Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Egidijos Tamošiūnienės ir Agnės Tikniūtės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. N. ir atsakovų R. S. (R. S.) bei A. S. (A. S.) apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2253-910/2020 pagal ieškovo A. N. ieškinį atsakovams A. S. ir R. S. dėl nuostolių atlyginimo ir atsakovų A. S. ir R. S. priešieškinį ieškovui A. N., atsakovei pagal priešieškinį G. Š. dėl preliminariosios pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

5. Atsakovų vertinimu, preliminarioji sutartis sudaryta tik dėl akių, neketinant sukurti jokių teisinių pasekmių, o tai patvirtina šios aplinkybės: 1) nereali, ekonominės logikos neatitinkanti būsimo sandorio kaina – ginčo žemės sklypo 1/2 dalį ieškovas atsakovei įsipareigojo parduoti už 318 582,02 Eur (1 100 000 Lt), nors pateiktoje turto vertinimo ataskaitoje visas ginčo žemės sklypas 2011 m. rugpjūčio 1 d. (t. y. pasibaigus pasaulinei ekonominei krizei) buvo įvertintas 90 361,50 Eur (312 000 Lt) suma; 2) preliminarioji sutartis registre išviešinta tik 2012 m. kovo 30 d., t. y. praėjus daugiau kaip 2 metams po jos sudarymo ir ieškinio dėl ginčo žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia pateikimo teismui; 3) nors laikinosios apsaugos priemonės ginčo žemės sklypui pritaikytos 2010 m. vasario 1 d., tačiau ieškovas nė viename procesiniame dokumente daugiau kaip 2 metus apie preliminariosios sutarties sudarymą nepasisakė ir nesirėmė šios sutarties faktu nei 2011 m. vasario 4 d. savo prašyme pakeisti laikinąsias apsaugos priemones, nei 2011 m. vasario 22 d. atskirajame skunde, dėstydamas aplinkybes dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių įtakos ieškovo interesams; 4) atsakovė G. Š. neturėjo reikiamų lėšų tokios didelės vertės sandoriui sudaryti.

II. Pirmosios instancijos teismo ir apeliacinės instancijos teismo procesinių sprendimų esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apeliacijos ribų

27. Bylos (ginčo) dalis dėl 24 617,70 Eur (85 000 Lt) žalos atlyginimo, ieškovo A. N. siejamos su jo pagal preliminariąją sutartį atsakovei pagal priešieškinį G. Š. sumokėtomis netesybomis, Lietuvos apeliaciniame teisme nagrinėjama antrą kartą, Lietuvos apeliaciniam teismui 2019 m. vasario 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-68-823/2019 iš dalies patenkinus ieškovo A. N. apeliacinį skundą ir panaikinus ankstesnio byloje priimto Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 19 d. sprendimo dalį bei perdavus šią ginčo dalį iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 19 d. sprendimo dalis, kuria kaip nepagrįstas buvo atmestas ir ieškovo reikalavimas dėl 228 082,02 Eur žalos negautų pajamų forma (skirtumo tarp ginčo turto vertės preliminarios sutarties sudarymo metu ir jo vertės ieškinio padavimo dieną) atlyginimo, palikta nepakeista, taigi ši sprendimo dalis jau yra įsiteisėjusi.

28. Nagrinėjamos bylos dalykas, bylą iš naujo nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, buvo modifikuotas (papildytas), atsakovams pateikus savarankišką reikalavimą, t. y. priešieškinį dėl preliminariosios sutarties, iš kurios vykdymo ieškovas kildino reikalavimą dėl žalos atlyginimo, pripažinimo negaliojančia nuo jos sudarymo momento.

29. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu 2020 m. birželio 25 d. sprendimu atmetė kaip nepagrįstus tiek ieškovo A. N., tiek atsakovų R. S. ir A. S. reikalavimus, paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Nagrinėjamu atveju abi šalys su šiuo teismo sprendimu nesutinka, t. y. ieškovas A. N. kelia neteisingai išspręsto jo ieškinio reikalavimo dėl 24 617,70 Eur nuostolių atlyginimo klausimą, o atsakovai R. S. ir A. S. nesutinka su tomis teismo sprendimo dalimis, kuriomis atmestas jų priešieškinio reikalavimas pripažinti negaliojančia preliminariąją sutartį, paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, taigi apeliacijos ribas sudaro viso teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl preliminariosios sutarties tariamumo

30. Atsakovai R. S. ir A. S., nesutikdami su skundžiamo teismo sprendimo dalimi, kuria atmestas kaip nepagrįstas jų priešieškinis dėl 2010 m. sausio 5 d. preliminariosios sutarties pripažinimo tariamu ir todėl negaliojančiu sandoriu, teigia, kad teismas netinkamai ir šališkai tyrė bei vertino byloje esančius įrodymus, dėl to priėmė sprendimą neatitinkantį CPK 185 straipsnio reikalavimų. Teisėjų kolegija su tokiais atsakovų apeliacinio skundo argumentais negali sutikti.

31. CK 1.78 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad sandoris laikomas niekiniu, jeigu jis, vadovaujantis įstatymais, negalioja, nepaisant to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu. Šio straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad reikalavimą dėl niekinio sandorio teisinių pasekmių taikymo gali pareikšti bet kuris suinteresuotas asmuo. Niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio (savo iniciatyva).

32. Pagal CK 1.86 straipsnio 1 dalį tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudarytas sandoris (tariamasis sandoris) negalioja. Paprastai tariamieji, priešingai nei, pavyzdžiui, prieštaraujantys imperatyviosioms teisės normoms, sandoriai nėra akivaizdžiai niekiniai, nes tariamųjų sandorių šalys, sudarydamos tokį sandorį tik dėl akių (neketindamos sukurti teisinių padarinių), slepia tikrąją savo valią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-48-248/2017, 38 punktas; 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-248/2017, 26 punktas).

33. Kasacinis teismas nutartyse ne kartą yra pažymėjęs, kad esminis tariamojo sandorio požymis – šalių valios simuliacija, kuria siekiama sudaryti vaizdą, kad šalių sudaryta sutartis, kurios iš tiesų jos sudaryti neketino, t. y. nesiekė sukurti, pakeisti ar panaikinti civilinių teisių ir pareigų. Tam tikrais atvejais tokiais sandoriais siekiama neteisėtų tikslų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-684/2017, 43 punktas).

34. Tariamasis sandoris paprastai nevykdomas. Įvykdytas sandoris negali būti laikomas tariamuoju – turinčiu paslėptą (neviešą) šalių suderintą sąlygą – išlygą, kad neturi jokių realių padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-248/2018, 28 punktas).

35. Sprendžiant, ar sandoris tariamasis, turi būti tiriamas ne tik sutarties tekstas, bet ir tai, kokia buvo sandorio šalių tikroji valia, kokie buvo jų tokio elgesio motyvai ir tikslai, kaip šalys elgėsi po sandorio sudarymo. Dėl to bylose dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais įrodinėjimo dalykas yra dvi pagrindinės faktinių aplinkybių, patvirtinančių ar paneigiančių sandorio fiktyvumą, grupės: pirma, teismai turi nustatyti, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, teismai turi aiškintis, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai. Sprendžiant dėl šalių tikrųjų ketinimų sudarant sandorius, reikia ne apsiriboti tik tam tikrų aplinkybių vertinimu, bet vertinti jas visas kompleksiškai – tik taip galima išsiaiškinti tikruosius šalių ketinimus. Sandorio tariamumas kiekvienu atveju nustatomas individualiai, įvertinant konkrečias faktines aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-435-916/2018, 41, 43 punktai).

36. Nagrinėjamu atveju 2010 m. sausio 5 d. pasirašytoje preliminariojoje sutartyje nurodyta, kad jos šalys, atsakovai pagal priešieškinį A. N. ir G. Š., ketina ateityje, t. y. ne vėliau kaip iki 2010 m. balandžio 5 d., sudaryti ½ dalies 0,9163 ha ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį, pirkėjai G. Š. pardavėjui A. N. sumokant už jį 318 582,02 Eur kainą (1 100 000 Lt) (sutarties 1, 2, 3.1. punktai). Be to, sutarties šalys sutarė, kad prieš ją pasirašant G. Š. sumoka A. N. 24 617,70 Eur (85 000 Lt) kaip užtikrinimą, jog bus sudaryta pagrindinė sutartis, o tuo atveju, jei pardavėjas A. N. atsisakys parduoti ginčo turtą už nurodytą kainą, nurodytu terminu bei sąlygomis, pardavėjas įsipareigojo pirkėjai sumokėti 24 617,70 Eur (85 000 Lt) kaip pirkėjos nuostolių atlyginimą (sutarties 3.2, 6 punktai). Šalys 2010 m. kovo 18 d. ir 2012 m. vasario 6 d. pasirašė susitarimus dėl preliminariosios sutarties pakeitimo, pirmuoju susitarimu terminas pagrindinei sutarčiai sudaryti pratęstas iki 2010 m. gruodžio 15 d., antruoju – iki 2012 m. gruodžio 31 d.

37. Nagrinėjamu atveju atsakovai, atsižvelgiant į jų pasirinktą ieškinio reikalavimų faktinį bei teisinį pagrindą (CK 1.86 straipsnis), turėjo įrodyti tai, kad jų ginčijamo sandorio dalyviai realiai nesiekė įgyti preliminariojoje sutartyje aptartų būsimo pardavėjo ir būsimos pirkėjos civilinių teisių bei pareigų, kitaip tariant, kad tikroji jų valia nebuvo preliminarios sutarties, kurioje raštu būtų įformintas šalių ketinimas ateityje sudaryti dar ir pagrindinę ginčo žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, sudarymas. Pažymėtina, kad atsakovai savo įsitikinimą dėl preliminariosios sutarties tariamumo, be kita ko, grindė ir aplinkybe, kad tokią sutartį sudaryti net nebuvo tikslo, nes neegzistavo jokios kliūtys iš karto sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį, jei šalys to tikrai būtų siekusios.

38. Tačiau, viena vertus, teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad atsakovų sandoriui nuginčyti nurodytų faktinių aplinkybių visuma, esą nebuvo būtinybės sudaryti preliminariosios sutarties, neatitinkančios verslo logikos ir standartų, ateityje ketinamo sudaryti sandorio kainos nerealumas, būsimos pirkėjos turtinė padėtis, artimi ginčo sutarties šalių santykiai, preliminariosios sutarties išviešinimo momentas bei šalių prieštaringi paaiškinimai, atsakovų pasirinkto jų teisių gynybos būdo kontekste nėra aktualūs ir nesudaro pagrindo spręsti apie šalių valios simuliaciją ar preliminariosios sutarties, kaip sandorio, fiktyvumą, juolab kad įvykdytas sandoris nelaikytinas tariamu. Šiuo atveju nėra ginčo, kad preliminarioji sutartis iš dalies buvo įvykdyta, t. y. įvykdytos sąlygos dėl avanso gražinimo, nesudarius pirkimo–pardavimo sutarties, bei sumokėtos šalių sulygtos netesybos.

39. Pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino ir ištyrė kiekvieną iš aptartų argumentų grupių, o atsakovai apeliaciniame skunde tik juos iš naujo pakartojo, siekdami tų pačių faktinių aplinkybių kitokio įvertinimo.

40. Antra vertus, toks atsakovų įsitikinimas iš esmės paneigia sutarties laisvės principą, įtvirtintą CK 6.156 straipsnyje, kuris reiškia, kad tik pačios sutarties šalys savo nuožiūra nusprendžia kokias sutartis, dėl ko ir kada jie nori sudaryti, kokias sutartines teises bei pareigas susitarimų pagrindu įgyti.

41. Šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir CK nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. Sutarties sąlygas šalys nustato savo nuožiūra, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato imperatyviosios teisės normos (CK 6.156 straipsnio 1, 4 dalys). Atsižvelgiant į aptartą sutarties laisvės principą tokie apeliacinio skundo argumentai, kad nebuvo tikslo sudaryti preliminariąją sutartį, aiškiai stokoja pagrįstumo. Tik pačios šalys yra laisvos apsispręsti ar iš karto sudaryti pagrindinę sutartį, ar pasirašyti preliminariąją sutartį, įsipareigojant pagrindinę sutartį sudaryti ateityje. Nei CK, nei kituose įstatymuose nėra nurodyta, kokiais konkrečiais atvejais šalys privalėtų, ar priešingai, neturėtų teisės sudaryti preliminariosios nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties.

42. Sutarties laisvės principas šalims suteikia pasirinkimo laisvę, kuri gali priklausyti nuo įvairių ir kiekvienam atvejui individualių aplinkybių. Tokiomis aplinkybėmis, kaip teisingai sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, galėtų būti sandorio kaina ar būtinybė atlikti papildomus veiksmus, procedūras ir pan. Šiuo konkrečiu atveju šalių sulygtos būsimo pagrindinio sandorio kainos dydis bei jos objektas (1/2 dalis žemės sklypo) leidžia labiau tikėtinai spręsti, kad šalims reikėjo laiko pasirengti pagrindinės sutarties sudarymui. Priešingos išvados nesuponuoja ir tokie atsakovų apeliacinio skundo argumentai, kad teismas nenurodė, kokių konkrečių dokumentų trūko ar kokius pasirengimo veiksmus reikėjo šalims atlikti.

43. Teisėjų kolegija visiškai sutinka ir su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, kad būsimosios pirkėjos G. Š. nesidomėjimas siekiamo įgyti ginčo sklypo paskirtimi ar jos pakeitimu, galimybe jame vykdyti atitinkamą veiklą, susijusią su maitinimo paslaugų teikimu, taip pat neteikia prielaidų pripažinti sutartį tariamu (fiktyviu) sandoriu. Kaip teisingai pažymėjo bylą nagrinėjęs teismas, neveikimu būsimoji pirkėja prisiėmė ir visą riziką, jeigu tokių savo ketinimų negalėtų ateityje įgyvendinti. Liko nepaneigti ir tokie atsikirtimų į atsakovo reikalavimus argumentai, kad atsakovei pagal priešieškinį lemiamą reikšmę turėjo ne sklypo paskirtis, o faktas, kad jį A. N. yra įsigijęs iš valstybės.

44. Teismo sprendime padarytų išvadų nepaneigia ir tokie atsakovų apeliacinio skundo argumentai, kad teismas negalėjo vadovautis ekspertės J. Ž. paaiškinimais dėl galimybės keisti žemės sklypo naudojimo pobūdį, atsižvelgiant į Vilniaus miesto bendrojo plano sprendinius tai teritorijai, patenkančiai į verslo, gamybos ir pramonės teritorijas, kuriose numatyta kurti darbo vietas. Pirma, teisėjų kolegijai nekyla didesnių abejonių, kad į turto vertintojo kompetenciją patenka ir vertinamo turto naudojimo paskirties nustatymas, nes tai glaudžiai susiję su jo veikla. Antra, ekspertė savo ataskaitoje nurodė ir šaltinį, kuriuo grindė būtent tokios ginčo žemės sklypo naudojimo paskirties nurodymą, t. y. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 1-1519 patvirtintą Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrąjį planą iki 2015 metų (žr. J. Ž. ekspertinio tyrimo V priedą). Trečia, pačių atsakovų iniciatyva atliktoje ir į bylą pateiktoje UAB ,,Negrita“ 2011 m. rugpjūčio 8 d. turto vertinimo ataskaitoje nurodyta, kad galimi visi kitos paskirties žemės naudojimo būdai. Kitos paskirties užstatytinų teritorijų vienas iš naudojimo pobūdžių – inžinerinės infrastruktūros teritorija. Perspektyvoje pakeitus sklypo paskirtį galima ir komercinės paskirties pastatų statyba (žr. ataskaitos 8 lapą).

45. Pasisakant dėl atsakovų apeliacinio skundo argumentų, kuriais yra kvestionuojama teismo pozicija dėl pagrindinio sandorio vertės, visų pirma pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir įvertino tiek ieškovo, tiek atsakovų į bylą pateiktas ginčo sklypo vertinimo ataskaitas, nurodė, kodėl viena jų ir joje pateiktos išvados yra laikytinos išsamesnėmis ir patikimesnėmis, kodėl remiasi būtent ieškovo pateiktos turto vertinimo ekspertės J. Ž. parengta turto vertinimo ataskaita, o ne atsakovų pateikta UAB ,,Negrita“ parengta turto vertinimo ataskaita.

46. Kita vertus, šią bylą pirmiau nagrinėjęs Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. vasario 15 d. nutartyje jau yra išaiškinęs, kad net ir preliminariojoje sutartyje numatytas turto pardavimo kainos aiškus neatitikimas šio turto rinkos vertei sandorio sudarymo metu (jos viršijimas) pats savaime nereiškia, kad tokių pajamų ieškovas negalėjo pagrįstai tikėtis gauti pagal konkretų sudarytą sandorį; pirkimo–pardavimo sutarties šalys, nustatydamos turto pardavimo kainą, nėra ribojamos vidutine turto rinkos verte ir turto kainos neatitiktis vidutinei rinkos vertei savaime nelemia, kad toks sandoris nebus vykdomas (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. vasario 15 d. nutarties 37 punktą). Taigi, šis klausimas iš esmės jau yra išspręstas įsiteisėjusia apeliacinės instancijos teismo nutartimi, o atsakovai, kas kartą jį keldami iš naujo, siekia pakartotinio to paties klausimo išnagrinėjimo, nors tai nėra suderinama su bendraisiais civilinio proceso principais.

47. Lietuvos apeliacinis teismas, grąžindamas bylos dalį iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, taip pat jau yra išaiškinęs, kad aplinkybes, susijusias su atsakovės pagal priešieškinį G. Š. negalėjimu realiai įvykdyti būsimą pagrindinį sandorį, turėjo įrodyti preliminariosios sutarties negaliojimu besiremiantys atsakovai (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. vasario 15 d. nutarties 38 punktą). Iš naujo bylos dalį nagrinėjęs teismas iš byloje esančių duomenų, t. y. VĮ ,,Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registro informacijos, pateiktų į bylą gyventojo (šeimos) turto deklaracijų, nustatė, kad ginčo sandorio sudarymo metu atsakovei G. Š. priklausė beveik 2 mln. Lt vertės nekilnojamasis turtas, taip pat ji deklaravo turinti 603 500 Lt piniginių lėšų (el. b. 3 t, b. l. 18-30, 104-108, 109-111, 121-123, 124-126, 132-133). Tokia informacija, jos atsakovams kitais įrodymais nepaneigus, buvo pakankama labiau tikėtinai teismo išvadai dėl atsakovės finansinio pajėgumo įvykdyti būsimą pirkimo–pardavimo sutartį susiformuoti.

48. Atsakovų apeliacinio skundo argumentai, kad nekilnojamojo turto turėjimas savaime nepatvirtina ir piniginių lėšų turėjimo visai turto kainai per preliminariojoje sutartyje nurodytą 3 mėn. terminą sumokėti, pripažintini deklaratyviais ir nepaneigiančiais pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu suformuotos pozicijos. Kaip buvo nurodyta pirmiau, būtent atsakovams ir teko pareiga konkrečiais įrodymais pagrįsti kitokią savo nuomonę, o vien atsakovų žodinių pasvarstymų aiškiai nepakanka paneigti rašytiniuose dokumentuose užfiksuotai informacijai, susijusiai su atsakovės G. Š. turtine padėtimi bei jos gebėjimu vykdyti esamus ar būsimus sutartinius įsipareigojimus.

49. Nesutikdami su teismo išvadomis, kad sandorio tariamumo nepatvirtina ir tokia faktinė aplinkybė, kad ginčo preliminarioji sutartis viešajame registre buvo įregistruota tik 2012 m. kovo 27 d., t. y. praėjus dviem metams nuo jos sudarymo momento, atsakovai apeliaciniame skunde vėlgi iš naujo pakartojo pirmosios instancijos teisme jau išdėstytus savo argumentus dėl apdairaus ir rūpestingo asmens pareigos tokią sutartį iš karto įregistruoti. Visgi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į aplinkybę, kad kitoje byloje teikdamas 2011 m. gruodžio 30 d. prašymą užtikrinti jo galimus nuostolius dėl atsakovų prašymu pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovas jau vadovavosi ginčo sutartimi. Be to, įstatymų leidėjas nesieja tokio pobūdžio sandorio galiojimo su jo įregistravimu (išviešinimu), vadinasi, ginčo sutarties tariamumui konstatuoti vien pavėluoto jos įregistravimo viešame registre fakto taip pat nepakanka.

50. Atmestini kaip nepagrįsti ir tokie atsakovų apeliacinio skundo argumentai, kad sandorio tariamumą patvirtina jo šalių artimi santykiai, jų elgesys, teikti paaiškinimai nagrinėjant šią bylą ir bylą, kurioje buvo sprendžiamas valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties galiojimo klausimas, t. y. tą bylą, kurioje buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, nustatant draudimą iki to ginčo išsprendimo perleisti ginčo objektu tapusį daiktą tretiesiems asmenims. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime išsamiai aptarė ir tokius atsakovų argumentus, juos įvertino kaip nepatvirtinančius sandorio neteisėtumo ir neturinčius įtakos jo galiojimui. Teisėjų kolegija, visiškai pritardama teismo motyvams bei vertinimui, jų nekartoja.

51. Byloje nustatyta, kad atsakovė G. Š., vykdydama preliminariąją sutartį bei siekdama užtikrinti pagrindinės sutarties sudarymą, sumokėjo ieškovui 24 617,70 Eur (85 000 Lt). Ieškovas A. N. 2010 m. vasario 23 d. raštu informavo atsakovę G. Š. apie prasidėjusį teisminį ginčą dėl žemės sklypo nuosavybės teisės bei toje byloje pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, nurodydamas, kad nepavyks iki preliminarioje sutartyje nurodyto datos – 2011 m. balandžio 5 d., sudaryti pagrindinę sutartį. Šalys 2010 m. kovo 8 d. pasirašė preliminariosios sutarties pakeitimą, pratęsdamos terminą pagrindinei sutarčiai sudaryti iki 2010 m. gruodžio 15 d. Atsakovė G. Š. 2010 m. gruodžio 22 d. pateikė preliminarios sutarties pakeitimo projektą, siūlydama padidinti pardavėjo mokėtinas netesybas iki 100 000 Lt. Ieškovas 2011 m. sausio 4 d. pateikė projektą, kuriame siūlė pagrindinės sutarties sudarymo terminą nustatyti iki 2012 m. gruodžio 15 d., numatant, kad atsisakymo sudaryti pagrindinę sutartį atveju tiek pardavėjas, tiek pirkėja mokės vienodo dydžio netesybas – 85 000 Lt. Aptartos aplinkybės leidžia pritarti ir tokiai teismo pozicijai, kad ginčo šalys ne tik įvykdė dalį preliminariosios sutarties, bet pademonstravo ir savo ketinimų sudaryti pagrindinę sutartį realumą, priešingai nei tvirtina atsakovai. Kitaip tariant, šalių faktinis elgesys po ginčo sutarties sudarymo, jų derybos ją vykdant, bendradarbiavimas pratęsiant terminą pagrindinei sutarčiai sudaryti, sudaro pagrindą labiau tikėtinai išvadai, kad preliminarusis sandoris, kuriame jo šalys sulygo ateityje sudaryti žemės sklypo pirkimo–pardavimo sandorį, nebuvo tariamas.

52. Nagrinėjamoje byloje nustatytos ir aptartos faktinės aplinkybės leidžia teisėjų kolegijai konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą sprendimą dėl atsakovų priešpriešinio ieškinio reikalavimų ir pagrįstai jų netenkino. Aptarti ir kiti atsakovų apeliacinio skundo argumentai neteikia pagrindo panaikinti atsakovų skundžiamą teismo sprendimo dalį ir išspręsti ginčijamos sutarties galiojimo klausimą taip, kaip to siekia atsakovai.

Dėl žalą padariusių asmenų atleidimo nuo civilinės atsakomybės

53. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ir ieškovo A. N. reikalavimą priteisti iš atsakovų R. S. ir A. S. 24 617,70 Eur nuostolių, lygių ieškovo pagal preliminariąją sutartį sumokėtoms netesyboms būsimai turto pirkėjai, atlyginimą, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Ši teismo sprendimo dalis taip pat paliktina nepakeista.

54. Ieškovas nagrinėjamoje byloje siekė įrodyti CPK 146 straipsnio 2 dalyje numatytą pagrindą atsakovų deliktinei civilinei atsakomybei kilti. Pirmosios instancijos teismas, be kita ko, vadovaudamasis ir Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. vasario 15 d. nutartyje pateiktais išaiškinimais, pripažino visas atsakovų civilinės atsakomybės taikymo sąlygas įrodytomis. Šalių apeliaciniuose skunduose nekeliamas klausimas dėl teismo nustatytų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, todėl teisėjų kolegija jų nustatymo pagrįstumo nevertina (CPK 320 straipsnis).

55. Kita vertus, skundžiamame sprendime teismas nurodė, kad vien tai, jog yra konstatuotos visos sąlygos deliktinei civilinei atsakomybei kilti, savaime dar nesuponuoja šios atsakomybės taikymo atsakovams. Tokią savo poziciją teismas grindė nustatęs atleidimo nuo civilinės atsakomybės taikymo dėl nukentėjusio asmens veiksmų sąlygas.

56. Tam tikrais atvejais nukentėjusio asmens veiksmai iš tiesų gali lemti, kad žalą padaręs asmuo visiškai ar iš dalies atleidžiamas nuo civilinės atsakomybės. Asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės, kai yra nustatyti CK 6.253 straipsnio 1 dalyje nurodyti pagrindai. CK 6.253 straipsnio 5 dalyje nustatytas pagrindas visiškai ar iš dalies atleisti žalą padariusį asmenį nuo civilinės atsakomybės yra nukentėjusiojo veiksmai, dėl kurių kaltas pats nukentėjęs asmuo ir dėl kurių jam atsirado ar padidėjo nuostoliai. Prie tokių veiksmų įstatyme nurodytas nukentėjusio asmens sutikimas, kad jam būtų padaryta žalos, arba rizikos prisiėmimas. Toks asmuo, atlikdamas tam tikrus veiksmus, žino ir supranta, kad jo atliekami veiksmai gali būti pripažinti neteisėtais, ir prisiima jų padarinių riziką. Kasacinio teismo praktikoje pasisakoma, kad, priklausomai nuo byloje nustatytų faktinių aplinkybių, pagal bendrąsias civilinės atsakomybės taisykles atsakingas už žalą asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo pareigos ją atlyginti nukentėjusiam, jeigu šis veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą ar jos padidėjimą, atliko savo rizika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2016, 48–49 punktai).

57. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje CK 6.253 straipsnio 5 dalyje nurodyti nukentėjusiojo veiksmai, kaip pagrindas atleisti žalos padariusį asmenį nuo civilinės atsakomybės, siejami su sąmoningais nukentėjusiojo veiksmais, dėl kurių jam atsiranda ar padidėja nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-522/2009). Konstatavus CK 6.253 straipsnio nuostatose nurodytus pagrindus, teismui paliekama diskrecijos teisė kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti CK 6.253 straipsnio normos taikymo apimtį – visiškai ar tam tikra dalimi atleisti žalą padariusį asmenį nuo atsakomybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-507-611/2016, 27 punktas).

58. Ieškovas žalos atsiradimą siejo su jam atsiradusia pareiga, nesudarius pagrindinės sutarties, sumokėti kitai sutarties šaliai preliminariojoje sutartyje numatytas 24 617,70 Eur (85 000 Lt) netesybas kaip pirkėjos nuostolių už pagrindinės sutarties nesudarymą atlyginimą.

59. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas ir į bylos dalį iš naujo nagrinėti grąžinusio Lietuvos apeliacinio teismo nutarties išaiškinimus, nurodė, kad siekiant nustatyti ar pirkėjos reikalavimas sumokėti netesybas, kilus teisminiam ginčui, būtų neabejotinai ir visiškai atmestas, aktualus CK 6.165 straipsnio 4 dalyje nustatytas reglamentavimas. Šioje normoje nurodyta, kad jeigu preliminariąją sutartį sudariusi šalis nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, ji privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius. Neabejotina, kad tokiu atveju privalu identifikuoti vieno sutarties kontrahento (pardavėjo) kaltę bei jo veiksmų neteisėtumą, t. y. nepagrįstą vengimą arba nepagrįstą atsisakymą sudaryti pagrindinę sutartį, taip pat antrojo sutarties kontrahento (pirkėjo) patirtus nuostolius bei jų atsiradimo priežastinį ryšį būtent su pardavėjo nepagrįstu atsisakymu arba vengimu pasirašyti pagrindinę sutartį. Kitaip tariant, ką nurodė ir pirmosios instancijos teismas, tik konstatavus ieškovo (pardavėjo) neabejotinos pareigos atlyginti atsakovės (potencialios pirkėjos) nuostolius atsiradimą galėtų būti tenkinamas nagrinėjamoje byloje ieškovo pareikštas reikalavimas dėl žalos, sumokėjus atitinkamą sumą atsakovei G. Š., atlyginimo.

60. Pirmosios instancijos teismas tokios ieškovo neabejotinos pareigos atsakovei atsiradimo nenustatė. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste taip pat neįžvelgia pagrindo kitaip interpretuoti atitinkamos ieškovo pareigos atsakovei buvimo ar nebuvimo, nei sprendė pirmosios instancijos teismas. Atsižvelgusi į šioje byloje susiklosčiusią specifinę situaciją, teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad egzistuoja pirmiau aptarta išimtis atleisti atsakovus nuo civilinės atsakomybės, juolab kad ir ieškovo apeliaciniame skunde nenurodoma visiškai jokių motyvų ar argumentų, susijusių su CK 6.165 straipsnio 4 dalyje nurodytos sąlygos jo, kaip pardavėjo, pareigai atlyginti pirkėjos nuostolius atsiradimu.

61. Ieškovas savo nesutikimą su teismo sprendimo dalimi atleisti atsakovus nuo civilinės atsakomybės taikymo CK 6.253 straipsnio 5 dalies pagrindu grindžia teiginiais dėl griežtosios atsakovų civilinės atsakomybės, nes jo nuostoliai yra atsiradę būtent dėl laikinųjų apsaugos priemonių jų prašymu kitoje byloje taikymo, nors joje pareikštas ieškinys buvo atmestas. Griežtoji civilinė atsakomybė yra grindžiama atsakomybės be kaltės taikymo principu, tačiau tai anaiptol nereiškia, kad jeigu nukentėjusiam asmeniui nuostolių atsirado su jo paties sutikimu arba jis pats vienas prisiėmė jų atsiradimo riziką, tai asmeniui, kuriam kitu atveju būtų taikoma atsakomybė be kaltės, tenka visa nukentėjusiojo asmens valia prisiimtų nuostolių kompensavimo pareiga. Toks aiškinimas nėra nei protingas, nei teisingas, nei sąžiningas (CK 1.5 straipsnis).

62. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su teismo nurodytais argumentais, kad vien tokios aplinkybės, kai ieškovas nedelsdamas prasidėjus civilinei bylai pagal atsakovų jam pareikštą ieškinį pranešė pirkėjai apie galimas kliūtis pagrindinei sutarčiai sudaryti, derėjosi dėl pagrindinės sutarties sudarymo termino pratęsimo ir šis terminas buvo kelis sykius pratęstas, akivaizdžiai įrodo, kad atsakovas nevengė bei neatsisakė sudaryti pagrindinę sutartį. Tokia sutartis nebuvo sudaryta dėl nuo jo valios nepriklausiusių priežasčių – atsakovų inicijuoto civilinio ginčo ir jame pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Be to, kitoje byloje situacija nebuvo vienareikšmė, nes vienos instancijos teismas buvo priėmęs atsakovams palankų sprendimą ir jų ieškinį patenkinęs, taigi procesas persikėlė dar ir į kasacinį teismą, kuriame paliktas galioti toje byloje ieškovui palankus pirmosios instancijos teismo sprendimas.

63. Be to, preliminariosios sutarties 6 punkte sulygta, kad tik pardavėjui atsisakius parduoti turtą už nurodytą kainą, nurodytu terminu bei sąlygomis, pardavėjas, be kita ko, įsipareigoja per 3 darbo dienas sumokėti pirkėjai 24 617,70 Eur (85 000 Lt) sumą, kuri šalių susitarimu laikoma pirkėjos nuostoliais, atsiradusiais dėl pagrindinės sutarties nesudarymo. Taigi, vien šios sutarties sąlygos formuluotė sudaro pagrindą konstatuoti, kad pareiga atlyginti pirkėjai šiuos iš anksto sulygtus nuostolius pardavėjui galėjo kilti tuo atveju, jei pirkėjas savo apsisprendimą sudaryti atitinkamą sutartį būtų pakeitęs laisva valia. Sutartyje nėra sąlygų, kad nuostolius, dėl kurių dydžio šalys iš anksto susitarė, pardavėjas turi atlyginti ir tada, kai sutarties nesudarymą lemia kitos, nuo jo valios nepriklausančios priežastys. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas CK 6.165 straipsnio 4 dalį išaiškino teisingai ir pagrįstai pripažino, kad ieškovas, sumokėdamas atsakovei 24 617,70 Eur, tą padarė nesant įstatyminio pagrindo ir todėl veikė savo rizika, o atsakovai negali būti atsakingi už rizikos prisiėmimą ar paties ieškovo sprendimu jam atsiradusias išlaidas.

64. Ieškovo apeliacinio skundo argumentai, kad atsakovai iš 2011 m. gruodžio 30 d. prašymo užtikrinti jo galimus nuostolius dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių sužinojo apie preliminariosios sutarties egzistavimą, bet jokių priemonių, kad jos būtų panaikintos, nesiėmė, taip pat nesudaro pagrindo kitokiam nagrinėjamoje byloje susiklosčiusios specifinės situacijos įvertinimui. Tokie argumentai nei leidžia kitaip įvertinti ieškovo veiksmus ir visos rizikos dėl išlaidų prisiėmimą, sumokant atsakovei 24 617,70 Eur sumą ne preliminariojoje sutartyje sulygtu pagrindu (t. y. atsisakius sudaryti pagrindinę sutartį), nei savaime eliminuoja CK 6.253 straipsnio 5 dalies nuostatų taikymą. Kaip buvo minėta, valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo galiojimo klausimą tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai sprendė skirtingai – pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė kaip nepagrįstą, apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas tokį sprendimą, priėmė kardinaliai priešingą sprendimą – ieškinį patenkino visiškai. Ir tik kasacinis teismas, palikdamas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, galutinai išsprendė šalių ginčą. Teisėjų kolegijos vertinimu, aptartos faktinės aplinkybės vertintinos kaip sudariusios tam tikras prielaidas atsakovams tikėtis, kad jų reikalavimas, kurį užtikrinant ir buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, galėtų būti patenkintas.

65. Todėl ieškovo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, o skundžiama teismo sprendimo dalis paliekama nepakeista.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme

66. Atsakovai kvestionuoja ir tą teismo sprendimo dalį, kuria šalims paskirstytos bylinėjimosi išlaidos. Atsakovų vertinimu, teismas netinkamai apskaičiavo patenkintų ir atmestų reikalavimų proporcijas, be to, ir pats nustatytos proporcijos netaikė. Atsakovai nesutinka ir su teismo išvada, kad jų prašomos atlyginti išlaidos už teisines paslaugas viršijo Rekomendacijose nurodytus maksimalius dydžius.

67. CPK 93 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 98 straipsnyje įtvirtintos bendrosios taisyklės, pagal kurias šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai.

68. Nagrinėjamoje byloje susiklostė tokia procesinė situacija, kai ir ieškovo ieškinys, ir atsakovų priešieškinis atmesti visiškai. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad tokiu atveju 33 proc. bylos išspręsta ieškovo naudai, o atsakovų naudai – 67 proc. Šią išvadą teismas padarė įvertinęs faktą, kad buvo atmesti abu savarankiški ieškovo reikalavimai, t. y. tiek ieškovo reikalavimas dėl tiesioginių, tiek dėl netiesioginių nuostolių jam atlyginimo, tačiau priimtas jam palankus sprendimas visiškai atmetant atsakovų priešieškinį ([0 proc. + 0 proc. + 100 proc.] / 3).

69. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su atsakovų pozicija, kad teismas suklydo ir ieškinio reikalavimą dėl 252 699,72 Eur nuostolių, patirtų dėl kitoje byloje atsakovų prašymu pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, atlyginimo nepagrįstai išskaidė į dvi savarankiškas dalis, t. y. laikė, kad byloje buvo pareikšti du savarankiški reikalavimai – vienas dėl 228 082,02 Eur nuostolių negautų pajamų forma, kitas dėl 24 617,70 Eur dėl nuostolių netesybų forma atlyginimo. Nors jų atsiradimo pagrindas ir skirtingas, tačiau, kaip pagrįstai teigia atsakovai, visgi tai yra vienas savarankiškas turtinis reikalavimas, dėl kurio dalies ginčas buvo išspręstas Vilniaus apygardos teismo šioje byloje 2018 m. vasario 19 d. priimtu ir 2019 m. vasario 19 d. įsiteisėjusiu teismo sprendimu.

70. Teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovo ieškinį atmetus visiškai, laikytina, jog yra patenkinta 0 proc. jo turtinio reikalavimo, o atmetus kaip nepagrįstą atsakovų priešieškinį, ši ginčo dalis išspręsta 100 proc. ieškovo naudai. Atitinkamai darytina išvada, kad 50 proc., bet ne 33 proc., bylos buvo išspręsta ieškovo naudai ([0 proc. + 100 proc.] / 2). Tokia pati proporcija taikytina ir atsakovų A. S. ir R. S. atlygintinų išlaidų daliai apskaičiuoti, jos taip pat sudaro 50 proc. ([0 proc. + 100 proc.] / 2.)

71. Teisėjų kolegija, įvertinusi šios bylos procesinę baigtį (nė viena šalis neįrodė savo pareikštų reikalavimų pagrįstumo) bei vadovaudamasi CPK 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pareiga, teismui aiškinant bei taikant įstatymus ir kitus teisės aktus, vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, atlieka šalių priešpriešinių reikalavimų dėl išlaidų atlyginimo įskaitymą visa apimtimi ir nustato, kad šalims viena iš kitos nepriteisiamos jų turėtos bylinėjimosi išlaidos. Pažymėtina ir tai, kad tiek ieškovo patirtos kitos išlaidos, susijusios su turto vertinimo ataskaitos parengimu, eksperto dalyvavimu teismo posėdyje ir kt., kurios sudaro 3 493 Eur, tiek atsakovų analogiškos išlaidos, sudarančios 500 Eur, šalims neatlygintinos dar ir kitu pagrindu – jau bylą pirmą kartą nagrinėjant Lietuvos apeliaciniame teisme buvo konstatuota, jog turto vertė ginčo sudarymo metu neturi lemiamos reikšmės nagrinėjamoje byloje kilusio šalių ginčo išsprendimui.

72. Atsakovė pagal priešieškinį G. Š. įrodymų apie jos patirtas bylinėjimosi išlaidas ir jų dydį nepateikė, jų atlyginti neprašė.

73. Taigi, teismo sprendimas iš esmės paliktinas nepakeistas (CPK 328 straipsnis), patikslinant tik teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo šalims, kuria teismas, įskaitęs ginčo šalių priešpriešinius vienarūšius reikalavimus dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, priteisė ieškovui A. N. iš atsakovų R. S. ir A. S. po 611,50 Eur šių išlaidų.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

74. Atsakovai R. S. ir A. S. prašė priteisti jiems iš ieškovo 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų rengiant apeliacinį skundą, atlyginimą, pateikė jas pagrindžiančius įrodymus. Kadangi jų apeliacinis skundas atmestas, tiek šios išlaidos, tiek už apeliacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis neatlyginamas. Taip pat ir ieškovui nekompensuojamas už apeliacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis, atsisakius patenkinti jo apeliacinį skundą.

75. Kiti byloje dalyvaujantys asmenys neteikė įrodymų apie jų apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl jų atlyginimo klausimas nekyla.

Dėl naujų įrodymų

76. Lietuvos apeliaciniame teisme 2020 m. rugsėjo 7 d. buvo gautas atsakovų R. S. ir A. S. prašymas priimti naujus rašytinius įrodymus – Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2020 m. liepos 2 d. lydraštį bei 2020 m. liepos 1 d. Turto arba verslo vertintojų garbės teismo drausminės bylos nagrinėjimo posėdžio protokolą. Aptartais įrodymais atsakovai siekė paneigti teismo išvadas dėl turto vertintojo K. K. atliktos ginčo turto vertinimo ataskaitos ydingumo.

77. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Be to, teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis).

78. Pirmiau šioje nutartyje jau pasisakius, kad šalių įrodinėjamų aplinkybių, susijusių su ginčo žemės sklypo verte preliminarios sutarties sudarymo metu, nustatinėjimas neturi esminės reikšmės dėl šalių ginčo priimtam sprendimui, teisėjų kolegija atsakovų pateiktų naujų įrodymų nepriima.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 25 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą. Panaikinti sprendimo dalį, kuria ieškovui A. N. iš atsakovų R. S. (R. S.) ir A. S. (A. S.) priteista po 611,50 Eur bylinėjimosi išlaidų.