį ir intensyvumą, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, į kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priteistas 150 Eur neturtinės žalos atlyginimas yra adekvati ir proporcinga priemonė pareiškėjo patirtiems išgyvenimams atlyginti.
32. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo R. Š. apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.