Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. K. ieškinį atsakovui K. S. (K. S.) dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ieškinys atmetamas.

Iš byloje esančių mokėjimo nurodymų (el. b. t. I, psl. 3-4) nustatyta, kad 2013 m. gruodžio 17 d. iš ieškovės R. K. banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pervesta 1 200 Eur gavėjui W. T. į Vokietijos banko sąskaitą, o 2014 m. gruodžio 11 d. iš ieškovės R. K. banko sąskaitos (duomenys neskelbtini) buvo pervesta 12 000 Eur į tą pačią Vokietijos banko sąskaitą.

Nagrinėjamoje byloje ieškovė įrodinėja aplinkybę, kad šiais piniginių lėšų pervedimais ji atsakovui paskolino 13 200 Eur.

Įstatyme paskolos sutartis apibrėžiama kaip sutartis, kuria viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.870 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl paskolos sutarties sudarymo fakto įrodinėjimo yra pakankamai gausi ir išplėtota. Teisminiams ginčams, kilusiems iš paskolos teisinių santykių, yra taikomos bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo normos (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) XIII skyrius) bei materialinio šių teisinių santykių reguliavimo nulemtos taisyklės. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyme nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Paskolos sutartis yra realinė, t. y. laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis), todėl įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – jog paskolą grąžino (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-21-378/2018 22 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

CK 6.871 straipsnio 1 dalyje (dalies redakcija, galiojusi iki 2015 m. sausio 1 d., kai buvo atlikti pirmiau minėti mokėjimai) nustatyta, kad fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija du tūkstančius litų. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui.

Įstatyme nenustatyta imperatyvaus nurodymo, kad negalioja sandoris, sudarytas nesilaikant paprastos rašytinės formos, taigi žodžiu sudaryta paskolos sutartis, kuri turėjo būti sudaryta paprasta rašytine forma, galioja, tačiau, kilus ginčui dėl jos sudarymo, įstatymas riboja įrodymų leistinumą (CK 1.93 straipsnio 2 dalis, 6.875 straipsnio 2 dalis). Kasacinio teismo praktikoje pasisakyta dėl įstatyme nustatytos privalomos paskolos sandorio formos: įstatymo ar šalių susitarimo nustatytais atvejais paskolos sutartis turi būti sudaryta paprasta rašytine forma, tiek surašant vieną šalių pasirašomą dokumentą, tiek ir apsikeičiant raštais, telegramomis, telefonogramomis, telefakso pranešimais ar kitokiais telekomunikacijų galiniais įrenginiais perduodama informacija, jeigu yra užtikrinta teksto apsauga ir galima identifikuoti jį siuntusios šalies parašą, o kitais atvejais gali būti sudaryta žodžiu (žodine forma). Paprastos rašytinės formos sutarties esminiai požymiai yra visų sutarties šalių valios išreiškimas raštu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013). Taigi paskolos santykius patvirtina rašytinės formos reikalavimus atitinkantis paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad tiek rašytinei paskolos sutarčiai, tiek ir rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkančiam dokumentui keliami tapatūs reikalavimai – jų turinys turi patvirtinti paskolos teisinių santykių egzistavimą. Taip pat kasacinis teismas yra konstatavęs, kad bylose dėl paskolos grąžinimo teismas negali susiaurinti įrodinėjimo dalyko vien tik iki aplinkybės, ar sutartyje įrašytas paskolos dalyko perdavimo faktas, nustatymo. Šalių tikroji valia dėl sutarties dalyko perdavimo turi būti aiškinama ne vien tik pagal tai, ar yra konkretus įrašas apie pinigų ar daikto perdavimą. Sprendžiant apie paskolos sutarties sudarymą, jos dalyko perdavimą reikšmingas sutarties lingvistinis aiškinimas, pavartota terminija, gramatinės išraiškos formos, taip pat reikšmingos sutarties sąlygos dėl skolos grąžinimo užtikrinimo priemonių taikymo, įsipareigojimo grąžinti pinigus ar daiktą, reikšmingos ir aplinkybės dėl sutarties originalo buvimo pas kreditorių ar skolininką, įrašai ar kiti įrodymai apie sutarties vykdymą (grąžinimas dalimis, palūkanų mokėjimas, derybos dėl grąžinimo terminų pakeitimo ar kitokio atsiskaitymo būdų ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-361-378/2016, 31 punktas). Kasacinis teismas, aiškindamas nagrinėjamai bylai aktualias materialiosios teisės normas, yra pažymėjęs, kad paskolos teisinius santykius reglamentuojančio CK 6.871 straipsnio 3 dalyje, atsižvelgiant į šių santykių specifiką, paplitimą, paskolos sutarties realinį pobūdį, įtvirtinta speciali sutarties paprastos rašytinės formos samprata, palyginus su ta bendrąja, kuri nustatyta CK 1.73 straipsnio 2 dalyje, 6.192 straipsnio 2 dalyje, ir nustatyta, kad rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Ši teisės norma skirta reguliuoti atvejams, kai šalys nebuvo pasirašiusios bendro (vieno) dokumento, taip pat kai nebuvo apsikeitusios atskirais laiškais, raštais ir pan., t. y. kai nėra sudarytos rašytinės formos sutarties bendrosios paprastos rašytinės sutarties formos sampratos prasme, tačiau egzistuoja faktas, kad paskolos gavėjas yra pasirašęs ir išdavęs paskolos raštelį arba kitokį skolos dokumentą, patvirtinantį paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Tačiau tiek rašytinei paskolos sutarčiai, tiek ir rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkančiam dokumentui keliami tapatūs turinio reikalavimai, t. y. kad jų turinys patvirtintų paskolos teisinių santykių egzistavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013). Tam, kad tarp šalių paskolos sutartis būtų laikoma sudaryta ir sutartį pasirašiusioms šalims atsirastų tam tikros teisės ir pareigos, turi būti įvykusi esminė sąlyga – pinigų perdavimo paskolos gavėjui faktas (CK 6.870 straipsnis), o sutarties turinys turi patvirtinti tokį faktą egzistuojant.

Atsižvelgiant į tai, kad paskolos sutartis yra realinė, t. y. laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento, pažymėtina, kad bylose dėl paskolos grąžinimo į įrodinėjimo dalyką visuomet įeina paskolos sutarties sudarymo aplinkybės, t. y. dėl esminių jos sąlygų egzistavimo – paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti pinigus arba rūšies požymiais apibūdinto suvartojamojo daikto (-ų) ekvivalentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-276-687/2018, 35 punktas).

Aplinkybę dėl paskolos sutarties sudarymo, kaip ir bet kurią kitą aplinkybę, teismas konstatuoja pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus ir iš jų viseto padaręs išvadas, kai susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tokia aplinkybė egzistuoja arba neegzistuoja (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-361-378/2016 31 punktą). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, yra pažymėjęs, kad, įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jų pakanka reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-610/2013). Jeigu tam tikram faktui patvirtinti nėra tiesioginių įrodymų, o netiesioginiai įrodymai neturi pakankamos įrodomosios galios dėl to, kad jie yra faktinės būklės neatspindintys, apibendrinti duomenys, tai, jų nepatvirtinus pirminiais faktų šaltiniais, nesant kitų bylos aplinkybių, kurių visuma duotų pagrindą spręsti kitaip, turi būti vertinama, kad ieškinyje nurodytos aplinkybės neįrodytos dėl įrodymų nepakankamumo (CPK 185 straipsnis).

Konstatuotina, kad šioje byloje nagrinėjamu atveju nėra konkretaus dokumento, įvardyto kaip paskolos sutartis, o ieškovė paskolos sutarties sudarymo faktą įrodinėja dviem piniginių lėšų pervedimais iš ieškovės banko sąskaitos trečiajam asmeniui už atsakovą. Įvertinus šių rašytinių įrodymų turinį pažymėtina, kad abiejuose mokėjimo nurodymuose mokėjimo paskirtyje nurodytas atsakovo vardas ir pavardė „K. S.“. Tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad šie mokėjimai buvo skirti Vokietijos teismo nuosprendžiu (el. b. t. I, psl. 29-30) iš atsakovo priteistoms sumoms sumokėti.

Atsižvelgiant į tai, kad šalys nebuvo sudariusios rašytinės paskolos sutarties bendrąja paprastos rašytinės sutarties formos sampratos prasme, teismas byloje pateiktus mokėjimo nurodymus vertina kaip rašytinį įrodymą, patvirtinantį pinigų perdavimo faktą, kartu su kitais byloje pateiktas duomenimis ir nustatytomis aplinkybėmis.

Visų pirma, pažymėtina, kad pinigų pervedimas yra tam tikrų įsipareigojimų vykdymą patvirtinantis veiksmas, tačiau prievolės, susijusios su pinigų pervedimu, gali kilti ne tik paskolos sutartinių teisinių, bet ir kitokių santykių pagrindu. Dėl to, kvalifikuojant šalių teisinius santykius ir vertinant jų pagrindu kylančias šalių teises ir pareigas, būtina įvertinti faktų, kurių pagrindu galima būtų spręsti apie šalių santykių pobūdį, visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-544/2011). Sprendžiant šalių ginčą dėl teisinių santykių, atsiradusių pervedus pinigus, kvalifikavimo, būtina analizuoti ir vertinti visų byloje pateiktų įrodymų, surinktų duomenų visumą ir iš šios daryti išvadą, kokie teisiniai santykiai susiklostė dėl šalių atliktų veiksmų ir kokios materialiosios teisės normos reglamentuoja ginčo teisinius santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-368/2011).

Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad savaime pinigų pervedimą (įnešimą grynaisiais) į banko sąskaitą patvirtinantys įrodymai, kuriuose aiškiai ir nedviprasmiškai neįtvirtinta mokėjimo paskirtis, kilus lėšas pervedusios ir jas gavusios šalies ginčui, nepakankami spręsti dėl šalis siejančių teisinių santykių kvalifikavimo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-422-687/2017 26–27 punktus). Šiame kontekste pabrėžtina, kad iš ieškovės pateiktų mokėjimo nurodymų galima daryti išvadą, kad buvo mokama už atsakovą, tačiau šiuose mokėjimo nurodymuose niekaip neatsispindi ta aplinkybė, kad pervedamos piniginės lėšos atsakovui yra skolinamos, t. y. kad jis įsipareigoja grąžinti pinigus. Šiuo atveju ieškovė nepateikė jokių rašytinių dokumentų, kuriuose būtų išreikšta atsakovo valia skolintis ginčo sumas, patvirtinama prievolė ieškovei kaip kreditorei ir paliudijama apie šalių suderintą valią, t. y. ieškovė nepateikė duomenų, kurie patvirtintų, kad mokėjimo nurodymais buvo perduotas būtent paskolos dalykas.

Taip pat pažymėtina, kad tarp šalių nėra ginčo, kad laikotarpiu nuo 2005 m. iki 2018 m. ieškovė ir atsakovas vedė bendrą ūkį. Pažymėtina ir tai, kad atsakovas pateikė teismui UAB „I.“ pažymą patvirtinančią, kad pagal 2005 m. gruodžio 22 d. prašymą atsakovo darbo užmokestis pervedamas į ieškovės banko sąskaitą (el. b. t. I, psl. 49). Išanalizavus teismui pateiktus banko sąskaitų išrašus matyti, kad pagal pateiktus išrašus jau nuo 2012 m. galima identifikuoti, kad atsakovo darbo užmokestis, gaunamas UAB „I.“, buvo pervedamas į ieškovės banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) (2012 m. kovo 29 d., 2012 m. balandžio 30 d., 2012 m. gegužės 29 d., 2012 m. birželio 21 d., 2012 m. liepos 25 d., 2012 m. rugpjūčio 28 d., 2012 m. rugsėjo 22 d., 2012 m. spalio 15 d., 2012 m. lapkričio 12 d., 2012 m. gruodžio 7 d., 2013 m. sausio 21 d., 2013 m. kovo 7 d., 2013 m. kovo 26 d., 2013 m. balandžio 24 d., 2013 m. gegužės 13 d., 2013 m. birželio 7 d., 2013 m. liepos 24 d., 2013 m. rugpjūčio 22 d. (el. b. t. I, psl. 111-156). Iš banko sąskaitų išrašų matyti ir tai, kad 2012 m. gruodžio 21 d., 2013 m. balandžio 8 d. buvo daromi mokėjimo pavedimai į ieškovės banko sąskaitą (duomenys neskelbtini) iš ieškovės banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) (el. b. t. I, psl. 84-89). Šie įrodymai patvirtina, kad ieškovės sąskaitose buvo kaupiamos ir atsakovo gaunamos piniginės lėšos. Atsižvelgiant į tai, kad, asmenims vedant bendrą ūkį, tikėtinai yra priimami bendri finansiniai sprendimai, o bankinės operacijos gali patvirtinti įvairius finansinius susitarimus ar techninę pagalbą, nesusijusius su paskolos teisiniais santykiais, teismo vertinimu, civiliniuose teisiniuose santykiuose taikytinas protingo žmogaus standartas šiuo atveju reikalauja paskolos teisinius santykius tarp sugyventinių įforminti aiškiai ir nedviprasmiškai. Todėl, teismo nuomone, piniginių lėšų pervedimus iš ieškovės sąskaitos už atsakovą patvirtinančių mokėjimų nurodymų, kuriuose nenurodyta, kad jų paskirtis yra paskolinti ir skolintis, remiantis pirmiau nurodyta teismų praktika ir byloje esančių įrodymų visuma, nepakanka įrodyti tarp šalių egzistavus paskolos teisinius santykius.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas ieškovės reikalavimą priteisti 13 200 Eur skolą ir išvestinį reikalavimą priteisti procesines palūkanas už priteistą sumą atmeta.

Ieškinį atmetus, bylinėjimosi išlaidos ieškovei nepriteisiamos. Duomenų apie atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas teismui nepateikta, todėl jos neskirstomos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 268, 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmus.