Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 10 d. sprendimu pareiškėjo A. L. skundą tenkino iš dalies: priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 150 Eur neturtinės žalos atlyginimą.Teismas, atsižvelgęs į tai, kad duomenų apie pataisos įstaigoje vertinamu pareiškėjo buvimo tam tikroje patalpoje metu buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą skaičiavo konkrečios gyvenamosios patalpos plotą padalijęs iš Pravieniškių PN-AK nurodyto konkrečios patalpos miegamųjų vietų skaičiaus. Apskaičiavęs šį plotą, teismas nustatė, kad nuo 2014 m. lapkričio 24 d. iki 2015 m. balandžio 15 d., nuo 2015 m. balandžio 17 d. iki 2015 m. balandžio 20 d., nuo 2015 m. balandžio 23 d. iki 2015 m. gegužės 25 d., nuo 2015 m. birželio 1 d. iki 2015 m. rugpjūčio 14 d. 16 būrio 2 brigadoje vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 2,35 kv. m; nuo 2015 m. rugpjūčio 14 d. iki 2015 m. rugpjūčio 19 d., nuo 2015 m. rugpjūčio 26 d. iki 2015 m. rugsėjo 9 d. 8 būrio 81 brigadoje (gyvenamojoje patalpoje Nr. 1) vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 2,18 kv. m; nuo 2015 m. rugsėjo 9 d. iki 2015 m. rugsėjo 30 d., nuo 2015 m. spalio 7 d. iki 2015 m. lapkričio 25 d., nuo 2015 m. gruodžio 2 d. iki 2016 m. sausio 6 d. 9 būrio 91 brigados 2 gyvenamojoje patalpoje vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 2,72 kv. m. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu 383 dienas nebuvo užtikrinta teisės aktuose numatyta bendrabučio tipo patalpoms taikoma minimalaus ploto norma (trūko 0,75 kv. m, 0,92 kv. m ir 0,38 kv. m), be to, gyvenamasis plotas taip pat buvo užstatytas lovomis ir kitais baldais, todėl pareiškėjui tekęs plotas iš tiesų buvo mažesnis, jis neturėjo pakankamai laisvos vietos, kurioje galėtų judėti. Teismas pažymėjo ir tai, kad, nors byloje nėra duomenų, jog nagrinėjamu atveju būtent pareiškėjo laikymas pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą sukėlė jam sveikatos sutrikimus, tačiau atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, konstatavo, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, sukėlė jam dvasines kančias, o tai patvirtina valstybės valdžios institucijos veiksmų neteisėtumą. Dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su asbestinio šiferio stogo danga, teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 6 punkto nuostatomis, atsakovo atstovo paaiškinimais bei Kauno visuomenės sveikatos centro patikrinimo akto Nr. 36-12481(7) duomenimis, padarė išvadą, jog nenustatyta, kad asbestas būtų sukėlęs žalą pareiškėjo sveikatai, todėl, atsakovo neteisėti veiksmai dėl asbesto naudojimo nekonstatuoti.Dėl pareiškėjo teiginių, kad jo gyvenamosiose patalpose buvo per mažai klozetų, pisuarų, šaldytuvų, teismas pažymėjo, jog pagal teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas pataisos namų bendrabučio tipo patalpų tualete turi būti įrengta po klozetą ir po pisuarą dvylikai asmenų, virtuvėlėje – vienas buitinis šaldytuvas, o byloje nustatyta, kad 16 būrio sanitariniame mazge įrengti 6 klozetai ir 4 pisuarai, 8 būrio sanitariniame mazge įrengti 4 klozetai ir 2 unitazai, 9 būrio sanitariniame mazge yra 4 klozetai ir 2 unitazai. Atsižvelgęs į tai, kad byloje nepateikta duomenų, kiek nuteistųjų ginčo laikotarpiu gyveno minėtuose būriuose ir naudojosi sanitariniais mazgais, teismas sutiko su pareiškėjo argumentais, kad klozetų ir pisuarų skaičius galėjo ne visiškai atitikti minėtų Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normų reikalavimus, tačiau pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl tualetų patalpų nepritaikymo tokiam dideliam nuteistųjų skaičiui vertino kaip neatsiejamai susijusias su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu, todėl tai vertino kaip šio pažeidimo dalį. Pareiškėjo argumentus dėl šaldytuvų trūkumo (kad 16 būrio virtuvėlėje yra vienas didelis šaldytuvas, taip pat po vieną šaldytuvą kiekvienoje gyvenamojoje sekcijoje, o 8–9 būrių virtuvėlėje yra tik trys šaldytuvai) teismas atmetė kaip nepagrįstus.Dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su buitinių parazitų (blakių, tarakonų, graužikų) buvimu gyvenamosiose patalpose, teismas pareiškėjo pateiktą Kauno visuomenės sveikatos centro atsakymą į jo skundą Nr. 2-4532-7(4.11), kuriame, atlikus patikrinimą Pravieniškių PN-AK, nustatyta, kad 8 būrio 81 brigadoje rasta blakių, vertino kaip neaktualų ginčo laikotarpiu ir juo nesivadovavo, kadangi šis patikrinimas buvo atliktas 8 būrio 81 brigadoje 2015 m. spalio 23 d., o pareiškėjas minėtu laikotarpiu buvo paskirtas gyventi į 9 būrio 91 brigadą. Tačiau atsakovo pateikta tarp uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Dezinfa“ ir Pravieniškių PN-AK sudaryta paslaugų teikimo sutartis Nr. KN-P-2014/392 / 76-145 teismui nekėlė abejonių, jog pataisos įstaigoje yra atliekamas kenkėjų naikinimas, pataisos namų gyvenamosiose patalpose reguliariai atliekami dezinsekcijos ir deratizacijos darbai, todėl ja vadovavosi, o minėtų pareiškėjo teiginių dėl buitinių parazitų buvimo nepripažino pagrįstais.Teismas pabrėžė, kad, nors pareiškėjas skunde teigė, jog čiužinys, antklodė ir pagalvė išduodami netinkamos būklės, tačiau šioms aplinkybėms pagrįsti įrodymų nepateikė. Vadovaudamasis Higienos normos HN 76:2010 63, 65 ir 67 punktų nuostatomis, analogiškomis nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) nuostatomis, atsakovo pateiktais duomenimis, kad nuteistiesiems išduodami tik dezinfekuoti, išskalbti ir švarūs čiužiniai, antklodės bei pagalvės, taip pat bylos duomenimis, kad Pravieniškių PN-AK yra sudariusi sutartį su UAB „Vilniaus skalbykla“, pagal kurią pataisos namams teikiama patalynės, rankšluosčių, apatinių drabužių, specialiųjų drabužių skalbimo paslauga, teismas vertino, kad tai paneigia pareiškėjo tvirtinimus dėl Pravieniškių PN-AK išduodamos netinkamos būklės patalynės.Dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su netinkamu apšvietimu bei ventiliacija gyvenamosiose patalpose, teismas, vadovaudamasis Higienos normos HN 76:2010 22, 23 ir 24 punktų nuostatomis bei analogiškomis Higienos normos HN 134:2015 nuostatomis, pažymėjo, jog byloje nepateikta jokių objektyvių įrodymų, aktualių ginčo laikotarpiui, apie netinkamą patalpų apšvietimą ar vėdinimą. Teismas minėto pareiškėjo pateikto Kauno visuomenės sveikatos centro 2015 m. lapkričio 4 d. atsakymo į jo skundą Nr. 2-4532-7(4.11) šiuo aspektu taip pat nevertino bei juo nesivadovavo, kadangi pripažino jį neaktualiu, tačiau rėmėsi atsakovo atstovo paaiškinimais bei pateiktais duomenimis, kad gyvenamosios patalpos apšviečiamos natūraliai per langus bei dirbtiniu apšvietimu, o Ūkio ir komunalinių paslaugų skyrius, gavęs informaciją apie perdegusias lemputes, jas pakeičia naujomis. Teismas iš byloje esančių pareiškėjo medicininių pažymėjimų bei sveikatos istorijos nenustatė, kad pareiškėjui būtų nustatyti regėjimo sutrikimai, taip pat pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė vėdinti patalpas per langus, pats pareiškėjas tokios aplinkybės nenurodė. Kadangi pareiškėjas savo pateiktų argumentų dėl galbūt netinkamo apšvietimo ir vėdinimo nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis, teismas neturėjo pagrindo netikėti Pravieniškių PN-AK paaiškinimais. Dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su netinkamu pareigūnų elgesiu, t. y., kad jis buvo persekiojamas už išsakomą kritiką, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas jokių šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų (pvz., rašytų, bet neįteiktų skundų, rašytinių liudytojų parodymų ir pan.) nepateikė, taip pat nenurodė jokių konkrečių pareigūnų pavardžių, konkrečių atvejų, konkretaus laiko, kada, kokiu būdu tai pasireiškė. Atsižvelgęs į tai, teismas vertino, kad jokiais faktiniais duomenimis nepagrįsti pareiškėjo abstraktūs tvirtinimai apie tai, jog su juo buvo netinkamai elgiamasi, todėl šiuos skundo argumentus taip pat pripažino deklaratyviais ir atmetė.Dėl pareiškėjo teiginių, kad Pravieniškių PN-AK administracija neteisėtai, t. y. be jo sutikimo, neįspėjusi bei nutraukusi ilgalaikį pasimatymą su artimaisiais, tolesnei laisvės atėmimo bausmei atlikti perkėlė jį iš Pravieniškių PN-AK 2-ojo sektoriaus į 3-iąjį sektorių, pažymėjo, jog teisės aktai nenumato pareigos gauti nuteistojo sutikimą ar informuoti nuteistąjį apie ketinimą perkelti jį į kitą būrį, brigadą, sektorių ar miegamąją vietą. Pareiškėjo pateiktas 2015 m. lapkričio 17 d. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos raštas Nr. 2S-5308 paneigia pareiškėjo teiginius, kad nutraukus ilgalaikį pasimatymą su artimaisiais jis buvo perkeltas į Pravieniškių PN-AK 3-iąjį sektorių. Atsižvelgęs į tai, teismas atsakovo neteisėtų veiksmų dėl minėtų pareiškėjo teiginių nekonstatavo.Įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų analizę, teismas padarė išvadą, kad Pravieniškių PN-AK ginčui aktualiu laikotarpiu iš viso 383 paras bendrabučio tipo patalpose neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalios vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos, todėl konstatavo, kad Pravieniškių PN-AK šiuo atžvilgiu pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Todėl teismui nekilo abejonių, kad dėl to pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Atsižvelgęs į kalinimo metu pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, pažeidimo trukmę – 383 paros, įvertinęs tai, kad pažeidimas buvo tęstinis, teismas padarė išvadą, kad yra būtina priteisti neturtinės žalos atlyginimą, nes nagrinėjamu atveju vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija.Spręsdamas dėl priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio, teismas pažymėjo, jog byloje nėra jokių duomenų, kad būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų sutrikusi pareiškėjo sveikata. Nors pareiškėjo sveikatos istorijoje pažymėta, jog pareiškėjas skundėsi nemiga ir nervingumu, tačiau kaip to priežastį nurodė nepasitenkinimą narkotikus vartojančiais asmenimis, o ne gyvenamojo ploto trūkumą. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad byloje nenustatyta, jog atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Teismas pabrėžė, kad šiuo atveju svarbios ir bausmės atlikimo Pravieniškių PN-AK bendrosios sąlygos, t. y. kad ši įstaiga nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, jog šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla, nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendrojo naudojimo patalpų, jie turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijos ribose, taip pat gali sportuoti, dalyvauti socialinėse programose, užsiimti kita leistina veikla ir kita. Teismas, įvertinęs visa tai bei atsižvelgęs į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius ir pan.), pareiškėjui padarytos ir atlygintinos neturtinės žalos dydį įvertino 150 Eur suma.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, apeliaciniame skunde prašo pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 10 d. sprendimą ir pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo A. L. teisė būti kalinamam Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, tačiau reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas neatsižvelgė į visas faktines bylos aplinkybes ir nevisiškai įvertino pateiktus įrodymus.Vien tik mažesnio ploto suteikimas ginčo laikotarpiu nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas bausmę atliko žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, sąlygomis. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendrojo naudojimo patalpų, jis turėjo judėjimo laisvę lokaliojo sektoriaus teritorijoje, taip pat galėjo sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, todėl nežymus nustatytos minimalios ploto normos pažeidimas tam tikru laikotarpiu nėra pagrindas konstatuoti, kad tai pareiškėjui realiai galėjo sukelti tokio laipsnio neigiamas pasekmes, kurias galima būtų įvardyti kaip nežmoniškas kalinimo sąlygas ar asmens žeminimą, kankinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2733-575/2016). Tokios pat pozicijos laikosi ir EŽTT (žr., pvz., 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą; 2007 m. liepos 12 d. sprendimą byloje Testa prieš Kroatiją). Vien deklaratyvūs teiginiai, jog yra pažeidžiamos teisės, neišdėstant konkrečių jų pažeidimų, negali būti pagrindas žalos atlyginimui priteisti.Šiuo atveju nustatyta, kad pareiškėjas nepateikė byloje įrodymų apie fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos, sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimus, o byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjo sveikatos būklė niekuo nesiskiria nuo laisvėje esančių asmenų sveikatos problemų, todėl nėra pagrindo spręsti apie poveikį pareiškėjo sveikatos būklei, kitoms fizinėms arba psichinėms pareiškėjo savybėms. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Taip pat pareiškėjas nepateikė duomenų ir neįrodė, jog jo įkalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ir kurios galėtų būti prilyginamos kankinimui Konvencijos 3 straipsnio prasme. Atsakovo nuomone, ploto trūkumas negalėjo sukelti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų, fizinių nepatogų ir papildomą diskomfortą. Visa tai nesudaro pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimas yra pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.