Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės - Balynienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danguolės Martinavičienės ir Aldonos Tilindienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo A. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 19 d. sprendimo, pagal ieškovo A. N. ieškinį atsakovams A. S. (A. S.) ir R. S. (R. S.) dėl nuostolių, atsiradusių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12. Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo teismas atmetė ieškovo ieškinį dėl nuostolių, padarytų dėl kitoje byloje atsakovų prašymu pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, atlyginimo. Ginčijamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą apeliacinės instancijos teismas tikrina laikydamasis apeliacinio skundo ribų, taip pat ex officio (liet. pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių ginčijamų sprendimų negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų kolegija nenustatė.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

19. Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. sausio 7 d. atmetė ieškovo prašymą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodė, kad ieškovas A. N. nepagrįstai nuostolių, galimų dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, atsiradimą sieja su preliminarios sutarties pakeitimuose nustatytais įsipareigojimais. Kolegijos vertinimu, sudarydamas 2010 m. sausio 5 d. preliminarios sutarties dėl ginčijamo žemės sklypo pirkimo – pardavimo pakeitimus, ieškovas žinojo apie vykstantį teisminį ginčą ir jam pritaikytą draudimą disponuoti parduodamu žemės sklypu, todėl turėjo įvertinti pagrindinės pirkimo – pardavimo sutarties nesudarymo ir iš to atsirandančių nuostolių riziką. Teisėjų kolegija taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad preliminariosios sutarties šalys ne kartą pratęsinėjo pagrindinės pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo terminą, žinodamos apie ieškovui nustatytą draudimą disponuoti parduodamu žemės sklypų, šalys ir toliau bendradarbiauja, derina pagrindinės pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo galimybes pasibaigus teisminiam ginčui.

20. Byla, kurioje apelianto atžvilgiu buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, galutinai išspręsta Lietuvos Aukščiausiajam Teismui 2016 m. gruodžio 16 d. priėmus nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-520-421/2016, kuria panaikintas Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas ir paliktas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo atsakovų ieškinys dėl valstybinės žemės pirkimo – pardavimo teisėtumo atmestas. Juridinių asmenų registro duomenimis laikinosios apsaugos priemonės – draudimas apeliantui perleisti nuosavybės teisę į ginčo žemės sklypo dalį, galiojo nuo 2010 m. vasario 9 d. iki 2017 m. sausio 3 d.

21. Patirtų nuostolių faktą ir dydį apeliantas įrodinėja į bylą pateikta jo ir G. Š. 2010 m. sausio 5 d. sudaryta preliminaria pirkimo – pardavimo sutartimi, kuria šalys susitarė iki 2010 m. balandžio 5 d. sudaryti pagrindinę sutartį, apeliantas įsipareigojo parduoti G. Š. nekilnojamąjį turtą – ½ dalį žemės sklypo už 1 100 000 Lt, o G. Š. įsipareigojo preliminarios sutarties užtikrinimui sumokėti 85 000 Lt (el. b. 1 t., b. l. 157-158). Sutarties 6 punktu nustatyta, kad pardavėjui (apeliantui) atsisakius parduoti žemės sklypo dalį jis įsipareigoja grąžinti pirkėjai sumokėtus 85 000 Lt per 3 dienas nuo pareikalavimo ir sumokėti 85 000 Lt netesybų (baudą). Įrašas dėl 2010 m. sausio 5 d. preliminarios sutarties Nekilnojamojo turto registre galiojo nuo 2012 m. kovo 27 d.

22. Iš į bylą pateiktų įrodymų matyti, kad 2010 m. kovo 8 d. šalys pakeitė preliminarią sutartį ir pratęsė terminą pagrindinei sutarčiai sudaryti iki 2010 m. gruodžio 15 d. (el. b. 1 t., b. l. 13). 2010 m. gruodžio 14 d. G. Š. paprašė sugrąžinti jai pagal preliminariąją sutartį sumokėtą avansą ir sumokėti netesybas. 2010 m. gruodžio 15 d. raštu G. Š. patvirtino avanso grąžinimo faktą. 2010 m. gruodžio 22 d. G. Š. pateikė ieškovui naujos preliminarios sutarties projektą. Ieškovas 2011 m. sausio 4 d. raštu nurodė nesutinkantis su G. Š. pateiktos preliminarios sutarties sąlygomis ir pateikė savo preliminarios sutarties projektą. 2011 m. gruodžio 23 d. G. Š. pateikė ieškovui pretenziją, kuria pareikalavo iki 2012 m. kovo 1 d. sumokėti 2010 m. sausio 5 d. preliminarioje sutartyje numatytą netesybų sumą.

24. 2013 m. lapkričio 18 d. ieškovas sumokėjo G. Š. 60 000 Lt sumą pagal 2010 m. sausio 5 d. sutartį (el. bylos 1 t., b. l. 100).

Dėl deliktinės atsakomybės taikymo pagal CPK 146 straipsnio 2 dalį

26. CPK 146 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atsakovas turi teisę įsiteisėjus sprendimui, kuriuo ieškinys atmestas, reikalauti, kad ieškovas atlygintų nuostolius, kuriuos atsakovas patyrė dėl ieškovo prašymu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Šioje teisės normoje įtvirtinta procesą civilinėje byloje pralaimėjusios šalies civilinė atsakomybė, kurios tikslas – atlyginti (kompensuoti) procesą laimėjusiai šaliai nuostolius, atsiradusius dėl pralaimėjusios procesą šalies prašymu teismo taikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Ieškinio atmetimas yra būtina atsakovo patirtų nuostolių atlyginimo sąlyga, nes ieškovas, prieš pateikdamas ieškinį, reikšdamas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, suvokia, kad tokio prašymo tenkinimas dar nereiškia ieškinio pagrįstumo. Dėl to tokiu atveju ieškovas, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ginčo išsprendimo, veikia savo rizika ir turi pareigą atlyginti atsakovui atsiradusius nuostolius.

27. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad CPK 147 straipsnio 3 dalies (redakcija, galiojusi iki 2011 m. rugsėjo 30 d., CPK 146 straipsnio 2 dalies redakcija, galiojanti nuo 2011 m. spalio 1 d.) normos taikymo sąlygos yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, kuriuo kreditoriaus, prašiusio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ieškinys atmestas, ir nuostoliai, kuriuos skolininkas patyrė dėl laikinųjų apsaugos priemonių. Taigi, naudodamasis CPK 147 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta teise ir reikšdamas ieškinį po ginčo, kurį nagrinėjant buvo taikomos laikinosios apsaugos priemonės, išnagrinėjimo jo naudai, ieškovas turi įrodyti nuostolių atsiradimo faktą ir dydį bei priežastinį ryšį su taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis, nes gali būti atlyginami tik tie realūs ieškovo patirti nuostoliai, kurie susidarė kaip laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tiesioginė pasekmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-449-684/2016). CPK 146 straipsnio 2 dalies pagrindu deliktinė atsakomybė taikoma nenustatant jos sąlygos – kaltės, nes tai yra ieškovo atsakomybės už jo rizika atliktus veiksmus atvejis; spręsdamas dėl civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civiliniame procese, teismas turi nustatyti šias civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-213-313/2017). Nuostolių atsiradimo faktą ir dydį bei priežastinį ryšį su taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis turi įrodyti ieškovas.

28. Kasacinio teismo praktikoje neteisėtais veiksmais kaip civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, sąlyga pripažįstamas asmens, prašiusio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, bendrojo pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas, patvirtinamas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, kuriuo jo reikalavimai pripažinti nepagrįstais ir atmesti. Nustačius, jog atsakovo turtinių teisių suvaržymo pagrindas neteisėtas, nes ieškinys pripažintas nepagrįstu, rizikos dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimų padarinių atlyginimo nustatymas atitinka proceso šalių teisių ir interesų lygiateisiškumo, proceso rungimosi ir dispozityvumo principus, pagal kuriuos šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi šio CPK nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis (CPK 13, 17 straipsniai). Dėl to ieškovas, kreipdamasis į teismą ir prašydamas suvaržyti priešingos šalies teises, kad būtų užtikrintas jo interesų gynimas, turi numatyti, kad, neįrodžius savo reikalavimo pagrįstumo, jam gali tekti atlyginti atsakovui dėl taikyto suvaržymo patirtus nuostolius, t. y. ieškovas veikia savo rizika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-335/2013).

29. Nagrinėjamu atveju apeliantas A. N., savo patirtus nuostolius įrodinėjo tuo, jog būtent dėl atsakovų veiksmų, t. y. jų prašymu nustatyto draudimo perleisti nuosavybės teisę į apelianto žemės sklypo dalį, jis prarado galimybę už preliminarioje sutartyje sutartą 1 100 000 Lt (318 582,02 Eur) kainą parduoti G. Š. žemės sklypo dalį bei turėjo sumokėti 85 000 Lt (24 617,70 Eur) netesybas už preliminarios sutarties neįvykdymą. Negautas pajamas apeliantas skaičiavo kaip preliminarioje sutartyje sutartos turto kainos ir žemės sklypo dalies vertės, nustatytos 2017 m. balandžio 25 d. UAB ,,Capital vertinimas“ nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitoje, skirtumą.

30. Pirmosios instancijos teismas, skundžiamu sprendimu atmesdamas apelianto ieškinį, sprendė, kad atsakovai nepažeidė pareigos veikti rūpestingai, kadangi ieškovas, neatskleidęs preliminarios sutarties sudarymo fakto iki prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones arba nedelsiant po tokių priemonių pritaikymo, veikė savo rizika; teismas taip pat sprendė, kad ieškovas neįrodė, jog atsakovų veiksmai buvo pakankama ieškovo nurodytų nuostolių atsiradimo priežastis (kadangi preliminarios sutarties šalys, žinodamos, jog vyksta teisminis procesas, abipusiu susitarimu susitarė toliau bendradarbiauti dėl pagrindinės sutarties sudarymo). Dėl ieškovo įrodinėjamos žalos teismas pasisakė, kad ieškovas nepateikė įrodymų, jog, nesudarius pagrindinės sutarties su G. Š., turėjo ketinimų ir ieškojo kitų pirkėjų įsigyti žemės sklypą už minėtą kainą, t. y. realiai ketino ir tikėjosi gauti jo nurodytas pajamas, bet jų negavo dėl atsakovų veiksmų; ieškovas taip pat neįrodė, kad žemės sklypą ketinusi įsigyti G. Š. turėjo finansinę galimybę sumokėti preliminarioje sutartyje nurodytą kainą; nepaneigė atsakovų nurodytų aplinkybių, jog preliminarioje sutartyje nurodyta turto vertė aiškiai neprotingai viršijo šio turto rinkos vertę (tai, teismo vertinimu, leidžia pagrįstai abejoti, jog žemės sklypas butų parduotas sudarius pagrindinę sutartį už preliminarioje sutartyje numatytą kainą). Teismas taip pat sprendė, kad pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta ne dėl ieškovo atsisakymo tokią sutartį sudaryti, o dėl objektyvių nuo ieškovo valios nepriklausančių priežasčių – byloje pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, todėl ieškovas sumokėjo 85 000 Lt (24 617,70 Eur) G. Š. savo valia ir savo rizika, nesant tam pakankamo pagrindo pagal preliminarios sutarties sąlygas. Apeliantas nesutinka su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis.

Dėl atsakovų neteisėtų veiksmų

31. Kaip jau minėta šios nutarties 28 punkte, neteisėtais veiksmais kaip civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, sąlyga pripažįstamas asmens, prašiusio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, bendrojo pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas, patvirtinamas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, kuriuo jo reikalavimai pripažinti nepagrįstais ir atmesti. Kitais žodžiais tariant, pats asmens, kurio reikalavimas vėliau teismo pripažįstamas nepagrįstu, prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra bendrojo pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas. Toks aiškinimas pagrįstas asmens, prašančio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, rizikos prisiėmimu, nereikalaujant jo kaltės. Taigi, esant nustatytai aplinkybei, kad laikinosios apsaugos priemonės buvo taikytos atsakovų, kurių reikalavimas vėliau buvo atmestas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, prašymu, laikytina, jog neteisėti atsakovų veiksmai pagal CPK 146 straipsnio 2 dalį byloje yra įrodyti.

32. Kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovų neteisėtų veiksmų nebuvimą šiuo atveju lemia preliminarios sutarties neišviešinimo viešajame registre faktas. Pirma, kaip jau minėta, neteisėtu veiksmu pagal CPK 146 straipsnio 2 dalį laikytinas pats asmens, kurio reikalavimas vėliau teismo pripažintas nepagrįstu, prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikimo faktas, nesiejant to su jokiomis kitomis papildomomis sąlygomis. Šiuo aspektu preliminariosios sutarties neišviešinimo faktas teismo galėtų būti vertinamas tik pagal CK 6.253 straipsnio 5 dalį kaip nukentėjusiojo asmens veiksmai, sudarantys pagrindą visiškai ar iš dalies atleisti atsakovus nuo civilinės atsakomybės. Kita vertus, kaip matyti iš bylos duomenų, preliminarios sutarties sudarymo faktas buvo išviešintas viešajame registre dar 2012 m. kovo 27 d., tačiau atsakovai savo pozicijos dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nekeitė, neprašė teismo šias priemones panaikinti. Atsižvelgiant į tai, kad pagal į bylą pateiktus duomenis preliminarios sutarties šalių bendradarbiavimas nutrūko tik 2014 m., t. y. po dviejų metų nuo preliminarios sutarties išviešinimo, o atsakovai per šį laikotarpį jokių veiksmų dėl laikinųjų apsaugos priemonių nesiėmė, darytina išvada, jog preliminarios sutarties neišviešinimas nagrinėjamu atveju neturėjo įtakos galimam žalos atsiradimui ar padidėjimui.

33. Kadangi civilinės atsakomybės pagal CPK 146 straipsnio 2 dalį taikymui nėra reikalaujama nustatyti atsakovų kaltę, o reikalavimas pagal CPK 95 straipsnio 1 dalį šioje byloje nereiškiamas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šalių argumentus, susijusius su galimu atsakovų piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis reiškiant aiškiai nepagrįstą ieškinį pripažįsta teisiškai nereikšmingais nagrinėjamai bylai ir dėl jų detaliau nepasisako.

Dėl žalos negautų pajamų forma

34. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje žala apibrėžiama kaip asmens turto netekimas arba sužalojimas, jo turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Kasacinis teismas savo praktikoje yra suformulavęs kriterijus, kokios turėtų būti nustatytos ir įvertintos aplinkybės, galinčios turėti reikšmės nustatant negautų pajamų faktą ir jų dydį. Pirma, negautos pajamos turi būti numatomos, t. y. kai atsakovas sugeba įrodyti, kad negavo pajamų, kurias buvo numatęs gauti, jei jam nebūtų sutrukdžiusi taikoma laikinoji apsaugos priemonė. Antra, negautos pajamos turi būti įrodytos su pagrįstu tikrumu, jog taikytos laikinosios apsaugos priemonės lėmė atsakovo ateities įplaukų praradimą. Trečia, reikšmingu laikytinas ir prarastų pajamų apskaičiavimas, kurį nustato teismas, remdamasis įrodymų vertinimo taisyklėmis. Ketvirta, vertintini paties atsakovo, kurio turtui buvo taikyti procesiniai suvaržymai, veiksmai – kaip jis, siekdamas tam tikro pelno, naudojosi savo turtinėmis teisėmis, kol nebuvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės ir vėliau jas taikant, t. y. ar jis veikė aktyviai, siekdamas pakeisti laikinąsias apsaugos priemones. Be to, negautos pajamos turi turėti ir realumo požymių (CK 6.249 straipsnio 3 dalis) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-335/2013).

35. Kaip jau minėta, savo patirtą žalą negautų pajamų forma apeliantas siejo su prarasta galimybe įvykdyti jam naudingą sandorį konkrečiomis rinkos sąlygomis, t. y. realizuoti ½ žemės sklypo už 1 100 000 Lt. Negautos pajamos apskaičiuotos kaip skirtumas tarp preliminarioje sutartyje sulygtos turto kainos ir ieškinio padavimo metu buvusios turto rinkos vertės. Tuo tarpu atsakovai, atsikirsdami į šį ieškinio reikalavimą, nurodo, kad pagal į bylą pateiktus duomenis (NTA ,,Negrita“ ataskaitą) apelianto žemės sklypo rinkos vertė nuo 2011 m. rugpjūčio 1 d. išaugo, o ne sumažėjo.

36. Pirmosios instancijos teismas apelianto reikalavimus dėl negautų pajamų atlyginimo atmetė sprendęs, kad apeliantas neįrodė negautų pajamų realumo (neįrodė, jog žemės sklypą ketinusi įsigyti G. Š. būtų jį realiai nupirkusi ir turėjo finansines galimybes sumokėti preliminarioje sutartyje nurodytą kainą, bei nepaneigė, jog preliminarioje sutartyje nurodyta turto vertė aiškiai neprotingai viršijo šio turto rinkos vertę), taip pat kad apeliantas neįrodė, jog taikytos laikinosios apsaugos priemonės lėmė apelianto ateities įplaukų praradimą (nepateikė įrodymų, kad, nesudarius pagrindinės sutarties su G. Š., turėjo ketinimų ir ieškojo kitų pirkėjų įsigyti žemės sklypą už tą pačią kainą).

37. Kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas išvadas dėl apelianto negautų pajamų realumo darė nepripažinęs 2010 m. sausio 5 d. preliminarios pirkimo – pardavimo sutarties tariamu sandoriu (sprendimo 34 punktas), t. y. iš esmės pripažinęs nurodytos sutarties galiojimą, šias pirmosios instancijos teismo išvadas pripažįsta stokojančiomis pagrįstumo. Preliminari sutartis yra šalis įpareigojantis sandoris, todėl tokioje sutartyje numatyta turto pardavimo kaina laikytina pajamomis, kurias apeliantas pagrįstai galėjo tikėtis gauti, juolab, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog šalys kelis kartus pratęsė preliminarios sutarties galiojimo terminą, nekeisdamos turto pardavimo kainos. Ta aplinkybė, kad preliminarioje sutartyje numatyta turto pardavimo kaina aiškiai viršijo šio turto rinkos vertę sandorio sudarymo metu, savaime nereiškia, jog tokių pajamų apeliantas negalėjo pagrįstai tikėtis gauti pagal konkretų sudarytą sandorį: pirkimo – pardavimo sutarties šalys, nustatydamos turto pardavimo kainą, nėra ribojamos vidutine turto rinkos verte ir turto kainos neatitiktis vidutinei rinkos vertei savaime nelemia, jog toks sandoris nebus vykdomas. Didesnę nei vidutinė turto rinkos kainą gali lemti tiek išskirtinės tam tikro turto objekto savybės, patrauklios visiems potencialiems pirkėjams, tiek šio turto patrauklumas konkrečiam pirkėjui. Sutiktina, kad siekis įsigyti turtą už akivaizdžiai šio turto rinkos vertę viršijančią kainą, nėra įprastas rinkoje elgesys, todėl akivaizdi sandorio kainos neatitiktis vidutinei turto rinkos kainai gali būti ir viena iš aplinkybių, sudarančių pagrindą teismui abejoti sudaryto sandorio realumu, tačiau šios aplinkybės, kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismo nebuvo analizuojamos ir tariamas 2010 m. sausio 5 d. preliminarios pirkimo – pardavimo sutarties pobūdis nebuvo nustatytas.

38. Kolegija taip pat sutinka su argumentu, kad spręsdamas, jog apeliantas neįrodė, kad G. Š. turėjo finansines galimybes sumokėti preliminarioje sutartyje nurodytą kainą, pirmosios instancijos teismas neteisingai paskirstė šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Sudaryto sandorio realumas (įskaitant ir pirkėjo galimybes tokį sandorį įvykdyti) yra preziumuojamas, kol šis sandoris nėra nuginčytas įstatymų nustatyta tvarka, todėl aplinkybes, susijusias su G. Š. negebėjimu realiai įvykdyti sandorį, šioje byloje turėjo įrodyti sandorio negaliojimu besiremiantys atsakovai. Kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad, kaip matyti iš bylos duomenų, atsakovai bandė vykdyti šią jiems tenkančią įrodinėjimo pareigą prašydami teismo išreikalauti atitinkamus įrodymus (duomenis iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apie G. Š. deklaruotas pajamas), tačiau šis prašymas pirmosios instancijos teismo nebuvo tenkintas.

39. Visgi, nepaisant šios nutarties 37-38 punktuose aptartų pirmosios instancijos teismo argumentacijos trūkumų, apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantas neįrodė, jog atsakovų prašymu taikytos laikinosios apsaugos priemonės lėmė jo ateities įplaukų praradimą. Nors apeliantas šią aplinkybę siejo su turto vertės sumažėjimu per laikotarpį, kuriuo buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, byloje esantys įrodymai šios apelianto įrodinėjamos aplinkybės (turto vertės sumažėjimo) nepagrindžia. Priešingai, kaip matyti iš atsakovų į bylą pateiktų duomenų, apelianto turto rinkos vertė nuo 2011 m. rugpjūčio 1 d. iki ieškinio šioje byloje pareiškimo yra ne sumažėjusi, o priešingai – išaugusi. Tai paneigiančių įrodymų byloje nėra. Tuo tarpu apelianto pasirinktas turto rinkos vertės sumažėjimo įrodinėjimo būdas, lyginat 2010 m. sausio 5 d. preliminarioje pirkimo – pardavimo sutartyje nurodytą turto pardavimo kainą su turto vertintojo nustatyta turto rinkos verte ieškinio pateikimo momentu, kolegijos vertinimu, yra ydingas, kadangi konkreti sandorio kaina nebūtinai atspindi jo sudarymo metu esančią vidutinę turto rinkos vertę (gali būti už ją didesnė ar mažesnė). Šioje byloje iš esmės nepaneigta, kad 2010 m. sausio 5 d. preliminarioje pirkimo – pardavimo sutartyje nurodyta turto pardavimo kaina kelis kartus viršijo šio turto tuometinę rinkos vertę.

40. Kolegijos vertinimu, ta aplinkybė, kad 2010 m. sausio 5 d. preliminari pirkimo – pardavimo sutartis buvo sudaryta sutarus gerokai didesnę nei tuometinė turto rinkos vertė kainą, apeliantui nepagrindus, kad tokią didelę sandorio kainą lėmė išimtinai tik konkrečiai pirkėjai reikšmingos šio turto savybės (ir kad dėl to joks kitas pirkėjas nebūtų sutikęs mokėti tokios kainos), leidžia daryti išvadą, kad, padidėjus apelianto turto rinkos vertei, apeliantui išlieka galimybės sudaryti šio turto perleidimo sandorį ne prastesnėmis, nei buvo numatytos 2010 m. sausio 5 d. preliminarioje pirkimo – pardavimo sutartyje, sąlygomis. Šiuo aspektu kolegija pripažįsta pagrįstais pirmosios instancijos teismo argumentus, kad apeliantas nepateikė jokių įrodymų, jog nesėkmingai ieškojo kitų pirkėjų įsigyti žemės sklypą už minėtą kainą ir kad turtas šiuo metu negali būti parduotas už didesnę kainą, nei 2017 m. balandžio 25 d. UAB ,,Capital vertinimas“ nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitoje nurodyta turto rinkos vertė. Nors apeliantas teigia, kad ieškoti kito turto pirkėjo jam trukdė teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, apeliantui palankus kasacinio teismo sprendimas buvo priimtas dar 2016 m. gruodžio 16 d., o į teismą su ieškiniu nagrinėjamoje byloje apeliantas kreipėsi 2017 m. rugsėjo 22 d., todėl šis apelianto argumentas apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos atmetamas kaip nepagrįstas.

41. Kadangi ta aplinkybė, jog apeliantas neįrodė, kad taikytos laikinosios apsaugos priemonės lėmė konkretaus dydžio jo ateities įplaukų praradimą, yra pakankama apelianto reikalavimui dėl negautų pajamų atmesti, šios nutarties 37-38 punktuose aptarti proceso teisės normų pažeidimai laikytini nesudarančiais pakankamo pagrindo skundžiamai teismo sprendimo daliai, kuria atmestas apelianto ieškinys dėl negautų pajamų atlyginimo, panaikinti (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 328 straipsnis).

Dėl žalos apelianto turėtų išlaidų (sumokėtų netesybų) forma

42. Apelianto reikalavimą, susijusį su sumokėtos netesybų pagal preliminarią sutartį sumos dydį atitinkančios žalos atlyginimo sumos priteisimu pirmosios instancijos teismas atmetė sprendęs, kad apeliantas sumokėjo netesybas G. Š. savo valia ir savo rizika, nesant tam pakankamo pagrindo, todėl negali šios sumos reikalauti iš atsakovų. Kolegija tokias pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadas pripažįsta nepakankamai argumentuotomis.

43. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad teigiant, jog yra aplinkybės, dėl ko netesybų pagal preliminarią sutartį nereikia mokėti, reikia paneigti, kad preliminarioji sutartis neįvykdyta, t. y. įrodyti, kad ji įvykdyta. Kitas teisių gynybos būdas yra įrodyti civilinę atsakomybę šalinančias aplinkybes (pagal CK 6.253 straipsnio 1 dalį civilinė atsakomybė netaikoma, taip pat asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės šiais pagrindais: dėl nenugalimos jėgos, valstybės veiksmų, trečiojo asmens veiksmų, nukentėjusio asmens veiksmų, būtinojo reikalingumo, būtinosios ginties, savigynos) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-335/2013).

44. Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad sprendžiant dėl žalos, padarytos laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, atlyginimo, neturi būti apsiribojama tik tiesioginio priežastinio ryšio taisykle. Kadangi analizuojamas delikto atvejis yra specialusis, o jį įtvirtinanti teisė norma nenustato kitokių sąlygų, tai tokiu atveju negali būti taikomas kitoks priežastinis ryšys nei taikomas kitais deliktų atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-335/2013). Priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos gali būti ne tik tiesioginis, kai dėl teisinę pareigą pažeidusio asmens veiksmų žala atsirado tiesiogiai, bet ir netiesioginis. Netiesioginis priežastinis ryšys yra tada, kai asmens veiksmai (veikimas, neveikimas) nėra vienintelė žalos atsiradimo priežastis, jie tik prisideda prie sąlygų šiai žalai kilti sudarymo, t. y. kartu su kitomis neigiamų padarinių atsiradimo priežastimis pakankamu laipsniu lemia šių padarinių atsiradimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2014).

45. Atsižvelgiant į aptartą kasacinio teismo formuojamą praktiką, kolegijos vertinimu, net ir teismui sprendus, kad apeliantas netesybas pagal preliminarią sutartį sumokėjo nesant tam pakankamo pagrindo, tai savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad tarp apeliantui atsiradusios žalos ir atsakovų neteisėtų veiksmų nėra jokio priežastinio ryšio ir šiuo pagrindu visiškai atmesti apelianto reikalavimą. Esant įrodyta, kad preliminari sutartis nebuvo sudaryta dėl atsakovų prašymų taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, atsakovų neteisėti veiksmai laikytini prisidėjusiais prie sąlygų šiai žalai kilti sudarymo, todėl ši situacija teismo turėtų būti vertinama pagal CK 6.253 straipsnio 5 dalies nuostatas, atsižvelgiant, be kita ko, į teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijus ir tą aplinkybę, kad savo rizika veikusių atsakovų interesams neturi būti teikiamas besąlyginis prioritetas potencialios pirkėjos, kuri dėl sutarties nesudarymo galėjo patirti nuostolių, interesų atžvilgiu.

46. Kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, ta aplinkybė, jog netesybas pagal preliminarią sutartį, šiai sutarčiai esant neįvykdyta, apeliantas sumokėjo geruoju, galėtų būti vertinama kaip apelianto rizikos prisiėmimas tik tuo atveju, jei teismui nekiltų abejonių, kad pirkėjos reikalavimas dėl netesybų priteisimo, kilus šalių ginčui, teismo būtų neabejotinai ir visiškai atmestas. Šiuo aspektu vertinant pardavėjo pagal preliminarią sutartį sąžiningumą, kaip pagrindą atleisti jį nuo netesybų pagal preliminarią sutartį mokėjimo, be kita ko, turi būti įvertinta ir tai, ar apeliantas galėjo numatyti kliūčių būsimo sandorio sudarymui riziką – ši aplinkybė reikšminga dėl to, kad 2010 m. sausio 5 d. preliminari pirkimo – pardavimo sutartis buvo sudaryta prieš pat kylant teisminiam ginčui su atsakovais.

47. Aptartos aplinkybės yra pakankamos spręsti, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria visiškai atmestas apelianto reikalavimas dėl 85 000 Lt žalos turėtų išlaidų forma atlyginimo yra nepagrįsta ir turi būti panaikinta. Atsižvelgiant į šioje nutartyje toliau dėstomus motyvus, sprendimas dėl šio apelianto reikalavimo esmės apeliacinės instancijos teisme negali būti priimtas, todėl, panaikinus šią sprendimo dalį, reikalavimas dėl 85 000 Lt žalos atlyginimo priteisimo grąžinamas iš naujo spręsti pirmosios instancijos teismui.

Dėl tariamo sandorio

48. Vienas iš pagrindinių argumentų, kuriais atsakovai atsikirto į ieškovo šioje byloje pareikštą ieškinį, yra tas, kad apelianto ir G. Š. 2010 m. sausio 5 d. sudaryta preliminari pirkimo – pardavimo sutartis yra tariamas, t. y. niekinis, sandoris. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atsakovų argumentus, susijusius su šios sutarties tariamu pobūdžiu, pripažino pertekliniais ir dėl jų nepasisakė (sprendimo 34 punktas). Kolegija nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu. Priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, 2010 m. sausio 5 d. preliminarios pirkimo – pardavimo sutarties galiojimo klausimas šiai bylai yra esminė aplinkybė, kadangi būtent iš šios sutarties yra kildinamas ieškovo nuostolių atsiradimas. Pripažinus 2010 m. sausio 5 d. preliminarią pirkimo – pardavimo sutartį tariamu sandoriu, jokie ieškovo šioje byloje pareikšti reikalavimai teismo negalėtų būti tenkinami. Būtent dėl šios priežasties, teismui iš naujo sprendžiant klausimą dėl ieškovo reikalavimo dėl 85 000 Lt žalos atlyginimo pagrįstumo, būtina įvertinti ir atsakovų argumentus, susijusius su šio sandorio tariamu pobūdžiu.

49. CK 1.78 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja savo iniciatyva (ex officio). Teismas turi teisę konstatuoti niekinio sandorio negaliojimo faktą ir taikyti padarinius net ir tada, kai dėl to nepareikštas savarankiškas reikalavimas ieškinyje, prašymas šalių procesiniuose dokumentuose ar pareikštas žodžiu; teismas, bylos nagrinėjimo metu nustatęs, kad konkretus sandoris, kuriuo remiasi viena iš bylos šalių, yra niekinis ar niekinė yra tam tikra jo dalis, ex officio konstatuoja niekinio sandorio faktą ir jo teisinius padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2008; 2013 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-546/2013; ir kt.). Kita vertus, kasacinio teismo praktikoje atkreiptas dėmesys ir į tai, jog tais atvejais, kai sandoriai yra niekiniai dėl sandorio šalių valios ydingumo (sandoryje neišreikšta tikroji jų valia), teismui dažnai sudėtinga konstatuoti aplinkybes, sudarančias pagrindą pripažinti sandorį niekiniu, nes tikrieji šalių ketinimai yra neakivaizdūs, žinomi tik sandorį sudarančioms šalims, o kartais – ir specialiai slepiami. Tokiais atvejais siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus, būtina aiškinti sutartį (CK 6.193 straipsnis), nustatyti ir įvertinti reikšmingų aplinkybių visumą: kokia yra sutarties esmė, tikslas, kaip elgėsi šalys, sudarydamos sutartį ir po jos sudarymo, koks yra sutarties sąlygų tarpusavio ryšys ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2011). Todėl savo iniciatyva, nesant ginčo šalies reikalavimo, teismas pripažįsta sandorį niekiniu ir taiko niekinio sandorio teisinius padarinius tik tada, kai nagrinėjant bylą pagrindas pripažinti sandorį niekiniu tampa akivaizdus. Tuo atveju, kai sandoris nėra akivaizdžiai niekinis, teismas imtis nagrinėti ir spręsti proceso šalių ginčą dėl aplinkybių, suponuojančių kokio nors sandorio negaliojimą, bei tirti su tuo susijusius įrodymus gali tik esant šalies reikalavimui pripažinti tokį sandorį negaliojančiu, pareikštam ieškinio ar priešieškinio forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-89/2006; 2009 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2009; 2013 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-483/2013; 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-191-916/2015; ir kt.).

50. Nagrinėjamoje byloje atsakovai priešieškinio dėl 2010 m. sausio 5 d. preliminarios pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia nėra pareiškę, o šį sandorį ginčija atsikirtimų procesine forma. Kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje tariamas 2010 m. sausio 5 d. preliminarios pirkimo – pardavimo sutarties pobūdis nėra akivaizdus (sutartis buvo registruota viešajame registre, byloje yra mokėjimus pagal šią sutartį patvirtinantys bankiniai dokumentai), todėl atsakovai, ginčydami šios sutarties galiojimą, turi pareikšti priešieškinį įstatymų nustatyta tvarka.

51. Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas neatkreipė atsakovų dėmesio į šį jų procesinės pozicijos trūkumą, priešingai, argumentų, susijusių su 2010 m. sausio 5 d. preliminarios pirkimo – pardavimo sutarties tariamumu nurodė neanalizuojantis ne dėl tos priežasties, kad atsakovai nėra pareiškę priešieškinio, bet dėl to, kad šie argumentai, teismo vertinimu, yra pertekliniai. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai vykdė išaiškinimo pareigą, esančią kooperacijos principo sudėtine dalimi. Atsižvelgiant į tai, kad argumentai, susiję su 2010 m. sausio 5 d. preliminarios pirkimo – pardavimo sutarties tariamu pobūdžiu, sudaro atsakovų gynybinės pozicijos pagrindą, šis procesinis pažeidimas turi būti ištaisytas sudarant atsakovams galimybę pareikšti priešieškinį proceso įstatymų nustatyta tvarka. Atsakovams šia teise nepasinaudojus, jų argumentus, susijusius su 2010 m. sausio 5 d. preliminarios pirkimo – pardavimo sutarties negaliojimu, būtų pagrindas atmesti kaip pareikštus netinkama procesine forma ir dėl to neanalizuotinus.

52. Apeliacinės instancijos teismas, būdamas kompetentingas spręsti byloje tiek fakto, tiek teisės klausimus, paprastai turi pats ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytus pažeidimus, tačiau, įvertinus šioje byloje nustatytų pažeidimų pobūdį (teismas apskritai nesprendė dėl 2010 m. sausio 5 d. preliminarios pirkimo – pardavimo sutarties galiojimo, šiam klausimui išspręsti reikalinga, kad atsakovams būtų sudaryta galimybė pareikšti priešieškinį proceso įstatymų nustatyta tvarka; tik išsprendus klausimą dėl sutarties galiojimo bus galima spręsti dėl ieškovo reikalavimo dėl žalos atlyginimo turėtų išlaidų forma priteisimo), konstatuotina, kad nustatyti pažeidimai apeliacinės instancijos teisme negali būti pašalinti, todėl ši bylos dalis grąžinama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

53. Grąžindamas bylos dalį iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, apeliacinės instancijos teismas nesprendžia dėl šalių bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, kadangi šis klausimas turės būti sprendžiamas teismui priėmus galutinį sprendimą dėl visų ieškovo pareikštų reikalavimų.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 19 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovo A. N. reikalavimas dėl 85 000 Lt žalos turėtų išlaidų forma atlyginimo, taip pat sprendimo dalį, kuria iš ieškovo A. N. atsakovui A. S. priteistos bylinėjimosi išlaidos ir šią bylos dalį perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 19 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.