Vilniaus apygardos teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovui A. N., atsakovui A. S. (A. S.), atsakovų atstovui advokatui Pauliui Bružui, atsakovei pagal priešieškinį G. Š., šios atsakovės atstovui advokato padėjėjui Evaldui Navickui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo A. N. ieškinį atsakovams A. S. (A. S.) ir R. S. (R. S.) dėl nuostolių atlyginimo ir atsakovų A. S. (A. S.) ir R. S. (R.S.) priešieškinį ieškovui A. N., atsakovei pagal priešieškinį G. Š. dėl preliminariosios pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

4. Atsakovai 2019 m. vasario 21 d. pareiškė priešieškinį, prašydami ieškovo ir atsakovės pagal priešieškinį G. Š. sudarytą 2010 m. sausio 5 d. preliminariąją pirkimo-pardavimo sutartį pripažinti niekine ir negaliojančia ab initio kaip tariamą sandorį (CK 1.86 straipsnis).

II. Pirmosios instancijos sprendimo esmė

8. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. vasario 19 d. sprendimu ieškinį dėl nuostolių atlyginimo atmetė, priteisė iš ieškovo A. N. atsakovo A. S. naudai 1 500 Eur bylinėjimosi išlaidų.

9. Teismas pripažino nepagrįstu ieškovo argumentą, kad atsakovai buvo pareiškę ieškinį piktnaudžiaudami savo procesinėmis teisėmis ir kad ieškinys buvo aiškiai nepagrįstas, atsižvelgdamas į tai, kad nuo 2010 m. iki 2016 m. gruodžio 16 d., kai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priėmė galutinę nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-520-421/2016, tarp šalių vykusį teisminį ginčą teismai sprendė skirtingai ir ieškinio aiškaus nepagrįstumo fakto nekonstatavo.

10. Teismas nurodė, kad atsakovai neprivalėjo nuolat tikrinti nekilnojamojo turto registro duomenų, nes neketino sudaryti su ieškovu sandorių, tuo tarpu pagal bylos ir teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis ieškovas procesiniuose dokumentuose apie sudarytą preliminarią sutartį dėl jam priklausančio žemės sklypo pirmą kartą nurodė tik 2011 m. gruodžio 30 d. prašyme teismui dėl galimų nuostolių užtikrinimo. Įvertinęs tai, kad 2010 m. sausio 5 d. preliminarioji sutartis buvo išviešinta registre tik 2012 m. kovo 27 d., teismas konstatavo, kad, vadovaujantis CK 1.75 straipsnio 2 dalimi, ieškovas negalėjo šia sutartimi remtis. Ieškovui neatskleidus Preliminariosios sutarties sudarymo fakto iki prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones arba nedelsiant po tokių priemonių pritaikymo, ieškovas pats prisiėmė galimų nuostolių atsiradimo riziką, o atsakovai neturėjo pakankamo pagrindo manyti, jog dėl pritaikytų laikinųjų pasaugos priemonių ieškovas galėtų patirti realius nuostolius, todėl nepažeidė pareigos veikti rūpestingai. Šį faktą atskleidus praėjus beveik dviem metams po preliminarios sutarties sudarymo, teismų procesiniuose sprendimuose buvo padarytos išvados, kad A. N. galimą nuostolių dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių atsiradimą nepagrįstai sieja su Preliminariosios sutarties pakeitimuose nustatytais įsipareigojimais: jis žinojo apie vykstantį teisminį ginčą ir jam pritaikytą draudimą disponuoti parduodamu žemės sklypu, todėl turėjo įvertinti pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties nesudarymo ir iš to atsirandančių nuostolių riziką.

11. Teismas vertino, kad ieškovo prievolės įvykdymas, sumokant G. Š. 85 000 Lt (24 617,70 Eur) pagal Preliminariosios sutarties sąlygas, nesudaro pagrindo pripažinti atsakovus atsakingais už ieškovo patirtas išlaidas. Atsižvelgdamas į tai, kad pagrindinė sutartis nesudaryta ne dėl ieškovo atsisakymo tokią sutartį sudaryti, o dėl objektyvių, nuo ieškovo valios nepriklausančių, priežasčių – byloje pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, kurios, netrukdė šalims tęsti bendradarbiavimą, teismas sprendė, jog ieškovas netesybas G. Š. sumokėjo savo valia ir savo rizika, nesant tam pakankamo pagrindo.

12. Teismas priėjo prie išvados, kad ieškovas neįrodė prarastos galimybės parduoti žemės sklypą už preliminarioje sutartyje nurodytą kainą (1 100 000 Lt (318 582,02 Eur)), nes: 1) nepateikė įrodymų ir nesirėmė aplinkybėmis, jog, nesudarius pagrindinės sutarties su G. Š., turėjo ketinimų ir ieškojo kitų pirkėjų žemės sklypui už tą pačią kainą parduoti; 2) neįrodė, kad žemės sklypą ketinusi įsigyti G. Š. būtų jį realiai nupirkusi ir turėjo finansines galimybes sumokėti preliminarioje sutartyje nurodytą kainą; 3) nepaneigė, jog preliminarioje sutartyje nurodyta turto vertė aiškiai neprotingai viršijo šio turto rinkos vertę (pagal atsakovų pateiktą turto individualaus vertinimo ataskaitą 2011 m. rugpjūčio mėn. šio turto vertė buvo 312 000 Lt (90 361,5 Eur), o 2010 m. preliminarioje sutartyje 1/2 žemės sklypo dalies vertė buvo nurodyta 318 582 Eur). Teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė nei negautų pajamų fakto, nei priežastinio ryšio tarp atsakovų neteisėtų veiksmų ir įrodinėtų negautų pajamų.

III. Apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

Motyvuojamoji dalis

IV. Pirmosios instancijos teismo, išnagrinėjusio bylos dalį iš naujo, nustatytos faktinės aplinkybės, argumentai ir išvados

16. Byloje nustatyta, kad nagrinėjamos bylos atsakovai 2010 m. sausio 29 d. kreipėsi į Vilniaus miesto 2 apylinkės teismą, prašydami pripažinti negaliojančia 2004 m. liepos 7 d. valstybinės žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutartį Nr. P01/2004-1000, sudarytą nagrinėjamos bylos ieškovo ir valstybės, bei taikyti restituciją natūra. Taip pat atsakovai prašė pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti nagrinėjamos bylos ieškovui disponuoti 0,9163 ha ploto žemės sklypu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiu (duomenys neskelbtini).

17. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2010 m. vasario 1 d. nutartimi pritaikė atsakovų prašytą taikyti laikinąją apsaugos priemonę. Vilniaus apygardos teismas 2010 m. rugsėjo 6 d. nutartimi nutraukė apeliacinį procesą, pradėtą pagal nagrinėjamos bylos ieškovo atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. vasario 1 d. nutarties. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. kovo 24 d. nutartimi byla pagal teismingumą perduota Vilniaus apygardos teismui.

18. 2011 m. vasario 4 d. nagrinėjamos bylos ieškovas pateikė teismui prašymą dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo (t. 1, b. l. 26-27). Vilniaus apygardos teismas 2011 m. vasario 10 d. nutartimi ieškovo prašymą panaikinti laikinąsias apsaugos priemones atmetė (t. 1, b. l. 30-31). Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs bylą pagal ieškovo atskirąjį skundą, 2011 m. gegužės 5 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 10 d. nutartį paliko nepakeistą (t. 1, b. l. 32-33). Šio proceso metu ieškovas nesirėmė aplinkybėmis, susijusiomis su jo ir atsakovės pagal priešieškinį G. Š. 2010 m. sausio 5 d. sudaryta preliminariąja pirkimo-pardavimo sutartimi.

19. 2011 m. gruodžio 30 d. ieškovas pateikė teismui prašymą užtikrinti jo galimus nuostolius dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Prašymas buvo grįstas ieškovo ir G. Š. 2010 m. sausio 5 d. sudaryta preliminariąja pirkimo-pardavimo sutartimi ir iš jos kylančia ieškovo pareiga sumokėti G. Š. 85 000 Lt (24 617,70 Eur) netesybų (t. 1, b. l. 34-35). Vilniaus apygardos teismas 2012 m. sausio 12 d. nutartimi prašymą atmetė, konstatavęs, kad preliminarioji sutartis, kuria remiasi ieškovas, neįregistruota viešajame registre, todėl negali būti panaudota prieš atsakovus (t. 1, b. l. 36-37).

20. 2012 m. balandžio 10 d. ieškovas pateikė teismui pakartotinį prašymą užtikrinti jo galimus nuostolius dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (t. 1, b. l. 44-45). Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gegužės 7 d. nutartimi šį ieškovo prašymą atmetė (t. 1, b. l. 39-40).

21. 2013 m. gruodžio 30 d. ieškovas prašymą užtikrinti jo galimus nuostolius dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pateikė apeliacinės instancijos teismui. Prašyme nurodė, kad dėl užsitęsusio bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ir pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis nustatyto draudimo disponuoti jam priklausančiu žemės sklypu jis patyrė realius nuostolius: 80 000 Lt tiesioginių nuostolių ir 1 100 000 Lt netiesioginių nuostolių negautų pajamų forma, ieškovui negalėjus įvykdyti 2010 m. sausio 5 d. preliminariąja sutartimi ir susitarimais dėl šios sutarties pakeitimo prisiimtų įsipareigojimų bei nepardavus 1/2 žemės sklypo potencialiam pirkėjui (t. 1, b. l. 46-49).

22. Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. sausio 7 d. atmetė ieškovo prašymą. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ieškovas nuostolių, galimų dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, atsiradimą nepagrįstai sieja su preliminariosios sutarties pakeitimuose nustatytais įsipareigojimais. Teismo vertinimu, sudarydamas 2010 m. sausio 5 d. preliminariosios sutarties dėl ginčo žemės sklypo pirkimo-pardavimo pakeitimus, ieškovas žinojo apie vykstantį teisminį ginčą ir jam pritaikytą draudimą disponuoti parduodamu žemės sklypu, todėl turėjo įvertinti pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties nesudarymo ir iš to atsirandančių nuostolių riziką. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad preliminariosios sutarties šalys ne kartą pratęsinėjo pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo terminą, žinodamos apie ieškovui nustatytą draudimą disponuoti parduodamu žemės sklypu, šalys ir toliau bendradarbiauja, derina pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo galimybes pasibaigus teisminiam ginčui (t. 1, b. l. 149-152).

23. Byla, kurioje ieškovas atžvilgiu buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, galutinai išspręsta Lietuvos Aukščiausiajam Teismo 2016 m. gruodžio 16 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-520-421/2016, kuria panaikintas Lietuvos apeliacinio 2016 m. gegužės 9 d. sprendimas patenkinti atsakovų ieškinį dėl valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, ir paliktas galioti Vilniaus apygardos teismo sprendimas, kuriuo atsakovų ieškinys dėl nurodytos sutarties negaliojimo atmestas (t. 1, b. l. 51-98).

24. Juridinių asmenų registro duomenimis, laikinosios apsaugos priemonės – draudimas ieškovui perleisti nuosavybės teisę į ginčo žemės sklypo dalį, galiojo nuo 2010 m. vasario 9 d. iki 2017 m. sausio 3 d.

25. Ieškovas 2017 m. rugsėjo 22 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovų 252 699,72 Eur nuostolių, patirtų dėl išnagrinėtoje byloje atsakovų prašymu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo. Nuostolių faktą ir dydį ieškovas įrodinėja į bylą pateikta jo ir G. Š. 2010 m. sausio 5 d. sudaryta preliminariąja pirkimo-pardavimo sutartimi, kuria šalys susitarė iki 2010 m. balandžio 5 d. sudaryti pagrindinę sutartį, ieškovas įsipareigojo parduoti G. Š. 1/2 dalį žemės sklypo (duomenys neskelbtini), už 1 100 000 Lt, o G. Š. įsipareigojo Preliminarios sutarties užtikrinimui sumokėti 85 000 Lt (t. 1, b. l. 157-158). Pagal Preliminariosios sutarties 6 punktą, pardavėjui (ieškovui) atsisakius parduoti žemės sklypo dalį, jis įsipareigoja grąžinti pirkėjai šios sumokėtus 85 000 Lt per 3 dienas nuo pareikalavimo ir sumokėti 85 000 Lt netesybų (baudą).

26. Nekilnojamojo turto registre 2010 m. sausio 5 d. Preliminarioji sutartis įregistruota 2012 m. kovo 27 d. (t. 1, b. l. 11).

27. Iš pateiktų į bylą rašytinių įrodymų matyti, kad ieškovas 2010 m. vasario 23 d. pranešė G. Š., jog iki Preliminariojoje sutartyje nustatyto termino (iki 2010 m. balandžio 5 d.) negalės pasirašyti 1/2 dalies žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties, nes dėl nuosavybės teisės į žemės sklypą prasidėjo teisminis ginčas ir žemės sklypui pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – draudimas juo disponuoti; prie rašto pridėta 2010 m. vasario 1 d. nutartis; rašte nurodyta, kad ieškovas jam pareikštą reikalavimą laiko nepagrįstu ir neteisėtu bei prašo plaukti, kol baigsis teismo procesas ir bus galima pasirašyti 1/2 dalies žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį (t. 1, b. l. 156). G. Š. 2010 m. kovo 3 d. rašte nurodė, kad, susiklosčius tokioms aplinkybėms, sutinka toliau plėtoti Preliminariąją sutartį pagal aptartą projektą ir atidėti pagrindinės sutarties sudarymo terminą, tačiau ne ilgiau kaip iki 2010 m. gruodžio 15 d.; rašte pažymėta, kad, nepasirašius pagrindinės sutarties dėl pardavėjo kaltės, bus prašoma grąžinti visą sumokėtą avansą, be to, numatytą netesybų sumą (t. 1, b. l. 38, 155).

28. Šalys 2010 m. kovo 8 d. pakeitė Preliminariąją sutartį, pratęsdamos terminą pagrindinei sutarčiai sudaryti iki 2010 m. gruodžio 15 d. (t. 1, b. l. 13). 2010 m. gruodžio 14 d. G. Š. paprašė sugrąžinti jai pagal Preliminariąją sutartį sumokėtus 85 000 Lt, taip pat sumokėti 85 000 Lt netesybų (t. 1, b. l. 41-42). 2010 m. gruodžio 15 d. raštu ji patvirtino 85 000 Lt sumokėto avanso grąžinimo faktą (t. 1, b. l. 14). 2010 m. gruodžio 22 d. G. Š. pateikė ieškovui naujos preliminarios sutarties projektą, kuriame siūlė padidinti pardavėjo mokėtinų netesybų sumą iki 100 000 Lt; 1/2 žemės sklypo dalies pardavimo kainos – 1 100 000 Lt – nesiūlė keisti (t. 1, b. l. 16-17). Ieškovas 2011 m. sausio 4 d. rašte nurodė nesutinkantis su G. Š. pateikto preliminariosios sutarties projekto sąlygomis, be kita ko, dėl netesybų dydžio, taip pat nenumatytos galimybės netesybas taikyti ir pirkėjai, bei pateikė savo preliminarios sutarties projektą, kuriame siūlė pagrindinės sutarties sudarymo terminą nustatyti iki 2012 m. gruodžio 15 d., taip pat numatyti, kad atsisakymo sudaryti pagrindinę sutartį atveju tiek pardavėjas, tiek pirkėja mokės vienodo dydžio netesybas – 85 000 Lt (t. 1, b. l. 18, 19-20). 2011 m. gruodžio 23 d. G. Š. pateikė ieškovui pretenziją, kuria pareikalavo, be jau grąžintos 85 000 Lt avanso sumos, iki 2012 m. kovo 1 d. sumokėti 2010 m. sausio 5 d. Preliminariojoje sutartyje numatytą netesybų sumą – 85 000 Lt (t. 1, b. l. 21).

29. Šalys 2012 m. vasario 6 d. sudarė susitarimą dėl 2010 m. sausio 5 d. Preliminariosios sutarties pakeitimo, kuriuo susitarė, kad pardavėjas (ieškovas) iki 2012 m. vasario 15 d. sumokės pirkėjai 20 000 Lt sumą, skirtą galimiems pirkėjos nuostoliams dėl pagrindinės sutarties nesudarymo, užtikrinti; pirkėjai gavus 20 000 Lt, šalys iki 2012 m. kovo 31 d. atskiru susitarimu pratęs Preliminariosios sutarties galiojimo datą iki 2012 m. gruodžio 31 d.; pardavėjui laiku pasirašius pagrindinę sutartį, 20 000 Lt suma jam bus grąžinta per 5 dienas (t. 1, b. l. 28-29). 2012 m. vasario 8 d. ieškovas pavedimu sumokėjo G. Š. 20 000 Lt sumą (t. 1, b. l. 99).

30. 2013 m. lapkričio 18 d. ieškovas baniniu pavedimu sumokėjo G. Š. 60 000 Lt sumą pagal 2010 m. sausio 5 d. sutartį (t. 1, b. l. 100).

31. G. Š. 2014 m. sausio 2 d. raštu informavo ieškovą, kad nutraukia 2010 m. sausio 5 d. Preliminariąją sutartį, kurios įvykdymo terminai buvo pratęsti net keturis kartus, dėl pardavėjo kaltės ir reikalauja iki 2014 m. kovo 31 d. sumokėti likusią 5 000 Lt netesybų sumą (t. 1, b. l. 43). Abiejų šalių pasirašytame rašte nurodyta, kad likusią 5 000 Lt netesybų sumą ieškovas G. Š. sumokėjo 2014 m. kovo 18 d., taip visiškai padengdamas Preliminariojoje sutartyje numatytas 85 000 Lt dydžio netesybas (t. 1, b. l. 50).

32. Šalys 2014 m. kovo 24 d. susitarimu patvirtino, kad Preliminarioji sutartis su visais jos pakeitimais nutraukiama, šalys viena kitai pretenzijų neturi, ieškovas yra sumokėjęs 85 000 Lt netesybų (2012 m. vasario 8 d – 20 000 Lt, 2013 m. lapkričio 18 d. – 60 000 Lt, 2014 m. kovo 18 d. – 5 000 Lt) (t. 1, b. l. 101).

Dėl 2010 m. sausio 5 d. preliminariosios sutarties pripažinimo tariamu sandoriu

33. Apeliacinės instancijos teismui grąžinus bylos dalį nagrinėti iš naujo, atsakovai, atsižvelgdami į apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstytus išaiškinimus, pareiškė priešieškinį, kuriuo prašo 2010 m. sausio 5 d. Preliminariąją sutartį, sudarytą ieškovo A. N. ir atsakovės pagal priešieškinį G. Š., pripažinti negaliojančia kaip tariamą sandorį (CK 1.86 straipsnis). Atsakovų įsitikinimu, Preliminarioji sutartis sudaryta dėl akių, atgaline data, neketinant sukurti joje numatytų teisinių padarinių, o siekiant pasipelnyti iš atsakovų, kitoje civilinėje byloje ginčijusių ieškovo sudarytą valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį ir prašiusių taikyti laikinąsias apsaugos priemones – draudimą disponuoti ginčo žemės sklypu.

34. Atsižvelgdamas į tai, kad būtent iš Preliminariosios sutarties neįvykdymo ieškovas kildina reikalaujamus atlyginti nuostolius, sumokant atsakovei šioje sutartyje nustatyto dydžio netesybas, teismas pirmiausia pasisako dėl priešieškinio, nes, pripažinus Preliminariąją sutartį tariamuoju sandoriu, neliktų pagrindo spręsti dėl ieškinio reikalavimo atlyginti nuostolius, grindžiamus negalėjimu įvykdyti šią sutartį dėl atsakovų prašymu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių.

49. Išdėstytų motyvų pagrindu teismas nepripažįsta pagrįstais atsakovų argumentų, kad Preliminariosios sutarties neišviešinimas ilgą laikotarpį, nesirėmimas ja, prašant panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, leidžia teigti, jog ši sutartis buvo pasirašyta atgaline data.

51. Dėl atsakovų argumentų, kad tariamą Preliminariosios sutarties pobūdį patvirtina ir ieškovo pozicijos išnagrinėtoje civilinėje byloje dėl valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia bei nagrinėjamoje byloje nenuoseklumas, pažymėtina tai, jog civilinėje byloje, kurioje buvo sprendžiamas 2004 m. liepos 7 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties teisėtumo klausimas, buvo reikšmingos šios sutarties sudarymo metu egzistavusios faktinės ir teisinės aplinkybės. Tai pabrėžė ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2016 m. gruodžio 16 d. nutarties 46 punkte, galutinai išspręsdama šalių ginčą dėl 2004 m. liepos 7 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties teisėtumo. Taigi nurodytoje civilinėje byloje ieškovas neturėjo atskleisti ateities ketinimų, planų, susijusių su ginčo žemės sklypo naudojimu, valdymu, disponavimu juo po 2004 m. liepos 7 d. sudarymo. Dėl to toje byloje ieškovo teikti paaiškinimai nelaikytini teisiškai reikšmingais, sprendžiant dėl atsakovų įrodinėjamo Preliminariosios sutarties tariamo pobūdžio.

60. Teismas, išanalizavęs turto vertintojos J. Ž. parengto Ekspertinio tyrimo medžiagą, šios turto vertintojos paaiškinimus, duotus teismo posėdyje, atmeta kaip nepagrįstus atsakovų argumentus, kad ginčo žemės sklypo rinkos vertė privalėjo būti nustatyta tik pagal 2010 m. sausio 5 d. buvusį šio sklypo naudojimo pobūdį (inžinerinės infrastruktūros teritorija (garažui statyti ir eksploatuoti), neatsižvelgiant į galimą maksimalų ir geriausią panaudojimą, vadovaujantis Vilniaus miesto bendrojo plano iki 2015 metų sprendiniais. Jau nurodyta, kad atsakovė, sutardama dėl ginčo žemės sklypo dalies pirkimo, turėjo ilgalaikės investicijos tikslą, vadinasi, mokėtinos kainos dydį lėmė ateities planai, tikintis pakeisti šio žemės sklypo naudojimo pobūdį į komercinės paskirties objektų statybos, ir toks ketinimas buvo realus, atsižvelgiant į Vilniaus miesto bendrojo plano sprendinius. Be to, kaip jau nurodyta, atsakovų užsakymu UAB „Negrita“ atlikto ginčo žemės sklypo vertinimo 2011 m. rugpjūčio 8 d. ataskaitoje dėl vertinamo turto panaudojimo perspektyvų nurodyta, jog galimi visi kitos paskirties žemės naudojimo būdai; perspektyvoje pakeitus sklypo paskirtį, galima komercinės paskirties pastatų statyba (t. 2, b. l. 17).

63. Dalyvaujantys byloje asmenys nepateikė teismui papildomų įrodymų, kurie galėtų pašalinti pirmiau aptartų bylos duomenų prieštaravimus dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini). Teismas, siekdamas kiek galima objektyviau išsiaiškinti galimą ginčo žemės sklypo rinkos vertę, atsižvelgia į tai, kad, be lyginamojo objekto – žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Ekspertinio tyrimo 2.7.6 lentelėje nurodytų kitų lyginamųjų objektų Nr. 1 ir Nr. 2 pardavimo kainos – panašios, žemės sklypo (duomenys neskelbtini), kuris parduotas 2009 m. spalio 10 d., 1 aro pardavimo kaina netgi 2307 Eur didesnė už žemės sklypo (duomenys neskelbtini), 1 aro pardavimo kainą pagal 2008 m. gruodžio mėnesio sandorį. Atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytus argumentus dėl Ekspertinį tyrimą atlikusios nekilnojamojo turto vertintojos pasirinktų tyrimo ir vertinimo kriterijų, kurie, teismo nuomone, yra tinkami, sprendžiant dėl Preliminariojoje sutartyje numatytos ginčo žemės sklypo pardavimo kainos atitikties galimai šio sklypo rinkos vertei, teismas remiasi Ekspertinio tyrimo medžiagoje pateiktais duomenimis, kaip pakankamai informatyviais ir patikimais.

64. Pažymėtina tai, kad Ekspertinio tyrimo išvadoje nustatyta galima ginčo žemės sklypo vertė yra artima valstybės įmonės Registrų centro masinio vertinimo būdu 2011 m. spalio 21 d. nustatytai šio žemės sklypo rinkos vertei – 681 766 Eur (t. 1, b. l. 142). Taigi 1/2 dalies šio žemės sklypo vidutinė rinkos vertė, nustatyta 2011 m. spalio 21 d. masinio vertinimo būdu, – 340 883 Eur.

65. Dėl atsakovų prašymo vadovautis artimiausiu Preliminariosios sutarties sudarymo datai UAB „Negrita“ ginčo žemės sklypo vertinimu 2011 m. rugpjūčio 8 d., pagal kurį šio žemės sklypo vertė – tik 45 180 Eur (312 000 Lt) (t. 2, b. l. 9-34), nurodytina tai, kad teismas neturi pagrindo pripažinti šį ginčo turto rinkos vertės nustatymą patikimu jau vien dėl to, jog nėra pagrįsto paaiškinimo, kodėl individualaus vertinimo būdu nustatyta žemės sklypo vertė net 15 kartų mažesnė už aptariamo sklypo vertę, nustatytą artimu laikotarpiu (2011 m. spalio 21 d.) masinio vertinimo būdu. Pažymėtina tai, kad nurodyta turto vertinimo ataskaita – neišsami, parinkti lyginamieji objektai nelaikytini panašiais į ginčo žemės sklypą (t. 2, b. l. 22).

68. Teismas pažymi, kad bylos nagrinėjimo metu nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą abejoti aptartų šalių veiksmų, susijusių su Preliminariosios sutarties vykdymu, realumu, nėra jokio pagrindo manyti, jog tiek daug šalių viena kitai adresuotų raštų buvo parengta atgaline data, ruošiantis teikti atsakovams ieškinį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patirtų nuostolių atlyginimo (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis). Aptartų ginčo šalių rašytinių dokumentų turinio analizė, teismo vertinimu, neabejotinai patvirtina, kad šie dokumentai surašyti realiu laiku, Preliminariosios sutarties šalims dedant pastangas įgyvendinti joje įtvirtintą susitarimą dėl 1/2 dalies ginčo žemės sklypo pirkimo-pardavimo, laukiant teismo proceso dėl valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties pabaigos ir šiame procese pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės (draudimo disponuoti ginčo žemės sklypu) panaikinimo.

69. Pabrėžtina tai, kad ieškovas didžiąją dalį mokėjimų pagal Preliminariąją sutartį atliko bankiniais pavedimais, nenustatyta pagrindo abejoti nei dėl šių mokėjimų atlikimo realumo, nei datų, kada šie mokėjimai atlikti. Akcentuotina ir tai, kad atsakovės pateiktose į bylą 2012, 2013 metų pajamų deklaracijose, be kita ko, deklaruotos iš ieškovo gautos netesybų sumos: 2012 m. – 20 000 Lt, 2013 m. – 60 000 Lt (t. 3, b. l. 12, 16). Tokie bylos duomenys neabejotinai patvirtina Preliminariosios sutarties vykdymą ir paneigia atsakovų įrodinėjamą šis sutarties tariamą pobūdį.

70. Teismas, išanalizavęs ir įvertinęs byloje surinktų duomenų visumą, konstatuoja, kad nenustatyta pagrindo Preliminariąją sutartį pripažinti niekine ir negaliojančia kaip tariamą sandorį (CK 1.86 straipsnis), nes atsakovų įvardytos aplinkybės neįrodo, jog ginčijama sutartis buvo sudaryta dėl akių, nesiekiant sukurti joje numatytų teisinių padarinių, tuo tarpu ieškovo ir atsakovės pateikti į bylą rašytiniai įrodymai neabejotinai patvirtina, kad šios sutarties šalys realiai įgyvendino joje nustatytas teises ir pareigas, siekdamos Preliminariojoje sutartyje įtvirtintų teisinių padarinių (CK 6.165 straipsnis; CPK 12, 178 straipsniai, 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis). Išdėstytų motyvų pagrindu atsakovų priešieškinis dėl Preliminariosios sutarties pripažinimo negaliojančia atmestinas.

Dėl deliktinės atsakomybės pagal CPK 146 straipsnio 2 dalį taikymo sąlygų

71. Nenustačius Preliminarios sutarties negaliojimo, spręstina dėl ieškovo reikalavimo priteisti iš atsakovų 24 617,70 Eur (85 000 Lt) nuostolių, patirtų sumokėjus potencialiai pirkėjai Preliminariojoje sutartyje nustatyto dydžio netesybas, kai dėl atsakovų prašymu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių nebuvo galimybės sudaryti pagrindinę ginčo žemės sklypo dalies pirkimo-pardavimo sutartį.

72. CPK 146 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atsakovas turi teisę įsiteisėjus sprendimui, kuriuo ieškinys atmestas, reikalauti, kad ieškovas atlygintų nuostolius, kuriuos atsakovas patyrė dėl ieškovo prašymu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Šioje teisės normoje įtvirtinta procesą civilinėje byloje pralaimėjusios šalies civilinė atsakomybė, kurios tikslas – atlyginti (kompensuoti) procesą laimėjusiai šaliai nuostolius, atsiradusius dėl pralaimėjusios procesą šalies prašymu teismo taikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Ieškinio atmetimas yra būtina atsakovo patirtų nuostolių atlyginimo sąlyga, nes ieškovas, prieš pateikdamas ieškinį, reikšdamas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, suvokia, kad tokio prašymo tenkinimas dar nereiškia ieškinio pagrįstumo. Dėl to tokiu atveju ieškovas, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ginčo išsprendimo, veikia savo rizika ir turi pareigą atlyginti atsakovui atsiradusius nuostolius.

73. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad CPK 147 straipsnio 3 dalies (redakcija, galiojusi iki 2011 m. rugsėjo 30 d., CPK 146 straipsnio 2 dalies redakcija, galiojanti nuo 2011 m. spalio 1 d.) normos taikymo sąlygos yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, kuriuo kreditoriaus, prašiusio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ieškinys atmestas, ir nuostoliai, kuriuos skolininkas patyrė dėl laikinųjų apsaugos priemonių. Taigi, naudodamasis CPK 147 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta teise ir reikšdamas ieškinį po ginčo, kurį nagrinėjant buvo taikomos laikinosios apsaugos priemonės, išnagrinėjimo jo naudai, ieškovas turi įrodyti nuostolių atsiradimo faktą ir dydį bei priežastinį ryšį su taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis, nes gali būti atlyginami tik tie realūs ieškovo patirti nuostoliai, kurie susidarė kaip laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tiesioginė pasekmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-449-684/2016). CPK 146 straipsnio 2 dalies pagrindu deliktinė atsakomybė taikoma nenustatant jos sąlygos – kaltės, nes tai yra ieškovo atsakomybės už jo rizika atliktus veiksmus atvejis; spręsdamas dėl civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civiliniame procese, teismas turi nustatyti šias civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-213-313/2017). Nuostolių atsiradimo faktą ir dydį bei priežastinį ryšį su taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis turi įrodyti ieškovas.

74. Kasacinio teismo praktikoje neteisėtais veiksmais kaip civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, sąlyga pripažįstamas asmens, prašiusio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, bendrojo pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas, patvirtinamas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, kuriuo jo reikalavimai pripažinti nepagrįstais ir atmesti. Nustačius, jog atsakovo turtinių teisių suvaržymo pagrindas neteisėtas, nes ieškinys pripažintas nepagrįstu, rizikos dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimų padarinių atlyginimo nustatymas atitinka proceso šalių teisių ir interesų lygiateisiškumo, proceso rungimosi ir dispozityvumo principus, pagal kuriuos šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi šio CPK nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis (CPK 13, 17 straipsniai). Dėl to ieškovas, kreipdamasis į teismą ir prašydamas suvaržyti priešingos šalies teises, kad būtų užtikrintas jo interesų gynimas, turi numatyti, kad, neįrodžius savo reikalavimo pagrįstumo, jam gali tekti atlyginti atsakovui dėl taikyto suvaržymo patirtus nuostolius, t. y. ieškovas veikia savo rizika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-335/2013).

75. Dėl priežastinio ryšio kasacinio teismo išaiškinta, kad, sprendžiant dėl žalos, padarytos laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, atlyginimo, neturi būti apsiribojama tik tiesioginio priežastinio ryšio taisykle. Kadangi analizuojamas delikto atvejis yra specialusis, o jį įtvirtinanti teisė norma nenustato kitokių sąlygų, tai tokiu atveju negali būti taikomas kitoks priežastinis ryšys nei taikomas kitais deliktų atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-335/2013). Priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos gali būti ne tik tiesioginis, kai dėl teisinę pareigą pažeidusio asmens veiksmų žala atsirado tiesiogiai, bet ir netiesioginis. Netiesioginis priežastinis ryšys yra tada, kai asmens veiksmai (veikimas, neveikimas) nėra vienintelė žalos atsiradimo priežastis, jie tik prisideda prie sąlygų šiai žalai kilti sudarymo, t. y. kartu su kitomis neigiamų padarinių atsiradimo priežastimis pakankamu laipsniu lemia šių padarinių atsiradimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2014).

76. Šią bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad, esant nustatytai aplinkybei, jog laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos atsakovų, kurių reikalavimas vėliau buvo atmestas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, prašymu, yra įrodyti atsakovų neteisėti veiksmai – viena iš trijų būtinų civilinės atsakomybės pagal CPK 146 straipsnio 2 dalį sąlygų (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. vasario 15 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e2A-68-823/2019, 31 punktas).

77. Dėl antrosios būtinos sąlygos – priežastinio ryšio – apeliacinės instancijos teismas, remdamasis kasacinio teismo praktika, pažymėjo, kad, net ir teismui sprendus, jog ieškovas netesybas pagal Preliminariąją sutartį sumokėjo nesant tam pakankamo pagrindo, tai savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, jog tarp ieškovui atsiradusios žalos ir atsakovų neteisėtų veiksmų nėra jokio priežastinio ryšio, ir šiuo pagrindu visiškai atmesti ieškovo reikalavimą. Kai yra įrodyta, kad Preliminarioji sutartis nebuvo sudaryta dėl atsakovų prašymu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, atsakovų neteisėti veiksmai laikytini prisidėjusiais prie sąlygų šiai žalai kilti sudarymo, todėl ši situacija teismo turėtų būti vertinama pagal CK 6.253 straipsnio 5 dalies nuostatas, atsižvelgiant, be kita ko, į teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijus ir tą aplinkybę, jog savo rizika veikusių atsakovų interesams neturi būti teikiamas besąlyginis prioritetas potencialios pirkėjos, kuri dėl sutarties nesudarymo galėjo patirti nuostolių, interesų atžvilgiu (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. vasario 15 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e2A-68-823/2019, 45 punktas). Taigi apeliacinės instancijos teismas konstatavo ir priežastinio ryšio tarp atsakovų neteisėtų veiksmų, reikalaujant taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ir ieškovui atsiradusios žalos, nesudarius Preliminariosios sutarties ir dėl to sumokėjus potencialiai pirkėjai sutartyje numatytas netesybas, buvimą.

78. Nagrinėjamu atveju ieškovas pateikė pakankamai įrodymų, pagrindžiančių ir trečiąją būtiną civilinės atsakomybės pagal CPK 146 straipsnio 2 dalį sąlygą – reikalaujamos žalos faktą ir dydį, t. y. kad realiai sumokėjo potencialiai pirkėjai iš viso 85 000 Lt (24 617,70 Eur), t. y. Preliminarioje sutartyje sulygto dydžio netesybų sumą.

80. Apeliacinės instancijos teismas, grąžindamas bylos dalį dėl žalos ieškovo išlaidų (sumokėtų netesybų) forma atlyginimo, pažymėjo, kad pagal kasacinio teismo praktiką, teigiant, jog yra aplinkybės, dėl ko netesybų pagal preliminariąją sutartį nereikia mokėti, reikia paneigti, kad preliminarioji sutartis neįvykdyta, t. y. įrodyti, kad ji įvykdyta. Kitas teisių gynybos būdas – įrodyti civilinę atsakomybę šalinančias aplinkybes (pagal CK 6.253 straipsnio 1 dalį civilinė atsakomybė netaikoma, taip pat asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės šiais pagrindais: dėl nenugalimos jėgos, valstybės veiksmų, trečiojo asmens veiksmų, nukentėjusio asmens veiksmų, būtinojo reikalingumo, būtinosios ginties, savigynos) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-335/2013). Apeliacinės instancijos teismas taip pat nurodė, kad aplinkybė, jog netesybas pagal Preliminariąją sutartį, šiai sutarčiai esant neįvykdyta, ieškovas sumokėjo geruoju, galėtų būti vertinama kaip ieškovo rizikos prisiėmimas tik tuo atveju, jei teismui nekiltų abejonių, kad pirkėjos reikalavimas dėl netesybų priteisimo, kilus šalių ginčui, teismo būtų neabejotinai ir visiškai atmestas. Šiuo aspektu vertinant pardavėjo pagal preliminariąją sutartį sąžiningumą, kaip pagrindą atleisti jį nuo netesybų pagal preliminarią sutartį mokėjimo, be kita ko, turi būti įvertinta ir tai, ar ieškovas galėjo numatyti kliūčių būsimo sandorio sudarymui riziką – ši aplinkybė reikšminga dėl to, kad 2010 m. sausio 5 d. Preliminarioji sutartis buvo sudaryta prieš pat kylant teisminiam ginčui su atsakovais (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. vasario 15 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e2A-68-823/2019, 43, 46 punktai).

81. Pagal CK 6.165 straipsnio 4 dalies, reglamentuojančios civilinę atsakomybę pagal preliminariąją sutartį, nuostatas, jeigu preliminariąją sutartį sudariusi šalis nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, ji privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius.

82. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad civilinei atsakomybei pagal CK 6.165 straipsnio 4 dalį taikyti būtini du teisiškai reikšmingi faktai: 1) preliminariosios sutarties šalies atsisakymas ar vengimas sudaryti pagrindinę sutartį; 2) atsisakymas ar vengimas sudaryti pagrindinę sutartį turi būti nepagrįstas. Kasacinio teismo pabrėžta, kad šios sąlygos yra kumuliatyvios – preliminariosios sutarties šalies atsakomybei atsirasti nepakanka nustatyti, jog kita šalis atsisakė sudaryti pagrindinę sutartį. Galimos tokios situacijos, kai viena preliminariosios sutarties šalis atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, tačiau toks jos elgesys nulemtas objektyvių – nuo jos valios nepriklausančių – priežasčių (kitos preliminariosios sutarties šalies neteisėti veiksmai, faktinės aplinkybės, kurių atsiradimo rizikos nėra prisiėmusi sutarties šalis, ir pan.). Tokiais atvejais, nors ir egzistuoja pirminė sąlyga, nėra pagrindo taikyti civilinę atsakomybę pagal CK 6.165 straipsnio 4 dalį. Civilinė atsakomybė, kylanti nevykdant preliminariosios sutarties, yra grindžiama kalte, t. y. pagrindas taikyti civilinę atsakomybę yra tik tada, jeigu šalis ne tik pažeidė preliminariąją sutartį, kaip tokio pobūdžio sutarties pažeidimas suprantamas pagal CK 6.165 straipsnio 4 dalį, bet ir egzistuoja jos kaltė dėl sutarties pažeidimo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-11-469/2020).

83. Nagrinėjamu atveju byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovas nevengė sudaryti pagrindinės ginčo žemės sklypo dalies pirkimo-pardavimo sutarties, neatsisakė jos sudaryti. Priešingai, nedelsdamas pranešęs potencialiai pirkėjai apie atsiradusią objektyvią kliūtį pagrindinei sutarčiai Preliminariojoje sutartyje numatytu terminu sudaryti (teismo 2010 m. vasario 1 d. nutartimi pritaikytą laikinąją apsaugos priemonę – draudimo disponuoti ginčo žemės sklypu nustatymą), ieškovas dėjo įmanomas pastangas susitarti su potencialia pirkėja dėl naujo termino pagrindinei sutarčiai sudaryti, pirkėjos prašymu grąžino jai sumokėtą 85 000 Lt avansą, be to, pirkėjos reikalavimu sutiko sumokėti jai 20 000 Lt pagrindinės sutarties sudarymui per naujai nustatytą terminą užtikrinti. Bylos duomenų analizė patvirtina, kad pagrindinė sutartis per šalių Preliminariojoje sutartyje numatytą ir kelis kartus pratęstą terminą nesudaryta ne dėl nuo ieškovo priklausančių priežasčių, ne dėl jo kaltės, o dėl atsakovų inicijuoto teismo proceso ir jų prašymu pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – draudimo disponuoti ginčo žemės sklypu.

84. Nurodytina ir tai, kad, nagrinėjant bylos dalį iš naujo, nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą manyti, jog ieškovas, sudarydamas 2010 m. sausio 5 d. Preliminariąją sutartį, galėjo numatyti kliūčių būsimo sandorio sudarymui riziką, t. y. kad atsakovai 2010 m. sausio 29 d. kreipsis su ieškiniu į teismą, siekdami nuginčyti ieškovo dar 2004 m. liepos 7 d. įgytą nuosavybės teisę į žemės sklypą ir prašys taikyti laikinąsias apsaugos priemones, suvaržančias jo teisę disponuoti ginčo žemės sklypu (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).

85. Esant tokioms aplinkybėms, atsižvelgiant į aptartus kasacinio teismo išaiškinimus dėl būtinų sąlygų civilinei atsakomybei pagal CK 6.165 straipsnio 4 dalį taikyti, tuo atveju, jeigu būtų kilęs Preliminariosios sutarties šalių ginčas dėl šios sutarties neįvykdymo teisinių padarinių, potencialios pirkėjos reikalavimas dėl Preliminarioje sutartyje numatytų netesybų priteisimo būtų visiškai atmestas, nes ieškovas neturėjo pareigos sumokėti netesybas, kai Preliminarioji sutartis nebuvo įvykdyta ne dėl jo kaltės, bet dėl trečiųjų asmenų (nagrinėjamos bylos atsakovų), už kuriuos ieškovas neatsako, veiksmų (CK 6.253 straipsnio 1, 4 dalys). Potenciali pirkėja realiai patirtų nuostolių atlyginimo turėtų teisę reikalauti iš asmenų, dėl kurių kaltės atsirado kliūtis pagrindinei sutarčiai sudaryti, šiuo atveju – iš atsakovų, inicijavusių teismo procesą ieškovo atžvilgiu ir prašiusių nustatyti draudimą disponuoti ginčo žemės sklypu.

86. Apibendrinant išdėstytus motyvus, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju ieškovas, sumokėjęs 85 000 Lt (24 617,70 Eur) dydžio netesybas pagal Preliminariąją sutartį, nesant tam teisinio pagrindo, t. y. nesant būtinų sąlygų jo civilinei atsakomybei pagal CK 6.165 straipsnio 4 dalį kilti, taip prisiėmė nuostolių atsiradimo riziką, todėl nagrinėjamoje byloje jo pareikštas ieškinys dėl savo rizika patirtų nuostolių atlyginimo negali būti tenkinamas net iš dalies, juolab kad šioje byloje dalyvavusi potenciali pirkėja G. Š. negalėjo įvardyti realiai patirtų nuostolių pobūdžio ir galimo dydžio (CK 6.253 straipsnio 5 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

87. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, grąžindamas nagrinėti iš naujo bylos dalį, panaikino ir Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 19 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, šiuo teismo sprendimu išsprendžiamas viso teismo proceso metu šalių turėtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas.

88. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme iki Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 19 d. sprendimo priėmimo, atsakovai pateikė įrodymus, kad patyrė 2000 Eur atstovavimo išlaidų.

89. Vertinant šių išlaidų dydžio pagrįstumą pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nurodytus maksimalius dydžius (2015 m. kovo 19 d. Nr. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.), atsakovų turėtos atstovavimo išlaidos neviršija rekomenduojamo atlyginti maksimalaus dydžio. Kartu pažymėtina, kad, vadovaujantis CPK 98 straipsnio 2 dalyje, Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintais kriterijais, atsižvelgiant į tai, kad iki priešieškinio pareiškimo byla nebuvo sudėtinga faktinių aplinkybių nustatymo aspektu, nespręsta naujų teisės taikymo klausimų, pagrįsta ir atsakovams atlygintina pripažintina 1500 Eur dydžio atstovavimo išlaidų suma.

90. Už atsiliepimo į ieškovo apeliacinį skundą parengimą atsakovai patyrė 1500 Eur advokato pagalbos išlaidų (t. 2, b. l. 108). Pagal Rekomendacijų 7, 8.11 punkto nuostatas maksimali atlyginti išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą suma nagrinėjamu atveju būtų 1150 Eur (884,80 Eur (2017 m. IV ketvirtis) x 1,3). Taigi atsakovų turėtos teisinės pagalbos išlaidos viršija rekomenduojamą atlyginti maksimalų dydį. Nagrinėjamu atveju nenustatyta pagrindo pripažinti pagrįsta atsakovų patirtų išlaidų dalį, viršijančią pagal Rekomendacijas apskaičiuotą maksimalų atlygintiną dydį.

91. Kartu nurodytina tai, kad šios išlaidos atlygintinos atsižvelgiant į galutinį bylos rezultatą –atmesti ne tik du ieškovo ieškinio reikalavimai (dėl tiesioginių ir netiesioginių nuostolių atlyginimo), bet ir atsakovų priešieškinis, pareikštas apeliacinės instancijos teismui grąžinus bylos dalį nagrinėti iš naujo. Vertinant patenkintų ir atmestų ieškinio bei priešieškinio reikalavimų santykį, darytina išvada, kad byla išspręsta 33 proc. ieškovo naudai (atmestas jo atžvilgiu pareikštas priešieškinis) ir 67 proc. atsakovų naudai (atmesti abu ieškinio reikalavimai dėl nuostolių atlyginimo). Dėl to iš ieškovo atsakovų naudai priteistina 770 Eur išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (1150 Eur x 67 proc.).

92. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovų priešieškinis atmestas, bylinėjimosi išlaidos, atsakovų patirtos sumokant 75 Eur žyminio mokesčio už priešieškinį ir 500 Eur už UAB „Negrita“ parengtą turto vertinimo ataskaitą, jiems iš ieškovo nepriteistinos.

93. Kadangi atsakovų priešieškinis dėl preliminariosios sutarties pripažinimo negaliojančia atmestas, ieškovas (atsakovas pagal priešieškinį) turi teisę reikalauti atlyginti išlaidas, jo patirtas ginantis būtent nuo atsakovų priešieškinio reikalavimo: 3025 Eur už Ekspertinį tyrimą (t. 4, b. l. 109), 300 Eur už Ekspertinį tyrimą atlikusios nekilnojamojo turto vertintojos dalyvavimą teismo posėdyje, 168 Eur išlaidų, sumokėtų už Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2020 m. balandžio 29 d. parengtą patikrinimo aktą Nr. GT7-10 dėl UAB „Negrita“ 2019 m. spalio 23 d. Turto vertinimo ataskaitos Nr. 19-10-23 (t. 4, b. l. 182-183). Teismas pažymi, kad ieškovui, siekiančiam atsikirsti į atsakovų priešieškinį, buvo būtina pasitelkti specialių žinių nekilnojamojo turto vertinimo srityje turintį asmenį. Ekspertinio tyrimo aktas yra itin išsamus ir motyvuotas. Įvertinus specialių žinių nagrinėjamoje byloje poreikį, ekspertinį tyrimą parengusios turto vertintojos darbo ir laiko sąnaudas, ieškovo turėtos dėl šio Ekspertinio tyrimo išlaidos (3025 Eur) pripažintinos būtinomis, pagrįstomis ir atlygintinomis visa apimtimi. Atvykusi į teismo posėdį, Ekspertinį tyrimą atlikusi turto vertintoja išsamiai ir argumentuotai atsakinėjo į visų proceso dalyvių ir teismo užduodamus klausimus, kuriems išsiaiškinti reikėjo specialių šios srities žinių. Dėl to ieškovo 300 Eur dydžio išlaidos, patirtos sumokant už nekilnojamojo turto vertintojos dalyvavimą teismo posėdyje, pripažintinos būtinomis, pagrįstomis ir atlygintinomis visa apimtimi. Pripažintina, kad ieškovas, turėdamas pagrįstų abejonių dėl atsakovų užsakymu UAB „Negrita“ parengtos ginčo žemės sklypo vertinimo ataskaitos, turėjo pagrindą kreiptis į kompetentingą valstybės instituciją, prašydamas šios ataskaitos profesionalaus įvertinimo. Dėl to ieškovo turėtos 168 Eur dydžio išlaidos už Tarnybos parengtą 2020 m. balandžio 29 d. patikrinimo aktą Nr. GT7-10 pripažintinos būtinomis, pagrįstomis ir atlygintinomis visa apimtimi.

94. Apibendrinant išdėstytus argumentus, ieškovas atsakovams turi atlyginti iš viso 2270 Eur (1500+770) teismo būtinomis ir pagrįstomis pripažintų bylinėjimosi išlaidų, o atsakovai ieškovui – 3493 Eur bylinėjimosi išlaidų.

95. Įskaičius ginčo šalių priešpriešinius vienarūšius reikalavimus dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, ieškovui priteistina 1223 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias atsakovai turėtų sumokėti lygiomis dalimis, t. y. kiekvienas po 611,50 Eur.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 88, 93, 98, 259, 260, 263-268, 270, 307 straipsniais, teismas

nusprendžia:

atmesti atsakovų priešieškinį dėl 2010 m. sausio 5 d. preliminariosios pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia.

Atmesti ieškovo ieškinio reikalavimą dėl žalos turėtų išlaidų (sumokėtų netesybų) forma atlyginimo.

Priteisti ieškovui A. N. (a. k. (duomenys neskelbtini)) iš atsakovų A. S. (A. S.) (a. k. (duomenys neskelbtini)) ir R. S. (R. S.) (a. k. (duomenys neskelbtini)) po 611,50 Eur (po šešis šimtus vienuolika eurų 50 ct) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Šis sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos apeliaciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos teismą.